2021-03-17 Nr. AB-5918-3-61-3-01899-2020-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2557-756/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01899-2020-4

Procesinio sprendimo kategorija 22.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. kovo 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Stasio Gagio, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos L. C. ir atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinius skundus dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos L. C. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijai dėl įsakymo panaikinimo, iš valstybės tarnybos santykių gaunamų sumų skirtumo bei neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja L. C. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu ir jo patikslinimu, prašė:

1.1. Panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 1TE-76 „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ pakeitimo ir L. C. atšaukimo iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų“ (toliau – ir Įsakymas) kaip neteisėtą ir nustatyti, kad 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ galiojo iki pareigybės panaikinimo.

1.2. Priteisti iš Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Ministerija) pareiškėjos naudai iš valstybės tarnybos santykių gaunamų sumų skirtumą, susidariusį nuo neteisėto atšaukimo iš teisėsaugos atašė pareigų iki šių pareigų panaikinimo.

1.3. Priteisti iš Ministerijos pareiškėjos naudai 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ nuo 2019 m. liepos 1 d. buvo perkelta į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas 3 metams, tačiau 2020 m. gegužės 22 d. gavo skundžiamą Įsakymą, kuriame nurodyta, kad pareiškėja atšaukiama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 21.1 papunkčiu, nustatančiu, kad specialusis atašė ar jo pavaduotojas atšaukiamas pasibaigus jo paskyrimo laikui. Įsakymu taip pat pakeistas pareiškėjos perkėlimo laikotarpis, jį sutrumpinant iki 2020 m. birželio 30 d., nuo šios datos pareiškėja atšaukiama iš jos užimamų pareigų, argumentuojant, jog egzistuoja būtinybė sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – Sąjungos civilinės saugos mechanizmo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių (CBRN) pajėgumų centro (toliau – ir CBRN Centras) steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškai rengti, įvertinus žmogiškųjų išteklių civilinės saugos srityje trūkumą Ministerijoje.

3. Pareiškėjos vertinimu, Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi nagrinėjamu atveju nebuvo teisinio pagrindo sutrumpinti specialiojo atašė paskyrimo arba perkėlimo laikotarpį. Teisės aktai nenustato galimybės atsakovui vienašališkai nuspręsti dėl specialiojo atašė kadencijos laikotarpio koregavimo, Nuostatų 14 punktas nustato galimybę, esant tarnybinei būtinybei, specialiojo atašė kadencijos laikotarpį tik pratęsti. Įsakyme taip pat nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo vadovaujantis atsakovui būtų suteikta teisė pakeisti ankstesnio Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymą dėl pareiškėjos perkėlimo ir nustatyti trumpesnį pareigų atlikimo laikotarpį. Įsakyme yra nurodytas tik Nuostatų 21.1 papunktis, suteikiantis galimybę atšaukti specialųjį atašė pasibaigus jo pakyrimo laikui.

4. Pasak pareiškėjos Įsakyme nurodytas jo faktinis pagrindas – būtinybė sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – CBRN Centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškai rengti, yra deklaratyvus, neatitinka realios situacijos. Iki 2019 m. liepos 1 d. perkėlimo pareiškėja nevykdė jokių funkcijų, susijusių su CBRN, todėl jos išvykimas negalėjo suponuoti žmogiškųjų išteklių trūkumo civilinės saugos srityje. Be to, minėtos paraiškos rengimas yra laikinas dalykas, tokią paraišką galima rengti ir esant specialiuoju atašė. Kvietimo iš Europos Komisijos teikti paraiškas CBRN centrui steigti atitinkamoje valstybėje narėje dar nėra ir net nėra žinoma, kada toks kvietimas bus.

5. Pareiškėjos teigimu, Įsakymu buvo šiurkščiai pažeisti jos teisėti lūkesčiai, teisinio tikrumo ir saugumo principai. Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis nustato, jog karjeros valstybės tarnautojas jo rašytiniu sutikimu į specialiojo atašė pareigas perkeliamas Nuostatuose nustatyta tvarka. Asmens sutikimas vykdyti specialiojo atašė funkcijas tam tikrą laikotarpį yra įforminamas įsakymu, kuriuo jis yra perkeliamas į atašė pareigas, tokiame įsakyme nurodant kadencijos laikotarpį. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymu dėl pareiškėjos perkėlimo pareiškėjai buvo suformuoti teisėti lūkesčiai, kad nesant Nuostatuose įtvirtintų atšaukimo pagrindų, ji šias pareigas eis 3 metus.

6. Pareiškėja nurodė, kad dėl neteisėto atšaukimo iš atašė pareigų ji patyrė stresą dėl staigaus priverstinio persikėlimo iš Belgijos Karalystės į Lietuvą, įtampą dėl ateities, suplanuotų pajamų netekimo – pareiškėja savo gyvenimą ir ateities planus buvo reikšmingai pakoregavusi taip, kad galėtų eiti Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas nurodytą laikotarpį. Atsakovui skubos tvarka panaikinus atašė pareigybę (galbūt siekiant išvengti ir (arba) sumažinti neigiamus padarinius pareiškėjai apskundus atšaukimą), jai nebeliko galimybės grįžti į eitas pareigas. Tarp atsakovo atliktų veiksmų ir pareiškėjos patirtos žalos yra priežastinis ryšys, todėl pareiškėjai priteistinas 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Pareiškėjos įsitikinimu, jai taip pat priteistinas iš valstybės tarnybos santykių gaunamų sumų skirtumas, susidaręs nuo neteisėto atšaukimo iki šių pareigų panaikinimo, atsižvelgiant į tai, kad pareiškėja turėjo eiti teisėsaugos atašė pareigas iki jų panaikinimo dienos ir gauti atitinkamą šiai pareigybei nustatytą darbo užmokestį, kitas išmokas bei kompensacijas.

7. Atsakovas Ministerija atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

8. Ministerija nurodė, kad Nuostatų 14 punktas suteikia teisę į specialiojo atašė pareigas skiriančiam asmeniui nustatyti terminą, kuriam laikui asmuo į jas yra skiriamas. Į pareigas skiriantis subjektas, vadovaudamas institucijai ar įstaigai ir spręsdamas su jos veikla susijusius klausimus, turi teisės aktų nustatytą diskreciją priimti su žmogiškųjų išteklių valdymu susijusius sprendimus. Ministerija priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjos perkėlimo į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas terminą, atsižvelgdama į būtinybę sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – CBRN centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškai rengti. Nuostatuose nėra reglamentuotas minimalus paskyrimo (perkėlimo) terminas, todėl tai yra skiriančio asmens diskrecija. Ministerija laikėsi Nuostatuose nustatytos specialiojo atašė atšaukimo tvarkos – įsakymas dėl teisėsaugos atašė paskyrimo termino pakeitimo ir atšaukimo buvo priimtas tik Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministrui pritarus. Pasak atsakovo, pagal Nuostatus tiek į pareigas priimantis subjektas, tiek į pareigas paskirtas asmuo turi diskreciją inicijuoti ir pakeisti pirminio paskyrimo (perkėlimo) į pareigas terminą. Nagrinėjamu atveju sprendimas priimtas esant tarnybiniam poreikiui, o tokiomis sąlygomis valstybės tarnautojų atšaukimas iš komandiruočių, misijų, taip pat pareigų, į kurias jie laikinai perkelti, negali būti laikomas teisės aktų pažeidimu.

9. Ministerija pažymėjo, jog Įsakymo teisiniu pagrindu (kartu su Nuostatų 21.1 papunkčiu) laikytini Lietuvos Respublikos diplomatinės tarnybos įstatymo 53 ir 54 straipsniai bei Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Apie tai, kad yra keičiamas pareiškėjos paskyrimo (perkėlimo) terminas ir kad ji yra atšaukiama iš laikinų pareigų, pasibaigus jos paskyrimo laikui, Ministerija pareiškėją informavo daugiau nei prieš mėnesį, taip pat rūpinosi visomis su Įsakymo įgyvendinimu susijusiomis išlaidomis – apmokėjo persikėlimo išlaidas, baudas dėl nuomos sutarties nutraukimo. Pareiškėja nebuvo Valstybės tarnybos įstatyme nustatyta tvarka prieš 1 mėnesį įspėta apie specialiojo teisėsaugos atašė pareigybės, į kurią ji buvo laikinai perkelta, naikinimą, nes jos atšaukimo iš šių pareigų teisinis pagrindas buvo jos paskyrimo termino pakeitimas ir atšaukimas pasibaigus jos paskyrimo laikui, o ne pareigybės naikinimas. Be to, asmens rašytinis sutikimas reikalingas tik skiriant (perkeliant) specialųjį atašė, o ne jį atšaukiant, kadangi asmuo yra grąžinamas į pagrindines pareigas, į kurias ir turi teisėtą lūkestį. Pareiškėja į pareigas buvo paskirta be formalios atrankos. Specialiojo teisėsaugos atašė pareigybę buvo siūloma panaikinti, atsižvelgiant į poreikį sutelkti tiek žmogiškuosius, tiek finansinius išteklius kitoms prioritetinėms Ministerijai pavestoms užduotims vykdyti.

10. Ministerija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 22 d. pasitarimo protokolu Nr. 3 pritarta tikslingumui steigti CBRN centrą Lietuvoje, kuris taptų „rescEU“ sudėtine dalimi; Ministerijai pavesta parengti ir pateikti Lietuvos pasiūlymą Europos Komisijos Europos civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos operacijų generaliniam direktoratui dėl CBRN centro steigimo Lietuvoje ir apie sprendimą teikti Lietuvos iniciatyvą steigti CBRN centrą informuoti artimiausiame Europos Sąjungos Tarybos Civilinės saugos komiteto posėdyje. Ministerijai civilinė sauga ir su tuo susijusios užduotys šiuo metu yra prioritetas.

II. 11. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimu pareiškėjos L. C. skundą tenkino iš dalies – panaikino Įsakymą ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“ įsigaliojimo; kitus pareiškėjos skundo reikalavimus atmetė; taip pat priteisė pareiškėjai iš Ministerijos 773,06 Eur patirtų bylinėjimosi išlaidų.

12. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamu Įsakymu buvo pakeistas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymo Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ 1 punktas, kuriuo pareiškėja nuo 2019 m. liepos 1 d. buvo perkelta iš Ministerijos patarėjo pareigų į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas 3 metams. Skundžiamu Įsakymu pareiškėja 2020 m. birželio 30 d. atšaukta iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų ir nuo 2020 m. liepos 1 d. perkelta į Ministerijos patarėjo (karjeros valstybės tarnautojo) pareigas. Įsakyme nurodyta, kad jis priimtas, vadovaujantis Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir 29 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Nuostatų 21.1 ir 22 punktais ir atsižvelgiant į Ministerijos 2020 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (4.11E)3-2168, į būtinybę sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – CBRN centro steigimo Lietuvos Respublikoje paraiškai rengti, įvertinus žmogiškųjų išteklių civilinės saugos srityje trūkumą Ministerijoje.

13. Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo (redakcija, galiojusia nuo 2020 m. kovo 18 d. iki 2020 m. liepos 1 d.) 21 straipsnio 3 dalimi, 25 straipsniu, Nuostatų (redakcija, galiojusia nuo 2016 m. spalio 7 d.) 1, 2, 5, 8, 9, 13, 14, 21 ir 22 punktais, pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, kad ginčijamo Įsakymo teisiniu pagrindu kartu su Nuostatų 21.1 punktu laikytini Diplomatinės tarnybos įstatymo 53 bei 54 straipsniai bei DK 57 straipsnio 1 dalies 1 punktas, nes toks teisinis pagrindas nebuvo nurodytas pačiame Įsakyme, be to, minėtos įstatymų nuostatos netaikytinos ginčo teisiniams santykiams. Pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras turėjo santykinai plačią diskreciją perkeldamas pareiškėją į specialiojo atašė pareigas ir nustatydamas perkėlimo laikotarpį, tačiau ši diskrecijos teisė nėra absoliuti. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, jog tarnybinio būtinumo konstatavimas galimas tik tuo atveju, kai institucijos ar įstaigos, į kurią valstybės tarnautojas perkeliamas, vidinių personalo išteklių nepakanka kvalifikuotai užtikrinti institucijos ar įstaigos funkcionavimą, o ankstesnėje institucijoje ar įstaigoje dėl tokio valstybės tarnautojo perkėlimo veikla nesutrikdoma. Tarnybinio būtinumo pagrindas valstybės tarnautojams perkelti į kitas pareigas turi būti motyvuotai paaiškintas įsakyme dėl laikinojo perkėlimo į kitas pareigas.

14. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 22 d. pasitarimo protokolas Nr. 3 patvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybės ketinimo rengti paraišką CBRN centrui Lietuvoje steigti realumą ir tai, kad pasiruošimo teikti paraišką Europos Komisijai CBRN centrui Lietuvoje steigti darbus pavesta atlikti Ministerijai. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 12 d. įsakymo Nr. 1V-451 „Dėl darbo grupės sudarymo“ 1 punktu nuspręsta sudaryti darbo grupę, kurios nare paskirta pareiškėja, organizuoti pasirengimą įsteigti CBRN centrą Lietuvos Respublikos teritorijoje;

įsakymo 2 punktu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras darbo grupei iki 2020 m. rugsėjo 1 d. pavedė organizuoti reikalingus parengiamuosius CBRN centro įsteigimo Lietuvos Respublikos teritorijoje darbus. Byloje taip pat pateiktas Lietuvos Respublikos Vyriausybės pavedimas Ministerijai parengti ir pateikti derinti Darbo grupei paraiškos dėl CBRN centro steigimo Lietuvoje projektą. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, šie į bylą pateikti dokumentai paneigia atsakovo argumentus apie būtinumą pakeisti pareiškėjos perkėlimo į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų terminą, atsižvelgiant į būtinybę sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus – paraiškos dėl CBRN centro steigimo projektą Ministerija turėjo parengti ir pateikti derinti Darbo grupei, kurios nare yra pareiškėja, iki pareiškėjos atšaukimo iš specialiojo atašė pareigų, o Darbo grupei yra pavesta ne parengti paraiškos projektą, bet organizuoti reikalingus parengiamuosius darbus CBRN centrui Lietuvoje įsteigti.

Be to, Darbo grupė sudaryta 2020 m. gegužės 12 d., o pareiškėja dėl tarnybinės būtinybės sutrumpinus jos paskyrimo terminą atšaukta iš specialiojo atašė pareigų nuo 2020 m. birželio 30 d., t. y. nuo Darbo grupės sudarymo iki pareiškėjos atšaukimo iš atašė pareigų ji vykdė Darbo grupės narės užduotis kartu eidama specialiojo atašė pareigas. Ministerija nepateikė įrodymų, kad pareiškėja toliau eidama specialiojo atašė pareigas negalėjo vykdyti Darbo grupės narės užduočių, kad jos atšaukimas iš pareigų dėl tinkamų Darbo grupės narės funkcijų įgyvendinimo buvo būtinas.

Pirmosios instancijos teismas taip pat atkreipė dėmesį, kad Darbo grupės nariu yra paskirtas Ž. K., einantis (duomenys neskelbtini) atašė Lietuvos Respublikos nuolatinėje atstovybėje prie Šiaurės Atlanto sutarties organizacijos pareigas, iš kurių nebuvo atšauktas, ir tai įrodo, kad atsakovui nebuvo būtinumo atšaukti pareiškėją iš specialiojo atašė pareigų. Be to, Darbo grupės nuotolinis posėdis buvo surengtas tik vieną kartą, nuo 2020 m. birželio 30 d. iki 2020 m. rugsėjo 1 d. vyko tik neformalus susirašinėjimas, Darbo grupei pavesti tikslai nebuvo pasiekti, t. y. nebuvo atlikti jokie parengiamieji darbai CBRN centrui Lietuvos Respublikos teritorijoje steigti, neparengta Darbo grupės veiklos ataskaita, nepateikti tolesnių veiksmų pasiūlymai.

15. Įvertinęs į bylą pateiktus duomenis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad pareiškėja ankstesnėje darbo Ministerijoje praktikoje yra prisidėjusi prie įvairių paraiškų tarptautinėms organizacijoms rengimo, jos pareiginės funkcijos apėmė civilinės saugos sritį, todėl pareiškėjos turima kvalifikacija ir darbo patirtis buvo tinkama sudarytos Darbo grupės užduočiai vykdyti ir ji galėjo užtikrinti tinkamą atsakovo funkcionavimą šioje srityje. Tačiau Ministerijai nepateikus įrodymų, kad žmogiškųjų išteklių civilinės saugos srityje trūkumas buvo realus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad atsakovas neįrodė, jog pareiškėjos atšaukimas iš atašė pareigų buvo dėl tarnybinio būtinumo, o ginčijamas Įsakymas yra nepagrįstas, t. y. priimtas nesant faktinio pagrindo.

16. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstais laikė atsakovo argumentus, kad Įsakymu, buvo pakeistas pareiškėjos perkėlimo į atašė pareigybę laikotarpis ir ji atšaukta iš minėtų pareigų dar ir dėl to, jog dėl epidemiologinės situacijos sumažėjo pareiškėjos, kaip atašė pareigūnės, darbo krūvis. Įsakymu pareiškėja buvo atšaukta iš specialiojo atašė pareigų ne dėl specialiojo atašė pareigybės panaikinimo, o kitu pagrindu – Ministerijai sutrumpinus pareiškėjos kadencijos terminą ir pasibaigus jos paskyrimo laikui. Pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į tai, kad aptariamų atšaukimo iš atašė pareigų pagrindų nurodė nežinojusi ir pareiškėja. Be to, pirmosios instancijos teismo vertinimu, esant atsakovo nurodytai situacijai, pareiškėja turėjo būti atšaukta iš užimamų pareigų vadovaujantis Nuostatų 21.6 punkto nuostatomis – panaikinus specialiojo atašė pareigybę.

17. Atsižvelgęs į byloje nustatytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjos argumentais, kad atsakovas ginčijamą Įsakymą, kuriuo nepagrįstai sutrumpino pareiškėjos paskyrimo laiką ir atšaukė ją iš atašė pareigų, priėmė nesant faktinio jo priėmimo pagrindo ir tuo pažeidė pareiškėjos tesėtų lūkesčių, teisinio tikrumo ir saugumo principus.

18. Pirmosios instancijos teismas pabrėžė, kad šioje byloje nėra faktinio ir teisinio pagrindo vadovautis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio norma. Pareiškėją ir atsakovą siejo vidiniai tarnybiniai santykiai, todėl nagrinėjamu atveju taikytinos DK nuostatos, reglamentuojančios darbdavio atsakomybę. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, pareiškėja nepateikė jokių konkrečių įrodymų, patvirtinančių, jog dėl ginčijamo Įsakymo priėmimo patirtas stresas, išgyvenimai dėl staigaus priverstinio persikėlimo, gyvenimo aplinkybių pasikeitimas ir patirta įtampa dėl ateities lėmė jos sveikatos pablogėjimą, sukėlė ilgalaikę žalą jos fizinei ar dvasinei sveikatai. Ministerija pareiškėją apie tai, kad keičiamas jos paskyrimo terminas ir kad ji atšaukta iš pareigų, pasibaigus paskyrimo laikui, informavo daugiau nei prieš mėnesį. Atsižvelgęs į tai, kad neturtinės žalos atlyginimas skirtas kompensuoti pažeistas neturtines vertybes, o ne atlyginti patirtus nuostolius ar atkurti nukentėjusiojo turėtą padėtį, pirmosios instancijos teismas nevertino pareiškėjos teismo posėdyje išsakytų argumentų, kad ji patyrė realią žalą, nes grįžusi į Lietuvą buvo sanatorijoje, patyrė automobilio transportavimo, naujų akinių gamybos išlaidas. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad Įsakymo priėmimas pareiškėjai galėjo sukelti tam tikrus išgyvenimus, įtampą, nepatogumus, stresą, tačiau nagrinėjamu atveju pažeidimo pripažinimas yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

19. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjos prašomas priteisti susidaręs sumų skirtumas yra susijęs su specialiojo atašė funkcijų atlikimu buvimo valstybėje, kai asmenims mokamas ne tik darbo užmokestis, bet ir kompensuojamos kitos turimos su darbu užsienyje susijusios išlaidos. Vadovaudamasis Valstybės tarnybos įstatymo 28 straipsnio nuostatomis, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad Vyriausybės nustatyto dydžio su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensacija nelaikytina darbo užmokesčiu, todėl atmetė pareiškėjos prašymą priteisti jai su darbu užsienyje susijusių išlaidų kompensaciją.

20. Įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes bei su jomis susijusį teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad ginčijamas Įsakymas yra neteisėtas iš esmės, todėl jį panaikino. Įvertinęs tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 808 Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybė buvo panaikinta, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“ įsigaliojimo.

21. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos skundas tenkintas iš dalies, pirmosios instancijos teismas iš Ministerijos pareiškėjai priteisė 773,06 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

III. 22. Pareiškėja L. C. apeliaciniame skunde prašo:

22.1. Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo dalį, kuria netenkintas pareiškėjos reikalavimas dėl 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir priimti naują sprendimą – tenkinti šį pareiškėjos reikalavimą.

22.2. Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimo motyvuojamąją dalį, kurioje konstatuota, jog Ministerija turi diskrecijos teisę sutrumpinti specialiojo atašė kadencijos laikotarpį, nurodytą jo paskyrimo (perkėlimo) įsakyme, bei kad tarnybinis būtinumas gali būti pagrindas sutrumpinti specialiojo atašė kadencijos laikotarpį, nurodytą jo paskyrimo (perkėlimo) įsakyme, t. y. nuo pirmosios instancijos teismo sprendimo 9 puslapio pastraipos „Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Nuostatų 14 punktas...“ iki 12 puslapio pastraipos „Atsižvelgęs į minėtas byloje nustatytas aplinkybes, teismas prieina prie išvados...“ pabaigos, šią sprendimo motyvuojamąjį dalį išdėstant taip, kad Ministerija neturi diskrecijos teisės sutrumpinti specialiojo atašė kadencijos laikotarpio, nurodyto jo paskyrimo (perkėlimo) įsakyme, bei kad tarnybinis būtinumas negali būti pagrindas sutrumpinti specialiojo atašė kadencijos laikotarpį, nurodytą jo paskyrimo (perkėlimo) įsakyme, ir dėl to Įsakymas yra neteisėtas ir naikintinas, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“, kuriuo buvo panaikinta teisėsaugos atašė pareigybė, įsigaliojimo.

22.3. Pareiškėja taip pat prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

23. Pareiškėja nurodo, kad sutinka ir neginčija pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies, kuria Įsakymas yra pripažintas neteisėtu ir naikintinu, tačiau nesutinka su motyvų dalimi, kuria konstatuota, jog Ministerija turi diskrecijos teisę sutrumpinti nustatytą asmens skyrimo į specialiojo atašė pareigas laikotarpį, jei egzistuoja tarnybinis būtinumas. Pareiškėja laikosi skunde pirmosios instancijos teismui išdėstytos pozicijos, kad specialiųjų atašė pareigūnų atšaukimo tvarką reglamentuoja Nuostatai, pagal kuriuos Ministerija turi diskreciją tik nustatyti paskyrimo laikotarpį, kuris turi būti ne ilgesnis nei 3 metai, bet ne vienašališkai sutrumpinti tokį laikotarpį. Įsakyme dėl paskyrimo yra tikslia data nurodoma kadencijos pabaiga, o ne bendras galimas terminas. Asmens sutikimas, kuris tokiais atvejais yra būtinas, duodamas ne tik dėl pareigybės, bet ir dėl kadencijos trukmės. Be to, Nuostatai nustato baigtinį sąrašą atvejų, kuomet asmuo gali būti atšaukiamas iš einamų pareigų. Nuostatuose aiškiai nurodyta, kad kadencijos trukmė gali būti tik pratęsta, tačiau nėra nurodytos jokios aplinkybės, įskaitant tarnybinę būtinybę, kurioms esant paskyrimo terminas gali būti sutrumpintas. Įsakyme taip pat nenurodytas teisinis pagrindas, kuriuo remiantis Ministerijai būtų suteikta teisė pakeisti anksčiau nustatytą pareiškėjos perkėlimo terminą. Pareiškėjai nesuprantama, dėl kokios priežasties ji nebuvo atšaukta panaikinus ginčo pareigybę, t. y. vadovaujantis Nuostatų 21.6 punktu, o buvo pasirinkta iš pradžių sutrumpinti kadencijos terminą ir ją atšaukti remiantis Nuostatų 21.1 punktu.

24. Pareiškėja pažymi, jog tarnybinio būtinumo aspektas nėra aktualus, nes nagrinėjamu atveju netaikytinos Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio nuostatos dėl laikino perkėlimo į kitas pareigas. Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Nuostatai, kuriuose yra įtvirtinta asmenų laikino perkėlimo į kitas pareigas tvarka, o ne tarnybinio būtinumo pagrindu sutrumpinamas jo kadencijos laikas. Be to, net pagal Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 7 dalį tarnautojui perkelti į kitas pareigas yra reikalingas jo rašytinis sutikimas, kurio nagrinėjamu atveju nebuvo. Pareiškėjos teigimu, vienašališku ir savavališku elgesiu Ministerija šiurkščiai pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme nurodytus tarnybinės etikos principus.

25. Pareiškėja taip pat laikosi pozicijos, kad jai turėjo būti priteistas prašytas neturtinės žalos atlyginimas, mano, jog nagrinėjamu atveju buvo visos civilinės atsakomybės sąlygos. Skundžiamas Įsakymas pripažintas neteisėtu, be to, Ministerijos elgesys sukėlė pareiškėjai neturtinę žalą: pareiškėja apie atšaukimą iš už užimamų pareigų buvo informuota 2020 m. gegužės 8 d. telefono skambučiu nepaaiškinant ir nenurodant priežasčių; pareiškėja bandė savarankiškai išsiaiškinti priežastis, t. y. skambino į Ministerijos Teisės ir personalo skyrių, rašė laišką ministrei, kancleriui, tačiau atsakymo nesulaukė;

Tarptautinio bendradarbiavimo grupės vadovė nakties metu rašė žinutes pareiškėjai, skatindama, kad pareiškėja, net negavusi įsakymo dėl atšaukimo, oficialaus paaiškinimo dėl kadencijos laikotarpio sutrumpinimo, rašytų prašymą dėl jos perkraustymo į Lietuvos Respubliką; Įsakyme nurodytos atšaukimo iš specialiojo atašė pareigų priežastys buvo nepagrįstos, todėl pareiškėja patyrė šoką, įtampą, didelį nerimą, neužtikrintumo jausmą; paskirta 3 metų kadencijai, pareiškėja privalėjo palikti Lietuvoje susikurtą buitį bei asmeninį gyvenimą ir persikelti į Belgiją, nes pagrįstai tikėjosi, jog Belgijoje ji dirbs iki 2022 m. liepos 1 d.; nepagrįstas atšaukimas reiškė, kad pareiškėja turėjo iš naujo pakeisti gyvenimą; pareiškėjai sąžiningai naudojantis teise į gynybą teikiant skundą teismui dėl Įsakymo, Ministerija, galbūt siekdama nuslėpti, jog į pareiškėjos eitas specialiojo atašė pareigas buvo planuojama skirti kitą asmenį, skubos tvarka, pažeisdama procedūrinius reikalavimus, panaikino Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas ir taip užkirto kelią pareiškėjai grįžti į jos užimamas pareigas likusiam kadencijos laikotarpiui.

Pasak pareiškėjos, šių veiksmų visuma akivaizdžiai įrodo pareiškėjos teises bei gerovę, Valstybės tarnybos įstatymo tarnybinės etikos principus pažeidžiantį Ministerijos elgesį. Šie tęstiniai neteisėti veiksmai negalėjo nesukelti reikšmingos neturtinės žalos. Pareiškėja nurodo, kad jai buvo sukeltas didelis stresas, bejėgiškumo, nepilnavertiškumo jausmas, dėl keliamos psichologinės įtampos ir spaudimo ji jautė nerimą, stiprius išgyvenimus, ją kankino migrena, nemiga bei akių skausmai. Iš aplinkinių (įskaitant kolegas) pareiškėja sulaukė pašaipų, klausimų, apkalbų.

Net ir panaikinus Įsakymą iš esmės nėra apginti pareiškėjos interesai, todėl vien tik Įsakymo pripažinimas neteisėtu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą.

26. Pareiškėjos teigimu, dėl įtampos, nusivylimo ir neteisybės jausmo, stipriai pablogėjo jos regėjimas (prie apeliacinio skundo prideda aplinkybes dėl regėjimo įrodančius dokumentus), be to, grįžusi į Lietuvą pareiškėja privalėjo būti kasmetinėse atostogose, kad atgautų jėgas. Ministerija pažeidė vieną labiausiai saugomų vertybių – asmens darbo veiklą – ir dėl to sukėlė reikšmingą neturtinę žalą pareiškėjai. Konstatavus Ministerijos neteisėtus veiksmus bei sukeltą žalą, akivaizdu, kad susiklosčiusioje situacijoje egzistuoja priežastinis ryšys bei Ministerijos kaltė – jei nebūtų priimtas neteisėtas Įsakymas, pareiškėja nebūtų patyrusi išgyvenimų, lėmusių neturtinę žalą.

27. Atsakovas Ministerija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

28. Ministerija palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjos skundą išdėstytą poziciją, pažymi, jog teismas neanalizavo Ministerijos pateiktuose dokumentuose nurodytų faktų, kad atitinkamoms Europos Sąjungos institucijoms buvo pateiktas Lietuvos ketinimas teikti paraišką CBRN centrui Lietuvos Respublikos teritorijoje įsteigti ir kad dėl COVID-19 pandemijos Europos Komisijos planuotas projekto svarstymas buvo nukeltas iš kovo į rugsėjį, taip pat kad 2020 m. birželio pabaigoje Ministerija, teikdama informaciją atitinkamai institucijai, nurodė, jog Europos Komisija dar neišplatino kvietimo teikti paraiškas CBRN centrui steigti ir kad kvietimas bus skelbiamas tik 2020 m. spalio–lapkričio mėnesiais.

Taigi šie sprendimai priklausė ne nuo Ministerijos valios, o buvo tiesiogiai susiję su pasaulį ištikusia pandemija, Ministerijos veiksmų eiga buvo racionali. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras sprendžia tik dėl Teisėsaugos atašė paskyrimo ir atšaukimo. Dėl paskyrimo į kitose vidaus reikalų ministro valdymo sritims priskirtose valstybės institucijose ir įstaigose įsteigtas specialiojo atašė pareigas ir atšaukimo iš jų sprendžia į jas skiriantis asmuo, todėl Ministerija negali komentuoti su tuo susijusių pagrindų, o teismas neturėjo gretinti šių situacijų.

Motyvas, kad kitas Darbo grupės atstovas gali dalyvauti grupės veikloje būdamas atašė užsienio valstybėje, nėra argumentas, kad nesant poreikio vykdyti teisėsaugos atašė funkcijų Ministerija privalėjo neatsisakyti daug biudžeto lėšų reikalaujančios pareigybės funkcijų vykdymo. Pareiškėja, eidama specialiojo atašė pareigas, Darbo grupės nario funkcijas atliko dėl to, kad buvo siekiama užtikrinti protingą terminą dėl jos įspėjimo apie atšaukimą iš atašė pareigų. Darbo grupės funkcijų atlikimas užsienio valstybėje buvo būtinybė.

Tai, kad Darbo grupė neįvykdė jai numatytų užduočių, neįrodo, kad pareiškėjos atšaukimas iš pareigų neturėjo faktinio pagrindo. Pareiškėjos atšaukimo termino nukėlimas į 2020 m. birželio 30 d. taip pat buvo paremtas tarnybos santykių stabilumu ir ilgalaike funkcijų, susijusių su CBRN centro veikla, vykdymo perspektyva. Ministerija, vadovaudamasi protingumo principais, turėjo nustatyti tinkamą ir protingą terminą darbuotojui persikelti į Lietuvą ir grįžti į pagrindines pareigas. Tai, kad Darbo grupės uždaviniai sutapo su faktiniu pareiškėjos atšaukimo pagrindu, taip pat kad Darbo grupė iki jai nustatytų terminų neįvykdė pavestų uždavinių, nereiškia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras neturėjo teisės atšaukti darbuotojos iš laikinų atašė pareigų.

Neefektyvi Darbo grupės veikla tik patvirtina ministro priimto sprendimo pagrįstumą – kaip atsakingas įstaigos vadovas jis privalėjo imtis veiksmų, siekdamas efektyvinti užduočių vykdymą pavestoje srityje, susijusioje su civiline sauga. Tai, kad Darbo grupei pavesta ne parengti paraiškos projektą, o organizuoti reikalingus parengiamuosius darbus CBRN centrui Lietuvoje įsteigti, nepaneigia, kad paraiškos rengimas yra vienas iš reikalingų parengiamųjų darbų CBRN centrui Lietuvoje įsteigti.

29. Ministerija pažymi, jog gali atsirasti faktinių situacijų, kurių neapima Nuostatų normos ir dėl kurių atsiranda galimybė atšaukti valstybės tarnautoją iš pareigų nenaikinant pareigybės (pvz., viešųjų ir privačių interesų konfliktas; tarnybinę veiklą įvertinus patenkinamai; nepasiekus metinių tikslų ir neįvykdžius užduočių; kt.), t. y. taikomi ir kiti teisės aktai, faktinį atvejį reglamentuojantys specialieji teisės aktai, todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad atšaukti iš užimamų pareigų specialųjį atašė galima tik panaikinant šią pareigybę, nėra pagrįsta.

30. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines teisės normas, nes netyrė byloje esančių įrodymų. Ministerijos atstovai teismo posėdyje paaiškino, kokios faktinės aplinkybės egzistavo ginčijamo Įsakymo priėmimo momentu. Ginčijamas Įsakymas buvo priimtas siekiant kuo anksčiau įspėti apie pareiškėjos atšaukimą iš atašė pareigų, visų pirma, dėl faktinės aplinkybės, kuri nurodyta Įsakyme, taip pat dėl to, kad buvo siekiama optimizuoti valstybės biudžeto lėšas ir atšaukti pareiškėją iš užimamos pareigybės, kuri Ministerijai tapo pertekline. Į Įsakymą buvo įrašytas specialusis faktinis pagrindas, atskirai neįrašant tokių faktinių aplinkybių, kaip dėl pasaulinės pandemijos išnykusios fizinio pobūdžio funkcijos, pareigybės tapimas pertekline, biudžeto lėšų taupymas. Tai, kad pareigybė buvo perteklinė, įrodo visuotinai žinomas faktas, jog pasaulinė pandemija prasidėjo 2020 m. sausio–kovo mėnesiais, per šiuos mėnesius tapo akivaizdu, kad fizinio funkcijų atlikimo užsienyje būtinybė išnyko, o atašė pareigybės išlaikymas tapo neracionalus, taip pat kad reikia sutelkti žmogiškuosius išteklius kitose prioritetinėse srityse. Tokio faktinio pagrindo, kaip pasaulinė pandeminė krizė, darbo krūvio sumažėjimas, nebuvo būtinybės įrašyti į Įsakymą, tačiau tai nepaneigia šių faktinių aplinkybių egzistavimo. Faktinę aplinkybę, kad buvo reali būtinybė taupyti valstybės biudžeto lėšas ir kad ši faktinė aplinkybė egzistavo jau Įsakymo priėmimo metu, įrodo viešai paskelbtas teikimas ir lydimoji medžiaga priimant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimą Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“. Ministerija priėmė socialiai atsakingą sprendimą pasirūpinti laikinai į atašė pareigas perkeltu darbuotoju, jo grąžinimu į pagrindines pareigas, eitas iki laikino perkėlimo į atašė pareigas, ir tik tuomet sistemingai įgyvendinti priimtą sprendimą optimizuoti Ministerijos valdomus žmogiškuosius išteklius. Teikimas siūlyti naikinti minėtą pareigybę yra nuosekli sprendimo atšaukti atašė pasekmė.

31. Pasak Ministerijos, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai perkėlė įrodinėjimo pareigą dėl faktinių ginčo aplinkybių, kurių atsakovas įrodyti neturi galimybės. To, kas neegzistuoja (nėra analogiškos patirties turinčio valstybės tarnautojo Ministerijoje), įrodyti nėra galimybių. Ministerija pirmosios instancijos teismui pateikė visus įrodymus ir teismo posėdyje akcentavo, kad pareiškėjos kvalifikacija ir patirtis vykdant funkcijas anksčiau eitose pareigose buvo ypač reikalingi Ministerijai vykdant ginčijamame Įsakyme nurodytą užduotį. Atašė pareigų laikinumas bei pareiškėjos patirtis civilinės saugos srityje buvo pagrindas priimti sprendimą dėl jos atšaukimo. Tai pagrindžiama ir valstybės biudžeto lėšų taupymu bei racionaliu naudojimu. Įsakyme nurodyta ne tai, kad Ministerijoje apskritai nebuvo tokių žmogiškųjų išteklių, bet tai, kad tokių specialistų buvo nepakankamai.

32. Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos dėl ginčijamo teisės akto motyvų. Teismo posėdyje buvo pateikiami ne motyvai, dėl kurių buvo priimtas ginčijamas Įsakymas, o pateiktas faktinis pagrindas, faktinės aplinkybės, kurioms esant pareigybė tapo pertekline ir buvo siekiama optimizuoti, sustiprinti žmogiškuosius išteklius vykdant svarbią Ministerijai strateginę užduotį. Faktinės aplinkybės, dėl kurių pareiškėja buvo atšaukta, buvo kelios, tačiau buvo įrašyta tik viena esminė faktinė aplinkybė – CBRN centro steigimo parengiamųjų darbų atlikimas. Aplinkybę, kad egzistavo kitos dvi faktinės būtinybės: perteklinių funkcijų užsienio valstybėje vykdymo nutraukimas ir racionalaus lėšų naudojimo užtikrinimas, patvirtino Lietuvos Respublikos Vyriausybė, priimdama nutarimą dėl atašė pareigybės panaikinimo. Šios faktinės aplinkybės egzistavo Įsakymo priėmimo metu, tai visuotinai žinoma ir neginčijama.

33. Ministerija taip pat pabrėžia, kad skundžiamo Įsakymo nevertina kaip sprendimo, sukėlusio negatyvias pasekmes. Pagrindinės pareigos, kurias užėmė pareiškėja, yra Ministerijos patarėjas. Ji iš šių nuolatinių pareigų buvo laikinai perkelta į specialiojo atašė pareigas ir į jas (patarėjo pareigas) buvo grąžinta nuo 2020 m. liepos 1 d. Šiuo atveju nėra taikomas laikino darbuotojo perkėlimo į kitas pareigas, esant tarnybinei būtinybei, institutas (Valstybės tarnybos įstatymo 21 str. 4, 5, 6 d.). Pareiškėja į atašė pareigas buvo perkelta vadovaujantis Nuostatais, į kuriuos nukreipia Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalis.

34. Atsakovo apeliaciniame skunde akcentuojama, kad į pareigas priimantis asmuo, atsižvelgdamas į įstaigai nustatytų funkcijų analizę, įstaigos žmogiškųjų išteklių ir kompetencijų analizę, turi teisę spręsti, kad atitinkamose jam pavestose valdymo srityse yra žmogiškųjų išteklių trūkumas. Tai neprivalo turėti atitinkamos skaitinės išraiškos ir yra įstaigos vadovo sprendimas, įforminamas atitinkamu dokumentu. Sprendimas atšaukti pareiškėją iš atašė pareigų priimtas esant tarnybiniam poreikiui, todėl negali būti laikomas pažeidimu. Priešingai – išskirtinis vieno valstybės tarnautojo palikimas vykdyti funkcijas, kai jos tampa viešojo administravimo įstaigai nereikalingos, iš esmės pažeistų valstybės institucijos interesus. Sprendžiant tarnybinius ginčus negali būti ginami išimtinai tik valstybės tarnautojo interesai, būtina užtikrinti tiek pareiškėjo, tiek atsakovo lygiateisiškumą. Struktūrą, funkcijų optimizavimą, Ministerija nustatė įvertinusi gautus Vyriausybės pavedimus ir atašė pareigybės funkcijų vykdymo neracionalumą.

35. Pareiškėja L. C. atsiliepime į Ministerijos apeliacinį skundą palaiko savo skunde pirmosios instancijos teismui bei apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus, kad Įsakymas neturėjo teisinio pagrindo – jokiame teisės akte nenumatyta galimybė sutrumpinti paskirto specialiojo atašė kadencijos laiką, o Įsakyme nurodytos priežastys yra neįrodytos ir fiktyvios, todėl Ministerijos apeliacinį skundą prašo atmesti.

36. Atsakovas Ministerija atsiliepime į pareiškėjos L. C. apeliacinį skundą pažymi, kad pareiškėjos nurodyta Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika administracinėje byloje Nr. A-3605-556/2019 netaikytina nagrinėjamam atvejui, pareiškėja dėl ginčijamo Įsakymo nepatyrė esminės neturtinės žalos, taip pat kad teismo sprendimo motyvai negali būti apeliacinio skundo dalyku, todėl pareiškėjos apeliacinį skundą prašo atmesti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 37. Byloje kilo tarnybinis ginčas dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymo, kuriuo buvo pakeistas 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ ir pareiškėja atšaukta iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo.

38. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies: panaikino Įsakymą ir nustatė, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“ įsigaliojimo. Pareiškėjos skundo reikalavimus priteisti iš Ministerijos jos naudai iš valstybės tarnybos santykių gaunamų sumų skirtumą, susidariusį nuo neteisėto atšaukimo iš teisėsaugos atašė pareigų iki šių pareigų panaikinimo, ir 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą pirmosios instancijos teismas atmetė.

39. Nesutikdamos su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliacinius skundus padavė abi šalys. Pareiškėja prašo panaikinti tą sprendimo dalį, kuria buvo atmesti jos reikalavimai priteisti neturtinės žalos atlyginimą pinigais, bei pakeisti dalį teismo sprendimo motyvų. Atsakovas prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atmesti pareiškėjos skundą.

40. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinių skundų ribos.

41. Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įsakymas „Dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 įsakymo Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“ pakeitimo ir L. C. atšaukimo iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų“ priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalimi ir 29 straipsnio 4 dalies 3 punktu, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 1407 patvirtintų Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatų 21.1 papunkčiu ir 22 punktu bei atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministerijos 2020 m. gegužės 19 d. raštą Nr. (4.11E)3-2168, į būtinybę sutelkti administracinius gebėjimus ir sustiprinti pajėgumus esminės reikšmės užduočiai – rengti paraišką Sąjungos civilinės saugos mechanizmo cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių (CBRN) pajėgumų centrui Lietuvos Respublikoje steigti, įvertinus žmogiškųjų išteklių civilinės saugos srityje trūkumą Ministerijoje.

42. Pagal Valstybės tarnybos įstatymo 21 straipsnio 3 dalį karjeros valstybės tarnautojas su jo rašytiniu sutikimu į specialiojo atašė pareigas perkeliamas Vyriausybės tvirtinamuose Lietuvos Respublikos specialiųjų atašė nuostatuose nustatyta tvarka. Šio įstatymo 29 straipsnio, reglamentuojančio pareiginės algos nuostatas, 4 dalies 3 punkte numatyta, kad (kitais atvejais, negu nurodyta šio straipsnio 3 dalyje (pagal kurią prieš skelbiant centralizuotą konkursą ar atranką į valstybės tarnautojo pareigas, pareiginė alga nustatoma iš šio įstatymo 1 priede valstybės tarnautojo pareigybei nustatyto pareiginės algos koeficientų intervalo arba pagal šio įstatymo 1 priede valstybės tarnautojo pareigybei nustatytą pareiginės algos koeficientą, ir apie tai viešai paskelbiama Vyriausybės nustatyta tvarka)) perkeliamam arba atkuriančiam statusą į lygiavertes pareigas valstybės tarnautojui nustatoma jo turėta pareiginė alga.

43. Nuostatų 21.1 papunktyje nurodyta, kad specialusis atašė, jo pavaduotojas atšaukiamas pasibaigus jo paskyrimo laikui, o 22 punkte numatyta, jog specialusis atašė, jo pavaduotojas iš buvimo valstybės atšaukiamas jį paskyrusio ministro, jeigu jis to nepaveda ministerijos kancleriui, įstaigos prie ministerijos vadovo, kitos valstybės institucijos ar įstaigos vadovo įsakymu, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus. Užsienio reikalų ministerijos 2020 m. gegužės 19 d. rašte Nr. (4.11E)3-2168 (atsakant į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2020 m. gegužės 12 d. raštą Nr. 1D-2357) nurodyta, kad vadovaujantis Nuostatų 22 punktu, Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras pritaria Ministerijos siūlymui atšaukti L. C. iš Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų 2020 m. birželio 30 d. (įskaitytinai). Šio rašto kopija išsiųsta Lietuvos nuolatinei atstovybei Europos Sąjungoje. Iš tiesų, Nuostatų 22 punkto 1 dalyje yra įtvirtinta, jog specialusis atašė iš buvimo valstybės atšaukiamas jį paskyrusio ministro, užsienio reikalų ministrui raštu pritarus, o šio punkto 3 dalyje nustatyta, kad Užsienio reikalų ministerija apie specialiojo atašė atšaukimą diplomatiniais kanalais informuoja valstybę ar (ir) tarptautinę organizaciją, kurioje (prie kurios) specialusis atašė, jo pavaduotojas akredituotas. Tačiau tai nereiškia, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras, atšaukdamas specialųjį atašė neturi laikytis teisės normose nustatytų pagrindų.

44. Bylos duomenys neginčytinai patvirtina, kad pareiškėja Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymu Nr. 1TE-145 buvo perkelta iš Ministerijos patarėjos pareigų į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas 3 metų laikotarpiui. Nuostatų 21 punkte nustatyti specialiojo atašė atšaukimo pagrindai: pasibaigus jo paskyrimo laikui (21.1 p.); jo paties prašymu (21.2 p.); Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka nutrūkus tarnybos santykiams anksčiau, nei pasibaigia paskyrimo laikas (21.3 p.); tarptautinei organizacijai, prie kurios jis akredituotas, nutraukus savo veiklą (21.4 p.); diplomatinei atstovybei, kurioje dirba specialusis atašė, nutraukus savo veiklą (21.5 p.); panaikinus specialiojo atašė pareigybę (21.6 p.); panaikinus Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo nustatyta tvarka jam išduotą leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija (21.7); kitais tarptautinės teisės nustatytais pagrindais (21.8 p.).

45. Ginčijamas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymas, kuriuo keičiamas vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 „Dėl L. C. perkėlimo“, ir kurio 1 punkte nustatyta, kad L. C. perkeliama 2019 m. liepos 1 d. iš Ministerijos patarėjo pareigų į Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas iki 2020 m. birželio 30 d., tokiu būdu nurodant perkėlimą atgaline data ir sutrumpinant jo laiką, kuriam pasibaigus pareiškėja atšaukiama iš specialiojo atašė pareigų, iš esmės yra ydingas. Kita vertus, sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro įgalinimų tiek viešojo, tiek vidaus administravimo srityse, būtina atsižvelgti į jo kompetenciją reglamentuojančias teisės normas.

46. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės įstatymo 26 straipsnio 3 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. kovo 19 d. iki 2020 m. gruodžio 31d.) ministras, inter alia (be kita ko) vadovauja ministerijai, sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos bei Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano ir prioritetinių darbų jam pavestose valdymo srityse įgyvendinimą (1 p.); užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, <...> Vyriausybės nutarimų, Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės rezoliucijų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų įgyvendinimą (2 p.).

47. Pagal Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. kovo 14 d. nutarimu Nr. 291 (ginčui aktuali 2019 m. birželio 26 d. redakcija), 23 punktą vidaus reikalų ministras inter alia sprendžia ministerijos kompetencijai priklausančius klausimus ir yra tiesiogiai atsakingas už Vyriausybės programos bei Vyriausybės programos nuostatų įgyvendinimo plano ir prioritetinių darbų jam pavestose valdymo srityse įgyvendinimą (23.1 p.); užtikrina įstatymų, Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių, Respublikos Prezidento dekretų, Vyriausybės nutarimų, Vyriausybės sprendimų, Vyriausybės rezoliucijų, Ministro Pirmininko potvarkių ir kitų teisės aktų įgyvendinimą (23.2 p.); priima ir pasirašo įsakymus, tikrina, kaip jie įgyvendinami <...> (23.5 p.); tvirtina ministerijos administracijos struktūrą ir valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių sąrašą, neviršydamas darbo užmokesčiui nustatytų lėšų ir Vidaus reikalų ministerijai Vyriausybės patvirtinto didžiausio leistino valstybės tarnautojų ir darbuotojų pareigybių skaičiaus (23.9 p.); koordinuoja ir kontroliuoja ministerijos administracijos padalinių veiklą (23.11 p.); įstatymų nustatyta tvarka priima į pareigas ir atleidžia iš jų ministerijos valstybės tarnautojus ir darbuotojus (23.13 p.).

48. Taigi, remiantis ne tik pirmosios instancijos teismo sprendime išsamiai aptartomis ir išanalizuotomis Nuostatų 1, 13, 14, 21 ir 22 punktų normomis, bet ir šios nutarties 46–47 pastraipose nurodytomis teisės normomis, galima pagrįstai daryti išvadą, jog Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras turi diskrecijos teisę spręsti tiek dėl specialiojo atašė paskyrimo termino nustatymo (nebūtinai 3 metams, bet ir trumpesnio), tiek dėl specialiojo atašė atšaukimo (nepraėjus 3 metams), esant tam tikriems teisiniams pagrindams. Tačiau, kaip visiškai teisingai sprendime konstatavo pirmosios instancijos teismas, tokia ministro diskrecijos teisė nėra absoliuti. Ministras, kaip ir bet kuris valstybės pareigūnas, priimdamas sprendimą (administracinį aktą) privalo laikytis bendrųjų teisės principų, taip pat gero administravimo principo, kurie taikytini ne tik viešajame, bet ir vidaus administravime.

49. Tiek valdžios institucijos, tiek teismai, siekdami įgyvendinti gero viešojo administravimo principą, užtikrinti žmogaus teisių ir laisvių bei privataus asmens, kaip silpnesnės santykio su administracija šalies, apsaugą, privalo bet kurioje situacijoje vadovautis fundamentaliais protingumo, teisingumo, sąžiningumo principais, sprendimų priėmimo metu atsižvelgti į susiklosčiusių aplinkybių visumą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-185/2013; 2013 m. gegužės 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-878/2013; 2014 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-385/2014; 2015 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1872-552/2015; kt.). Vadovaudamasis bendraisiais bei gero administravimo, atsakingo valdymo principais, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras turėjo pareigą tinkamai motyvuoti ir teisės normomis pagrįsti priimamą sprendimą sutrumpinti pareiškėjos paskyrimo į teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas terminą bei atšaukti ją iš pareigų, tačiau to nepadarė.

50. Byloje nėra ginčo, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. sausio 22 d. pasitarime buvo priimtas sprendimas pritarti tikslingumui steigti CBRN centrą Lietuvoje, kuris taptų „rescEU“ sudėtine dalimi ir pavesti Ministerijai kartu su Vyriausybės kanceliarija, Sveikatos apsaugos ministerija, Krašto apsaugos ministerija, Finansų ministerija, Susisiekimo ministerija, Valstybine atominės energetikos saugos inspekcija parengti ir pateikti Lietuvos pasiūlymą Europos Komisijos Europos civilinės saugos ir humanitarinės pagalbos operacijų generaliniam direktoratui dėl CBRN centro steigimo Lietuvos Respublikos teritorijoje.

Pareiškėja nare į darbo grupę, kuri sudaryta organizuoti pasirengimą CBRN centrui Lietuvos Respublikos teritorijoje steigti, įtraukta Vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. 1V-451. Atsakovas niekaip nepaneigė pareiškėjos nurodytos aplinkybės, kad ji nuo darbo grupės sudarymo iki jos atšaukimo iš teisėsaugos atašė pareigų vykdė minėtos darbo grupės narės užduotis ir kad per visą tą laiką buvo surengtas tik vienas darbo grupės nuotolinis posėdis bendriems organizaciniams klausimams aptarti. Teisėjų kolegija visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, jog atsakovas neįrodė, kad pareiškėja negalėjo ir toliau dalyvauti darbo grupės veikloje būdama atašė pareigose iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 808 panaikinti Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė pareigybę Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje.

Jokių tai patvirtinančių įrodymų atsakovas nepateikė ir apeliacinės instancijos teismui. Byloje nenurodytos ir jokios faktinės aplinkybės, kurios patvirtintų, kad būtent tik pareiškėja, kuri į darbo grupę buvo įtraukta kaip teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje (o ne kuris nors kitas darbo grupės narys) galėjo įvykdyti vidaus reikalų ministro įsakymu pavestas užduotis organizuoti reikalingus parengiamuosius darbus cheminių, biologinių, radiologinių ir branduolinių incidentų pajėgumų centrui Lietuvos Respublikos teritorijoje įsteigti, parengti darbo grupės atliktos veiklos ataskaitą bei pasiūlymus dėl tolesnių veiksmų ir pateikti juos vidaus reikalų ministrui (juolab, kad darbo grupės vadovu buvo paskirtas vidaus reikalų viceministras, į darbo grupę taip pat buvo paskirti dar trys Ministerijos valstybės tarnautojai), ir kad tai ji galėjo padaryti tik atšaukta iš teisėsaugos atašė pareigų.

Priešingai, nei apeliaciniame skunde teigia atsakovas, jis turėjo įrodyti ne tai, kas neegzistuoja, bet pateikti įrodymus, iš kurių matytųsi, kokius svarbius ir konkrečius darbus jis buvo pavedęs atlikti pareiškėjai, kurių ji negalėjo atlikti kartu eidama teisėsaugos atašė pareigas ir kurių negalėjo atlikti kiti Ministerijos tarnautojai, t. y. būtinybės atšaukti pareiškėją iš teisėsaugos atašė pagrindimą, tačiau jokių tai patvirtinančių duomenų atsakovas į bylą nepateikė. Pareiškėja gi nurodo, jog jai nebuvo pavesta jokių darbų ar užduočių, susijusių su anksčiau minėtu procesu, ir, jos žiniomis, darbo grupė neorganizavo jokių susirinkimų.

Šiuo aspektu, teisėjų kolegijos vertinimu, kaip tik svarbi ta aplinkybė, kad nuo pareiškėjos atšaukimo iš atašė pareigų iki 2020 m. rugsėjo 1 d. (termino, kuris buvo nurodytas vidaus reikalų ministro įsakyme „Dėl darbo grupės sudarymo“) darbo grupei pavesti tikslai nebuvo pasiekti, įsakyme suformuotos užduotys nebuvo įvykdytos.

51. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, susiję su hipotetiniais vertinimais priežasčių, dėl kurių gali susidaryti valstybės tarnautojo atšaukimo iš pareigų būtinybė ar galimybė, nevertintini, kadangi teismas nagrinėja konkretų tarnybinį ginčą, sukėlusį konkrečias neigiamas pasekmes pareiškėjai. Apeliacinės instancijos teismas nenagrinės ir atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su būtinybe naikinti specialiojo atašė pareigybę kaip perteklinę, siekiant taupyti valstybės biudžeto lėšas dėl prasidėjusios pasaulinės pandemijos, nes tai nėra nagrinėjamos bylos dalykas. Pabrėžtina, kad pareiškėja neginčija Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimo, be to, atšaukta iš teisėsaugos atašė pareigų ji buvo ne dėl šios pareigybės panaikinimo, o pakeitus ankstesnį įsakymą ir sutrumpinus jos paskyrimo šiose pareigose laiką, tačiau tinkamai nenurodžius faktinio pagrindo ir pakankamų individualių argumentų. Atsakovas nepaneigė pareiškėjos teiginių, kad realūs atšaukimo iš teisėsaugos atašė pareigų argumentai jai nebuvo žinomi, nors ji ne kartą mėgino tai išsiaiškinti kreipdamasi į atsakovą.

52. Dėl šios apeliacinio teismo nutarties 46–48 pastraipose išdėstytų motyvų teisėjų kolegija kaip nepagrįstą vertina ir pareiškėjos apeliacinio skundo argumentą, kad jokie teisės aktai nesuteikia diskrecijos teisės specialųjį atašė skiriančiam ministrui sutrumpinti įsakymu dėl perkėlimo nurodytą kadencijos trukmę ir kad dėl to nebuvo teisinio pagrindo priimti Įsakymą. Nagrinėjamoje situacijoje Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimu panaikinus teisėsaugos atašė pareigybę atsakovui atsirado realus teisinis pagrindas atšaukti pareiškėją iš atašė pareigų ir grąžinti ją į eitas Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro patarėjos pareigas, todėl pirmosios instancijos teismas sprendime visiškai pagrįstai konstatavo, kad Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 galiojo iki minėto Vyriausybės nutarimo įsigaliojimo. Tarnybinio būtinumo aspekto nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas nebenagrinės, kadangi jis galutiniam teismo sprendimui lemiamos reikšmės neturi. Pareiškėjos apeliaciniame skunde minimame Valstybės tarnybos įstatymo 3 straipsnyje yra įtvirtinti valstybės tarnautojų, o ne valstybės institucijos (kuri nagrinėjamu atveju yra atsakovas byloje) veiklos ir tarnybinės etikos principai. Dėl išdėstytų aplinkybių netenkinamas pareiškėjos apeliacinio skundo reikalavimas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamąją dalį nuo teismo sprendimo 9 puslapio pastraipos „Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas konstatuoja, kad Nuostatų 14 punktas ...“ iki 12 puslapio pastraipos „Atsižvelgęs į minėtas byloje nustatytas aplinkybes, teismas prieina prie išvados...“ pabaigos.

53. Atsakovo apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė procesinės teisės normas, netirdamas byloje esančių įrodymų, perkėlė įrodinėjimo pareigą atsakovui dėl tų faktinių ginčo aplinkybių, kurių atsakovas neturi galimybės įrodyti, ir priimdamas sprendimą nukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotos praktikos atmestini kaip nepagrįsti.

54. Teisėjų kolegija, nagrinėdama atsakovo apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies. Teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika, pagal kurią administracinio sprendimo priėmimo faktinis pagrindas ir individuali argumentacija turi būti žinomi ir asmeniui, kurio atžvilgiu jis priimamas. Priešingu atveju pažeidžiami skaidrumo, teisinio tikrumo, saugumo ir teisėtų lūkesčių principai.

55. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą faktinių bylos aplinkybių vertinimo ir teisės normų taikymo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog ginčijamas atsakovo Įsakymas, kuriuo buvo sutrumpintas pareiškėjos perkėlimo į teisėsaugos atašė pareigybę laikas, ji atšaukta iš minėtų pareigų ir grąžinta į Ministerijos patarėjos pareigas, priimtas nesant faktinio pagrindo, visiškai pagrįsta. Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo atliktam bylos aplinkybių vertinimui, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuotos doktrinos dėl asmens teisėtų lūkesčių principo taikymui nagrinėjamoje situacijoje ir priimtam sprendimui panaikinti Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 22 d. įsakymą Nr. 1TE-76 bei nustatyti, kad vidaus reikalų ministro 2019 m. birželio 14 d. įsakymas Nr. 1TE-145 galiojo iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. liepos 16 d. nutarimo Nr. 808 „Dėl Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigybės panaikinimo“ įsigaliojimo.

56. Pareiškėja apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai jai iš atsakovo nepriteisė jos patirtos neturtinės žalos atlyginimo. Tvirtina, kad dėl neteisėto atšaukimo iš teisėsaugos atašė pareigų jai buvo sukeltas didžiulis stresas, bejėgiškumo, nepilnavertiškumo jausmas, dėl psichologinės įtampos ir spaudimo ji jautė nerimą, išgyvenimus, ją kankino migrena, nemiga, akių skausmai. Iš aplinkinių (įskaitant ir kolegas) pareiškėja teigia sulaukusi pašaipų, kalbų, kad ji pažeidė nustatytas pareigas ir pan. Be to, Ministerija, galbūt siekdama nuslėpti, jog į pareiškėjos eitas specialiojo atašė pareigas buvo planuojama skirti kitą asmenį, skubos tvarka, pažeisdama procedūrinius reikalavimus, panaikino Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigas ir taip užkirto kelią pareiškėjai grįžti į jos užimamas pareigas likusiam kadencijos laikui.

57. Atsakydama į šiuos pareiškėjos argumentus, teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad Lietuvos Respublikos teisėsaugos atašė Lietuvos nuolatinėje atstovybėje Europos Sąjungoje pareigų panaikinimo procedūriniai pažeidimai byloje nenustatyti, pareiškėjos pateikti teiginiai yra tik prielaidos. Antra, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pareiškėjos nurodytus argumentus dėl jai Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2020 m. gegužės 21 d. įsakymu padarytos neturtinės žalos atlyginimo išnagrinėjo išsamiai bei visapusiškai ir savo sprendimą pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą laikyti pažeidimo fakto pripažinimą motyvavo tinkamai tiek faktiniais, tiek teisiniais pagrindais. Pareiškėja apeliaciniame skunde jokių naujų aplinkybių, kurių nebūtų išnagrinėjęs ir įvertinęs pirmosios instancijos teismas, nenurodė. Dėl pareiškėjos minimų kitų asmenų kalbų ar pašaipų atsakovas nėra atsakingas. Todėl teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjos apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą naikinti minėtą pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį ar jį keisti, nenustatė, todėl sutikdama su pirmosios instancijos teismo nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis bei pateiktu šių aplinkybių teisiniu vertinimu šių motyvų nekartoja.

58. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai jas įvertino ir tinkamai taikė ginčui spręsti aktualias materialiosios teisės normas, proceso teisės pažeidimų nepadarė, todėl priimtas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jį naikinti ar keisti pareiškėjos ir atsakovo apeliaciniuose skunduose išdėstytais argumentais nėra teisinio pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos L. C. apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. gruodžio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Stasys Gagys

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė