2024-03-27 Nr. AB-5244-3-61-3-00762-2022-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-71-502/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00762-2022-4

Procesinio sprendimo kategorija 41

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. kovo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Š. Š. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos generalinei prokuratūrai dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas Š. Š. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė: 1) panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros (toliau – Generalinė prokuratūra, atsakovas) 2022 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. BV-11 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Generalinę prokuratūrą priimti naują sprendimą, iš naujo įvertinus, ar informacija apie pareiškėjo nurodytą pažeidimą atitinka Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo (toliau – ir Pranešėjų apsaugos įstatymas) nuostatas.

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjas Generalinei prokuratūrai 2021 m. gruodžio 9 d. ir 2022 m. sausio 6 d. pateikė pranešimus (atitinkamai Nr. 17.9-10261 ir Nr. 17.9-204) dėl Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) 2021 m. kovo 2 d. prejudicinio sprendimo byloje C-746/18 (toliau – ir ESTT sprendimas), kuriuo vadovavosi atsisakydamas tenkinti ikiteisminio tyrimo įstaigos prašymą ikiteisminio tyrimo byloje. Tačiau skundžiamu Sprendimu atsakovas, vadovaudamasis Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nepripažino pareiškėjo pranešėju.

2.2. Pareiškėjas nesutiko su išvada, kad jo pateikta informacija neatitinka viešojo intereso ir kad jo nurodytas pažeidimas nėra susijęs su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Pareiškėjo vertinimu, Lietuvos Respublikoje netinkamai taikomos 2002 m. liepos 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2002/58/EB dėl asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsaugos elektroninių ryšių sektoriuje (Direktyva dėl privatumo ir elektroninių ryšių), iš dalies pakeistos 2009 m. lapkričio 25 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2009/136/EB, 15 straipsnio 1 dalies, siejamos su Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 7, 8, 11 straipsniais ir 52 straipsnio 1 dalimi, nuostatos. Pareiškėjas teigė, kad Lietuvos Respublikos elektroninių ryšių įstatymo (toliau – ir Elektroninių ryšių įstatymas) 77 straipsnio nuostatos (redakcijos, įsigaliojusios 2021 m. gruodžio 1 d.) prieštarauja ESTT sprendimui, todėl nuo 2021 m. gruodžio 1 d. ikiteisminio tyrimo duomenys, susiję su asmens duomenų tvarkymo ir privatumo apsauga elektroninių ryšių sektoriuje, renkami neteisėtai. Dėl šios priežasties gali būti pažeistos asmenų teisės bei laisvės (renkami ir teikiami duomenys pagal užsienio valstybių teisinės pagalbos prašymus, Europos tyrimo orderius ir kt.). Paaiškėjus, kad atitinkami duomenys buvo surinkti neteisėtai, teismas gali jų nepripažinti įrodymu, o suinteresuotas asmuo, kurio teisės ir laisvės pažeistos, įgytų teisę reikšti valstybės institucijoms ieškinį.

2.3. Minėta informacija susijusi ne tik su pareiškėjo tiesioginio vadovo, aukštesniojo prokuroro, procesiniu sprendimu, bet ir su procesinės prievartos priemonės, kuri galbūt prieštarauja ESTT sprendimui, taikymu.

2.4. Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimą Nr. 17.9-10261 (toliau – ir 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimas) pateikė vadovaudamasis ne Pranešėjų apsaugos įstatymu, o Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo (toliau – ir Prokuratūros įstatymas) 14 straipsnio 2 dalimi. Prokuratūros įstatyme nėra minimas Pranešėjų apsaugos įstatymas, kaip ir pastarajame nenurodytas Prokuratūros įstatymas. Generalinė prokuratūra, vertindama, kad 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimas buvo pateiktas nesilaikant Pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytų formos reikalavimų, tačiau informaciją pripažinus atitinkančia kitus minėtame įstatyme nustatytus reikalavimus, turėjo pareiškėją pripažinti pranešėju.

2.5. Pranešėjų apsaugos įstatyme nustatyta galimybė asmeniui pranešti apie pažeidimą ne tik per įstaigos vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, bet ir tiesiogiai kompetentingai institucijai, ypač kai minėtas kanalas neveikia, yra nepasiekiamas, dirbtinai blokuojamas, ar asmeniui sudaromos kliūtys juo pasinaudoti.

2.6. Pareiškėjas pripažino, kad 2021 m. gruodžio 9 d. pranešime nenurodė, jog pranešimą teikia vadovaudamasis Pranešėjų apsaugos įstatymu. Tačiau nuo 2021 m. gruodžio 9 d. iš prokuroro, kuriam buvo pavesta patikrinti pateiktą pranešimą, jokios informacijos apie priimtą sprendimą negavo, todėl, siekdamas apsaugoti viešąjį interesą, vadovaudamasis Pranešėjų apsaugos įstatymu, 2022 m. sausio 6 d. pateikė pranešimą Nr. 17.9-204 (toliau – ir 2022 m. sausio 6 d. pranešimas).

2.7. Generalinė prokuratūra, gavusi 2021 m. gruodžio 9 d. ir 2022 m. sausio 6 d. pranešimus (toliau kartu – ir Pranešimai), tyrimo dėl teisės normų kolizijos ir nacionalinių įgyvendinimo priemonių taikymo ir vertinimo dėl grėsmės viešajam interesui neatliko. Generalinės prokuratūros 2022 m. sausio 11 d. išvadą Nr. 17.9-356 parengė ir skundžiamą Sprendimą priėmė ne specializuotas Viešojo intereso gynimo skyriaus prokuroras, o Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras. Šiuo atveju nebuvo vadovautasi Rekomendacijomis dėl viešojo intereso gynimo, patvirtintomis Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 1-218.

2.8. Pareiškėjo teigimu, Generalinė prokuratūra, atsisakydama suteikti jam pranešėjo statusą, Sprendime rėmėsi neaiškiais ir prieštaringais motyvais.

3. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo skundą su juo nesutiko, nurodė ginčui aktualias faktines aplinkybes bei rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

3.1. Generalinė prokuratūra, priimdama sprendimus dėl pranešėjo statuso, vadovaujasi Pranešėjų apsaugos įstatymo bei jį įgyvendinančiu Pranešimų apie pažeidimus įstaigose pateikimo Lietuvos Respublikos prokuratūrai tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos generalinio prokuroro 2018 m. birželio 25 d. įsakymu Nr. 1-207 (toliau – ir Aprašas).

3.2. Pranešimas, pateiktas remiantis Prokuratūros įstatymo 14 straipsniu, nelaikomas pateiktu vidiniu kanalu pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo, kuris yra specialus įstatymas, nuostatas.

3.3. Jeigu asmuo, teikiantis informaciją apie pažeidimą, nesilaiko reikalavimo pranešimo formai, pranešime būtina nurodyti, kad jis teikiamas vadovaujantis Pranešėjų apsaugos įstatymu. Pareiškėjas, teikdamas 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimą, nenurodė, kad jis teikiamas vadovaujantis Pranešėjų apsaugos įstatymu, kaip tai numatyta Apraše. Pranešimai neatitiko Pranešėjų apsaugos įstatymo reikalavimų, todėl pareiškėjui 2022 m. sausio 10 d. buvo išsiųstas raštas dėl pranešimų patikslinimo.

3.4. Asmenį pranešėju gali pripažinti tik kompetentinga institucija, kai pranešimas pateikiamas jai tiesiogiai ar persiunčiamas iš vidinio informacijos apie pažeidimus kanalo. Todėl pareiškėjo prašymas išspręsti pranešėjo statuso klausimą galėjo būti sprendžiamas tik gavus pranešimą apie pažeidimą tiesiogiai. Vidiniame kanale paskirtas kompetentingas subjektas pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas neturi įgaliojimų suteikti ar nesuteikti pranešėjo statuso.

3.5. Apraše nustatyta, kokiais būdais informacija teikiama prokuratūrai, kaip kompetentingai institucijai. Todėl atsakovas nesutiko su pareiškėjo vertinimu, kad, pateikus pranešimą generalinio prokuroro pavaduotojui, pranešimas laikomas pateiktu tiesiogiai kompetentingai institucijai. Pareiškėjas, teikdamas Pranešimus, nesilaikė teisės aktų nustatytos tvarkos, t. y. pranešimus teikė generalinės prokurorės pavaduotojui per Dokumentų valdymo sistemą, be to, Pranešimai neatitiko Pranešėjų apsaugos įstatymo reikalavimų, todėl 2021 m. gruodžio 9 d. pranešime pateiktos informacijos vertinimas buvo atliekamas remiantis kitais prokuratūroje galiojančiais teisės aktais. Sprendimus dėl asmens pripažinimo / nepripažinimo pranešėju priima ne Generalinės prokuratūros vadovybė, o teisės aktų tvarka paskirto atsakingo padalinio – Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriaus – prokurorai.

3.6. Pažeidimą pareiškėjas siejo su konkrečiame ikiteisminiame tyrime priimtu aukštesniojo prokuroro sprendimu. Nors pareiškėjas teigė, kad informaciją apie pažeidimus pateikė siekdamas apsaugoti viešąjį interesą, tačiau pagrindinis pažeidimas, apie kurį pranešta – aukštesniojo prokuroro galbūt neteisėtas sprendimas, todėl ESTT sprendime nurodyti išaiškinimai negali būti vertinami kaip susiję su esmine informacija apie pažeidimą.

3.7. Pareiškėjas nenurodė naujų aplinkybių, patvirtinančių, kad jo nurodyta informacija buvo siekiama apginti viešąjį interesą. Pareiškėjo argumentai, kad jis pranešė apie Europos Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės normų koliziją, kartu ir grėsmę viešajam interesui, atsakovo manymu, laikytini pareiškėjo įrodymais nepagrįsta asmeninė nuomone, įžvalga. Nagrinėjamu atveju buvo pranešta apie pažeidimą konkrečiame ikiteisminiame tyrime, todėl ir informacija buvo vertinama tik šiuo aspektu, o tai nėra susiję su viešojo intereso apsauga.

3.8. Pareiškėjo pranešimas apie pažeidimą, atitinkantis Pranešėjų apsaugos įstatymo reikalavimus, buvo gautas 2022 m. sausio 10 d. Kompetentinga institucija, įvertinusi pranešimą, jį pateikusį asmenį bei pateiktos informacijos atitiktį Pranešėjų apsaugos įstatymo sąlygoms, priėmė sprendimą nepripažinti pareiškėjo pranešėju. Atsakovo teigimu, atliktas vertinimas ir priimtas Sprendimas atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas.

3.9. Pareiškėjo 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimo vertinimas bendra tvarka buvo pavestas Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokurorui ir iki sprendimo dėl pranešėjo statuso priėmimo dienos jame nurodyta informacija jau buvo įvertinta ir pateikta 2022 m. sausio 11 d. išvadoje Nr. 17.9-356. Siekiant įvertinti pareiškėjo (prokuroro) bei jo aukštesniojo prokuroro veiksmus organizuojant ir kontroliuojant konkretų ikiteisminį tyrimą, buvo būtina patikrinti minėtą ikiteisminį tyrimą. Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų vyriausiasis prokuroras, susipažinęs su minėta išvada, neturėjo pagrindo jos kvestionuoti, todėl Sprendime pagrįstai nurodyta, kad 2022 m. sausio 10 d. pranešime pateikta informacija jau yra įvertinta, naujas tyrimas dėl jos pradėtas nebus. Vidaus tyrimų skyrius negali vertinti atlikto ikiteisminio tyrimo patikrinimo rezultatų. Nagrinėjamu atveju būtina atriboti sprendimo dėl pranešėjo statuso suteikimo procedūrą nuo konkretaus ikiteisminio tyrimo kontrolės. Tik Vidaus tyrimų skyriaus prokuroras gali priimti sprendimą dėl pranešėjo statuso ir įvertini pateiktą informaciją, be kita ko, ir tuo aspektu, ar ji susijusi su viešojo intereso gynimu.

3.10. Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras nėra kompetentingas pateikti pareiškėjui atsakymą, kuriame būtų oficialus Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros išaiškinimas dėl ESTT sprendimo, jo atitikties Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso įstatymams. Todėl Lietuvos Respublikos generalinė prokurorė 2022 m. sausio 13 d. raštu kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisingumo ministeriją, prašydama įvertinti teisinio reguliavimo aplinkybes ir informuoti apie priimtus sprendimus dėl Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normų kolizijos, taip pat nacionalinių įgyvendinimo priemonių taikymo įgyvendinant ESTT sprendimus.

3.11. Generalinė prokuratūra ėmėsi veiksmų, siekiant atsakyti į visus pareiškėjo klausimus, o jo prašomą išaiškinimą pagal kompetenciją gali pateikti tik Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2022 m. liepos 5 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje pateiktais rašytiniais įrodymais, nustatė, be kita ko, šias aktualias aplinkybes:

5.1. Pareiškėjas, Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus prokuroras, vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, Generalinės prokuratūros vadovybei 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimu pranešė apie aukštesniojo prokuroro sprendimus, kurie, jo nuomone, prieštarauja įstatymams. Pareiškėjas nurodė, kad Vilniaus apygardos prokuratūros Vilniaus apylinkės prokuratūros (duomenys neskelbtini) skyriaus vyriausiasis prokuroras 2021 m. gruodžio 9 d. priėmė nutarimą, kuriuo panaikino pareiškėjo 2021 m. lapkričio 22 d. nutarimą sustabdyti konkretų ikiteisminį tyrimą. Pareiškėjas pranešime pripažino, kad atsisakė kreiptis į teismą dėl mobilaus ryšio išklotinių gavimo, tokį savo sprendimą motyvuodamas ESTT sprendimu. Pareiškėjas, nekvestionuodamas aukštesniojo prokuroro teisių ir funkcijų, pranešime išreiškė abejonę aukštesniojo prokuroro 2021 m. gruodžio 9 d. nutarimo pagrįstumu, nes tokiu būdu nėra išsprendžiama Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės normų kolizija, ESTT sprendimo taikymo Lietuvoje problema. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Lietuvos prokurorams nėra išaiškinta, kaip organizuoti, kontroliuoti ir vadovauti ikiteisminiams tyrimams, kaip palaikyti valstybinį kaltinimą, po ESTT sprendimo paskelbimo. Pareiškėjas taip pat nurodė, kad jis, turėdamas pareigą vykdyti ne tik Lietuvos Respublikos įstatymus, bet ir užtikrinti Europos Sąjungos aukštųjų teisminių institucijų sprendimų vykdymą, būdamas įsitikinęs, kad aukštesnysis prokuroras nepagrįstai „lenkia“ pavaldžius prokurorus kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl duomenų gavimo, o tai prieštarauja ESTT sprendimui. Šiuo raštu pareiškėjas pranešė apie aukštesniojo prokuroro priimtą sprendimą, jo nuomone, prieštaraujantį įstatymams.

5.2. Pareiškėjas 2022 m. sausio 6 d. raštu „Dėl pateikto pranešimo nagrinėjimo“ kreipėsi į Generalinės prokuratūros vadovybę, pateikdamas pranešimą, kuriame nurodė, kad 2021 m. gruodžio 9 d. pranešė apie aukštesniojo prokuroro sprendimus, kurie, jo nuomone, prieštarauja įstatymams. Pareiškėjas pažymėjo, kad informaciją apie pažeidimus pateikė siekdamas apsaugoti viešąjį interesą, nes ESTT sprendimu siekiama apginti pamatines žmogaus teises ir laisves. Be to, pareiškėjas prašė įvertinti, ar nuo 2021 m. gruodžio 1 d. galiojanti Elektroninių ryšių įstatymo 77 straipsnio 2 dalis neprieštarauja ESTT sprendimui ir, ar pagrįstai nesivadovaujama minėtu sprendimu. Pareiškėjas pranešime nurodė, kad Generalinė prokuratūra šiuo klausimu išaiškinimo nepateikė, jam nėra žinoma 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimo nagrinėjimo eiga. Pareiškėjas prašė pranešti apie išnagrinėjimo rezultatus, o nustačius, kad 2021 m. gruodžio 9 d. pateikta informacija neatitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatų, remiantis minėto įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, priimti sprendimą dėl pranešėjo statuso.

5.3. Generalinė prokuratūra 2022 m. sausio 10 d. raštu Nr. BV-8 informavo pareiškėją, kad jo 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimas neatitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalies reikalavimų, nes informacija apie pažeidimą kompetentingai institucijai pateikta nesilaikant Lietuvos Respublikos Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos patvirtintos formos. Informacija apie pažeidimą kompetentingai institucijai gali būti pateikta ir laisvos formos pranešimu, tačiau asmuo turi nurodyti, kad pranešimas teikiamas vadovaujantis Pranešėjų apsaugos įstatymu. Generalinė prokuratūra taip pat išaiškino pareiškėjui teisę užpildyti patvirtintą formą arba pateikti laisvos formos pranešimą, jame nurodant, kad pranešimas teikiamas vadovaujantis Pranešėjų apsaugos įstatymu bei pateikiant visą būtiną informaciją. Pareiškėjas, atsakydamas į minėtą raštą, 2022 m. sausio 10 d. pateikė laisvos formos pranešimą, kuriame nurodė, kad jo tiesioginio vadovo sprendimas ir Elektroninių ryšių įstatymo 77 straipsnio 2 dalis prieštarauja ESTT sprendimui, kuris įsiteisėjo 2021 m. balandžio mėn. Pareiškėjas pažymėjo, kad apie nurodytus pažeidimus yra pranešęs pagal Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalį, tačiau atsakymo nėra gavęs.

5.4. Generalinė prokuratūra, įvertinusi pareiškėjo Pranešimus, 2022 m. sausio 17 d. priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriuo, vadovaudamasi Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalimi, nepripažino pareiškėjo pranešėju. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas pažeidimą siejo su konkrečiame ikiteisminiame tyrime priimtu aukštesniojo prokuroro sprendimu. Generalinė prokuratūra akcentavo, kad, nors pareiškėjas teigė, jog informaciją apie padarytus pažeidimus pateikė siekdamas apsaugoti viešąjį interesą, tačiau pagrindinis pažeidimas, apie kurį pranešė pareiškėjas, yra aukštesniojo prokuroro galbūt neteisėtas sprendimas. Todėl Generalinė prokuratūra ESTT sprendimo nelaikė esmine informacija apie pažeidimą ir konstatavo, kad pareiškėjo pateikta informacija neatitinka viešo intereso kriterijaus, kuriuo siekiama apginti ne santykinai didelės visuomenės dalies interesus, ir pareiškėjo nurodytas pažeidimas negali būti siejamas su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis. Generalinė prokuratūra nepripažino pareiškėjo pranešėju Pranešėjų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies pagrindu.

6. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ginčui aktualų teisinį reguliavimą, be kita ko, Pranešėjų apsaugos įstatymo (1 str. 1 d., 2 str. 5, 7 d., 3 str. 1 d. 4 str. 1, 5–6 d.), Prokuratūros įstatymo 15 str. 3 ir 5 d.) nuostatas, pažymėjo, kad atsakovas teisingai vertino, jog ne bet kokią sąsają su įstaiga turintis asmuo gali būti pripažintas pranešėju, o tik asmuo, kuris yra ar buvo susijęs tarnybos ar darbo santykiais arba sutartiniais santykiais su įstaiga, kurioje galbūt yra daromas pažeidimas. Teismas pabrėžė, kad byloje ginčo, jog pareiškėją su Generaline prokuratūra sieja tarnybiniai santykiai, nėra. Teismas taip pat akcentavo, kad asmuo gali būti pripažintas pranešėju, kai jis informaciją teikia savanoriškai Pranešėjų apsaugos įstatymo nustatyta tvarka ir būdais, ir kai teikiama informacija nėra siekiama apginti išskirtinai asmeninius interesus.

7. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimą Generalinei prokuratūrai pateikė vadovaudamasis Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, kurioje nustatyta, kad prokurorai apie Generalinės prokuratūros departamento (skyriaus), teritorinės prokuratūros vyriausiojo prokuroro (jo pavaduotojo) įsakymą, kitą norminį aktą ar priimtą sprendimą, prieštaraujančius įstatymams, privalo pranešti generaliniam prokurorui (jo pavaduotojui). Pareiškėjas 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimą ir vėlesnius jo patikslinimus ir papildymus siejo su aukštesniojo pagal pavaldumą prokuroro galbūt neteisėtu procesiniu sprendimu, t. y. 2021 m. gruodžio 9 d. nutarimu, priimtu konkrečioje ikiteisminio tyrimo byloje.

8. Įvertinęs Generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroro 2022 m. sausio 11 d. išvadoje Nr. 17.9-356 (toliau – ir Išvada) nurodytas aplinkybes teismas pažymėjo, kad atnaujinus ikiteisminį tyrimą, aukštesniojo prokuroro 2021 m. gruodžio 9 d. rezoliucija tolimesnis ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas buvo pavestas kitam prokurorui, kuris atliko reikalingus proceso veiksmus, dėl kurių buvo gauti tyrimui itin reikšmingi duomenys. Pareiškėjas šių Išvadoje nurodytų faktinių aplinkybių nekvestionavo ir jas pripažino.

9. Atsižvelgęs į ginčui aktualų teisinį reguliavimą teismas nurodė, kad sprendimą pripažinti asmenį pranešėju priima kompetentinga institucija. Pranešėjų apsaugos įstatymas nenustato kompetentingai įstaigai pareigos pripažinti asmenį pranešėju vien todėl, kad jis pateikė pranešimą apie, jo nuomone, daromą ar padarytą pažeidimą. Kiekvienu konkrečiu atveju kompetentinga įstaiga privalo įvertinti pateiktos informacijos turinį ir dėl to priimti motyvuotą sprendimą. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas į Generalinės prokuratūros vadovybę kreipėsi 2021 m. gruodžio 9 d., t. y. po to, kai buvo atnaujintas ikiteisminis tyrimas, ir tą pačią dieną, kai šio ikiteisminio tyrimo organizavimas ir vadovavimas buvo pavestas kitam prokurorui. Ši aplinkybė patvirtina, kad, teikdamas pranešimą, pareiškėjas iš esmės siekė apginti išskirtinai asmeninius interesus, t. y. pateisinti savo neveikimą, kontroliuojant ir organizuojant ikiteisminį tyrimą ir tokiu būdu įgyti Pranešėjų apsaugos įstatyme nustatytas garantijas, taikomas pranešėjui, siekiant išvengti tarnybinio nusižengimo tyrimo. Pareiškėjas teismo posėdyje šią aplinkybę pripažino, patvirtindamas, kad dėl jo gali būti pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas.

10. Pareiškėjo Pranešimuose nurodytas pažeidimas dėl teisės normų kolizijos, teismo vertinimu, nagrinėjamos bylos kontekste nesudaro pagrindo pareiškėjui suteikti pranešėjo statuso.

11. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Generalinė prokuratūra, priimdama Sprendimą, tinkamai įvertino Pranešimuose nurodytas aplinkybes ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo pateikta informacija neatitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatų. Byloje įrodymų, patvirtinančių, kad Pranešimuose nurodyta informacija atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje nurodyto pažeidimo apibrėžimą, nepateikta. Generalinė prokuratūra, nagrinėdama Pranešimus, vadovavosi Aprašo nuostatomis ir jų nepažeidė, todėl teismas pripažino Sprendimą teisėtu ir pagrįstu. Likusius ginčo šalių argumentus teismas laikė pertekliniais, todėl plačiau dėl jų nepasisakė.

III. 12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Pareiškėjas taip pat prašo įvertinti galimybę peržengti apeliacinio skundo ribas, nes, priešingu atveju, būtų reikšmingai pažeistos valstybės ir asmenų teisės bei saugomi interesai – Lietuvos Respublikoje vis dar egzistuoja kolizija tarp ESTT 2021 m. kovo 2 d. prejudicinio sprendimo ir Elektroninių ryšių įstatymo 77 straipsnio 2 dalies nuostatų.

13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes ir teisinį reguliavimą bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

13.1. Pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad jis 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimu siekė apginti išskirtinai asmeninius interesus. Ši išvada grindžiama 2 aplinkybėmis: 1) kad pareiškėjas kreipėsi po ikiteisminio tyrimo atnaujinimo ir po tyrimo perdavimo kitam prokurorui; 2) kad pareiškėjas teismo posėdyje pripažino, jog dėl jo gali būti pradėtas tarnybinio nusižengimo tyrimas. Tačiau teismas neįvertino aplinkybės, kad 2021 m. gruodžio 9 d. pranešime pareiškėjas nesirėmė Pranešėjų apsaugos įstatymu bei neprašė suteikti jam pranešėjo statuso. 2021 m. gruodžio 9 d. pareiškėjas neturėjo pagrindo nerimauti, kad tuo metu bus nagrinėjami klausimai dėl jo tarnybos vertinimo ar drausminės bylos inicijavimo. Pareiškėjas taip pat žinojo, kad ikiteisminiame tyrime jis pagrįstai nesikreipė į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl procesinės prievartos priemonės, nes laikotarpiu, kai jis kontroliavo ikiteisminį tyrimą, galiojo Elektroninių ryšių įstatymo 65 straipsnio 2 dalies nuostatos, kurios prieštaravo ESTT sprendimui. Pareiškėjas į vadovybę kreipėsi būtent tą pačią dieną, kai jo tiesioginis vadovas priėmė atitinkamą procesinį sprendimą. Pareiškėjas Pranešėjų apsaugos įstatymą paminėjo 2022 m. sausio 6 d. pranešime, antrą kartą – 2022 m. sausio 10 d. pranešime.

13.2. Pareiškėjas patvirtina, kad jis rėmėsi Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatomis taip pat ir siekdamas apsisaugoti nuo, jo nuomone, nepagrįstų bandymų patraukti jį drausminėn atsakomybėn ar nuo jo tarnybinio vertinimo. Pareiškėjas Pranešimuose savo tiesioginio vadovo veiksmus siejo su ESTT sprendimu ir nacionalinio teisės akto kolizija. Be to, pareiškėjas, nors ir pranešė tik apie savo tiesioginio vadovo veiksmus, tačiau vadovybė suprato keliamą problemą, nes 2022 m. sausio 13 d. kreipėsi į Teisingumo ministeriją dėl konkrečių išaiškinimų.

13.3. Pareiškėjo siekis pasinaudoti teisėmis, kurias garantuoja Pranešėjų apsaugos įstatymas ir Europos Sąjungos teisės aktai, teismo nepagrįstai įvertintas kaip jį neigiamai charakterizuojanti aplinkybė. Nagrinėjamu atveju nebuvo paaiškinta, kodėl pareiškėjas, organizuodamas konkretų ikiteisminį tyrimą, veikė netinkamai, o teismo sprendimas negali būti grindžiamas prielaidomis.

13.4. Pirmosios instancijos teismas nevertino, ar pareiškėjo keliamas klausimas yra susijęs su viešojo intereso apsauga. Skundžiamam sprendimui turėjo įtakos ir tai, kad 2021 m. gruodžio – 2022 m. sausio mėn. buvo pateikta informacija apie pažeidimą.

13.5. Teismo argumentai neatskleidžia, ar 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimas gali būti laikomas tinkamu pranešimu apie pažeidimą pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą. Nurodytame įstatyme nustatyta galimybė apie pažeidimą pranešti ne tik per įstaigos vidinį informacijos teikimo kanalą, tačiau ir tiesiogiai kompetentingai institucijai (nagrinėjamu atveju – Generalinė prokuratūra). Jeigu pranešimas pateiktas tiesiogiai minėtai institucijai, ši informacija turi būti perduota kompetentingai padaliniui. Jeigu šiuo atveju 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimas nebuvo perduotas Generalinės prokuratūros Vidaus tyrimų skyriui, ši aplinkybė neturėtų būti vertinama pareiškėjo nenaudai.

14. Atsakovas Generalinė prokuratūra atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka, pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus ir papildomai pažymi:

14.1. Pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, jame išdėstyti argumentai yra išsamūs ir aiškūs.

14.2. Pareiškėjo skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai patvirtina, kad pareiškėjas, teikdamas 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimą, tikėjosi, jog bus sprendžiamas klausimas dėl pranešėjo statuso suteikimo, tačiau pranešimą pateikė nesilaikydamas Pranešėjų apsaugos įstatymo nustatytos formos reikalavimų. Tai patvirtino ir pareiškėjas, pateikdamas minėto pranešimo patikslinimą.

14.3. 2021 m. gruodžio 9 d. pranešime pateikta informacija buvo įvertinta priimant Sprendimą. 2022 m. sausio 6 d. pranešime pats pareiškėjas prašė įvertinti 2021 m. gruodžio 9 d. pranešime pateiktą informaciją, todėl teismas pagrįstai nurodė, kad pareiškėjas siekė apginti asmeninius interesus ir tai neatitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalies nuostatų.

14.4. Atsakovas nesutinka su argumentais, kad teismas nepagrindė, jog pareiškėjas konkrečiame ikiteisminiame tyrime veikė netinkamai, kadangi Išvadoje konstatuota, kad pareiškėjas neužtikrino tinkamo ikiteisminio tyrimo atlikimo. Išvada yra nurodyta ir skundžiamame Sprendime.

14.5. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs, be kita ko, atsakovo atsiliepimą į skundą, patvirtino, kad Generalinė prokuratūra, priimdama Sprendimą, vadovavosi aktualių teisės aktų nuostatomis ir jų nepažeidė. Teismo pareiga pagrįsti sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas atsakyti į kiekvieną argumentą. Atsakovo manymu, pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Generalinės prokuratūros Sprendimo, kuriuo pareiškėjas nebuvo pripažintas pranešėju, teisėtumo ir pagrįstumo, bei su tuo susijusio reikalavimo įpareigoti atsakovą iš naujo įvertinti, ar informacija apie pareiškėjo nurodytą pažeidimą atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas.

16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas, įvertinęs ginčo santykių teisinį reguliavimą, t. y. Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas bei faktines bylos aplinkybes konstatavo, jog pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai nepripažintas pranešėju.

17. Pareiškėjas su tokiu teismo sprendimu nesutinka, apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė ir įvertino bylai aktualias faktines aplinkybes, kurių pagrindu padarė nepagrįstas ir netinkamai motyvuotas išvadas, be kita ko, dėl to, kad pareiškėjas siekė ginti išskirtinai asmeninius interesus.

18. Pareiškėjas prašo įvertinti galimybę peržengti apeliacinio skundo ribas. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas, teisėjų kolegijos vertinimu, nenurodė teisiškai pagrįstų argumentų, dėl kurių turėtų būti peržengtos jo apeliacinio skundo ribos. Nenustačiusi sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

19. Byloje nustatyta, kad pareiškėjas 2021 m. gruodžio 9 d. Generalinės prokurorės pavaduotojui pateikė pranešimą apie savo tiesioginio vadovo sprendimą panaikinti pareiškėjo nutarimą sustabdyti konkretų ikiteisminį tyrimą ir jį (tyrimą) perduoti kitam prokurorui. Pareiškėjas nurodė, kad minėtą procesinį veiksmą atliko vadovaudamasis ESTT sprendimu, bei kad prokurorams nėra išaiškinta, kaip organizuoti, kontroliuoti ir vadovauti ikiteisminiams tyrimams, kaip palaikyti valstybinį kaltinimą, atsižvelgiant į minėtą ESTT sprendimą. Pareiškėjas nurodė, kad aukštesnysis prokuroras „lenkia“ pavaldžius prokurorus kreiptis į ikiteisminio tyrimo teisėją dėl duomenų gavimo, o tai gali prieštarauti ESTT sprendime pateiktiems išaiškinimams. 2022 m. sausio 6 d. pranešimu pareiškėjas Generalinės prokurorės pavaduotojui nurodė, kad, nors pranešimą įregistravo ir pateikė per prokuratūros vidinį informacijos apie pažeidimus teikimo kanalą, pareiškėjas negavo informacijos apie 2021 m. gruodžio 9 d. pranešimo nagrinėjimą. Pareiškėjas papildomai nurodė, kad būtų tikslinga įvertinti, ar Elektroninių ryšių įstatymo 77 straipsnio 2 dalis neprieštarauja ESTT sprendimui. Pareiškėjas prašė pranešti apie jo pranešimų nagrinėjimo rezultatus; nustačius, kad jo pranešime pateikta informacija neatitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatų, prašė priimti sprendimą nepripažinti jo pranešėjo ir apie tai pranešti. 2021 m. sausio 10 d. pareiškėjas el. laišku, kuriame nurodė, kad vadovaudamasis Pranešėjų apsaugos įstatymu, pateikia laisvos formos pranešimą, kuriame pakartotinai pranešė apie jo tiesioginio vadovo veiksmus, taip pat nurodė, kad Elektroninių ryšių įstatymo 77 straipsnio 2 dalis galbūt prieštarauja ESTT sprendimui. Pareiškėjas pažymėjo, kad apie nurodytus pranešimus yra pranešęs vadovaujantis Prokuratūros įstatymo 14 straipsnio 2 dalimi, tačiau nėra gavęs atsakymo.

20. Nagrinėjamu atveju aktualios Pranešėjų apsaugos įstatymo, kuris nustato apie pažeidimus įstaigose pranešusių asmenų teises ir pareigas, jų teisinės apsaugos pagrindus ir formas, taip pat šių asmenų apsaugos, skatinimo ir pagalbos jiems priemones, siekiant sudaryti tinkamas galimybes pranešti apie teisės pažeidimus, keliančius grėsmę viešajam interesui arba jį pažeidžiančius, užtikrinti tokių pažeidimų prevenciją ir atskleidimą (Pranešėjų apsaugos įstatymo 1 str. 1 d.), nuostatos. Pagal aptariamo įstatymo 2 straipsnio 6 dalį pranešėjų laikomas asmuo, kuris pateikia informaciją apie pažeidimą įstaigoje, su kuria jį sieja ar siejo tarnybos ar darbo santykiai arba sutartiniai santykiai (konsultavimo, rangos, stažuotės, praktikos, savanorystės ir pan.), ir kurį kompetentinga institucija pripažįsta pranešėju.

21. Vadovaujantis Pranešėjų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalimi informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Informacijos pateikimas siekiant apginti išskirtinai asmeninius interesus nelaikomas pranešimu.

22. Pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį kompetentinga institucija, atlikusi informacijos apie pažeidimą vertinimą ir nustačiusi, kad asmens pranešime pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų, priima sprendimą nepripažinti asmens pranešėju ir apie tai praneša asmeniui. Jeigu iš pranešime nurodytos informacijos yra pagrindas manyti, kad galbūt buvo padarytas kitas, šio įstatymo 2 straipsnio 5 dalyje neapibrėžtas, teisės aktų pažeidimas, kompetentinga institucija pagal kompetenciją teisės aktuose nustatyta tvarka pradeda tyrimą pati arba nedelsdama persiunčia pranešimą institucijai, pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymą ar kitus teisės aktus įgaliotai tirti tokius pažeidimus, ir apie tai praneša asmeniui.

23. Taigi, Pranešėjų apsaugos įstatyme įtvirtinta, kad asmuo, manantis, jog įstaigoje rengiamas, padarytas, ar daromas pažeidimas, gali apie šį pažeidimą pranešti kompetentingai institucijai. Ši institucija, išnagrinėjusi minėtą pranešimą, gali asmenį pripažinti pareiškėju ir suteikti atitinkamas Pranešėjų apsaugos įstatymo suteikiamas garantijas, nustatytas minėto įstatymo 8 straipsnyje (be kita ko, konfidencialumą ir apsaugą nuo neigiamo poveikio, atleidimą nuo atsakomybės). Tačiau nustačius, kad asmens pateikta informacija neatitinka šio įstatymo nuostatų (be kita ko, jeigu pateikta informacija siekiama apsaugoti išskirtinai asmeninius interesus), asmuo nepripažįstamas pranešėju ir jam apie tai pranešama.

24. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis.

25. Minėta, kad pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo 3 straipsnio 1 dalį informacija apie pažeidimus teikiama siekiant apsaugoti viešąjį interesą. Taip pat pagal to paties įstatymo 4 straipsnio 3 dalies 1 dalį asmuo dėl pažeidimo kreipiasi tiesiogiai į kompetentingą instituciją, kai yra bent viena iš šių aplinkybių: pažeidimas turi esminę reikšmę viešajam interesui. Skundžiamame Sprendime konstatuota, kad pareiškėjo pateikta informacija negali būti siejama su pamatinėmis konstitucinėmis vertybėmis, todėl neatitinka viešojo intereso gynimo kriterijaus. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos vertinimu, ši atsakovo išvada, kuriai pritarė pirmosios instancijos teismas, yra itin lakoniška ir stokoja išsamių motyvų. Iš pareiškėjo pateiktų Pranešimų matyti, kad pareiškėjas taip pat dėsto argumentus ir dėl galbūt pažeisto viešojo intereso – pareiškėjo teigimu, esama ir iki tol vykdyta ikiteisminių tyrimų organizavimo strategija galėjo / gali nepagrįstai riboti įtariamų asmenų teises (asmens duomenų ir privatumo apsaugą).

26. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 22 straipsnyje nustatyta, jog žmogaus privatus gyvenimas neliečiamas. Asmens susirašinėjimas, pokalbiai telefonu, telegrafo pranešimai ir kitoks susižinojimas neliečiami. Informacija apie privatų asmens gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą. Įstatymas ir teismas saugo, kad niekas nepatirtų savavališko ar neteisėto kišimosi į jo asmeninį ir šeimyninį gyvenimą, kėsinimosi į jo garbę ir orumą.

27. Konstitucinis Teismas 2000 m. gegužės 8 d. nutarime išaiškino, kad asmuo, darydamas nusikalstamas ar kitas priešingas teisei veikas, neturi ir negali tikėtis privatumo. Žmogaus privataus gyvenimo apsaugos ribos baigiasi tada, kai jis savo veiksmais nusikalstamai ar kitaip neteisėtai pažeidžia teisės saugomus interesus, daro žalą atskiriems asmenims, visuomenei ir valstybei.

28. Tačiau Konstitucinis Teismas minėtame nutarime taip pat nurodė, kad įstatymų normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis greitai išaiškinti nusikaltimus, įkaltinti kaltininkus ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad kiekvienas nusikaltimą padaręs asmuo būtų teisingai nubaudžiamas ir nė vienas nekaltas asmuo nebūtų patraukiamas baudžiamojon atsakomybėn ir nuteisiamas. Baudžiamojo proceso normomis siekiama sudaryti sąlygas teisėtomis priemonėmis ginti visuomenę nuo nusikalstamų veikų. Pažymėtas ir kitas ne mažiau svarbus baudžiamojo proceso tikslas – užtikrinti ir asmens, įtariamo, kaltinamo nusikaltimo padarymu, teisių bei laisvių apsaugą, išvengti nepagrįsto asmens baudžiamojo persekiojimo, neteisingos bausmės. Todėl nusikaltimų išaiškinimą, baudžiamųjų bylų tyrimą reglamentuojančių normų sistema demokratinėse valstybėse pagrindžiama lygybės įstatymui ir teismui, nekaltumo prezumpcijos, viešo ir teisingo bylos nagrinėjimo, teismo ir teisėjo bešališkumo ir nepriklausomumo, teismo ir kitų baudžiamojo proceso subjektų funkcijų atskyrimo, teisės į gynybą garantavimo ir kitais principais. Konstitucinis teismas pažymėjo, kad vykdant baudžiamąjį persekiojimą įstatymais yra suteikiamos teisės taikyti įvairias specifines priemones. Jos turi būti veiksmingos, šiuolaikinės. Kova su nusikalstamumu turi vykti teisėtomis priemonėmis, jos negali pažeisti konstitucinių asmens teisių ir laisvių.

29. Minėtame Konstitucinio Teismo nutarime, remiantis Europos Žmogaus Teisių Teismo praktika, pažymėta, jog Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnio 1 dalyje numatytų teisių ir laisvių suvaržymas, apribojimas yra pateisinamas, jei laikomasi to paties straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų. Pirma, tokie suvaržymai, apribojimai turi būti numatyti įstatyme ir kai jie būtini demokratinės visuomenės interesams apsaugoti. Antra, toks įstatymas turi nustatyti detalias garantijas ir apsaugą nuo galimo piktnaudžiavimo. Vidaus teisė turi būti preciziškai aiški ir suteikianti individams aiškų supratimą, kokioms aplinkybėms ir sąlygoms esant pareigūnai gali jiems taikyti slaptas priemones. Europos Žmogaus Teisių Teismas pabrėžė, kad įstatymai, leidžiantys „kištis“ į Konvencijos 8 straipsnio saugomą sritį, yra teisėti, kai toks kišimasis yra būtinas nacionalinio saugumo, viešosios tvarkos apsaugos tikslais bei siekiant užkirsti kelią kriminaliniams nusikaltimams. Valstybės turi turėti galimybę slapta stebėti įvairius ardomuosius veiksmus, kurie vyksta jos teritorijoje, pasirinkdamos sekimo sistemos formas. Kita vertus, valstybės nedisponuoja neribojama laisve taikyti slapto sekimo priemones. Valstybės turi garantuoti, kad jų įstatymai įtvirtintų garantijas, kurios padėtų išvengti piktnaudžiavimų slapta sekant asmenis (1998 m. kovo 25 d. sprendimas byloje Kopp prieš Šveicariją (Cour Eur. D. H., arrêt Kopp du 25 mars 1998, Recueil 1998 – II)).

30. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ESTT 2023 m. rugsėjo 7 d. sprendime A. G. prieš Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą, C-162/22, EU:C:2023:631 pažymėjo, kad, „Kiek tai susiję su nusikalstamų veikų prevencijos, tyrimo, atskleidimo ir baudžiamojo persekiojimo už jas tikslu, pagal proporcingumo principą tik kova su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija gali pateisinti didelius Chartijos 7 ir 8 straipsniuose įtvirtintų pagrindinių teisių suvaržymus, kaip antai susijusius su srauto ir vietos nustatymo duomenų saugojimu. Taigi tik nedideli minėtų pagrindinių teisių suvaržymai gali būti pateisinami tikslu užtikrinti nusikalstamų veikų prevenciją, tyrimą, nustatymą ir baudžiamąjį persekiojimą už jas apskritai (2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C-140/20, EU:C:2022:258, 59 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Iš šios jurisprudencijos matyti, kad kova su sunkiais nusikaltimais ir didelės grėsmės visuomenės saugumui prevencija bendrojo intereso tikslų hierarchijoje yra ne tokia svarbi kaip nacionalinio saugumo užtikrinimas (šiuo klausimu žr. 2022 m. balandžio 5 d. Sprendimo Commissioner of An Garda Síochána ir kt., C-140/20, EU:C:2022:258, 99 punktą), tačiau jų svarba viršija kovos su nusikalstamomis veikomis apskritai ir nesunkių grėsmių visuomenės saugumui prevencijos svarbą. <...> valstybių narių galimybė pateisinti teisių ir pareigų, numatytų, be kita ko, Direktyvos 2002/58 5, 6 ir 9 straipsniuose, apribojimą turi būti vertinama atsižvelgiant į suvaržymo, kurį lemia toks apribojimas, dydį ir tikrinant, ar šiuo apribojimu siekiamo bendrojo intereso tikslo svarba jį atitinka (2020 m. spalio 6 d. Sprendimo La Quadrature du Net ir kt., C-511/18, C-512/18 ir C-520/18, EU:C:2020:791, 131 punktas).“.

31. Atsižvelgusi į byloje nustatytas aplinkybes, aktualų teisinį reguliavimą bei paminėtą teismų praktiką, teisėjų kolegija vertina, kad pareiškėjo atsakovui Pranešimuose nurodytos aplinkybės ir jų sąsajos su viešuoju interesu užtikrinti įtariamųjų asmenų teises ikiteisminio tyrimo metu, nebuvo tinkamai ir išsamiai vertintos, kaip, iš esmės, ir argumentavo pareiškėjas. Todėl kritiškai vertintini pirmosios instancijos teismo argumentai, kad pareiškėjo nurodyti pažeidimai yra išimtinai susiję būtent su jo asmeniniais interesais, kartu pabrėžiant, kad ši išvada nebuvo nurodyta skundžiamame Sprendime. Šios aplinkybės turi būti itin išsamiai įvertintos ir išnagrinėtos – argumentai, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neatitinka viešojo intereso, ar kad yra kitų aplinkybių, pagrindžiančių, kad pareiškėjui nėra pagrindo suteikti pranešėjo statuso, turi būti paremti aktualių įstatymų nuostatų ir faktinių aplinkybių (be kita ko, dėl konkrečių poveikio priemonių taikymo teisėtumo ir proporcingumo viešojo intereso aspektu) analize. Šios išvados negali būti formalios, neišsamios ir paremtos prielaidomis ir bendro pobūdžio teiginiais. Teisėjų kolegija, įvertinusi anksčiau išdėstytas aplinkybes, konstatuoja, kad Sprendimas šių reikalavimų neatitinka.

32. Vertinant Sprendimo teisėtumą ir jame išdėstytų argumentų pagrįstumą taip pat pažymėtina, kad atsakovas, spręsdamas dėl pareiškėjo Pranešimų Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatų kontekste, ir pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas ginčą, neturėjo teisinio pagrindo suteikti išskirtinės įrodomosios galios Išvadai. Nurodytas dokumentas ginčo kontekste nelaikytinas procesiniu dokumentu, o Išvadoje pateikti argumentai gali būti vertinami kaip jį priėmusio asmens (atsakovo darbuotojo) nuomonė dėl konkrečių procesinių veiksmų. Todėl atsakovo atliktas tyrimas, iš dalies grindžiamas Išvada, nagrinėjamu atveju negali būti pripažintas tinkamu ir visapusišku.

33. Nors Sprendime nurodyta, kad pranešimas apie pažeidimus, pateiktas remiantis Prokuratūros įstatymo 14 straipsniu, nelaikomas pateiktu pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, tačiau, pagal Pranešėjų apsaugos įstatymo 4 straipsnio 5 dalį, informaciją apie pažeidimą kompetentingai institucijai asmuo gali teikti ir laisvos formos pranešimu, jame nurodydamas, kad pranešimas teikiamas vadovaujantis šiuo įstatymu. Iš pareiškėjo 2022 m. sausio 10 d. pranešimo matyti, kad pareiškėjas pranešimą pateikė vadovaudamasis minėtu įstatymu, taigi, iš esmės, atribojo su juo susijusias aplinkybes ir viešąjį interesą. Spręsdamas dėl konkretaus ikiteisminio tyrimo (aukštesniojo prokuroro veiksmų) ir pranešimo pagal Pranešėjų apsaugos įstatymą, atsakovas šias aplinkybes nepagrįstai susiejo ir vertino kaip vieną pranešimą, todėl ir priėjo prie nepagrįstų išvadų, be kita ko, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidimą siejo tik su konkrečiu ikiteisminiu tyrimu.

34. Kadangi Sprendime atliktas tyrimas yra neišsamus, o atsakovo padarytos išvados yra nemotyvuotos ir nepagrįstos, Sprendimas negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu, priešingai, nei konstatavo pirmosios instancijos teismas.

35. Kiti šalių procesiniuose dokumentuose išdėstyti argumentai neturi teisinės reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako.

36. Apibendrinant šios bylos faktines ir teisines aplinkybes, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismo argumentai dėl Sprendimo teisėtumo yra nepagrįsti, todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas panaikinamas ir dėl pareiškėjo skundo priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkinamas, panaikinant Sprendimą bei įpareigojant atsakovą iš naujo vertinti, ar pareiškėjo Pranešimuose pateikta informacija atitinka Pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjo Š. Š. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2022 m. liepos 5 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo Š. Š. skundą tenkinti.

Panaikinti Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros 2022 m. sausio 17 d. sprendimą Nr. BV-11.

Įpareigoti Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą priimti naują sprendimą dėl pareiškėjo 2021 m. gruodžio 9 d., 2022 m. sausio 6 d. ir 2022 m. sausio 10 d. pranešimuose pateiktos informacijos pagal Lietuvos Respublikos pranešėjų apsaugos įstatymo nuostatas.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė