2016-07-05 Nr. AB-14020-3-64-3-00423-2015-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-879-822/2016

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00423-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. liepos 5 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja), rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. K. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), 100 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2011 m. balandžio 18 d. Kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, pareiškėjui teko mažiau kameros ploto, nei numatyta teisės aktuose. Kamerose nebuvo galimybių pajudėti ar pasimankštinti, trūkdavo oro, skaudėdavo galvą. Pareiškėjas negalėjo gerai išsimiegoti todėl tapo irzlus ir nervingas.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą, taikyti reikalavimo senaties terminą.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pareiškėjo A. K. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. vasario 4 d. (spaudas ant voko, b. l. 4).

III. Pareiškėjas A. K. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.

Nurodo, kad senaties terminas skaičiuotinas nuo tada, kai sužinojo apie teisės pažeidimą. Teismo prašo netaikyti senaties. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad Šiaulių TI nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis bei nebuvo informuotas apie savo teises. Akcentuoja, kad Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 11 d. sprendimu pripažino, kad buvo pažeista subjektinė pareiškėjo teisė būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo jį atmesti kaip nepagrįstą, o Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą palaiko savo anksčiau teismui išdėstytą poziciją, grindžiamą atsiliepime į pareiškėjo skundą, pateiktą pirmosios instancijos teismui, nurodytais argumentais. Papildomai pažymi, kad pareiškėjas nenurodė svarbių aplinkybių, dėl kurių praleistas ieškinio senaties terminas galėtų būti atnaujintas. Pateiktas apeliacinis skundas grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu. Pažymi, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo sužinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog jis nežinojo apie tariamą teisių pažeidimą, nepagrįstai ilgai, manydamas, kad jo teisės pažeistos, negynė savo teisėtų interesų.

Atkreipia dėmesį į tai, kad pareiškėjas tik apeliaciniame skunde nurodo, kad nebuvo supažindintas su tardymo izoliatoriaus vidaus tvarkos taisyklėmis bei nebuvo informuotas apie savo teises, todėl šie pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai iš viso neturėtų būti vertinami. Mano, kad pareiškėjas pateikęs skundą, net nesidomėjo bylos medžiaga, kadangi jis kalba apie tokias teismo išvadas, kokios net nebuvo minimos Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendime, pvz., kad buvo pažeista subjektinė pareiškėjo teisė būti kalinamam kamerose, kuriose jam tektų ne mažiau kaip 3,6 kv. m kameros ploto.

Pareiškėjas pateikė atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame nurodo, kad teismas turi atsižvelgti į tai, kad kalinamų asmenų galimybės rinkti įrodymus yra ribotos. Pažymi, kad apie savo teisų pažeidimą sužinojo tik gavęs reikalingą metodinę informaciją, taip pat pasikonsultavęs su kitais kalinamaisiais. Be to, teikti skundą teismui pareiškėją paskatino šalies Prezidentės vizitas į tardymo izoliatorių.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį priteisimo pareiškėjui už kalinimą Šiaulių TI nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2011 m. balandžio 18 d. teisės aktų reikalavimų neatitinkančiomis sąlygomis.

Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis CK 1.124–1.131 straipsniuose įtvirtintu teisiniu reglamentavimu ir atsižvelgęs į tai, jog atsakovas prašė taikyti ieškinio senatį, pareiškėjo skundą atmetė, nes padarė išvadą, kad pareiškėjas 2015 m. vasario 4 d. į teismą kreipėsi praleidęs senaties terminą.

Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka ir mano, kad jo pateiktas skundas negalėjo būti atmestas kaip nepagrįstas taikius ieškinio senaties institutą.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo apeliacinės instancijos teismui nurodomus argumentus bei tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų dėl ieškinio senaties taikymo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti (žr. 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę). Tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas (žr. 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015).

Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Ieškinio senaties institutas negali būti vertinamas kaip vienašalis, t. y. nustatytas tik vienos civilinio teisinio santykio šalies interesais. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Šiuo atveju nėra ginčo dėl aplinkybės, kad atsakovas atsiliepime į skundą prašė taikyti ieškinio senatį.

Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

Teisėjų kolegija pažymi, jog CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes teisę ginti savo pažeistas teises asmuo gali įgyvendinti tik žinodamas, kad šios yra pažeistos. Asmuo apie savo teisės pažeidimą gali sužinoti tą pačią dieną, kada ji buvo pažeista, tačiau šis momentas gali nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista. Siekiant nustatyti ieškinio senaties termino pradžią būtina išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Nuo tos dienos ir turėtų būti skaičiuojamas ieškinio senaties terminas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

Byloje nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Šiaulių TI, kuriame jis buvo laikomas nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2011 m. balandžio 18 d., o skundą teismui pareiškėjas išsiuntė 2015 m. vasario 4 d. (pagal spaudą ant voko, b. l. 4).

Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą ir patirtą neturtinę žalą, todėl teisėjų kolegija nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentu, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista.

Byloje nėra duomenų, kad, būdamas Šiaulių TI ar išvykęs iš jo, jis būtų neturėjęs galimybės (jam būtų sudarytos kliūtys) susipažinti su aktualiais kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimą, kreipimąsi į teismą, įskaitant ir senaties terminą, reglamentuojančiais teisės aktais. Be to, byloje nėra įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos (apie kalinimo sąlygų atitikimą teisės aktų reikalavimams ir kt.), būtų kreipęsis į Šiaulių TI dėl informacijos suteikimo.

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo nurodytų teisių pažeidimų pobūdį, sprendžia, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus ir patirtą neturtinę žalą turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Tokios pozicijos laikomasi ir kitose analogiško pobūdžio bylose (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-343/2013; 2013 m. gegužės 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-307/2013 ir kt.). Taigi pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog ginčijamu kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu pareiškėjas suprato savo teisių pažeidimą, skundžiamame sprendime padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjas praleido ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos, kurią galbūt jis patyrė, kai buvo kalinamas Šiaulių TI nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2011 m. balandžio 18 d., priteisimo.

CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad teisės normose, reglamentuojančiuose ieškinio senatį, nenustatyta kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, kokios šio termino praleidimo priežastys turi būti pripažįstamos svarbiomis. Tai vertinamoji sąvoka, kurios turinys atskleidžiamas, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje A822-1037/2009, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015). Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujintas, pareiškėjas turi įvardinti objektyvias šio termino praleidimo priežastis ir pateikti šias priežastis patvirtinančius įrodymus (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. gruodžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-2364/2013, 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo. Neatnaujinus ieškinio senaties termino, pasisakyti dėl kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų, nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ieškinio senaties institutą reglamentuojančias teisės normas ir pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą laikotarpiu nuo 2009 m. sausio 21 d. iki 2011 m. balandžio 18 d., priteisimo. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą dėl apeliaciniame skunde nurodytų aplinkybių nėra pagrindo, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Pareiškėjo A. K. apeliacinį skundą atmesti.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Irmantas Jarukaitis

Dainius Raižys

Skirgailė Žalimienė