Legislator Case Law & Legislation
4ffd57ba-9e27-4fa2-a1b7-1239ab098f16 AI generated

4ffd57ba-9e27-4fa2-a1b7-1239ab098f16 · Vilniaus apygardos teismas

Case Number 4ffd57ba-9e27-4fa2-a1b7-1239ab098f16
Court / Authority
Jurisdiction Lithuania (LT)

Legislator summary

AI generated

ir atsakovo V. J. (V. J.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės T. J. ieÅ¡kinį atsakovams V. J. (V. J.) ir E. J. (E. J.) dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinusi, prašė pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieÅ¡kovės ir V. J. bendroji nuosavybė ir nustatyti, kad ieÅ¡kovės dalis bendrojoje nuosavybėje yra ½, bei priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Legislator headnote

AI generated

4ffd57ba-9e27-4fa2-a1b7-1239ab098f16 · Vilniaus apygardos teismas: IÅ¡ į bylÄ pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų, Å¡alių paaiÅ¡kinimų teismas nustatė, kad iki (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovė buvo santuokoje su P. P. (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovė sudarė santuokÄ su V. J., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Po V. J. mirties užvesta paveldėjimo byla. IÅ¡ pirmos santuokos su L. J. (santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini)) V. J. turėjo du sÅ«nus – V. J. (atsakovas) ir V. J., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Vilniaus 16-ojo notarų biuro duomenimis, V. J. paveldimo turto įpėdiniai pagal įstatymÄ yra: mirusiojo sutuoktinė T. J. (ieÅ¡kovė), sÅ«nus V. J. (atsakovas) ir vaikaitis E. J. (atsakovas).

Need to analyze how this precedent applies to your matter?

Cross-reference this judgment against statutes, commentaries, and subsequent citing case law inside Legislator AI.

Open in Legislator →

Full text

?Civilinė byla Nr. e2A-2112-910/2019 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-11652-2018-5 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.4.2.9.1; 2.4.2.9.2; 3.3.1.20 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. spalio 18 d. Vilnius Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimos Ribokaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Margaritos Stambrauskaitės ir Tomo Venckaus, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi ieškovės T.

J. ir atsakovo V. J. (V. J.) apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės T. J. ieÅ¡kinį atsakovams V. J. (V. J.) ir E. J. (E. J.) dėl turto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo, n u s t a t ė : I. Ginčo esmė 1. IeÅ¡kovė kreipėsi į teismÄ su ieÅ¡kiniu, kurį patikslinusi, prašė pripažinti, kad butas, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantis (duomenys neskelbtini), yra ieÅ¡kovės ir V. J. bendroji nuosavybė ir nustatyti, kad ieÅ¡kovės dalis bendrojoje nuosavybėje yra ½, bei priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

2. IeÅ¡kinyje nurodė, kad (duomenys neskelbtini) buvo įregistruota ieÅ¡kovės ir atsakovo V. J. (V. E.) sudaryta santuoka. (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovės sutuoktinis V. J. mirė. IeÅ¡kovė ir atsakovai yra V. J. paveldimo turto įpėdiniai pagal įstatymÄ . IeÅ¡kovė su V. J. pradėjo kartu gyventi 1981 m. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), kartu užaugino ieÅ¡kovės dukrÄ T. B. Dar iki santuokos sudarymo V. J. darbovietė kreipėsi į Vilniaus miesto vykdomojo komiteto liaudies deputatų tarybos skyriaus pirmininkÄ su tarpininkavimu skirti butÄ , nurodė, kad V.

J. gyvena kartu su ja ir jos dukra, paminėjo, kad jie ketina sudaryti santuokÄ , dėl ko jiems yra reikalingas gyvenamasis plotas. 1981 m. rugpjūčio 24 d. Vilniaus miesto liaudies deputatų tarybos vykdomasis komitetas įtraukė V. J. į įskaitÄ kooperatiniam butui gauti. 1982 metais sutuoktiniai įgijo 35 000 Eur vidutinės rinkos vertės ButÄ . V. J. bute, esančiame (duomenys neskelbtini), apsigyveno 1982 metais, po pirmos santuokos nutraukimo iÅ¡sikėlęs iÅ¡ buvusios gyvenamosios vietos. Už buto įsigijimÄ sutuoktiniai mokėjo kartu tiek iki santuokos įregistravimo, tiek ir santuokos metu.

BÅ«sto įgijimui buvo panaudotos tiek ieÅ¡kovės asmeninės piniginės lėšos, tiek sutuoktiniams gyvenant kartu iki santuokos ir vedant bendrÄ Å«kį, tiek santuokos metu gautos piniginės lėšos. Po santuokos su buvusiu sutuoktiniu nutraukimo ieÅ¡kovė gavo 955 rublių piniginę kompensacijÄ iÅ¡ buvusio sutuoktinio, kuri visa buvo panaudota iÅ¡imtinai kooperatinio buto įsigijimui. Bute sutuoktiniai pragyveno virÅ¡ 35 metų, kartu mokėjo už butui suteiktas komunalines paslaugas, turtas buvo pagerintas, į buto pagerinimÄ ieÅ¡kovė investavo savo asmenines lėšas – po santuokos nutraukimo su buvusiu sutuoktiniu jai likusius namų apyvokos ir apstatymo reikmenis. 1998 m. liepos 2 d. ieÅ¡kovė pardavė jai priklausiusį žemės sklypÄ , kadastro Nr. (duomenys neskelbtini), sklypo Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini), už 5000 Lt.

Už parduotÄ Å¾emės sklypÄ gautos lėšos buvo naudotos buto remontui. IeÅ¡kovės teigimu, tiek ji, tiek V. J. butÄ laikė jų bendru turtu, sutuoktinis atlikdamas buto registravimÄ vieÅ¡ame registre, neiÅ¡vieÅ¡ino, kad butÄ Ä¯sigyja (įgijo) asmeninės nuosavybės teisę, todėl turtÄ sutuoktiniai įgijo bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe. Kadangi butas buvo įgytas kaip ieÅ¡kovės ir V. J. bendroji jungtinė nuosavybė, atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.117 straipsnyje įtvirtintÄ prezumpcija, pagal kuriÄ sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, tai, kad po V.

J. mirties jų bendrosios dalinės nuosavybės teisės konkrečios dalys nebuvo nustatytos, bei į CK 4.73 straipsnio prezumpcijÄ , kad nesant nustatytų bendraturčių dalių dydžio, laikoma, jog jos yra lygios, teismas turėtų nustatyti, jog ieÅ¡kovei bendrojoje nuosavybėje priklauso ½ dalis buto. Sutuoktinių nuosavybės teisė į butÄ kooperatiniame name nustatoma pagal Å¡eimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio sutuoktinio vardu buvo įgytas butas.

IÅ¡ teismui teikiamos 1991 m. kovo 11 d. gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 54 matyti, kad 8156,46 rublių buvo sumokėta ir nuosavybės teisės į butÄ atsirado nurodytos pažymos pagrindu, t. y. visiÅ¡kai iÅ¡mokėjus pajų, ieÅ¡kovei su sutuoktiniu esant santuokoje ir mokant piniginius įnaÅ¡us tiek iÅ¡ ieÅ¡kovės asmeninių, tiek iÅ¡ bendrų santuokinių lėšų.

3. Atsakovas V. J. atsiliepime į ieÅ¡kinį su ieÅ¡kiniu nesutiko, prašė jį atmesti. Nurodė, kad ginčo buto savininku yra įraÅ¡ytas V. J.. IÅ¡ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡o matyti, kad ginčo butas priklausė V. J. asmeninės nuosavybės teise. Nėra ir niekada neegzistavo ieÅ¡kovės ir V. J. bendrosios nuosavybės teisės į butÄ , todėl ieÅ¡kinio dalykas suformuluotas netinkamai, o ieÅ¡kovės reikalavimai neturi pagrindo. IeÅ¡kovė nepridėjo savo gyvenamosios vietos deklaravimo pažymos, tiesiogiai įrodančios jos gyvenamÄ jÄ vietÄ nuo 1982 m.

Visi ieÅ¡kovės pateikti dokumentai ir pareiÅ¡kimai vertintini kritiÅ¡kai, nes neįrodo, kad ieÅ¡kovė nuo 1982 metų gyveno bute. Kartu su ieÅ¡kiniu ieÅ¡kovės pateiktas praÅ¡ymas Vilniaus miesto vykdomojo komiteto liaudies deputatų tarybos pirmininkui Å¡ios aplinkybės neįrodo. Dokumente nurodyta, kad V. J. „artimiausiu metu ketina sukurti Å¡eimÄ â€œ. Pateiktuose dokumentuose nėra jokių duomenų apie tai, kad V. J. ketina sukurti Å¡eimÄ bÅ«tent su ieÅ¡kove. Jokių įrodymų, kad ieÅ¡kovė investavo savo lėšas į butÄ nepateikta.

Nežinoma, kaip panaudoti pinigai, gauti už ieÅ¡kovei priklausiusio žemės sklypo pardavimÄ . NeaiÅ¡ku ir tai, kÄ turėtų reikÅ¡ti prie ieÅ¡kinio pridėtos raÅ¡telių kopijos, nes nėra aiÅ¡kus jų turinys, kieno, kada ir kur Å¡ie raÅ¡teliai suraÅ¡yti, todėl jie negali bÅ«ti vertinami kaip įrodymas Å¡ioje byloje. IÅ¡ Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko iÅ¡raÅ¡o matyti, kad butas nuo 1991 metų priklausė mirusiam V. J. asmeninės nuosavybės teise, ieÅ¡kovė niekada nebuvo Å¡io buto bendrasavininke.

Kadangi buto teisinis režimas buvo nustatytas dar 1991 metais (t. y. prieÅ¡ 27 metus), per šį laikÄ ieÅ¡kovė turėjo visas galimybes pasidomėti buto teisiniu režimu ir, esant reikalui, nustatytÄ turto režimÄ užginčyti, tačiau Å¡iuo klausimu nesidomėjo ir nesiėmė jokių veiksmų pakeisti esamÄ padėti.

4. Atsakovas E. J. atsiliepimo į ieÅ¡kinį per teismo nustatytÄ terminÄ nepateikė. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė 5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. balandžio 24 d. sprendimu ieÅ¡kinį patenkino iÅ¡ dalies: pripažino, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ieÅ¡kovės T. J. ir jos mirusio sutuoktinio V. E. bendroji dalinė nuosavybė; nustatė, kad ieÅ¡kovei priklauso 1/7 dalis bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), Nr. (duomenys neskelbtini); priteisė ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovų V. J. ir E. J. po 111 Eur teisinės pagalbos iÅ¡laidų; priteisė iÅ¡ ieÅ¡kovės valstybės naudai 285 Eur žyminio mokesčio ir 12,35 Eur paÅ¡to iÅ¡laidų, iÅ¡ viso – 297,35 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų; priteisė iÅ¡ atsakovų V. J. ir E. J. valstybės naudai po 68 Eur žyminio mokesčio ir 2,52 Eur paÅ¡to iÅ¡laidų, iÅ¡ viso – 70,52 Eur.

6. IÅ¡ į bylÄ pateiktų raÅ¡ytinių įrodymų, Å¡alių paaiÅ¡kinimų teismas nustatė, kad iki (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovė buvo santuokoje su P. P. (duomenys neskelbtini) ieÅ¡kovė sudarė santuokÄ su V. J., kuris (duomenys neskelbtini) mirė. Po V. J. mirties užvesta paveldėjimo byla. IÅ¡ pirmos santuokos su L. J. (santuoka nutraukta (duomenys neskelbtini)) V. J. turėjo du sÅ«nus – V. J. (atsakovas) ir V. J., kuris mirė (duomenys neskelbtini). Vilniaus 16-ojo notarų biuro duomenimis, V. J. paveldimo turto įpėdiniai pagal įstatymÄ yra: mirusiojo sutuoktinė T. J. (ieÅ¡kovė), sÅ«nus V. J. (atsakovas) ir vaikaitis E. J. (atsakovas).

7. Remiantis byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad nutraukus pirmÄ jÄ santuokÄ su L. J., V. J. atsisakė gyvenamojo ploto bute, kuriame gyveno su pirmÄ ja Å¡eima, todėl pagrindine buto nuomininke tapo jo buvusi sutuoktinė L. J.. V. J. darbovietė, atsižvelgdama į tai, kad jis artimiausiu metu ketina sukurti Å¡eimÄ , bÅ«sima sutuoktinė turi vienÄ vaikÄ , kreipėsi į Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Liaudies deputatų tarybos pirmininkÄ dėl dviejų kambarių kooperatinio buto V. J. suteikimo. 1981 m. rugpjūčio 24 d.

V. J. praneÅ¡ta, kad jis įtrauktas į įskaitÄ kooperatiniam butui gauti. 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažymoje nurodoma, kad 1982 metais V. J. nuosavybės teise įsigijo butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), 8156,46 rublių vertės, už kurį iki 1990 m. sausio 1 d. sumokėjo 5791,25 rublius, iki 1991 m. sausio 1 d . – dar 326,28 rublius, nesumokėtas likutis 1991 m. sausio 1 d. sudarė 2038,93 rublius. 1991 m. kovo 11 d. Lietuvos Respublikos Vilniaus miesto valdybos Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 pažyma Nr. 54 patvirtintas pilnas buto apmokėjimas. 1991 m. gegužės 6 d.

Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“, remdamasis Å¡ia pažyma, Lietuvos TSR Ministrų Tarybos 1970 m. sausio 4 d. nutarimu Nr. 2 patvirtinta instrukcija, nustatė V. J. asmeninės nuosavybės teisių atsiradimÄ ir teisių perėjimo pasekmes gyvenamajam namui (pastatui), esančiam (duomenys neskelbtini) 1991 m. gegužės 6 d. butas 1991 m. kovo 11 d. pažymos Nr. 54 pagrindu registruotas V. J. vardu, nenurodant jo teisinio režimo. 2017 m. rugpjūčio 16 d. atsakovas V.

J. kreipėsi į valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialÄ su užklausimu dėl asmeninės nuosavybės teisės mirusiajam V. J. atsiradimo momento. 2017 m. rugpjūčio 28 d. raÅ¡tu atsakovui V. J. atsakyta, kad duomenų apie turto teisinį režimÄ nėra. 2017 m. rugsėjo 6 d. valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimu Nr. 1-200 dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo iÅ¡nagrinėtas atsakovo V. J. įgalioto asmens L.

J. skundas dėl 2017 m. rugpjūčio 28 d. raÅ¡to. Nustatyta, kad 1991 m. gegužės 6 d. Vilniaus teritorinis valstybinis inventorizavimo, projektavimo ir paslaugų biuras „Valda“ atliko asmeninės nuosavybės teisės į ginčo butÄ registracijÄ , todėl teritorinis registratorius turėjo patikslinti duomenis, nurodant, kad nekilnojamasis daiktas V. J. priklauso asmeninės nuosavybės teise. 2017 m. rugpjūčio 28 d. sprendimas (raÅ¡tas) panaikintas, priimtas sprendimas registruoti juridinį faktÄ â€“ asmeninę nuosavybę. 2017 m. rugsėjo 25 d.

Nekilnojamojo turto registre įregistruota žyma apie tai, kad ginčo butas mirusiajam V. J. priklauso asmeninės nuosavybė teise. 2017 m. spalio 27 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartimi priimtas nagrinėti ieškovės skundas dėl valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo ir nurodytos žymos apie asmeninę nuosavybę panaikinimo. Administracinės bylos nagrinėjimas sustabdytas iki įsiteisės procesinis sprendimas nagrinėjamoje byloje.

8. Teismas pažymėjo, kad mirusiojo V. J. nuosavybės teisė į ginčo butÄ Ä¯registruota 1991 m. kovo 11 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos, patvirtinančios pilnÄ dviejų kambarių buto apmokėjimÄ , pagrindu. 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymu Nr. I-680 ,,Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų” buvo pakeisti ir papildyti Pavyzdiniai gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatai (netekę galios Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1993 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 280) (toliau – ir Ä®statai) bei papildytos tuo metu galiojusio Butų kodekso (netekusio galios 1998 m. birželio 16 d.

įstatymu Nr. VIII-796) normos, reglamentavusios kooperatyvo narių teises. Pagrindinis aptariamų normų pakeitimo tikslas – iÅ¡plėsti kooperatyvų narių teises ir suteikti įstatyminę galimybę kooperatyvo nariui tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku. Iki Å¡ių teisės normų priėmimo, kooperatyvo nario nuosavybė buvo tik pajiniai įnaÅ¡ai, o butas, kuriuo jis naudojosi, priklausė kooperatyvui (Ä®statų 18, 26 punktai). Pagal nurodyto įstatymo 1 straipsnio nuostatas, gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys įgijo teisę tapti buto (gyvenamosios patalpos) savininku, kai visiÅ¡kai iÅ¡mokėjo pajų už butÄ .

9. Teismas nurodė, kad tiek galiojusiame Lietuvos Respublikos santuokos Å¡eimos kodekse (toliau – SÅ K), tiek ir galiojančiame CK įtvirtintas tas pats principas, pagal kurį nustatomas asmenų santuokoje įgyto turto teisinis režimas – turtas, įgytas po santuokos sudarymo, laikomas bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe (SÅ K 21 straipsnio 1 dalis, CK 3.87 straipsnio 1 dalis). Be to, susituokus įgytas turtas laikomas priklausančiu abiem sutuoktiniams, nors jis įformintas vieno iÅ¡ jų vardu, t. y. po santuokos sudarymo įgytas turtas laikomas bendrÄ ja jungtine nuosavybe, nepaisant to, kurio iÅ¡ sutuoktinių vardu tas turtas įgytas (SÅ K 21 straipsnio 3 dalis, CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

10. Byloje nustatyta, kad nuosavybės teisė į butÄ , kurį ieÅ¡kovė praÅ¡o pripažinti bendra jos ir mirusio jos sutuoktinio nuosavybe, įregistruota ieÅ¡kovei ir V. J. jau įregistravus santuokÄ . Remiantis į bylÄ pateikta 112 daugiabučių namų savininkų bendrijos pažyma apie įmokų už butÄ mokėjimÄ , iki santuokos sudarymo už butÄ buvo sumokėta 5791,25 rubliai. Atsižvelgdamas į tai, kad ieÅ¡kovės santuoka su V. J. sudaryta (duomenys neskelbtini) metų pirmo ketvirčio pabaigoje (duomenys neskelbtini), teismas laikė, kad 81,57 rubliai šį ketvirtį taip pat sumokėti iki santuokos sudarymo. Likusi 2283,64 Eur suma sumokėta ieÅ¡kovei su V. J. esant santuokoje. Å ios lėšos laikytinos bendromis sutuoktinių lėšomis. Teismas sprendė, kad už Å¡ias lėšas įgytas turtas (ginčo buto dalis) yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, neatsižvelgiant į tai, kiek kiekvienas iÅ¡ sutuoktinių faktiÅ¡kai prisidėjo prie turto įgijimo.

11. Remdamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas pažymėjo, kad tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajiniuose įnaÅ¡uose, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui iÅ¡lieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi bÅ«ti pripažintas bendraturčiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę praÅ¡yti atidalyti jam tenkančiÄ bendro turto dalį (CK 121 straipsnis, SÅ K 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019).

Sutuoktinių pajinių įnašų dalys gali turėti reikÅ¡mės atidalijant tų pajinių įnašų pagrindu įgytÄ butÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001).

12. Vadovaudamasis nurodytais kasacinio teismo iÅ¡aiÅ¡kinimais, įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad dalis pajaus už kooperatinį butÄ buvo sumokėta iÅ¡ bendrų sutuoktinių lėšų, ginčo butas buvo įgytas ieÅ¡kovei ir jos sutuoktiniui esant santuokoje, atsakovams nepaneigus bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčo butas buvo ieÅ¡kovės ir jos sutuoktinio V. J. bendroji jungtinė nuosavybė.

13. Kadangi V. J. (duomenys neskelbtini) metais mirė, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad jo ir ieÅ¡kovės bendroji jungtinė nuosavybė yra pasibaigusi, o ginčo buto dalis ieÅ¡kovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Tai nustačius, teismas sprendė, kad ieÅ¡kovės nurodytos aplinkybės dėl jos ir V. J. bendro gyvenimo iki santuokos ginčo bute, jos asmeninių lėšų skyrimo įmokoms už butÄ ir jo remontui neturi reikÅ¡mės buto teisiniam režimui nustatyti, tačiau vertintinos sprendžiant dėl ieÅ¡kovės reikalavimo dėl jos buto dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo.

14. Spęsdamas dėl ieÅ¡kovei nustatytinos turto dalies, teismas svarbia aplinkybe laikė tai, kad ieÅ¡kovė ir V. J. kartu apsigyveno dar iki santuokos sudarymo, galimai prieÅ¡ nutraukiant ieÅ¡kovės ir jos pirmojo sutuoktinio santuokÄ . Å iÄ aplinkybę teismas laikė nustatyta, įvertinęs visumÄ byloje esančių įrodymų (liudytojų paaiÅ¡kinimus; V. J. ir jo pirmos sutuoktinės iÅ¡tuokos liudijimÄ ; V. J. raÅ¡tÄ dėl gyvenamojo ploto atsisakymo buvusios sutuoktinės naudai ir Å¡io raÅ¡to pagrindu priimtÄ sprendimÄ , kurie patvirtina, kad V.

J. nuo 1979 metų su Å¡eima negyveno; V. J. darbovietės raÅ¡tÄ , kuriame nurodoma, kad jis artimiausiu metu ruoÅ¡iasi sukurti Å¡eimÄ , bÅ«sima sutuoktinė turi vienÄ vaikÄ ; ieÅ¡kovės dukters gimimo liudijimÄ ; V. J. ieÅ¡kovei raÅ¡ytus raÅ¡telius, atsižvelgiant į tai, kad telefono ryÅ¡ys bute įvestas tik 1986 m. spalio 2 d.; (duomenys neskelbtini) sprendimÄ dėl ieÅ¡kovės pirmosios santuokos nutraukimo; ieÅ¡kovei 1986 metais ginčo buto adresu siųstÄ laiÅ¡kÄ ). Ä®vertinęs bylos duomenis, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad nors raÅ¡ytinė jungtinės veiklos sutartis sudaryta nebuvo, tačiau ieÅ¡kovės ir V.

J. santykiai atitiko 1964 m. CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Atsižvelgdamas į bendros jungtinės veiklos metu buvusį teisinį reglamentavimÄ , teismas pažymėjo, kad ieÅ¡kovė ir V. J. bendrosios jungtinės veiklos pagrindu dalinės nuosavybės teise galėjo įgyti tik pajinius įnaÅ¡us.

15. Teismas nurodė, kad nors iÅ¡ pateiktų įrodymų nustatyta, kad ieÅ¡kovė su V. J. gyveno ir vedė bendrÄ Å«kį iki santuokos sudarymo, tačiau pateikti įrodymai paneigia aplinkybę, jog ieÅ¡kovė su V. J. gyveno nuo pat 1982 metų, kuomet jam buvo skirtas ginčo butas. Abejones dėl ieÅ¡kovės gyvenimo su V. J. iki 1983 metų teismui sukėlė į bylÄ pateiktas (duomenys neskelbtini) teismo sprendimas dėl ieÅ¡kovės pirmos santuokos nutraukimo. Sprendime, nustatant ieÅ¡kovės pirmos santuokos iÅ¡irimo priežastis, padaryta iÅ¡vada, kad buvęs ieÅ¡kovės sutuoktinis naudojo jos atžvilgiu fizinį smurtÄ , dėl ko Å¡eima iÅ¡iro. Å ios iÅ¡vados paremtos 1983 m. balandžio 19 d. ir 1983 m. liepos 25 d. medicininės apžiÅ«ros aktais. Teismo sprendimu konstatuota, kad ieÅ¡kovės santuoka su buvusiu sutuoktiniu iÅ¡iro tik po 1983 m. liepos 5 d., o tai reiÅ¡kia, kad iki tol ji gyveno ir bendrÄ Å«kį vedė ne su V. J., o su savo pirmu sutuoktiniu.

16. Teismas sprendė, kad į bylÄ pateiktas V. J. darbovietės raÅ¡tas, kuriame nurodoma, jog jis ruoÅ¡iasi sukurti Å¡eimÄ , o bÅ«sima sutuoktinė turi vienÄ vaikÄ , iÅ¡ esmės patvirtina, kad skiriant ginčo butÄ , V. J. siekė gyventi kartu su ieÅ¡kove ir jos dukra, sukurti su ieÅ¡kove santuokÄ . Tačiau nurodytas raÅ¡tas nepatvirtina, kad kreipiantis dėl buto skyrimo V. J. jau faktiÅ¡kai gyveno su ieÅ¡kove ir jos dukra, vedė bendrÄ Å«kį, dėl ko bÅ«tų pagrindas pripažinti, kad jau pirmos įmokos už butÄ metu tarp ieÅ¡kovės ir V.

J. buvo sudaryta jungtinės veiklos sutartis, siekiant įgyti turtines teises į butÄ . Kadangi kooperatyvo nariu galėjo bÅ«ti asmuo, nustatyta tvarka priimtas į kooperatyvÄ ir sumokėjęs stojamÄ jį mokestį bei pirmÄ jÄ pajaus įmokÄ , pirmoji įmoka už bÅ«stÄ turėjo bÅ«ti sumokėta prieÅ¡ suteikiant teisę apsigyventi ginčo bute, todėl nėra pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė ir V. J. jÄ mokėjo jau gyvendami kartu ir vesdami bendrÄ Å«kį.

17. Atsižvelgdamas į byloje esančius prieÅ¡taringus įrodymus, teismas sprendė, kad nėra galimybės nustatyti nei kada tiksliai ieÅ¡kovė pradėjo gyventi kartu su V. J. ir vesti bendrÄ Å«kį, nei kada konkrečiai buvo sumokėti įnaÅ¡ai už butÄ iki santuokos sudarymo, nes 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažymoje nurodyta tik bendra iki 1990 m. sausio 1 d. sumokėta 5791,25 rublių suma. Esant tokioms aplinkybėms, teismas sprendė nesant galimybės daryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad įnaÅ¡ai sumokėti V.

J. gyvenant su ieÅ¡kove ginčo bute, vedant bendrÄ Å«kį turint tikslÄ Ä¯gyti bendros dalinės nuosavybės teisę į butÄ . IÅ¡ į bylÄ pateiktos 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažymos nustatyta, kad nuo 1990 metų (iki santuokos sudarymo vesdami bendrÄ Å«kį, o vėliau – santuokoje) ieÅ¡kovė su sutuoktiniu sumokėjo 2365,21 rublius ((81,57 x 4) + 2038,93 rubliai) įmokų už ginčo butÄ , kas sudaro 29 procentus visos buto vertės. Atsižvelgdamas į 1964 m.

CK 474 straipsnio 1 dalyje numatytÄ nuostatÄ , kad jungtinės veiklos sutartyje nenustačius ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnaÅ¡ai yra lygÅ«s, taip pat SÅ K 23 straipsnio 1 dalyje numatytÄ sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcijÄ , teismas nustatė, kad ieÅ¡kovės įnaÅ¡as sudarė pusę bendrai įmokėtos sumos, todėl jos buto dalis yra 14,5 proc., t. y. apie 1/7 dalis buto.

18. Spręsdamas dėl buto pagerinimų iÅ¡ asmeninių ieÅ¡kovės lėšų, teismas vertino, kad ieÅ¡kovė pateikė įrodymus apie tai, kad disponavo tam tikromis asmeninėmis lėšomis, tačiau nė vienas iÅ¡ pateiktų įrodymų nepatvirtina, kad Å¡ias lėšas ieÅ¡kovė panaudojo ginčo buto pagerinimams. Tai, kad ieÅ¡kovei nutraukiant santuokÄ jai buvo priteisti baldai ir namų apyvokos reikmenys, nepatvirtina, kad jie panaudoti ginčo bute ir juolab, laikytini nekilnojamojo turto objekto pagerinimais, nes netampa neatskiriama buto dalimi ir nepadidina turto vertės. Tas pats pasakytina apie buto komunalinių paslaugų apmokėjimÄ .

Pagerinimus ieÅ¡kovė įrodinėja langų matavimų brėžiniais, tačiau jie nelaikytini pakankamu patvirtinimu, kad tokie darbai buvo faktiÅ¡kai atlikti. IeÅ¡kovės kelionės į LenkijÄ , vertinant kartu su kitais pateiktais įrodymais, gali patvirtinti faktÄ , kad ji uždirbdavo papildomų lėšų, tačiau nepatvirtina, kad jas panaudojo ginčo butui pagerinti. Be to, remiantis SÅ K 21 straipsnio 1 dalimi, turtas, sutuoktinių įgytas santuokos metu, yra bendroji jungtinė jų nuosavybė, todėl ieÅ¡kovės santuokoje uždirbtos lėšos nelaikytinos asmeninėmis, o liudytojų parodymai, patvirtinantys, kad V.

J. gavo tik invalidumo pensijÄ , neturi reikÅ¡mės. Nors byloje apklausti liudytojai patvirtino, kad ginčo bute buvo daromas remontas, nesant pateiktų kitų tokias aplinkybes patvirtinančių įrodymu, nėra galimybės nustatyti nei remonto apimties, nei įdėtų į jį lėšų, todėl teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė neįrodė bute atliktų esminių pagerinimų iÅ¡ jos asmeninių lėšų.

19. Konstatavęs, kad byloje patenkinta apie 29 proc. ieÅ¡kinio reikalavimų, teismas bylos Å¡alims paskirstė bylinėjimosi iÅ¡laidas. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai 20. IeÅ¡kovė apeliaciniu skundu praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimo dalį dėl ieÅ¡kovės dalies bendrojoje nuosavybėje nustatymo ir bylinėjimosi iÅ¡laidų priteisimo bei priimti naujÄ sprendimÄ â€“ patenkinti ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį ir priteisti iÅ¡ atsakovų ieÅ¡kovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas.

Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais: 20.1. Teismas, nepagrįstai, prieštaraudamas savo paties ankstesnėms išvadoms, nurodė, kad iki 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ pakeitimo ir Pavyzdinių gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymų pakeitimo bei tuo metu galiojusio Buto kodekso normų, reglamentavusių kooperatyvų narių teises, papildymo, kooperatyvų nariai neturėjo teisės tapti butų savininkais, tad iki nurodytų teisės aktų pakeitimo ieškovė su V.

J. neva negalėjo turėti bendro tikslo įgyti ginčo butÄ , galėjo įgyti tik pajinius įnaÅ¡us. Teismas neįvertino, kad ieÅ¡kovės ir V. J. bendras gyvenimas kartu nuo 1981 metų, bendro Å«kio vedimas, jų abiejų noras, pastangos, darbas, siekis kaupti pinigus bendram tikslui, aktyvÅ«s veiksmai siekiant įgyti pajus, kurie bus panaudoti bendro buto pirkimui ir įrodo, kad ieÅ¡kovės ir V. J. bendras tikslas buvo įgyti butÄ . Kitu bÅ«du buto įgyti kaip tik įsigyjant pajus tuo laiku nebuvo galimybių, o asmens teisė įgyti nuosavybės teisę į butÄ buvo realizuojama tik per teisę į pajinius įnaÅ¡us, nes Å¡ių įnašų sumokėjimas sudarė pagrindÄ kooperatyvo nariui tapti buto savininku.

Todėl faktas, kad pajus už butÄ buvo pradėtas mokėti iÅ¡ ieÅ¡kovės ir V. J. bendrų lėšų rodo, jog ieÅ¡kovė su V. J. buvo nusprendę butÄ Ä¯sigyti bendrosios dalinės nuosavybės teise. 20.2. Teismas nevertino to, kad gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo narys pagal 1990 m. spalio 16 d. Lietuvos Respublikos įstatymo Nr. 1-680 „Dėl gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų“ pakeitimo ir Pavyzdinių gyvenamųjų namų statybos kooperatyvų įstatymų 1 straipsnio nuostatas įgyja teisę tapti buto savininku, kai visiÅ¡kai iÅ¡moka pajų už butÄ , o sutuoktinių nuosavybės teisė į butÄ kooperatyviniame name nustatoma pagal Å¡eimos teisinius santykius reglamentuojančius įstatymus, neatsižvelgiant į tai, kurio iÅ¡ sutuoktinio vardu buvo įgytas butas.

Byloje esanti 1991 m. kovo 11 d. gyvenamųjų namų statybos pažyma Nr. 54 patvirtina, kad 8156,46 rublių buvo sumokėta ieÅ¡kovei su sutuoktiniu jau esant santuokoje ir mokant piniginius įnaÅ¡us tiek iÅ¡ ieÅ¡kovės asmeninių, tiek iÅ¡ bendrų santuokinių lėšų, todėl ginčo butas lygiomis dalimis turėjo bÅ«ti pripažintas ieÅ¡kovės ir jo sutuoktinio bendra nuosavybe. 20.3. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieÅ¡kovė ir V. J. kaip nesusituokę asmenys iki santuokos įregistravimo nuo 1981 m. gyveno ir Å«kį tvarkė kartu, kÅ«rė bendrÄ turtÄ (mokėjo už pajus, siekdami įsigyti butÄ ) savo asmeninėmis ir bendromis lėšomis, bendru darbu, todėl teismas turėjo pagrindÄ pripažinti buvus ieÅ¡kovės ir V.

J. susitarimui dėl jungtinės veiklos sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę, siekiant įsigyti butÄ . 20.4. Teismas nepagrįstai sprendė, kad (duomenys neskelbtini) teismo sprendimas dėl ieÅ¡kovės ir buvusios jos sutuoktinio nutraukimo paneigia aplinkybę, kad ieÅ¡kovė su V. J. gyvenau nuo pat 1981 m., kai jam buvo skirtas ginčo butas. 1983 m. balandžio 19 d. ir 1983 m. liepos 25 d. medicininės apžiÅ«ros aktai nepatvirtina ieÅ¡kovės bendro gyvenimo su buvusiu sutuoktinu fakto. IeÅ¡kovė, žinodama buvusio sutuoktinio Å«mų bÅ«dÄ , agresijos protrÅ«kius, saugodama savo ir vaiko sveikatÄ , dar iki praÅ¡ymo nutraukti santuokÄ pateikimo dienos iÅ¡sikraustė iÅ¡ buvusių namų ir pradėjo gyventi kartu su V.

J., o į butÄ kartkartėmis grįždavo tik pasiimti kai kurių ten likusių asmeninių ir vaiko daiktų, taip pat pasirÅ«pinti, kad neblaivus sutuoktinis nesugadintų ir neiÅ¡neÅ¡tų bute buvusių daiktų, juolab kad Å¡is turtas po santuokos nutraukimo atiteko ieÅ¡kovei. 20.5. Teismas nepagrįstai nurodė, kad nėra galimybės nustatyti, kada tiksliai ieÅ¡kovė pradėjo gyventi su V. J.. Aplinkybę, kad ieÅ¡kovė su V. J. ginčo bute gyveno nuo 1982 metų patvirtina byloje apklaustų liudytojų V.

P., O. S., G. K., R. M. B., G. Å . ir T. B. parodymai bei V. J. laiÅ¡keliai, raÅ¡yti ieÅ¡kovei ranka nuo 1983 metų iki telefono linijos bute įvedimo 1986 metais. Nuo 1982 metų sausio mėnesio, kai buvo gautas ginčo butas, iki 1990 metų sausio mėnesio gyvendami kartu, kiekvienų metų ketvirtį ieÅ¡kovė ir V. J. mokėjo po 180,98 rublius (5791,25 rubliai / 32 įmokų), o likusiÄ dalį ?– 2365,21 rublius nuo 1990 metų sausio mėnesio kas mėnesį mokėjo po 81,57 rublį. 20.6. Teismas, spręsdamas dėl įmokų už butÄ mokėjimo, nevertino V.

J. turtinės padėties, t. y. neatsižvelgė į liudytojų L. J., V. P., O. S., G. K., R. M. B., G. Å . ir T. B. parodymus ir byloje esančius raÅ¡ytinius įrodymus, o bÅ«tent 1981 m. Nežinybinės apsaugos skyriaus raÅ¡tÄ , kuriame nurodoma, kad V. J. gyvena kartu su ieÅ¡kove ir jos dukra, ketina sudaryti santuokÄ , kad V. J. 1981 m. liepos mėnesį buvo atleistas iÅ¡ prokuratÅ«ros organų dėl sveikatos bÅ«klės, yra invalidumo pensininkas. Å ie įrodymai patvirtina, kad V. J. nebuvo finansiÅ¡kai pajėgus įgyti pajus vienas be ieÅ¡kovės turtinės paramos, nes jis gaudavo tik 90 rublių dydžio pensijÄ , kuri galėjo bÅ«ti skirta tik jo pragyvenimui ir pareigai teikti iÅ¡laikymÄ dviem nepilnamečiams vaikams, o pajams mokėti po 180,98 rublių kas ketvirtį buvo nepajėgus. 20.7.

Teismui atmetus ieÅ¡kinio reikalavimÄ pripažinti butÄ bendrÄ ja daline nuosavybe, buvo pagrindas pripažinti, kad ginčo butas buvo santuokos metu iÅ¡ esmės pagerintas iÅ¡ santuokinių ir ieÅ¡kovės asmeninių lėšų ir jos darbu (CK 3.90 straipsnis), tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovės pateikti įrodymai nepatvirtina bute atliktų esminių pagerinimų iÅ¡ ieÅ¡kovės asmeninių lėšų. Per 35 bendro gyvenimo su V. J. metus ieÅ¡kovė nekaupė kvitų, čekių, už atliktus remonto darbus darbininkams buvo mokama grynaisiais pinigais, todėl teismas turėjo vertinti į bylÄ pateiktus kitus ieÅ¡kinį pagrindžiančius įrodymus (ieÅ¡kovės paaiÅ¡kinimus, liudytojų parodymus, kitus raÅ¡ytinius įrodymus, pavyzdžiui, mokėjimus, brėžinius) ir kt.). 20.8.

Nors byloje apklaustų liudytojų parodymai buvo nuoseklÅ«s, iÅ¡samÅ«s, detalÅ«s, duoti gera valia, tikslÅ«s, vienareikÅ¡miÅ¡ki, patvirtinantys ieÅ¡kovės nurodytas aplinkybes, tačiau teismas ne tik jų nevertino ir jais nesirėmė, bet ir nemotyvavo tokios savo pozicijos. 20.9. Spręsdamas dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų paskirstymo, teismas nepagrįstai nurodė, kad buvo patenkinta apie 29 proc. ieÅ¡kinio reikalavimų. Teismas visiÅ¡kai patenkino ieÅ¡kinio reikalavimÄ pripažinti ginčo butÄ bendrÄ ja ieÅ¡kovės ir V.

J. nuosavybe bei 29 proc. reikalavimo nustatyti, kad ieškovės dalis bendroje nuosavybėje yra ½, todėl laikytina, kad buvo patenkinta 64 proc. ieškinio reikalavimų ((100 proc. + 29 proc.) / 2).

21. Atsakovai atsiliepimuose į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, pripažinti, kad ieÅ¡kinys yra pareikÅ¡tas netinkamiems atsakovams, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimÄ panaikinti ir ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimai į apeliacinį skundÄ grindžiami Å¡iais pagrindiniais argumentais: 21.1. Nagrinėjant bylÄ atsakovai ne kartÄ atkreipė dėmesį į tai, kad ieÅ¡kinys yra pareikÅ¡tas ne tiems asmenims, kurie turi atsakyti pagal ieÅ¡kinį.

Tinkamu atsakovu Å¡ioje byloje galėtų bÅ«ti tik buvęs ieÅ¡kovės sutuoktinis V. J., o ne V. J. ir E. J., kurie nepažeidė ir negalėjo pažeisto jokių ieÅ¡kovės teisių. V. J. ir E. J. nėra buto, dėl kurio pareikÅ¡tas ieÅ¡kinys, savininkai, todėl negali bÅ«ti tinkamais atsakovais pagal šį ieÅ¡kinį. 21.2. Aplinkybę, kad ieÅ¡kovė su V. J. gyveno ginčo bute nuo 1981 metų ieÅ¡kovė iÅ¡ esmės įrodinėja tik liudytojų parodymais, tačiau jie įrodo tik faktÄ , kad ieÅ¡kovė dažnai lankydavosi Å¡iame bute, o Å¡ios aplinkybės byloje niekas neginčija.

Ä®rodymu, kad ieÅ¡kovė iÅ¡ tikrųjų gyveno ginčo bute galėtų tapti ieÅ¡kovei iÅ¡duota pažyma apie jos deklaruota gyvenamÄ jÄ vietÄ Å¡iame bute. 21.3. IeÅ¡kovės kviestų liudytojų parodymai, apie tai, kad bÅ«sto įsigijimui buvo panaudotos ieÅ¡kovės piniginės lėšos, kad ieÅ¡kovė viena dirbo ir iÅ¡laikydavo Å¡eimÄ , o V. J. gaudavo tik nedideles pajamas (90 rublių pensijÄ ) vertintini kritiÅ¡kai. Abejotina, kad kaimynai ir kiti ieÅ¡kovės kviesti liudytojai galėtų žinoti apie tikrÄ V.

J. ir ieÅ¡kovės materialiÄ padėti ir profesinę veiklÄ , jų gaunamas pajamas. 21.4. Byloje nėra jokių dokumentų apie ieÅ¡kovės darbovietę ir gautÄ darbo užmokestį, todėl nėra jokio pagrindo daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovė ženkliai materialiai prisidėjo prie ginčo buto įsigijimo ir pagerinimo.

22. Atsakovas V. J. apeliaciniu skundu praÅ¡o pripažinti, kad ieÅ¡kinys yra pareikÅ¡tas netinkamiems atsakovams, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimÄ panaikinti ir ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį atmesti; priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės atsakovo patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tais pačiais argumentais, kurie iÅ¡dėstyti atsakovo atsiliepime į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ , kartu pateikiant Å¡iuos pagrindinius argumentus: 22.1. Teismas byloje vadovavosi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, tačiau turėjo taikyti CK 3.88 straipsnio 3 dalį, numatančiÄ , kad kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

Bet nėra jokio dokumento, kuriame ginčo butas bÅ«tų nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. 22.2. Teismas padarė nepagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad byloje nenustatyta aplinkybė, jog turto įgijimo metu buvo aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta ieÅ¡kovės sutuoktinio valia įgyti turtÄ asmeninėn nuosavybėn. 1991 m. kovo 11 d. iÅ¡duotoje Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymoje Nr. 54, nurodyta, kad V. J. yra atsiradusi asmeninė nuosavybės teisė į butÄ . Tai reiÅ¡kia, kad V. J. iÅ¡reiÅ¡kė valiÄ Ä¯gyti ginčo butÄ asmeninės nuosavybės teise.

Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, tokiu bÅ«du įgytas turtas pripažįstamas asmenine sutuoktinių nuosavybe. 22.3. Pripažinęs ginčo butÄ ieÅ¡kovės ir jos sutuoktinio V. J. bendrÄ ja jungtine nuosavybe, teismas virÅ¡ijo savo kompetencijÄ . Nepanaikinęs Nekilnojamojo turto registre nurodyto buto teisinio režimo (tÄ padaryti galėtų tik Vilniaus apygardos administracinis teismas), Vilniaus miesto apylinkės teismas negalėjo pripažinti fakto, kad butas yra ieÅ¡kovės ir jos sutuoktinio bendroji jungtinė nuosavybė. 22.4.

Byla buvo iÅ¡nagrinėta pažeidžiant teismingumo taisykles, nes ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame dėl to paties fakto pagal ieÅ¡kovės skundÄ jau yra nagrinėjama administracinė byla.

23. IeÅ¡kovė atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundÄ praÅ¡o apeliacinį skundÄ atmesti, priteisti iÅ¡ atsakovo ieÅ¡kovės patirtas bylinėjimosi iÅ¡laidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundÄ grindžiamas Å¡iais pagrindiniais argumentais: 23.1. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas netinkamiems atsakovams. Bylos medžiaga patvirtina, kad ieÅ¡kovė ir atsakovai yra V. J. įpėdiniai. Nors paveldėjimo teisės liudijimai nėra iÅ¡duoti, tačiau tiek ieÅ¡kovė, tiek atsakovai įstatymo nustatyta tvarka yra kreipęsi į notarÄ dėl palikimo priėmimo ir palikimÄ yra priėmę.

Tiek V. J., tiek E. J. turi teisinį suinteresuotumÄ bylos baigtimi, teismo sprendimas turi įtakos jų teisėms ir pareigoms, todėl jie pagrįstai Å¡ioje byloje įtraukti atsakovams. 23.2. PrieÅ¡ingai nei teigia atsakovas, byloje nebuvo pagrindo ginčo butÄ pripažinti asmenine V. J. nuosavybe. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo Nr. 139 1991 m. kovo 11 d. pažymoje Nr. 54, patvirtinančioje visiÅ¡kÄ atsiskaitymÄ už butÄ , nėra iÅ¡reikÅ¡ta ir apibrėžta mirusiojo V. J. daiktinė teisė į butÄ .

Be to, pagal Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo 15 ir 22 straipsnius, nurodyta pažyma nelaikytina pagrindu registruoti juridinį faktÄ â€“ mirusiojo asmeninės nuosavybės teises į butÄ . 23.3. Valstybės įmonė Registrų centras, remdamasis 1991 m. kovo 11 d. kooperatyvo pažyma Nr. 54, 2017 m. rugsėjo 25d. įregistravo juridinį faktÄ â€“ asmeninę nuosavybę, nesant tam įstatyme nustatytų pagrindų, neturėdamas teisių daryti savarankiÅ¡kų iÅ¡vadų, aiÅ¡kinti arba interpretuoti pateiktų dokumentų turinio, neturėdamas teisės spręsti ginčo tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės ir jos teisinio režimo, turinio, formos, neturėdamas teisės nustatyti daiktinės teisės, jeigu jos eksplicitiÅ¡kai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose, virÅ¡ijo savo įgalinimus, plečiamai aiÅ¡kindamas nurodytos pažymos turinį bei konstatavo vertinamuosius faktus, susijusius su civilinių teisinių santykių atsiradimu, pasikeitimu ar pasibaigimu.

Dėl Å¡io juridinio fakto panaikinimo Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla pagal ieÅ¡kovės skundÄ . Iki ginčijamo 2017 m. rugsėjo 25 d. valstybės įmonė Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimo mirusiojo daiktinių teisių teisinis režimas (nuosavybės forma) į butÄ nebuvo nustatytas. 23.4. Atsakovas nepagrįstai teigia, kad dėl to paties fakto jau yra nagrinėjama byla Vilniaus apygardos administraciniame teisme, t. y. yra iÅ¡keltos dvi analogiÅ¡kos bylos dėl to paties fakto skirtingų kompetencijų teismuose.

Vilniaus apygardos administraciniame teisme yra nagrinėjama administracinė byla Nr. 1-110-1047/2019 pagal ieÅ¡kovės skundÄ , kuriuo praÅ¡oma įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro teritorinį registratorių panaikinti registro įraÅ¡e Nr. 10/179714 juridinį faktÄ â€“ žymÄ dėl ginčo buto priklausymo V. J. asmeninės nuosavybės teise. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi nusprendė sustabdyti administracinės bylos nagrinėjimÄ iki bus priimtas sprendimas Å¡ioje civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį dėl turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo, nes laikė, kad Å¡ių bylų nagrinėjimas yra susijęs. Tačiau bylos nors ir yra susijusios, jose nagrinėjami skirtingi dalykai (administracinėje byloje pareikÅ¡tas skundas dėl vieÅ¡ojo subjekto priimto sprendimo, tuo tarpu civilinėje byloje sprendžiamas bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir dalių nustatymo klausimas).

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir iÅ¡vados 24. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimÄ tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimÄ ir įrodymų vertinimÄ reglamentuojančių proceso teisės normų.

Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniuose skunduose nustatytų ribų, iÅ¡skyrus atvejus, kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, bÅ«tų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinių skundų ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

25. Teisėjų kolegija nenustatė absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat bÅ«tinybės peržengti apeliacinių skundų ribas, todėl pasisako dėl ieÅ¡kovės ir atsakovo V. J. paduotų apeliacinių skundo faktinių ir teisinių argumentų. Dėl naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme 26. Atsakovas V. J. kartu su atsiliepimu į ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ apeliacinės instancijos teismui pateikė naujus įrodymus – Vilniaus miesto Spalio rajono liaudies teismo 1982 m. sausio 21 d., 1987 m. sausio 30 d. ir 1987 m. liepos 15 d. vykdomųjų raÅ¡tų dėl iÅ¡laikymo iÅ¡ieÅ¡kojimo lydraščius, adresuotus V. J. darbovietėms. Atsakovo teigimu, Å¡ie įrodymai paneigia ieÅ¡kovės teiginius, kad V. J. gaudavo tik nedideles pajamas (90 rublių pensijÄ ) ir patvirtina aplinkybę, jog V. J., bÅ«damas pensijoje, dirbo ir gaudavo papildomas pajamas.

27. Pagal bendrÄ jÄ taisyklę apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, iÅ¡skyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai Å¡ių įrodymų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau (CPK 314 straipsnis). Nagrinėjamu atveju atsakovas nenurodo jokių objektyvių priežasčių, dėl kurių naujai teikiami įrodymai negalėjo bÅ«ti pateikti pirmosios instancijos teisme, taip pat nepagrindžia, kodėl jų pateikimo bÅ«tinybė iÅ¡kilo vėliau.

Esant nurodytoms aplinkybėms, įvertinus tai, kad naujai teikiami įrodymai nėra tokie svarbÅ«s, kad turėtų įtakos galutiniam sprendimui, atsakovo pateiktus naujus įrodymus atsisakytina priimti. Dėl (ne)tinkamų atsakovų 28. Pagal teisės į tinkamÄ procesÄ principÄ asmenų procesinė padėtis byloje turi atitikti jų materialųjį teisinį suinteresuotumÄ bylos baigtimi (CPK 43 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Dėl to visais atvejais svarbu iÅ¡siaiÅ¡kinti Å¡alies tinkamumo civiliniame procese klausimÄ .

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra iÅ¡aiÅ¡kinęs, kad netinkama Å¡alimi civiliniame procese laikytinas asmuo, kuris nėra ginčijamo materialiojo teisinio santykio dalyvis ir kuriam atitinkamai nepriklauso reikalavimo teisė (netinkamas ieÅ¡kovas), arba kuris neturi pareigos atsakyti pagal jam pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį (netinkamas atsakovas). Taigi, ieÅ¡kovui pareiÅ¡kus reikalavimÄ savo pažeistoms teisėms ar įstatymo saugomam interesui apginti, tik esant atsakovui, kaip materialiojo teisinio santykio, iÅ¡ kurio kilęs ginčas, subjektui, teismas gali priimti sprendimÄ , kuris turėtų tiesioginę įtakÄ Å¡alių materialiosioms teisėms ir pareigoms, t. y. iÅ¡spręsti kilusį Å¡alių ginÄÄ .

Nustačius, kad konkretus asmuo nėra materialiojo teisinio santykio, iÅ¡ kurio kilęs ginčas, tiesioginis subjektas ir neturi pareigos atsakyti pagal pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį, nėra teisinio pagrindo tokį asmenį vertinti kaip tinkamÄ atsakovÄ byloje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-435-701/2015).

29. Teismas, nagrinėdamas ginÄÄ ir nustatęs, kad ieÅ¡kinys pareikÅ¡tas ne tam asmeniui, kuris turėtų atsakyti, turi pasiÅ«lyti ieÅ¡kovui pakeisti pradinį atsakovÄ tinkamu ir paaiÅ¡kinti netinkamos Å¡alies nepakeitimo procesines pasekmes. Pirmosios instancijos teismui nepasiÅ«lius ieÅ¡kovui pakeisti netinkamo atsakovo tinkamu ir nepaaiÅ¡kinus pasekmių, sprendžiama, kad padarytas esminis proceso teisės normų pažeidimas, nulėmęs neteisingÄ bylos iÅ¡nagrinėjimÄ iÅ¡ esmės, ir suponuojantis pagrindÄ panaikinti skundžiamÄ teismo procesinį sprendimÄ bei bylÄ perduoti nagrinėti iÅ¡ naujo pirmosios instancijos teismui (CPK 359 straipsnio 3 dalis, 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-568-313/2015; 2019 m. birželio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195-916/2019).

30. Nagrinėjamoje byloje pareikštu ieškiniu ieškovė prašė pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieškovės ir V. J., mirusio (duomenys neskelbtini), bendroji nuosavybė ir nustatyti, kad ieškovės dalis bendrojoje nuosavybėje yra 1/2. Ieškovė atsakovais ieškinyje nurodė V. J. ir E. J., kaip V. J., kurio vardu viešajame registre yra įregistruotas ginčo butas, įpėdinius.

31. Atsakovų V. J. ir E. J. nuomone, jie nėra ginčo buvo savininkai, jiems neiÅ¡duotas paveldėjimo teisės liudijimas, todėl jie negali bÅ«ti tinkamais atsakovais pagal pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį.

32. Bylos duomenimis nustatyta, kad po V. J. mirties Vilniaus miesto 16-ame notaro biure 2017 m. birželio 23 d. buvo užvesta paveldėjimo byla Nr. 91/2017, kurioje paveldimo turto įpėdiniai pagal įstatymÄ yra mirusiojo sutuoktinė T. J. (ieÅ¡kovė), sÅ«nus V. J. (atsakovas) ir vaikaitis E. J. (atsakovas) (t. 1, b. l. 116). Nagrinėjamos bylos atveju atsakovai nesutiko su ieÅ¡kovės ieÅ¡kiniu, ginčijo jame nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kuriomis ieÅ¡kovė grindė reikalavimÄ dėl ginčo buto pripažinimo bendrÄ ja jos ir V.

J. nuosavybe, laikydamiesi pozicijos, kad ginčo butas V. J. priklausė asmeninės nuosavybės teise. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad tarp Å¡alių yra kilęs ginčas. Pažymėtina, kad galutinis sprendimas turės tiesioginės įtakos atsakovų teisėms ir pareigoms, nes nuo ieÅ¡kinio patenkinimo ar atmetimo priklausys atsakovų, kaip V. J. įpėdinių, teisių į mirusiojo palikimÄ , įskaitant ginčo butÄ , apimtis. Atsižvelgiant į tai, kad atsakovai Å¡ioje byloje turi prieÅ¡ingÄ ieÅ¡kovei suinteresuotumÄ bylos baigtimi, bei tai, kad bylos iÅ¡sprendimas turės tiesioginės įtakos jų teisėms ir pareigoms, V.

J. ir E. J. yra tinkami atsakovai pagal pareikÅ¡tÄ ieÅ¡kinį. Nurodytų motyvų pagrindu aplinkybė, kad atsakovams nėra iÅ¡duotas paveldėjimo teisės liudijimas, patvirtinantis nuosavybės teisę į ginčo butÄ , laikytina neturinčiu teisinės reikÅ¡mės, sprendžiant klausimÄ dėl Å¡ių asmenų kaip atsakovų tinkamumo. Dėl buto pripažinimo bendrÄ jÄ nuosavybe 33. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad ieÅ¡kovė ir V. J. santuokÄ sudarė (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 13).

Byloje esanti 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažyma patvirtina, kad pajai už butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), buvo mokami tiek iki ieÅ¡kovės ir V. J. santuokos, tiek esant santuokoje (t. 1, b. l. 31). V. J. nuosavybės teisė į ginčo butÄ Ä¯registruota 1991 m. kovo 11 d. Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo pažymos Nr. 54, patvirtinančios visiÅ¡kÄ apmokėjimÄ , pagrindu (t. 1, b. l. 16-17, 32).

34. Spręsdamas dėl ieÅ¡kovės teisių į ginčo butÄ , pirmosios instancijos teismas rėmėsi kasacinio teismo praktika, pagal kuriÄ tuo atveju, kai buvusiam sutuoktiniui nustatoma dalis pajiniuose įnaÅ¡uose, kurių pagrindu butas tapo privačios nuosavybės objektu, nepriklausomai nuo tenkančios pajinių įnašų dalies, buvusiam sutuoktiniui iÅ¡lieka teisė naudotis butu, o kooperatyvo nariui tapus buto savininku, jo buvęs sutuoktinis turi bÅ«ti pripažintas bendraturčiu – bendrosios jungtinės nuosavybės dalyviu ir turi teisę praÅ¡yti atidalyti jam tenkančiÄ bendro turto dalį (CK 121 straipsnis, SÅ K 21 straipsnio 3 dalis, 23 ir 24 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-55-916/2019).

Sutuoktinių pajinių įnašų dalys gali turėti reikÅ¡mės atidalijant tų pajinių įnašų pagrindu įgytÄ butÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. balandžio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-429/2001).

35. Vadovaudamasis nurodyta kasacinio teismo praktika, įvertinęs aplinkybes, kad dalis pajaus už kooperatinį butÄ buvo sumokėta iÅ¡ bendrų sutuoktinių lėšų, ginčo butas buvo įgytas ieÅ¡kovei ir jos sutuoktiniui esant santuokoje, pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčo butas buvo ieÅ¡kovės ir jos sutuoktinio V. J. bendroji jungtinė nuosavybė.

36. Atsakovas, nesutikdamas su Å¡ia skundžiamo sprendimo iÅ¡vada, apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ginčo buto nuosavybės teisės, netinkamai taikė materialiosios teisės normas, t. y. vadovavosi CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, nors turėjo taikyti CK 3.88 straipsnio 3 dalį, pagal kuriÄ , kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Atsakovo teigimu, nėra jokio dokumento, kuriame ginčo butas bÅ«tų nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, todėl nebuvo teisinio pagrindo butÄ pripažinti bendrÄ ja ieÅ¡kovės ir V. J. nuosavybe.

37. CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatyta, kad bendrÄ ja jungtine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, įgytas po santuokos sudarymo abiejų sutuoktinių ar vieno jų vardu. Pagal to paties straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. CK 3.88 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai vieÅ¡ame registre turi bÅ«ti nurodyti abu sutuoktiniai. Kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė.

38. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad sutuoktinių turto registracija vieÅ¡ame registre atlieka tik teisių iÅ¡vieÅ¡inimo, bet ne teises nustatančiÄ funkcijÄ , todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta norma, nustatanti, kad turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai vieÅ¡ame registre turi bÅ«ti nurodyti abu sutuoktiniai, todėl, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė, nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių.

Teismas, nustatydamas bendrÄ sutuoktinių turtÄ , turi vadovautis ne tik vieÅ¡o registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti Å¡ių duomenų tikrumÄ (patikimumÄ ) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2010 m. gegužės 20 d. nutarimas priimtas civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010).

39. Tais atvejais, kai bendro turto režimas yra įstatyminis, preziumuojama, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad tai – vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Analogiška nuostata buvo įtvirtinta ir galiojusiame SŠK (21 straipsnio 1, 3 dalys).

40. Atsakovas, siekdamas paneigti bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijÄ , teigia, kad Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. kovo 11 d. pažyma Nr. 54 patvirtina buvus V. J. valiÄ butÄ Ä¯gyti asmeninės nuosavybės teise. Dėl to, atsakovo nuomone, ginčo butas turėtų bÅ«ti pripažįstamas asmenine V. J. nuosavybe pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktÄ . Sutikti su Å¡iuo atsakovo argumentu nėra pagrindo.

41. Vadovaujantis CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktu, asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtÄ , jeigu to turto įgijimo metu buvo aiÅ¡kiai iÅ¡reikÅ¡ta sutuoktinio valia įgyti turtÄ asmeninėn nuosavybėn. Pagal CK 3.89 straipsnio 2 dalį faktas, jog tam tikras turtas priklauso asmeninei vieno sutuoktinio nuosavybei, gali bÅ«ti įrodytas tik raÅ¡ytiniais įrodymais, iÅ¡skyrus atvejus, kai įstatymas leidžia liudytojų parodymus arba to turto prigimtis ir pobÅ«dis patys savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė 42.

PrieÅ¡ingai nei apeliaciniame skunde nurodo atsakovas, Gyvenamųjų namų statybos kooperatyvo 1991 m. kovo 11 d. pažymoje, adresuotoje Inventorizacijos biurui, tik nurodoma, kad V. J. visiÅ¡kai apmokėjo už dviejų kambarių butÄ , esantį (duomenys neskelbtini), tačiau joje nesprendžiama dėl buto įsigijimo asmeninės ar bendrosios nuosavybės teise. Konstatuotina, jog byloje nėra raÅ¡ytinių įrodymų, kurie patvirtintų, kad ginčo butas buvo įgytas už asmenines V. J. lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtÄ (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 178, 185 straipsniai).

Dėl to sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovai byloje nepaneigė CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintos prezumpcijos, t. y. kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), priklausė ieškovei ir V. J. bendrosios jungtinės nuosavybės teise.

43. Kadangi V. J. (duomenys neskelbtini) mirė, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad jo ir ieÅ¡kovės bendroji jungtinė nuosavybė yra pasibaigusi, o ginčo buto dalis ieÅ¡kovei priklauso bendrosios dalinės nuosavybės teise. Dėl ieÅ¡kovės dalies bendrojoje nuosavybėje 44. Ä®vertinęs byloje esančių įrodymų visumÄ (liudytojų paaiÅ¡kinimus, V. J. ir jo pirmos sutuoktinės iÅ¡tuokos liudijimÄ , V. J. raÅ¡tÄ dėl gyvenamojo ploto atsisakymo buvusios sutuoktinės naudai, V.

J. darbovietės raÅ¡tÄ , kuriame nurodoma, kad jis artimiausiu metu ruoÅ¡iasi sukurti Å¡eimÄ su ieÅ¡kove, V. J. ieÅ¡kovei raÅ¡ytus raÅ¡telius, (duomenys neskelbtini) sprendimÄ dėl ieÅ¡kovės pirmosios santuokos nutraukimo, ieÅ¡kovei 1986 metais ginčo buto adresu siųstÄ laiÅ¡kÄ ir kt.), pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pateikti įrodymai patvirtina, jog ieÅ¡kovė ir V. J. kartu apsigyveno dar iki santuokos sudarymo, galimai prieÅ¡ nutraukiant ieÅ¡kovės ir jos pirmojo sutuoktinio santuokÄ .

45. IÅ¡analizavęs bylos medžiagÄ , bei remdamasis kasacinio teismo praktika, pagal kuriÄ nesusituokusių asmenų gyvenimas drauge, Å«kio tvarkymas kartu, bendro turto kÅ«rimas abiejų naudotomis iÅ¡ bendro Å«kio gautomis ir asmeninėmis lėšomis, bendru jų darbu, gali bÅ«ti pakankamas pagrindas pripažinti buvus asmenų susitarimÄ dėl bendros jungtinės veiklos, sukuriant bendrÄ jÄ dalinę nuosavybę, pirmosios instancijos teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad, nors ieÅ¡kovė su V. J. ir nebuvo sudarę jungtinės veiklos sutarties, tačiau jų santykiai atitiko 1964 m.

CK 472 straipsnyje apibrėžtus jungtinės veiklos sutarties pagrindu atsirandančius santykius. Bylos Å¡alys apeliaciniuose skunduose Å¡ios pirmosios instancijos teismo padarytos iÅ¡vados neginčija. Ä®vertinusi ir iÅ¡analizavusi bylos medžiagÄ , teisėjų kolegija taip pat konstatuoja nenustačiusi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo iÅ¡vada dėl ieÅ¡kovės ir V. J. santykių kvalifikavimo kaip jungtinės veiklos (partnerystės) teisinių santykių.

46. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad ieÅ¡kovė ir V. J. kartu apsigyveno dar iki santuokos sudarymo, kartu sprendė, jog nėra galimybės padaryti pagrįstÄ iÅ¡vadÄ , kad pajiniai įnaÅ¡ai už butÄ sumokėti V. J. gyvenant su ieÅ¡kove ginčo bute, vedant bendrÄ Å«kį ir turint tikslÄ Ä¯gyti bendros dalinės nuosavybės teisę į butÄ .

47. IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde nesutinka su skundžiamame sprendime padaryta iÅ¡vada, kad byloje nėra galimybės nustatyti, kada ieÅ¡kovė pradėjo gyventi kartu su V. J. ir vesti bendrÄ Å«kį. IeÅ¡kovės teigimu, aplinkybę, kad ieÅ¡kovė su V. J. ginčo bute gyveno nuo 1982 metų, patvirtina byloje apklaustų liudytojų parodymai ir V. J. laiÅ¡keliai, raÅ¡yti ieÅ¡kovei ranka nuo 1983 metų iki telefono linijos bute įvedimo 1986 metais. IeÅ¡kovė taip pat teigia, kad, nors byloje apklaustų liudytojų parodymai buvo nuoseklÅ«s, iÅ¡samÅ«s ir detalÅ«s, tačiau pirmosios instancijos teismas jų nevertino ir jais nesirėmė.

48. IÅ¡analizavusi ir įvertinusi byloje liudytojais apklaustų asmenų (V. P., O. S., G. K., R. M. B., G. Å . ir T. B.) teismo posėdžio metu duotus parodymus, teisėjų kolegija sutinka su ieÅ¡kove, kad jie yra nuoseklÅ«s ir iÅ¡samÅ«s. Liudytojais apklausti asmenys, kurių dauguma yra ieÅ¡kovės kaimynai, patvirtino, kad nuo 1982–1983 metų ieÅ¡kovė dažnai lankydavosi ar gyveno pas V. J.. Tačiau teisėjų kolegija sprendžia, kad tai, jog ieÅ¡kovė dažnai lankydavosi pas V. J., iÅ¡ parduotuvės atneÅ¡davo jam prekių, ruoÅ¡davo maistÄ ir pan., rodo jų artimus asmenius santykius, draugystę, tačiau savaime nepatvirtina aplinkybės, kad nuo pat 1982 metų ieÅ¡kovė ir V.

J. kartu vedė bendrÄ Å«kį, iÅ¡ bendro Å«kio gautų ir asmeninių lėšų kÅ«rė bendrÄ turtÄ , mokėjo pajinius įnaÅ¡us už butÄ ir pan., t. y. kad tarp jų susiklostė jungtinės veiklos (partnerystės) teisiniai santykiai, juolab kad tuo metu ieÅ¡kovė dar buvo santuokoje su pirmuoju sutuoktiniu.

49. Bylos duomenimis, ieÅ¡kovės santuoka su ankstesniu sutuoktiniu nutraukta Tarybų rajono liaudies teismo (duomenys neskelbtini) sprendimu. Nutraukdamas ankstesnę ieÅ¡kovės santuokÄ , teismas iÅ¡ Å¡alių paaiÅ¡kinimų nustatė, kad jų tarpusavio santykiai nėra normalÅ«s, nes buvęs ieÅ¡kovės sutuoktinis (santuokos nutraukimo byloje – atsakovas), bÅ«damas neblaivus, sudaro nepakeliamas sÄ lygas bendram gyvenimui, tyčiojasi iÅ¡ ieÅ¡kovės, naudoja fizinę prievartÄ (Å¡iÄ aplinkybę patvirtino 1983 m. balandžio 19 d. ir 1983 m. liepos 25 d. medicininės apžiÅ«ros aktai).

Nors ieÅ¡kovė apeliaciniame skunde nurodo, kad dar iki praÅ¡ymo nutraukti santuokÄ pateikimo dienos iÅ¡sikraustė iÅ¡ buvusių namų ir pradėjo gyventi kartu su V. J., o į butÄ grįždavo tik pasiimti ten likusių asmeninių ir vaiko daiktų, taip pat pasirÅ«pinti, kad neblaivus sutuoktinis nesugadintų ir neiÅ¡neÅ¡tų bute buvusio turto, tačiau nurodytame Tarybų rajono liaudies teismo sprendime nurodytos aplinkybės teikia pagrindÄ iÅ¡vadai, kad santykiai tarp ieÅ¡kovės ir buvusio jos sutuoktinio, nors ir nebuvo normalÅ«s, grįsti tarpusavio pagarba ir lojalumu, tačiau nebuvo visiÅ¡kai nutrÅ«kę, jų bute buvo likęs bendras turtas, kuriuo ieÅ¡kovė, kaip pati patvirtino apeliaciniame skunde, rÅ«pinosi ir prižiÅ«rėjo.

50. Sprendimu, kuriuo buvo nutraukta ankstesnė ieÅ¡kovės santuoka, jai buvo palikti bute buvę baldai ir kiti namų apyvokos reikmenys, kuriuos po teismo sprendimo ieÅ¡kovė, jos teigimu, atsivežė pas V. J. Beveik visi ieÅ¡kovės į bylÄ pateikti V. J. ranka ieÅ¡kovei raÅ¡yti raÅ¡teliai (ieÅ¡kovė paaiÅ¡kino, kad iki telefono linijos bute įvedimo 1986 metais ji ir V. J. vienas kitam bute palikdavo raÅ¡telius), taip pat raÅ¡yti 1983 metų pabaigoje – 1984 metų pradžioje. Nurodytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija sprendžia, kad ieÅ¡kovės ir V. J. bendro Å«kio ir jungtinės veiklos teisinių santykių pradžiÄ pirmiau aptartų aplinkybių kontekste pagrįsta sieti su ieÅ¡kovės ir jos ankstesnio sutuoktinio santuokos nutraukimo momentu.

51. Sprendžiant dėl ieÅ¡kovei nustatytinos buto dalies, svarbia aplinkybe laikytina tai, kokia dalis pajinių įnašų už butÄ buvo sumokėta atskirai V. J., o kokia – bendrai ieÅ¡kovės ir V. J., jiems jau vedant bendrÄ Å«kį, susiklosčius jungtinės veiklos teisiniams santykiams.

52. Vadovaujantis byloje esančia 112-osios daugiabučių namų savininkų bendrijos pažyma, iki 1990 m. sausio 1 d. buvo atlikti 5791,25 rublių dydžio pajiniai įnaÅ¡ai už bendros 8156,46 rublių vertės butÄ . 326,28 rubliai buvo sumokėti 1990 metais, o likę 2038,93 rubliai – 1991 metais. Kadangi pajiniai įnaÅ¡ai už kooperatinį butÄ mokami kas ketvirtį, laikytina, kad nuo 1982 iki 1990 metų 5791,25 rublių dydžio pajiniai įnaÅ¡ai buvo sumokėti 32 įmokomis po 180,98 rublius (5791,25 / 32).

Tokiu atveju laikytina, kad iki ieÅ¡kovės ir V. J. jungtinės veiklos teisinių santykių pradžios V. J. sumokėjo 1266,86 rublių dydžio pajinius įnaÅ¡us (7 įmokos po 180,98 rublius). Atsižvelgiant į 1964 m. CK 474 straipsnio 1 dalies nuostatÄ , kad jungtinės veiklos sutartyje nenustačius ko kita, tariama, kad visų dalyvių įnaÅ¡ai yra lygÅ«s, laikytina, kad bendromis ieÅ¡kovės ir V. J. piniginėmis lėšomis sumokėta pajinių įnašų suma sudaro 6889,60 rublius (8156,46 – 1266,86), t. y. apie 84 proc. visos buto vertės (6889,60 / 8156,46 x 100).

Vadovaujantis SÅ K 23 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinių turto lygių dalių prezumpcija, laikytina, kad ieÅ¡kovės įnaÅ¡as sudarė pusę bendrai įmokėtos sumos, todėl jai priklauso 42 proc., t. y. 42/100 dalys buto. Dėl buto pagerinimų 53. IeÅ¡kovė apeliaciniame skunde nurodo, kad, pirmosios instancijos teismui atmetus ieÅ¡kinio reikalavimÄ pripažinti butÄ bendrÄ ja nuosavybe, buvo pagrindas pripažinti, jog ginčo butas santuokos metu buvo iÅ¡ esmės pagerintas iÅ¡ santuokinių ir ieÅ¡kovės asmeninių lėšų ir jos darbu (CK 3.90 straipsnis), tačiau teismas nepagrįstai sprendė, kad ieÅ¡kovės pateikti įrodymai nepatvirtina bute atliktų esminių pagerinimų iÅ¡ ieÅ¡kovės asmeninių lėšų.

54. Pirmiausia teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, prieÅ¡ingai nei apeliaciniame skunde teigia ieÅ¡kovė, pirmosios instancijos teismas neatmetė ieÅ¡kinio reikalavimo dėl ginčo buto pripažinimo bendrÄ ja ieÅ¡kovės ir V. J. nuosavybe. Jau nurodyta, kad įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, jog dalis pajaus už butÄ buvo sumokėta iÅ¡ santuokinių lėšų, butas buvo įgytas ieÅ¡kovei ir jos sutuoktiniui esant santuokoje, byloje atsakovams nepaneigus bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos, teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad ginčo butas buvo ieÅ¡kovės ir jos sutuoktinio bendroji jungtinė nuosavybė, kuri, V. J. mirus, pasibaigė ir tapo bendrÄ ja daline nuosavybe.

55. Pagal CK 3.90 straipsnį, kuriuo remiasi ieÅ¡kovė, turtas, kuris yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė, gali bÅ«ti teismo pripažintas sutuoktinių bendrÄ ja jungtine nuosavybe, jeigu nustatoma, kad santuokos metu Å¡is turtas buvo iÅ¡ esmės pagerintas sutuoktinių bendromis lėšomis arba kito sutuoktinio lėšomis ar darbu (kapitalinis remontas, rekonstrukcija, pertvarkymas ir kita). Nagrinėjamos bylos atveju konstatavus, kad butas, (duomenys neskelbtini), sutuoktinių buvo įgytas bendrosios jungtinės, o ne V.

J. asmeninės nuosavybės teise, turto pripažinimo bendrÄ ja jungtine nuosavybe CK 3.90 straipsnio pagrindu klausimas nėra aktualus, todėl Å¡io straipsnio normos kilusiame ginče netaikytinos. Dėl Å¡ios priežasties ieÅ¡kovės argumentai, susiję su buto pagerinimais sutuoktinių bendromis lėšomis ir ieÅ¡kovės lėšomis bei darbu, detaliau nenagrinėtini. Dėl bylos teismingumo 56. Atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas bylÄ iÅ¡nagrinėjo pažeidžiant teismingumo taisykles.

Atsakovo nuomone, ieÅ¡kovės ieÅ¡kinys teismingas Vilniaus apygardos administraciniam teismui, kuriame dėl to paties fakto pagal ieÅ¡kovės skundÄ jau yra nagrinėjama administracinė byla. Sutikti su nurodytais atsakovo argumentais nėra teisinio pagrindo.

57. Civilines bylas pirmÄ ja instancija nagrinėja bendrosios kompetencijos teismai – apylinkių teismai ir apygardų teismai (CPK 25 straipsnis). Ginčai dėl nuosavybės teisės pripažinimo priskirtini civilinėms byloms. Pagal CPK 31 straipsnį ieÅ¡kiniai dėl daiktinių teisių į nekilnojamÄ jį daiktÄ teismingi nekilnojamojo daikto ar pagrindinės jo dalies buvimo vietos teismui (bendrosios kompetencijos). Ginčo butas, į kurį nuosavybės teisę prašė pripažinti ieÅ¡kovė, yra (duomenys neskelbtini), todėl atsižvelgiant į jo vertę (34 990 Eur), ieÅ¡kinys pagal CPK 31 straipsnyje įtvirtintÄ iÅ¡imtinio teismingumo taisyklę pagrįstai buvo paduotas ir iÅ¡nagrinėtas Vilniaus miesto apylinkės teisme.

58. Kaip nepagrįstas taip pat atmestinas atsakovo argumentas, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme pagal ieÅ¡kovės skundÄ jau yra nagrinėjama analogiÅ¡ka administracinė byla.

59. IÅ¡ bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatyta, kad Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. I-110-1047/2019 pagal pareiÅ¡kėjos T. J. (Å¡ioje byloje – ieÅ¡kovė) skundÄ atsakovams valstybės įmonei Registrų centrui ir valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialui dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus, trečiasis suinteresuotas asmuo V. J. Nurodytoje administracinėje byloje pareiÅ¡kėja praÅ¡o panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos sprendimÄ Nr. spr1-200 „Dėl teritorinio registratoriaus priimto sprendimo“ ir įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro teritorinį registratorių panaikinti registro įraÅ¡e Nr. 10/179714 juridinį faktÄ (asmeninė nuosavybė) – žymÄ dėl buto, esančio (duomenys neskelbtini), priklausymo V.

J. asmeninės nuosavybės teise. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. birželio 20 d. nutartimi sustabdė administracinę bylÄ , kol įsiteisės procesinis sprendimas Å¡ioje civilinėje byloje pagal ieÅ¡kovės ieÅ¡kinį dėl turto dalies bendrojoje dalinėje nuosavybėje nustatymo.

60. Taigi, nors nurodytos bylos yra susijusios, tačiau ieÅ¡kinys ir atitinkamai skundas pareikÅ¡ti skirtingiems asmenims, taip pat skiriasi ir bylų nagrinėjimo dalykas – administracinėje byloje pareikÅ¡tas skundas dėl vieÅ¡ojo administravimo subjekto priimto sprendimo panaikinimo, tuo tarpu Å¡ioje civilinėje byloje sprendžiamas bendrosios dalinės nuosavybės pripažinimo ir dalių nustatymo klausimas. Dėl to nėra jokio teisinio pagrindo sutikti su atsakovo teiginiu, kad bylÄ nagrinėjęs Vilniaus miesto apylinkės teismas bylÄ turėjo perduoti Vilniaus apygardos administraciniam teismui.

61. Kiti apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai neturi esminės reikÅ¡mės apskųsto pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumui ir teisėtumui įvertinti, todėl dėl jų apeliacinės instancijos teismas nepasisako. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtÄ procesinį spendimÄ neturėtų bÅ«ti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvienÄ argumentÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010).

Dėl procesinės bylos baigties 62. Apibendrinant iÅ¡dėstytus motyvus, darytina iÅ¡vada, kad, iÅ¡nagrinėjus abiejų ginčo Å¡alių apeliacinius skundus, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o ieÅ¡kovės apeliacinis skundas tenkintinas iÅ¡ dalies. Pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas, nustatant, kad ieÅ¡kovei priklauso 42/100 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini). Dėl bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme iÅ¡laidų 63. Pakeitus skundžiamÄ sprendimÄ , perskirstytinos bylinėjimosi iÅ¡laidos (CPK 93 straipsnio 5 dalis).

64. Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį Å¡aliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi iÅ¡laidas teismas priteisia iÅ¡ antrosios Å¡alies, nors Å¡i ir bÅ«tų atleista nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų mokėjimo į valstybės biudžetÄ . Jeigu ieÅ¡kinys patenkintas iÅ¡ dalies, Å¡iame straipsnyje nurodytos iÅ¡laidos priteisiamos ieÅ¡kovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieÅ¡kinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).

65. Nagrinėjamos bylos atveju ieÅ¡kovė prašė pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), yra ieÅ¡kovės ir V. J. bendroji nuosavybė ir nustatyti, kad ieÅ¡kovės dalis bendrojoje nuosavybėje yra 1/2. Reikalavimas butÄ pripažinti bendrÄ ja daline nuosavybe nelaikytinas savarankiÅ¡ku, todėl jis su reikalavimu nustatyti ieÅ¡kovei konkrečiÄ bendrosios nuosavybės dalį vertintinas kaip vienas bendras reikalavimas.

66. IeÅ¡kovė prašė nustatyti, kad jos dalis bendrojoje nuosavybėje yra 1/2. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovei priklauso 1/7 dalis buto. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus skundžiamÄ sprendimÄ ir nustačius, kad ieÅ¡kovei priklauso 42/100 dalys buto, laikytina, kad buvo patenkinta 84 proc. ieÅ¡kinio reikalavimo.

67. Pagal CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktÄ už ieÅ¡kinį mokėtinas žyminis mokestis sudarė 394 Eur (17 495 Eur x 3 proc. 75 proc.). IeÅ¡kovė, paduodama ieÅ¡kinį, sumokėjo 75 Eur žyminį mokestį, o likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo.

68. Patenkinus 84 proc. ieškinio reikalavimo, ieškovė turėtų sumokėti 63 Eur žyminį mokestį, o atsakovai – 331 Eur (kiekvienas po 165,50 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė paduodama ieškinį sumokėjo 75 Eur žyminio mokesčio, t. y. daugiau nei jai tektų mokėti atsižvelgiant į patenkinto reikalavimo dalį, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 12 Eur žyminio mokesčio (iš kiekvieno po 6 Eur). Likusi žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas – 319 Eur, priteistina iš atsakovų lygiomis dalimis (iš kiekvieno po 159,50 Eur) valstybės naudai.

69. Remiantis bylos medžiaga nustatyta, kad nagrinėjant bylÄ pirmosios instancijos teisme, ieÅ¡kovė patyrė 1500 Eur, o atsakovas V. J. – 300 Eur iÅ¡laidų advokato teisinei pagalbai apmokėti.

70. Konstatavus, kad nagrinėjamos bylos atveju patenkinta 84 proc. ieškinio reikalavimo, ieškovei iš atsakovų lygiomis dalimis priteistina 1260 Eur bylinėjimosi išlaidų (iš kiekvieno po 630 Eur), o atsakovui V. J. iš ieškovės – 48 Eur.

71. Atlikus ieÅ¡kovės ir atsakovų vieni kitiems mokėtinų bylinėjimosi iÅ¡laidų sumų įskaitymÄ , ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo V. J. priteistina 588 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų (630 Eur ieÅ¡kovės iÅ¡laidos advokato teisinei pagalbai + 6 Eur žyminis mokestis – 48 Eur atsakovo iÅ¡laidos advokato teisinei pagalbai), o iÅ¡ atsakovo E. J. – 636 Eur bylinėjimosi iÅ¡laidų (630 Eur ieÅ¡kovės iÅ¡laidos advokato teisinei pagalbai + 6 Eur žyminis mokestis).

72. Teismo proceso metu patirta 17,39 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ieškovei tenkanti šių išlaidų dalis neviršija minimalaus 3 Eur dydžio (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir finansų ministro 2014 m. rugsėjo 23 d. įsakymas Nr. 1R-298/1K-290 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnis), todėl šios išlaidos iš ieškovės nepriteistinos.

73. IÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis valstybės naudai priteistina 14,60 Eur iÅ¡laidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (iÅ¡ kiekvieno po 7,30 Eur). Dėl bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų 74. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovei priklauso 1/7 dalis ginčo buto, o reikalavimÄ dėl likusios 5/14 buto dalies atmetė. Skųsdama Å¡iÄ sprendimo dalį, ieÅ¡kovė už apeliacinį skundÄ turėjo sumokėti 281 Eur žyminio mokesčio (34 990 Eur x 5/14 x 3 proc. x 75 proc.). IeÅ¡kovė, paduodama apeliacinį skundÄ , sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, o likusios žyminio mokesčio dalies mokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo.

75. Apeliacinės instancijos teismui pakeitus skundžiamÄ sprendimÄ ir nustačius, kad ieÅ¡kovei priklauso 42/100 dalys buto, laikytina, kad patenkinta apie 80 proc. apeliacinio skundo reikalavimo.

76. Patenkinus 80 proc. apeliacinio skundo reikalavimo, ieÅ¡kovė turėtų sumokėti 56 Eur žyminį mokestį, o atsakovai – 225 Eur (kiekvienas po 112,50 Eur). Atsižvelgiant į tai, kad ieÅ¡kovė paduodama apeliacinį skundÄ sumokėjo 30 Eur žyminio mokesčio, t. y. 26 Eur mažiau negu priklauso mokėti pagal įstatymÄ , valstybės naudai iÅ¡ ieÅ¡kovės priteistina 26 Eur žyminio mokesčio. Likusi žyminio mokesčio dalis, kurios mokėjimas buvo atidėtas – 225 Eur, priteistina iÅ¡ atsakovų lygiomis dalimis (iÅ¡ kiekvieno po 112,50 Eur) valstybės naudai.

77. Atsakovas V. J., skųsdamas sprendimo dalį, kuria pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieÅ¡kovei priklauso 1/7 dalis ginčo buto, už apeliacinį skundÄ turėjo sumokėti 112 Eur žyminio mokesčio (34 990 Eur x 1/7 x 3 proc. x 75 proc.). Atsakovui žyminio mokesčio sumokėjimas buvo atidėtas iki teismo sprendimo priėmimo.

78. Atsakovo apeliacinį skundÄ atmetus, valstybės naudai iÅ¡ atsakovo priteistina 112 Eur žyminio mokesčio.

79. IeÅ¡kovė pateikė įrodymus, kad patyrė 400 Eur advokato pagalbos iÅ¡laidų už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundÄ parengimÄ . Atsižvelgiant į tai, kad atsakovo apeliacinis skundas atmestas, bei tai, kad ieÅ¡kovės praÅ¡omos priteisti iÅ¡laidos advokato teisinei pagalbai apmokėti nevirÅ¡ija maksimalaus rekomenduotino priteisti iÅ¡laidų dydžio, ieÅ¡kovei iÅ¡ atsakovo priteistina 400 Eur iÅ¡laidų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ . Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija n u t a r i a: pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. balandžio 24 d. sprendimÄ ir jo rezoliucinę dalį iÅ¡dėstyti taip:

„Patenkinti ieškinį iš dalies. Pripažinti, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), yra ieškovės T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir jos mirusio sutuoktinio V. E. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) bendroji dalinė nuosavybė. Nustatyti, kad ieškovei T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklauso 42/100 dalys bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo buto, esančio (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Priteisti ieškovei T.

J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovo V. J. (V. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 588 Eur (penkis Å¡imtus aÅ¡tuoniasdeÅ¡imt aÅ¡tuonis eurus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme iÅ¡laidų. Priteisti ieÅ¡kovei T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovo E. J. (E. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 636 Eur (Å¡eÅ¡is Å¡imtus trisdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is eurus) bylinėjimosi pirmosios instancijos teisme iÅ¡laidų. Priteisti iÅ¡ atsakovų V. J. (V. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) ir E. J. (E. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai po 159,50 Eur žyminio mokesčio ir 7,30 Eur paÅ¡to iÅ¡laidų, iÅ¡ viso – po 166,80 Eur (vienÄ Å¡imtÄ Å¡eÅ¡iasdeÅ¡imt Å¡eÅ¡is eurus 80 ct).

Å i suma turi bÅ«ti įmokėta į biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančiÄ AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660“. Priteisti ieÅ¡kovei T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) iÅ¡ atsakovo V. J. (V. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) 400 Eur (keturis Å¡imtus eurų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme iÅ¡laidų (už atsiliepimo į apeliacinį skundÄ parengimÄ ). Priteisti iÅ¡ ieÅ¡kovės T. J. (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 26 Eur žyminio mokesčio už apeliacinį skundÄ .

Å i suma turi bÅ«ti įmokėta į biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančiÄ AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660. Priteisti iÅ¡ atsakovo V. J. (V. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 224,50 Eur žyminio mokesčio už apeliacinius skundus. Å i suma turi bÅ«ti įmokėta į biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančiÄ AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660. Priteisti iÅ¡ atsakovo E. J. (E. J.) (asmens kodas (duomenys neskelbtini) valstybės naudai 112,50 Eur žyminio mokesčio už ieÅ¡kovės apeliacinį skundÄ .

Å i suma turi bÅ«ti įmokėta į biudžeto pajamų surenkamÄ jÄ sÄ skaitÄ Nr. LT24 7300 0101 1239 4300, esančiÄ AB „Swedbank“, įmokos kodas 5660. Teisėjai Laima Ribokaitė Margarita Stambrauskaitė Tomas Venckus