2017-06-13 Nr. AB-11889-3-61-3-07362-2013-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1103-756/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-07362-2013-7

Procesinio sprendimo kategorija 7.5.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. birželio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja), teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. R. K. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Utenos skyriui dėl sprendimo dalies panaikinimo, neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas V. R. K. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–4), prašydamas: 1) panaikinti Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 7S-901 „Dėl informacijos pateikimo“ dalį, kurioje atsisakyta išmokėti pareiškėjui pareigūnų ir karių valstybinės pensijos skirtumą, susidariusį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. – 1 869,57 Lt; 2) priteisti pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. neišmokėtą valstybinės pensijos dalį – 1 869,57 Lt.

Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2011 m. gruodžio 20 d. įgijo teisę į valstybinę pensiją. Kalėjimų departamentas, atsakydamas į jo 2013 m. spalio 21 d. prašymą, su ginčijamu sprendimu pateikė informaciją apie jam dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 4 ir 5 straipsnių taikymo neišmokėtą valstybinės pensijos dalį. Pareiškėjas, pagrįsdamas savo reikalavimus, rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-513/2013. Pareiškėjo manymu, atsakovo teiginys, kad jis praleido 6 mėnesių terminą ginti savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo, prieštarauja LVAT praktikai (adm. byla Nr. A552-513/2013), jog reikalavimams dėl valstybinės pensijos nepriemokos taikomas 3 metų terminas. Pažymėtina, kad pagal LVAT nutartį administracinėje byloje Nr. A444-2232/2013 3 metų terminas galioja ir pakeitus Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį (nuo 2013 m. sausio 1 d. sutrumpinus nustatytą 3 metų terminą iki 6 mėn.). Taigi, atsakovo teiginiai dėl praleisto termino nepagrįsti, nes pareiškėjui pirmą kartą pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį sumažinta valstybinė pensija išmokėta 2012 m. balandžio mėn.

Atsakovas Kalėjimų departamentas su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 21–23) prašė pareiškėjo skundo netenkinti.

Teigė, kad, atsižvelgęs į nuo 2010 m. sausio 1 d. įsigaliojusį laikiną valstybinių pensijų mokėjimo reglamentavimą, į tai, kad pareiškėjas tam tikru laikotarpiu, kurį galiojo ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatos, turėjo draudžiamųjų pajamų, perskaičiavo ir mokėjo pagal Laikinojo įstatymo 4 ir 5 straipsnius sumažintą valstybinę pensiją. Nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. pareiškėjui valstybinė pensija ribota tik pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, kuris Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažintas neprieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija). Minėtame nutarime prieštaraujančia Konstitucijai pripažinta Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų valstybinių pensijų mokėjimas jų gavėjams, kurie po pensijos paskyrimo turi pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ir mokamos privalomosios valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokos. Atsižvelgiant į tai, kad išimtinė teisė spręsti, ar įstatymas ir kiti teisės aktai neprieštarauja Konstitucijai, suteikta Konstituciniam Teismui, tad kol nebuvo pripažintas Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies prieštaravimas Konstitucijai, ši teisės norma buvo teisėta ir valstybės institucijos. Kalėjimų departamentas, apskaičiuodamas valstybines pensijas, privalėjo ja vadovautis. Atsakovas vadovavosi galiojusiais teisės aktais, veikė pagal kompetenciją ir pagal teisės aktuose nustatytą tvarką ir neatliko neteisėtų veiksmų. Minėtas sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Utenos skyrius atsiliepime (b. l. 98–100) prašė atmesti pareiškėjo skundą.

VSDFV Utenos skyrius rėmėsi Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 13 d. nutarimu, nurodė, kad kol teisės aktai (jų dalys) Konstitucinio Teismo įstatyme nustatyta tvarka nėra pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai arba kol jie nėra nustatyta tvarka pripažinti netekusiais galios, juose nustatytas teisinis reguliavimas atitinkamiems teisinių santykių subjektams yra privalomas. Kalėjimų departamento sprendimas apskaičiuoti ir išmokėti pareiškėjui mažesnę valstybinę pensiją negu paskirtoji atitiko tuo metu galiojusio Laikinojo įstatymo nuostatas. Įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimui, pareiškėjui paskirta valstybinė pensija Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nurodytu pagrindu, kuris pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, nuo 2012 m. rugsėjo 1 d. nemažinta. Nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymas (toliau – ir Kompensavimo įstatymas), kurį priėmė Lietuvos Respublikos Seimas (toliau – ir Seimas), įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą. Kompensavimo įstatyme reglamentuota praradimų, kilusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarka.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2014 m. gruodžio 19 d. nutartyje nutarė kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar:

1) Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo (toliau – ir Pareigūnų ir karių pensijų įstatymas) 3 straipsnio 1 dalies 5 punktas (2007 m. sausio 18 d. redakcija) (Žin., 2007, Nr. 8-314; Nr. 18) „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams sukakusiems įstatymų arba statutų nustatytą išleidimo į atsargą amžių (jei toks amžius nenustatytas, – senatvės pensijos amžių) ir ištarnavusiems vidaus reikalų, valstybės saugumo, krašto apsaugos, prokuratūros sistemose, Specialiųjų tyrimų tarnyboje, Kalėjimų departamente ar jam pavaldžiose įstaigose ir valstybės įmonėse, muitinės sistemoje (dirbusiems muitinės mobiliosiose grupėse ar muitinės postuose arba atlikusiems kriminalinę žvalgybą ir (arba) ikiteisminį tyrimą) 5 ir daugiau metų“ tiek, kiek nebuvo draudimo gauti valstybinę pareigūnų pensiją valstybės / viešojoje tarnyboje einantiems pareigas ar valstybės valdžios funkcijas atliekantiems (Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, ministrams, Ministrui Pirmininkui, teisėjams) asmenims ir savivaldybių tarybų nariams, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams;

2) Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 11 straipsnio 1 dalis (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) (Žin., 2005, Nr. 71-2558) tiek, kiek nėra draudimo gauti valstybinę pareigūnų pensiją valstybės/ viešojoje tarnyboje einantiems pareigas ar valstybės valdžios funkcijas atliekantiems (Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, ministrams, Ministrui Pirmininkui, teisėjams) asmenims ir savivaldybių tarybų nariams, neprieštarauja Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams;

3) Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2010 m. spalio 26 d. redakcija) (Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek nebuvo draudimo gauti valstybinę pareigūnų pensiją valstybės/ viešojoje tarnyboje einantiems pareigas ar valstybės valdžios funkcijas atliekantiems (Seimo nariams, Respublikos Prezidentui, ministrams, Ministrui Pirmininkui, teisėjams) asmenims ir savivaldybių tarybų nariams, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams, taip pat nutarė sustabdyti šią administracinę bylą, kol įsiteisės dėl šio prašymo priimtas Konstitucinio Teismo procesinis sprendimas (b. l. 66–74).

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. nutartyje šią administracinę bylą atnaujino (b. l. 90–92), kadangi Konstitucinis Teismas 2016 m. sausio 26 d. išnagrinėjo bylą Nr. 39/2014-2/2015 ir priėmė nutarimą „Dėl Lietuvos Respublikos pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija) 1, 5 punktų, 11 straipsnio 1 dalies (2005 m. gegužės 19 d. redakcija) atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir bylos dalies nutraukimo“, kuriame pripažino, kad: 1) Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr.8-314) 1 punkto nuostata „Pareigūnų ir karių valstybinė pensija skiriama ir išmokama išėjusiems iš tarnybos šio įstatymo 1 straipsnyje nurodytiems pareigūnams ir kariams <...> ištarnavusiems vidaus reikalų <...> sistemose <...> 20 ir daugiau metų“ tiek, kiek ja nebuvo draudžiama teisėjams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Konstitucijai; 2) pripažino, kad Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo 3 straipsnio 1 dalies (2007 m. sausio 18 d. redakcija; Žin., 2007, Nr. 8-314) 5 punktas tiek, kiek juo nebuvo draudžiama valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Konstitucijai; 3) pripažino, kad Pareigūnų ir karių pensijų įstatymo (2005 m. gegužės 19 d. redakcija; Žin., 2005, Nr.71-2558) 11 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja nebuvo draudžiama teisėjams ir valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Konstitucijai; 4) nutraukė bylos dalį pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos administracinio teismo prašymą ištirti, ar Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis (2009 m. gruodžio 9 d. redakcija, Žin., 2009, Nr. 152-6820; 2010 m. vasario 11 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 23-1070; 2010 m. spalio 26 d. redakcija, Žin., 2010, Nr. 132-6717) tiek, kiek ja nebuvo draudžiama teisėjams ir valstybės tarnautojams gauti pareigūnų ir karių valstybinę pensiją, neprieštaravo Konstitucijos 52 straipsniui, konstituciniams teisinės valstybės, socialinės orientacijos, atsakingo valdymo principams.

III. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu (b. l. 108–113) pareiškėjo V. R. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2011 m. gruodžio 20 d. įgijo teisę į valstybinę pensiją (valstybinės pensijos dydis – 1 534,64 Lt) (Kalėjimų departamento 2012 m. sausio 20 d. sprendimas Nr. (597) NV-10 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos už tarnybą skyrimo“). Remiantis Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 7 d. pažyma Nr. LV-1420 „Apie paskirtą, perskaičiuotą ir nesumokėtą V. R. K. pareigūnų ir karių valstybinę pensiją“, pareiškėjo valstybinė pensija nuo skyrimo 2011 m. gruodžio mėn. mažinta pagal Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, o laikotarpiu nuo 2012 m. kovo mėn. iki 2012 m. birželio mėn. (imtinai) – ir pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnį.

Kalėjimų departamentas, atsakydamas į pareiškėjo 2013 m. spalio 21 d. prašymą, kuriame pareiškėjas prašė, be kita ko, priimti sprendimą ir išmokėti visą neteisėtai nesumokėtą valstybinės pensijos dalį, susidariusią nuo valstybinės pensijos paskyrimo, pateikti detalią informaciją, kokiu pagrindu nuo 2011 m. gruodžio 20 d. mažinta paskirta valstybinė pensija, 2013 m. lapkričio 7 d. sprendime Nr. 7S-901 „Dėl informacijos pateikimo“, be kita ko, nurodė, kad, perskaičiuodamas pareiškėjui paskirtą valstybinę pensiją, nuo 2011 m. gruodžio 20 d. taikė Laikinojo įstatymo 4 straipsnį, o nuo 2012 m. vasario 26 d. iki 2012 m. gegužės 5 d.

– ir Laikinojo įstatymo 5 straipsnį, kurio nuostatos galiojo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugsėjo 1 d.; remiantis LVAT 2013 m. kovo 12 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-519/2013, pagal ginčo metu galiojusį teisinį reguliavimą savo pažeistas teises dėl valstybinės pensijos mokėjimo pareiškėjas galėjo apginti per 3 metų terminą, tačiau nuo 2013 m. sausio 1 d. minėtas 3 metų terminas sutrumpintas iki 6 mėn. pagal Valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalį; pirmoji sumažinta valstybinė pensija pareiškėjui išmokėta 2012 m. vasario mėn., į Kalėjimų departamentą pareiškėjas kreipėsi 2013 m. spalio 21 d., taigi, praleido teisės aktuose nustatytą terminą; atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas priimti sprendimą dėl neišmokėtos valstybinės pensijos dalies išmokėjimo nenagrinėtinas.

Kalėjimų departamentas 2014 m. lapkričio 21 d. rašte Nr. 1S-4377 „Dėl informacijos pateikimo“ nurodė, kad pareiškėjas V. R. K. Kalėjimų departamente nuo 2012 m. vasario 22 d. iki 2012 m. gegužės 4 d. ėjo Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojo (A lygis 13 kategorija) pareigas, su raštu pateikė Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. vasario 21 d. įsakymą Nr. P-52 „Dėl skyrimo į pakaitinio valstybės tarnautojo pareigas“, kuriame pareiškėjas nuo 2012 m. vasario 22 d. paskirtas į pakaitinio valstybės tarnautojo – Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojo pareigas, kol į pareigas sugrįš V.

J., bet ne ilgiau kaip iki 2012 m. birželio 30 d., ir Kalėjimų departamento direktoriaus 2012 m. gegužės 2 d. įsakymą Nr. P-112 „Dėl atleidimo iš pakaitinio valstybės tarnautojo pareigų“, kuriame pareiškėjas 2012 m. gegužės 4 d. atleistas iš Kalėjimų departamento Sveikatos priežiūros skyriaus viršininko pavaduotojo pareigų.

Šioje administracinėje byloje skundo padavimo terminas nėra aktualus, nes skundas teisme gautas 2013 m. lapkričio mėn., o pareiškėjui valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas mažinta tik nuo 2012 m.

Pabrėžtina, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Kompensavimo įstatymui pareiškėjui jo skunde prašoma priteisti valstybinės pensijos dėl draudžiamųjų pajamų gavimo negauta suma bus kompensuota minėtame įstatyme nustatytomis sąlygomis ir tvarka. Pareiškėjas savo skunde remiasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu, kuriame buvo konstatuotas Laikinojo įstatymo tam tikrų nuostatų prieštaravimas Konstitucijai, o Konstitucinis Teismas 2014 m. kovo 7 d. sprendime Nr. KT8-S5/2014 nusprendė: „Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (Žin., 2012, Nr. 109-5528) motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto nuostata „praradimai, atsiradę dėl senatvės <...> pensijų mažinimo, <...> nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka“, motyvuojamosios dalies V skyriaus 5.5 punkto nuostata „šiuos sumažintų pensijų kompensavimo elementus įstatymu turi nustatyti įstatymų leidėjas; tik taip suprantamas šis teisinis reguliavimas neprieštarauja Konstitucijai“, motyvuojamosios dalies V skyriaus 19.5 punkto nuostata „praradimai, atsiradę inter alia dėl senatvės pensijų mažinimo, nebelikus ypatingos situacijos, būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka“ inter alia reiškia, kad, valstybėje nebelikus ypatingos situacijos ir atsiradus prielaidoms pagal objektyvius duomenis (ekonominius rodiklius, inter alia ekonomikos augimo rodiklius, valstybės sukauptas lėšas) įvertinti atitinkamas valstybės išgales, visiems asmenims turi būti užtikrintas jų patirtų praradimų, atsiradusių sumažinus (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai) senatvės pensijas, teisingas kompensavimas; tai pagal Konstituciją, inter alia konstitucinį socialinės darnos imperatyvą, gali būti tinkamai užtikrinta tik remiantis įstatymų leidėjo nustatytais patirtų praradimų kompensavimo dydžiais, terminais ir kitais esminiais elementais.

Išaiškinti, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo (Žin., 2012, Nr. 109-5528) motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkto, motyvuojamosios dalies V skyriaus 19.5 punkto nuostata „per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.)“ inter alia reiškia, kad įstatymų leidėjas turi nustatyti sumažintų (inter alia įstatymo nuostatomis, pripažintomis prieštaraujančiomis Konstitucijai) senatvės pensijų kompensavimo mechanizmą, inter alia kompensacijų mokėjimo pradžią ir protingą laikotarpį, per kurį dėl šių pensijų mažinimo atsiradę praradimai bus kompensuoti, atsižvelgdamas į ypatingos situacijos padarinius ir valstybės išgales, inter alia įvairius valstybės prisiimtus įsipareigojimus, inter alia susijusius su finansine drausme, taigi ir su valstybės biudžeto pajamų ir išlaidų subalansavimo imperatyvu.“

Pabrėžtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarime, jo motyvuojamosios dalies III skyriaus 6.5 punkte, yra taip pat aiškiai nustatyta, kad „siekdamas užtikrinti, kad praradimai, atsiradę dėl senatvės ar invalidumo pensijų mažinimo, taip pat dėl valstybinių pensijų mažinimo dideliu mastu, nebelikus minėtos ypatingos situacijos būtų per protingą laikotarpį teisingai kompensuoti, įstatymų leidėjas turi nepagrįstai nedelsdamas įstatymu nustatyti esminius sumažintų pensijų kompensavimo elementus (pagrindus, dydžius ir pan.), kuriais remiantis turėtų būti parengta sumažintų pensijų kompensavimo tvarka“. Todėl administraciniai teismai, galiojant įstatymams, numatantiems kompensavimo tvarką, negali ignoruoti tokių įstatymų, juose nustatytų tvarkos ir sąlygų. Vadinasi, nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojus Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo įstatymui valstybinių pensijų pensininkų prašymai tokio pobūdžio administracinėse bylose negalėjo būti ir negali būti tenkinami teismo sprendimais, nes teismas ignoruotų galiojančio įstatymo nuostatas, minėtus Konstitucinio Teismo aktus. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, pareiškėjo V. R. K. skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

IV. Pareiškėjas V. R. K. apeliaciniu skundu (b. l. 117–121) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Pareiškėjo manymu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai apribojo jo teisę į teisminę gynybą, pažeidė asmenų lygybės prieš įstatymą principą, kadangi Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime pripažino, jog Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalis prieštarauja Konstitucijai. Nuo šio nutarimo įsigaliojimo dienos, t. y. 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėjas įgijo teisę teismine tvarka ginti savo pažeistą teisę, šią teisę realizavo 2013 m. lapkričio 29 d. pateikdamas skundą teismui. Kompensavimo įstatymas įsigaliojo tik 2015 m. rugpjūčio 1 d., kai pareiškėjo byla jau turėjo būti išnagrinėta (pats teismas užtęsė bylos nagrinėjimą – priėmęs skundą, pirmąjį posėdį paskyrė tik po 10 mėnesių, o 2014 m. lapkričio 17 d., atnaujinęs bylos nagrinėjimą, paprašė visiškai nereikšmingų dokumentų, vėliau, t. y. 2014 m. lapkričio 18 d. savo iniciatyva kreipėsi į Konstitucinį Teismą, nors šioje dalyje Konstitucinis Teismas arba prašymo netyrė, arba konstatavo, kad teisinis teglamentavimas neprieštarauja Konstitucijai). Taigi buvo pažeista pareiškėjo teisė į operatyvų bylos nagrinėjimą. Be to, teismas citavo Konstitucinio Teismo 2004 m. kovo 7 d. nutarimą, tačiau nepaaiškino, kaip šio nutarimo nuostatos taikomos nagrinėjamai bylai ir pareiškėjo keliamam ginčui. Taip pat teismas, nespręsdamas ginčo iš esmės, nukrypo nuo suformuotos praktikos tokio pobūdžio bylose.

Atsakovas Kalėjimų departamentas su apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 131–133) prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo manymu, pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, įvertino visų procese dalyvavusių šalių argumentus, detaliai išnagrinėjo surinktą byloje dokumentinę medžiagą, tinkamai vadovavosi įstatymu ir nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą, objektyvų bei teisingą sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo. Taip pat atsakovas atkreipė dėmesį, kad Kompensavime įstatyme įtvirtinta, jog valstybinės pensijos kompensuojamoji suma bus išmokama 2016-2018 m. (Kompensavimo įstatymo 4 str.). Kalėjimų departamentas, vadovaudamasis Kompensavimo įstatymo nuostatomis, apskaičiavo apeliantui valstybinės pensijos kompensuojamąją sumą – 541,47 Eur, ir 2015 m. gruodžio 28 d. raštu Nr. 1S-4662 „Dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijų nepriemokų mokėjimo“ pateikė VSDFV Utenos skyriui.

Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV Utenos skyrius atsiliepime (b. l. 127–129) prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

VSDFV Utenos skyrius pažymi, kad, įgyvendindamas Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimą, Seimas 2015 m. birželio 30 d. priėmė Kompensavimo įstatymą, nustatantį praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarką. Esant šioms aplinkybėms, valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos, sumažintos dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo, bus kompensuotos vadovaujantis nurodyto įstatymo, įsigaliojusio nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. nuostatomis.

Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimas Nr. 7S-901 toje dalyje, kurioje atsisakyta išmokėti apeliantui neišmokėtą pareigūno valstybinės pensijos skirtumą nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. priėmimo metu Kompensavimo įstatymas nebuvo priimtas, todėl Kalėjimų departamentas neturėjo teisės priimti sprendimą dėl taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies kompensavimo. Pagal Kompensavimo įstatymo 3 straipsnį, senatvės pensijos kompensuojamosios sumos (susidariusios dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo) bus apskaičiuotos ir mokamos be pensijų gavėjų prašymų.

Taip pat Kompensavime įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., įtvirtinta, jog kompensacijos senatvės pensijų gavėjams, 2010-2011 m. dirbusiems ir gavusiems papildomai sumažintas pensijas, bus pradėtos išmokėti 2016 m. Kompensacijos nutarta išmokėti per trejus metus. 2016 m. antrojo ketvirčio paskutinį mėnesį senatvės pensijų gavėjams bus išmokėta 33 procentai praradimų, atsiradusių dėl pensijų mažinimo. 2017 ir 2018 metų pirmojo ketvirčio paskutinį mėnesį atitinkamai bus išmokėta po 33 ir 34 procentus praradimų.

Jeigu asmeniui apskaičiuota nepriemoka bus ne didesnė kaip 100 Eur, ji bus išmokėta visa 2016 m. antrojo ketvirčio paskutinį mėnesį. Taip pat VSDFV Utenos skyrius nesutinka su apelianto teiginiu, kad teismas nepagrįstai ilgai nagrinėjo visiškai standartinį ir nesudėtingą ginčą. ABTĮ 52 straipsnyje numatyta, kad pareiškėjas turi teisę atsisakyti skundo (prašymo) bet kurioje bylos nagrinėjimo stadijoje iki teismui išeinant į pasitarimų kambarį. Vadinasi, apeliantas pats, po Kompensavimo įstatymo įsigaliojimo nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d., galėjo kreiptis į teismą su pareiškimu, kuriame būtų nurodęs, kad atsisako skundo, nes nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. yra įsigaliojęs Kompensavimo įstatymas, kuriame yra visiškai sureguliuota praradimų, atsiradusių dėl valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų ir valstybinių pensijų, sumažintų dėl draudžiamųjų pajamų turėjimo, kompensavimo tvarka.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

V. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjui V. R. K. dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo susidariusios pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemokos už laikotarpį nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. (1 869,57 Lt) priteisimo.

Pareiškėjas, be kita ko, teismo prašė panaikinti Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 7S-901 „Dėl informacijos pateikimo“ dalį, kurioje atsisakyta nagrinėti jo prašymą dėl minėtos nepriemokos išmokėjimo, konstatavus, jog pareiškėjas praleido Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 37 straipsnio 2 dalyje nustatytą 6 mėnesių terminą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 11 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą, konstatavęs, jog nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas ir valstybinių pensijų pensininkų prašymai tokio pobūdžio administracinėse bylose negali būti tenkinami teismo sprendimais, nes teismas ignoruotų galiojančio įstatymo nuostatas.

Apeliacinio teismo teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.). Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 136 straipsnyje nustatyta tvarka, su minėta pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

Pasisakydama dėl Kompensavimo įstatymo reikšmės nagrinėjamai bylai, kolegija pirmiausia pažymi, kad šioje byloje nagrinėjamas pareiškėjo skundas teismui buvo paduotas 2013 m. lapkričio 29 d., t. y. dar iki Kompensavimo įstatymo priėmimo ir jo įsigaliojimo 2015 m. rugpjūčio 1 d.

Nagrinėdama iš esmės analogišką situaciją, LVAT teisėjų kolegija 2016 m. liepos 11 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-1689-502/2016 konstatavo, jog tai, kad nuo 2015 m. rugpjūčio 1 d. įsigaliojo Kompensavimo įstatymas, kuriuo, be kita ko, yra nustatyta ir dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymo mokėtos sumažintos valstybinės pensijos kompensavimo tvarka, nesudaro pagrindo netenkinti šioje byloje pareiškėjo skundo reikalavimo, susijusio su tuo, kad Vidaus reikalų ministerija nepagrįstai pareiškėjui ginčo laikotarpiu mokėjo sumažintą pensiją. Atsižvelgusi į tai, kad tokios pozicijos laikomasi ir vėlesnėje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., 2016 m. lapkričio 2 d. nutartį adm. byloje Nr. A-1977-143/2016 ir kt.), teisėjų kolegija neturi pagrindo šia praktika nesivadovauti ir nagrinėjamu atveju (ABTĮ 13 str., Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 str. 4 d.). Teisėjų kolegija, sutikdama su LVAT paminėtuose sprendimuose plačiai išdėstytais argumentais (jų nekartodama) ir jiems pritardama, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo dalis, kuria atmestas pareiškėjo reikalavimas priteisti dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies taikymo sumažintos pensijos dalį, negali būti pripažinta pagrįsta, todėl yra naikintina (ABTĮ 143 str.).

Kadangi Vilniaus apygardos administracinis teismas apeliaciniu skundu skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, kad šioje administracinėje byloje skundo padavimo terminas nėra aktualus, nes pareiškėjo skundas teisme gautas 2013 m. lapkričio mėn., o valstybinė pensija pagal Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatas jam buvo mažinta tik nuo 2012 m. kovo mėn., pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą turėjo nagrinėti iš esmės.

Pasisakydama dėl Laikinojo įstatymo 5 straipsnio taikymo teisėtumo ir pagrįstumo, kolegija pažymi, kad šios materialinės teisės normos taikymas pareiškėjui prasidėjo nuo 2012 m. kovo mėnesio ir buvo tęsiamas iki 2012 m. birželio 30 d. (žr., b. l. 9).

Atsižvelgiant į pirmiau nurodytą pareiškėjo skundo reikalavimo apimtį laike, nagrinėjamai bylai yra aktualus Laikinojo įstatymo 5 straipsnio nuostatų taikymas per laikotarpį nuo 2012 m. sausio 1 d. (kai įsigaliojo Laikinojo įstatymo 15 str. 2011 m. gruodžio 20 d. įstatymo Nr. XI-1821 redakcija) iki 2012 m. rugsėjo 1 d. Pasisakydama dėl šios materialinės teisės normos konstitucingumo, kolegija pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimu ji buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai. Tai, be kita ko, reiškia, kad tokio pobūdžio administracinėse bylose teismas privalo paisyti Konstitucijos 110 straipsnio nustatyto imperatyvo netaikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai, ir tais atvejais, kai tokį įstatymą viešojo administravimo subjektas buvo pritaikęs tuomet, kai jis Konstitucinio Teismo dar nebuvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai. Tokios teisės taikymo pozicijos yra laikomasi administracinių teismų praktikoje panašaus pobūdžio administracinėse bylose. Todėl kolegija, atsižvelgdama į Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 7 d. pažymą Nr. LV-1420 (b. l. 9), kurioje nurodyta, jog laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d., kai pareiškėjui paskirtos pensijos apskaičiavimui buvo taikomos Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatos, susidarė 1 869,57 Lt (541,46 Eur) nepriemoka, sprendžia, kad ši suma pareiškėjui priteisiama iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į LVAT praktiką, suformuotą nagrinėjant ginčus dėl pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dydžio ribojimo taikant Laikinąjį įstatymą (žr. LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį adm. byloje Nr. A552-519/2013 ir 2013 m. lapkričio 7 d. nutartį adm. byloje Nr. A444-2232/2013), nurodo, jog reikalavimams dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos pareikšti procesinis terminas yra 3 metai. Todėl, įvertinusi tai, kad pareiškėjas į Kalėjimų departamentą dėl 2012 m. kovo – 2012 m. birželio mėnesiais susidariusios pensijos nepriemokos paskaičiavimo kreipėsi 2013 m. lapkričio 7 d., sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadą, kad pareiškėjas nepraleido 3 metų termino kreiptis dėl pensijos nepriemokos. Atsižvelgiant į išdėstytą, pareiškėjo ginčijama Kalėjimų departamento 2013 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 7S-901 „Dėl informacijos pateikimo“ dalis panaikinama.

Apibendrindama išdėstytą, apeliacinio teismo teisėjų kolegija tenkina pareiškėjo V. R. K. apeliacinį skundą, panaikina Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą ir priima naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkina ir priteisia jam iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento, 1 869,57 Lt (541,46 Eur) pareigūnų ir karių valstybinės pensijos nepriemoką, susidariusią laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. taikant Laikinojo įstatymo 5 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjo V. R. K. apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 11 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo V. R. K. skundą tenkinti.

Priteisti pareiškėjui V. R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos, laikotarpiu nuo 2012 m. kovo 1 d. iki 2012 m. birželio 30 d. neteisėtai neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį – 1 869,57 Lt (541,46 Eur) (penkis šimtus keturiasdešimt vieną eurą 46 euro centus).

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai

Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė