2013-12-11 Nr. AB-9841-3-62-3-00903-2012-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. P602-181/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00903-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 80.11

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Veslavos Ruskan (pranešėja) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas), teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo L. K. prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A575-1494/2013 pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatei D. V. dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas L. K. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (I t., b. l. 10) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos (toliau – ir Kauno VGTPT, Tarnyba), 55 Lt turtinės ir 445 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Pareiškėjas pabrėžė, kad neteisėtus viešojo administravimo subjekto – Kauno VGTPT – veiksmus išaiškino Lietuvos Respublikos Seimo kontrolierius, kuris 2011 m. spalio 3 d. pažymoje Nr. 4D-2011/1-761 nurodė, jog Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264 5 ir 6.5 punktuose yra netiksli, prieštaringa ir klaidinanti informacija, o Tarnyba pažeidė Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Be to, minėtu Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264 teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo iš buvusio Vytauto Didžiojo Universiteto Teatrologijos katedros vedėjo B. V. buvo paskirta advokatė D. V., kuri yra šališka. Tvirtino, jog turtinę žalą sudaro 55 Lt, o neturtinę žalą – 445 Lt. Paaiškino, kad turtinė žala atsirado dėl mokesčio už negautą teisinę paslaugą, o neturtinė – dėl minėtoje Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje nustatytų Kauno VGTPT pažeidimų ir dėl to, kad paskirtoji advokatė D. V. buvo šališka, netinkamai jį atstovavo, nerinko jokių papildomų duomenų, atsiuntė jam svetimos bylos duomenis, susipažino su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, kuris jai iki to laiko buvo nežinomas, taip pat pažeidė Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties 2.2.10 ir 2.2.12 punktų reikalavimus, dėl ko pareiškėjas patyrė išgyvenimus, pablogėjo jo, kaip diabetiko, sveikatos būklė.

Kauno VGTPT atsiliepimu į skundą (I t., b. l. 70–72) prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Tarnyba nurodė, kad Kauno VGTPT 2009 m. spalio 1 d. gavo pareiškėjo prašymą suteikti jam antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo iš buvusio Vytauto Didžiojo Universiteto Teatrologijos katedros vedėjo B. V. ir 2010 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264 suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą minėtoje civilinėje byloje. Teikti pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą buvo paskirta advokatė D. V., sprendimas galiojo iki 2010 m. spalio 1 d. Pabrėžė, jog Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir VGTPĮ) 4 straipsnyje numatytos pareiškėjo pareigos – bendradarbiauti su institucijomis, priimančiomis sprendimus valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo, taip pat su asmenimis, teikiančiais valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, teikti valstybės garantuojamai teisinei pagalbai gauti reikalingą išsamią ir teisingą informaciją, nedelsiant pranešti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybai apie pasikeitusias aplinkybes, turinčias įtakos asmens teisei gauti valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, kasmet nuo sprendimo suteikti antrinę teisinę pagalbą priėmimo dienos pateikti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyboms metinę gyventojo (šeimos) turto deklaraciją su vietos mokesčių administratoriaus žyma, kad deklaracija pateikta, jei antrinė teisinė pagalba teikiama ilgiau kaip metus. Tokia deklaracija turi būti pateikta ne vėliau kaip praėjus 5 dienoms nuo metų pabaigos. Tačiau pareiškėjas per VGTPĮ nustatytą terminą nepateikė dokumentų, kurių pagrindu Kauno VGTPT būtų galėjusi pratęsti jam antrinės teisinės pagalbos teikimą, todėl 2011 m. kovo 9 d. advokatė D. V. pateikė Tarnybai pranešimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo užbaigimo“, kuriuo informavo, kad antrinės teisinės pagalbos teikimas pareiškėjui yra užbaigtas. Akcentavo, jog pareiškėjas skunde nepagrįstai teigia, kad jis Kauno VGTPT turėjo sumokėti 55 Lt už nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas advokatės pranešime „Dėl antrinės teisinės pagalbos užbaigimo“ yra savo parašais patvirtinęs, kad minėti veiksmai, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą, buvo atlikti, todėl pareiškėjo argumentas, jog advokatė D. V. jokių teisinių paslaugų jam nesuteikė, yra akivaizdžiai nepagrįstas. Be to, prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjas yra nurodęs, kad sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, taip pareikšdamas savo valią, jog sutinka vykdyti VGTPĮ 4 straipsnio 5 punkte jam nustatytą pareigą. Tarnyba taip pat pažymėjo, jog nors Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264 5 ir 6.5 punktuose nurodyta informacija galėjo būti netiksli, pareiškėjui kreipusis į Tarnybą su prašymu, kuriame jis nurodė, kad nėra vykdomas Kauno apygardos administracinio teismo 2010 m. liepos 8 d. sprendimas, Kauno VGTPT 2011 m. kovo 29 d. rašte nurodė, jog pareiškėjui pageidaujant ir toliau gauti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje dėl žalos atlyginimo, jis turėtų pateikti naują nustatytos formos prašymą bei dokumentą, įrodantį jo teisę gauti antrinę teisinę pagalbą, tačiau iki šiol pareiškėjas tokio prašymo nėra pateikęs, todėl nėra būtinų sąlygų ir pagrindų civilinei atsakomybei atsirasti. Be to, paaiškino, kad Tarnyba, paskirdama advokatą, atsižvelgia į pareiškėjo siūlymą dėl konkretaus advokato paskyrimo ir advokatų, teikiančių antrinę teisinę pagalbą darbo krūvį. Tuo tarpu šiuo atveju paskiriant pareiškėjui advokatą, Tarnyba neturėjo jokių duomenų apie tai, kad advokatė D. V. yra kaip nors susijusi su B. V., o pats pareiškėjas nėra išreiškęs pageidavimo pakeisti paskirtąją advokatę kitu advokatu. Manė, kad Tarnyba tinkamai kontroliavo advokatės D. V. veiklą sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo bei VGTPĮ pagrindu, o dėl advokatės paslaugų kokybės Tarnyba negali būti atsakinga ir nėra tas subjektas, kurio atžvilgiu turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už advokatės D. V., pareiškėjo nuomone, netinkamai suteiktą (nesuteiktą) antrinę teisinę pagalbą.

Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. kovo 7 d sprendimu (I t., b. l. 198–202) pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas pažymėjo, jog pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, gali būti atlyginama tik nustačius visas būtinas viešosios civilinės atsakomybės sąlygas: 1) neteisėtus viešojo administravimo subjekto veiksmus (neveikimą); 2) žalos padarymo faktą; 3) priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos; bei pagrindus jas įrodymais. Nurodė, kad iš pareiškėjo skundo turinio matyti, jog šiuo atveju turtinė ir neturtinė žala kildinama iš Kauno VGTPT veiksmų (neveikimo), kadangi, pareiškėjo teigimu, Tarnybos paskirtoji advokatė D. V. netinkami atstovavo pareiškėjui, nerinko jokių papildomų duomenų, atsiuntė svetimos bylos duomenis, susipažino su Lietuvos Respublikos švietimo įstatymu, kuris jai iki to laiko buvo nežinomas, t. y. žala iš esmės siejama su advokatės D. V. netinkamų teisinių paslaugų kokybe atstovaujant pareiškėją, turėtomis išlaidomis, patirtais dvasinio pobūdžio išgyvenimais. Tuo tarpu pagal CK 6.271 straipsnį numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos.

Pabrėžė, jog valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Tačiau, kaip matyti iš minėtų nuostatų, viešoji atsakomybė siejama tik su valdžios institucija. Tuo tarpu advokatas nėra valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos darbuotojas, todėl jo atlikti veiksmai, iš kurių kildinama atsakomybė, niekaip negali būti siejami su šia institucija, kaip valstybės institucija. Vadinasi, reikalavimas dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo dėl advokatės D. V. veiksmų šioje byloje nepagrįstai nukreiptas į atsakovą.

Teismas akcentavo, kad administracinis teismas nagrinėja tik tuos ginčus dėl žalos atlyginimo, kurie yra apibrėžti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalies 3 punkte, t. y. ginčus dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 str.). Tuo tarpu advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Advokatas nėra viešojo administravimo subjektas ir jo veikla nėra viešasis administravimas. Todėl tuo atveju, jeigu reikalavimas dėl žalos atlyginimo yra kildinamas iš advokatų veiklos teikiant valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą (neveikimo, netinkamo pareigų atlikimo), ginčas yra nagrinėtinas bendrosios kompetencijos teisme (nurodė Specialiosios teisėjų kolegijos ginčams dėl teismingumo tarp bendrosios kompetencijos ir administracinio teismo spręsti 2009 m. birželio 17 d. nutartį Nr. T-XX-45/2009).

Paaiškino, jog pagal 2008 m. liepos 18 d. Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties Nr. NCA-06 ir 2009 m. sausio 29 d. Nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties Nr. NCA-06 pakeitimo sutarties, sudarytos tarp Kauno VGTPT ir advokatės D. V. nuostatas, advokatė įsipareigojo teikti atlygintinai antrinę teisinę pagalbą laikantis advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimų, o Tarnyba įsipareigojo advokatui sudaryti sąlygas antrinės teisinės pagalbos teikimui, mokėti jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyto dydžio užmokestį už antrinės teisinės pagalbos teikimą. Nei minėtose sutartyse, nei kituose valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta Tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą, t. y. Tarnyba turi teisę tikrinti, ar advokatas neteikia paslaugų asmenims, neturintiems teisės į antrinę teisinę pagalbą, tikrinti ataskaitų apie teikiamas paslaugas teisingumą, darbo laiko apskaitą, nagrinėjant asmenų skundus dėl advokato teikiamos teisinės pagalbos, reikalauti advokato paaiškinimų, informacijos, reikalingos skundui ištirti. Šiuo aspektu pabrėžė, kad byloje nėra duomenų, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba nevykdė sutartinių įsipareigojimų.

Įvertinęs byloje esančius duomenis ir ginčo santykių teisinį reglamentavimą, teismas padarė išvadą, kad šiuo atveju Kauno VGTPT kontroliavo advokatės D. V. veiklą tiek, kiek leido sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos, o dėl advokato paslaugų kokybės Tarnyba negali būti atsakinga, taigi, Kauno VGTPT nėra tas subjektas, kurio atžvilgiu turėtų būti taikoma civilinė atsakomybė už advokatės D. V., pareiškėjo nuomone, netinkamai suteiktą antrinę teisinę pagalbą. Kartu atkreipė dėmesį, kad VGTPĮ 4 straipsnio 5 punkte ir 19 straipsnyje nurodyta, jog tuo atveju, jeigu valstybė garantuoja ir apmoka 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, baigus teikti antrinę teisinę pagalbą, pareiškėjas turi pareigą apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų valstybei, o bylos medžiaga patvirtina, kad pagal advokatės D. V. pranešimą „Dėl antrinės teisinės pagalbos užbaigimo“ bei 2010 m. liepos 27 d. pranešimą apie faktiškai sugaištą laiką, advokatė, teikdama pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendimą Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264, viso sugaišo 2,45 profesines darbo valandas: 2010 m. liepos 21 d. skyrė laiko įrodymų rinkimui (1 val. 30 min.) ir 2010 m. liepos 27 d. konsultavo pareiškėją (1 val. 15 min.). Kauno VGTPT 2011 m. kovo 24 d. raštu Nr. TP-5-(2.6)-100 informavo pareiškėją, kad 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų sudaro 55 Lt, kuriuos jis turi sumokėti į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos surenkamąją sąskaitą.

Be to, pareiškėjas advokatės pranešime apie faktiškai sugaištą laiką savo parašais yra patvirtinęs, kad minėti veiksmai, teikiant jam antrinę teisinę pagalbą, buvo atlikti, o prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą yra nurodęs, jog sutinka apmokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, todėl pareiškėjo motyvas, jog jis 55 Lt turėjo sumokėti už nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas, t. y. pareiškėjas, apmokėjęs 55 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, įvykdė pagrįstą Kauno VGTPT reikalavimą sumokėti 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, teismas pažymėjo, kad šiuo atveju pareiškėjo reikalavimas dėl turtinės žalos atlyginimo, siejant ją su turėtomis išlaidomis, ir dėl neturtinės žalos atlyginimo, siejant ją su patirtais dvasinio pobūdžio išgyvenimais dėl valstybės institucijų veiksmų neteisėtumo, byloje nepagrįstas jokiais objektyviais ir neginčijamais įrodymais. Aplinkybių, suponuojančių tiek turtinę, tiek neturtinę žalą, teismas nenustatė ir atkreipė dėmesį, kad vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka. Jie (paaiškinimai) turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais. Tai įvertinęs, teismas konstatavo, jog pareiškėjas civilinės atsakomybės sąlygų atsakovo atžvilgiu neįrodė, todėl jo skundo reikalavimas dėl 55 Lt turtinės ir 445 Lt neturtinės žalos atlyginimo priteisimo yra nepagrįstas ir atmestinas.

II. Pareiškėjas pateikė apeliacinį skundą (II t., b. l. 2), kuriuo prašė panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą ir išspręsti bylą iš esmės.

Pareiškėjas manė, jog skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra nepagrįstas ir apgaulingas, priimtas pažeidžiant ABTĮ 86 straipsnio 3 dalį ir Jungtinių Tautų neįgaliųjų teisių konvencijos 12 straipsnio 4 dalies reikalavimus. Taip pat teigė, jog pagal ABTĮ 57 straipsnio 5 dalį jam nereikėjo įrodinėti Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus pažymoje nustatytų Kauno VGTPT pažeidimų.

Kauno VGTPT atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 23) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą nepakeistą.

Tarnyba manė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Taip pat nurodo, jog palaiko savo atsiliepime į pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktą skundą išdėstytus motyvus bei argumentus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo advokatė D. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (II t., b. l. 24–25) taip pat prašė pareiškėjo skundą atmesti ir palikti Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 7 d. sprendimą nepakeistą.

Trečiasis suinteresuotas asmuo advokatė D. V. manė, kad skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisingas, motyvuotas ir atitinka teismų formuojamą praktiką. Be to, nurodo, jog pareiškėjas, atvykdamas paskirtuoju laiku 2010 m. liepos 21 d. į susitikimą su advokate D. V., atsinešė nemažai dokumentų: teismų sprendimus, nutartis, protokolus, ieškinius, akademines pažymas, studijų paslaugų sutartį, Lietuvos Respublikos švietimo ministerijos raštą, Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros raštą, Vytauto Didžiojo Universiteto rektoriaus įsakymus ir kitus dokumentus, su kuriais advokatė susipažino dalyvaujant pačiam pareiškėjui, todėl pareiškėjas, neprieštaraudamas dėl atlikto veiksmo, kurį ji pavadino įrodymu rinkimu, pasirašė pranešime apie faktiškai sugaištą laiką. Vėliau pareiškėjas atvyko į konsultaciją 2010 m. liepos 27 d., kurios metu buvo derinamos pareiškėjo ir advokatės pozicijos, aptariamas bylos perspektyvumas. Šis veiksmas buvo pavadintas konsultacija ir pareiškėjas taip pat neprieštaraudamas pasirašė pranešime apie faktiškai sugaištą laiką.

Tvirtino, jog atsižvelgiant į tai, kad bendradarbiavimas su pareiškėju tęsėsi, pastarasis pažadėjo advokatei atsiųsti dar daugiau su byla susijusių dokumentų, ką vėliau ir padarė, o advokatė savo ruožtu paaiškino pareiškėjui, jog jai bus būtina dar kartą išanalizuoti Lietuvos Respublikos švietimo įstatymą bei Lietuvos Respublikos aukštojo mokslo įstatymą, todėl pareiškėjas dar kartą pasirašė už veiksmą įrodymų rinkimas, tačiau pareiškėjui sutartu laiku neatvykus, advokatė šio laiko į ataskaitą nebeįtraukė. Paaiškino, kad pareiškėjas nuo 2010 m. liepos mėnesio pabaigos su ja daugiau nebendradarbiavo, neskambino ir savo byla nesidomėjo.

Nurodė, jog vadovaudamasi VGTPĮ bei jos sutartyje su Kauno VGTPT numatytomis advokato teisėmis ir pareigomis, 2011 m. vasario 28 d. pateikė Tarnybai pranešimą dėl antrinės teisinės pagalbos užbaigimo, kuriame nurodė, jog teikdama teisinę pagalbą pareiškėjui sugaišo viso 2 val. 45 min., o antrinės teisinės pagalbos užbaigimo pagrindu nurodė tai, jog 2010 m. spalio 1 d. pasibaigė Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264 galiojimo terminas. Remdamasi nurodytomis aplinkybėmis, akcentavo, kad pareiškėjo skunde nurodytas argumentas, jog advokatė D. V. jam teikdama antrinę teisinę pagalbą jokių paslaugų nesuteikė, yra neteisingas ir akivaizdžiai nepagrįstas, todėl atmestinas, kadangi bendradarbiaujant su pareiškėju, jis advokatei jokių pretenzijų neturėjo, žinojo ir suprato, kad už sugaištą advokato laiką bei suteiktas paslaugas privalės susimokėti 50 procentų.

Manė, jog pareiškėjo atsisakymą sumokėti 55 Lt antrinės teisinės pagalbos išlaidų, galima vertinti tik kaip paties pareiškėjo piktnaudžiavimą valstybės garantuojama antrine teisine pagalba ir savo pareigų, nurodytų Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendime Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264, nevykdymą. Be to, nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad nagrinėjamu atveju egzistavo interesų konfliktas, ir pabrėžia, jog jos ir B. V. nesieja jokie giminystės ryšiai, o dėl pavardžių sutapimo interesų konflikto nebuvo, todėl advokatė galėjo veikti pareiškėjo vardu būdama visiškai nepriklausoma nuo bet kokios įtakos, ypač tos, kuri gali kilti dėl asmeninių interesų ar išorinio poveikio, ką gerai žinojo ir pats pareiškėjas, dėl ko jis nesinaudojo VGTPĮ 18 straipsnio 6 dalyje numatyta galimybe kreiptis į Tarnybą dėl advokato pakeitimo. Remdamasi išdėstytomis aplinkybėmis, manė, kad savo profesines pareigas atliko tinkamai, nepažeisdama advokato veiklą reglamentuojančių teisės aktų, todėl jokios žalos pareiškėjui nepadarė.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. birželio 14 d. nutartimi pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmetė.

Teismas konstatavo, kad iš pareiškėjo skundų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui (I t., b. l. 10; II t., b. l. 2) bei kitos bylos medžiagos akivaizdu, jog nagrinėjamu atveju turtinės ir neturtinės žalos atlyginimas iš esmės kildinamas iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011 m. spalio 3 d. pažymoje Nr. 4D-2011/1-761 (I t., b. l. 153–157) nustatytų Kauno VGTPT pažeidimų, advokatės D. V. šališkumo ir netinkamos teisinių paslaugų kokybės, taip pat turėtų išlaidų, patirtų išgyvenimų bei sveikatos būklės pablogėjimo.

Pažymėjo, kad advokato teisinį statusą apibrėžia specialus Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymas, o advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas. Specialiu įstatymu – VGTPĮ (viešosios teisės norminiu aktu) – nustatyta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo fiziniams asmenims sistema bei jos įgyvendinimo sąlygos ir procedūros. Šis įstatymas nekeičia Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymu nustatyto advokato veiklos teisinio režimo, nes ir pagal šį įstatymą advokato veikla yra teisinių paslaugų teikimas, tik valstybei vykdant viešąją funkciją ji orientuota į atitinkamą asmenų grupę, kuri formuojasi socialinės, turtinės ar atitinkamos sveikatos būklės pagrindu (VGTPĮ 11 str. 1–3 d., 12 str.).

Pagal 2008 m. liepos 18 d. nuolatinio antrinės teisinės pagalbos teikimo sutarties Nr. NCA-06 (I t., b. l. 186–188), sudarytos tarp Kauno VGTPT ir advokatės D. V., bei minėtos sutarties 2009 m. sausio 29 d. pakeitimo sutarties (I t., b. l. 189–192) nuostatas, advokatė inter alia įsipareigojo teikti antrinę teisinę pagalbą laikantis advokatų profesinę veiklą reglamentuojančių teisės aktų (Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo, Lietuvos advokatūros įstatų, Advokatų etikos kodekso ir kt.), laikytis advokatų veiklos principų savo profesinėje veikloje, o Tarnyba, kontroliuodama, kaip advokatė laikosi sutartyje nustatytų pareigų, turi teisę tikrinti pateiktus duomenis apie suteiktą (teikiamą) antrinę teisinę pagalbą, taip pat, nagrinėdama asmenų skundus, pareiškimus dėl advokatės teikiamos (suteiktos) antrinės teisinės pagalbos, reikalauti iš advokatės paaiškinimų dėl skunde, pareiškime nurodytų aplinkybių, reikalauti iš advokatės pateikti informaciją, reikalingą skundui, pareiškimui ištirti. Taigi nei minėtose sutartyse, nei kituose valstybės garantuojamą teisinę pagalbą reglamentuojančiuose teisės aktuose nėra įtvirtinta valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pareiga daryti įtaką advokato teikiamų paslaugų kokybei, o tik suteikta teisė ir pareiga kontroliuoti sutartimi apibrėžtų reikalavimų vykdymą. Tuo tarpu byloje nėra jokių duomenų, kad Kauno VGTPT nagrinėjamu atveju nebūtų vykdžiusi sutartinių įsipareigojimų, todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog Tarnyba tinkamai kontroliavo advokatės veiklą tiek, kiek leido teisės aktai ir sudarytos paslaugų sutarties dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo sąlygos, o dėl advokatės paslaugų kokybės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba negali būti atsakinga, todėl Kauno VGTPT atžvilgiu negali būti taikoma civilinė atsakomybė už advokatės D. V., pareiškėjo nuomone, netinkamai suteiktą antrinę teisinę pagalbą.

Apeliacinės instancijos teismas taip pat sutiko su pirmosios instancijos teismo argumentu, kad pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius dėl turtinės ir neturtinės žalos atsiradimo dėl Kauno VGTPT veiksmų.

Pabrėžė, jog CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Viešoji (valstybės) atsakomybė CK 6.271 straipsnyje numatytais atvejais atsiranda tik esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) bei žalos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat yra nurodoma, kad tam, jog reikalavimas dėl žalos atlyginimo būtų pripažintas pagrįstu, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos, t. y. ne tik neteisėti valstybės institucijų ar pareigūnų veiksmai, tačiau ir padaryta žala bei priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos.

Turtinė žala turi būti tikra, konkreti, įrodyta ir kiekybiškai įvertinta, pareiga įrodyti, kad tam tikra žala patirta, tenka pareiškėjui, pareiškėjas taip pat privalo pagrįsti ir įrodyti priežastinį ryšį tarp jo nurodomos žalos ir neteisėtų veiksmų (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-669/2011). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylose dėl neturtinės žalos atlyginimo ne kartą yra pažymėjęs, kad reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš valdžios institucijos neteisėtų veiksmų, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, jog buvo padaryta neturtinė žala, tačiau būtina konkrečiai (laike ir vietoje) apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų galimą konkrečią išraišką (galimas pasekmes) asmeniui CK 6.250 straipsnio prasme. Teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinės žalos įrodinėjimas pasižymi specifika, kadangi neturtinė žala dažnai yra susijusi su fizinio ar dvasinio pobūdžio pakenkimais, kuriuos įrodyti tiesioginiais įrodymais ne visada įmanoma.

Todėl įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas – neturtinės žalos padarymo faktas. Įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. birželio 26 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-653/2007, 2008 m. balandžio 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2012 m. vasario 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-39/2012, 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012).

Vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą nepakanka, paaiškinimai turėtų būti patvirtinti kitais tiesioginiais ar netiesioginiais, subjektyviais ar objektyviais įrodymais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-336/2012). Tuo tarpu, teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą konstatuoti, kad egzistuoja visos minėtos viešosios atsakomybės sąlygos, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą dėl turtinės ir neturtinės žalos priteisimo.

Atkreiptinas dėmesys, jog iš Lietuvos Respublikos Seimo kontrolieriaus 2011 m. spalio 3 d. pažymos Nr. 4D-2011/1-761 (I t., b. l. 153–157) matyti, kad išnagrinėjus pareiškėjo L. K. skundą prieš Kauno VGTPT, be kita ko, buvo nustatyta, jog Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264 5 ir 6.5 punktuose nurodyta informacija yra netiksli, prieštaringa ir klaidinanti. Tačiau vien aplinkybė, kad Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendimo Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264 5 ir 6.5 punktuose nurodyta informacija yra netiksli, prieštaringa ir klaidinanti, nesant įrodytoms kitoms viešosios atsakomybės sąlygoms, savaime nesudaro pagrindo žalos atlyginimo priteisimui.

Pasisakydama dėl pareiškėjo teiginio, kad turtinę žalą sudaro mokestis už negautą teisinę paslaugą, teisėjų kolegija akcentavo, jog, pareiškėjas prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą, be kita ko, nurodė, kad sutinka apmokėti antrinės teisinės pagalbos išlaidas, jeigu būtų nustatytas antrasis jo turto ir pajamų lygis. Atitinkamai Kauno VGTPT 2010 m. liepos 12 d. sprendimu Nr. TP-2-(2.2)-10-t-2541-2264 (I t., b. l. 108) suteikė pareiškėjui antrinę teisinę pagalbą pagal antrąjį asmens turto ir pajamų lygį, valstybei garantuojant ir apmokant 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėjui prievolė, išreiškus savo sutikimą apmokėti pusę antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kilo būtent iš VGTPĮ 19 straipsnio nuostatų. Tuo tarpu ginčo išsprendimui aktualaus VGTPĮ 19 straipsnio 2 dalis įtvirtina, jog jeigu apmokama 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pareiškėjas apmoka likusius 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susijusių su gynyba ir atstovavimu bylose, gavęs tarnybos pranešimą. Tarnyba pranešime pareiškėjui nurodo mokėtiną antrinės teisinės pagalbos išlaidų sumą, sąskaitą, į kurią jis turi šią sumą mokėti, ir mokėjimo terminą. Šiuo aspektu pabrėžtina, kad iš byloje esančių duomenų matyti, jog Tarnyba 2011 m. kovo 9 d. kartu su advokatės D. V. pranešimu „Dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo užbaigimo“ gavo pranešimą apie faktiškai sugaištą laiką (I t., b. l. 110), kuriame advokatė nurodė, kad teikdama antrinę teisinę pagalbą pareiškėjui iš viso sugaišo 2 val. 45 min., ką savo parašu patvirtino pats pareiškėjas. Atsižvelgiant į tai, Tarnyba 2011 m. kovo 24 d. raštu Nr. TP-5-(2.6)-100 „Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų apmokėjimo“ (I t., b. l. 111) informavo pareiškėją, kad 50 procentų antrinės teisinės pagalbos išlaidų sudaro 55 Lt, ir nurodė šių išlaidų sumokėjimo tvarką bei terminus. Tuo tarpu byloje esanti 2011 m. balandžio 21 d. mokėjimo nurodymo Nr. 12 kvito kopija (I t., b. l. 112) patvirtina, kad pareiškėjas minėtą sumą yra sumokėjęs. Taigi, įvertinus minėtas aplinkybes, pareiškėjo argumentas, jog jis turėjo sumokėti 55 Lt už nesuteiktą antrinę teisinę pagalbą, yra nepagrįstas, todėl atmestinas.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, teismas pareiškėjo L. K. apeliacinį skundą atmetė kaip nepagrįstą.

IV. Pareiškėjas 2013 m. liepos 8 d. (pagal gavimo datą) pateikė prašymą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje A575-1494/2013. 2013 m. rugpjūčio 6 d. nutartimi jam buvo nustatytas terminas trūkumams pašalinti. Pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 21 d. pateikė pataisytą prašymą dėl proceso atnaujinimo.

Prašyme nurodoma, kad pareiškėjas prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nes byla remiasi suklastotu D. V. 2010 m. liepos 27 d. pranešimu, ji baustina pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 202 straipsnį.

2013 m. rugpjūčio 30 d. pareiškėjas pateikė prašymą Kauno apygardos administraciniam teismui atnaujinti administracinės bylos Nr. I-506-423/2013 nagrinėjimą.

Prašyme nurodo, kad reikalauja atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes Kauno apygardos administracinio teismo sprendime nėra įrodyta, kad advokatė atliko savo pareigą (1 t., b. l. 110) kaip teigiama atsakovo 2013 m. rugpjūčio 20 d. rašte.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas atnaujinti procesą netenkintinas.

Proceso atnaujinimas – išimtinė ir galutinė įsiteisėjusių teismo sprendimų, nutarimų ar nutarčių teisėtumo ir pagrįstumo kontrolės forma, kurios tikslas užtikrinti teisingumo vykdymą bei tinkamą teisės į teisminę gynybą įgyvendinimą, siekiant patikrinti, ar įsiteisėję teismų procesiniai sprendimai nepažeidžia įstatymų saugomų asmenų teisių ir interesų, taip pat išvengti galimo neteisėto teismo procesinio sprendimo teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į tokią proceso atnaujinimo instituto paskirtį, ABTĮ gana detaliai reglamentuoja proceso atnaujinimo procedūrą, kuri vykdoma griežtai laikantis nustatytų sąlygų ir tvarkos (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje P63-159/2010).

Įsiteisėjęs teismo baigiamasis aktas, kuriuo išspręstas šalių ginčas, įgyja res judicata galią. Tai reiškia, kad šalių ginčas yra išspręstas galutinai ir negali būti revizuojamas įprastinėmis procesinėmis priemonėmis. Sprendžiant proceso atnaujinimo klausimą baigtoje administracinėje byloje yra tik patikrinama, ar nėra esminių ir akivaizdžių aplinkybių, kurios sudarytų pagrindą byloje priimtus teismų procesinius sprendimus pripažinti neteisėtais ir kurių baigtinis sąrašas yra nurodytas ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje. Šių aplinkybių (proceso atnaujinimo pagrindų) buvimą turi pagrįsti prašymą dėl proceso atnaujinimo paduodantis asmuo. Jeigu toks asmuo nepateikia pakankamų argumentų, patvirtinančių įstatyme numatytų proceso atnaujinimo pagrindų buvimą, procesas administracinėje byloje negali būti atnaujintas (ABTĮ 159 straipsnio 1 dalis) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P442-166/2011).

Griežtai apibrėžtų atnaujinimo pagrindų nustatymas nėra savitikslis, jis būtinas, siekiant apsaugoti teisinių santykių stabilumą, įgyvendinti teisinio saugumo bei teisinės valstybės principus, kadangi, nenustačius griežtų proceso atnaujinimo pagrindų, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų Lietuvoje egzistuojančios administracinių teismų sistemos sampratai bei tikslams, sumenkintų galutinio teismo sprendimo (nutarties, nutarimo) prasmę (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P858-177/2010, nutartis administracinėje byloje Nr. P249-92/2012).

Dėl proceso atnaujinimo instituto, kaip išimtinės procedūros, yra pasisakęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT), kuris savo praktikoje yra pripažinęs, kad atnaujintas procesas ir naujas sprendimas buvo „užslėpta“ apeliacija (angl. appeal in disguise), pažeidusi teisinį tikrumą ir asmens teisę į nepriklausomą ir nešališką teismą (Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis). EŽTT yra išaiškinęs, kad teisinis tikrumas suponuoja res judicata principo laikymąsi ir vykdymą. Šis principas sukuria draudimą ginčo šalims siekti peržiūrėti galutinį ir įsiteisėjusį sprendimą vien tik turint tikslą iš naujo nagrinėti bylą. Aukštesnės instancijos teismų galia peržiūrėti sprendimus turi būti siejama tik su tikslu ištaisyti teismo klaidas ir netinkamai vykdomą teisingumą, bet ne iš naujo nagrinėti bylą. Sprendimo peržiūrėjimo mechanizmas neturėtų būti naudojamas kaip „užslėpta“ apeliacija, vien tik galimi keli požiūriai į vieną situaciją nėra sprendimo peržiūrėjimo pagrindas. Išimtys galimos tik tais atvejais, kai tai nulemia ypatingos ir įtikinamos aplinkybės (pvz., EŽTT sprendimai bylose Oferta Plus S.R.L. prieš Moldovą Nr. 14385/04, 98 pastraipa; Roşca prieš Moldovą Nr. 6267/02, 24 pastraipa; Pravednaya prieš Rusiją Nr. 69529/01, 25 pastraipa; Ryabykh prieš Rusiją Nr. 52854/99, 52 pastraipa; kt.).

Pareiškėjas prašyme dėl proceso atnaujinimo, pateiktame Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, nurodo, kad prašo atnaujinti procesą administracinėje byloje remdamasis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, nes byla remiasi suklastotu D. V. 2010 m. liepos 27 d. pranešimu, ji baustina pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 202 straipsnį.

Pažymėtina, kad pareiškėjas 2013 m. rugpjūčio 30 d. padavė kitą prašymą Kauno apygardos administraciniam teismui, kuris, kaip neteismingas, buvo persiųstas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui. Šiame prašyme pareiškėjas reikalauja atnaujinti bylos nagrinėjimą, nes teismo sprendime nėra įrodyta, kad advokatė atliko savo pareigą, kaip teigiama atsakovo 2013 m. rugpjūčio 20 d. rašte Nr. 0-2-(1.5)-2527. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sprendžia, jog prašymas, pateiktas Kauno apygardos administraciniam teismui, turi būti nagrinėjamas kartu su prašymu, pateiktu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, todėl toliau bus pasisakoma dėl abiejuose prašymuose pareiškėjo pateikiamų argumentų.

ABTĮ 153 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas šiame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta dvylika konkrečių pagrindų, kuriems esant gali būti atnaujintas procesas administracinėje byloje.

Pareiškėjo pateikti prašymai atnaujinti procesą grindžiami ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkte įtvirtintu pagrindu (jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį).

Teisėjų kolegija pažymi, kad, remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, siekiant atnaujinti procesą šiuo pagrindu, būtina nustatyti akivaizdų materialiosios teisės normų pažeidimą, t. y. kai proceso atnaujinimo klausimą nagrinėjančiai teisėjų kolegijai nelieka pagrįstų abejonių dėl klaidingo materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P502-119/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. P756-153/2009, nutartis administracinėje byloje Nr. P662-143/2010 ir kt.).

Pareiškėjo argumentas, kuriuo jis remiasi siekdamas proceso atnaujinimo – tai, kad byla išnagrinėta, remiantis suklastotu D. V. 2010 m. liepos 27 d. pranešimu. Iš pareiškėjo pateikiamų argumentų matyti, kad jis prašo atnaujinti procesą ne remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu, bet remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktu (įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu nustatyti žinomai melagingi liudytojo parodymai, žinomai melaginga eksperto išvada, žinomai neteisingas vertimas, dokumentų arba daiktinių įrodymų suklastojimas, dėl kurių priimtas neteisėtas arba nepagrįstas sprendimas). Šioje vietoje pažymėtina, kad įrodymų, patvirtinančių dokumento suklastojimo faktą pareiškėjas nepateikė. Jeigu tokie įrodymai būtų pateikti, tai galėtų būti pagrindu atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punktu. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad šiuo pagrindu procesas gali būti atnaujintas, jei yra dvi sąlygos: pirma, pateikiamas įsiteisėjęs teismo nuosprendis, kuriame konstatuota bent viena ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkte įtvirtinta aplinkybė; ir antra, teismo nuosprendyje konstatuota aplinkybe teismas rėmėsi ir ji lėmė atitinkamos išvados padarymą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P662–125/2010). Kitų institucijų (ne teismo), taip pat kitokie procesiniai dokumentai (pvz., sprendimas pradėti ikiteisminį tyrimą) šio proceso atnaujinimo pagrindo pagrįsti negali. Kadangi dokumento suklastojimo faktas nėra įrodytas įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu, teisėjų kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 3 punkto pagrindu.

Kitas pareiškėjo prašyme nurodomas argumentas – kad teismo sprendime nėra įrodyta, jog advokatė atliko savo pareigą. Šiuo atveju pareiškėjas kelia įrodymų vertinimo klausimą. Iš pareiškėjo prašymo argumentacijos matyti, jog joks materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant nenurodomas, o pareiškėjas tiesiog nesutinka su Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo atliktu įrodymų vertinimu, tačiau tai pagal ABTĮ 57 straipsnio 6 dalį atlieka teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, ir kas nesudaro jokio pagrindo proceso atnaujinimui (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. P442-99/2009). Pažymėtina, kad pareiškėjo teiginys, kad teismo sprendime nėra įrodyta, kad advokatė atliko savo pareigą, yra teismo atlikto įrodymų vertinimo kvestionavimas. Normos, kuriomis remiasi pareiškėjas šioje savo prašymo atnaujinti procesą dalyje, yra procesinės, o ne materialinės, todėl dėl jų tariamo pažeidimo ABTĮ galimybės atnaujinti proceso nenumato. ABTĮ 153 straipsnio 2 dalyje yra nustatyti proceso atnaujinimo pagrindai, susiję su proceso teisės normų pažeidimais, kuriems esant visas procesas gali būti laikomas neteisėtu, todėl procesas byloje gali būti atnaujintas, tačiau tai yra įstatyme įsakmiai nustatyti proceso teisės normų pažeidimo atvejai, kurie nagrinėjamu atveju nėra nustatyti (ABTĮ 153 str. 2 d. 6-9 p.). Jeigu procesas byloje būtų atnaujintas, susidarytų situacija, kai proceso atnaujinimas faktiškai taptų dar viena įprasta bylos nagrinėjimo teisme stadija, o tai prieštarautų anksčiau aptartai EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai.

Teisėjų kolegija pabrėžia, kad iš pareiškėjo prašymo akivaizdžiai matyti, jog jis savo prašymu iš esmės siekia bylos nagrinėjimo de novo (lot. iš naujo), nors proceso atnaujinimo institutas negali būti siejamas ar tapatinamas su apeliaciniu procesu, kuris yra reglamentuotas ABTĮ III skyriaus normomis, ir neturi būti naudojamas kaip priemonė dar kartą bylinėtis ar vilkinti priimtų teismų sprendimų vykdymą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. P602-137/2013).

Teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjas remiasi netinkamu įrodymų vertinimu, o tai negali būti pagrindu atnaujinti procesą remiantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktu.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo L. K. prašymą atnaujinti procesą atmesti.

Proceso administracinėje byloje Nr. A575-1494/2013 pagal pareiškėjo L. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos, trečiajam suinteresuotam asmeniui advokatei D. V. dėl žalos atlyginimo, neatnaujinti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Veslava Ruskan

Arūnas Sutkevičius