2013-09-27 Nr. AB-5430-3-61-3-00302-2012-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A552-1457/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00302-2012-3

Procesinio sprendimo kategorija 16.5

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė), rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Nacionalinės teismų administracijos apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. patikslintą skundą atsakovams Nacionalinei teismų administracijai ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos Vyriausybės, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas P. V. skundu kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Nacionalinės teismų administracijos (toliau – ir Administracija) 2012 m. sausio 18 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. 4R-93-(6.1) (toliau – ir Sprendimas) kaip nepagrįstą; priteisti iš Administracijos už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. susidariusią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką – 3 291,03 Lt; priteisti iš Administracijos už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. susidariusią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką – 22 547,93 Lt; įpareigoti atsakovą nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėti visą Administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 9FB-l-(4.46) (toliau – ir Įsakymas) paskirtą 3 635,90 Lt dydžio teisėjų valstybinę pensiją, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžiais.

Pareiškėjas paaiškino, kad Lietuvos Respublikos Prezidento 1994 m. gruodžio 19 d. dekretu Nr. 473 nuo 1994 m. gruodžio 19 d. iki 2001 m. gruodžio 31 d. jis buvo paskirtas Marijampolės rajono apylinkės teismo teisėju. Lietuvos Respublikos Prezidento 2001 m. gruodžio 27 d. dekretu Nr. 1626 nuo 2002 m. sausio 2 d. buvo paskirtas Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėju. Lietuvos Respublikos Prezidento 2009 m. gruodžio 30 d. dekretu Nr. 1K-255 nuo 2010 m. sausio 4 d. buvo atleistas iš Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjo pareigų pasibaigus įgaliojimų laikui.

P. V. nurodė, kad Administracijos direktoriaus Įsakymu jam nuo 2010 m. sausio 5 d. buvo paskirta 3 635,90 Lt dydžio teisėjų valstybinė pensija. Pažymėjo, kad Administracija 2010 m. vasario 8 d. rašte Nr. 4R-205-(4.34) „Dėl teisėjų valstybinės pensijos skyrimo“ nurodė, jog ši pensija bus mokama pritaikius Lietuvos Respublikos teisėjų valstybinių pensijų įstatymo (toliau - ir TVPĮ) 6 straipsnio 3 dalyje numatytą ribojimą už praėjusį mėnesį iki einamojo mėnesio 25 dienos. Pareiškėjas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo, inter alia, Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

P. V. paaiškino, kad TVPĮ nuostata, kurioje numatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendras dydis, keičiant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo nuostatą, nebuvo pakeistas. Pareiškėjas nurodė, kad TVPĮ Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis, todėl atsakovui nebuvo pagrindo pareiškėjui paskirtą teisėjų valstybinę pensiją riboti remiantis minėtame įstatyme numatytu ribojimu. P. V. darė išvadą, kad atitinkamai dėl neteisingo įstatymo taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. be teisėto pagrindo nebuvo sumokėta 3 291,03 Lt teisėjų valstybinės pensijos.

Pareiškėjas nurodė Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, paskelbtą „Valstybės žiniose“ 2010 m. lapkričio 16 d., ir darė išvadą, kad nuo 2010 m. lapkričio 16 d. teisėjų valstybinė pensija neturi būti ribojama atitinkamu šalies vidutinio atlyginimo dydžiu. P. V. pažymėjo, kad jam mokama teisėjų valstybinė pensija nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos iki šiol yra ribojama atitinkamu šalies vidutinio atlyginimo dydžiu, t. y. taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalies nuostatas.

Paaiškino, kad 2012 m. sausio 5 d. kreipėsi į atsakovą ir prašė išmokėti susidariusią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. (nepagrįstai taikant Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą ribojimo koeficientą – 1.3 vietoje 1.5), taip pat nuo Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo – 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. – susidariusią teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką (nepagrįstai taikant ribojimo koeficientą), nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėti paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžiais.

Atkreipė dėmesį, kad atsakovas taikė teisės aktą ir po to, kai buvo oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas prieštarauja Konstitucijai.

Atsakovas Nacionalinė teismų administracija atsiliepimu į patikslintą skundą prašė patikslintą skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas nurodė, kad pareiškėjui Administracijos direktoriaus Įsakymu nuo 2010 m. sausio 5 d. buvo paskirta 3 635,90 Lt teisėjų valstybinė pensija. Šis įsakymas buvo priimtas vadovaujantis TVPĮ, Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo ir mokėjimo nuostatais, patvirtintais Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. sausio 21 d. nutarimu Nr. 68, bei Teisėjų valstybinių pensijų skyrimo komisijos 2010 m. vasario 5 d. išvada Nr. 15FB-01-(4.46). Administracija nurodė, kad oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą 2010 m. lapkričio 16 d. ir iki šios dienos nesant naujo teisinio reguliavimo, t. y.

įstatymų leidėjui nepašalinus po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo atsiradusių lacunae legis, Administracija neturi galimybės skirti, mokėti ir / ar perskaičiuoti tokių valstybinių pensijų, kurios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Atsakovas pažymėjo, kad Administracijos 2012 m. vasario 21 d. raštu 4R-347-(4.34) „Dėl teisėjų valstybinių pensijų“ pareiškėjas buvo informuotas, jog 2012 m. vasario 17 d. Administracijos direktorius priėmė Įsakymą, kuriuo buvo nustatyta, kad teisėjų valstybinės pensijos skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu, TVPĮ, Valstybinių pensijų įstatymu, Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinuoju įstatymu (toliau – ir Laikinasis įstatymas).

Administracija nurodė, kad nuo 2010 m. sausio 1 d. apskaičiuojant teisėjų valstybines pensijas taikomas ribojimas, numatytas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje, t. y. 1,3, o ne ribojimas, numatytas TVPĮ 6 straipsnio 3 dalyje, t. y. 1,5, vadovaujantis Laikinuoju įstatymu. Atsakovas rėmėsi Laikinojo įstatymo 1 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir pažymėjo, kad Konstitucinis Teismas 2010 m. birželio 29 d. nutarime konstatavo, jog šis punktas ta apimtimi, kuria nustatyta, kad šis įstatymas taikomas asmenims, gaunantiems valstybines pensijas, paskirtas ir mokamas pagal TVPĮ, neprieštarauja Konstitucijai.

Administracija tvirtino, kad paskirta teisėjo valstybinė pensija dar kartą bus perskaičiuota, kai bus pašalinti Konstitucinio Teismo konstatuoti teisėjų valstybinės pensijos apskaičiavimo ir mokėjimo teisinio reguliavimo trūkumai ir priimti teisėjų valstybinių pensijų skyrimą ir mokėjimą reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai. Atsakovas pažymėjo, kad, jei teismas sprendimu įpareigotų Administraciją pareiškėjui mokėti tam tikro dydžio teisėjo valstybinę pensiją, pažeistų Konstitucijos 5 straipsnyje įtvirtintą valdžių padalijimo principą, t. y. teismas iš esmės pasisakytų dėl klausimų, kuriuos pagal kompetenciją priklauso spręsti įstatymų leidžiamajai valdžiai.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino: panaikino Administracijos direktoriaus Sprendimą, priteisė pareiškėjui iš atsakovo 3 291,03 Lt teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., priteisė pareiškėjui iš atsakovo 22 547,93 Lt teisėjo valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d., įpareigojo atsakovą nuo 2012 m. sausio 1 d. mokėti pareiškėjui paskirtą teisėjų valstybinę pensiją, neribojant šios pensijos Statistikos departamento skelbiamais šalies vidutinio darbo užmokesčio dydžiais.

Atsakovas Nacionalinė teismų administracija apeliaciniu skundu (b. l. 70-72) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.1 straipsniu ir teigė, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, nepagrįstai pareiškėjui neišmokėtus teisėjų valstybinės pensijos skirtumus pripažino žala CK taikymo prasme. Atsakovas pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, patenkindamas pareiškėjo reikalavimą dėl įpareigojimo mokėti tam tikro dydžio valstybinę pensiją, faktiškai išsprendė klausimą dėl teisinių santykių reguliavimo į ateitį, o tokio reikalavimo tenkinimas hipotetiškai gali sukelti koliziją su atitinkamu šių teisinių santykių reglamentavimu. Atsakovo manymu, teismas gali įpareigoti mokėti atitinkamo dydžio teisėjų valstybinę pensiją tik iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo. Administracija pažymėjo, kad pareiškėjo galimai patirta žala turėtų būti išieškoma iš Lietuvos valstybės, o ne iš atsakovo. Administracijos teigimu, 2012 m. Nacionalinės teismų administracijos biudžete numatyta teisėjų valstybinėms pensijoms išmokėti suma planuota nesant teisinio reguliavimo, atitinkančio Konstituciją, ir įvertinus esamą valstybės ekonominę ir finansinę situaciją, gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose, todėl prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams.

Pareiškėjas P. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 78-79) prašė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti, netenkinti prašymo atidėti teismo sprendimo vykdymą.

III. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. spalio 8 d. nutartimi Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. gegužės 25 sprendimą panaikino ir perdavė bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, kurioje konstatuota, jog teisėjų valstybinės pensijos dalis, susidariusi po 2010 m. lapkričio 16 d., buvo neišmokėta ne dėl Administracijos kaltės, nes pastaroji institucija teisėtai taikė iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusias Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Šios teisėjų valstybinės pensijos dalies neišmokėjimas buvo sąlygotas to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus, o vėliau, po 2010 m. balandžio 29 d. Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo, laiku neužpildė susidariusios teisės spragos. Teisėjų kolegija darė išvadą, kad ši neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis priteistina iš Lietuvos valstybės, o ne iš Administracijos.

Teisėjų kolegija vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 54 straipsniu ir pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas 2012 m. gegužės 25 d. sprendime neanalizavo ir nepasisakė dėl pareiškėjui neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies, susidariusios po 2010 m. lapkričio 16 d., t. y. po Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo, priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės. Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad šioje byloje Lietuvos valstybė, atstovaujama Lietuvos Respublikos Vyriausybės, yra įtraukta trečiuoju suinteresuotu asmeniu, o ne atsakovu, todėl nurodė, jog bylą iš naujo nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl bylos šalių patikslinimo.

Teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, jog teisėjų reikalavimas įpareigoti atsakovą nuo skundo padavimo dienos mokėti jiems ne mažesnį atlyginimą, negu nustatytą atitinkamais teisės aktais, negali būti pripažintas pagrįstu, nes yra nukreiptas į ateitį. Atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pažymėjo, kad teisėjų valstybinės pensijos mokėjimas turi būti reglamentuojamas atitinkamais teisės aktais, ir atkreipė dėmesį, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra nuolat pabrėžiamas sprendimo vykdymo atidėjimo ar išdėstymo instituto taikymo išimtinumas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pirmininkas 2012 m. spalio 23 d. nutartimi perdavė administracinę bylą nagrinėti Klaipėdos apygardos administraciniam teismui.

IV. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2013 m. vasario 5 d. sprendimu patikslintą skundą patenkino iš dalies, panaikino Administracijos 2012 m. sausio 18 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. 4R-93-(6.1), priteisė pareiškėjui iš Administracijos 3291,03 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d., priteisė pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 35204,52 Lt teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.; kitoje dalyje patikslintą skundą atmetė.

Teismas nurodė, kad teisėjų valstybinė pensija buvo numatyta 2002 m. liepos 2 d. priimtu Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo pakeitimo ir papildymo įstatymu, kuriuo pakeista Lietuvos Respublikos valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis, 2002 m. liepos 2 d. buvo priimtas Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas, kuris įsigaliojo 2003 m. sausio 1 dieną. Teismas pažymėjo, kad šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje buvo nustatytas apskaičiuotos teisėjų valstybinės pensijos kartu su valstybinėmis socialinio draudimo pensijomis bei kitomis valstybinėmis pensijomis vienam asmeniui dydžio ribojimas – suma vienam asmeniui negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama teisėjų valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos Seimas 2009 m. gruodžio 8 d. priėmė Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 3, 6, 8 ir 15 straipsnių pakeitimo įstatymą, kuriuo inter alia Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nustatytą maksimalų valstybinės pensijos dydį bei šios pensijos dydžio ir tam pačiam asmeniui paskirtų kitų valstybinių pensijų ir valstybinių socialinio draudimo pensijų bendros sumos vienam asmeniui maksimalų dydį sumažino nuo užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,5 dydžio iki 1,3 dydžio.

Šis įstatymo pakeitimas įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d., tačiau teisėjų valstybinių pensijų įstatymas nebuvo atitinkamai pakeistas, t. y. liko galioti šio įstatymo 6 straipsnio 3 dalis, kurioje nustatytas minėtas ribojimas 1,5. Pažymėjo, kad 2009 m. gruodžio 9 d. buvo priimtas Socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinasis įstatymas, kuris, išskyrus jo 16 straipsnį, įsigaliojo 2010 m. sausio 1 d. ir galiojo iki 2011 m. gruodžio 31 dieną. Teismas atkreipė dėmesį į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, kuris leidinyje „Valstybės žinios” buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d.

Nurodė Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnį ir vertino, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostata, kurioje numatytas maksimalus teisėjų valstybinės pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendras dydis, keičiant Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymą, nebuvo pakeista, todėl pagal Valstybinių pensijų įstatymą maksimalus asmens valstybinės pensijos inter alia teisėjų valstybinės pensijos dydis bei maksimali šios pensijos ir kitų asmens gaunamų pensijų bendra suma negali viršyti užpraeito ketvirčio prieš tą mėnesį, už kurį mokama valstybinė pensija, Statistikos departamento paskelbto šalies ūkio vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio 1,3 dydžio, o pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymą teisėjų valstybinės pensijos ir pagal kitus įstatymus paskirtų pensijų suma negali viršyti minėto 1,5 dydžio.

Teismas pabrėžė, kad Teisėjų valstybinių pensijų įstatymas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo atžvilgiu yra lex specialis, todėl darė išvadą, kad pareiškėjui skiriamą teisėjų valstybinę pensiją perskaičiuoti remiantis Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatyme numatytu ribojimu nebuvo pagrindo. Kadangi nuspręsdamas netaikyti specialaus įstatymo atsakovas nepagrįstai atsisakė pareiškėjui mokėti teisėjų valstybinę pensiją, apskaičiuotą pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalies nuostatą pritaikius ribojimą, pareiškėjo reikalavimą jam priteisti teisėjų valstybinės pensijos 3291,03 Lt nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. teismas laikė pagrįstu ir tenkintinu.

Teismas pažymėjo, kad 2010 m. lapkričio 16 d. įsigaliojus Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimui susidarė teisinė situacija, jog teisėjams pensijų bendros sumos ribojimas nebegalimas nei pagal Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį, nei pagal Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalį, tačiau Administracijos direktorius 2010 m. lapkričio 17 d. įsakymu Nr. 9FB-10-(4.46) ir 2012 m. birželio 16 d. įsakymu Nr. 9FB-7-(4.46) nurodė teisėjų valstybines pensijas mokėti pagal teisinį reglamentavimą, galiojusį iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo įsigaliojimo dienos. Kadangi atsakovas iš esmės priešingai, nei nurodyta Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, taikė teisės (Seimo priimtą) aktą po to, kai oficialiai paskelbtas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad Seimo aktas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai, tokius atsakovo veiksmus, inter alia skundžiamą 2012 m. sausio 18 d. sprendimą, įformintą raštu Nr. 4R-93-(6.1), teismas pripažino prieštaraujančiais Lietuvos Respublikos Konstitucijai bei joje įtvirtintiems teisėtumo, teisingumo principams. Teismo nuomone, atmestinas atsakovo Administracijos argumentas, kad iki šiol nėra naujo teisinio reguliavimo, nes laikytina, jog net ir nesant naujo teisinio reguliavimo, atsakovas Administracija negali taikyti Lietuvos Respublikos Konstitucijai prieštaraujančių teisės normų.

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas leidinyje „Valstybės žinios“ buvo paskelbtas 2010 m. lapkričio 16 d., todėl nuo minėto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo dienos, t. y. nuo 2010 m. lapkričio 16 d., pareiškėjui mokama pensija neturėjo būti ribojama šalies ūkio vidutinio darbo užmokesčio dydžiu, kadangi tai pažeidžia teisę į teisingą valstybinę pensiją. Teismas pažymėjo, jog Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad jeigu įstatymų leidėjas įtvirtina tokią teisėjo socialinę (materialinę) garantiją, nutrūkus teisėjo įgaliojimams, kaip teisėjo pensija, ši garantija yra ginama ne tik pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnį, bet ir pagal 52 straipsnį. Priešingu atveju būtų paneigta teisėjų valstybinės pensijos, kaip iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos kylančios teisėjo socialinės (materialinės) garantijos, nutrūkus jo įgaliojimams, esmė bei paskirtis.

Teismas nustatė, kad taikant minėtus ribojimus laikotarpiu nuo 2010 m. lapkričio 16 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d. susidarė 35204,52 Lt pensijos nepriemoka. Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. liepos 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2941/2012 ir darė išvadą, kad ginčo atveju neišmokėta teisėjų valstybinės pensijos dalis turi būti priteisiama iš Lietuvos valstybės.

Kadangi nustatyta, jog Administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 5 d. įsakymas Nr. 9FB-1-(4.46) buvo įvykdytas dar iki Konstitucinio Teismo sprendimo pripažinti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalį prieštaraujančia Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui priėmimo, teismas darė išvadą, kad tokiems teisiniams santykiams Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimas negali būti taikomas, todėl pareiškėjo reikalavimą dėl 14269,17 Lt pensijos nepriemokos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2010 m. lapkričio 15 d. laikė nepagrįstu ir netenkintinu.

Teismas atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. spalio 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-2941/2012 ir pareiškėjo reikalavimą įpareigoti atsakovą nuo 2012 m. spalio 1 d. apskaičiuojant ir išmokant teisėjų valstybinę pensiją pareiškėjui netaikyti Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalyje ir Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalyje nurodyto pensijos dydžio ribojimo iki to laiko, kol įsigalios atitinkamos įstatymo normos dėl teisėjų valstybinių pensijų skaičiavimo ir mokėjimo, laikė nepagrįstu ir netenkintinu.

Teismas vadovavosi ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punktu, atsižvelgė į byloje nustatytas aplinkybes ir konstatavo, jog priimdama ginčijamą sprendimą Administracija nepagrįstai rėmėsi iki 2010 m. lapkričio 16 d. galiojusiu teisiniu reglamentavimu ir neatsižvelgė į Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimą, todėl teismas Administracijos 2012 m. sausio 18 d. sprendimą Nr. 4R-93-(6.1) panaikino.

V. Atsakovas Nacionalinė teismų administracija apeliaciniu skundu (b. l. 139-142) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą. Taip pat prašo atidėti pirmosios instancijos teismo sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos.

Atsakovas nurodo, kad 2010 m. lapkričio 16 d. oficialiai paskelbus Konstitucinio Teismo nutarimą ir nesant naujo teisinio reguliavimo bei tinkamo finansavimo, Administracija neturėjo galimybių skirti, mokėti ir / ar perskaičiuoti tokių valstybinių pensijų, kurios atitiktų Konstitucijoje įtvirtintus principus. Administracija atkreipia dėmesį, kad ne kartą kreipėsi į turinčius įstatymų leidybos iniciatyvos teisę subjektus , prašydama atsižvelgti į susidariusią situaciją ir skubos tvarka spręsti klausimą dėl teisėjų valstybinių pensijų teisinio reglamentavimo, tačiau to iki šiol nėra padaryta. Pažymi, kad gavus pakankamą finansavimą 2013 metams Administracijos biudžeto programai „Teismų savivaldos aptarnavimas ir veiklos užtikrinimas“ įgyvendinti buvo priimtas Administracijos direktoriaus 2013 m. sausio 22 d. įsakymas Nr. 9FB-1-(4.46), kuriuo buvo nustatyta, jog teisėjų valstybinės pensijos nuo 2013 m. sausio 1 d. bus skaičiuojamos ir mokamos vadovaujantis Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimu.

Pareiškėjas P. V. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 149-150) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti bei netenkinti prašymo atidėti sprendimo vykdymą.

Pareiškėjas atkreipia dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. balandžio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A444-1440/2009, 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3291/2011, 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A62-508/2011 ir pažymi, kad Administracija nepateikė įrodymų apie savo finansinę padėtį, byloje nėra išskirtinių aplinkybių, kurios galėtų turėti įtakos tinkamam ir savalaikiam teismo sprendimo vykdymui. Pareiškėjo teigimu, ginčas vyksta pakankamai ilgai, atsakovas jokių įrodymų apie tai, kad tokio dydžio reikalavimo negali įvykdyti arba tai reikšmingai paveiks jo turtinę padėtį, nepateikė, todėl mano, kad nėra pagrindo tenkinti prašymą atidėti sprendimo vykdymą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

VI. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilęs iš teisėjų valstybinių pensijų mokėjimo teisinių santykių.

Atsakovų apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad NTA neturėjo ir neturi teisinio pagrindo mokėti pareiškėjui jo reikalaujamo dydžio pensijos, nes įstatymų leidėjas nepašalino teisės spragos, atsiradusios po Konstitucinio teismo nutarimų paskelbimo. Kartu prašoma atidėti teismo sprendimo vykdymą, nes NTA nėra skirta pakankamai lėšų didesnėms teisėjų pensijoms mokėti.

Pažymėtina, kad pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnį apeliacinės instancijos teismo nesaisto apeliacinio skundo argumentai ir jis privalo patikrinti visą bylą.

Atlikdama šią pareigą, teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Administracijos direktoriaus 2010 m. vasario 5 d. įsakymas Nr.9FB-1-(4.46) jau buvo įvykdytas iki Konstitucinio teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo ir šiems teisiniams santykiams minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas negali būti taikomas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme „sprendimų įvykdymu“ pripažįstamos situacijos, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentuojančios minėtus teisinius santykius, pripažinimo neteisėta. Ir priešingai – sprendimas laikomas neįvykdytu, kol asmuo turi teisę į savo pažeistų teisių gynimą teisme ar kitose įstatymų numatytose institucijose. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti skundą ar ieškinį teisme gali būti įgyvendinta, negalima konstatuoti sprendimo įvykdymo Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2005 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr.A1-438/2005, 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011, išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 ir kt.). Taigi kol viešojo administravimo subjekto sprendimas dėl ne visos paskirtos pensijos mokėjimo nėra galutinis, t. y. gali būti apskųstas, o skundo padavimo atveju – iki skundo išnagrinėjimo, jis negali būti laikomas įvykdytu Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Sprendimo įvykdymas (jei teisės normos nenumato išimčių ar ypatingų situacijų) yra galimas tik tada, kai nustatytų faktų teisinė kvalifikacija yra baigta. Teisinė kvalifikacija baigiama įvykdžius visą numatytą sprendimo priėmimo procedūrą, įskaitant ir įstatymų nustatyta tvarka ir terminais pateikto skundo išnagrinėjimą teisme, kai išnyksta galimybė sprendimu nustatytas teisinio santykio subjektų teises ir pareigas koreguoti.

Pagal tikrinamos bylos faktines aplinkybes teisiniai santykiai tarp pareiškėjo ir atsakovų dėl neišmokėtos teisėjų valstybinės pensijos dalies iki Konstitucinio Teismo 2010 m. birželio 29 d. nutarimo oficialaus paskelbimo negali būti laikomi susiklosčiusiais galutinai Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Pareiškėjas, gindamas savo teises dėl pensijos sumažinimo, kreipėsi į teismą per įstatymu nustatytą terminą tokio pobūdžio reikalavimui pareikšti, be kita ko, prašydamas panaikinti ir tą individualų administracinį aktą, kuriuo pensiją mokanti institucija atmetė pareiškėjo skundą dėl pensijos nepriemokos grąžinimo.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. kovo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A552-519/2013 pažymėjo, kad teisės į pensiją turtiniai aspektai ginami pagal nuosavybės neliečiamumo principą, skelbiamą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje. Nei Valstybinių pensijų įstatymas, nei Pareigūnų ir karių valstybinių pensijų įstatymas pensijos nepriemokos klausimo neaptaria. Atsižvelgus į tai, susidariusiai situacijai spręsti pagal įstatymo analogiją taikytinas Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo 44 straipsnis, reglamentuojantis pensijų gavėjų teisių gynimo būdą, kai jų teisės pažeistos pensijas mokančių valstybės institucijų veiksmais. Ši teisės norma nustatė, kad pensijos suma, laiku negauta dėl pensiją skiriančios ar mokančios įstaigos kaltės, išmokama už praėjusį laiką neapribojant kokiu nors terminu. Išplėstinė teisėjų kolegija, remdamasi šiomis įstatymo nuostatomis ir įvertinusi nagrinėjamo ginčo specifiką, pirmiau aptartos pažeistos teisės pobūdį bei asmenis, kurių teisės buvo pažeistos, sprendė, kad veiksmingas pareiškėjo teisių gynimas reiškia su įstatymų leidėjo veiksmais tiesiogiai susijusio pažeidimo pasekmių visišką pašalinimą, t. y. visos pensijos nepriemokos, susidariusios dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo nuostatų taikymo, priteisimą. Priešingu atveju nebūtų veiksmingai užtikrintos Konstitucijoje skelbiamos žmogaus teisės, kurios yra teisingumo ir teisės viešpatavimo pagrindas.

Pareiškėjas skundą teismui dėl neišmokėtos pensijos dalies priteisimo padavė 2012-01-31 (b. l. 1–7), jo gaunamos pensijos ribojimas pradėtas taikyti 2010-01-05, todėl darytina išvada, kad pareiškėjas nėra praleidęs termino teisme ginti galimai pažeistas savo teises.

Byloje nekyla ginčo dėl to, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui buvo mokama sumažinta pensija inter alia dėl to, kad buvo taikomos antikonstitucinėmis pripažintos įstatymų nuostatos, t. y. Valstybinių pensijų įstatymo 3 straipsnio 3 dalis bei Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo 6 straipsnio 3 dalis. Dėl antikonstitucinėmis pripažintų įstatymų nuostatų taikymo susidariusi teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka (17560,20 lt už 2010 m. sausio 5 d. – lapkričio 15 d. laikotarpį ir 35204,52 lt už 2010 m. lapkričio 16 d. – 2012 m. rugsėjo 30 d. laikotarpį) pareiškėjui išmokėta nebuvo. Būtent šis turtinis praradimas pripažįstamas pareiškėjo teisių pažeidimu ir teismas jį privalo pašalinti visa apimtimi. Tuo tarpu pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pašalino tik dalį pareiškėjo turtinio praradimo.

Pasisakydama dėl subjekto, iš kurio turėtų būti priteisiama valstybinės pensijos nepriemokos suma, teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2013 m. rugsėjo 12 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-673/2013 konstatavo, kad teisėjų valstybinės pensijos nepriemoka, susidariusi tiek dėl 1,3 dydžio ribojimo taikymo iki 2010 m. lapkričio 16 d., tiek dėl panašaus ribojimo taikymo po šios datos nebuvo nulemta Nacionalinės teismų administracijos neteisėtų veiksmų, nes ši institucija taikė galiojusias įstatymų normas, kurios vėliau įsigaliojusiu Konstitucinio Teismo nutarimu buvo pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai. Ši teisėjų valstybinės pensijos dalis buvo neišmokėta pareiškėjui dėl to, kad Lietuvos valstybė, o konkrečiai Lietuvos Respublikos Seimas, netinkamai reglamentavo teisėjų valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Taigi pareiškėjo teisių pažeidimas kilo dėl to, jog būtent Lietuvos valstybė netinkamai reglamentavo valstybinės pensijos mokėjimo klausimus. Teisėjų valstybinių pensijų įstatymo nuostatos, pripažintos prieštaraujančiomis Konstitucijai, nėra pakeistos iki šiol. Taigi pareiškėjui mokamos pensijos dydis nebuvo skaičiuojamas, atsižvelgiant į iš Konstitucijos kylančius reikalavimus, būtent dėl to, jog valstybė nesukūrė tinkamo mechanizmo tokiems skaičiavimams atlikti. Nacionalinė teismų administracija, išplėstinės teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju susidūrė su situacija, kai dėl įstatymo leidėjo neveiklumo jai teko taikyti antikonstitucinį reguliavimą. Be to, išplėstinė teisėjų kolegija pabrėžė, jog išskirtinis teisėjo santykis su valstybe bei minėta valstybės pareiga užtikrinti tinkamas teisėjų materialines garantijas, inter alia teisėjų valstybinių mokėjimą, taip pat šioje konkrečioje situacijoje aptarti pensijos nepriemoką nulėmę įstatymų leidėjo veiksmai, suponuoja ir tai, kad būtent valstybė laikytina atsakinga ir už tokių garantijų realų įvykdymą.

Atsižvelgiant į šią naujai formuojamą administracinių teismų praktiką, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas nagrinėjamu atveju visą valstybinės teisėjo pensijos nepriemoką turėjo priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ne visai tinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei vertino faktines bylos aplinkybes, pareiškėjo reikalavimai dėl pensijos nepriemokos turėjo būti tenkinami visa apimtimi, o pensijos nepriemoka išieškoma iš kito subjekto – Lietuvos valstybės. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas.

Atsakovai apeliaciniame skunde prašo atidėti Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. vasario 5 d. sprendimo vykdymą vieneriems metams nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos. Tokio prašymo pagrindu nurodoma esama valstybės ekonominė ir finansinė situacija, dėl kurios gali kilti sunkumų vykdant teismo sprendimus šioje ir analogiškose bylose, bei Nacionalinei teismų administracijai skiriamas nepakankamas finansavimas.

Teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 284 straipsnis, kuris pagal analogiją yra taikomas ir administracinių bylų teisenoje, numato, kad teismas turi teisę sprendimo įvykdymą atidėti ar išdėstyti, taip pat pakeisti sprendimo vykdymo tvarką. Tai padaryti galima, kai yra sunki skolininko turtinė padėtis arba susidaro nepalankios aplinkybės, dėl kurių labai sunku įvykdyti sprendimą. Teismas, priimdamas nutartį atidėti ar išdėstyti teismo sprendimo įvykdymą, taip pat turi nustatyti, ar atidėjus ar išdėsčius teismo sprendimo įvykdymą tam tikram laikotarpiui bus užtikrintas jo įvykdymas, ar nebus sumenkintas pats sprendimas ir ar nebus pažeisti teisėti išieškotojo interesai. Tad teismo sprendimo įvykdymo išdėstymo klausimą teismas turi išspręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir lygiateisiškumo principais. Sprendžiant, ar atidėti (išdėstyti) teismo sprendimo vykdymą, reikia remtis teisinio apibrėžtumo ir tesėtų lūkesčių principu, pagal kurį privalu pripažinti, gerbti ir ginti teisėtai įgytas teises. Teismo sprendimu nustatyta, kad skolininkas ir taip ilgą laiką yra išieškotojo teises, todėl vien blogos atsakovo materialinės padėties ar nepakankamo finansavimo aptariamam procesiniam institutui taikyti nepakanka. Be to, sprendžiant dėl teismo sprendimo įvykdymo atidėjimo ar išdėstymo, svarbus šalių lygiateisiškumo principas – būtina nustatyti, ar atidėjus (išdėsčius) sprendimo vykdymą nebus neproporcingai pažeisti teisėti išieškotojo interesai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. kovo 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-100/2013).

Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju atsakovai tinkamai nepagrindė prašymo taikyti teismo sprendimo vykdymo atidėjimą būtinumo. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pateikta argumentų, kad teismo sprendimo vykdymas sukels ypatingai neigiamas pasekmes atsakovams, ar kad neatidėjus teismo sprendimo vykdymo bus pažeisti teisingumo ir protingumo principai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju taikyti sprendimo vykdymo atidėjimą nėra tikslinga, nes toks atidėjimas pernelyg suvaržytų pareiškėjo teisę gauti teisėjo valstybinę pensiją, kuri dėl taikomų apribojimų, pripažintų antikonstituciniais, pareiškėjui buvo mokama žymiai mažesnė negu priklausytų mokėti be antikonstituciniais pripažintų apribojimų.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovų apeliacinį skundą patenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2013 m. kovo 13 d. sprendimą pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„P. V. patikslintą skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Nacionalinės teismų administracijos 2012 01 18 sprendimą, įformintą raštu Nr. 4R-93-(6.1).

Priteisti P. V. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 52764,72 Lt (penkiasdešimt du tūkstančius septynis šimtus šešiasdešimt keturis litus 72 ct) teisėjų valstybinės pensijos nepriemoką už laikotarpį nuo 2010 m. sausio 5 d. iki 2012 m. rugsėjo 30 d.

Kitus patikslinto skundo reikalavimus atmesti.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Anatolijus Baranovas Ramūnas Gadliauskas Dalia Višinskienė