2019-02-20 Nr. AB-4665-3-62-3-01680-2017-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1393-602/2019

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01680-2017-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. vasario 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono ir Veslavos Ruskan (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. liepos 31 d. kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti 4 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos (toliau – ir Pravieniškių PN-AK) (b. l. 4–6).

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. negalėjo susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, kurie buvo įkalinimo įstaigose. Pasak pareiškėjo, taip buvo šiurkščiai pažeistos jo teisės, laisvės ir privatumas. Pareiškėjas nurodė, kad tai sukėlė jam neigiamus išgyvenimus, o tuo pačiu ir neturtinę žalą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą, taip pat prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 13–16).

4. Pravieniškių PN-AK nurodė, kad pareiškėjas nepateikė jokių realiais faktais pagrįstų duomenų ar įrodymų apie tai, kad jis patyrė neturtinę žalą dėl pareigūnų veiksmų, ir neįrodė, kad Pravieniškių PN-AK savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė pareiškėjui žalos. Pasak Pravieniškių PN-AK, nėra įrodyta ir pagrįsta nė viena iš civilinės atsakomybės kilimo viešojo administravimo subjektui sąlygų.

II. 5. Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmai 2018 m. vasario 6 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą (b. l. 68–72).

6. Teismas taikė 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2014 m. liepos 30 d. atmetė. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde tik abstrakčiai nurodė, jog Pravieniškių PN-AK ribojo jo teisę susirašinėti su kitais asmenimis įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas šių aplinkybių nedetalizavo ir jokiais įrodymais nepagrindė (nenurodė, kada ir kaip konkrečiai buvo taikomas šis draudimas). Atitinkamai, teismas sprendė, kad nėra pagrindo Pravieniškių PN-AK veiksmų vertinti kaip neteisėtų. Teismas taip pat konstatavo, kad byloje nėra jokių duomenų apie pareiškėjui kilusią neturtinę žalą. Teismas atmetė pareiškėjo skundą, nenustatęs visų būtinų civilinės atsakomybės sąlygų.

III. 7. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą patenkinti (b. l. 77–79).

8. Pareiškėjas nurodo, kad Pravieniškių PN-AK leido siųsti laiškus į areštines, tačiau neleido siųsti laiškų į tardymo izoliatorius. Taip buvo dar labiau apsunkintos ir suvaržytos pareiškėjo teisės. Pasak pareiškėjo, pirmosios instancijos teismas ignoravo pareiškėjo nurodytas aplinkybes apie patirtą skriaudą, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

9. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Pravieniškių PN-AK, atsiliepime prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą (b. l. 87–89).

10. Pravieniškių PN-AK nuomone, pirmosios instancijos teismas visapusiškai ir išsamiai išanalizavo bylos aplinkybes, objektyviai įvertino faktus ir priėmė teisingą sprendimą. Pasak Pravieniškių PN-AK pareiškėjo apeliacinis skundas yra visiškai nemotyvuotas, abstraktus, jame nenurodyti jokie motyvai, kuriais remiantis pareiškėjas mano, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas turėtų būti pakeistas arba panaikintas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 11. Nagrinėjamoje administracinėje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš Pravieniškių PN-AK taikyto draudimo susirašinėti su kitose kalinimo įstaigose esančiais asmenimis laikotarpiu nuo 2009 m. rugpjūčio mėnesio iki 2015 m. rugpjūčio 20 d. (pritaikius ieškinio senaties terminą – nuo 2014 m. liepos 31 d. iki 2015 m. rugpjūčio 20 d.), atlyginimo.

12. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, jį atmetė, daliai skundo reikalavimų pritaikęs ieškinio senaties terminą, o kitą dalį atmetė nenustatęs atsakovo atstovo neteisėtų veiksmų. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, nurodydamas, kad draudimas siųsti laiškus į tardymo izoliatorius apribojo jo teises, o pirmosios instancijos teismas nepagrįstai ignoravo pareiškėjo patirtą skriaudą.

13. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų. Atsižvelgusi į minėtas nuostatas bei byloje nenustačius sprendimo negaliojimo pagrindų bei aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, teisėjų kolegija šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą tikrina neperžengdama apeliacinio skundo ribų.

14. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnio 1 dalį, žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Pareiškėjas valstybinės valdžios institucijos (Pravieniškių PN-AK) neteisėtais aktais laiko tai, kad ši institucija draudė pareiškėjui susirašinėti su draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais, buvusiais tardymo izoliatoriuose. Šiuo aspektu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. ar byloje nagrinėjamu ginčo laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jo ribojimo) buvo taikyta Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 99 straipsnio 2 dalis, numačiusi draudimą susirašinėti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems nuteistiesiems, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai (šis draudimas Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu buvo pripažintas prieštaraujančiu Lietuvos Respublikos Konstitucijai).

15. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad atsižvelgiant į tai, jog BVK 99 straipsnio 2 dalis buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, yra pagrindas spręsti kilusios žalos atlyginimo klausimą (žr., pvz., 2015 m. birželio 9 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015; 2017 m. balandžio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017; 2017 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1397-442/2017). Minėtoje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pripažįstama, kad draudimas susirašinėti su kitose laisvės atėmimo įstaigose kalinamais asmenimis vadovaujantis Konstitucijai prieštaraujančia BVK 99 straipsnio 2 dalies norma, tokio draudimo nepagrindžiant individualiomis, su pareiškėju susijusiomis aplinkybėmis ir argumentais, sudaro pagrindą konstatuoti neteisėtus atsakovo atstovo veiksmus (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. balandžio 19 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-705-822/2018).

16. Tai reiškia, kad neteisėti atsakovo atstovo veiksmai gali būti konstatuojami tik kiekvienu atveju įvertinus konkrečias faktines aplinkybes ir nustačius, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo nagrinėjamo teisinio santykio dalyvis, t. y. kad bylai aktualiu laikotarpiu sprendžiant dėl pareiškėjo teisių (jų ribojimo) buvo taikyta BVK 99 straipsnio 2 dalis (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. kovo 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1520-520/2018).

17. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bendrąją įrodinėjimo taisyklę kiekviena ginčo šalis turi pagrįsti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo laisvė yra suvaržyta (pareiškėjas atlieka laisvės atėmimo bausmę), pareiškėjas neturėdamas galimybės gauti visų jo aplinkybes patvirtinančių įrodymų, gali paprašyti teismo šiuos įrodymus išreikalauti iš atsakovo atstovo, tačiau pareiškėjui išlieka pareiga pakankamai detaliai apibūdinti faktines aplinkybes, kurios patvirtina jo skundo argumentus dėl jam atsakovo atstovo taikytų papildomų suvaržymų.

18. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas dėl susirašinėjimo draudimo tik abstrakčiai nurodė, jog jam buvo neleidžiama susirašinėti su tardymo izoliatoriuose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais. Pareiškėjas nepaaiškino, su kuriais asmenimis jis pageidavo susirašinėti ir jam nebuvo leista, su kuriais asmenimis dėl to nutrūko jo socialiniai ryšiai, nepaaiškino, kada, kokiu būdu ir per kokius asmenis siuntė ar norėjo siųsti laiškus į kitas įkalinimo įstaigas. Taigi byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas bandė įgyvendinti su nagrinėjamu ginču susijusias savo teises. Atitinkamai, byloje nėra duomenų apie neteisėtus Pravieniškių PN-AK veiksmus, t. y. nepagrįsto ir neindividualizuoto draudimo pareiškėjui susirašinėti su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas kreipėsi su skundais ar prašymais į Pravieniškių PN-AK dėl to, kad jam nebuvo leidžiama susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais, pažįstamais ir neartimais giminaičiais.

19. Teisėjų kolegija, apibendrindama šioje nutartyje nurodytas aplinkybes, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino byloje surinktus įrodymus, tinkamai vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialinės teisės normomis. Pareiškėjo bendro pobūdžio apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinių ir teisinių aspektų analizės bei padarytų išvadų, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2018 m. vasario 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Arūnas Dirvonas

Veslava Ruskan