2013-06-18 Nr. AB-2732-3-61-3-01197-2012-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-545/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01197-2012-6

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.4, 11.1. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Irmanto Jarukaičio (pranešėjas) ir Veslavos Ruskan, teismo posėdyje apeliacine tvarka rašytinio proceso būdu išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų E. R. ir V. R. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų E. R. ir V. R. skundą atsakovui Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyriui (trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos) dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai E. R. ir V. R. (toliau – ir pareiškėjai, apeliantai) kreipėsi į teismą skundu (b. l. 1-4), prašydami:

1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų žemėtvarkos skyriaus (nuo 2012 m. balandžio 2 d. – Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius) 2012 m. vasario 3 d. sprendimą Nr. 42SD-(14.42.45)-184 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę“;

2) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. balandžio 4d. sprendimą Nr. 1SS-(7.5)-602 „Dėl skundo nagrinėjimo“;

3) įpareigoti Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrių imtis Lietuvos Respublikos teisės aktuose nustatytų veiksmų dėl nuosavybės teisių į buvusio savininko K. T. (toliau – ir testatorius) iki 1940 metų turto nacionalizacijos turėtą turtą atkūrimo E. R. ir V. R..

Pareiškėjai paaiškino, kad su Nacionalinės žemės tarnybos Zarasų žemėtvarkos skyriaus ir Nacionalinės žemės tarnybos sprendimais nesutinka, mano, kad šiuo atveju turi būti taikomas ne Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – Atkūrimo įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas, bet 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas, kadangi testamentas, kuriuo remdamasis prašo atkurti nuosavybės teises, atitinka formos ir turinio reikalavimus, nustatytus Rusijos imperijos įstatymų sąvado X tomo 1 dalies Trečiosios skirties 1045–1058 straipsniuose, kurie galiojo jį sudarant.

Pareiškėjai manė, kad Nacionalinė žemės tarnyba neteisingai aiškina Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, kurioje nustatytas teisinis reglamentavimas, kadangi jis neturi nieko bendra su Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatas aiškinamasi, kuriam asmeniui atkuriamos nuosavybės teisės, jei bet kuris iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatytų asmenų miršta. Tokiu atveju nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis, įpėdinio visiškai nesiejant su asmenimis, nurodytais Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte, kaip turinčiais teises į nuosavybės teisių atkūrimą, kadangi nuosavybės teisės atkuriamos ne įpėdinio vardu (ne įpėdiniui), bet vienam iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodytų asmenų.

Teigė, kad pretenduoja patys savo vardu atsikurti nuosavybės teises į K. T. iki nacionalizacijos valdytą turtą, o ne paveldėti turtą. Nurodė, kad negalima teigi, jog prašymai atkurti nuosavybės teises paduoti ne laiku, kadangi jie bei kiti dokumentai laikomi paduotais laiku, jei jie paduoti iki įstatymo nustatyto termino arba jei teismas sprendimu šį terminą atnaujina. Šiuo atveju Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3436-171/2011 terminą atnaujino, prašymas atkurti nuosavybės teises bei kiti dokumentai Zarasų žemėtvarkos skyriui pateikti 2012 m. sausio 16 d.

Atkreipė dėmesį į Atkūrimo įstatyme įtvirtintą įpėdinių pagal įstatymą diskriminavimą įpėdinių pagal testamentą atžvilgiu pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatas. Teisiškai nepaaiškinama, kodėl pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, bet ne apskritai įpėdiniams (tiek pagal testamentą, tiek pagal įstatymą). Dėl nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų prieštaravimo Konstitucijai bei teisinės valstybės principui yra priimtas prašymas Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme (toliau – ir Konstitucinis Teismas) (prašymas Nr. 2/2012, byla Nr. 1/2012), kuris dar nėra išnagrinėtas. Tad mano, kad nagrinėjama administracinė byla turi būti sustabdyta, iki kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme nebus išnagrinėta byla Nr. 1/2012, nes priimtas sprendimas gali turėti įtakos teisingam šios bylos išnagrinėjimui.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius (toliau – ir atsakovas, NŽT Zarasų skyrius) ir trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Nacionalinė žemės tarnyba, NŽT) atsiliepimu į pareiškėjų skundą (b. l. 41-44) prašė skundą atmesti.

Paaiškino, kad išnagrinėjus 2012 m. sausio 12 d. pareiškėjų pateiktą prašymą ir dokumentus buvo nustatyta, jog jie nėra buvusio savininko K. T. artimi giminaičiai, kuriems galėtų būti atkurtos nuosavybės teisės į jo turėtą žemę, kaip buvusio savininko vaikams ar vaikaičiams. V. ir E. R. pateiktas prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę išnagrinėtinas pritaikius Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, pagal kurias nuosavybės teisių atkūrimas numatytas tik įpėdiniams pagal testamentą. Kadangi nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjų tėvas J. R. testamentu paliko pareiškėjams turtą, tenkinti jų pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. T. (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone, turėtą 19,75 ha žemėvaldą, pagal surašytą naminį testamentą, nėra įstatymuose nustatyto pagrindo.

Nurodė, kad K. T. 1944 m. rugpjūčio 20 d. pasirašytas testamentas (toliau – ir testamentas) atitinka tam tikrus 1941–1944 metais Lietuvoje galiojusio Rusijos imperijos įstatymų sąvado (toliau – ir Sąvadas) X tomo 3 knygos 1 skyriaus 3 skirtyje nustatytus reikalavimus naminiam testamentui sudaryti, tačiau nesutinka, kad šis naminis testamentas visiškai atitinka Sąvade nustatytus įprasto testamento formos ir turinio reikalavimus. Pagal Sąvado 1019 straipsnio 1 punktą, sudarydamas testamentą testatorius turėjo būti ne jaunesnis kaip 21 metų, o šiuo atveju K. T. amžius nenurodytas, taigi nėra patvirtinimo, kad jis galėjo sudaryti ir 1944 m. rugpjūčio 20 d. pasirašyti naminį testamentą. Testamente nenurodyta, kad liudytojai nėra įpėdinio J. R. giminės (iki 4 kartos), galintys pasirašyti naminį testamentą (Sąvado 1054 str.), be to, K. T. 1944 m. rugpjūčio 20 d. pasirašytą testamentą surašė kitas asmuo – A. C., kurio parašas neatitinka Sąvado 10461 straipsnyje nustatytų parašo reikalavimų. K. T. 1944 m. rugpjūčio 20 d. pasirašytas testamentas yra naminis, nes surašytas testatoriaus gyvenamojoje vietoje, nedalyvaujant notarui ar kitam įgaliotam valstybės tarnautojui, surašytas, nesilaikant galiojusio Sąvado 1018, 10191, 10461, 1054 nuostatų, galiojusio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais nepatvirtintas vykdyti, todėl toks naminis testamentas negali būti vertinamas kaip testamentas, kurio pagrindu pareiškėjai (pretendentai) įgijo teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. T. iki 1940 m. turėtą 19,75 ha žemę pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Nurodė, kad K. T. yra buvęs savininkas, kurio turėta žemėvalda 1940 m. buvo neteisėtai nacionalizuota, o pareiškėjų tėvas J. R., pagal 1944 m. surašytą naminį testamentą paveldėjęs savininko turtą, galėjo tapti jo nuosavybės teisių perėmėju, bet ne savininku, nes pats savininkas K. T. mirė 1945 metais (po žemės nacionalizavimo 1940 metais). Aplinkybė, kad pareiškėjai J. R. turto ir teisių perėmėjai yra tik pagal įstatymą (bet ne pagal testamentą), nesukelia jiems teisinių pasekmių nuosavybės teisėms atkurti pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, todėl jų kreipimasis į teismą dėl juridinio fakto nustatymo būtų beprasmis.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo pritarė pareiškėjų argumentams dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų prieštaravimo Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) ir teisinės valstybės principui ir sutinka, kad byla būtų sustabdyta.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas (toliau – ir pirmos instancijos teismas, VAAT) 2012 m. spalio 11 d. sprendimu (b. l. 79-83) pareiškėjo skundą atmetė.

Pirmos instancijos teismas, remdamasis byloje esančiais įrodymais, nustatė, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2011 m. lapkričio 28 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-3436-171/2011 (b. l. 48-50) atnaujino pareiškėjams E. R. ir V. R. praleistą terminą pateikti prašymui ir nuosavybės teisę bei giminystės ryšį patvirtinantiems dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio savininko K. T. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Pareiškėjai 2012 m. sausio 16 d. su prašymu kreipėsi į Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų žemėtvarkos skyrių, prašydami atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. T. iki 1940 metų turto nacionalizacijos (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone, valdytą 19,75 ha žemės (b. l. 59). Zarasų žemėtvarkos skyrius 2012 m. vasario 3 d. sprendimu Nr. 42SD-(14.42.45)-184 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę“ atsisakė pareiškėjams atkurti nuosavybės teises, motyvuodamas, kad jie nėra nacionalizuoto turto buvusio savininko K. T. artimieji giminaičiai, o K. T. jų tėvui J. R. surašytas testamentas gali būti vertinamas tik kaip naminis testamentas, todėl turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos (b. l. 11-12, 60).

Pareiškėjai, nesutikdami su priimtu sprendimu, jį išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka apskundė Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, kuri 2012 m. balandžio 4 d. sprendimu Nr. 1SS-(7.5)-602 „Dėl skundo nagrinėjimo“ skundo netenkino ir nurodė, kad pareiškėjai negali pretenduoti atkurti nuosavybės teisių į buvusio savininko K. T. iki 1940 metų nacionalizacijos valdytą turtą, kadangi jie nėra mirusio tėvo J. R. įpėdiniai pagal testamentą. Nacionalinė žemės tarnyba sprendime pabrėžė, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas gali būti taikomas tik tokiu atveju, jei Lietuvos Respublikos piliečiai įstatymo nustatytu laiku padavė prašymus institucijoms, nagrinėjančioms išlikusio nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimo klausimus (b. l. 6-8).

Nurodė, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar pareiškėjams E. R. ir V. R. gali būti atkurtos nuosavybės teisės į buvusio savininko K. T. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Ginčo dalykas – Zarasų žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 3 d. sprendimo Nr. 42SD-(14.42.45)-184 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę“ ir Žemės ūkio ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. sprendimo Nr. 1SS-(7.5)-602 „Dėl skundo nagrinėjimo“ teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punktą, nekilnojamojo turto savininkas – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Iš byloje esančių dokumentų nustatė, kad K. T. 1944 m. rugpjūčio 20 d. sudarytu testamentu visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų, bei jam priklausančias teises po savo mirties paliko J. R., Tado sūnui (b. l. 68). Nustatyta, kad J. R., Tado sūnus, buvo pareiškėjų tėvas (b. l. 19-23). Pareiškėjų tėvas J. R. pagal 1944 m. surašytą naminį testamentą galėjo tapti K. T. nuosavybės teisių perėmėju, bet ne savininku, nes pats savininkas K. T. mirė 1945 m. liepos 10 d. (b. l. 55), t. y. jau po 1940 metų žemės nacionalizavimo. Atsižvelgus į Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte pateiktą sąvoką, įvertinus nustatytas faktines aplinkybes, padarė išvadą, kad būtent K. T. yra laikytinas turto savininku, kurio turėta žemėvalda 1940 m. buvo neteisėtai nacionalizuota.

Atkūrimo įstatymo (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. vasario 1 d.) 2 str. 1 d. 2 p. nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus, – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte įtvirtinta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu) arba sutartimis (pirkimo-pardavimo, dovanojimo ar kitokiu rašytiniu dokumentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą.

Norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalį, jeigu šio straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose nurodyti piliečiai, kurie nustatytu laiku buvo padavę prašymus atkurti nuosavybės teises, yra mirę, nuosavybės teisės atkuriamos mirusiojo vardu ir perduodamos įpėdiniui, jeigu šis yra Lietuvos Respublikos pilietis. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos tiksliai išvardija Lietuvos Respublikos piliečius, kurie gali būti pretendentais atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.

Asmenys, galintys pretenduoti į mirusio savininko nekilnojamojo turto atkūrimą, yra išvardyti 2 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2002 m. vasario 21 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-435/2002, be kita ko, yra išaiškinusi, kad paveldėjimo teisės normos pradeda galioti tik esant Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatytai sąlygai – įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3 ir 4 punktuose nurodyti Lietuvos Respublikos piliečiai turi būti įstatymo nustatytu laiku padavę prašymus institucijoms, nagrinėjančioms išlikusiojo nekilnojamojo turto atkūrimo klausimus.

Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatose šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktas nenurodytas, taigi šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyti asmenys tik patys gali būti pretendentais į išlikusiojo nekilnojamojo turto nuosavybės teisių atkūrimą, taip pat jų įpėdiniai pagal testamentą, nes taip nustatyta šio punkto nuostatuose. Šių asmenų įpėdiniai pagal įstatymą pagal šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas negali būti pretendentais. Iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio nuostatų matyti, kad nuosavybės teisės atkuriamos turto savininko arba asmenų, nurodytų Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 1, 2, 3, 4 punktuose, vardu, taigi pareiškėjai nepagrįstai teigia, kad gali savo vardu atsikurti nuosavybės teises į K.

T. iki nacionalizacijos valdytą turtą. Tam, kad pareiškėjai (J. R. įpėdiniai pagal įstatymą) pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktą įgytų teisę pretenduoti į buvusio savininko K. T. iki 1940 m. nacionalizacijos valdytą žemę, jų tėvas J. R. įstatymo nustatytu laiku turėjo būti pateikęs prašymą atkurti nuosavybės teises, tačiau J. R. tokio prašymo objektyviai pateikti negalėjo, kadangi jis mirė 1963 m. balandžio 18 d. (b. l. 54).

Pirmos instancijos teismas, atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, vadovaujantis paminėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, priėjo prie išvados, kad Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. sprendime Nr. 1SS-(7.5)-602 tinkamai taikė ir aiškino teisės aktus Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas susiedama su šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis. Įvertinęs Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas ir byloje esančius įrodymus, VAAT konstatavo, kad pareiškėjams nuosavybės teisės galėtų būti atkurtos tik tuo atveju, jei jie būtų paveldėję tėvo turtą ne pagal įstatymą, o pagal testamentą ir būtų nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas.

Pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir Civilinio proceso kodeksas, CPK) 444 straipsnio 1 dalį, teismas nustato faktus, nuo kurių priklauso asmenų asmeninių ar turtinių teisių atsiradimas, pasikeitimas ar pabaiga. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenumo 1993 m. lapkričio 26 d. nutarimo Nr. 2, aprobuoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Teisėjų senato 1995 m. vasario 10 d. nutarimu Nr. 6, 1 punkte išaiškinta, kad kai prašomas nustatyti faktas nesukuria teisinių pasekmių (asmeninių ar turtinių teisių atsiradimo, pasikeitimo ar pasibaigimo), teismas turi nutraukti iškeltą civilinę bylą. Šiuo atveju, K. T. naminis testamentas tiesiogines pasekmes galėjo sukelti pareiškėjų tėvui J. R., o ne jiems patiems, taigi, atsižvelgus į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką (žr., pavyzdžiui, 2002 m. vasario 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-435/2002), nurodė, kad pareiškėjų kreipimasis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto (kad K. T. naminiu testamentu paliko savo turtą pareiškėjų tėvui J. R.) nustatymo nesukeltų pareiškėjams teisinių pasekmių, todėl jis pagal bylos aplinkybes negali būti nustatytas.

Net jeigu Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas pripažintų, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatose įtvirtintas teisinis reguliavimas, pagal kurį nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko turtą, bet ne įpėdiniams pagal įstatymą, prieštarauja Konstitucijai, nagrinėjamoje byloje neturės įtakos teismo sprendimui, kadangi, kaip minėta, byloje nėra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas (neatitinka Atkūrimo įstatymo 2 str. 1 d. 5 p. įtvirtintos privalomos sąlygos). Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, pirmos instancijos teismas atmetė pareiškėjų prašymą stabdyti šios bylos nagrinėjimą, kol Lietuvos Respublikos Konstituciniame Teisme nebus išnagrinėta byla pareiškimo Nr. 1/2012.

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, VAAT priėjo prie išvados, kad Zarasų žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 3 d. sprendimas Nr. 42SD-(14.42.45)-184 „Dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę“ ir Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos 2012 m. balandžio 4 d. sprendimas Nr. 1SS-(7.5)-602 „Dėl skundo nagrinėjimo“ yra teisėti ir pagrįsti, todėl pareiškėjų skundas atmestas.

III. Pareiškėjai E. R. ir V. R. apeliaciniu skundu (b. l. 89-94) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti, administracinės bylos nagrinėjimą sustabdyti iki Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo nutarimo byloje pagal pareiškimo Nr. 1/2012 paskelbimo ir po to priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

Apeliantai nurodo, kad jų tėvas J. R. (toliau – ir tėvas) yra asmuo, kuriam turto savininkas K. T. testamentu paliko savo turtą. Tokiu būdu prašymą atkurti nuosavybės teise turėjo teisę paduoti apeliantų tėvas ir jam galėjo būti atkurtos nuosavybės teisės, o tėvui mirus taip ir nepadavus prašymo – apeliantai turi teisę paduoti prašymus atkurti nuosavybės teises ir jiems jų vardu turi būti atkurtos nuosavybės teisės. Mano, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos pradėtų veikti tik tuo atveju, jei apeliantų tėvas iki savo mirties būtų padavęs prašymą atkurti nuosavybės teises į K. T. turtą, bet būtų miręs iki nuosavybės teisių atkūrimo proceso pabaigos. Tokiu atveju nuosavybės teisės turėtų būti atkurtos tėvo vardu ir turtas pereitų apeliantams – tėvo įpėdiniams.

Pažymi, jog byloje kyla Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo problema. Tačiau paaiškina, kad jei K. T. sudarytas testamentas atitinka įstatymų keltus reikalavimus, tai jie turi teisę savo vardu atsikurti nuosavybės teises į buvusio savininko K. T. turtą, kadangi yra asmens, kuriam K. T. testamentu paliko visą turtą, įpėdiniai. Net jei testamentas ir neatitinka to meto įstatymų reikalavimų, nuosavybės teisių atkūrimui turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, reglamentuojančios nuosavybės teisių atkūrimą, kai turtas buvo paliktas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu. Apeliantų manymu testamentas atitinka to meto įstatymų (Sąvado) nustatytus reikalavimus, todėl turi būti taikomas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktas. Teigia, kad VAAT nepagrįstai nevertino testamento atitikimo teisės aktų reikalavimams.

Pabrėžia, kad sudarydamas testamentą testatorius buvo daug vyresnis nei 21 metų amžiaus, ką patvirtina ir byloje esantis mirties liudijimas, taigi tokie atsakovo ir pirmos instancijos teismo teiginiai yra neteisėti.

Atkreipia dėmesį, kad byloje nėra jokių duomenų apie tai, kad testamente, kaip liudytojai pasirašę asmenys yra apeliantų tėvo giminės iki ketvirtos kartos. Taip pat į tai, kad Sąvado 10461 straipsnis ir 1047 straipsniai nereglamentuoja parašo reikalavimų. Testatorius mirė 1945 m., kai jau galio RTFSR civilinis kodeksas, kurs nenumatė naminių testamentų (416 – 436 straipsniai), todėl šis testamentas dėl objektyvių priežasčių negalėjo būti patvirtintas, tad negali būti vertinamas, kaip neatitinkantis teisės aktų reikalavimų ir nuosavybės teisės apeliantams turi būti atkuriamos vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punktu.

Paaiškina, kad jei vis dėlto būtų konstatuota, jog testamentas sudarytas nesilaikant to meto įstatymų nustatytos formos ir tvarkos, turi būti taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, pagal kurias inter alia norintys atkurti nuosavybės teises piliečiai turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tačiau taikant šią normą iškyla testamentinių ir įstatyminių įpėdinių problema. Apeliantams visiškai nesuprantama ir teisiškai nepaaiškinama, kodėl pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko visą turtą, bet ne apskritai įpėdiniams: tiek testamentiniams, tiek įstatyminiams, o tuo labiau vaikams, kurie visada yra pirmos eilės įstatyminiai įpėdiniai. Toks reglamentavimas, apeliantų manymu, prieštarauja Konstitucijos 23 straipsnio 1 ir 2 dalims, 29 straipsnio 1 daliai, teisinės valstybės principui. Dėl paminėtų Atkrūimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatų atitikimo Konstitucijai bei teisinės valstybės principui yra priimtas prašymas Konstituciniame Teisme (prašymo Nr. 2/2012, bylos Nr. 1/2012), taigi vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir Administracinių bylų teisenos įstatymas, ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 98 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 99 straipsnio 3 punktu, administracinė bylą pagal pareiškėjų skundą turi būti sustabdyta iki kol Konstituciniame Teisme bus išnagrinėta byla Nr. 1/2012 dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies tiek, kiek joje nenustatyta, kad nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtas vienodomis sąlygomis atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams, kuriems turtas perleistas paveldint tiek pagal įstatymą, tiek pagal testamentą, atitikties minėtiems Konstitucijos straipsniams ir teisinės valstybės principui.

Mano, kad VAAT sprendimas atsisakyti sustabdyti administracinę bylą, nes nėra nustatytas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatytas juridinę reikšmę turintis faktas, užkerta kelią kreiptis dėl tokio juridinio fakto nustatymo, kadangi šio pareiškimo bendrosios kompetencijos teismas nenagrinės, kaip nesukeliančio teisinių pasekmių, nes mes nesame testamentiniai savo tėvo įpėdiniai, o administracinė byla nėra stabdoma iki bus priimtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kuriuo gali būti nustatyta, kad įstatyminių ir testamentinių įpėdinių nevienodų teisių Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatymas prieštarauja Konstitucijai ir kuris įstatyminiams įpėdiniams atvertų kelią kartu su testamentiniais įpėdiniais atkurti nuosavybės teises pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punktą, nes nėra nustatytas juridinę reikšmę turintis faktas. Tokiu sprendimu VAAT prieštarauja pats sau ir sukuria neįmanomą įgyvendinti situaciją. Pažymi, kad tik priėmus apeliantų prašymą atkurti nuosavybės teises, apeliantai turės galimybę kreiptis dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo, nes tik tada fakto nustatymas jiems sukels teisines pasekmes. Pareiškimo priėmimas yra ankstesnis žingsnis, nei juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymas. Nurodo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas, ne tik nuosavybės teisių perėmėjai, bet ir jų įpėdiniai, norintys atkurti nuosavybės teises, turi kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Tokį teiginį savo pateiktuose dokumentuose pripažino ir NŽT Zarasų skyrius. Pažymi, kad tai, jog Konstitucinio Teismo sprendimas turės įtakos apeliantų teisėms, pripažino ir atsakovai, aiškiai nurodydami, jog esant palankiam Konstitucinio Teismo sprendimui, apeliantų prašymas dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. T. turtą būtų priimtas ir, esant reikalui, tik tada apeliantams būtų pasiūlyta kreiptis į teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo. Taip pat pabrėžia ir tai, kad atsakovai nurodė, jog tokiu atveju nuosavybės teisės į K. T. turtą būtų akturtos apeliantų vardu ir, kad apeliantai būtų tinkami subjektai pateikti prašymus atkurti nuosavybės teises.

Atsakovas Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų skyrius Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos buvo įvardintas kaip struktūrinis padalinys, kuris atskirai neatstovauja NŽT teismuose. NŽT atsiliepimu į pereiškėjų apeliacinį skundą (b. l. 101-103) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą palikti nepakeistą, apeliacinį skundą atmesti.

NŽT nurodo, pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuosatatas, nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems turtas perleistas nesilaikant įstatymo nustatytos formos ir tvarkos testamentu (naminiu testamentu), taip pat asmenims, kuriems nuosavybės teisių perėmėjai testamentu paliko savo turtą.

Pažymi, kad sutinka su pirmos instancijos teismo sprendimu ir jame pateiktais išaiškinimais. Paaiškina, kad vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatomis, nuosavybės teisių atkūrimas numatytas tik testamentiniams įpėdiniams. Kadangi nėra duomenų, patvirtinanių, kad apeliantų tėvas testamentu paliko jiems turtą, todėl tenkinti pareiškėjų pateiktą prašymą dėl nuosavybės teisės atkūrimo į K. T. (duomenys neskelbtini) kaime, Zarasų rajone turėtą 19,75 ha žemėvaldą, pagal naminį testamentą, nėra pagrindo.

Pabrėžia, kad apeliantų tėvas nėra įstatyminis testatoriaus įpėdinis, taigi negali būti taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos. Taip pat ir tai, jog 1944 m. surašyto naminio testamento pagrindu, J. R. galėjo tapti jo nuosavybės teisių perėmėju, bet ne nacionalizuoto turto savininku, nes pats savininkas – K. T. – mirė 1945 m., po žemės nacionalizavimo, t. y. po 1940 m. Aplinkybė, kad pareiškėjai yra tik įstatyminiai, bet ne testamentiniai, J. R. turto ir teisių perėmėjai, nesukelia jiems teisinių pasekmių nuosavybės teisių atkūrimui pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatas.

Paaiškina, kad jei Konstitucinis Teismas priims nutarimą, kurio pagrindu bus pakeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatos, t. y. naminio testamento pagrindu nuosavybės teisių perėmėjų įstatyminiai įpėdiniai turės teisę atkurti nuosavybės teises į buvusio savininko turėtą nekilnojamąjį turtą (žemę), pareiškėjų prašymo nagrinėjimas, dėl nuosavybės teisių atkūrimo į K. T. turėtą žemę, bus atnaujintas ir dėl jų prašymo bus priimtas naujas sprendimas. Tai reiškia, kad pirmos instancijos teismo sprendimas dėl šio reikalavimo, nepažeidžia ir neatima iš E. R. ir V. R. teisės realizuoti ir atkurt nuosavybės teisę į buvusio savininko turėtą žemę, jei bus pakeistos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Pareiškėjų E. R. ir V. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Byloje ginčas kyla dėl pareiškėjų teisės atkurti nuosavybės teises. Pareiškėjų teigimu, atsakovas nepagrįstai atsisako jiems atkurti nuosavybės teises į K. T. iki 1940 m. nacionalizacijos nuosavybės teise valdytą žemę.

Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas faktines aplinkybes ir joms taikytiną teisinį reguliavimą, pareiškėjų skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjai apeliaciniame skunde iš esmės teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė bylai reikšmingą teisinį reguliavimą. Teisėjų kolegija su tokiu apeliantų vertinimu sutinka iš dalies.

Įvertinus faktines bylos aplinkybes ir šalių pateiktus argumentus konstatuotina, kad byloje ginčas iš esmės kyla dėl to, ar apeliantai patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto bei į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų taikymo sritį.

Aiškindamas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjai nepatenka į jų taikymo sritį dėl to, kad jų tėvas J. R. teisės aktų nustatyta tvarka nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teises. Iš to galima spręsti, kad teismas nurodė, jog pretendentu šios įstatymo nuostatos prasme yra tik J. R., bet ne pareiškėjai. Teisėjų kolegija tokiam teisės aiškinimui nepritaria.

Pasisakydama dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų aiškinimo ir taikymo, teisėjų kolegija sistemiškai vertina ir kitas šio įstatymo nuostatas. Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos asmenims, kuriems miręs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, nepaisant to, kad testamente nėra duomenų apie žemės ar kito nekilnojamojo turto palikimo faktą, o šiems mirus – jų sutuoktiniui, tėvams (įtėviams), vaikams (įvaikiams) ar šių asmenų sutuoktiniui bei vaikams. Atkūrimo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 4 punkte nurodoma, kad nekilnojamojo turto savininkas – tai asmuo, kurio nekilnojamasis turtas pagal TSRS (LTSR) įstatymus buvo nacionalizuotas ar kitaip neteisėtai nusavintas ir kuriam pagal šį įstatymą atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

Iš byloje esančių duomenų matyti, kad K. T. 1944 m. rugpjūčio 20 d. sudarytu testamentu visą savo turtą, kur jis bebūtų ir iš ko besusidėtų bei jam priklausančias teises paliko J. R. (pareiškėjų tėvui). Byloje nėra ginčo dėl to, kad būtent K. T. yra nekilnojamojo turto savininkas Atkūrimo įstatymo prasme. Taip pat nėra ginčo dėl to, kad pareiškėjų tėvas J. R. yra miręs.

Iš Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatų matyti, kad jame nustatytas pretendentų atkurti nuosavybės teises ratas. Šiuo atveju paminėtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2002 m. vasario 21 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis Nr. 3K-7-435/2002, kurioje, be kita ko, konstatuota, jog Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies nuostatos tiksliai išvardija Lietuvos Respublikos piliečius, kurie gali būti pretendentais atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą.

Šiuo atveju pažymėtina, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte kaip pretendentai expressis verbis yra nurodyti tiek asmenys, kuriems turto savininkas testamentu paliko savo turtą (byloje vertinamu atveju – J. R.), tiek ir asmenų, kurie mirus asmeniui, paveldėjusiam savininko turtą, tampa pretendentais, ratas, įskaitant ir mirusio asmens, kuriems turto savininkas testamentu paliko savo turtą, vaikus. Aptariamoje Atkūrimo įstatymo nuostatoje nėra sąlygos, jog mirusio asmens sutuoktinis, tėvai (įtėviai), vaikai (įvaikiai) ar šių asmenų sutuoktiniai bei vaikai pretendentais tampa tik tuomet, kai laiku prašymą pateikė asmuo, kuriems buvęs turto savininkas testamentu paliko savo turtą, ir toks asmuo jau po prašymo pateikimo mirė. Nors atsakovas šiuo atveju remiasi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatomis, sutiktina su pareiškėjų argumentu, kad Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos būtų taikomos tik tuo atveju, jei pareiškėjų tėvas būtų pateikęs prašymą – tokiu atveju jis būtų tapęs pretendentu ir nuosavybės teisės būtų atkuriamos pareiškėjų tėvo vardu. Byloje vertinamu atveju pareiškėjai patys galėtų būti traktuojami kaip pretendentai šios įstatymo nuostatos prasme, žinoma, jei tenkinama kita šioje normoje nurodyta sąlyga, t. y. jei asmeniui, kurio įstatyminiais įpėdiniais yra pareiškėjai, buvęs turto savininkas būtent testamentu paliko turtą. Šiuo atveju Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies nuostatos negali būti aiškinamos kaip įtvirtinančios papildomą sąlygą apibrėžiant pretendentų ratą, nes pretendentų ratas yra aiškiai apibrėžtas Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje, taigi, ir Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Iš 2011 m. lapkričio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo administracinėje byloje Nr. I-3436-171/2011 (b.l. 48-50) matyti, kad pareiškėjams buvo atnaujintas praleistas terminas pateikti prašymą ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus dėl nuosavybės teisių atkūrimo į buvusio K. T. nuosavybės teisėmis valdytą žemę. Iš to darytina išvada, kad pareiškėjai nepraleido teisės aktų nustatyto termino pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises ir nuosavybės teises patvirtinančius dokumentus.

Iš ginčijamo Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos Zarasų žemėtvarkos skyriaus 2012 m. vasario 3 d. rašto (b.l. 11-12) matyti, kad atsakovas pareiškėjų pateiktą testamentą vertino kaip naminį testamentą, taigi išreiškė poziciją, jog toks testamentas negali būti laikomas testamentu Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto prasme.

Pareiškėjai skunde teismui iš esmės įrodinėja, jog jų pateiktas testamentas atitinka įstatymų reikalavimus, todėl tenkina Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Taigi dėl šios aplinkybės tarp pareiškėjų ir atsakovo kyla ginčas, kurį teismas turi išspręsti.

Pirmosios instancijos teismas, nusprendęs, jog pareiškėjų atžvilgiu negali būti taikomos Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatos dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalies, dėl pirmiau minėto aspekto, t. y. testamento pobūdžio, nepasisakė. Konstatavus, jog pirmosios instancijos teismas byloje nepagrįstai rėmėsi Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 2 dalimi, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, kadangi bylos aplinkybių, kurios nebuvo vertintos pirmosios instancijos teisme, vertinimas vien apeliacinės instancijos teisme pažeistų bylos šalių teisę į apeliaciją.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas bylą iš esmės, visų pirma turi įvertinti šalių argumentus, susijusius su testamento statusu, ir, atsižvelgdamas į tokio vertinimo rezultatus, turėtų spręsti, ar pareiškėjai patenka į Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo sritį. Jei atsakymas į šį klausimą būtų neigiamas, turėtų būti sprendžiama dėl Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalies 5 punkto nuostatų taikymo pareiškėjų atžvilgiu.

Dėl pirmiau minėtų priežasčių pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas, o byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų E. R. ir V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. spalio 11 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Anatolijus Baranovas

Irmantas Jarukaitis

Veslava Ruskan