2018-11-28 Nr. AB-22067-3-61-3-01549-2017-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2375-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01549-2017-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.2; 1.2.3; 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Ryčio Krasausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos O. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, (tretieji suinteresuoti asmenys: Lietuvos Respublikos ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Freshtravel“) dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja O. G. (toliau – ir pareiškėja) 2017 m. gegužės 10 d. kreipėsi į teismą, prašydama: 1) pripažinti, kad atsakovas netinkamai perkėlė į nacionalinę teisę 1990 m. birželio 13 d. Europos Tarybos direktyvos Nr. 90/314/EEB dėl kelionių, atostogų ir organizuotų išvykų paketų (toliau – ir Direktyva) 7 straipsnio nuostatas ir neužtikrino, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, pateiktų pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, dėl ko pareiškėja patyrė turtinę žalą; 2) iš atsakovo Lietuvos Respublikos (toliau – ir atsakovas, Valstybė) priteisti 549,98 Eur turtinei žalai atlyginti; 3) nuo bylos iškėlimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo dienos priteisti 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos.

2. Pareiškėja paaiškino, kad ji ir S. M. 2014 m. spalio 27 d. su kelionių organizatoriumi uždarąja akcine bendrove (toliau – ir UAB) „Freshtravel“ sudarė kelionės sutartį Nr. PT003899 dėl kelionės į Egiptą, už kelionę iš pareiškėjos dukters G. J. banko sąskaitos sumokėta 1 998 Lt (578,66 Eur). Tačiau kelionė neįvyko, UAB „Freshtravel“ tapus nemokia. Pagal Valstybinio turizmo departamento prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. rugsėjo 7 d. nurodymą, į G. J. sąskaitą buvo grąžinta 99,03 Lt (28,68 Eur) suma, negrąžinta 1 898,97 Lt (549,98 Eur). Pareiškėjos nuomone, ginčo aplinkybės patvirtina, kad nacionaliniais teisės aktais – Lietuvos Respublikos turizmo įstatymo 8 straipsnio 7 dalies nuostatomis – nebuvo užtikrintas Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtintas visiškas turisto patirtų nuostolių atlyginimas, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrinta turistų – pareiškėjos ir S. M. – teisių apsauga. Taigi, atsakovas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, kas sudaro pagrindą teigti, jog buvo padarytas pakankamai rimtas Europos Sąjungos teisės pažeidimas, už kurį atsakovui kyla atsakomybė.

3. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos ūkio ministerija (toliau – ir Ministerija), kartu atstovaujantis atsakovą Lietuvos valstybę, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

4. Ministerija teigė, kad teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti ir vertinti, ar Valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant dėl Europos Sąjungos direktyvų vykdymo). Nei Lietuvos Respublikos Seimo veiksmai priimant Turizmo įstatymą, nei Turizmo įstatymas negali būti vertinami politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu. Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 258 straipsnyje nurodytos kompetentingos institucijos (Europos Komisija ir / ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismas) nėra nustačiusios, kad atsakovas neįvykdė kokios nors pareigos pagal Europos Sąjungos sutartis (įskaitant Direktyvos vykdymą).

Atsižvelgiant į tai, nėra jokio pagrindo spręsti, kad Valstybė neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, tokiu būdu padarydama Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jai galėtų kilti atsakomybė ir pareiškėjos naudai būtų priteisiama turtinė žala, todėl šiuo atveju neegzistuoja būtinoji deliktinės atsakomybės sąlyga – neteisėti veiksmai. Ministerija tvirtino, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostata, jog kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas, į Turizmo įstatymą buvo perkelta tinkamai, kadangi tokia pareiga kelionių organizatoriui buvo nustatyta Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje.

Direktyvos 7 straipsnis į Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį buvo perkeltas ne tik pagal savo esmę ir prasmę, bet iš esmės pažodžiui. Turizmo įstatyme yra nurodyta, kad šis įstatymas, be kita ko, įgyvendina Direktyvą, vadinasi, valstybė yra įvykdžiusi pareigą į nacionalinę teisę perkelti Direktyvą. Nei viena iš Turizmo įstatymo nuostatų, reglamentuojančių kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimą, nei su kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimu susiję Turizmo įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nėra pripažinti prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai ir / ar įstatymams, todėl šie teisės aktai yra galiojantys ir teisėti.

Todėl nėra jokio pagrindo teigti, kad žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado dėl to, jog atsakovas neįvykdė ar netinkamai įvykdė Direktyvą. Akivaizdu, kad pareiškėja žalą galėjo patirti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų.

5. Ministerijos vertinimu, pareiškėjos pateikti dokumentai – tarp jos ir UAB „Freshtravel“ 2014 m. spalio 27 d. neva sudaryta turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003899 ir 2014 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 644 – visiškai nepatvirtina skundo reikalavimo priteisti turtinės žalos atlyginimą. Minėta sutartis nėra pasirašyta nė vienos iš šioje sutartyje nurodytų šalių, todėl nelaikytina, kad sutartis tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ išvis buvo sudaryta. Pagal 2014 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymą Nr. 644, 1 998 Lt (578,66 Eur) į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą pervedė ne pareiškėja, bet G. J., todėl nėra įrodyta, jog pareiškėja pagal sutartį atliko kokius nors mokėjimus. Neaišku ir tai, kokiu pagrindu 1 998 Lt suma bei kitos sumos buvo pervestos į UAB „Cherry Media LT“ banko sąskaitą, nes pastaroji bendrovė nėra minėtos turizmo paslaugų teikimo sutarties šalis.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

7. Departamento nuomone, pareiškėja skunde remiasi neaktualios Turizmo įstatymo redakcijos, galiojusios nuo 2011 m. rugsėjo 1 d. iki 2014 m. lapkričio 1 d., 8 straipsnio nuostatomis. Pareiškėjos nurodomos 8 straipsnio 2 ir 7 dalių nuostatos yra nesusijusios su ginčo dalyku, nes jomis reglamentuojamas kelionių agentūrų ir kelionių agentų prievolių įvykdymo užtikrinimas, o UAB „Freshtravel“ sutarties sudarymo metu veikė kaip kelionių organizatorius. Turizmo įstatyme yra įtvirtinta garantija, kurią kelionių organizatorius privalo suteikti vartotojams, dengtinos rizikos dydis nėra jokiu būdu ribojamas, priešingai, yra nustatomas tik minimalus tokios garantijos dydis, paliekant galimybę verslo subjektui pačiam atsakingai įvertinti savo veiklos riziką ir įsigyti pakankamą prievolių įvykdymo užtikrinimą, kad nemokumo atveju būtų galima įvykdyti Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalyje nurodytus įsipareigojimus turistams. Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus. Įgyvendinant Direktyvą, Departamentui buvo pavesta perkelti dalį Direktyvos nuostatų į Departamento direktoriaus 2003 m. kovo 26 d. įsakymu Nr. 18-V patvirtintas Turizmo paslaugų teikimo sutarties standartines sąlygas (toliau – ir Standartinės sąlygos), dėl kurių šioje byloje ginčo nėra. Kitų Direktyvos nuostatų perkėlimas buvo pavestas įstatymų leidėjui ir Lietuvos Respublikos Vyriausybei. Departamentas pritarė Ministerijos pozicijai dėl Direktyvos tinkamo perkėlimo ir jos atsiliepime išdėstytiems argumentams, kad pareiškėjos prašymas įvertinti Turizmo įstatymą ir įstatymo leidėjo veiksmus politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu ir nustatyti, ar Valstybė, kaip Europos Sąjungos narė, tinkamai įvykdė pareigas pagal Europos Sąjungos sutartis, turi būti atmestas, nes jokie teisės aktai teismui nesuteikia įgaliojimų spręsti šiuos klausimus.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjos O. G. skundą tenkino, t. y. jai iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, priteisė 549,98 Eur turtinei žalai atlyginti bei 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2017 m. gegužės 15 d.).

9. Teismas nustatė, kad pareiškėja ir UAB „Freshtravel“ sudarė 2014 m. spalio 27 d. paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003899 kelionei į Šarm El Šeichą. Sutartyje nurodyta, jog į kelionę vyks pareiškėja ir S. M.. G. J. 2014 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymu Nr. 644 į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė 1 998 Lt (578,66 Eur) sumą. Mokėjimo paskirtyje nurodė: „beta.lt order#(414540753)“. Ergo Insuranse SE Lietuvos filialas 2015 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymu Nr. HAN-135029 į G. J. sąskaitą pervedė 28,68 Eur. Mokėjimo paskirtyje nurodyta: „Draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų“.

10. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. įsakymu Nr. V-256 sustabdė pažymėjimo Nr. 13769, patvirtinančio, kad UAB „Freshtravel“ atitinka kelionių organizatoriui keliamus reikalavimus ir gali teikti atitinkamas kelionių organizatoriaus paslaugas, galiojimą, o 2014 m. lapkričio 28 d. įsakymu Nr. V-274 panaikino šio pažymėjimo galiojimą nuo 2014 m. lapkričio 29 d. Departamentas 2014 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. SD-1600 kreipėsi į Lietuvos Respublikos generalinę prokuratūrą dėl galbūt neteisėtai vykdomos UAB „Freshtravel“ veiklos.

11. Teismas apžvelgė ginčui aktualų teisinį reglamentavimą bei teismų praktiką ir pažymėjo, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai. Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Europos Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę, ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos.

12. Teismas akcentavo, kad Direktyvos 7 straipsnio nuostatomis iš esmės siekiama garantuoti, kad kelionių organizatoriaus nemokumo ar bankroto atveju būtų užtikrintas vartotojo repatrijavimas ir jo sumokėtų pinigų grąžinimas. Direktyvos 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkelti nacionalinės teisės aktais tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju.

13. Teismas konstatavo, kad kelionių organizatorė UAB „Freshtravel“ tapo nemoki, jos organizuotos kelionės neįvyko, o pareiškėja gavo tik dalį, t. y. 28,68 Eur, už kelionę sumokėtų pinigų, kadangi Turizmo įstatymo 8 straipsnyje numatytos prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonės buvo nepakankamos. Šios faktinės aplinkybės rodo, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto patirtų nuostolių atlyginimo, kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) teisių apsaugos. Taigi, atsakovas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos, tai laikytina pakankamai rimtu Europos Sąjungos teisės pažeidimu, už kurį valstybei kyla atsakomybė.

14. Teismas, atsakydamas į Ministerijos argumentus dėl pareiškėjos pateiktų dokumentų, nurodė, kad, Ergo Insurance SE Lietuvos filialui išmokėjus draudimo išmoką G. J. dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, buvo pripažinta, kad 2014 m. spalio 27 d. paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003899 tarp pareiškėjos ir UAB „Freshtravel“ buvo realiai sudaryta, o draudimo išmoka pervesta į pareiškėjos dukters G. J. sąskaitą dėl to, jog už kelionę 1 998 Lt sumą į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą pervedė būtent ji. Be to, G. J. 2014 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymo Nr. 644 mokėjimo paskirtyje nurodė: „beta.lt order#(414540753)“. Iš viešai prieinamų juridinio asmens duomenų išrašo matyti, jog 2010 m. liepos 9 d. buvo įregistruota UAB „Beta.lt“, 2013 m. rugsėjo 6 d. UAB „Beta.lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „Cherry Media Lt“, 2015 m. rugsėjo 3 d. UAB „Cherry Media Lt“ pavadinimas pakeistas į UAB „Beta Media“, taigi UAB „Beta.lt“ ir UAB „Cherry Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo. Atsižvelgiant į tai, teismui nekilo abejonių, jog G. J. 2014 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymu pervedė 1 998 Lt sumą į UAB „Cherry Media Lt“ sąskaitą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ naudai už internetiniame portale www.beta.lt G. J. užsakytą kelionę į Egiptą. Teismas, įvertinęs sumą, sumokėtą už kelionę, ir išmokėtos kompensacijos dydį, priėjo išvadą, kad pareiškėjai nebuvo grąžinta didžioji dalis patirtų išlaidų dėl kelionės paketo įsigijimo – 1 898,97 Lt (549,98 Eur). Teismui konstatavus faktą, kad Lietuvos valstybėje nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos tikslų, susijusių su turistų teisių apsauga kelionės organizatoriaus nemokumo atveju, yra pagrindas šią sumą kaip turtinės žalos atlyginimą priteisti pareiškėjai.

15. Teismas, vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.2. straipsnyje, 6.37 straipsnio 2 dalyje ir 6.210 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, tenkino ir pareiškėjos reikalavimą iš atsakovo priteisti 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos (skundas priimtas 2017 m. gegužės 15 d.).

III. 16. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos O. G. skundą atmesti, taip pat prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

17. Atsakovas apeliaciniame skunde apžvelgia teismo sprendimo argumentus, iš esmės pakartoja savo argumentus, išdėstytus atsiliepime į skundą. Atsakovo nuomone, teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą.

Teismo veiksmai vertinant Turizmo įstatymo 8 straipsnį ekonominio tikslingumo požiūriu pasireiškė tuo, kad teismas iš esmės konstatavo, jog Turizmo įstatyme įtvirtintas reglamentavimas buvo ekonomiškai netikslingas tuo aspektu, kad dėl tokio reglamentavimo nebuvo garantuota pareiškėjos teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionės organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju. Teismo veiksmai vertinant Turizmo įstatymo 8 straipsnį politinio tikslingumo požiūriu pasireiškė tuo, kad teismas iš esmės sprendė, jog Seimo veiksmai buvo politiškai nepakankami priimti tokios redakcijos Turizmo įstatymą, kad būtų garantuota pareiškėjos teisė į visišką pinigų, sumokėtų už kelionę, grąžinimą kelionių organizatoriaus UAB „Freshtravel“ nemokumo atveju.

Kadangi Direktyvos nuostatos į nacionalinę teisę galėjo būti perkeltos tik įstatymų leidžiamajai institucijai – Seimui – priimant atitinkamą įstatymą, todėl teismas, konstatuodamas netinkamą Direktyvos perkėlimą į nacionalinę teisę, ištyrė Seimo veiklą priimant Turizmo įstatymą. Teismo išvada, kad atsakovas neįvykdė Direktyvoje nustatytos pareigos apsaugoti turistų teises ir todėl padarė pakankamai rimtą Europos Sąjungos teisės pažeidimą, už kurį jam kyla atsakomybė, negali būti laikoma teisėtu pagrindu tenkinti pareiškėjos skundą, nes ši išvada yra padaryta teismui peržengus teisės aktuose įtvirtintas kompetencijos ribas.

Atsakovas pakartotinai pabrėžia, kad jis jokių neteisėtų veiksmų neatliko, nes Turizmo įstatymas atitinka Konstituciją ir Europos Sąjungos teisę, o žala dėl UAB „Freshtravel“ nemokumo pareiškėjai atsirado ne dėl to, kad Valstybė netinkamai į Turizmo įstatymą perkėlė Direktyvą. Žala pareiškėjai galėjo kilti tik dėl UAB „Freshtravel“ veiksmų (Turizmo įstatymo 8 str. 1 d. įtvirtintos pareigos nevykdymo), todėl tarp Valstybės veiksmų perkeliant Direktyvą į nacionalinę teisę bei pareiškėjos patirtos žalos nėra jokio priežastinio ryšio.

18. Atsakovas taip pat pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus argumentus apie tai, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie turtinės žalos patyrimo faktą, t. y. 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutartis Nr. PT003899 ir 2014 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymas Nr. 644 nepatvirtina, kad pareiškėja realiai patyrė turtinę žalą. Mokėjimą į UAB „Cherry Media LT“ sąskaitą atliko ne pareiškėja, o G. J., be to, iš mokėjimo nurodymo neįmanoma identifikuoti, pagal kokią turizmo paslaugų teikimo sutartį jis yra atliktas. Atsakovo vertinimu, teismas visiškai nemotyvavo, kodėl, nesant jokių įrodymų apie pagal paslaugų sutartį pareiškėjos atliktus mokėjimus, jis jai priteisė turtinės žalos atlyginimą. Neaišku, kokiu būdu lėšų gavėjo pavadinimo kaita ir mokėjimo nurodyme nurodyta paskirtis įrodo, jog buvo sumokėta už UAB „Freshtravel“ organizuotą kelionę. UAB „Cherry Media LT“ nėra minėtos paslaugų sutarties šalis. Atsakovas papildomai atkreipia dėmesį į tai, kad 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT003899 nurodyta suma apima keturių Egipto Arabų Respublikos vizų mokesčius, tačiau, jo nuomone, vizų mokesčiai, kaip turtinės žalos atlyginimas, pareiškėjai negali būti priteisimi. Vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis. Pareiškėja nepateikė duomenų apie konkrečius vizų mokesčius. Pagal Lietuvos Respublikos ambasados Egipto Arabų Respublikoje pateikiamus viešus duomenis, Egipto Arabų Respublikos viza kainuoja 25 JAV dolerius, todėl už keturias vizas pareiškėja turėjo sumokėti 100 JAV dolerių (pagal 2014 m. spalio 27 d. euro ir JAV dolerio kursą – 78,87 Eur). Todėl teismas minėtus 78,87 Eur pareiškėjai priteisė nepagrįstai.

19. Atsakovas tvirtina, kad teismas bylą nepagrįstai išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka. Nors pareiškėja skunde prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, atsakovas buvo pateikęs savo motyvuotą nuomonę, jog, siekiant tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylą bei išsiaiškinti visas reikšmingas aplinkybes, byla nagrinėtina žodinio proceso tvarka. Kadangi byla buvo nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, atsakovui nebuvo suteikta galimybė išdėstyti savo poziciją žodžiu ir būti betarpiškai išklausytam, užduoti pareiškėjai klausimus (ypač susijusius su byloje esančiais turtinę žalą neva patvirtinančiais įrodymais), pateikti prašymus ir naudotis kitomis procesinėmis teisėmis. Tai lėmė neteisingą bylos išnagrinėjimą. Atitinkamai atsakovas prašo bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, siekiant pašalinti pirmosios instancijos teismo padaryto proceso teisės pažeidimo pasekmes. Tik išklausius byloje dalyvaujančių asmenų žodinius paaiškinimus aktualiais byloje keliamais įrodymų vertinimo bei teisės normų aiškinimo klausimais bus galima daryti pagrįstas išvadas šiais klausimais bei priimti teisingą sprendimą dėl bylos esmės.

20. Pareiškėja O. G. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

21. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą apžvelgia teismo argumentus dėl jos pateiktų turtinę žalą patvirtinančių įrodymų. Pareiškėja teigia, kad 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutartyje Nr. PT003899 nurodyta suma apima ne keturias vizas, o dvi vizas (į kelionę turėjo vykti pareiškėja ir S. M.), todėl už vizas sumokėta 39,44 Eur, o ne, kaip teigia atsakovas, 78,87 Eur. Pareiškėja prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka. Jos nuomone, pateikti įrodymai patvirtina žalos patyrimo faktą. Pareiškėja paaiškina, kad ji yra pensininkė, neturi galimybių atvykti į teismo posėdį arba sumokėti už advokatą, kuris ją galėtų atstovauti proceso metu.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinis turizmo departamentas prie Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį tenkinti.

23. Departamentas pažymi, kad 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT003899 skyriuje „Papildomos paslaugos“ yra nurodomos vizos į Egiptą dviems asmenims. Pareiškėja turėjo suprasti, kad vizų įforminimas yra papildoma paslauga, nepatenkanti į iš anksto parengtą turizmo paslaugų sutartį. Pagal Standartines sąlygas, vizų įforminimas ar kitos papildomos paslaugos gali būti įtraukiamos į paketo kainą, tačiau mokestis už vizą yra laikomas papildoma ne turizmo paslauga, nepatenkančia į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį. Taigi, kelionių organizatorių turėtų prievolių įvykdymo užtikrinimo apsauga neapima prievolės kompensuoti neįvykusios kelionės vizų mokesčius. Be to, asmuo, vykstantis į kelionę, gali jau būti įsigijęs ilgalaikę vizą ir papildomų išlaidų neturėti. Departamento nuomone, pareiškėjos patirtos papildomos išlaidos nepatenka į Direktyvos ir Turizmo įstatymo apsaugos sferą, o reikalavimus dėl visos patirtos turtinės žalos atlyginimo ji turėtų reikšti UAB „Freshtravel“ bankroto byloje. Departamentas tvirtina, kad, remiantis į kitas bylas pateiktais dokumentais, trumpalaikė viza į Egiptą tuo metu kainavo 80 Lt (23,17 Eur), todėl pareiškėjai nepagrįstai buvo priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizų mokesčius – 46,36 Eur. Departamentas taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas, pareiškėjai priteisdamas turtinės žalos atlyginimą už vizų mokesčius, nukrypo nuosavo paties formuojamos praktikos (pvz., 2017 m. balandžio 5 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-581-171/2017, 2017 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI-2775-561/2017).

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 24. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjai kilusios dėl netinkamo Direktyvos 7 straipsnio nuostatų įgyvendinimo, atlyginimo.

25. Teisėjų kolegija pirmiausiai pažymi, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90), 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

26. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, tikrindamas skunde išdėstytų teiginių teisingumą, detaliai išanalizavo bylos proceso šalių argumentus, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis dėl pareiškėjos nusiskundimų, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais, t. y. ar jie patvirtina, kad dėl Valstybės neteisėtų veiksmų pareiškėjai kilo turtinė žala. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis ir motyvais, kad atsakovas neįvykdė Direktyvos 7 straipsnyje nustatytos pareigos, dėl ko pareiškėja patyrė 549,98 Eur turtinę žalą, kurios atlyginimas yra priteistinas iš atsakovo. Apeliacinis skundas grindžiamas abstrakčiais, bendro pobūdžio teiginiais, atsakovas pakartoja atsiliepime į skundą išdėstytus teiginius apie teismo kompetenciją, turtinę žalą patvirtinančių įrodymų nepakankamumą, papildomai nurodydamas, kad pareiškėjai buvo nepagrįstai priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizų įforminimą, taip pat nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu netenkinti jo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Teisėjų kolegija, byloje nenustačiusi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, taip pat įvertindama non reformatio in peius principą, draudžiantį apeliacinės instancijos teismui priimti sprendimą, bloginantį apelianto padėtį, palyginti su ta, kuri nustatyta skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu, jei kiti suinteresuoti asmenys nepateikė apeliacinių skundų, pripažįsta tikslinga atskirai aptarti tik tuos aspektus, dėl kurių apeliaciniame skunde keliamas ginčas, t. y. dėl Europos Sąjungos teisės taikymo ir teismo kompetencijos, dėl pareiškėjos patirtos turtinės žalos dydžio ir dėl pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka.

27. Ginčo laikotarpiu galiojusios Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinta nuostata, kad kelionių organizatorius ir (arba) kelionių pardavimo agentas, kuris yra sutarties šalis, turi pateikti pakankamas garantijas, kad įmokėti pinigai bus grąžinti arba vartotojas nemokumo atveju bus repatrijuotas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, aiškindamas šią nuostatą, yra nurodęs, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

28. Nagrinėdamas situaciją, kai tik dalis apeliantų pagrindinėje byloje sumokėtų pinigų buvo grąžinti remiantis Direktyvos 7 straipsnyje numatyta garantija, Europos Sąjungos Teisingumo Teismas aiškiai nurodė, kad prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas, kuris vienintelis kompetentingas aiškinti ir taikyti nacionalinę teisę, turi nustatyti, ar, atsižvelgiant į konkrečią garantijos dydžio apskaičiavimo tvarką, tokia padėtis susiklostė dėl nacionalinės teisės aktų leidėjo įtvirtintos sistemos, pagal kurią numatytas nepakankamas vartotojo sumokėtų pinigų grąžinimas ir galimo repatrijavimo išlaidų padengimas tiek, kiek pagal šios sistemos struktūrą neįmanoma atsižvelgti į įvykius nagrinėjamame ekonominiame sektoriuje. Atsižvelgdamas į tai, Teisingumo Teismas konstatavo, kad Direktyvos 7 straipsnis aiškintinas taip, kad juo draudžiami nacionalinės teisės aktai, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti ir jis bus repatrijuotas (žr. 2014 m. sausio 16 d. nutartį Ilona Baradics ir kt. prieš QBE Insurance (Europe) Ltd Magyarországi Fióktelepe ir Magyar Állam, C-430/13, EU:C:2014:32).

29. Turizmo įstatymo (aktuali redakcija, t. y. redakcija, įsigaliojusi 2014 m. lapkričio 1 d. (2014 m. gegužės 8 d. įstatymo Nr. XII-873 redakcija), nes UAB „Freshtravel“ apie savo nemokumą ir veiklos sustabdymą paskelbė 2014 m. lapkričio 14 d.) 8 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyta, kad kelionių organizatorius, siūlantis parduoti organizuotą turistinę kelionę, turi užtikrinti už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, jeigu dar neprasidėjus organizuotai turistinei kelionei paaiškėja, kad kelionių organizatorius negalės pradėti vykdyti turizmo paslaugų teikimo sutarties. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 3 dalyje nustatytos minimalios kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo sumos. Turizmo įstatymo 8 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo užtikrinimo tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė ar jos įgaliota institucija. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju aktualus Laidavimo draudimo dėl kelionių organizatoriaus prievolių įvykdymo tvarkos aprašas, patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. birželio 12 d. nutarimu Nr. 756 (2011 m. gruodžio 7 d. nutarimo Nr. 1421 redakcija) (toliau – ir Aprašas).

30. Aprašo 33 punkte nustatyta, jog, jeigu bendra turistų pareikštų reikalavimų suma yra didesnė už laidavimo draudimo sutartyje nustatytą laidavimo draudimo sumą ar jos likutį, laidavimo draudimo išmoka pirmiausia mokama už Lietuvos Respublikos teritorijos ribų esančio ir neturinčio galimybės savarankiškai grįžti į Lietuvos Respubliką turisto organizuoto grąžinimo į išvykimo vietą Lietuvos Respublikoje išlaidas ir su tuo susijusias kitas pagrįstas išlaidas, o likusi suma paskirstoma proporcingai turistų pareikštų reikalavimų dydžiui. Nagrinėjamu atveju Departamentas įvykdė kompensavimo draudimo lėšomis procedūrą vadovaudamasis šiuo reguliavimu.

31. Iš aptarto nacionalinio teisinio reguliavimo matyti, kad nei Turizmo įstatyme, nei Apraše nėra reglamentuotas turistų patirtų nuostolių dalies, likusios po Aprašo 33 punkte nustatyto kompensavimo, atlyginimas, nors, kaip minėta, Direktyvos 7 straipsnis draudžia nacionalinės teisės aktus, kuriuose įtvirtinta tvarka negalima pasiekti to, kad vartotojui realiai būtų užtikrinta, kad kelionių organizatoriaus nemokumo atveju visi jo sumokėti pinigai bus grąžinti.

32. Teisėjų kolegija, įvertinusi minėtas aplinkybes, daro išvadą, kad nacionaliniais teisės aktais nustatytas teisinis reguliavimas aptariamu atveju neužtikrino Direktyvos 7 straipsnyje įtvirtinto visiško turisto (šiuo atveju – pareiškėjos) patirtų nuostolių atlyginimo kelionių organizatoriui tapus nemokiam, t. y. neužtikrino turisto teisių apsaugos. Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad Lietuvos valstybė šiuo atveju netinkamai įgyvendino Direktyvos 7 straipsnį siekiamo tikslo prasme. Pažymėtina, kad tokios pozicijos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikėsi, nagrinėdamas iš esmės analogiškas faktinėmis aplinkybėmis administracines bylas dėl nuostolių, turistų patirtų kelionių organizatoriui UAB „Freshtravel“ tapus nemokiu, kompensavimo (žr., pvz., 2017 m. gegužės 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-990-502/2017, 2017 m. birželio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2060-624/2017, 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1976-624/2017, 2017 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2094-502/2017, 2018 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje Nr. eA-1204-556/2018). Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose.

33. Kaip Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas jau yra apibendrinęs savo praktikoje (žr. 2012 m. gegužės 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-105/2012), Europos Sąjungos teisės normos yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis (Lietuvos Respublikos konstitucinio akto „Dėl Lietuvos Respublikos narystės Europos Sąjungoje“ 2 d.). Europos Sąjungos direktyvos yra privalomos kiekvienai valstybei narei, kuriai jos skirtos, dėl rezultato, kurį reikia pasiekti. Tačiau nacionalinės valdžios institucijos pasirenka direktyvų įgyvendinimo formą ir būdus (Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 str. 3 d.).

Kaip pažymima nuoseklioje Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktikoje, aiškinančioje direktyvų nuostatas, valstybėms narėms direktyvoje yra numatyta pareiga imtis visų būtinų atitinkamos direktyvos veiksmingumą užtikrinančių priemonių, atsižvelgiant į jos siekiamą tikslą (žr., pvz., 1984 m. balandžio 10 d. sprendimą Sabine von Colson ir Elisabeth Kamann prieš Land Nordrhein-Westfalen, 14/83, EU:C:1984:153; 2008 m. balandžio 15 d. sprendimą Impact prieš Minister for Agriculture and Food ir kt., C-268/06, EU:C:2008:223).

Valstybėms narėms kylanti pareiga pagal direktyvą pasiekti joje numatytą rezultatą ir pagal Europos Sąjungos sutarties 4 straipsnio 3 dalį pareiga imtis visų bendrų ar specialių priemonių užtikrinti šios pareigos įvykdymą privaloma visoms valstybių narių valdžios institucijoms, įskaitant ir teismus, jiems vykdant savo kompetenciją. Būtent nacionaliniai teismai turi užtikrinti asmenų teisinę apsaugą, jiems suteiktą pagal Sąjungos teisės nuostatas, ir visišką šių nuostatų veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Impact).

Taikydami nacionalinę teisę, nacionaliniai teismai turi ją aiškinti kuo labiau atsižvelgdami į direktyvos tekstą ir į jos tikslą, kad būtų pasiektas joje numatytas rezultatas ir taip būtų laikomasi Sutarties dėl Europos Sąjungos veikimo 288 straipsnio trečios pastraipos (žr., pvz., 1990 m. lapkričio 13 d. sprendimą Marleasing SA prieš La Comercial Internacional de Alimentacion SA, C-106/89, EU:C:1990:395; 2004 m. spalio 5 d. sprendimą (sujungtose bylose) Pfeiffer ir kt. prieš Deutsches Rotes Kreuz, Kreisverband Waldshut eV, C-397/01, C-398/01, C-399/01, C-400/01, C-401/01, C-402/01 ir C-403/01, EU:C:2004:584).

Reikalavimas aiškinti nacionalinę teisę Sąjungos teisę atitinkančia prasme išplaukia iš pačios Sutarties sistemos, kadangi toks aiškinimas leidžia bylą nagrinėjančiam nacionaliniam teismui pagal savo kompetenciją užtikrinti visišką Sąjungos teisės veiksmingumą (žr. minėtą sprendimą Pfeiffer ir kt.). Be to, iš nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos aišku, kad visais atvejais, kai direktyvos nuostatos savo turiniu yra besąlygiškos ir pakankamai tikslios, asmenys gali jomis remtis nacionaliniuose teismuose prieš valstybę, jei per nurodytą laikotarpį jos neperkėlė direktyvos į nacionalinę teisę ar ją perkėlė neteisingai (žr., pvz., 1991 m. lapkričio 19 d. sprendimą (sujungtose bylose) Francovich ir kt. prieš Italijos valstybę, C-6/90 ir C-9/90, EU:C:1991:428; 2002 m. liepos 11 d. sprendimą Marks & Spencer prieš Commissioners of Customs & Excise, C-62/00, EU:C:2002:435).

Jeigu nacionalinės teisės negalima aiškinti ir taikyti pagal Sąjungos teisės reikalavimus, nacionaliniai teismai ir administraciniai valdžios organai privalo taikyti visą Sąjungos teisę ir ginti pagal ją suteikiamas asmenų teises ir prireikus netaikyti bet kurios jai prieštaraujančios nacionalinės teisės nuostatos (žr., pvz., 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Fuß prieš Stadt Halle, C-429/09, EU:C:2010:717).

34. Taigi pirmosios instancijos teismas turėjo pareigą aktualias nacionalinių teisės aktų nuostatas aiškinti ir šį ginčą išspręsti, atsižvelgdamas į Direktyvos 7 straipsnio nuostatas bei tikslus, tam, kad būtų užtikrintas visiškas Europos Sąjungos teisės veiksmingumas, ir šią pareigą įvykdė. Nors atsakovas apeliaciniame skunde nurodo, kad Ministerija nėra gavusi jokių kompetentingų Europos Sąjungos institucijų (Europos Komisijos) ar Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimų, kurie konstatuotų, kad Lietuvos Respublika netinkamai į nacionalinę teisę perkėlė Direktyvą 90/314, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į aptartą Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką, tai negali būti laikoma tinkamo Direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę patvirtinimu. Todėl atsakovo argumentai, kad 1) pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl valstybės civilinės atsakomybės, kylančios dėl nepasiektų Direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę – Turizmo įstatymą – tikslų, pažeidė imperatyvų draudimą vertinti ginčijamą administracinį aktą bei veiksmus (ar neveikimą) politinio ir ekonominio tikslingumo požiūriu, Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo nustatytą išimtinę Europos Komisijos ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo kompetenciją spręsti klausimus dėl Europos Sąjungos teisės aktų pažeidimo bei imperatyvų draudimą vertinti Seimo veiklą, ir kad 2) Valstybė tinkamai įvykdė Direktyvoje nustatytą pareigą užtikrinti visišką turisto patirtų nuostolių atlyginimą, todėl neatliko jokių neteisėtų veiksmų, dėl kurių pareiškėjai galėjo kilti atlygintina turtinė žala, yra nepagrįsti.

35. Departamento pozicija, kad pareiškėjos reikalavimas dėl neįvykusios kelionės patirtų nuostolių atlyginimo pirmiausiai turi būti išnagrinėtas bankroto byloje, yra nepagrįsta. Būtent valstybei narei kyla pareiga nustatyti priemones, kurios užtikrintų Direktyvos tikslų įgyvendinimą, ir atlyginti žalą už jų neįgyvendinimą. Šiuo atveju taip pat nėra svarbūs kelionės organizatoriaus veiksmai, dėl kurių jis tapo nemokus. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas savo praktikoje yra išaiškinęs, kad tokios aplinkybės kaip neatsargus kelionių organizatoriaus elgesys arba ypatingų ar nenumatytų aplinkybių atsiradimas negali būti kliūtis kompensuoti įmokėtas lėšas ir repatrijuoti vartotoją pagal Direktyvos 7 straipsnį (žr., pvz., minėtą sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich).

36. Atsakovas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad byloje nėra jokių tinkamų įrodymų apie pareiškėjos turtinės žalos patyrimo faktą. Pareiškėja kartu su skundu teismui pateikė: 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutartį Nr. PT003899 (b. l. 5–7), kurioje, be kita ko, yra nurodyti turisto ir su juo vykstančių asmenų duomenys – pareiškėja ir S. M., užsakovas – pareiškėja, suteikiamos paslaugos (įskaitant papildomą paslaugą – Egipto viza, 2 vnt.), bendra užsakymo kaina – 1 998 Lt (578,66 Eur); 2014 m. spalio 27 d. mokėjimo nurodymą Nr. 644 (b. l. 8), kuriame mokėtoju nurodyta G. J., gavėju – UAB „Cherry media“, mokėjimo paskirtis – Beta.lt order # (414540753), suma – 1 998 Lt; ir 2015 m. rugsėjo 7 d. mokėjimo nurodymą Nr. HAN-135029 (b. l. 9), kuriame mokėtoju nurodytas Ergo Insurance SE Lietuvos filialas, gavėju – G. J., mokėjimo paskirtis – draudimo išmoka dėl UAB „Freshtravel“ neįvykdytų įsipareigojimų, suma – 28,68 Eur. Byloje nėra ginčo dėl pirmosios instancijos teismo nustatytos aplinkybės, kad UAB „Beta.lt“ ir UAB „Cherry Media Lt“ yra tas pats juridinis asmuo, kurio pavadinimas kelis kartus keitėsi, taip pat dėl pareiškėjos teiginių, kad G. J. yra jos duktė. Įvertinus byloje nustatytas aplinkybes, turizmo paslaugų teikimo sutarties Nr. PT003899 ir mokėjimo nurodymo Nr. 644 datas, teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėja 2014 m. spalio 27 d. iš UAB „Freshtravel“ per tarpininką UAB „Cherry Media Lt“ (dabar – UAB „Beta Media), kuris yra interneto svetainės beta.lt valdytojas, už 1 998 Lt (578,66 Eur) įsigijo turizmo paslaugas, šią sumą tą pačią dieną sumokėjo jos duktė G. J.. Kadangi, nupirktai kelionei neįvykus ir UAB „Freshtravel“ tapus nemokia, pareiškėjai (už jos įsigytas paslaugas sumokėjusiam asmeniui) buvo grąžinta tik 28,68 Eur, ji patyrė 549,98 Eur turtinę žalą. Ministerijos argumentas, kad pareiškėja neįrodė patirtos turtinės žalos, nes pateikta turizmo paslaugų teikimo sutartis nėra pasirašyta, o mokėjimą už pareiškėją atliko kitas asmuo, šio vertinimo nekeičia, nes iš byloje esančių įrodymų akivaizdu, jog turizmo paslaugų teikimo sutartis realiai buvo sudaryta ir joje numatyta pareiškėjos prievolė sumokėti už įsigytas paslaugas buvo įvykdyta, sudarytą sandorį tikru laikė ir draudikas Ergo Insurance SE Lietuvos filialas.

37. Atsakovas apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjai neturėjo būti priteistas turtinės žalos atlyginimas už vizų įforminimo paslaugas. Atsakovas tokią savo poziciją grindžia tuo, kad, pagal Turizmo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies 2 punktą, kelionių organizatorių prievolių įvykdymo užtikrinimas apima už organizuotą turistinę kelionę turisto sumokėtų pinigų grąžinimą turistui, Turizmo įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje įtvirtintu organizuotos turistinės kelionės apibrėžimu ir tuo, kad Standartinėse sąlygose vizų įforminimas yra nurodomas kaip papildoma paslauga. Atsakovo nuomone, vizų įforminimas nepatenka į turizmo paslaugų teikimo sutarties apimtį, kadangi vizos išdavimas nėra kelionės organizatoriaus sutartinės prievolės dalis.

38. Turizmo įstatymo 2 straipsnio 23 dalyje nurodoma, kad organizuota turistinė kelionė – tai iš anksto už bendrą kainą parengtas arba siūlomas įsigyti turizmo paslaugų rinkinys, kurį sudaro ne mažiau kaip dvi ilgesnės kaip 24 valandų bendros trukmės turizmo paslaugos (apgyvendinimo, vežimo, kita pagrindinę kelionės dalį sudaranti turizmo paslauga, nesusijusi su apgyvendinimu ar vežimu) arba į kurį yra įtraukta nakvynė. Šio straipsnio 34 dalyje turizmo paslauga yra apibrėžiama kaip savarankiška, už užmokestį turistams teikiama kelionių organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, turistų informavimo, pramogų ar kita paslauga.

Standartinių sąlygų (2011 m. spalio 27 d. įsakymo Nr. V-122 redakcija), kurios, kaip minėta, yra patvirtintos Departamento direktoriaus įsakymu, 2.6 papunktyje papildomomis paslaugomis yra nurodomas: vizų įforminimas, gido (kelionių vadovo) paslaugos, oro uosto mokesčiai, atvežimas: aerouostas – viešbutis, viešbutis – aerouostas, kita. Teisėjų kolegija, įvertinusi šias teisės normas, nenustatė pagrindo išvadai, kad vizų įforminimo paslauga nelaikytina turizmo paslaugomis (jų dalimi), kurių nesuteikus turistui galėtų būti negrąžinti sumokėti pinigai pagal Direktyvos 7 straipsnį.

Be to, pakartotinai atkreiptinas dėmesys į Europos Sąjungos Teisingumo Teismo išaiškinimą, kad minėtame 7 straipsnyje nustatyti įpareigojimai laikomi tinkamai perkeltais į nacionalinę teisę tik tada, jeigu nesvarbu kokiu būdu jais pasiekiamas rezultatas – vartotojui realiai užtikrinamas visų jo sumokėtų pinigų grąžinimas ir jo repatrijavimas kelionių organizatoriaus nemokumo atveju (žr., pvz., 1999 m. birželio 15 d. sprendimą Walter Rechberger, Renate Greindl, Hermann Hofmeister ir kt. prieš Republik Österreich, C-140/97, EU:C:1999:306).

Departamento teorinio pobūdžio pasvarstymai, kad asmuo gali iš anksto turėti reikiamą vizą ir kelionės užsakymo metu išlaidų vizų įforminimui neturėti, nėra teisiškai reikšmingi, kadangi šiuo konkrečiu atveju nei pareiškėja, nei kartu su ja turėjęs vykti į kelionę asmuo atitinkamų vizų neturėjo, jas įsigijo būtent ginčo kelionei įvykti, vizų įforminimas įėjo į paslaugų, kurias 2014 m. spalio 27 d. turizmo paslaugų teikimo sutartimi Nr. PT003899 įsipareigojo suteikti UAB „Freshtravel“, apimtį ir šių paslaugų kainą.

Todėl, remiantis šiomis aplinkybėmis, vadovaujantis teisingumo ir protingumo principais, šiuo atveju nėra pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pareiškėjai nepagrįstai priteisė turtinės žalos atlyginimą už vizų įforminimą.

39. Ministerija, kartu atstovaudama atsakovą, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, nes, jos nuomone, tai yra būtina siekiant tinkamai ir visapusiškai išnagrinėti bylą bei išsiaiškinti visas bylai reikšmingas aplinkybes. Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 2 dalį įtvirtinta, kad pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu. Tačiau šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad byla gali būti nagrinėjama rašytinio proceso tvarka, kai pareiškėjas skunde (prašyme, pareiškime) prašo bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, o kitos proceso šalys per teismo nustatytą terminą nepareiškia prieštaravimo dėl tokio bylos nagrinėjimo; šioje dalyje nurodytu atveju žodinis bylos nagrinėjimas rengiamas, jeigu bet kuri proceso šalis pareiškia motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka arba teismas nusprendžia, kad toks nagrinėjimas yra būtinas; šioje dalyje nurodyti klausimai išsprendžiami teismo nutartimi. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad pareiškėja skunde suformulavo prašymą bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, kad Ministerijos prašymas bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka buvo abstraktus, bendro pobūdžio, nepagrįstas jokiomis konkrečiomis, individualizuotomis aplinkybėms, nenustatė pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas tokį Ministerijos prašymą atmetė nepagrįstai. Nors atsakovas apeliaciniame skunde tvirtina, kad pirmosios instancijos teismas, netenkindamas jo prašymo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, jam užkirto kelią pasinaudoti teise savo poziciją išdėstyti žodžiu, būti betarpiškai išklausytam, užduoti klausimus pareiškėjai ir kt., jis nepaaiškina, kokių aplinkybių ir kodėl jis teismui negalėjo nurodyti raštu. Pastebėtina, kad apeliacinis skundas savo turiniu iš esmės pakartoja atsiliepime į skundą Ministerijos išdėstytus argumentus ir aplinkybes, papildomai išdėstant jos poziciją dėl atlyginimo už vizas. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija sprendžia, kad, pirmosios instancijos teismui bylą išnagrinėjus rašytinio proceso tvarka, atsakovo (jo atstovo ir trečiojo suinteresuoto asmens Ministerijos) procesinės teisės nebuvo pažeistos.

40. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka, tokį prašymą motyvuodamas poreikiu pašalinti pirmosios instancijos teismo padarytus proceso teisės – Administracinių bylų teisenos įstatymo 78 straipsnio 6 dalies – pažeidimus, ir teigdamas, kad tik išklausius byloje dalyvaujančių asmenų žodinius paaiškinimus aktualiais byloje keliamais įrodymų vertinimo bei teisės normų aiškinimo klausimais bus galima daryti pagrįstas išvadas šiais klausimais bei priimti teisingą sprendimą dėl bylos esmės. Pareiškėja atsiliepime į apeliacinį skundą prašė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, nes ji neturi galimybių pati atvykti į teismo posėdį ar pasinaudoti advokato paslaugomis. Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 141 straipsnio 1 dalį, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, tai yra nekviečiant į nagrinėjimą teisme proceso dalyvių ir jiems nedalyvaujant, išskyrus atvejus, kai teismas pripažįsta, kad žodinis bylos nagrinėjimas yra būtinas; proceso šalys apeliaciniame skunde, atsiliepime į apeliacinį skundą arba kitame procesiniame dokumente gali pateikti motyvuotą prašymą nagrinėti bylą žodinio proceso tvarka, tačiau atsižvelgti į šį prašymą teismui neprivaloma. Šiuo atveju teisėjų kolegija nustatė, kad pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, proceso teisės normų nepažeidė. Argumentai, kuriais atsakovas grindžia prašymą bylą apeliacinės instancijos teisme nagrinėti žodinio proceso tvarka, yra abstraktūs, bendro pobūdžio. Atsakovas nedetalizuoja, kokius (su kuo susijusius) žodinius paaiškinimus jis pageidauja pateikti žodinio posėdžio metu, kodėl jis šių paaiškinimų negali pateikti raštu. Toks atsakovo prašymas nelaikytinas tinkamai motyvuotu. Teisėjų kolegija taip pat nenustatė priežasčių, dėl kurių bylai teisingai išspręsti būtų būtina bylą apeliacinėje instancijoje nagrinėti žodinio proceso tvarka, juolab kad Lietuvos vyriausiojo teismo praktika dėl daugumos šioje byloje keliamų klausimų yra suformuota ir aiški, todėl pareiškėjo prašymas nėra tenkinamas, o byla nagrinėjama rašytinio proceso tvarka.

41. Pareiškėjos atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstytų teiginių kontekste papildomai atkreiptinas dėmesys į tai, kad Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatyme yra reglamentuojama valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo tvarka ir sąlygos, be kita ko, antrinės teisinės pagalbos teikimas nepasiturintiems asmenims.

42. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios ir proceso teisės normas, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti ar keisti nėra pagrindo. Atsižvelgiant į tai, atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos ūkio ministerijos, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas