2013-05-08 Nr. AB-1855-3-61-3-02468-2011-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. P444-125/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02468-2011-7

Procesinio sprendimo kategorijos: 80.13.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N u t a r t i s

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. gegužės 8 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko, Virgilijaus Valančiaus (pranešėjas) ir Virginijos Volskienės (kolegijos pirmininkė)

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 pagal pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Corpus A“ dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje (toliau – ir Vyriausybės atstovas, pareiškėjas) padavė Vilniaus apygardos administraciniam teismui prašymą (b. l. 1–4), kuriuo prašė įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-809).

Pareiškėjas rėmėsi 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojusios redakcijos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimo Nr. 603 (toliau – ir Vyriausybės Nutarimas Nr.603) 2.2 punktu, kuris nustato, kad „ savivaldybės administracijos direktoriaus arba jo įgalioto atstovo sprendime skirti administratorių turi būti nurodytas <...>, mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą, nustatytas vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintais tarifais ar jų apskaičiavimo metodika. <...>“. Šis reikalavimas nustatytas ir pagal naują nuo 2011 m. spalio 19 d. galiojančią Vyriausybės nutarimo Nr.603 2.2 punkto redakciją. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 4 straipsnio 1 dalies 6 punktą vietos savivalda grindžiama savivaldybės veiklos ir savivaldybės institucijų sprendimų teisėtumo principu. Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. teikimais Nr. 1T-36 (toliau – ir Teikimas Nr. 1T-36) ir 1T-39 pasiūlė atsakovui pašalinti pažeidimus - įsakymuose skirti bendrosios nuosavybės administratorius nurodyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Į Teikimą Nr. 1T-36 buvo įtrauktas ir Administracijos direktorius Įsakymas Nr. 30-809, kuriuo pažeidžiant Administravimo pavyzdinių nuostatų 2.2 punkto reikalavimą, nebuvo nustatytas priskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokestis. Pagal Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymą Vyriausybės atstovo teikimas turi būti apsvarstytas per 7 dienas nuo gavimo dienos, o apie priimtą sprendimą Vyriausybės atstovui turi būti pranešta per 10 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos. Atsakovas Teikimą Nr. 1T-36 gavo 2011 m. spalio 20 d., tačiau apie jo vykdymą nepranešė. Todėl Vyriausybės atstovui atsirado pagrindas vadovaujantis Savivaldybių administracinės priežiūros įstatymo 5 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir kreiptis į teismą dėl atsakovo įpareigojimo Įsakyme Nr. 30-809 nustatyti šį mokestį.

Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija su pareiškėjo prašymu nesutiko ir prašė atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime į prašymą (b. l. 22-28) paaiškino, kad Įsakymas Nr. 30-809 priimtas vadovaujantis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 4.84 straipsniu, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. 30-2050 „Dėl Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų tvirtinimo“ (toliau - ir 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatai), Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintais Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniais nuostatais (toliau – ir Pavyzdiniai nuostatai) bei įgyvendinant savivaldybių savarankiškąją funkciją.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktą savivaldybės savarankiškosioms funkcijoms priskirta pagal įstatymų nustatytą kompetenciją gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos valdymo organų, savivaldybės paskirtų administratorių, kai butų ir kitų patalpų savininkai neįsteigia gyvenamojo namo butų ir kitų patalpų savininkų bendrijos arba nesudaro jungtinės veiklos sutarties, taip pat kai bendrija likviduota arba nutraukta jungtinės veiklos sutartis, veiklos priežiūra ir kontrolė. CK 4.84 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad administratorius veikia pagal savivaldybės mero patvirtintus nuostatus. 2005 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 6.1 ir 8.1 punktuose nustatyta, kad administratorius teikia paslaugas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos nustatytą tarifą arba jo apskaičiavimo metodiką. Administravimo mokestis apskaičiuojamas pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. birželio 7 d. sprendimu Nr. 1-1206 patvirtintą Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodiką.Vyriausybės atstovas neginčijo nei 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų, nei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2006 m. birželio 7 d. sprendimo Nr. 1206 (toliau – ir Tarybos Sprendimas Nr.1206) „Dėl Daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo tarifų apskaičiavimo metodikos patvirtinimo“ (toliau - ir Metodika) ir neprašė ištirti šių norminių teisės aktų teisėtumą.

Pagal Vietos savivaldos įstatymo 29 straipsnio 1 dalį ir 8 dalies 1 punktą savivaldybės administracijos direktorius yra pavaldus savivaldybės tarybai ir tiesiogiai atsakingas už savivaldybės tarybos sprendimų įgyvendinimą. Remdamasis minėtu teisiniu reglamentavimu, atsakovas teigė, kad nėra teisinio pagrindo įpareigoti Administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-810 nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą. Paskirtas bendrosios nuosavybės administratorius nėra laisvas nustatyti mokestį už administravimo paslaugų teikimą, kadangi šis mokestis apskaičiuojamas kiekvieną mėnesį vadovaujantis Tarybos nustatytais tarifais arba jų apskaičiavimo metodika proporcingai patalpų savininkų bendrosios nuosavybės daliai (2005 m.

Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1 punktas) ir negali viršyti pagal šią Metodiką apskaičiuoto mokesčio dydžio. Administratorius atlieka tik techninį darbą – pagal savivaldybės patvirtintą metodiką apskaičiuoja kiekvienam patalpų savininkui mokėtiną mokestį.

Atsakovo nuomone Vyriausybė, Nutarimo Nr.603 2.2 punktu nustatydama savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymo dėl bendro naudojimo patalpų administratoriaus skyrimo turinį, galimai viršijo CK 4.84 straipsnio 3 dalyje suteiktą kompetenciją patvirtinti tik Pavyzdinius nuostatus, nes nustatė imperatyvų teisinį reguliavimą, kuris konkuruoja su CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalimis ir galimai prieštarauja Konstitucijos 94 straipsnio 2 punktui ir 120 straipsnio 2 daliai. Atsakovo nuomone, įstatymu nenumatytas bandymas varžyti administravimo paslaugų teikėjų konkurenciją, galimai prieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai. Atsakovas prašė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Vyriausybės Nutarimo Nr.603 2.2 punktas neprieštarauja Konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 2 daliai, Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 42 punktui, CK 4.84 straipsnio 2 ir 3 dalims, Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 94 straipsnio 2 daliai, 120 straipsnio 2 daliai.

Trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“ prašė atmesti pareiškėjo prašymą kaip nepagrįstą, taip pat priteisti jam bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime į prašymą (b. l. 34–35) pareiškė nuomonę, kad Įsakyme Nr. 30-809 nustatytas įpareigojimas atitinka teisės aktus, nes juo UAB „Corpus A“ nustatyta prievolė kildinama iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2005 m. Bendrosios nuosavybės administravimo nuostatų 8.1. punkto, todėl pareiškėjo prašymas yra nepagrįstas. Pagal CK 4.84 straipsnio 3 dalį administratorius veikia ne pagal pavyzdinius nuostatus, o pagal konkrečios savivaldybės mero (valdybos) patvirtintus nuostatus.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 7 d. sprendimu pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje prašymą tenkino – įpareigojo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių per vieną mėnesį nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Vilniaus miesto savivaldybės direktoriaus 2011 m. birželio 15 d. įsakyme Nr. 30-809 „Dėl administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymo Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ papildymo“.

Ištyręs pateiktus į bylą įrodymus teismas nustatė, kad Administracijos direktorius 2011 m. birželio 15 d. priėmė įsakymą Nr. 30-809, kuriuo papildė Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 30-117) patvirtintą UAB „Corpus A“ administruojamų daugiabučių namų sąrašą 17, 18 ir 19 eilutėmis pagal priedą. Įsakymo Nr. 30-809 2.2 punktu, be kita ko, įpareigojo UAB „Corpus A“ neviršyti pagal Metodiką nustatyto bendrosios nuosavybės administravimo mokesčio. Vyriausybės atstovas 2011 m. spalio 20 d. parengė teikimus Nr. 1T-36 ir Nr. 1T-39 Administracijos direktoriui ir merui, kuriais pasiūlė Administracijos direktoriui svarstyti dėl išvardytų įsakymų, tarp jų ir Įsakymo Nr. 30-809 pakeitimo. nustatant paskirtų administruoti daugiabučių namų bendrosios nuosavybės administravimo mokesčius. Teikimas grindžiamas Vyriausybės Nutarimo Nr. 603 2.2 punktu.

Ištyręs byloje surinktus įrodymus bei išanalizavęs teisinį reguliavimą, teismas nusprendė, kad Įsakymas Nr. 30-809, kuriuo UAB „Corpus A“ paskirta Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriumi, turi neprieštarauti Vyriausybės nutarimo Nr. 603 2.2 punkto reikalavimams, o tuo pačiu ir CK 4.238 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Tai galima pasiekti tenkinant Vyriausybės atstovo prašymą ir įpareigojant Administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą Įsakyme Nr. 30-809, todėl pareiškėjo prašymą tenkino.

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 2 dalimi, netenkino atsakovo prašymo kreiptis į Konstitucinį Teismą.

III. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybės administracija apeliaciniu skundu (b. l. 69–77) prašė panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 7 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. sausio 4 d. sprendimu apeliacinį skundą tenkino (b. l. 107–119) ir priėmė naują sprendimą.

Teismas nurodė, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai taikydamas materialinės teisės normas 2012 m. gegužės 7 d. sprendime pagrįstai nurodė, kad Administracijos direktoriaus ar jo įgalioto atstovo sprendime dėl bendrosios nuosavybės administratoriaus skyrimo turi būti nurodytas mokestis už bendrosios nuosavybės administravimą ir Vyriausybės atstovas to reikalavo pagrįstai.

Pabrėžė, jog nagrinėjant bylą apeliacine tvarka paaiškėjo aplinkybė, kad Administracijos direktorius 2012 m. liepos 20 d. įsakymo Nr.30-1519 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“(toliau – ir Įsakymas Nr.30-1519) 4 punktu pripažino netekusiu galios 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr. 30-117 „Dėl UAB „Corpus A“ skyrimo Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore“. Nustatyta, kad Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d.

įsakymu Nr. 30-117, kuris buvo pakeistas 2008 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr.30-2613, UAB „Corpus A“ buvo paskirta daugiabučių namų pagal pridėtą sąrašą patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore iki 2009 m. gruodžio 31 d., po to 2010 m. sausio 5 d. įsakymu Nr. 30-24 – iki 2012 m. gruodžio 31 d. Administracijos direktoriaus 2008 m. sausio 18 d. įsakymas Nr. 30-117 buvo keletą kartų papildytas. 2011 m. birželio 15 d. įsakymu Nr.30-809 dėl kurio pareiškėjas iškėlė šį administracinį ginčą, Administracijos direktorius papildė 2008 m. sausio 18 d.

įsakymą Nr.30-117 ir taip atitinkamai koregavo priskirtų UAB „Corpus A“ administruoti daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, tačiau nebuvo nurodytas bendrosios nuosavybės administravimo mokestis. Administracijos direktorius Įsakymo Nr.30-1519 4 punktu panaikindamas 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr.30-117, paskyrė UAB „Corpus A“ Vilniaus miesto daugiabučių namų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratore (1 punktas) terminuotai (iki Vyriausybės nustatyta tvarka bus paskirtas bendrojo naudojimo objektų administratorius, bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. gruodžio 31 d.); patvirtino administruojamų namų sąrašą (Įsakymo Nr.30-1519 priedas), į kurį įtraukti ankstesniais įsakymais priskirti administruoti ir neišbraukti daugiabučiai namai (2 punktas) bei įpareigojo UAB „Corpus A“ įregistruoti Nekilnojamojo turto registre šio Įsakymo priede nurodytų daugiabučių namų bendrojo naudojimo objektų administravimo juridinį faktą.

Administracijos direktoriui Įsakymu Nr.30-1519 pripažinus netekusiu galios 2008 m. sausio 18 d. įsakymą Nr.30-117, nagrinėjamam ginčui aktualus šio įsakymo papildymas (Įsakymas Nr.30-809) taip pat yra netekęs galios. Atsakovui priėmus Įsakymą Nr.30-1519 į jo priede nurodytą UAB „Corpus A“ administruojamų daugiabučių gyvenamųjų namų sąrašą, be kita ko, įtraukti daugiabučiai gyvenamieji namai M. M. g. Nr.16, Nr.18, Nr.24, Vilniuje, kurie buvo nurodyti Įsakymu Nr. 30-809 papildant Įsakymą Nr. 30-117. Taigi šių daugiabučių namų bendrojo naudojimo patalpų administravimo teisinius santykius reguliuoja ne 2011 m. birželio 15 d.

įsakymas Nr.30-809, o 2012 m. liepos 20 d. įsakymas Nr.30-1519. Nors pareiškėjas prašymo teismui pateikimo metu ir nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme pagrįstai prašė įpareigoti atsakovą pakeisti Įsakymą Nr. 30-809 nurodant jame mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, o pirmosios instancijos teismas, spręsdamas šį pareiškėjo prašymą, materialinės ir procesinės teisės normas taikė tinkamai, tačiau atsakovui pripažinus netekusiu galios 2008 m. sausio 16 d. įsakymą Nr. 30-117, pareiškėjo suformuluoto reikalavimo – įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių Įsakyme Nr. 30-809, kuriuo papildytas 2008 m. sausio 18 d.

įsakymas Nr. 30-117, nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą, atsakovo įpareigojimas koreguoti nebegaliojantį aktą tampa nepagrįstu ir objektyviai neįgyvendinamu, nes būtų sukurta situacija, kad viešojo administravimo subjektas įpareigojamas koreguoti netekusį galios individualų administracinį aktą. Atsakovo apeliacinį skundą tenkino.

Trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi (b. l. 176–178) trečiojo suinteresuoto asmens prašymą tenkino iš dalies ir priteisė trečiojo suinteresuoto asmens naudai 400,00 Lt bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Teismas pabrėžė, kad trečiasis suinteresuotas asmuo palaikė atsakovo poziciją, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. sprendimu atsakovo apeliacinį skundą tenkino, panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmė naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo prašymą atmetė, todėl procesinis sprendimas šioje byloje buvo priimtas atsakovo naudai, tuo pačiu buvo apgintos ir trečiojo suinteresuoto asmens teisės, todėl jis įgijo teisę į patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

IV. Pareiškėjas Vyriausybės atstovas Vilniaus apskrityje pateikė prašymą dėl proceso atnaujinimo administracinėje byloje A146-2840/2012.

Procesą atnaujinti prašo ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto ir 12 punkto pagrindais.

Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punkto pagrindu motyvuoja tuo, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pažeidė ABTĮ 44 straipsnio 6 dalį. Pabrėžia, jog aiškinant ABTĮ 44 straipsnį nauda suprastina, kaip asmens teisių patenkinimas ir apgynimas. Pabrėžia, kad iš teismo sprendimo akivaizdu, kad Vyriausybės atstovo prašymas jo pateikimo metu buvo pagrįstas ir pirmosios instancijos teismo sprendimas, priimtas pareiškėjo naudai, buvo teisėtas ir pagrįstas. Atsakovas pareiškėjo reikalavimą įvykdė tik apeliacijos nagrinėjimo metu ir tuo paneigė savo apeliacinio skundo argumentus, nors apeliacinio skundo ir neatsiėmė. Atsižvelgiant į tai mano, jog negalima laikyti, kad ginčas buvo išspręstas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens naudai.

Teigia, kad atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, suformuotą 2007 m. birželio 14 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS17-280/2007, 2012 m. birželio 22 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS520-388/2012, 2011 m. rugpjūčio 26 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS858-596/2011, mano, kad atsakovui geruoju nustačius administravimo mokestį administravimo akte tik apeliacijos nagrinėjimo metu, atsakovas bei jo pusę palaikantis trečiasis asmuo prarado teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

Prašymą atnaujinti procesą ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punkte numatytu pagrindu grindžia tuo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A444-2486/2013, kurioje faktinė situacija buvo analogiška, trečiojo suinteresuoto asmens prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo nebuvo patenkintas, nurodžius, kad nepaisant to, jog atsakovo apeliacinis skundas buvo patenkintas, negali teigti, kad šiuo atveju sprendimas buvo priimtas atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens naudai, todėl pastarasis teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą neįgijo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Prašymas tenkintinas, procesas atnaujintinas.

Proceso atnaujinimas yra išimtinė procedūra, kuri taikoma tik ypatingais atvejais, griežtai laikantis ABTĮ IV skyriuje nustatytų proceso atnaujinimo taisyklių. Bylos, užbaigtos įsiteisėjusiu teismo sprendimu, nutarimu ar nutartimi, procesas gali būti atnaujinamas ABTĮ dvidešimt trečiajame skirsnyje nustatytais pagrindais ir tvarka (ABTĮ 153 str. 1 d.).

Pareiškėjas prašo atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 ir 12 punktus.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą, jeigu pateikiami akivaizdūs įrodymai, kad padarytas esminis materialinės teisės normų pažeidimas jas taikant, galėjęs turėti įtakos priimti neteisėtą sprendimą, nutarimą ar nutartį. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo ABTĮ įtvirtintu pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti jį pagrindžiančius įrodymus, t. y. įrodymus dėl padaryto akivaizdaus esminio materialinės teisės normų pažeidimo, galėjusio nulemti teismo procesinio sprendimo neteisėtumą.

Šios bylos atveju buvo sprendžiamas su bylos nagrinėjimu susijusių išlaidų atlyginimo klausimas, kurį reglamentuoja procesinės teisės (ABTĮ) normos. Aptariamas proceso atnaujinimo pagrindas galimybę atnaujinti procesą sieja ne su procesinės teisės normų, o su materialinės teisės normų pažeidimu. Taigi pareiškėjo prašymas atnaujinti procesą pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 10 punktą yra nepagrįstas, kadangi pareiškėjas procesą atnaujinti prašo dėl bylinėjimosi išlaidų t. y. dėl procesinių teisės normų taikymo.

Procesas gali būti atnaujinamas pagal ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktą, kai būtina užtikrinti vienodos administracinių teismų praktikos formavimą. Prašydamas atnaujinti procesą šiuo pagrindu, suinteresuotas asmuo turi pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, jog administracinių teismų praktika ginčijamu klausimu yra nevienoda, byloje, kurioje prašoma atnaujinti procesą, yra nukrypta nuo vieningos administracinių teismų praktikos arba teismų praktika formuojama klaidinga linkme.

Gavęs prašymą atnaujinti procesą aptariamu pagrindu, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pirmiausia vertina, ar paminėtos bylos su ta, kurioje siekiama proceso atnaujinimo, yra analogiškos, t. y. jų ratio decidendi sutampa (žr. pvz. 2011 m. rugpjūčio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P858–149/2011). Nustačius, jog administracinių teismų praktika prieštaringa, Vyriausiasis administracinis teismas turi į tai reaguoti ir imtis teisės aktuose nustatytų priemonių ją suvienodinti, nes tik unifikuojant teismų praktiką galima veiksmingai užtikrinti konstitucinio imperatyvo, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos taip pat, laikymąsi (žr. pvz. 2011 m. gegužės 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P261–59/2011).

Pažymėtina, kad tiek administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012, tiek administracinėje byloje Nr. A444-2486/2012 buvo nagrinėjamas Vyriausybės atstovo prašymas įpareigoti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktorių nustatyti mokestį už bendrosios nuosavybės administravimą atitinkamuose Vilniaus miesto savivaldybės administracijos direktoriaus įsakymuose, šios bylos yra analogiškos.

Iš bylos matyti, kad trečiasis suinteresuotas asmuo UAB „Corpus A“, priėmus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. sprendimą, kreipėsi dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2013 m. vasario 6 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012 išsprendė klausimą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir trečiajam suinteresuotam asmeniui priteisė 400,00 Lt.

Kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 28 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A444-2486/2012, kurioje trečiasis suinteresuotas asmuo prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, teismas tokio reikalavimo netenkino.

Pažymėtina, jog nors teismų praktikoje laikomasi pozicijos, jog naujai suformuota ar pasikeitusi teismų praktika dažniausiai negali būti taikoma išnagrinėtai bylai ir negali būti vertinama kaip pagrindas atnaujinti procesą, nes prieštarautų teisės principui lex retro non agit. (žr. pvz. 2012 m. liepos 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. P520-40/2012), nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į nurodytus argumentus, siekiant unifikuoti teismų praktiką bei užtikrinti konstitucinį imperatyvą, kad analogiškos bylos būtų sprendžiamos tapačiai, teisėjų kolegija daro išvadą, jog šiuo atveju yra pagrindas proceso atnaujinimui administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012, vadovaujantis ABTĮ 153 straipsnio 2 dalies 12 punktu.

Pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus ABTĮ 156 straipsnio 1 dalyje nustatyto termino.

Kadangi pareiškėjo prašymas dėl proceso atnaujinimo paduotas nepraleidus įstatymo nustatyto termino ir pagrįstas įstatymo numatytu proceso atnaujinimo pagrindu, procesas administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012, kurioje buvo priimta 2013 m. vasario 6 d. nutartis dėl 400,00 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Corpus A“ atlyginimo iš pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje, atnaujintinas, o byla perduotina Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo (ABTĮ 159 str. 2 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 159 straipsnio 2 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atnaujinti procesą administracinėje byloje Nr. A146-2840/2012, kurioje buvo priimta 2013 m. vasario 6 d. nutartis dėl 400,00 Lt bylinėjimosi išlaidų trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Corpus A“ atlyginimo iš pareiškėjo Vyriausybės atstovo Vilniaus apskrityje.

Perduoti bylą Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Ramūnas Gadliauskas

Virgilijus Valančius

Virginija Volskienė