2025-07-16 Nr. AB-11825-3-61-3-01023-2025-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2198-662/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01023-2025-8

Procesinio sprendimo kategorija: 8.6.3; 8.6.4; 9.2; 9.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. liepos 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos A. C. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos A. C. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja (duomenys neskelbtini) pilietė A. C. kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2025 m. vasario 20 d. sprendimą Nr. 25S52625 (toliau – ir Sprendimas) ir įpareigoti Departamentą išnagrinėti pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje iš naujo.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad:

2.1. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė baime sugrįžti į (duomenys neskelbtini) (toliau – ir kilmės valstybė) dėl nesaugios politinės situacijos, represijų, dėl dalyvavimo protestuose, taip pat dėl buvusio sutuoktinio persekiojimo ir ryšių su teisėsaugos institucijomis, vykdžiusiomis pareiškėjos persekiojimą. Atsakovas, išnagrinėjęs pareiškėjos prieglobsčio prašymą, ginčijamu Sprendimu nusprendė nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio, išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į kilmės valstybę, uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 18 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 18 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos bei pavesti Valstybės sienos apsaugos tarnybai vykdyti pareiškėjos išsiuntimą iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini).

2.2. Ginčijamas Sprendimas priimtas dėl to, kad išnagrinėjus pareiškėjos prieglobsčio prašymą bei įvertinus jos pasakojimą apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, kuriomis ji grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nustatyta, kad pareiškėjos pasakojimas nėra nuoseklus, detalus, paremtas objektyviais įrodymais. Dėl nustatytų trūkumų pareiškėjos pasakojimas nepripažintas patikimu įrodymu bei savaime nepagrindžia pareiškėjai tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo. Tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog kilmės valstybėje pareiškėjai yra reali rizika patirti persekiojimą. Dėl to, pareiškėjos baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nepripažinta pagrįsta. Tyrimo metu taip pat nenustatyta pagrįsta tikimybė, kad kilmės valstybėje pareiškėja bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas arba ji tokiu būdu bus baudžiama, taip pat nenustatyta grėsmė, kad bus įvykdyta mirties bausmė arba egzekucija, todėl atsižvelgus į tai, padaryta išvada, kad pareiškėja neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 86 ir 87 straipsniuose įtvirtintų reikalavimų pabėgėlės statusui ir papildomai apsaugai suteikti.

2.3. Prieglobsčio teisėje nėra reglamentuojamas laikotarpis, per kurį asmuo turi įgyvendinti savo teisę kreiptis dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėja atvyko į Lietuvą teisėtai, jautėsi čia saugi, todėl iš karto atvykusi į Lietuvą nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo. Vėliau pareiškėja turėjo prasitęsti vizą, todėl turėjo sugrįžti į kilmės valstybę. Ji bijojo, kad su ja bus susidorota, be to, anksčiau ją šantažavo jos sutuoktinis, tvirtindamas, kad neleis sūnui studijuoti ir išsiųs jį tarnauti į kariuomenę, jeigu pareiškėja kreipsis dėl prieglobsčio. Priėmus sprendimą ją sugrąžinti ir sulaikyti, pareiškėja suprato, kad ji bus grąžinta į kilmės valstybę, todėl bijodama dėl savo saugumo bei patirti persekiojimo veiksmus, pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, nurodydama detalius tokio prašymo motyvus. Taigi vien tuo pagrindu, kad pareiškėja iš karto po atvykimo į Lietuvos Respubliką nesikreipė dėl prieglobsčio suteikimo, nėra pagrįsta ir proporcinga netaikyti abejonės privilegijos.

2.4. Sprendime nekonstatuoti jokie esminiai prieštaravimai, kurių pagrindu atsakovas galėjo atmesti kaip nepatikimą pareiškėjos pasakojimą. Sprendime nepateikta kilmės valstybės informacija, paneigianti pareiškėjos patirtą persekiojimą, kadangi pareiškėjos pasakojime nebuvo identifikuoti esminiai prieštaravimai, todėl jos pasakojimas turėjo būti vertinamas pareiškėjos naudai ir tarptautinės apsaugos suteikimo kontekste. Pareiškėjos pasakojimas buvo pakankamai išsamus, t. y. suderinamas su jos pateiktomis pasakojimo detalėmis.

2.5. Pareiškėja pateikė teismui jos asmeninės socialinės paskyros „Instagram“ ekrano momentines nuotraukas, patvirtinančias, kad ji savo socialinėje medijoje dalinosi nuotraukomis iš protesto akcijų. Atsakovui neradus pareiškėjos socialinės medijos, jis, vadovaudamasis bendradarbiavimo principu, turėjo kreiptis į pareiškėją ir sudaryti jai tinkamas sąlygas pateikti visą turimą informaciją, tačiau to nepadarė. Pareiškėja nurodė negalinti pateikti daugiau rašytinių įrodymų, kadangi tie įrodymai liko sename telefone, priklausančiame (duomenys neskelbtini) įmonei, kurioje ji anksčiau dirbo. Tačiau net ir neturint rašytinių įrodymų, patvirtinančių pareiškėjos pasakojimą, tai savaime nelemia tos pasakojimo dalies nepagrįstumo, pasakojimas turėtų būti vertinamas pagal abejonės privilegijos taikymo taisykles. Atsakovas nepagrįstai šiuo atveju netaikė abejonės privilegijos ir nevertino nurodytų pasakojimo dalių pareiškėjos naudai.

2.6. Departamentas padarė nepagrįstas išvadas dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, draudimo ir išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos. Nagrinėjamu atveju nėra priimtas administracinis sprendimas, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui dėl to, kad pareiškėja apėjo ar bandė apeiti Europos Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į Lietuvos teritoriją ir buvimo joje. Migracijos departamento Sprendime nėra motyvų ir dėl į SIS įvesto perspėjimo proporcingumo, pagrįsto jo individualiu vertinimu, apimančiu trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius. Migracijos departamento sprendimai, kuriuose nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstami kaip neatitinkantys Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, todėl ginčijamo Sprendimo dalis įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi nėra proporcinga.

3. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti, nurodydamas šiuos argumentus:

3.1. Pareiškėja ne iš karto atvykusi į Lietuvos Respubliką kreipėsi dėl prieglobsčio suteikimo. Pareiškėjos paaiškinimai, kad Lietuvoje ji bijojo kreiptis dėl vizos pratęsimo ir dėl kitų galimų alternatyvų, nes bijojo, be to, ją šantažavo sutuoktinis, nėra įtikinami. Pareiškėja net kelerius metus delsė pateikti prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, taip pat ji ir toliau siekė neteisėtu būdu likti Lietuvos teritorijoje. Pareiškėjos pasakojimo vertinimui negali būti taikomos išlygos, leidžiančios ignoruoti tam tikrus nustatytus trūkumus, kurie galėtų būti laikomi neesminiais.

3.2. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamai patirtą persekiojimą, dėl kurio ji buvo priversta išvykti iš kilmės valstybės, nėra išsamus ir sklandus, be to, nepatvirtintas objektyviais, aktualiais ir patikimais įrodymais, todėl pareiškėjos pasakojimas negali būti pripažįstamas patikimu įrodymu. Pareiškėjos pasakojimas dėl dalyvavimo protesto akcijose taip pat nėra patvirtintas objektyviais duomenimis, o pareiškėjos pateikta informacija apie 2020 m. protesto akcijas / mitingus nepraplečia viešojoje erdvėje randamos informacijos. Pareiškėja nepateikė detalių, kurios galėtų būti patikrintos, o jos pateiktos detalės nebuvo pakankamai specifinės, įvykių aprašymas abstraktus, ji iš esmės pakartodavo tą pačią įvykių seką. Tam tikros pasakojimo detalės nėra suderinamos su kilmės valstybės informacija, todėl pripažinta, kad pareiškėjos pasakojimu dėl protestų bandoma susieti pasakojimą su viešai žinoma informacija.

3.3. Pareiškėjos pasakojimas apie tariamai socialinėje paskyroje „Instagram“ patalpintą informaciją dėl protestų, nėra patvirtintas patikimais įrodymais. Atsakovui nepavyko rasti pareiškėjos „Instagram“ nurodytos paskyros, rasta tik pareiškėjos „Facebook“ paskyra, kurioje dalintasi asmeninėmis nuotraukomis ir atliktų grožio procedūrų vaizdais. Taip pat buvo rasta pareiškėjos paskyra „Vkontakte“, kurioje buvo dalinamasi komiškais vaizdo įrašais ir gyvūnų vaizdais. Šiose paskyrose nebuvo įrašų arba nuotraukų iš protesto akcijų (duomenys neskelbtini), todėl pareiškėja nepatvirtino savo pasakojimo dėl tariamai socialiniuose tinkluose vykdytos veiklos, tokia informacija nenustatyta ir tyrimo metu.

3.4. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos teiginius, kad jos sutuoktinio iniciatyva, ji buvo atleista iš darbo įmonėje (duomenys neskelbtini), nes jos sutuoktinis pažinojo direktorių, nustatė, kad pareiškėja nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių šį faktą. Bendro pobūdžio pasakojimas nepatvirtina pareiškėjos nurodytų aplinkybių. Įvertinus pareiškėjos nepatikimumą bei įrodymų nebuvimą, ir ši pasakojimo dalis buvo atmesta. Pareiškėja į klausimus atsakinėjo vangiai, naudojo bendro pobūdžio frazes, jos teikiami atsakymai dažnai buvo abstraktūs ar buvo netiksliai atsakoma į klausimus, vengiant konkretaus atsakymo. Pareiškėja painiojosi ir pamiršdavo anksčiau pateiktą informaciją. Tyrimo metu nenustatytos faktinės aplinkybės, pagrindžiančios prielaidą, jog praeityje pareiškėja buvo patyrusi persekiojimą kilmės valstybėje.

3.5. Siekiant išsiaiškinti visas su pareiškėjos individualia situacija susijusias detales, buvo atliktos kelios pareiškėjos apklausos, siunčiami elektroniniai laiškai su patikslinančiais klausimais, todėl pareiškėjai buvo sudarytos galimybės pateikti Departamentui visą turimą, jos prieglobsčio prašymą pagrindžiančią informaciją, tačiau pareiškėja to nepadarė.

3.6. Tyrimo metu taip pat nenustatyta, kad pareiškėjai kilmės valstybėje grėstų kankinimai, žiaurus ar nežmoniškas, žeminantis elgesys, mirties bausmė arba egzekucija, todėl padaryta pagrįsta išvada, kad pareiškėja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Tyrimo metu, be kita ko, buvo patikrinti keli šaltiniai dėl to, ar kilmės valstybėje šiuo metu vyksta tarptautinis ar vidaus ginkluotas konfliktas, tačiau nenustatyti tokio pobūdžio konfliktai.

3.7. Pareiškėja Sprendimu buvo įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas, t. y. iki 2023 m. lapkričio 19 d. 2024 m. sausio 1 d. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato pareigūnai sulaikė pareiškėją (duomenys neskelbtini) mieste, reaguodami į pranešimą dėl konflikto. Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja neįvykdė Sprendimo, t. y. savanoriškai neišvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). 2024 m. sausio 5 d. pareiškėja pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Tikėtina, jog atsisakius suteikti pareiškėjai prieglobstį, vengdama grąžinimo, ji gali pasislėpti. Departamentas nustatė, kad pareiškėja neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, ji nedirba, nėra turėjusi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Nors pareiškėja nurodė, kad Lietuvoje ji turi draugą, su kuriuo veda bendrą ūkį, tačiau ryšiai tarp pareiškėjos ir jos draugo nėra kliūtis išsiųsti ją į kilmės valstybę. Atsakovas nagrinėjamu atveju nenustatė aplinkybių, trukdančių išvykti pareiškėjai iš Lietuvos.

3.8. Departamentas, atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjos draugas, su kuriuo ji veda bendrą ūkį, yra (duomenys neskelbtini) pilietis, nusprendė, kad būtų proporcinga ir protinga draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį sumažinti per pusę. Departamentas nustatė pareiškėjai 18 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, kuris atsakovo vertinimu, yra proporcingas.

3.9. Departamentas, įvertinęs, kad pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, nes yra pagrindas manyti, kad ji gali pasislėpti, ir tai, kad pareiškėja ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, dėl to gali kilti nelegalios migracijos grėsmė, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įskaitant visuomenės saugumo bei viešosios tvarkos ir saugumo palaikymą valstybių narių teritorijose, ir tai, kad šis tikslas pasiekiamas tik įvedant įspėjimą dėl draudimo užsieniečiui atvykti ir apsigyventi į SIS, pareiškėjos duomenis įvedė į SIS.

II. 4. Regionų administracinis teismas 2025 m. gegužės 20 d. sprendimu atmetė pareiškėjos skundą.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė šias aplinkybes:

5.1. Vilniaus pasienio rinktinės Vilniaus oro uosto pasienio užkardos veikimo teritorijoje, Kauno oro uosto PKP, Kauno AVPK policijos pareigūnai 2023 m. lapkričio 12 d. 00.50 val. pristatė (duomenys neskelbtini) pilietę A. C., kuri nuo 2021 m. balandžio 16 d. buvo Šengeno erdvėje neteisėtai, t. y. viršijo leistiną 90 dienų buvimą per 180 dienų (viršijo 941 dieną). Užsienietė į Šengeno erdvę paskutinį kartą atvyko 2020 m. spalio 17 d., turėdama nacionalinę Lietuvos Respublikos „D“ tipo vizą Nr. 004414605, kurį galiojo iki 2021 m. balandžio 15 d.

5.2. Valstybės sienos apsaugos tarnyba 2023 m. lapkričio 12 d. priėmė sprendimą Nr. 23S202389 grąžinti A. C. į užsienio valstybę. Užsienietė minėtu sprendimu buvo įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) per 7 dienas, t. y. iki 2023 m. lapkričio 19 d.

5.3. Kauno AVPK pareigūnai 2024 m. sausio 1 d. antrą kartą (duomenys neskelbtini) pilietę A. C. pristatė į Kauno oro uosto PKP. Pareigūnai užsienietę sulaikė (duomenys neskelbtini) mieste, reaguodami į pranešimą dėl konflikto. Patikrinimo metu nustatyta, kad A. C. neįvykdė 2023 m. lapkričio 12 d. sprendimo Nr. 23S202389 dėl grąžinimo, t. y. savanoriškai neišvyko iš Lietuvos į (duomenys neskelbtini). Užsienietė sulaikyta ir 2024 m. sausio 2 d. perduota Pabradės Užsieniečių registracijos centro pareigūnams.

5.4. Pareiškėja 2024 m. sausio 5 d. pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje. Prašyme suteikti prieglobstį bei 2024 m. sausio 8 d. vykusios apklausos metu ji nurodė, kad iš kilmės valstybės išvyko 2020 m. spalio 17 d. Ji turėjo „D“ tipo nacionalinę vizą, galiojusią iki 2021 m. balandžio 15 d. Prieglobsčio prašytoja bijo sugrįžti į (duomenys neskelbtini) dėl nesaugios politinės situacijos, „susidorojimo be jokio teisinio pagrindo“, buvusio sutuoktinio persekiojimo ir represijų. Prieglobsčio prašytoja negali gyventi (duomenys neskelbtini), kadangi jos buvęs sutuoktinis Č. D. A. yra (duomenys neskelbtini), glaudžiais santykiais susijęs su (duomenys neskelbtini). Prieglobsčio prašytojos tikslas buvo apsistoti Lietuvoje, rasti pragyvenimo šaltinį ir gyventi šalyje, kur jai būtų saugu. Nurodė, kad jos buvęs vyras pastoviai ją persekiojo, nes skiriasi politinis požiūris. Buvęs vyras sudaužė jos automobilį, paliko ją be gyvenamosios vietos. Ji buvo atleista iš darbo, nors dirbo gerai, tačiau vyras pažinojo direktorių. Vyras prieš ją fiziškai smurtavo, grasino susidoroti, net atimti gyvybę. Ji bijojo išeiti iš namų, nes platino oponentų šūkius ir buvo persekiojama. Po jos langais visada (duomenys neskelbtini). Anksčiau dėl prieglobsčio ji nesikreipė, nes nežinojo, kur reikia kreiptis. Dėl nacionalinės vizos pratęsimo nesikreipė, nes bijojo (duomenys neskelbtini) susidorojimo, bijojo patirti persekiojimą ar rimtą žalą. Jos baimė pagrįsta, nes tokie veiksmai jos atžvilgiu jau buvo vykdyti.

5.5. 2024 m. vasario 7 d. apklausoje A. C. pasakojo, kad ji buvo priversta palikti šalį dėl persekiojimo, kurį vykdo jos sutuoktinis – (duomenys neskelbtini). Su juo prieglobsčio prašytoja visada turėjo skirtingas politines pažiūras. Tačiau šalyje prasidėjus mitingams buvęs vyras pradėjo grasinti prieglobsčio prašytojai, kad ji sėdės kalėjime, jei „neužsičiaups“. A. C. teigimu, iškart po rinkimų, ji dalyvavo mitinguose, į savo „Instagram“ paskyrą kėlė publikacijas. Vyras tai pamatęs pradėjo jai grasinti. Prieglobsčio prašytojos vyras yra žinomas ir įtakingas žmogus. Vyro iniciatyva ji buvo atleista iš darbo. Jis siuntė prieglobsčio prašytojai trumpąsias SMS žinutes ir žinutes iš anoniminių puslapių. Prie jos namų (duomenys neskelbtini).

5.6. 2025 m. sausio 27 d. buvo atlikta papildoma prieglobsčio prašytojos apklausa, kurios metu ji nurodė, kad visą laiką gyveno (duomenys neskelbtini).

5.7. Pareiškėja nuo 2013 m. dirbo (duomenys neskelbtini).

5.8. Prieglobsčio prašytoja taip pat nurodė, kad (duomenys neskelbtini).

5.9. Atsakovas, įvertinęs surinktą medžiagą, priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė nesuteikti prieglobsčio (pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos) pareiškėjai. Nustatyta, kad pareiškėjos pasakojimas nėra nuoseklus, detalus, paremtas objektyviais įrodymais. Dėl nustatytų trūkumų pasakojimas savaime nepagrindė pareiškėjos tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo. Taip pat nepagrindė, kad kilmės valstybėje pareiškėjai yra reali rizika patirti persekiojimo veiksmus.

6. Teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą ir teismų praktiką, pareiškėjos nurodytas prieglobsčio prašymo priežastis, padarė išvadą, kad jos nors ir yra, kaip pareiškėja teigia, susijusios su baime būti persekiojamai dėl politinių priežasčių, tačiau Departamentas, įvertinęs pareiškėjos paaiškinimus, surinktą medžiagą, tyrimo metu pagrįstai nenustatė pagrįstos tikimybės, jog prieglobsčio prašytojos profilis sąlygotų realią persekiojimo riziką grįžimo į kilmės valstybę atveju. Departamentas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėjos deklaruojama baimė patirti persekiojimą nėra pagrįsta.

7. Teismas iš pareiškėjos paaiškinimų, duotų apklausose, nustatė, kad pareiškėja, jai galbūt kilsiančią grėsmę ateityje, įrodinėja daugiau bendrais bruožais, nedetalizuodama individualaus ir realaus jos galimo persekiojimo. Pareiškėjos pasakojimas yra grindžiamas tik bendro pobūdžio politine padėtimi (duomenys neskelbtini), kuri pareiškėjai galbūt nėra priimtina, o pareiškėjos pasakojimuose nėra konkrečios ir individualios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje būtų kilęs realus pavojus dėl jos politinių pažiūrų, dalyvavimo politinio pobūdžio mitinguose ir pan. Nors pareiškėja buvusio sutuoktinio persekiojimą, smurtą, taip pat sieja su jos politinėmis pažiūromis, tačiau šių aplinkybių ji nepagrindė objektyviais įrodymais. Teismas nenustatė byloje duomenų, kad pareiškėja dėl nurodytų priežasčių, būtų sumušta ar suimta pareigūnų, jos atžvilgiu būtų iškelta administracinė ar baudžiamoji byla, todėl Departamentas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytojos pasakojimas savaime nėra patikimas įrodymas, patvirtinantis nurodytų faktų tikrumą.

8. Teismas vertino, jog, atsakovas, prieš priimdamas ginčijamą Sprendimą, ėmėsi priemonių išklausyti pareiškėją, tinkamai įvertino pareiškėjos paaiškinimus ir atsižvelgęs į juos, surinko patikimą, pareiškėjos pasakojimo kontekste aktualią informaciją. Taigi, Migracijos departamentas, atlikdamas vertinimą, nustatytos tvarkos nepažeidė. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, jog Migracijos departamentas priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą, kuriuo nesuteikė pareiškėjai pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos, nes ji neatitiko Įstatymo 86 ir 87 straipsniuose numatytų reikalavimų.

9. Teismas sutiko su Departamento sprendimu nesuteikti pareiškėjai termino savanoriškai išvykti, o priėmęs Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos, atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes bei nustatė, kad pareiškėja neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, ji nedirba, nėra turėjusi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėja yra sudariusi santuoką Lietuvos Respublikoje, nepilnamečių vaikų neturi. Teismas nusprendė, jog nagrinėjamu atveju pagrįstai nenustatyta aplinkybių, trukdančių prieglobsčio prašytojai išvykti iš Lietuvos Respublikos. Departamentas, vertindamas draudimo atvykti laikotarpio proporcingumą susiklosčiusios situacijos kontekste, be kita ko, atsižvelgė ir į tai, kad Lietuvoje gyvena pareiškėjos draugas, su kuriuo ji veda bendrą ūkį, jis yra (duomenys neskelbtini) pilietis, todėl priėmė pagrįstą sprendimą, kuriuo sumažino per pusę nustatytą draudimo atvykti į Lietuvą laikotarpį. Taip pat pagrįstai įvedė perspėjimą į SIS.

10. Teismas padarė išvadą, kad Departamentas detaliai ir išsamiai išnagrinėjo pareiškėjos prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė teisės normas, todėl priimtas Sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, nėra pagrindo jį naikinti pareiškėjos skunde nurodytais ar kitais argumentais. Teismas, netenkinęs pareiškėjos pagrindinio reikalavimo dėl Sprendimo panaikinimo, netenkino ir išvestinio reikalavimo dėl įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus.

III. 11. Pareiškėja apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti pareiškėjos skundą.

12. Pareiškėja pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus, teisinį reguliavimą bei apeliaciniame skunde pažymi, kad:

12.1. Pareiškėja nesutinka su teismo pozicija, nes grįžimas į kilmės valstybę reikštų bet kokių pareiškėjos teisių suvaržymą, susidorojimą su ja be jokios priežasties. Pareiškėja dėl to bijojo informuoti Lietuvos tarnybas apie savo buvimo vietą, nes manė, kad jos saugumui gali kilti grėsmė.

12.2. Pareiškėjos pasakojimo detalės buvo nuoseklios, jos nesikeitė, ir tai patvirtina pareiškėjos pasakojimo patikimumą. Būnant Lietuvoje sudėtinga gauti rašytinius įrodymus pačiai. Pareiškėja bandė per artimuosius gauti informaciją iš telekomunikacijų bendrovės dėl pareiškėjai siųstų grasinančio pobūdžio žinučių, tačiau dėl šių duomenų saugojimo terminų, šios informacijos negalėjo gauti. Be to, duomenų apie pareiškėjai galinčią kilti grėsmę ieško jos motina, tačiau tai gali užtrukti. Šiuo metu pareiškėja bando gauti ir artimų giminaičių paaiškinimus, kad galėtų išsklaidyti abejones dėl pareiškėjai kilmės valstybėje galinčios kilti grėsmės.

12.3. Pareiškėjos pasakojime nėra jokių prieštaravimų, kurių pagrindu, priimant Sprendimą, teismas galėjo atmesti pareiškėjos pasakojimą kaip nepatikimą. Pareiškėjos pasakojimai yra išsamūs ir pagrįsti kilmės valstybės informacija, todėl tiek atsakovas, tiek teismas nepagrįstai pareiškėjos pasakojimams netaikė abejonės privilegijos.

12.4. Teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo, draudimo atvykti, išsiųsti ir įvesti į SIS perspėjimą, ir nepagrįstai šias išvadas padarė remdamasis atsakovo nurodytais argumentais ir nustatytomis aplinkybėmis. Atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo pareiškėjai klausimą, nepakankamai ir neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjos individualią situaciją, nenustatė visų bylai reikšmingų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną, objektyvią ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėja dėl jos paaiškintų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojama savo kilmės valstybėje, kad jai nėra realios grėsmės patirti persekiojimą ir ji neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas faktiškai neatskleidė bylos esmės, rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais, nesirėmė pareiškėjos paaiškinimais ir įrodymais, todėl teismo sprendimas turėtų būti panaikintas.

13. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

14. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą iš esmės nurodo tuos pačius argumentus, kuriuos buvo nurodęs atsiliepime į pareiškėjos skundą, papildomai teigdamas, kad apeliaciniame skunde pareiškėja nepagrindžia konkrečių pirmosios instancijos teismo padarytų teisės normų pažeidimų, o pateikia savo nuomonę dėl tų pačių įrodymų turinio ir jais patvirtinamų aplinkybių bei siekia, kad jais remiantis būtų padarytos kitokios išvados ginčo klausimu, nei padarė pirmosios instancijos teismas. Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, nepažeidė teisės aktų reikalavimų.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2025 m. vasario 20 d. sprendimo Nr. 25S52625, kuriuo pareiškėjai nesuteiktas pabėgėlės statusas ir papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, ji išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini), pareiškėjai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką 18 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos ir įvestas į SIS perspėjimas dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 18 mėnesių nuo išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos, pagrįstumo ir teisėtumo. Pareiškėja taip pat prašė įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti jos prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje.

16. Sprendimas nesuteikti pareiškėjai prieglobsčio Lietuvos Respublikoje buvo priimtas dėl to, kad išnagrinėjus pareiškėjos prašymą suteikti prieglobstį bei įvertinus jos pasakojimą apie išvykimo iš kilmės valstybės priežastis, kuriomis ji grindė savo prašymą suteikti prieglobstį, nustatyta, kad jos pasakojimas nėra nuoseklus, detalus, paremtas objektyviais įrodymais, be to jis savaime nepagrindžia pareiškėjai tariamai kilusios grėsmės kilmės valstybėje realumo. Migracijos departamentas padarė išvadą, kad tyrimo metu nustatytos faktinės aplinkybės nepagrindžia prielaidos, jog kilmės valstybėje pareiškėjai yra reali rizika patirti persekiojimo veiksmus, todėl jos deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nėra visiškai pagrįsta ir prieglobsčio prašytoja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų kriterijų pabėgėlės statusui gauti. Atsakovas taip pat nenustatė pagrįstos tikimybės, kad kilmės valstybėje prieglobsčio prašytoja bus kankinama, su ja bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba bus žeminamas jos orumas ar ji tokiu būdu bus baudžiama, taip pat nenustatyta grėsmė, kad bus įvykdyta mirties bausmė arba egzekucija. Kilmės valstybėje taip pat nevyksta tarptautinis arba vidaus ginkluotas konfliktas, todėl pareiškėja neatitinka Įstatymo 87 straipsnio 1-3 punktuose įtvirtintų reikalavimų papildomai apsaugai suteikti.

17. Pirmosios instancijos teismas sutiko su atsakovo išvada, jog nagrinėjamu atveju nenustatytos individualios aplinkybės, pagrindžiančios tarptautinės apsaugos pareiškėjai suteikimo poreikį. Teismas atmetė pareiškėjos skundą, konstatavęs, kad Migracijos departamentas tinkamai išnagrinėjo pareiškėjos prieglobsčio prašymą, įvertino visus surinktus duomenis, tinkamai pritaikė ginčui aktualias teisės aktų nuostatas ir padarė pagrįstas išvadas, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje nustatytų pabėgėlio statuso bei Įstatymo 87 straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Teismas, be kita ko, pripažino pagrįstomis ir teisėtomis kitas atsakovo priimto Sprendimo dalis – išsiųsti pareiškėją į kilmės šalį, uždrausti jai atvykti į Lietuvos Respubliką ir įvesti perspėjimą į SIS.

18. Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo ir Migracijos departamento sprendimais, apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad atsakovas, spręsdamas prieglobsčio suteikimo ir kitus iš to išplaukiančius klausimus dėl pareiškėjos išsiuntimo, draudimo atvykti ir įvesto perspėjimo į SIS, neišsamiai išnagrinėjo pareiškėjos individualią situaciją, nenustatė visų nagrinėjamam atvejui reikšmingų aplinkybių, leidžiančių daryti neabejotiną, objektyvią ir pagrįstą išvadą, jog pareiškėja dėl jos nurodytų aplinkybių nebuvo ir nebus persekiojama savo kilmės valstybėje, o teismas, priimdamas ginčijamą sprendimą, neatskleidė bylos esmės ir rėmėsi išimtinai atsakovo argumentais.

19. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Šioje byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, įtvirtinti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje, todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas pareiškėjos apeliacinio skundo ribų.

20. Teisėjų kolegija pažymi, kad pabėgėlio statusas suteikiamas prieglobsčio prašytojui, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų yra už valstybės, kurios pilietis jis yra, ribų ir negali ar bijo naudotis tos valstybės apsauga arba neturi atitinkamos užsienio valstybės pilietybės, yra už valstybės, kurioje buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, ribų ir dėl išvardytų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti, jeigu nėra priežasčių, nustatytų šio Įstatymo 88 straipsnio 1 ir 2 dalyse (86 str. 1 d.). Šio straipsnio 1 dalyje nurodyto persekiojimo vykdytojais gali būti valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, taip pat nevalstybiniai subjektai, jeigu valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdančios grupės ar organizacijos, įskaitant tarptautines organizacijas, negali arba nenori suteikti veiksmingos ir ilgalaikio pobūdžio apsaugos nuo persekiojimo. Paprastai laikoma, kad suteikiama veiksminga ir ilgalaikio pobūdžio apsauga, kai valstybė, valstybę ar didelę jos teritorijos dalį valdanti grupė ar organizacija, įskaitant tarptautines organizacijas, imasi pagrįstų priemonių, kad užkirstų kelią persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams, taikydami veiksmingą teisinę sistemą persekiojimui ar šio Įstatymo 87 straipsnio 1 dalyje nurodytiems veiksmams nustatyti, persekioti dėl tokių veiksmų ir nubausti už juos (Įstatymo 86 str. 2 d.).

21. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktiką, visiškai pagrįstos baimės buvimo sąlyga, viena vertus, turi būti objektyvaus pobūdžio, t. y. ji turi egzistuoti realiai, o ne būti vien tik prašančio prieglobsčio asmens suvokimas, įsitikinimas ir pan.; kita vertus, vartojama sąvoka „baimė“ yra dvasinė būsena ir subjektyvi būklė, todėl minėta visiškai pagrįstos baimės sąlyga apima ir subjektyvius, ir objektyvius veiksnius, į kuriuos turi būti atsižvelgta, nustatant, ar baimė iš tikrųjų yra visiškai pagrįsta (žr., pvz., LVAT 2012 m. sausio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-10/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog galimas persekiojimas turi būti pagrįstas konkrečių faktinių duomenų visuma, o ne bendro pobūdžio teiginiais apie galimo persekiojimo baimę, be to, persekiojimas turi būti individualaus pobūdžio (žr., pvz., LVAT 2017 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2557-624/2017 ir kt.).

22. Siekiant išsiaiškinti, ar prieglobsčio prašančio asmens prašymas yra pagrįstas, turi būti nustatyta, kad įvykus tokio asmens deportacijai kyla reali rizika, kad asmuo patirs elgesį, kuris prieštarauja Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintam kankinimo draudimui. Tokia rizika turi būti nustatyta remiantis pakankamais įrodymais, atsižvelgiant į konkrečią individualią situaciją (žr., pvz., EŽTT 2008 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą byloje NA prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 25904/07)).

23. Vertinimo kriterijai, kuriais remiantis yra nustatomos arba nenustatomos minėtos teisiškai reikšmingos aplinkybės, yra įtvirtinti Įstatymo 83 straipsnyje, kurio 1 dalyje nurodyta, kad prašymas suteikti prieglobstį ir prieglobsčio prašytojo pateikta informacija šiam prašymui pagrįsti vertinama bendradarbiaujant su prieglobsčio prašytoju. Kai nagrinėjant prieglobsčio prašytojo prašymą suteikti prieglobstį nustatoma, kad su jo statuso nustatymu susiję duomenys, nepaisant prieglobsčio prašytojo nuoširdžių pastangų, negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, šie duomenys vertinami prieglobsčio prašytojo naudai ir prašymas suteikti prieglobstį laikomas pagrįstu, jeigu kiek įmanoma anksčiau pateiktas prašymas suteikti prieglobstį, nebent prieglobsčio prašytojas gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė, pateikta visa prieglobsčio prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija, prieglobsčio prašytojo paaiškinimai yra neprieštaringi bei nuoseklūs ir neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prieglobsčio prašytojo atveju (Įstatymo 83 str. 2 d.). Įstatymo 83 straipsnio 2 dalis netaikoma ir duomenys, kurie negali būti patvirtinti rašytiniais įrodymais, atmetami, jeigu prieglobsčio prašytojo prašymo nagrinėjimo metu prieglobsčio prašytojas klaidina tyrimą, savo veiksmais ar neveikimu jį vilkina, bando sukčiauti arba nustatomi prieštaravimai tarp prieglobsčio prašytojo nurodytų faktų, turinčių esminę įtaką prieglobsčiui suteikti (Įstatymo 83 str. 5 d.).

24. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad Europos Parlamento ir Tarybos 2011 m. gruodžio 13 d. direktyvoje Nr. 2011/95/ES „Dėl trečiųjų šalių piliečių ar asmenų be pilietybės priskyrimo prie tarptautinės apsaugos gavėjų, vienodo statuso pabėgėliams arba papildomą apsaugą galintiems gauti asmenims ir suteikiamos apsaugos pobūdžio reikalavimų“ nustatyta, kad tarptautinės apsaugos prašymas vertinamas išnagrinėjus kiekvieną atvejį individualiai ir atsižvelgiant į:

a) visus vertintinus faktus, susijusius su kilmės šalimi sprendimo priėmimo dėl prašymo metu, įskaitant kilmės šalies įstatymus ir kitus teisės aktus bei jų taikymo būdą;

b) atitinkamus prašytojo pateiktus pareiškimus ir dokumentus, įskaitant informaciją apie tai, ar prašytojas patyrė ar gali patirti persekiojimą arba didelę žalą;

c) prašytojo individualią padėtį ir asmenines aplinkybes, įskaitant tokius veiksnius kaip antai biografijos faktai, lytis ir amžius, kad pagal prašytojo asmenines aplinkybes būtų įvertinta, ar prieš jį vykdyti ar galimai vykdyti veiksmai galėtų būti laikomi persekiojimu arba didele žala;

d) tai, ar prašytojo veikla išvykus iš kilmės šalies buvo nukreipta vieninteliam arba pagrindiniam tikslui pasiekti – sudaryti reikiamas sąlygas prašyti tarptautinės apsaugos, kad būtų įvertinta, ar dėl tos veiklos į tą šalį grąžintas prašytojas būtų persekiojamas arba, ar jam grėstų didelė žala;

e) tai, ar galima pagrįstai tikėtis, kad prašytojas galėtų naudotis kitos šalies, kurioje jis galėtų gauti pilietybę, apsauga (4 str. 3 d. a–e p.). Tai, kad prašytojas jau buvo persekiojamas ar jam buvo padaryta didelė žala arba buvo tiesiogiai grasinama persekioti ar padaryti didelę žalą, yra rimtas visiškai pagrįstos prašytojo persekiojimo baimės ar realaus pavojaus patirti didelę žalą požymis, nebent yra tinkamų priežasčių manyti, kad toks persekiojimas nepasikartos ar didelė žala nebus padaryta dar kartą (4 str. 4 d.). Kai valstybės narės taiko principą, pagal kurį prašytojas privalo pagrįsti tarptautinės apsaugos prašymą, ir kai prašytojo pareiškimų faktai nepagrįsti dokumentais ar kitais įrodymais, tokių faktų nereikia patvirtinti, jei įvykdomos šios sąlygos:

a) prašytojas realiai stengėsi pagrįsti savo prašymą;

b) pateikta visa prašytojo turima informacija ir tinkamai paaiškinta, kodėl nepateikta kita svarbi informacija;

c) prašytojo pareiškimai yra nuoseklūs ir patikimi bei neprieštarauja turimai specifinei ir bendrai informacijai, susijusiai su prašytojo atveju;

d) prašytojas paprašė tarptautinės apsaugos kiek įmanoma anksčiau, nebent jis gali nurodyti tinkamą priežastį, dėl ko to nepadarė; ir e) yra nustatyta, kad prašytojas bendrai yra patikimas (4 str. 5 d. a–e p.).

25. Kiekvieno individualaus ginčo atveju turi būti nustatytos tam ginčui išspręsti reikšmingos aplinkybės, kurias teismas, laikydamasis įrodymų vertinimo taisyklių (ABTĮ 56 str. 7 d.), turi įvertinti pagal atitinkamus teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas. ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta įrodymų vertinimo taisyklė, kurioje nustatyta, kad jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios; teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įstatymo nustatytas įrodymų vertinimas, kaip objektyvios tiesos nustatymo procesas, grindžiamas teismo vidiniu įsitikinimu, kurį lemia visapusiškas, išsamus ir objektyvus bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimas, ginčui spręsti taikytinos įstatymų normos, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijai. Įstatymas reikalauja, kad teismas, įvertinęs ištirtus teismo posėdyje įrodymus, sprendime konstatuotų, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas šioje byloje ir ar skundas (prašymas) yra tenkintinas (ABTĮ 86 str. 2 d.). Įstatymas taip pat reikalauja, kad teismas sprendimo motyvuojamojoje dalyje pagrįstų savo vidinį įsitikinimą dėl įrodymų vertinimo, atlikto pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą įrodymų vertinimo taisyklę (ABTĮ 87 str. 4 d. 2–4 p.).

26. Teisėjų kolegija, įvertinusi pirmosios instancijos teismo sprendimą, byloje esančią medžiagą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas įvertino Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą visais pareiškėjos skunde nurodytais aspektais, o pareiškėjos apeliaciniame skunde nenurodyti argumentai, paneigiantys pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą, teisėtumą ir išsamumą.

27. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi atsakovo Sprendimo dalies, kuria pareiškėjai nesuteiktas pabėgėlės statusas, turinį, sutinka su atsakovo ir pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų sąlygų pabėgėlės statusui gauti.

28. Pareiškėja prašymą suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje grindė baime būti nubausta (duomenys neskelbtini) teisėsaugos institucijų už jos politines pažiūras, už dalyvavimą protestuose, už pasisakymus socialiniuose tinkluose. Pareiškėja paaiškino, kad negali sugrįžti į kilmės valstybę, nes taip pat bijo buvusio sutuoktinio persekiojimo dėl nesutampančių politinių pažiūrų. Atsakovas, vertindamas pareiškėjos prašymą surinko aktualią informaciją apie situaciją pareiškėjos kilmės valstybėje, šią informaciją įvertino kartu su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais apie jos individualią situaciją ir pagrįstai pareiškėjos paaiškinimus vertino kaip nenuoseklius ir nepatikimus.

Pareiškėjos nurodytos aplinkybės nepatvirtinta realios pareiškėjos persekiojimo rizikos grėsmės grįžimo į kilmės valstybę atveju. Tiek pirmosios instancijos teismas, tiek Migracijos departamentas padarė pagrįstas išvadas, kad pareiškėjos deklaruojama baimė patirti persekiojimą kilmės šalyje nėra pagrįsta. Iš pareiškėjos pasakojimų matyti, kad pareiškėjos prašymas nors ir yra apibūdinamas kaip politinio pobūdžio, tačiau iš esmės yra grindžiamas tik bendro pobūdžio politine padėtimi (duomenys neskelbtini), o pareiškėjos pasakojimuose nėra konkrečios detalios ir individualios informacijos, leidžiančios vertinti, kad pareiškėjai jos kilmės valstybėje buvo / yra kilęs realus pavojus jos sveikatai ar gyvybei būtent dėl jos politinių pažiūrų, dalyvavimo politinio pobūdžio eitynėse, buvusio sutuoktinio persekiojimo ir kt.

Pareiškėjos pasakojimai, be kita ko, nebuvo patvirtinti jokiais objektyviais ir pagrįstais įrodymais, todėl jie negali būti laikomi patikimais įrodymais, patvirtinančiais prieglobsčio prašytojos nurodytų faktų tikrumą. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja buvo / būtų aktyvi politinės ar opozicinės veiklos partijos veikėja, kad ji anksčiau būtų patyrusi persekiojimo / represinius veiksmus kilmės valstybėje, kad teisėsaugos institucijos domėjosi / domisi ja arba jos ieškojo / ieško. Migracijos departamentas tyrimo metu taip pat nerado duomenų apie pareiškėjos pilietinę veiklą kilmės valstybėje ir jos politiškai motyvuotą persekiojimą.

Departamentas, be kita ko, patikrino Interpolo ir „Mediazona“ duomenų bazes ir nenustatė duomenų, kad būtų paskelbta pareiškėjos paieška arba jį būtų įtraukta į asmenų, įsitraukusių į ekstremistinę veiklą, sąrašą. Pažymėtina, kad abejonių dėl pareiškėjos persekiojimo galimybės kilmės valstybėje kelia ir kiti byloje nustatyti faktai, t. y. kad pareiškėja atvykusi į Lietuvą iš karto nesikreipė dėl prieglobsčio jai suteikimo, ji ilgą laiką gyveno Lietuvoje neteisėtai ir tik po to, kai buvo sulaikyta pareigūnų, pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį.

Taigi aptartos aplinkybės ir byloje surinkta medžiaga nepatvirtina individualių aplinkybių, kurios leistų spręsti apie pavojų pareiškėjai kilmės valstybėje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju rizika prieglobsčio prašytojai nukentėti ateityje nėra pakankamai individualizuota ir įrodyta.

29. Pirmosios instancijos teismas, tikrindamas, ar atsakovo Sprendimo dalis dėl pabėgėlės statuso pareiškėjai nesuteikimo, yra pagrįsta ir teisėta, ir, ar pareiškėja atitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir jai turėtų būti suteiktas pabėgėlės statusas Lietuvos Respublikoje, atsakovo nustatytas ir įvertintas aplinkybes išnagrinėjo, įvertinęs tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visumą, kaip tai numatyta ABTĮ 56 straipsnio 7 dalyje.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pareiškėjos apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bendro pobūdžio argumentais, jog atsakovas ir teismas padarė nepagrįstas išvadas dėl pareiškėjos baimės būti persekiojamai kilmės valstybėje. Pareiškėja nenurodė konkrečių argumentų, patvirtinančių pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos nesuteikimo pareiškėjai Lietuvos Respublikoje nepagrįstumą, nedetalizavo, kokios, pareiškėjos manymu, reikšmingos faktinės aplinkybės, pareiškėjos pasakojimo dalis nebuvo įvertinta ar buvo įvertinta netinkamai, taip pat nepateikė jokių argumentų ir įrodymų, paneigiančių atsakovo ir pirmosios instancijos teismo padarytas išvadas dėl pareiškėjos nurodytų aplinkybių vertinimo.

31. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog pareiškėja neatitinka Įstatymo 86 straipsnio 1 dalies reikalavimų ir jai nesuteiktinas pabėgėlės statusas. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodo jokių teisiškai pagrįstų motyvų, kuriais remiantis pirmosios instancijos teismo išvados dėl pabėgėlės statuso nesuteikimo pareiškėjai turėtų būti pripažintos nepagrįstomis ir neteisėtomis.

32. Vertinant, ar pareiškėjai turi būti suteikta papildoma apsauga, akcentuotina, kad pagal bylos įrodymus, nėra pagrindo nustatyti, jog pareiškėjai sugrįžus į kilmės valstybę kiltų persekiojimo grėsmė ir pavojus jos gyvybei ir sveikatai, būtų pažeistos jos pagrindinės žmogaus teisės. Atsakovo surinkta informacija patvirtina, kad pareiškėjos gyvenamojoje vietoje šiuo metu nevyksta ginkluoti (tarptautinis arba vidaus) konfliktai. Pareiškėja apeliaciniame skunde nenurodė pagrįstų argumentų, kad jos gyvenamojoje vietoje situacija yra tokia, kad vien dėl buvimo toje teritorijoje gresia pavojus jos gyvybei, sveikatai, saugumui ar laisvei. Todėl darytina išvada, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad prieglobsčio prašytoja neatitinka papildomos apsaugos suteikimo kriterijų. Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimus panaikinti Sprendimo dalį dėl pabėgėlės statuso ir papildomos apsaugos pareiškėjai nesuteikimo ir įpareigojimo atsakovą atlikti veiksmus (iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prieglobsčio prašymą).

33. Migracijos departamentas Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos į (duomenys neskelbtini) priėmė vadovaudamasis Įstatymo 126 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nustatančiu, kad užsienietis išsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos, jeigu jis per nustatytą terminą neįvykdė įpareigojimo išvykti iš Lietuvos Respublikos, savanoriškai neišvyko iš Lietuvos Respublikos per sprendime grąžinti jį į užsienio valstybę nustatytą terminą ar šio Įstatymo 127 straipsnio 32 dalyje nurodytu pagrindu pratęstą terminą arba jeigu jam nebuvo suteiktas terminas savanoriškai išvykti, nes yra pagrindas manyti, kad užsienietis gali pasislėpti.

34. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs tai, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo priimtas 2023 m. lapkričio 12 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimas Nr. 23S202389 grąžinti pareiškėją į užsienio valstybę, kadangi pareiškėja nuo 2021 m. balandžio 16 d. buvo Šengeno erdvėje neteisėtai, t. y. viršijo leistiną 90 dienų buvimą per 180 dienų (viršijo 941 dieną), kad pareiškėja nebuvo įvykdžiusi minėto sprendimo ir nuo 2021 m. balandžio 16 d. buvo Šengeno erdvėje neteisėtai, taip pat tik po sulaikymo pateikė prašymą suteikti jai prieglobstį Lietuvos Respublikoje, sutiko su Migracijos departamento išvada, kad pareiškėjos atžvilgiu buvo pagrindas taikyti Direktyvos Nr. 2008/115/EB 7 straipsnio 4 dalyje numatytą išimtį bei nesuteikti pareiškėjai laikotarpio savanoriškai išvykti. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja savanoriškai neišvyko į kilmės valstybę, gyveno Lietuvoje neteisėtai, delsė pateikti prieglobsčio prašymą, daro išvadą, kad atsakovas pagrįstai nusprendė išsiųsti pareiškėją į kilmės valstybę. Iš Migracijos departamento Sprendimo turinio matyti, kad priimdamas Sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, atsakovas atsižvelgė į Įstatymo 128 straipsnio 1 dalyje nustatytas aplinkybes bei nustatė, kad pareiškėja neturi ekonominių ryšių su Lietuvos Respublika, ji nedirba, nėra turėjusi leidimo gyventi Lietuvos Respublikoje. Taip pat nenustatyta, kad pareiškėja būtų sudariusi santuoką Lietuvos Respublikoje, turėtų nepilnamečius vaikus, taip pat nenustatyti Įstatymo 130 straipsnio 1, 2 ir 4 dalyse įtvirtinti pagrindai, dėl kurių būtų draudžiama išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėja nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė argumentų, paneigiančių šias išvadas.

35. Įstatymo 133 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad užsieniečiui, kuris buvo išsiųstas iš Lietuvos Respublikos, uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką ne ilgesniam kaip 5 metų laikotarpiui. Šio straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką trukmė nustatoma kiekvienu atveju tinkamai atsižvelgus į visas su konkrečiu atveju susijusias aplinkybes.

36. Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka) 44.4.2 papunktyje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti 3 metus, jeigu jis buvo išsiųstas ir per pastaruosius 2 metus iki prašymo suteikti prieglobstį pateikimo dienos jis jau buvo neįleistas, įpareigotas išvykti, grąžintas arba išsiųstas.

37. Kaip jau minėta, pareiškėja 2023 m. lapkričio 12 d. Valstybės sienos apsaugos tarnybos sprendimu Nr. 23S202389 buvo įpareigota savanoriškai išvykti į (duomenys neskelbtini) iki 2023 m. lapkričio 19 d., tačiau pareiškėja minėto sprendimo neįvykdė. Neišvykusi pareiškėja neteisėtai gyveno Lietuvoje iki 2024 m. sausio 5 d.

38. Kriterijų vertinimo tvarkos 45 punkte nustatyta, jog šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis arba socialinių, ekonominių ar kitų svarbių ryšių su Lietuvos Respublika turinčiam užsieniečiui, kuriam buvo atsisakyta suteikti prieglobstį arba kurio prašymo suteikti prieglobstį nagrinėjimas buvo nutrauktas ir kuris buvo grąžintas Įstatymo 125 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatytu pagrindu arba išsiųstas, nustatomas perpus trumpesnis draudimo atvykti laikotarpis, nei nurodyta Kriterijų vertinimo tvarkos 44 punkte, jeigu šiame punkte nurodytas draudimo atvykti laikotarpis nulemtų realių, ilgalaikių ir neigiamų pasekmių atsiradimą šiems užsieniečio ryšiams. Departamentas atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos draugas, su kuriuo ji veda bendrą ūkį, yra (duomenys neskelbtini) pilietis, Sprendimu nustatė draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį jį sumažindamas perpus.

39. Nagrinėjamu atveju konstatavus, kad pareiškėja pagrįstai išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos, kadangi neįvykdė įpareigojimo savanoriškai išvykti, prašymą suteikti prieglobstį pateikė tik po to, kai buvo sulaikyta, ir atsižvelgus į tai, kad Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos draugas, su kuriuo ji veda bendrą ūkį, darytina išvada, kad draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką 18 mėnesių laikotarpiui nustatytas pagrįstai. Byloje nėra duomenų, paneigiančių nustatyto draudimo proporcingumą individualioje pareiškėjos situacijoje.

40. Migracijos departamento Sprendimu, be kita ko, buvo nuspręsta įvesti perspėjimą į SIS dėl draudimo pareiškėjai atvykti ir apsigyventi 18 mėnesių nuo pareiškėjos išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos dienos. Sprendimas dėl perspėjimo įvedimo į SIS priimtas vadovaujantis Europos Parlamento ir Tarybos 2018 m. lapkričio 28 d. reglamento Nr. 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies b punktu ir Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Taisyklės) 15 punktu.

41. Pagal Taisyklių 15 punktą, duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.

42. SIS reglamento 24 straipsnio 1 dalies b punkte nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai valstybė narė trečiosios šalies piliečio atžvilgiu yra paskelbusi draudimą atvykti, taikydama procedūras, kurios atitinka Direktyvą 2008/115/EB. Pagal SIS reglamento 21 straipsnio 1 dalį, prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.

43. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija yra išaiškinusi, kad prieš įvedant perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį, be kita ko, atitinkamo asmens teisei patekti į Šengeno erdvę, teisei į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą ir kt. (žr.., pvz., LVAT 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).

44. Kaip matyti iš Migracijos departamento Sprendimo turinio, Migracijos departamentas perspėjimą įvedė atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėja išsiunčiama iš Lietuvos Respublikos bei jai uždrausta atvykti, nes yra pagrindas manyti, jog ji gali pasislėpti, ir tai, kad užsienietė ir ateityje gali siekti pasilikti kitose Šengeno valstybėse, taip pat tai, kad draudimo atvykti instituto vienas iš tikslų yra aukšto lygio saugumo užtikrinimas Europos Sąjungos laisvės, saugumo ir teisingumo erdvėje, įvedant perspėjimą dėl draudimo užsienietei atvykti ir apsigyventi.

45. Byloje nustatytų faktinių aplinkybių pagrindu bei remiantis minėtu teisiniu reguliavimu, taip pat paisant jau suformuotos administracinės jurisprudencijos analogiško pobūdžio bylose, teisėjų kolegija sprendžia, kad Departamentas ginčijamu Sprendimu įvesdamas perspėjimą, tinkamai taikė materialiosios teisės normas – įvestas perspėjimas į SIS buvo pagrįstas pareiškėjos individualiu vertinimu, kuris apima trečiosios šalies pilietės asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius (ABTĮ 56 str. 7 d.). Teisėjų kolegijos nuomone, pareiškėjos pozicija, jog buvo nesilaikyta VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, nėra pagrįsta, kadangi tikrinamoje Sprendimo dalyje yra nurodytos faktinės aplinkybės, teisės normos, išdėstyti pakankami motyvai, iš kurių galima suprasti, dėl kokių juridinių faktų bei kokiu tikslu buvo priimtas Sprendimas įvesti perspėjimą į SIS. Taigi ginčo Sprendimo dalis visiškai suderinta su VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktuose įtvirtintais reikalavimais ir ji pagrįstai pirmosios instancijos teismo buvo pripažinta teisėta. Pažymėtina, jog tokio vertinimo, koks pateiktas šioje nutartyje, be kita ko, buvo laikomasi ir kitose LVAT išnagrinėtose tokio pobūdžio bylose (žr., pvz., 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1727-552/2025, 2025 m. gegužės 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1910-556/2025 ir kt.).

46. Teisėjų kolegija nagrinėjamu atveju neturi pagrindo konstatuoti, kad Migracijos departamentas tinkamai neatliko tyrimo (neišnagrinėjo pareiškėjos atvejo individualiai, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai). Priešingai, atsakovas surinko, ištyrė ir detaliai įvertino surinktą informaciją pareiškėjos individualios situacijos kontekste, gautą iš įvairių šaltinių, ir palygino ją su pareiškėjos pateiktais paaiškinimais, pakankamai motyvavo savo išvadas dėl įrodymų vertinimo. Pirmosios instancijos teismas patvirtinęs Migracijos departamento Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą taip pat išnagrinėjo ir įvertino visus byloje surinktus įrodymus bei jų visumą, atsakė į esminius bylos faktinius ir teisinius aspektus. Aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas nevertino bylos aplinkybių taip, kaip tai palankiau pareiškėjai, nesuteikia pagrindo spręsti, kad teismas neatskleidė bylos esmės, netinkamai vertino ar apskritai nevertino kai kurių byloje surinktų įrodymų ir priėmė sprendimą išimtinai remdamasis atsakovo nurodytais motyvais.

47. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį nėra pagrindo naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais ar kitais argumentais. Todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos A. C. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2025 m. gegužės 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Jolanta Malijauskienė

Arūnas Sutkevičius