2013-12-11 Nr. AB-9904-3-62-3-01288-2013-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. AS525-1025/2013

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01288-2013-9

Procesinio sprendimo kategorija 67.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2013 m. gruodžio 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo A. D. atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarties, kuria buvo atsisakyta taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. D. skundą atsakovui Birštono savivaldybės administracijai, trečiajam suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. D. su skundu ir patikslintu skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas:

1) panaikinti Birštono savivaldybės administracijos 2013 m. rugsėjo 18 d. rašte Nr. (13.1)-SR-1178 „Dėl grąžintinos žemės Birštono mieste“ išdėstytą sprendimą, kuriuo atsisakoma ginčo teritorijoje suformuoti grąžintiną žemės sklypą;

2) įpareigoti atsakovą A. ir M. L. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės ribose, pridedamame plane pažymėtose linijomis ir skaičiais 1, 2, 3 6, 1 suprojektuoti žemės sklypą nuosavybės teisių atkūrimui natūra, organizuoti žemės sklypo kadastrinius matavimus, patvirtinti nekilnojamojo daikto (žemės sklypo) kadastro duomenų byloje esantį žemės sklypo planą, kuriame turi būti nurodyti kadastro duomenys: pagrindinė žemės naudojimo paskirtis, naudojimo būdas, specialios žemės naudojimo sąlygos.

Taip pat pateiktas prašymas iki teismo sprendimo įsiteisėjimo šioje byloje taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones bei uždrausti atsakovui su ginčo žemės sklypu atlikti bet kokius veiksmus (projektuoti sklypus, perduoti žemę tretiesiems asmenims, ją parduoti, išnuomoti ir pan.) dėl kurių galėtų pasunkėti teismo sprendimo įvykdymas.

Pagrįsdamas reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, nurodė, kad atsakovas, žinodamas, kad 2002 m. rugpjūčio 2 d. Birštono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 74 ir juo patvirtintas detalusis planas bei šio sprendimo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 1392 yra padaryto nusikaltimo, detalaus plano suklastojimo, pasekmė, ne tik nesiėmė priemonių ir veiksmų nusikaltimo pasekmėms pašalinti, o priešingai, toliau vadovaujasi minėtu suklastotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, siekia realizuoti neteisėtą, suklastotą dokumentą, pažeidinėja pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises, atlieka priešingus teisei veiksmus ir siekia ginčo sklypo perdavimo tretiesiems asmenims ar priemonių numatytų suklastotu detaliuoju planu, realizavimo, dėl ko nuosavybės teisių atkūrimas taptų negalimas.

II. Kauno apygardos administracinis teismas 2013 m. spalio 24 d. nutartimi prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo atmetė.

Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 71 straipsnio 1 ir 3 dalimis, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotomis teisės aiškinimo taisyklėmis sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo klausimą, pažymėjo, kad sprendžiant reikalavimo priemonių užtikrinimo tikslingumo klausimą bei vertinant tokio pareiškėjo pareikšto prašymo pagrįstumą, paties ginčijamo administracinio akto teisėtumo klausimas neanalizuotinas. Teismas neturi teisės iš anksto vertinti ir pasisakyti dėl bylos baigties. Tačiau šiuo atveju nustatytina, ar galėtų pasunkėti arba pasidaryti negalimas teismo sprendimo, kuriuo būtų tenkinami pareiškėjo reikalavimai, įvykdymas tuomet, jeigu nebūtų imtasi įstatyme numatytų reikalavimo užtikrinimo priemonių.

Teismas vertino, kad pareiškėjas, prašydamas teismo uždrausti atsakovui su ginčo žemės sklypu atlikti bet kokius veiksmus (projektuoti sklypus, perduoti žemę tretiesiems asmenims, ją parduoti, išnuomoti ir pan.) iki teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos, siekia, kad nebūtų ginčo sklypas perleistas tretiesiems asmenims ar kitaip realizuotas. Pareiškėjas pateikdamas tokį prašymą nenurodė konkrečiai koks yra ginčo žemės sklypo unikalus numeris ar kitokio apibūdinimo, kurį išskirtų jį iš kitų žemės sklypų. Skundo aplinkybėse nurodytas ginčo sklypas, kuris pažymėtas numeriais. Teismas pažymėjo, kad prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo turi būti konkretus, argumentuotas ir pagrįstas rašytinais įrodymais, patvirtinančiais kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti ar pasidaryti negalimas. Pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo įvykdymą, tenka asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr. pvz., 2011 m. lapkričio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS525-801/2011). Pareiškėjas prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo motyvuoja tuo, kad atsakovas siekia realizuoti suklastotą dokumentą, atlieka priešingus teisei veiksmus ir siekia ginčo sklypą perleisti tretiesiems asmenims. Pareiškėjas nepateikia jokių dokumentų, kurie pagrįstų nurodytas prašymo aplinkybes. Be to, pareiškėjas teismo prašo uždrausti atsakovui atlikti bet kokius veiksmus su ginčo sklypu, tačiau jų nekonkretizuoja. ABTĮ 71 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatyta, jog teismas gali taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – uždrausti atsakovui atlikti tam tikrus veiksmus. Tuos veiksmus pareiškėjas ir turi nurodyti motyvuojant prašymą dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo administracinėje byloje. Atsižvelgęs į šiuos argumentus bei įvertinęs pareiškėjo nurodytas aplinkybes dėl būtinybės užtikrinti reikalavimą, teismas vertino, jog negalima daryti išvados, kad šiuo atveju yra pagrindas taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę.

Teismas pažymėjo, kad vadovaujantis ABTĮ 71 straipsnio 1 dalies nuostatomis, pareiškėjui išlieka teisė bet kurioje proceso stadijoje pakartotinai kreiptis į teismą su prašymu taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir pateikti naujus įrodymus bei motyvus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumo.

III. Pareiškėjas A. D. pateikė atskirąjį skundą, kuriuo prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį panaikinti ir išspręsti klausimą iš esmės − pareiškėjo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones tenkinti pilnai.

Atskirajame skunde nurodo šiuos argumentus:

1. nesutinka su teismo išvada, kad pareiškėjo prašymas nekonkretus, nes nenurodyta, kokias reikalavimo užtikrinimo priemones prašoma taikyti. Pažymi, jog aiškiai nurodė, kad prašo uždrausti atsakovui ginčo sklypo ribose projektuoti žemės sklypus, perduoti žemę tretiesiems asmenims, ją parduoti, išnuomoti ir pan., t. y. uždrausti atlikti bet kokius kitus veiksmus, dėl kurių atlikimo pasunkėtų teismo sprendimo vykdymas pareiškėjo skundo tenkinimo atveju, t. y. teismui įpareigojus ginčo teritorijoje atkurti nuosavybės teises.

2. Dėl unikalių sklypų numerių nurodymo, pažymi, kad nutartyje juos nurodyti reikalaujama nepagrįstai. Pažymi, jog unikalus numeris sklypui suteikiamas tik tuomet, kai jis užregistruojamas Nekilnojamojo turto kadastre, o toks veiksmas priklauso tik nuo atsakovo valios. Mano, kad pateikdamas iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo kartografinę medžiagą bei atsakovo suklastoto detaliojo plano ištrauką su joje pažymėtomis iki nacionalizacijos turėto žemės sklypo ribomis, pateikė pakankamai detalų ir labai tikslų žemės dalies, kuriai prašo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, apibūdinimą. Šiuo aspektu akcentuoja ir tai, kad vieną iš planų yra parengęs pats atsakovas, todėl jam būtų aiški draudimų galiojimo vieta ir ribos. Priešingu atveju, reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas nagrinėjamu atveju taptų neįmanomu.

3. Mano, jog pateikė pakankamai įrodymų patvirtinančių reikalavimo užtikrinimo priemonių būtinumą. Į bylą pateikti įrodymai iš baudžiamosios bylos vienareikšmiškai patvirtina, kad pagrindinis dokumentas − detalusis planas − yra suklastotas ir tai patvirtinta įsiteisėjusiais teismo sprendimais. Taip pat pateikti rašytiniai įrodymai, kad atsakovas ir toliau siekia suklastoto dokumento bei jo pasekoje atsiradusių kitų dokumentų realizavimo. Mano, kad reikalavimas pateikti dar daugiau įrodymų yra perteklinis ir nesąžiningas pareiškėjo atžvilgiu, tokiais įrodymais gali disponuoti tik atsakovas, pareiškėjas jų gauti negali.

4. Pažymi, jog spręsdamas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, teismas turi įvertinti dvi galimybes, du blogiausius įvykių scenarijus ir atsakyti į klausimą, kas nutiktų pritaikius reikalavimo užtikrinimo priemones, ir kas nutiktų jų nepritaikius. Nagrinėjamu atveju, reikalavimo užtikrinimo priemonių pritaikymo atveju atsakovui nekiltų visiškai jokių neigiamų pasekmių. Tačiau tuo atveju, jei atsakovas realizuotų suklastotą detalųjį planą, ko ir siekia, ginčo teritorijoje esanti žemė gali būti perleista tretiesiems asmenims, kurie visiškai pagrįstai galėtų pasinaudoti sąžiningo įgijėjo institutu. Tokiu atveju nukentėtų pareiškėjo interesai – jis būtų priverstas bylinėtis bendros kompetencijos teismuose dėl sandorių panaikinimo, nukentėtų proceso koncentruotumas, ekonomiškumas, o sklypo užstatymo atveju situacija taptų negrąžinama į pradinę padėtį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Atskirasis skundas atmestinas.

Nagrinėjamos bylos dalykas – Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo – teisėtumas ir pagrįstumas.

Pagal ABTĮ 71 straipsnio 1 dalį, teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti proceso dalyvių prašymu arba savo iniciatyva bet kurioje proceso stadijoje, jeigu, nesiėmus užtikrinimo priemonių, teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas klausimus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, yra išaiškinęs, kad teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 71 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, jog yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba pasidarytų negalimas, t. y. kad priėmus sprendimą panaikinti skundžiamą aktą (veiksmą), iki jo priėmimo buvusios padėties atkūrimas pasunkėtų arba taptų negalimas (ABTĮ 92 str.) (pvz., 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-832/2011). Realus bei veiksmingas iki skundžiamo administracinio akto priėmimo buvusios padėties atkūrimas, pažeistų pareiškėjo teisių ir teisėtų interesų atkūrimas ir apgynimas bei realus teismo sprendimo įvykdymas pasunkėtų arba taptų nebeįmanomas tuo atveju, jei bylos nagrinėjimo metu galiojantis aktas, kurio teisėtumas ir pagrįstumas ginčijamas, sukeltų (ar tikėtina, kad sukeltų) tokias neigiamas pasekmes, kurių pašalinimas, teismui priėmus palankų pareiškėjui sprendimą, būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., 2008 m. spalio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS438-558/2008, 2010 m. spalio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010).

Proceso dalyvių prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti konkretus – būtina nurodyti, kokius konkrečius veiksmus prašoma uždrausti atsakovams atlikti ir argumentuoti bei pateikti teismui įrodymus, patvirtinančius, kad netaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių teismo sprendimas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimas (pvz., 2008 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS261-262/2008).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat suformuluotos taisyklės, pagal kurias asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, bei pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (2008 m. balandžio 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-277/2008; 2011 m. balandžio 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS525-295/2011).

Nagrinėjamu atveju, pagrįsdamas reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, pareiškėjas nurodė, kad atsakovas, žinodamas, kad 2002 m. rugpjūčio 2 d. Birštono savivaldybės tarybos sprendimas Nr. 74 ir juo patvirtintas detalusis planas bei šio sprendimo pagrindu priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. lapkričio 8 d. nutarimas Nr. 1392 yra padaryto nusikaltimo, detalaus plano suklastojimo, pasekmė, ne tik nesiėmė priemonių ir veiksmų nusikaltimo pasekmėms pašalinti, o priešingai, toliau vadovaujasi minėtu suklastotu Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, siekia realizuoti neteisėtą, suklastotą dokumentą, pažeidinėja pretendentų į nuosavybės teisių atkūrimą teises, atlieka priešingus teisei veiksmus ir siekia ginčo sklypo perdavimo tretiesiems asmenims ar priemonių numatytų suklastotu detaliuoju planu, realizavimo, dėl ko nuosavybės teisių atkūrimas taptų negalimas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę yra nekonkretus ir nepagrįstas. Žemės sklypas, kuriam prašoma taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę nėra pakankamai konkretizuotas. Iš pareiškėjo prašymo nėra visiškai aišku, kokius veiksmus, pareiškėjo nuomone, teismas turėtų uždrausti atlikit atsakovui. Įvertinęs bylos medžiagą, teismas vertina, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių, kad atsakovas siekia atlikti, atlieka ar atliko veiksmus, dėl kurių pareiškėjo skundo patenkinimo atveju tokio teismo sprendimo įgyvendinimas pasunkėtų ar taptų negalimu, kad atsakovas siekia ginčo žemę perleisti tretiesiems asmenims. Šiuo aspektu akcentuotina ir tai, jog sprendžiant reikalavimo užtikrinimo priemonių klausimą, byla iš esmės nėra nagrinėjama, todėl prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones turi būti grindžiamas su būsimo teismo sprendimo įvykdymo pasunkėjimo aplinkybėmis, o ne su ginčo sprendimu iš esmės (2012 m. gegužės 18 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS492-233/2012). Remiantis nurodytais argumentais atmestini atskirojo skundo teiginiai, jog į bylą pateikti įrodymai iš baudžiamosios bylos vienareikšmiškai patvirtina, kad pagrindinis dokumentas detalusis planas yra suklastotas ir tai patvirtinta teismo sprendimais. Šie argumentai ir pareiškėjo pateikti įrodymai, nesudaro pagrindo vertini, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės nagrinėjamu atveju yra būtinos.

Atskirajame skunde pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, nurodo, kad jei atsakovas realizuotų suklastotą detalųjį planą, ginčo teritorijoje esanti žemė gali būti perleista tretiesiems asmenims, dėl to skundo tenkinimo atveju pareiškėjas būtų priverstas bylinėtis bendros kompetencijos teismuose dėl sandorių panaikinimo, nukentėtų proceso koncentruotumas, ekonomiškumas. Šie argumentai atmesti remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, pagal kurią, reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nėra siejamas su pareiškėjo ketinimu ateityje išvengti galimų naujų teismo procesų (pvz., 2008 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS502-177/2008, 2008 m. gegužės 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-314/2008). Pareiškėjų argumentai dėl bylos nagrinėjimo užvilkinimo, paprastai taip pat neturi lemiamos reikšmės, taikant reikalavimo užtikrinimo priemones, nes aptariamų priemonių taikymą įstatymas sieja ne su bylos nagrinėjimu, o su teismo sprendimo vykdymu (ABTĮ 71 str. 1 d.) (2012 m. kovo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-179/2012).

Teisėjų kolegija, akcentuoja, jog pagal ABTĮ 71 straipsnį, teismas bet kurioje proceso stadijoje savo iniciatyva ar proceso dalyvių motyvuotu prašymu gali tiek pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, tiek ir priimti nutartį panaikinti reikalavimo užtikrinimą, todėl, pasikeitus faktinei situacijai, išlieka galimybė iš naujo įvertinti reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo būtinumą. Taigi proceso dalyviai gali pakartotinai teikti motyvuotus prašymus dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės pritaikymo, panaikinimo ar pakeitimo. Tačiau naudodamiesi šia teise jie privalo nurodyti naujas aplinkybes bei pateikti įrodymus, dėl kokių priežasčių, atsižvelgiant į ABTĮ 71 straipsnio 1 dalyje numatytus kriterijus, atsirado būtinybė (iš naujo) pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ar vieną reikalavimo užtikrinimo priemonę pakeisti kita arba nebeliko būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės (2008 m. vasario 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-133/2008).

Apibendrinant tai kas išdėstyta, teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, teisės aktų nuostatas, aptartą teismų praktiką, įvertinusi įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti pareiškėjo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, todėl skundžiama nutartis paliekama nepakeista, o atskirasis skundas atmestinas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 151 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjo A. D. atskirąjį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė