2017-12-05 Nr. AB-22599-3-62-3-00038-2016-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2280-624/2017

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00038-2016-4

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.1; 20.2.3.2;

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Veslavos Ruskan,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo H. R. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas H. R. su skundu (b. l. 4–7) kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas: 1) priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų (toliau – ir Alytaus PN, atsakovas), 1 225,34 Eur žalą, atsiradusią taikant Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 132 straipsnio 1 dalį, pareiškėjui dirbant nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio; 2) priteisti iš atsakovo 5 052,42 Eur turtinę žalą, atsiradusią taikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 228, pareiškėjui dirbant nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio; 3) priteisti iš atsakovo 28 962 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad atsakovas nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio iš jo darbo užmokesčio kas mėnesį išskaitė 25 proc. dydžio išskaitas į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, iš viso 1 225,34 Eur. Alytaus PN taikė BVK 132 straipsnio 1 dalį. Taip pat Alytaus PN per visą pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimą Nr. 228 „Dėl nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ (toliau – ir Aprašas) ir dėl to pareiškėjui nebuvo išmokėta 5 052,42 Eur darbo užmokesčio. Pareiškėjo teigimu, tai prieštarauja Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai, kuri reikalauja, kad minimali alga sudarytų 60 proc. vidutinės algos. Pareiškėjas negaudavo dalies atlygio už darbą kaip kiti Lietuvos Respublikos laisvi piliečiai, todėl, lyginant su laisvų piliečių darbo užmokesčiu, tai laikytina diskriminacija. Lietuvos Respublikoje deklaruojama, kad nuteistasis pilnai išlaikomas valstybės, todėl nuteistasis negali būti paramos teikėjas ir remti kitą nuteistąjį, kadangi tai yra valstybės įsipareigojimas pilnai išlaikyti nuteistąjį, kad jo gyvenimo kokybė atitiktų higienos normas. Dėl to patyrė žalą, kuri pasireiškė tuo, kad negalėjo sau leisti įsigyti drabužių pagal sezoną, avalynės, nusipirkti ekologiškesnio maisto, cigarečių, negalėjo palaikyti glaudesnių ryšių su artimaisiais, nes neužteko pinigų nusipirkti taksofono kortelių, vokų, negalėjo jaustis pilnaverčiam prieš kitus nuteistuosius.

3. Pareiškėjas taip pat prašė kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas), siekiant nustatyti, ar BVK 132 straipsnio 1 dalies redakcija neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir ar nuteistasis gali būti paramos teikėjas, ar Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 228 redakcija neprieštarauja Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalies redakcijai ir ar nuteistojo darbas yra bausmės dalis.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime (b. l. 14–16) į skundą prašė atmesti skundą kaip nepagrįstą.

5. Atsakovas nurodė, kad Alytaus PN pareiškėjui mokėjo atlyginimą vadovaujantis teisės aktais, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos. Pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų apie tai, jog jo teisės ar orumas, jam atliekant laisvės atėmimo bausmę pataisos įstaigoje, buvo pažeisti, ir neįrodė, kad atsakovas nesilaikė galiojančių teisės aktų reikalavimų, kad savo veiksmais ar neveikimu padarė jam žalą. Atsakovo nuomone, pareiškėjas savo skunde remiasi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindžia bei konkrečiai neįvardija valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Atsakovas daliai pareiškėjo reikalavimų prašė taikyti senaties terminą.

II. 6. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmėtė.

7. Teismas nustatė, kad atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN pareiškėjas H. R. laikotarpiais nuo 2009 m. rugpjūčio 7 d. iki 2011 m. liepos 19 d., nuo 2011 m. liepos 27 d. iki 2012 m. liepos 17 d., nuo 2012 m. liepos 26 d. iki 2014 m. rugsėjo 16 d. Alytaus PN direktoriaus įsakymais buvo paskirtas dirbti maisto išdavėju 0,75 pareigybės nustatant pareiginės algos koeficientą 0,43 minimalios mėnesinės algos dydžiu (b. l. 56, 57, 58, 59, 60, 62). Laikotarpiu nuo 2014 m. rugpjūčio 13 d. iki 2014 m. rugpjūčio 26 d. pareiškėjui buvo suteiktos nemokamos atostogos (b. l. 61). Pareiškėjas Alytaus PN direktoriaus įsakymais ginčui aktualiu laikotarpiu buvo paskirtas atlikti nuolatinio pobūdžio ūkio darbus, taigi atsižvelgiant į Aprašo nuostatas pareiškėjui pagrįstai buvo nustatytas pareiginės algos koeficientas 0,43. Pareiškėjo mėnesinė alga buvo apskaičiuojama tuo metu galiojančią minimalią mėnesinę algą dauginant iš koeficiento 0,43 ir 0,75. Taip pat bylos įrodymai patvirtino, jog kiekvieną mėnesį iš pareiškėjo darbo užmokesčio buvo atskaityta 25 proc. į socialinės paramos nuteistiesiems fondą (b. l. 63–64, 65-67).

8. Teismas pažymėjo, kad atsakovas, paskaičiuodamas ir mokėdamas pareiškėjui atlyginimą, neturėjo jokio pagrindo nesivadovauti galiojančiais teisės aktais. Be to, nuteistieji asmenys kalinimo metu yra išlaikomi valstybės, jiems užtikrinimas jų fiziologinius poreikius atitinkantis maitinimas, suteikiama miegui skirta vieta, nuteistieji taip pat aprūpinami darbužiais, patalyne, higienos priemonėmis ir kitais būtinųjų poreikių tenkinimui reikalingas daiktais, todėl tai, kad jų darbo apmokėjimui taikomi specialūs teisės aktai, nepažeidžia teisės į teisingą darbo apmokėjimą.

9. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo veiksmai, su kuriais pareiškėjas siejo patirtą žalą, buvo atlikti remiantis galiojančiais teisės aktais, t. y. buvo teisėti. Todėl, nenustatęs vienos iš privalomų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų atsakovo veiksmų, teismas pareiškėjo skundą atmėtė.

10. Pareiškėjo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą Kauno apygardos administracinis teismas taip pat atmėtė, nurodydamas, kad nagrinėjamu atveju nekyla jokių abejonių dėl pareiškėjo nurodytų teisės aktų atitikties Konstitucijai.

III. 11. Pareiškėjas H. R. pateikė apeliacinį skundą (b. l. 101–104), kuriuo prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti – priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus PN, 1 225,34 Eur turtinę žalą, patirtą taikant BVK 132 straipsnio 1 dalį, 5 052,42 Eur turtinę žalą, patirtą taikant Aprašą, ir 28 962 Eur neturtinę žalą.

12. Pareiškėjas teigia, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, visiškai neatsižvelgė į tai, kad Alytaus PN, per visą pareiškėjo darbo laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. rugsėjo mėnesio taikė Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d nutarimą Nr. 228 „Dėl Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“, kuris, pareiškėjo nuomone, prieštarauja Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai. Pareiškėjas pažymi, kad negaudavo jam priklausančio atlygio už darbą, o jo darbas buvo vertinamas kaip bausmės dalis.

13. Pareiškėjas atkreipė dėmesį, jos pirmosios instancijos teismas nurodė, kad nuteistasis yra visiškai išlaikomas valstybės lėšomis, tačiau BVK 132 straipsnio 1 dalis numato išskaitas iš nuteistųjų darbo užmokesčio. Nuteistasis negali būti paramos teikėjas, tuo labiau remti kitą nuteistąjį, kadangi tai yra valstybės įsipareigojimas – visiškai išlaikyti nuteistąjį, kad jo gyvenimo kokybė atitiktų higienos normas, todėl, pareiškėjo nuomone, BVK 132 straipsnio 1 dalis mažina valstybės atsakomybę bei prisiimtas prievoles nuteistojo išlaikymui.

14. Pareiškėjo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjamoje byloje nesikreipė į Konstitucinį Teismą dėl BVK 132 straipsnio 1 dalis atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimo Nr. 228 „Dėl Nuteistųjų laisvės atėmimu darbo apmokėjimo tvarkos patvirtinimo“ atitikties Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai ištyrimo.

15. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Alytaus pataisos namų, atsiliepime (b. l. 109–111) prašo pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti ir Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

16. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas nepateikė teismui įrodymų, kad jam padaryta turtinė ir neturtinė žala, nenurodė kuo grindžiamas žalos dydis ir kaip konkrečiai ji pasireiškė. Jo teiginiai apie neva padarytą žalą yra neparemti jokiais faktiniais įrodymais. Pareiškėjas siekė žalos atlyginimo, todėl privalėjo visas aplinkybes tinkamai įrodyti, tačiau jokių įrodymų, kuriuos būtų galima įvardinti objektyviais, nepateikė, taip pat nedetalizavo aplinkybių, kurios galėtų patvirtinti apie jam padarytą tariamą neturtinę žalą. Pareiškėjas rėmėsi abstrakčiais teiginiais ir nepagrindė bei konkrečiai neįvardino valstybės kaltės, priežastinio ryšio tarp tariamo neteisėto veikimo ar neveikimo ir kilusių pasekmių. Nenustačius ir neįrodžius šių būtinų civilinės atsakomybės sąlygų visumos, nebuvo pagrindo priteisti žalos atlyginimą. Pareiškėjo nurodyti neturtinės žalos atsiradimą sąlygoti galintys veiksniai neįrodė realaus neturtinės žalos atsiradimo ir egzistavimo fakto.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Ši administracinė byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 redakcija) normomis, įsigaliojusiomis nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti įsigaliojus Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymui (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas H. R. kildina iš Alytaus PN, kaip teigiama, neteisėtų veiksmų, kuriais jam apskaičiuotas ir mokėtas darbo užmokestis.

19. Pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Alytaus PN, apskaičiuodami ir mokėdami pareiškėjui atlyginimą, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Paduotame apeliaciniame skunde pareiškėjas teigia, kad jo nurodytos BVK 132 straipsnio 1 dalies ir Aprašo nuostatos prieštarauja Konstitucijai ir Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai, todėl, pirmosios instancijos teismas, atsisakęs kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl šių aktų atitikties aukštesnės galios teisės aktams ir juos taikęs, priėmė neteisėtą sprendimą, kurį prašo panaikinti, o jo skundą tenkinti.

20. Teisėjų kolegija, tikrindama skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

21. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės subjektas yra specialusis – viešas asmuo (valstybė arba savivaldybė). Atsakomybės subjekto ypatumai (viešas asmuo) lemia šioje įstatymo normoje numatytos civilinės atsakomybės taikymo ypatumus, kadangi valstybės civilinė atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms (civilinė atsakomybė be kaltės), t. y.: valstybės valdžios institucijų neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp valstybės valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Šios įstatymo normos prasme terminas „valdžios institucija“ (CK 6.271 str. 2 d.) reiškia bet kokį viešosios atsakomybės subjektą (valstybės ar savivaldybės instituciją, pareigūną, valstybės tarnautoją ar kitokį šių institucijų darbuotoją ir t.t.), taip pat privatų asmenį, atliekantį valdžios funkcijas; sąvoka „aktas“ (CK 6.271 str. 3 d.) reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris daro tiesioginę įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ir savivaldybės institucijų priimti teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis). Reikalavimas dėl žalos atlyginimo, pagrįstas CK 6.271 straipsnio nuostatomis, gali būti tenkinamas nustačius minėtų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų visumą: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

22. Atsižvelgiant į tai, kad valstybės ar savivaldybės viešosios atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį esminė sąlyga – neteisėti valstybės valdžios institucijų aktai, šios sąlygos buvimas (nebuvimas), kaip taisyklė, byloje nustatinėjamas pirmiausia. Šios sąlygos nustatymas (nenustatymas) gali lemti, ar kitų civilinės atsakomybės sąlygų (žalos ir priežastinio ryšio) nustatinėjimas CK 6.271 straipsnio kontekste yra teisiškai reikšmingas, nes, kaip jau minėta, nenustačius bent vienos iš minėtų trijų civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei neatsiranda pareiga atlyginti žalą. Konstitucinis Teismas 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarime, be kita ko, konstatavo, kad asmeniui teisė į žalos, padarytos neteisėtais valstybės institucijų, pareigūnų veiksmais, atlyginimą atsiranda tik tada, kai įstatymų nustatyta tvarka yra konstatuojama, kad valstybės institucijos, pareigūnai atliko neteisėtus veiksmus ir kad žala asmeniui atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

23. Kaip matyti iš pareiškėjo procesinių dokumentų turinio ir byloje pateiktų įrodymų, pareiškėjas, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN, buvo paskirtas dirbti maisto išdavėju 0,75 pareigybės, pareiginės algos koeficientas – 0,43 minimalios mėnesinės algos (b. l. 56–62). Kiekvieną mėnesį iš pareiškėjo darbo užmokesčio, remiantis BVK 132 straipsniu, buvo atskaityti 25 proc. į socialinės paramos nuteistiesiems fondą (b. l. 63–67). Pareiškėjas prašomos atlyginti žalos atsiradimą siejo su Alytaus PN veiksmais, atliktais taikant teisės aktų, reglamentuojančių nuteistųjų darbo apmokėjimą ir išskaitas iš jų darbo užmokesčio, nuostatas, kurios, jo teigimu, prieštarauja Konstitucijos ir Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai, ir dėl kurių ištyrimo teismas turėjo kreiptis į Konstitucinį Teismą: apskaičiuojant jo darbo užmokestį, mėnesinė alga buvo apskaičiuojama minimalią mėnesinę algą dauginant iš koeficiento, patvirtinto Vyriausybės, kas prieštarauja Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 dalies nuostatoms ir dėl ko pareiškėjas, lyginant su laisvais piliečiais, buvo diskriminuojamas; iš darbo užmokesčio buvo išskaičiuojama suma į socialinės paramos nuteistiesiems fondą, nors nuteistasis negali būti paramos teikėjas, juo labiau – remti kitą nuteistąjį, kurį pilnai išlaikyti yra įsipareigojusi valstybė.

24. Dėl pareiškėjo teiginių, kad pirmosios instancijos teismas be pakankamo pagrindo atmetė jo prašymą kreiptis į Konstitucinį Teismą dėl atskirų BVK ir Aprašo nuostatų atitikties Konstitucijai ir Europos socialinės chartijos 4 straipsnio 1 daliai ištyrimo, pažymėtina, kad jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis nustato kitokias taisykles negu BVK išdėstytosios, taikomos tarptautinės sutarties taisyklės (BVK 4 str.). Be to, tokio pobūdžio prašymai tenkinami tik tuo atveju, jeigu yra pagrindas manyti, kad įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai (ABTĮ 4 str. 2 d.). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismui, kaip matyti iš sprendimo turinio, abejonių dėl prašyme minimų teisės normų konstitucingumo nekilo, teisėjų kolegija iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo sprendime nurodytiems motyvams šiuo aspektu ir jų nekartos.

25. Dėl teisinio reglamentavimo, susijusio su nuteistųjų darbo apmokėjimu, papildomai pažymėtina, kad bausmes atliekantys Lietuvos Respublikos piliečiai turi visas Lietuvos Respublikos piliečiams įstatymų nustatytas teises, laisves ir pareigas su apribojimais, kuriuos numato Lietuvos Respublikos įstatymai ir teismo nuosprendis (BVK 10 str. 1 d.). Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymai, kurių paskirtis – nustatyti tokią bausmės vykdymo tvarką, kad atlikęs bausmę nuteistasis savo gyvenimo tikslų siektų teisėtais būdais ir priemonėmis, nustato bausmių vykdymo ir atlikimo tvarką, sąlygas ir principus (BVK 1 str. 1 ir 2 d.). Santykius, susijusius nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių taikymu, reglamentuoja BVK ir jo numatytais atvejais valstybės institucijos priimti teisės aktai bausmių vykdymo klausimais, kurie nustato Lietuvos Respublikos įstatymuose numatytų nuteistųjų teisių ir laisvių apribojimo bei pareigų realizavimo tvarką (BVK 2 str. 1 ir 2 d.). Darbas yra viena iš nuteistųjų, kuriems paskirtas laisvės atėmimas, pataisos priemonių (BVK 111 str.). Nuteistųjų darbas yra esminis nuteistųjų laisvės atėmimu resocializacijos elementas ir turi didelę reikšmę jų pataisos procese (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1956/2012). Kiekvienas laisvės atėmimo bausmę atliekantis nuteistasis privalo dirbti, jeigu jam darbą siūlo pataisos įstaigos administracija. Pataisos įstaigos administracija privalo užtikrinti, kad nuteistieji būtų įtraukiami į darbą atsižvelgiant į jų darbingumą ir, kiek galima, į turimą specialybę (BVK 125 str. 1 d.). Taigi, nuteistųjų darbo, kaip pataisos priemonės, pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-1396/2011), todėl Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kitų norminių teisės aktų, susijusių su darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, t. y. reglamentavimo, kuriam taikomi asociacijos laisvės, laisvės pasirinkti darbą ir kt. principai, nuostatos nuteistųjų darbui taikytinos Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo įstatymų nustatytais atvejais.

26. Nuteistųjų darbo apmokėjimą reglamentuojančio BVK 131 straipsnio 1 dalis nustato, kad nuteistųjų darbas apmokamas pagal jo kiekį ir kokybę Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka. Suimtųjų ir nuteistųjų areštu ar laisvės atėmimo bausmėmis (toliau vadinama – suimtieji ir nuteistieji), dirbančių laisvės atėmimo vietose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų, darbo apmokėjimo ir priedų mokėjimo tvarką nustato Suimtųjų ir nuteistųjų darbo apmokėjimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 13 d. nutarimu Nr. 228 (2009 m. gegužės 27 d. nutarimo Nr. 494 redakcija), kuriame, be kita ko, numatyta, jog suimtiesiems ir nuteistiesiems, dirbantiems nuolatinius konkrečios apimties ilgalaikius darbus, mokama mėnesinė alga. Mėnesinę algą nustato laisvės atėmimo vietų ar valstybės įmonių prie pataisos įstaigų vadovai, taikydami koeficientus, kurie nustatomi pagal darbų rūšis (2 priedas). Darbo užmokesčio koeficiento vienetas yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintos minimaliosios mėnesinės algos dydis. Mėnesinė alga apskaičiuojama atitinkamą koeficientą dauginant iš minimaliosios mėnesinės algos dydžio (Aprašo 4 p.). Aprašo 2 priedas numato, kad ūkio darbams koeficientas sudaro 0,43-0,55, o konkretus koeficientas nustatomas atsižvelgiant į pareigybei keliamus reikalavimus, darbų turinį ir sąlygas.

27. Kadangi minėtas teisinis reglamentavimas nustato visų nuteistųjų, dirbančių laisvės atėmimo vietose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų ūkio darbus, darbo apmokėjimą, nėra pagrindo matyti, kad jis gali prieštarauti Lietuvos Respublikos Konstitucijos 29 straipsnio nuostatai, įtvirtinančiai asmenų lygybę ir draudimą varžyti žmogaus teises ir teikti jam privilegijas lyties, rasės, tautybės, kalbos, kilmės, socialinės padėties, tikėjimo, įsitikinimų ar pažiūrų pagrindu. Šiuo aspektu pažymėtina, kad pareiškėjo teiginiai, kad tokia darbo apmokėjimo tvarka, lyginant su taikoma asmenims, kurie nėra suimtieji ar nuteistieji, dirbantys laisvės atėmimo vietose ir valstybės įmonėse prie pataisos įstaigų, yra diskriminacinio pobūdžio, nėra pagrįsti, kadangi konstitucinis visų asmenų lygybės įstatymui principas pažeidžiamas, kai tam tikra grupė asmenų, kuriems skiriama norma, palyginti su kitais tos pačios normos adresatais, yra kitaip traktuojama, nors tarp tų grupių nėra tokio pobūdžio ir tokios apimties skirtumų, kad toks nevienodas traktavimas būtų objektyviai pateisintas (Konstitucinio Teismo 1996 m. lapkričio 20 d. nutarimas). Nuteistųjų darbo ir darbo santykių, susijusių Lietuvos Respublikos darbo kodekso ir kituose norminiuose teisės aktuose nustatytų darbo teisių ir pareigų įgyvendinimu ir gynyba, tiek reglamentavimo tikslai, tiek uždaviniai, tiek ir taikomi principai yra skirtingi, todėl nėra pagrindo manyti, kad tokių asmenų grupių bent jau apmokėjimą už darbą tvarka privalo būti vienoda, o kitų argumentų, kad byloje taikytinas nuteistųjų darbo apmokėjimo reglamentavimas yra ydingas, pareiškėjas iš esmės nenurodė.

28. Tiek iki 2015 m. rugsėjo 1 d., tiek šiuo metu galiojančios redakcijos BVK 132 straipsnio, reglamentuojančio išskaitas iš nuteistųjų darbo užmokesčio, 1 dalis, be kita ko, nustato, kad iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose atskaitoma 25 proc. bendros darbo užmokesčio sumos. Socialinės paramos nuteistiesiems fondo sudarymo ir jo lėšų naudojimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. balandžio 14 d. nutarimu Nr. 475 (2009 m. gegužės 13 d. nutarimo Nr. 450 redakcija), be kita ko, nustato, kad laisvės atėmimo vietos direktorius iš Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų lėšų gali skirti: vienkartines mėnesines iki 0,4 bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie einamąjį mėnesį asmeninėje sąskaitoje neturi pinigų arba turi joje mažiau kaip 0,3 bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; vienkartines iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas paleidžiamiems iš laisvės atėmimo vietų nuteistiesiems, asmeninėje sąskaitoje turintiems mažiau kaip vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pinigų sumą; vienkartines iki vienos bazinės socialinės išmokos dydžio pašalpas mirus suimtojo ar nuteistojo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimajam giminaičiui, įvykus gaivalinei nelaimei, padariusiai didelę turtinę žalą suimtajam ar nuteistajam, jo sutuoktiniui, sugyventiniui ar artimiesiems giminaičiams; iki 0,8 bazinės socialinės išmokos dydžio mėnesines pašalpas suimtiesiems ir nuteistiesiems, kurie mokosi bendrojo lavinimo, profesinėse mokyklose ar aukštosiose mokyklose; paramą medikamentams, vadovėliams, kitoms mokymo, savišvietos, kultūros ir sporto priemonėms, taip pat kitoms priemonėms, gerinančioms suimtųjų ir nuteistųjų socialines ar buitines sąlygas, įsigyti, jeigu atitinkamame fonde (Socialinės paramos suimtiesiems fonde ar Socialinės paramos nuteistiesiems fonde) lieka lėšų, išmokėjus šiame apraše nurodytas pašalpas (Socialinės paramos suimtiesiems ir nuteistiesiems fondų sudarymo ir jų lėšų naudojimo tvarkos aprašo 7 ir 7.5 p.)

29. Kadangi, kaip minėta, nuteistųjų darbo, kaip pataisos priemonės, pagrindinis tikslas – paruošti asmenį integracijai į visuomenę bei išmokyti nuteistąjį gyvenimo tikslų siekti teisėtais būdais ir priemonėmis, o solidarumo principu, kuriuo, kaip matyti iš socialinės paramos nuteistiesiems fondo lėšų panaudojimo tvarkos, iš esmės grindžiamas išskaitų iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose darymas, yra grindžiamos ir visuomenės, į kurią siekiama paruošti integruoti nuteistuosius, priemonės (pavyzdžiui, sveikatos priežiūros finansavimo viešosiomis lėšomis sistema), kurių konstitucingumas nekelia abejonių, nėra pagrindo manyti, kad BVK 132 straipsnio 1 dalies nuostata, pagal kurią iš nuteistųjų darbo užmokesčio į pataisos įstaigose sudaromą socialinės paramos nuteistiesiems fondą pataisos namuose atskaitoma 25 proc. bendros darbo užmokesčio sumos, prieštarautų Konstitucijai, kurios konkrečios nuostatos pareiškėjas savo procesiniuose dokumentuose ir neįvardijo.

30. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, kad pirmosios instancijos teismas, konstatavęs, kad Alytaus PN, pareiškėjui priklausantį darbo užmokestį apskaičiavusi ir išskaitas iš jo (darbo užmokesčio) į socialinės paramos nuteistiesiems fondą padariusi galiojančių teisės aktų nustatyta tvarka, ko pareiškėjas iš esmės ir neginčijo, elgėsi teisėtai, ir nenustatęs vienos iš būtinų viešosios atsakomybės sąlygų – neteisėtų veiksmų (neveikimo), pagrįstai pareiškėjo skundo netenkino.

31. Atsižvelgdama į aptartą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai aiškinęs ir taikęs teisės normas, priėmė pagrįstą bei teisėtą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo H. R. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. rugsėjo 12 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ričardas Piličiauskas

Veslava Ruskan