2020-10-28 Nr. AB-20250-3-61-3-00210-2019-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1718-502/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00210-2019-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. spalio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas S. K. (toliau – ir pareiškėjas) padavė teismui skundą, kuriuo prašė priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2001 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. sausio 15 d. (skundo padavimo diena) buvo pažeidžiamos jo teisės į tinkamas kalinimo sąlygas. Kamerose nėra užtikrinimas privatumas sanitariniame mazge, nes sanitarinis mazgas atskirtas ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele, o prieš keletą metų dar atsirado ir užuolaida. Pareiškėjo nuomone, sienelė ir užuolaida neatitinka higienos normų reikalavimų. Be to, užuolaida pilnai neužsitraukia, atsiremia į kojas, lieka tarpas, per kurį yra matomas tiek stebinčių prižiūrėtojų, tiek ir kitų asmenų. Dėl to, kad pareigūnai, administracijos atstovai (tarp prižiūrėtojų yra ir moterų) į kamerą gali įeiti be perspėjimo, pareiškėjas jautęs diskomfortą, gilius psichologinius ir dvasinius išgyvenimus, nepilnavertiškumo jausmą. Lukiškių TI-K nėra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu dažniau nei kartą per savaitę, o kameroje yra tik šaltas vanduo. Daug kartų kreipėsi į Lukiškių TI-K, tačiau situacija nepasikeitė. Be to, pareiškėjas teigė, jog Lukiškių TI-K darė jam psichologinį spaudimą neteikti skundų.

3. Atsakovo atstovas Vilniaus pataisos namai (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepimu į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti, taip pat prašė pareiškėjo reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikyti trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas atsiliepime nurodė, kad sanitarinio mazgo su klozetu patalpos matmenys yra apie 0,8 x 0,7 (0,56 kv. m); tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio, o asmens privatumui užtikrinti pakabintos užuolaidos, kurios uždengia matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Šią užuolaidą užsitraukti turi patys suimtieji ir nuteistieji. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo vienas apgyvendintas 3 priežiūros poste, kuriame įrengtos gyvenamosios kameros nuo Nr. 27 iki Nr. 50. Informavo, kad Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento Visuomenės sveikatos saugos kontrolės skyriaus specialistai nebuvo atlikę patikrinimų dėl higienos normų laikymosi pareiškėjo gyvenamose kamerose, todėl pateikė tame pačiame poste esančių gyvenamųjų patalpų patikrinimų aktų. Atsakovo atstovas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Lukiškių TI-K esamų dušų įrengimas taip pat atitinka higienos normos reikalavimus. Dušuose yra nuolat teikiamas karštas vanduo, todėl suimtiesiems, nuteistiesiems visada yra sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Siekiant užtikrinti nuteistųjų privatumą, dušo patalpose įrengtos pertvaros. Dušo patalpos kiekvieną dieną yra valomos naudojant dezinfekcijos priemones. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas dėl skunde išdėstytų nusiskundimų į Lukiškių TI-K administraciją nesikreipė. Pažymėjo, kad pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, reiškiami nusiskundimai yra bendro pobūdžio, nėra konkretumo. Šiuo atveju nėra būtinos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusios dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. kovo 21 d. sprendimu pareiškėjo skundą patenkino iš dalies, priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (iki reorganizavimo Lukiškių TI-K), 50 Eur neturtinei žalai atlyginti. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą ir praleidus ieškinio senaties terminą.

6. Teismas pažymėjo, kad byloje kilęs ginčas dėl neturtinės žalos, patirtos dėl tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimo skunde nurodytais aspektais (privatumo sanitariniame mazge užtikrinimo, prausimosi duše dažnumo), atlyginimo.

7. Teismas nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimams dėl netinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2001 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. sausio 14 d. imtinai atsakovo prašymu taikė trejų metų senaties terminą (CK 1.125 str. 8 d.), atmesdamas skundo reikalavimus už nurodytą laikotarpį, kaip pareikštus praleidus įstatyme numatytą ieškinio senaties terminą bei nenustačius teismui savo iniciatyva (ir pareiškėjui nenurodžius) svarbių aplinkybių šį terminą atnaujinti (CK 1.131 str. 1 d.). Teismas šioje byloje nagrinėjo iš esmės skundo reikalavimus dėl žalos atlyginimo už kalinimą (ne) tinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 15 d. imtinai.

8. Dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu teismas atkreipė dėmesį, kad asmens naudojimasis sanitariniu mazgu, stebint kitiems asmenims ir nesant galimybės sanitarinio mazgo uždengti užuolaida, yra nesuderinamas su asmens teise į privatumą. Teismas konstatavo pažeidimą dėl nepakankamo asmens teisės į privatumą užtikrinimo pareiškėjui kalint Lukiškių TI-K 2016 metais, kuomet sanitarinis kameros mazgas nebuvo nuo gyvenamosios kameros patalpos (nuo galimybės pareigūnams matyti sanitariniame mazge atliekamas asmens higienos procedūras per kameros duryse esančią akutę) atskirtas užuolaidomis. Teismas, svarstydamas dėl neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo, atsižvelgė į tai, jog pareiškėjas bausmę atliko (kalėjo) kamerose vienas, jog Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenims bendrauja griežtai vadovaudamiesi Kalėjimo departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir jam pavaldžių įstaigų pareigūnų etikos taisyklėmis, patvirtintomis Kalėjimų departamento direktoriaus 2004 m. kovo 29 d. įsakymu Nr. 4/07-79, taip pat Tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklių reikalavimais bei stengiasi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Be to, pareiškėjas nenurodė, koks konkrečiai incidentas buvo įvykęs ir kada jo privatumas buvo pažeistas todėl, kad, kaip jis teigia, neįspėjęs į kamerą užėjo pareigūnas.

9. Teismas pažymėjo, kad Lukiškių TI-K kameros, kuriose nėra įrengta mechaninė patalpų vėdinimo ar oro kondicionavimo sistema, gali būti vėdinamos per langus ir toks vėdinimo būdas atitinka teisės aktų nuostatas. Atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu. Aplinkybių, trukdžiusių pareiškėjo gyventose kamerose vėdinti patalpas atidarant langą pagal galimybes, nenurodyta ir nenustatyta. Grotos ant langų yra apsauginės, privalomos tokio tipo įstaigose ir atitinka įprastas kalinimo sąlygas.

10. Teismas, įvertinęs Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) 44 punkto reikalavimus, priėjo prie išvados, kad šiuo atveju pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, laikantis galiojančių teisės aktų reikalavimų. Teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjas nenurodė, kad būtų kreipęsis į administraciją dėl naudojimosi dušu dažnumo pakeitimo įvertinant individualią jo situaciją. Teismas, byloje nesant duomenų apie pareiškėjo sveikatos sutrikimus, dėl kurių jam reikia naudotis dušu dažniau nei numatyta higienos normose (ne rečiau kaip kartą per savaitę), taip pat pareiškėjui neneigiant, kad jam buvo sudarytos galimybės bent kartą per savaitę nusiprausti duše, sprendė, jog šiuo aspektu pareiškėjo teisės į tinkamas higienos sąlygas naudotis dušu nepažeistos. Be to, kamerose garantuojamas nuolatinis šalto vandens tiekimas, todėl galimybės papildomai pasirūpinti asmens higiena nėra varžomos. Teismas pažymėjo, kad HN 76:2010 21 punkte numatyta, kad kameros sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo teiginius, jog kameroje nėra karšto vandens ir atsakovo atstovas veikė neteisėtai, atmetė kaip nepagrįstus.

11. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų teikęs Lukiškių TI-K administracijai ar kitoms institucijoms, prižiūrinčioms laisvės atėmimo vietų administracijas, skundus dėl skunde išdėstytų reikalavimų (privatumo sanitariniame mazge, maudymosi duše dažnumo). Teismas pareiškėjo argumentus, kad jam buvo darytas spaudimas neduoti skundų, vertino kaip abstrakčius, stokojančius konkretumo. Pareiškėjas nenurodė, koks konkrečiai pareigūnas darė pareiškėjui psichologinį spaudimą.

12. Teismas, nustatydamas priteistinos neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į nustatyto pažeidimo (teisė į privatumą) mastą bei trukmę (apie vienerius metus, 2016 metais), Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas. Teismas, vadovaudamasis aktualia Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika tokio pobūdžio bylose, protingumo ir teisingumo principais, pareiškėjui priteisė 50 Eur neturtinei žalai atlyginti už nustatytus tinkamų kalinimo sąlygų pažeidimus nurodytais sprendime aspektais.

III. 13. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą ir priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 5 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

14. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnis nenumato jokio senaties termino ir, kadangi šio straipsnio saugoma teisė yra absoliuti, tokio termino negali numatyti ir nacionalinė teisė. Apie tai, kad yra kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, kurias galima teisėtai apskusti, jis sužinojo tik prieš metus (apytiksliai) – kai tokias bylas laimėjo bendradarbiai. Lukiškių TI-K administracija apie atsiradusią galimybę apskųsti dėl neužtikrinamo privatumo jam nepranešė.

15. Pareiškėjo teigimu, pagal EŽTT praktiką nacionalinės institucijos turi pareiga suteikti prieigą prie sanitarinių įrenginių, kurie būtų atskirti nuo likusios kameros dalies tokiu būdu, kuris užtikrintų kaliniams minimalų privatumą. Tik iš dalies uždara tualeto zona, taip pat gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida, pripažįstami nepriimtinais. Tai, kad nuteistajam (suimtajam) turi būti užtikrintas privatumas ne tik nuo kameroje esančių asmenų, bet ir nuo pareigūnų, pripažįstama ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje.

16. Pareiškėjas atkreipia dėmesį, kad Lietuvos teismai priteisia nepagrįstai mažesnį neturtinės žalos atlyginimą nei EŽTT. Kai pareiškėjo teisės nuolat pažeidžiamos, priteista neturtinė žala padėtų išspręsti visas problemas.

17. Atsakovo atstovas Vilniaus PN (juridinis asmuo Lukiškių TI-K pasibaigė dėl reorganizavimo) atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.

18. Atsakovo atstovas nurodo, kad nenustačius neteisėtos veikos (neveikimo) ir pareiškėjo patirtos žalos valstybei nekyla civilinė atsakomybė. Nėra jokio teisinio pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas patyrė dvasinę skriaudą, neigiamus išgyvenimus, stresą, kitus dvasinius išgyvenimus arba kitus analogiškus nepatogumus. Pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų dėl jo patirtos neturtinės žalos bei kodėl būtent jo nurodyta suma kompensuotų galbūt jam padarytą žalą. Todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 19. Nagrinėjamoje byloje tikrinamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildino iš netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2001 m. rugpjūčio 18 d. iki 2019 m. sausio 15 d., atlyginimo.

20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes dėl netinkamų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, byloje pateiktus įrodymus: pareiškėjo skundo reikalavimų daliai dėl laikotarpio nuo 2001 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. sausio 14 d. imtinai pritaikė ieškinio senaties terminą, dėl likusio laikotarpio konstatavo privatumo pažeidimą pareiškėjui naudojantis sanitariniu mazgu 2016 metais, kuomet kameros sanitarinis mazgas nebuvo nuo gyvenamosios kameros patalpos atskirtas užuolaidomis, o kitus pareiškėjo skundo teiginius atmetė kaip nepagrįstus. Teismas pareiškėjui dėl nustatytų pažeidimų, įvertinęs tai, jog pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas, patirtai neturtinei žalai atlyginti priteisė 50 Eur.

21. Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas be pagrindo taikė pareiškėjo reikalavimui senaties terminą. Pareiškėjas nurodo argumentus dėl privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu ir priteistu neturtinės žalos atlyginimo dydžiu.

22. Dėl pareiškėjo teiginio, kad nagrinėjamu atveju neturėjo būti taikomas 3 metų ieškinio senaties terminas, pažymėtina, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, tačiau EŽTT yra akcentavęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT didžiosios kolegijos 2006 m. kovo 29 d. sprendimo byloje Scordino prieš Italiją Nr. 1 89 p. (pareiškimo Nr. 36813/97).

23. EŽTT taip pat yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtinti ribojimai būtų proporcingi, jais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94), 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78), 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70). EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93), taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1592-624/2017; 2017 m. gruodžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2694-442/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-856-492/2018; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-801-822/2018; 2020 m. vasario 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-586-520/2020 ir kt.).

24. Atsižvelgus į tai, vertintina, jog šiuo atveju galėjo ir turėjo būti taikomos nacionalinės teisės normos, reglamentuojančios ieškinio senatį, todėl atmestini pareiškėjo argumentai, kad ieškinio senaties terminas negalėjo būti taikomas. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, nenukrypdamas nuo teismų praktikos, suformuotos analogiško pobūdžio bylose, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2001 m. rugpjūčio 18 d. iki 2016 m. sausio 14 d. imtinai.

25. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų dėl objektyvių aplinkybių, lėmusių senaties termino praleidimą. Byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą spręsti, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija taip pat pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo savo iniciatyva (ex officio) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.

26. Vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus dėl sanitarinio mazgo įrengimo, teisėjų kolegija pirmiausia akcentuoja, kad EŽTT ir LVAT praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, jog sanitarinio mazgo įrengimas gyvenamojoje kameroje, kai juo besinaudojantis asmuo gali būti matomas kitų asmenų, neužtikrina asmens privatumo ir gali būti vertinamas kaip viena iš aplinkybių, lemiančių Konvencijos pažeidimą (žr., pvz., EŽTT 2009 m. kovo 12 d. sprendimą byloje A. M. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 15217/07); LVAT 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016 ir kt.). EŽTT taip pat yra konstatavęs, kad gyvenamosios erdvės ir tualeto atskyrimas užuolaida neužtikrina kalinamiesiems reikiamo privatumo (žr., pvz., EŽTT 2015 m. kovo 10 d. sprendimą byloje V. ir kt. prieš Vengriją (pareiškimo Nr. 14097/12 ir kt.). Pareigos užtikrinti tinkamą kalinamo asmens, besinaudojančiu sanitariniu mazgu (tualetu), privatumą, nepaneigia ir aplinkybė, kad laisvės atėmimo įstaiga turi užtikrinti kalinamų asmenų apsaugą (žr., pvz., LVAT 2020 m. balandžio 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-875-756/2020).

27. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teigiant, kad privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas, nes jis buvo stebimas pareigūnų, o atsakovo atstovui to nepaneigiant, konstatuotina, kad, nepriklausomai nuo to, kad kamerose pareiškėjas buvo laikomas vienas, sanitarinio mazgo (tualeto) atskyrimas tik 1,5 m aukščio pertvara ir užuolaida neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į privatumą jam naudojantis sanitariniu mazgu (tualetu) ir tuo metu, kai jis buvo laikomas kameroje vienas (visą ginčo laikotarpį nuo 2016 m. sausio 15 d. iki 2019 m. sausio 15 d.), o ne tik 2016 m., kai kameros sanitarinis mazgas nebuvo nuo gyvenamosios kameros patalpos atskirtas užuolaidomis.

28. Įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, su jomis susijusį teisinį reguliavimą bei teismų praktiką, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, jog pirmosios instancijos teismas be pagrindo nepripažino, kad privatumo pažeidimas truko visą kalinimo laikotarpį.

29. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi aptartais CK 6.250 straipsnyje ir teismų praktikoje suformuluotais patirtos neturtinės žalos atlyginimo bei jos dydžio nustatymo vertinamaisiais kriterijais, teisingumo, protingumo principais, įvertinusi nustatyto Lukiškių TI-K padaryto pareiškėjo teisių pažeidimo pobūdį, mastą ir trukmę (pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas buvo ilgalaikio pobūdžio pažeidimas), atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas, sprendžia, kad pareiškėjui priteistina 700 Eur neturtinei žalai atlyginti. Priteisti pareiškėjui jo prašomo dydžio neturtinės žalos atlyginimo sumą nėra jokio pagrindo. Atsižvelgtina, kad visą ginčo laikotarpį pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas ir pareiškėjas tik bendrai nurodė, jog jį galėjo stebėti pareigūnai, tačiau konkrečių su tuo susijusių aplinkybių (kad buvo realiai stebimas) nedetalizavo.

30. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, skundžiamas Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimas keičiamas, pareiškėjui iš atsakovo priteisiant 700 Eur neturtinei žalai atlyginti, o kitą sprendimo dalį, kuria pareiškėjo skundas dėl kitų pažeidimų atmestas kaip nepagrįstas, paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimą pakeisti – priteisti pareiškėjui S. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), 700 Eur (septynis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. kovo 21 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė