A-822-2773-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A822-2773/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03377-2010-6

Procesinio sprendimo kategorija 35.3; 55.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. spalio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovei prokurorei Ugnei Arlauskaitei-Rinkevičienei,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Elektrėnų savivaldybės tarybos, atstovaujamos Elektrėnų savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Vilniaus apygardos vyriausiojo prokuroro pareiškimą atsakovui Elektrėnų savivaldybės tarybai, atstovaujamai Elektrėnų savivaldybės administracijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Elektrėnų komunalinis ūkis“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas Vilniaus apygardos vyriausiasis prokuroras (toliau – ir prokuroras), gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Elektrėnų savivaldybės tarybos (toliau – ir savivaldybė) 2008 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. TS-45 „Dėl UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ eksploatuojamų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės mokesčių patvirtinimo“ (toliau – ir Sprendimas) 6 punktą.

Paaiškino, kad 2010 m. rugsėjo 24 d. Vilniaus apygardos prokuratūroje buvo gautas Elektrėnų miesto gyventojo A. P. pareiškimas, kuriuo prašoma ginti viešąjį interesą ir ištirti, ar Elektrėnų savivaldybės nustatytas mokestis gyventojams už teritorijos valymą bei mokestis už šalto ir karšto vandens pardavimą yra nustatyti teisėtai.

Pareiškėjo vertinimu, atsakovo sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams. Ginčijamas mokestis už teritorijos tvarkymą buvo nepagristai nustatytas kaip mokestis už bendrosios nuosavybes objektų priežiūros vykdymą, nors konkreti prie daugiabučių namų esanti teritorija Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse (toliau – ir CK) nustatytais pagrindais nebuvo ir šiuo metu nėra perduota daugiabučio namo savininkams valdyti ar naudotis bei disponuoti.

Ginčijamu Sprendimu nustatydamas mokestį už ne daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės teise valdomo objekto – prie daugiabučio gyvenamojo namo esančios teritorijos – priežiūrą, atsakovas inter alia pažeidė CK (aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2006 m. spalio 31 d. iki 2011 sausio 1 d.) 4.76 straipsnio, Lietuvos Respublikos daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 5 dalies bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatų (toliau – ir Nuostatai) reikalavimus. Pareiškėjas, remdamasis minėtais teisės aktais, pažymėjo, kad prie daugiabučių gyvenamųjų namų suformuoti žemės plotai gali tapti gyventojų bendrosios nuosavybės objektais tik atitinkamų sandorių pagrindu ir tik tuomet gyventojams atsirastų pareiga juos išlaikyti bei prižiūrėti. Atkreipdamas dėmesį į Lietuvos Respublikos žemės įstatymo 40 straipsnio 6 dalies nuostatas, akcentavo, kad civilinių teisinių santykių objektu konkretus žemes sklypas tampa tik tuomet, kai jis yra suformuojamas, t. y. nustatomos jo ribos bei įregistruojamas Nekilnojamojo turto registre. Nesuformuoti ir nepaženklinti vietoje bei neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre žemės plotai teisiškai negalėjo ir negali būti laikomi žemes sklypais. Neįgydami „žemės sklypo“ teisinio statuso, žemės plotai, remiantis CK 1.109 straipsnio nuostatomis, negali būti ir civilinių teisių objektais, nes jais laikomi tik identifikuoti ir įstatymo nustatyta tvarka įregistruoti žemės sklypai. Tai reiškia, kad žemes plotas, nebūdamas civilinių teisinių santykių objektu, negali būti ir konkrečių sandorių objektu, o asmenys tam tikras daiktines teises į turtą gali įgyti tik CK ir kitų įstatymų nustatytais pagrindais. Atsižvelgdamas į tai, manė, kad atsakovo Sprendimu nustatytas mokestis yra neteisėtas ir nepagrįstas, todėl toks administracinis aktas naikintinas.

Taip pat pažymėjo, kad už laiptinių ir teritorijos tvarkymą buvo nustatytas vieningas mokestis, atskirai neišskiriant, kokią dalį iš šios sumos sudaro gyventojų bendrosios nuosavybes teise valdomų laiptinių tvarkymas ir kokią dalį gyventojų bendrosios nuosavybės teise nevaldomos teritorijos tvarkymas, taip pat nebuvo individualizuoti mokesčiai už teritorijos tvarkymą skirtingų daugiabučių namų gyventojams pagal kiekvienam daugiabučiam namui priskirto žemės ploto dydį, mokestis buvo skaičiuojamas pagal kiekvienam gyventojui nuosavybės teise priklausančio buto (ne sklypo dalies) plotą, todėl toks mokestis yra ydingas dar ir dėl to, kad, daugiabučiams namams suformavus skirtingų dydžių žemės plotus, mokestis, tenkantis kiekvienam daugiabučiam gyvenamajam namui, taip ir nebuvo individualizuotas, o tai pažeidžia teisingumo, protingumo bei sąžiningumo principus.

Atsakovas su pareiškėjo pareiškimu nesutiko ir prašė pareiškimą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į prašymą nurodė, kad, prieš kreipdamasis į teismą, pareiškėjas privalėjo kreiptis į atsakovą, informuodamas jį apie padarytą teisės pažeidimą ir pasiūlyti jį pašalinti (Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 str. 2 d.). Pareiškėjas niekuomet nesikreipė į atsakovą su tokia informacija.

Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą. Pareiškėjas 2011 m. gruodžio 16 d. pareiškimu skundė atsakovo 2008 m. kovo 26 d. sprendimą, apie kurį sužinojo iš gyventojo A. P. 2010 m. rugsėjo 24 d. skundo.

Atsakovo manymu, patenkinus pareiškėjo pareiškimą, būtų ne apgintas, o pažeistas viešasis interesas. Pareiškimu siekiama panaikinti mokestį, taikomą daugiabučių namų savininkams už daugiabučiams namams priskirtos teritorijos tvarkymą. Neimdama mokesčio iš daugiabučių namų savininkų, savivaldybė galėtų organizuoti daugiabučiams namams priskirtos teritorijos tvarkymą tik savivaldybės biudžeto sąskaita, t. y. lėšomis, sukauptomis ne tik iš daugiabučių namų savininkų, bet ir individualiųjų namų savininkų, kurie savarankiškai tvarkosi savo kiemus, ir iš visų kitų subjektų sukauptomis lėšomis. Būtų pažeistas universalus teisingumo principas ir aplinkosaugos principas „teršėjas moka“.

Nurodė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 15 punktą ir 17 straipsnio 21 punktą ir pažymėjo, kad, vykdydamas atsakovui minėtu įstatymu pavestą pareigą, nustatė 0,25 Lt/kv. m (su PVM) laiptinės ir teritorijos valymo mokestį. Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 buvo patvirtintas specialusis planas, kuriuo buvo nustatytos Elektrėnų miesto daugiabučiams namams priskirtos teritorijos. 2010 m. kovo 19 d. įsigaliojo Nuostatų 91 punktas, šios pataisos jau nenumatė savivaldybės tarybos tvirtinimo, todėl Gyvenamųjų vietovių teritorijos priežiūros ir komunalinių atliekų tvarkymo taisyklių neprireikė papildyti mokesčių už namui priskirtos teritorijos priežiūrą apskaičiavimo ir patalpų savininkams paskirstymo tvarka.

Nesutiko su pareiškėjo teiginiu, kad daugiabučių namų savininkams pareiga išlaikyti ir prižiūrėti prie daugiabučio namo priskirtą teritoriją atsiranda tik tada, kai ta teritorija atitinkamų sandorių pagrindu tampa savininkų bendrosios nuosavybės objektu. Toks teiginys prieštarauja Nuostatams. Iki 2010 m. kovo 19 d. galiojusioje Nuostatų redakcijoje (9 p.) buvo numatyta, kad mokesčiai už namui priskirtos teritorijos priežiūrą apskaičiuojami ir patalpų savininkams paskirstomi vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintomis miestų, kitų gyvenamųjų vietovių teritorijos priežiūros ir komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, nustatytais tarifais ir su šių paslaugų teikėjais sudarytomis sutartimis. Nuostatai nesieja pareigos išlaikyti ir prižiūrėti prie daugiabučio namo priskirtą teritoriją atsiradimo su sąlyga, kad ta teritorija privalo būti savininkų valdoma bendrosios nuosavybės teisės pagrindu. Nuostatų 91 punktas numato net tris alternatyvius mokesčių už namui ar keliems namams priskirto žemės .sklypo priežiūrą apskaičiavimo pagrindus. Pareiškėjas ydingai interpretavo teisės aktus, pripažindamas tik pirmąjį mokesčio apskaičiavimo pagrindą ir ignoruodamas kitus du. Elektrėnų miesto daugiabučiams namams teritorijos yra priskirtos kitais pagrindais – Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 patvirtintu specialiuoju planu, todėl tai sudarė teisinį pagrindą mokestį už daugiabučiui namui priskirtos teritorijos priežiūrą apskaičiuoti proporcingai namo ar kelių namų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai. Specialiuoju planu identifikavus konkrečiam namui priskirtą teritoriją, tapo galimas tarifų už namui priskirtos teritorijos priežiūrą nustatymas.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendimu pareiškėjo prašymą tenkino.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijamo Sprendimo priede nurodyta, jog jis taikytinas 164 gyvenamųjų namų savininkams, o tai reiškia, kad minėtas Sprendimas turi esminės reikšmės didelei Elektrėnų savivaldybės visuomenės daliai. Todėl darė išvadą, kad pareiškėjas pagrįstai kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą.

Teismas atliko sisteminę Vietos savivaldos įstatymo (redakcija, galiojusi Sprendimo priėmimo metu) 7 straipsnio 12, 15, 19 punktų, 17 straipsnio 21 punkto, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio, Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 3 straipsnio, 4 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 1 dalies 1 punkto, Žemės įstatymo 2 straipsnio 11 ir 14 dalių, 40 straipsnio 6 dalies, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalies bei Nuostatų 4 punkto analizę. Darė išvadą, kad savivaldybė daugiabučių namų savininkams tarifą už daugiabučiams namams priskirtos teritorijos valymą turi teisę nustatyti tik tuo atveju, jei žemės sklypai prie daugiabučių namų teisės aktų nustatyta tvarka yra tinkamai įregistruoti, kad juos būtų galima laikyti „daugiabučiui namui priskirta teritorija“.

Nurodė, kad Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 buvo patvirtinta planavimo schema, kuria buvo nustatytos Elektrėnų miesto daugiabučiams namams priskirtos teritorijos. Joje nurodoma, kad schema yra rekomendacinio pobūdžio dokumentas ūkinei veiklai planuoti arba rengti žemės sklypų detaliuosius planus ar kitus planavimo dokumentus. Šioje schemoje suformuoti sklypai neįregistruoti registrų centre kaip savarankiški sklypai. Todėl schema teismo buvo vertinama kaip rekomendacinio pobūdžio darbinis dokumentas sprendžiant ateityje įvairius teritorijos planavimo klausimus, t. y. šio rekomendacinio pobūdžio dokumento pagrindu galėjo ar turėjo būti formuojami ir priskiriami įstatymo nustatyta tvarka sklypai konkretiems namams. Atsižvelgęs į tai, teismas darė išvadą, jog Elektrėnų savivaldybės teritorijoje esantiems daugiabučiams namams nėra priskirtos teritorijos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka, todėl atsakovas nepagrįstai nustatė tarifus už namui priskirtos teritorijos valymą. Sprendimo 6 punktas prieštarauja išvardintoms teisės normoms, pažeidžia gyventojų teises ir turtinius interesus, todėl yra neteisėtas ir naikintinas.

Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas kreipėsi į teismą 2010 m. gruodžio 2 d., prašydamas panaikinti norminį teisės aktą. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimi byla grąžinta nagrinėti iš naujo pirmos instancijos teismui. Pareiškėjas tikslino prašymo pagrindą ir 2011 m. gruodžio 16 d. toje pat byloje pateikė naują pareiškimą. Tokiu būdu patikslintas pareiškimas teismo buvo vertinamas kaip dokumentas toje pat byloje, nagrinėjamoje nuo 2010 m. gruodžio 2 d., ir atsakovo argumentai, kad, pateikiant patikslintą skundą, pareiškėjas praleido kreipimosi į teismą terminą, teismo buvo vertinami kaip nepagrįsti.

III. Atsakovas apeliaciniu skundu (III t., b. l. 31-34) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo pareiškimą atmesti.

Atsakovas nurodo iš esmės analogiškus argumentus, pateiktus atsiliepime į pareiškėjo pareiškimą. Papildomai pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas neįgijo teisės kreiptis į teismą, nes pirmiausia jis privalėjo kreiptis į atsakovą, informuodamas jį apie padarytą teisės pažeidimą ir pasiūlydamas jį pašalinti (Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1, 2 dalys). Pareiškėjas niekuomet nesikreipė į atsakovą. Patenkinus pareiškėjo pareiškimą, būtų neapgintas viešasis interesas, kadangi būtų pažeistas principas „teršėjas moka“. Nuostatai pareigos išlaikyti ir prižiūrėti prie daugiabučio namo priskirtą teritoriją atsiradimo nesieja su sąlyga, kad ta teritorija privalo būti savininkų valdoma bendrosios nuosavybės pagrindu. Remiasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintų Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatų 9-1 punktu, pagal kurį administratorius mokesčius už namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūrą apskaičiuoja proporcingai patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės daliai, jeigu patalpų savininkai nesusitaria kitaip. Nepagrįstas pirmosios instancijos teismo argumentas, kad Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 patvirtinta planavimo schema yra darbinis dokumentas, kuris yra tik rekomendacinio pobūdžio. Pagal Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalį patvirtinto specialiojo plano sprendiniai yra privalomi planuojamai veiklai, taip pat jie nustato privalomus reikalavimus kitiems to paties ar žemesnio lygmens teritorijų planavimo dokumentams rengti.

Pareiškėjas atsiliepimu į apeliacinį skundą (III t., b. l. 39-45) prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti. Pareiškėjas remiasi iš esmės analogiškais argumentais, nurodytais pareiškime. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas yra pagrįstas ir teisėtas. Papildomai nurodo:

1. Apeliaciniame skunde nurodoma Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies redakcija įsigaliojo tik nuo 2012 m. sausio 1 d., o pareiškėjas į teismą kreipėsi 2011 m. gruodžio 16 d., todėl atsakovo minimos nuostatos dėl pareiškėjo negalėjimo kreiptis į teismą, prieš tai nesikreipus į atsakovą, negalėjo būti taikomos.

2. Nagrinėjamu atveju kreipiantis į teismą buvo siekiama, kad neteisėti administraciniai aktai, kuriais yra pažeidžiami Elektrėnų gyventojų turtiniai interesai, būtų panaikinti. Todėl nepagrįstas atsakovo argumentas, kad, tenkinus pareiškėjo pareiškimą, nebus apgintas viešasis interesas.

3. Remiantis Nuostatų bei CK sistemine analize, darytina išvada, kad daugiabučių namų savininkai įgyja pareigą mokėti mokesčius už teritorijos tvarkymą tik tokiu atveju, kai žemės sklypai prie gyventojų bendrosios nuosavybės teise valdomo daugiabučio gyvenamojo namo yra suformuojami, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruojami registre ir atitinkamų sandorių pagrindu gyventojų pradedami valdyti.

4. Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 patvirtintos planavimo schemos pagrindu žemės plotai yra tik suskirstyti, tačiau neatitinka Žemės įstatymo 2 straipsnio 14 dalyje įtvirtintos žemės sklypo sąvokos.

5. Atsakovo minimos Vietos savivaldos įstatymo 7 straipsnio 15 punkto ir 7 straipsnio 21 punkto nuostatos, kurios galiojo Sprendimo priėmimo metu, šiuo metu negalioja, tačiau, įvertinus jose nustatytas taisykles, matyti, kad teritorijų tvarkymo mokesčio nustatymo šios normos nenumatė. Teisinių prielaidų tokiems mokesčiams įvesti nenumatė ir Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo 11 straipsnis.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Ginčas kilęs dėl Elektrėnų savivaldybės tarybos 2008 m. kovo 26 d. sprendimo Nr. TS-45 „Dėl UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ eksploatuojamų daugiabučių namų bendrosios nuosavybės mokesčių patvirtinimo“ 6 punkto, kuriuo patvirtintas laiptinės ir teritorijos valymo eksploatacinis tarifas, teisėtumo ir pagrįstumo.

Dėl pareiškėjo teisės kreiptis į teismą

Apeliaciniame skunde atsakovas, remdamasis prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 ir 2 dalimis, teigia, kad pareiškėjas neįgijo teisės kreiptis į teismą, nes prieš kreipdamasis į teismą nesikreipė į atsakovą, informuodamas jį apie padarytą teisės pažeidimą ir pasiūlydamas jį pašalinti.

Nustatyta, kad pareiškėjas į teismą su prašymu kreipėsi 2010 m. gruodžio 2 d. (patikslino pareiškimą 2011 m. gruodžio 16 d.). Tuo metu galiojusi Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 1 dalies redakcija (2003 m. balandžio 22 d. Nr. IX-1518 redakcijos) numatė, kad prokurorai, nustatę asmens, visuomenės, valstybės teisių ir teisėtų interesų pažeidimą, viešąjį interesą gina įstatymų nustatytais atvejais ir tvarka pagal asmens, valstybės ar savivaldybių institucijos arba įstaigos pranešimą, pasiūlymą, pareiškimą, skundą arba savo iniciatyva, taip pat ir tais atvejais, kai kitų institucijų pareigūnai, tarnautojai ar jiems prilyginti asmenys, privalantys ginti šį interesą, nesiėmė priemonių pažeidimams pašalinti. Apeliaciniame skunde nurodoma Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 2 dalies redakcija (2011 m. birželio 30 d. Nr. XI-1562), kurioje numatyta, kad prokuroras, pareiškęs ieškinį, prašymą, pareiškimą teismui ir turėdamas pagrindą manyti, kad valstybės ar savivaldybių institucijos netinkamai vykdė pareigas, apie tai informuoja institucijos steigėją ir (ar) imasi kitų šio įstatymo nustatytų priemonių, įsigaliojo tik nuo 2012 m. sausio 1 d., todėl nagrinėjamoje byloje netaikoma.

Dėl termino kreiptis į teismą

Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme atsakovas teigė, kad pareiškėjas praleido skundo padavimo terminą, nes 2011 m. gruodžio 16 d. pareiškimu ginčija atsakovo 2008 m. kovo 26 d. sprendimą, apie kurį sužinojo iš gyventojo A. P. 2010 m. rugsėjo 24 d. skundo.

ABTĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad jeigu specialus įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas) teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo akto paskelbimo arba individualaus akto ar pranešimo apie veiksmą (neveikimą) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad, kai aktas neturėjo būti įteiktas suinteresuotam asmeniui, skundžiamas aktas laikomas asmeniui paskelbtu, kai jis sužinojo ar turėjo sužinoti, kas ir kada priėmė administracinį aktą, koks yra jo turinys (2007 m. gruodžio 6 d. nutartis Nr. AS5-550/07). Laikytina, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalies taikymo prasme asmuo sužino apie aktą, kai jam tampa prieinama informacija apie esminius šio akto turinį sudarančius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), priėmimo dieną, aktu nustatomas teises ar pareigas (2006 m. sausio 12 d. nutartis Nr. AS5-8/2006). Tuo atveju, kai į administracinį teismą kreipiamasi ginant viešąjį interesą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuoja praktiką, kad termino tokiam prašymui paduoti eigos pradžia laikytina diena, kai pareiškėjas gavo pakankamai duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas (2005 m. rugsėjo 28 d. nutartis Nr. A7-585/2005, Administracinių teismų praktika Nr. 8, psl. 205–230; 2005 m. kovo 3 d. nutartis Nr. AS10-67/2005; 2005 m. sausio 20 d. nutartis Nr. AS10-27/2005; 2007 m. birželio 28 d. nutartis Nr. A8-660/2007; 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis Nr. A17-742/2007; 2007 m. liepos 25 d. nutartis Nr. A146-335/2008). Termino kreiptis į teismą eigos pradžia prasideda tik nuo to momento, kai surenkama ar turėjo būti surinkta pakankamai duomenų, kad pažeistas viešasis interesas, ir kai prokurorui tampa suvokiama apie šio intereso pažeidimą (2008 m. liepos 25 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008, 2009 m. lapkričio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-1410/2009, 2010 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-283/2010). Sprendžiant prokuroro prašymo ginti viešąjį interesą priėmimo administraciniame teisme klausimą, turi būti nustatyta termino paduoti skundą dėl viešojo intereso gynimo eigos pradžia, t. y. data, kai pagal surinktą medžiagą prokurorui pakako duomenų, kad yra pažeistas viešasis interesas.

Procesiniuose sprendimuose, priimtuose administracinėse bylose Nr. AS6-80/2007 ir A556-838/2010 Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija yra pabrėžusi, kad administracinis teismas net ir tuo atveju, kai prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, negali nepaisyti proceso normų ir taisyklių. Konstatuota, kad įstatymas nesuteikia jokių esminių privilegijų, lengvatų ar išimčių tais atvejais, kai prokuroras imasi ginti viešąjį interesą, o net jei ir suteiktų, tai kiltų klausimas dėl tokių privilegijų, lengvatų ar išimčių atitikimo konstituciniam asmenų lygiateisiškumo principui. Pats prokuroras pagal savo statusą turi turėti pakankamai žinių ir įgūdžių, kad galėtų savarankiškai ir efektyviai vykdyti įstatymo pavestas funkcijas.

Pažymėtina, kad prokuroras kreipėsi į teismą 2010 m. gruodžio 2 d. prašymu, laikydamasis ABTĮ 110 straipsnyje nustatytos tvarkos ir manydamas, kad skundžiamas sprendimas laikytinas norminiu administraciniu aktu. Prašymui dėl norminio administracinio akto teisėtumo ištyrimo terminai nenustatyti. Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui 2011 m. gruodžio 6 d. nutartimi konstatavus, kad skundžiamas sprendimas laikytinas individualaus pobūdžio administraciniu aktu ir kad pareiškėjo teismui paduotas prašymas dėl atsakovo 2008 m. kovo 26 d. sprendimo dalies panaikinimo iš esmės galėjo būti nagrinėjamas ABTĮ nustatyta bendrąja administracinių bylų nagrinėjimo tvarka, t. y. netaikant administracinių bylų nagrinėjimo ypatumų, nustatytų ABTĮ šešioliktame skirsnyje, prokuroras 2011 m. gruodžio 16 d. patikslino pirminio prašymo reikalavimus, kreipdamasis į teismą kitu procesiniu pagrindu, ABTĮ 56 straipsnyje nustatyta tvarka. Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija vertina, kad prokuroras nagrinėjamu atveju buvo atidus ir rūpestingas, operatyviai ėmėsi ginti viešąjį interesą ir termino kreiptis į teismą nepraleido.

Dėl skundžiamo Sprendimo

Kaip minėta, skundžiamu 2008 m. kovo 26 d. sprendimu Nr. TS-45 Elektrėnų savivaldybės taryba, atsižvelgdama į UAB „Elektrėnų komunalinis ūkis“ 2008 m. vasario 29 d. prašymus, patvirtino bendrovės prižiūrimų daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės priežiūros eksploatacinius tarifus ir sprendimo 6 punktu nustatė 0,25 Lt/kv. m (su PVM) mokestį už laiptinės ir teritorijos valymą (I t., b. l. 29).

Pareiškėjas teigia, kad nagrinėjamu atveju viešojo intereso pažeidimas pasireiškia tuo, jog ginčijamo sprendimo dalis dėl tarifo už laiptinės, teritorijos valymą prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams.

Savivaldybės institucijų ir kitų savivaldybės viešojo administravimo subjektų veikla bei visais jų veiklos klausimais priimti sprendimai turi atitikti įstatymų ir kitų teisės aktų reikalavimus.

Vietos savivaldos įstatymo (2007 m. birželio 28 d. Nr. X-1245 redakcija, galiojusi ginčo sprendimo priėmimo metu) 7 straipsnyje nustatyta, kad savivaldybė, vykdydama jai priskirtas (ribotai savarankiškas) funkcijas, užtikrina kraštovaizdžio, nekilnojamųjų kultūros vertybių bei savivaldybės įsteigtų saugomų teritorijų tvarkymą ir apsaugą, savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsaugą, tvarkymą ir kūrimą, inventorizaciją, apskaitą, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimą, stebėsenos vykdymą (12 p.); užtikrina savivaldybei nuosavybės teise priklausančios žemės ir kito turto valdymą, naudojimą ir disponavimą juo (15 p.); vykdo sanitarijos ir higienos taisyklių tvirtinimą ir jų laikymosi kontrolės organizavimą, švaros ir tvarkos viešosiose vietose užtikrinimo funkcijas (19 p.). Šio įstatymo 17 straipsnio 21 punkte (2005 m. balandžio 14 d. įstatymo Nr. X-160 redakcija) taip pat nustatyta, kad savivaldybės taryba nustato kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės biudžetinių ir viešųjų įstaigų (kurių savininkė yra savivaldybė) teikiamas atlygintinas paslaugas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtinti Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdiniai nuostatai (2004 m. sausio 5 d. nutarimo Nr. 3 redakcija) nustato pagrindinį administratoriaus uždavinį įgyvendinti Lietuvos Respublikos įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus privalomuosius reikalavimus, susijusius su įstatymų nustatyta tvarka namui priskirto žemės sklypo naudojimu ir priežiūra (Nuostatų 4 p.). Nuostatų 9 p. nustatyta, kad mokesčiai už namui priskirtos teritorijos priežiūrą, komunalinių atliekų išvežimą apskaičiuojami ir patalpų savininkams paskirstomi vadovaujantis savivaldybės tarybos patvirtintomis miestų, kitų gyvenamųjų vietovių teritorijos priežiūros ir komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, nustatytais tarifais ir su šių paslaugų teikėjais sudarytomis sutartimis.

Sisteminis šių normų aiškinimas suponuoja išvadą, kad savivaldybės taryba turi pareigą vykdyti Nuostatų 9 punktą ir nustatyti tarifą, kuriuo remiantis savivaldybės paskirti butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administratoriai skaičiuotų ir paskirstytų mokesčius butų ir kitų patalpų savininkams už namui priskirtos teritorijos priežiūrą.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2008 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-189/2008 yra pasisakęs, kad pagal Nuostatų 9 punkto taisyklę, siekiant pagrįsti administratoriaus veiklos teisėtumą mokesčių apskaičiavimui už namui priskirtos teritorijos priežiūrą būtinas teisės aktas − savivaldybės tarybos patvirtintos miestų, kitų gyvenamųjų vietovių teritorijos priežiūros ir komunalinių atliekų tvarkymo taisyklės su jose nustatytais tarifais, bet prieš nustatant tokius tarifus, t. y. priimant norminio pobūdžio teisės aktą (taisykles), reikalingas atitinkamas paruošiamasis darbas. Kiekvienam namui turi būti priskirta aiški teritorija bei atlikta jos teisinė registracija. Toks teiginys grįstinas tuo, kad patalpų savininkai galėtų žinoti ne tik namui priskirtos teritorijos ribas, bet ir žinoti, koks namui priskirtas žemės sklypas yra administruojamas ir kaip paskirstomi patalpų savininkams tenkantys mokesčiai už namui priskirtos teritorijos priežiūrą. Tik identifikavus konkrečiam namui priskirtą teritoriją, būtų galimas tarifų už namui priskirtos teritorijos priežiūrą nustatymas, taip nuosekliai ir tiksliai įgyvendinant Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. gegužės 23 d. nutarimu Nr. 603 patvirtintus Butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios nuosavybės administravimo pavyzdinius nuostatus bei išvengiant neatitikimo Vietos savivaldos įstatymui (2008 m. vasario 7 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-189/2008).

Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime yra pabrėžęs, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, užtikrinant iš Konstitucijos kylantį teismų praktikos vienodumą. Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje taip pat nurodyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose, teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į minėtą jurisprudencijos tęstinumo reikalavimą, neturi pagrindo nukrypti nuo minėtos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos.

Remiantis Daugiabučių namų savininkų bendrijų įstatymo 1 straipsniu šis įstatymas nustato be kitų klausimų ir daugiabučių namų savininkų bendrosios nuosavybės valdymą, pagal šio įstatymo 4 straipsnio 1 dalį daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektų nuosavybės teisę, butų ir kitų patalpų savininkų teises ir pareigas naudojantis bendrąja nuosavybe, taip pat bendrosios nuosavybės teisės įgyvendinimą nustato Civilinis kodeksas, o pagal to paties įstatymo nuostatas žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam namui, taip pat šio sklypo valdymo, naudojimo bei disponavimo juo tvarką ir sąlygas nustato žemės santykius reglamentuojantys įstatymai (4 straipsnio 2 dalis).

Vadovaujantis Žemės įstatymo 2 straipsnyje pateiktais sąvokų apibrėžimais, 11 ir 14 dalimis žemės naudotojas – tai žemės savininkas arba kitas fizinis ar juridinis asmuo, kuris naudoja žemę įstatymų, administracinių aktų, teismo sprendimo, sandorių ar kitu įstatymo nustatytu pagrindu (11 dalis); žemės sklypas – teritorijos dalis, turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre (14 dalis). Šio įstatymo 40 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, kad pagal žemės sklypų formavimo ar pertvarkymo projektą suformuoti žemės sklypai, daiktinės teisės į juos, šių teisių suvaržymai ir įstatymų nustatyti juridiniai faktai Nekilnojamojo turto registro įstatymo nustatyta tvarka registruojami Nekilnojamojo turto registre. Suformuotų žemės sklypų kadastro duomenys Nekilnojamojo turto kadastro įstatymo nustatyta tvarka įrašomi į Nekilnojamojo turto kadastrą. Teritorijų planavimo įstatymo 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad teritorijų planavimo dokumentai – tai bendrieji (generaliniai), specialieji ir detalieji planai, kuriuose raštu ir grafiškai pateikti sprendiniai dėl teritorijų, žemės sklypų ar jų grupių tvarkymo, naudojimo ir apsaugos bei teritorijos vystymo reikmių ir sąlygų.

Atsakovo nurodomas Nuostatų 91 punktas, kuriame numatyti alternatyvus mokesčių už namui ar keliems namams priskirto žemės sklypo priežiūra, įsigaliojo tik nuo 2012 m. kovo 19 d. (2010 m. kovo 10 d. nutarimo Nr. 235 redakcija), todėl nagrinėjamoje byloje netaikomas.

Teisėjų kolegija pripažįsta, kad daugiabučių namų savininkai turi pareigą mokėti mokesčius už teritorijos tvarkymą tik tuo atveju, kai žemės sklypai prie gyvenamojo namo yra suformuojami, teisės aktų nustatyta tvarka įregistruojami registre. Taip pat įvertinusi anksčiau minėtą teisinį reglamentavimą, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad savivaldybė daugiabučių namų savininkams tarifą už daugiabučiams namams priskirtos teritorijos valymą turi teisę nustatyti tik tuo atveju, jei žemės sklypai prie daugiabučių namų teisės aktų nustatyta tvarka yra tinkamai įregistruoti, kad juos būtų galima laikyti „daugiabučiui namui priskirta teritorija“.

Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 (I t., b. l. 98, II t., b. l. 124) patvirtinta planavimo schema, kuria nustatytos Elektrėnų miesto daugiabučiams namams priskirtos teritorijos. Įsakyme nurodoma, kad schema vertinama kaip rekomendacinio pobūdžio dokumentas ūkinei veiklai planuoti arba rengti žemės sklypų detaliuosius planus ar kitus planavimo dokumentus. Atsakovas teigia, kad specialiojo plano rekomendacinis pobūdis yra nukreiptas tik į jame nurodytas veikas, o kitoms veikoms, tarp jų ir daugiabučių namų teritorijos nustatymui ir tvarkymui, turi privalomąją reikšmę (Teritorijų planavimo įstatymo 16 straipsnio 2 dalis). Kaip jau minėta, remiantis minėtomis teisės normomis žemės sklypo priskyrimo daugiabučiam gyvenamajam namui klausimus reglamentuoja Žemės įstatymas. Elektrėnų savivaldybės administracijos direktoriaus 2009 m. lapkričio 18 d. įsakymu Nr. 03V-608 patvirtintos planavimo schemos pagrindu suskirstyti žemės plotai neatitinka Žemės įstatymo 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtintos žemės sklypo sąvokos elementų (teritorijos dalis turinti nustatytas ribas, kadastro duomenis, ir įregistruota Nekilnojamojo turto registre), t. y. suskirstyti žemės plotai neįregistruoti Nekilnojamojo turto registre, o specialiojo plano sprendiniai šiuo atveju negali būti laikomi pagrindžiančiais bei pateisinančiais mokesčio už teritorijos tvarkymą nustatymą. Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjo argumentais, kad Teritorijų planavimo įstatymo normos neįtvirtina principo, kad specialiuoju planu suformuoti žemės plotai prie daugiabučių gyvenamųjų namų yra laikytini žemės sklypais, atitinkančiais Žemės įstatyme nustatytas sąvokas.

Todėl pirmosios instancijos teismo išvada, jog Elektrėnų savivaldybės teritorijoje esantiems daugiabučiams namams nėra priskirtos teritorijos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatyta tvarka ir, atitinkamai, savivaldybė nepagrįstai nustatė tarifus už namui priskirtos teritorijos priežiūrą, taip pat pripažįstama pagrįsta.

Teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad visiškai nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad patenkinus pareiškėjo pareiškimą, būtų neapgintas viešasis interesas, kadangi būtų pažeistas principas „teršėjas moka“.

Lietuvos Respublikos Konstitucija, Administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau – ir ABTĮ) ir Prokuratūros įstatymas nepateikia viešojo intereso sąvokos, todėl siekiant nustatyti, ar pareiškėjas kreipėsi į teismą gindamas viešąjį interesą, pirmiausia būtina nustatyti, kas yra laikytina viešuoju interesu. Viešuoju interesu laikytinas ne bet koks teisėtas asmens ar grupės asmenų interesas, o tik toks, kuris atspindi ir išreiškia pamatines visuomenės vertybes, kurias įtvirtina, saugo ir gina Lietuvos Respublikos Konstitucija. Todėl kiekvienąkart, kai kyla klausimas, ar tam tikras interesas laikytinas viešuoju, būtina nustatyti aplinkybę, kad, nepatenkinus tam tikro asmens ar grupės asmenų intereso, būtų pažeistos Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos, jos saugomos ir ginamos vertybės. Viešasis interesas, taikant ABTĮ, turėtų būti suvokiamas kaip tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai, o asmens teisė ginti viešąjį interesą administracinių bylų teisenoje apibrėžiama kaip įstatymu numatytų asmenų teisė įstatymo numatytais atvejais kreiptis į administracinį teismą ginant tai, kas objektyviai yra reikšminga, reikalinga, vertinga visuomenei ar jos daliai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. liepos 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-335/2008). Nagrinėjamu atveju matyti, kad prokuroras, gindamas viešąjį interesą, kreipėsi į teismą, nes manė, kad atsakovo sprendimas prieštarauja aukštesnės galios teisės aktams, ginčijamas mokestis už teritorijos tvarkymą buvo nustatytas kaip mokestis už bendrosios nuosavybes objektų priežiūros vykdymą, nors konkreti prie daugiabučių namų esanti teritorija Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse nustatytais pagrindais nebuvo ir šiuo metu nėra perduota daugiabučio namo savininkams valdyti ar naudotis bei disponuoti. Sutiktina, kad pareigūnų tinkamas teisės aktų laikymasis laikytinas viešuoju interesu, todėl susiklosčiusi situacija, kolegijos nuomone, turėtų būti sprendžiama pasitelkiant viešojo intereso institutą.

Patikrinusi bylą kolegija konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinio teismas 2012 m. balandžio 30 d. sprendime ginčo teisinius santykius reglamentuojančius teisės aktus aiškino ir taikė teisingai, remdamasis byloje esančiais įrodymais ir priėmė motyvuotą, pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį naikinti remiantis atsakovo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo.

Remiantis išdėstytais motyvais, atsakovo apeliacinis skundas atmestinas, o skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Elektrėnų savivaldybės tarybos apeliacinį skundą atmesti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Vaida Urmonaitė-Maculevičienė Skirgailė Žalimienė