2023-05-30 Nr. BB-4063-1-01-1-42899-2016-4 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Pareiškimo Nr. DOK-1965/2023

Teisminio proceso Nr. 1-01-1-42899-2016-4

Procesinio sprendimo kategorija 2.15.2.3.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. gegužės 30 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Jokimaitės (kolegijos pirmininkė), Olego Fedosiuko ir Algimanto Valantino (pranešėjas),

išnagrinėjo nuteistojo V. L. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Bylos esmė

1. Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendžiu (patikslintas Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. kovo 5 d. nutartimi) V. L. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 300 straipsnio 3 dalį kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių; civilinės ieškovės UAB „B.“ civilinis ieškinys paliktas nenagrinėtas.

2. Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2022 m. kovo 22 d. nuosprendžiu panaikintas Šiaulių apylinkės teismo 2021 m. vasario 25 d. nuosprendis ir priimtas naujas nuosprendis: V. L. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį 250 MGL (9415 Eur) dydžio bauda; civilinės ieškovės UAB „B.“ civilinis ieškinys atmestas.

3. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2023 m. vasario 23 d. nutartimi nuteistojo V. L., jo gynėjo advokato G. Danėliaus kasaciniai skundai atmesti.

4. V. L. nuteistas už tai, kad, būdamas UAB „Ž.“ generalinis direktorius ir pagal 2000 m. liepos 13 d. Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo (su vėlesniais pakeitimais) 37 straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas būdamas atsakingas už bendrovės ūkinės veiklos organizavimą, 2016 metais, tiksliai nenustatytu laiku, tačiau ne vėliau kaip 2016 m. balandžio 18 d., veikdamas kartu su Ž. J., nurodė UAB „Ž.“ vadybininko pareigas einančiam J. V. pagaminti 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartį, šioje sutartyje nurodė įrašyti tikrovės neatitinkančius duomenis apie tai, kad jis, kaip UAB „Ž.“ vadovas, ir Ž. J., kaip fizinis asmuo, 2012 m. liepos 19 d. sudarė laidavimo sutartį, pagal kurią laiduotojas Ž. J. įsipareigojo visu savo turtu atsakyti UAB „Ž.“ už ŽŪKB „D.“, kurioje ėjo vadovo pareigas, prisiimtas prievoles tuo atveju, jeigu ŽŪKB „D.“ tinkamai neįvykdys visų ar dalies savo įsipareigojimų UAB „Ž.“, ir UAB „Ž.“ pareikalavus Ž. J. išduos UAB „Ž.“ paprastąjį neprotestuotiną vekselį už turimas ŽŪKB „D.“ skolas. Šią sutartį jis, kaip UAB „Ž.“ vadovas, ir Ž. J. pasirašė ir taip suklastojo tikrą dokumentą tam, kad pagrįstų 2014 m. liepos 1 d. 852 288 Eur sumos paprastąjį neprotestuotiną vekselį, kuriuo Ž. J. įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti UAB „Ž.“ vekselyje nurodytą sumą. Po to 2016 m. balandžio 18 d. šio žinomai suklastoto tikro dokumento kopiją, o 2016 m. gegužės 27 d. šio žinomai suklastoto tikro dokumento originalą UAB „Ž.“ pateikė Šiaulių apygardos teismui, kuriame buvo nagrinėjama civilinė byla pagal ieškovės UAB „B.“ ieškinį atsakovams Ž. J. ir UAB „Ž.“ (tretieji asmenys R. K. ir BŽŪKB „D.“) dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo.

II. Pareiškimo dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo argumentai

5. Pareiškimu nuteistojo V. L. gynėjas prašo: atnaujinti baudžiamosios bylos Nr. 1A-6-282/2022 (ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-42899-16, pirmosios instancijos teismo bylos Nr. 1-21-766/2021) nagrinėjimą dėl akivaizdžiai netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo; panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2022 m. kovo 22 d. apkaltinamąjį nuosprendį bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. vasario 23 d. nutartį ir nutraukti baudžiamąją bylą. Pareiškėjas nurodo:

5.1. BK 300 straipsniu siekiama apsaugoti tokias su valdymo tvarka siejamas vertybes kaip dokumentų ir juose esančių įrašų tikrumas, informacijos, esančios dokumente, patikimumas, normali, teisinga dokumentų apyvarta. Teisinė apsauga suteikiama tiek dokumentų, kuriuose užfiksuoti duomenys yra reikšmingi valstybės ir savivaldos institucijų normaliai veiklai, tiek privačių asmenų sukurtų dokumentų apyvartai (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-175-303/2015). Svarbiausias dokumento formai keliamas reikalavimas yra jo tinkamumas paliudyti (įrodyti, patvirtinti) juridinį faktą.

Suklastotais ar netikrais dokumentais atitinkamai turėtų būti laikomi tokios formos raštai, kurie tam tikromis aplinkybėmis yra tinkami melagingam faktui paliudyti (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-282-788/2018, 2K-7-82-699/2018, 2K-227-976/2021). Netikru dokumentu teismų praktikoje paprastai vadinamas dokumentas, surašytas ar kitaip pagamintas kito asmens vardu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-361/2012), išoriškai panašus į tikrą, bet pagamintas asmens, neturinčio teisės pagaminti dokumentą (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-205-699/2016), žinomai melagingas tikrovėje neegzistuojantis dokumentas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-600/2012), netikras ir pagal formą, ir pagal turinį (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017).

Kvalifikuojant veiką pagal BK 300 straipsnį, būtina nustatyti tiesioginę kaltininko tyčią, t. y. kad jis suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, suprato, kad gamina, klastoja ar disponuoja žinomai netikru ar žinomai suklastotu tikru dokumentu, kuris gali sukelti neigiamų teisinių pasekmių, ir norėjo taip veikti. Nors baudžiamajai atsakomybei už disponavimą netikrais ir suklastotais dokumentais kilti nebūtina, kad dėl to atsirastų konkretūs neigiami padariniai, teismų praktikoje pabrėžiama, kad gali pasitaikyti tokių atvejų, kai disponavimas dokumentu, kuriame įrašyti tikrovę neatitinkantys faktai, yra formalaus pobūdžio, nes realiai negali pažeisti fizinių ar juridinių asmenų teisių arba sukelti minėtiems asmenims ar valstybei teisiškai reikšmingų padarinių.

Tokiais atvejais gali būti konstatuota, kad veika nėra pavojinga baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-263/2010, 2K-559/2011, 2K-161/2012, 2K-7-251/2013 ir kt.) arba yra mažareikšmė (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-387/2008, 2K-409/2011, 2K-416/2012, 2K-413-895/2016 ir kt.).

5.2. Šioje byloje tikslinga atsakyti į klausimą, ar V. L. (ir Ž. J.) veiksmai buvo teisėti: ar buvo poreikis sudaryti laidavimo sandorį, ar laidavimo sutarties forma buvo keičiama, jei taip – turint kokį tikslą, ar šie veiksmai atitinka dokumentų suklastojimo objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius. Šiame kontekste kaip papildomas kriterijus, atribojantis baudžiamąją atsakomybę nuo kitų deliktų, aktualus klausimas dėl galimai suklastoto dokumento, kaip nusikalstamos veikos dalyko, ir civilinės sutarties, patvirtinančios tariamąjį ar apsimestinį sandorį, santykio.

5.3. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.78 straipsnio 1, 5 dalimis, 1.86 straipsnio 1 dalimi, 1.87 straipsnio 1–3 dalimis, tariamuosius ir apsimestinius sandorius patvirtinančiose sutartyse iš esmės yra įtvirtinama tikrovės neatitinkanti informacija ir tai gali tapti pagrindu tokias sutartis pripažinti suklastotomis. Kita vertus, toks vertinimas ne visada atitiktų nusikalstamos veikos pavojingumo kriterijų, taip pat baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio (paskutinė priemonė) principą ir galėtų reikšti nepagrįstą civilinių teisinių santykių kriminalizavimą. Kasacinės instancijos teismo praktikoje yra pasisakyta, kad apsimestinio sandorio įforminimas sutartimi savaime nereiškia, jog ši sutartis suklastota (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-19-942/2017). Tas pats pasakytina ir apie tariamąjį sandorį patvirtinančios sutarties surašymą. Nors tokios sutarties turinys yra glaudžiai susijęs su intelektinio suklastojimo koncepcija baudžiamojoje teisėje, tačiau ir šiuo atveju būtina atsižvelgti į tai, kad tariamojo sandorio teisinių pasekmių klausimas pirmiausia yra civilinės teisės reguliavimo sritis ir civilinių bylų nagrinėjimo dalykas. Spręsdami klausimą dėl sutarčių pripažinimo suklastotais dokumentais, teismai privalo ne tik įsitikinti, kad sutartyje nurodyti duomenys įtvirtina tikrovėje nebūtus faktus, bet ir įvertinti pačios sutarties galimų neigiamų pasekmių pavojingumą, tikrųjų sutarties sudarymo tikslų keliamą grėsmę trečiųjų asmenų teisėms, teisinei tvarkai ir visuomenės interesams. Atsižvelgtina ir į tai, ar vertinamo tariamojo ar apsimestinio sandorio atskleidimas ir jo pažeistų kitų asmenų teisių atkūrimas nepriklauso išskirtinai kitų teisės šakų (administracinių nusižengimų, civilinės, mokesčių, darbo) reguliavimo sričiai.

5.4. Nagrinėjamoje byloje apklausti Ž. J., V. L. ir J. V. kategoriškai patvirtino, kad laidavimo sutartis buvo pasirašyta 2012 m. liepos 19 d., šią dieną buvo sudaryta ir kreditavimo sutartis. Ž. J. neatsiskaičius iki 2013 m. spalio 1 d., 2013 m. spalio 15 d. buvo pasirašyta skolos atidėjimo sutartis. Nutraukus šią sutartį dėl jos sąlygų nevykdymo, 2014 m. buvo išrašytas paprastasis neprotestuotinas vekselis. Kai 2013 m. J. V. pastebėjo klaidą laidavimo sutartyje (neteisingą Ž. J. asmens kodą), jis pakeitė sutarties rekvizitus (nurodė teisingą asmens kodą ir pataisė įmonės adresą), atspausdindamas ir pakeisdamas antrą sutarties lapą.

Šie parodymai ir byloje ištirta rašytinė medžiaga nėra nuginčyti ir teismų nekvestionuojami. Šiaulių apygardos teismas, faktiškai analizuodamas tik specialisto išvadų fragmentus, pasisakė tik dėl 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutarties (atsižvelgdamas į jos korekcijas) realumo jos sudarymo dieną ir konstatavo, kad ši sutartis, įvertinus jos turinį, negalėjo būti sudaryta tą dieną, tačiau sandorio sudarymo faktas liko nenuginčytas. Poreikis sudaryti laidavimo sutartį egzistavo šio sandorio sudarymo metu – tai patvirtino ne tik Ž.

J., V. L. ir J. V. parodymai dėl sandorio sudarymo aplinkybių, bet ir rašytinė bylos medžiaga: laidavimo sutarčiai sąlygas sudarė 2011 m. rugpjūčio 11 d. kreditavimo sutartis Nr. 12-005CV ir 2012 m. liepos 19 d. kreditavimo sutartis Nr. KP-277-2012-170, pagal kurias ŽŪKB „D.“ turėjo laiku atsiskaityti su UAB „Ž.“. Su ŽŪKB „D.“ pasirašytose kreditavimo sutartyse buvo nurodoma, kad, klientui neatsiskaičius iki nurodytos datos, šios bendrovės vadovas įsipareigoja pasirašyti ir išduoti vekselį. 2012 m. sudarant kreditavimo sutartį, bendrovei „Ž.“ buvo kilę pagrįstų abejonių dėl bendrovės „D.“ gebėjimo laiku atsiskaityti, todėl buvo surašyta ir laidavimo sutartis. 2013 m. spalio 15 d. pasirašyta skolos atidėjimo sutartis; 2014 m. liepos 1 d. surašytas 852 288 Eur sumos paprastasis neprotestuotinas vekselis, kuriuo Ž.

J. įsipareigojo iki 2014 m. gruodžio 31 d. sumokėti UAB „Ž.“ vekselyje nurodytą sumą. Šie dokumentai nėra klastoti, su tuo sutinka ir Šiaulių apygardos teismas. Šios faktinės aplinkybės patvirtina, kad 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sandoris buvo sudarytas, pasirašant 2012 m. liepos 19 d. sutartį, kurios sudarymo ir pasirašymo aplinkybės (iki tam tikrų laidavimo sutarties rekvizitų pakeitimo momento) net nebuvo šios bylos tyrimo dalykas.

5.5. Civilinėje teisėje taikomi principai, kad sutarčių reikia laikytis (lot. pacta sunt servanda) ir kad sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis), nepaneigia šalių teisės laisva valia spręsti sutarties galiojimo metu kylančius klausimus (išskyrus įstatymuose nurodytas išimtis) ir pirmiausia yra skirti būtent sutarties šalių tarpusavio santykių reguliavimui (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-216-628/2021). CK 6.189 straipsnio 2 dalis nurodo, kad šalys gali nustatyti, jog sutartis taikoma iki jos sudarymo atsiradusiems jų santykiams. Šio straipsnio 2 dalis leidžia šalims suteikti sutarčiai grįžtamąją galią, tai yra nustatyti, kad ji taikoma ir tiems santykiams, kurie tarp jų susiklostė prieš sudarant sutartį. Išnagrinėtoje byloje nebūtų teisinio ginčo dėl galimo dokumento suklastojimo buvimo, jei, 2013 m. J. V. pastebėjus klaidą 2012 m. liepos 19 d. laidavimo sutartyje ir pakeitus sutarties rekvizitus, jame būtų padaryta žyma, kad tai originalaus dokumento atkūrimas. Tačiau toks procedūrinis netikslumas ir teisinis neišmanymas, jei šalys pritarė tokiam pakeitimui ir toliau vykdė šią sutartį, remiantis CK 6.189 straipsnio nuostatomis, nėra adekvatus baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybei už tokius veiksmus. Jokia nusikalstama veika dėl tokių neatitikimų negali būti padaroma, kadangi tai išimtinai civilinės teisenos dalykas, kuris vertinamas teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje.

5.6. Kadangi nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad V. L. ir Ž. J. veiksmai yra teisėti (laidavimo sandorio poreikis buvo akivaizdus, pagrįstas byloje išreikalautais dokumentais, rašytinė sutartis egzistavo nuo sandorio sudarymo momento, vėliau ši sutartis neesmingai pakeista), laidavimo sutartis neatitinka nei tariamojo, nei apsimestinio sandorio sąvokų, kiti dokumentai, lėmę šios sutarties pasirašymą, yra tikri, nuteistųjų veiksmuose nėra subjektyviojo požymio – tyčios klastoti dokumentą. Įvertinus formalaus pobūdžio laidavimo sutarties neatitikimą, kuris nesukėlė neigiamų teisinių pasekmių (Šiaulių apygardos teismas patvirtino, kad žala kitiems asmenims nepadaryta), ir baudžiamosios atsakomybės kaip ultima ratio principą, akivaizdu, kad nuteistųjų V. L. ir Ž. J. veiksmai, susiję su laidavimo sutarties korekcija, nėra pavojingi baudžiamųjų įstatymų požiūriu ir neužtraukia baudžiamosios atsakomybės. Darytina išvada, kad Šiaulių apygardos teismas, laidavimo sutarties surašymą ir pateikimą vertindamas kaip tikro dokumento suklastojimą bei panaudojimą ir nuteistųjų veiksmus kvalifikuodamas pagal BK 300 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

III. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo argumentai ir išvados

6. Nuteistojo V. L. gynėjo advokato G. Danėliaus pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo netenkintinas.

7. Nuteistojo V. L. gynėjo pareiškimas dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo paduotas Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 451 straipsnio 1 punkto pagrindu – juo nesutinkama su nuteistojo pripažinimu kaltu ir nuteisimu už nusikalstamos veikos, nurodytos BK 300 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir prašoma baudžiamąją bylą nutraukti.

8. Pagal BPK 451 straipsnio nuostatas, išnagrinėtos baudžiamosios bylos atnaujinamos, jeigu pagal nuosprendžiuose ir nutartyse nurodytas aplinkybes yra pagrindas manyti, jog akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia, be kita ko, panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti (1 punktas). Taigi baudžiamoji byla BPK 451 straipsnio 1 punkto pagrindu gali būti atnaujinta tik esant dviem sąlygoms: pirma, joje akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas, antra, reikia priimti šiame punkte nustatytą sprendimą (nutraukti bylą).

9. Baudžiamosios bylos atnaujinimas dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo yra išimtinė procedūra, kuri galima tik BPK 451 straipsnyje tiksliai nurodytais pagrindais ir sąlygomis. Sprendžiant, ar atnaujinti baudžiamąją bylą dėl akivaizdžiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo, yra vertinamas tik baudžiamojo įstatymo pritaikymas konkrečioms teismų nuosprendžiais ir (ar) nutartimis nustatytoms bylos aplinkybėms. Pagal teismų praktiką, BPK 451 straipsnyje nurodytas akivaizdžiai netinkamas baudžiamojo įstatymo pritaikymas yra tada, kai be papildomo tyrimo ir vertinimo nustatoma aiški nuosprendyje ar nutartyje nustatytų faktinių bylos aplinkybių neatitiktis pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nustatytoms sąlygoms. Sprendžiant bylos atnaujinimo klausimus, nuosprendžiuose ir nutartyse nustatytos bylos aplinkybės nekvestionuojamos, preziumuojama, kad jos nustatytos teisingai, ir svarstomas tik jų atitikties pritaikyto baudžiamojo įstatymo normoje nurodytoms sąlygoms klausimas (išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis atnaujintoje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-3/2011).

10. Kaip matyti iš pareiškimo turinio, jame, pasiremiant nuteistųjų V. L., Ž. J. ir liudytojo J. V. duotais parodymais, taip pat nurodomais dokumentais (sutartimis, vekseliu), pakartojama apeliacinės instancijos teismo nustatytų faktinių aplinkybių neatitinkanti versija dėl inkriminuotos laidavimo sutarties pasirašymo 2012 m. liepos 19 d. ir šios sutarties, 2013 metais J. V. joje pastebėjus klaidą, ištaisymo (nurodant teisingą Ž. J. asmens kodą ir pataisant UAB „Ž.“ buveinės adresą), reiškiama subjektyvi pareiškėjo nuomonė, kad poreikis sudaryti laidavimo sutartį egzistavo šio sandorio sudarymo metu (esą bendrovei „Ž.“ kilo pagrįstų abejonių dėl bendrovės „D.“ gebėjimo laiku atsiskaityti), ir, savaip interpretuojant ištirtus bylos įrodymus, teigiama, kad 2013 metais atliktas laidavimo sutarties rekvizitų pakeitimas, joje nenurodžius, jog tai originalaus dokumento atkūrimas, yra tik procedūrinis netikslumas, nepatvirtinantis baudžiamojo nusikaltimo buvimo, kad laidavimo sutartis nėra tariamasis ar apsimestinis sandoris, o nuteistojo V. L. (ir Ž. J.) veiksmai yra teisėti, nes nėra subjektyviojo požymio – tyčios klastoti inkriminuotą dokumentą.

11. Teisėjų kolegija pažymi, kad minėti argumentai, kuriais nesutinkama su apeliacinės instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir jų pagrindu nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis, prašant kitaip vertinti šio teismo nustatytas faktines aplinkybes, kurios pasitvirtino ir bylą išnagrinėjus kasacinės instancijos teisme, nepatvirtina BPK 451 straipsnyje nustatytų pagrindų atnaujinti baudžiamąją bylą buvimo.

12. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad paduotame pareiškime nėra argumentų, kurie leistų daryti išvadą, jog nagrinėjamu atveju pagal apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje nustatytas aplinkybes baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai, todėl tenkinti pareiškimą ir atnaujinti baudžiamąją bylą dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo (BPK 451 straipsnio 1 punktas) nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 453 straipsnio 3 dalimi,

n u t a r i a :

Atmesti nuteistojo V. L. gynėjo advokato Giedriaus Danėliaus pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo dėl aiškiai netinkamo baudžiamojo įstatymo pritaikymo.

Teisėjai Sigita Jokimaitė

Olegas Fedosiukas

Algimantas Valantinas