4fc4d7eb-5bc4-4425-82c8-03d21304fc7d · Vilniaus apygardos teismas

Baudžiamoji byla Nr. 1A-463-574/2017Teisminio proceso Nr. 1-06-1-10010-2012-5Procesinio sprendimo kategorija:1.2.4.4.2.3; 1.1.5.1; 1.1.8.6.6; 2.1.15.1.2; 2.4.6.1. (S) V I L N I A U S A P Y G A R D O S T E I S M A S N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2017 m. gruodžio 13 d.Vilnius          Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Virginijos Liudvinavičienės, Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Vitalijos Norkūnaitės,sekretoriaujant Agnei Lopuchinai,dalyvaujant prokurorui Gelenai Zajankovskajai,nuteistajam E. K., jo gynėjui adv.

Liutaurui LukoÅ¡iui,vieÅ¡ame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo baudžiamÄ jÄ bylÄ pagal nuteistojo E. K. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 182 straipsnio 2 dalį 8 mėnesių laisvės atėmimo bausme. Tuo pačiu nuosprendžiu E. K. dėl nusikalstamų veikų, numatytų BK 202 straipsnio 1 dalyje, 216 straipsnio 1 dalyje, iÅ¡teisintas.

Vadovaujantis BK 95 straipsnio 1 dalies 1 punkto c papunkčiu (2003 m. balandžio 10 d. įstatymo redakcija) baudžiamosios bylos dalis pagal BK 222 straipsnio 1 dalį ir 300 straipsnio 3 dalį nutraukta, suėjus apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo senaties terminui. Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 5 punktu, E. K. paskirtos 8 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant jį bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu tęsti darbÄ .Minėtu nuosprendžiu nuteisti ir S. R., V.

K., R. V., M. K., A. N., A. N., A. D., UAB „E.“, tačiau jų atžvilgiu nuosprendis neskundžiamas. Teisėjų kolegija, n u s t a t ė: Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės              E. K. nuteistas už tai, kad nuo 2007 m. balandžio 16 d. bÅ«damas UAB „E.“, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklÄ ir priimti sprendimus Å¡io juridinio asmens vardu, bei veikdamas UAB „E.“ naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2008 m. spalio mėn., tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su S. R., V.

K., R. V., taip pat asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., siekiant nusikalstamo tikslo – sukčiauti PVM sumokėjimo srityje, panaikino UAB „E.“ didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetÄ 187 425 Lt (54 282 Eur) PVM, o bÅ«tent:          E. K., S. R. pasiÅ«lius už tiksliai nenustatyto dydžio piniginį atlygį pateikti jo vadovaujamai UAB “E.” PVM sÄ skaitas faktÅ«ras su įraÅ¡ytais melagingais duomenimis apie tariamai UAB “E.” parduotus naudotus automobilinius iÅ¡metamųjų dujų sistemos bakelius, sutiko tokius žinomai netikrus dokumentus iÅ¡ S. R.

įsigyti ir įtraukti juos į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ bei 2008 m. kovo - rugsėjo mėn., tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pateikė S. R. UAB “E.” rekvizitus bei sutarčių su UAB “S.”, UAB “B.” bei UAB “E.” priedus, kuriuose minimos prekės turėjo bÅ«ti nurodytos netikrose PVM sÄ skaitose faktÅ«rose, kaip tariamai parduodamos UAB “E.”. S. R. 2008 m. kovo mėn. iÅ¡ jo, E. K., gautus duomenis pateikus V. K. ir J. A., Å¡ie gautus duomenis perdavė R.

V., nurodžiusiam UAB “S.” direktorei N. Å . į realiai jokios veiklos nevykdančios UAB “S.” PVM sÄ skaitų faktÅ«rų: 2008-03-17 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-04-07 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-05-15 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini) blankus įraÅ¡yti E. K. pateiktus duomenis apie įmonės “S.” tariamai parduotas prekes įmonei „E.“. N. Å . Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuterio pagalba į UAB “S.” PVM sÄ skaitų faktÅ«rų: 2008-03-17 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-04-07 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-05-15 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini) blankus įraÅ¡iusi pateiktus žinomai melagingus duomenis, kad UAB “S.” tariamai pardavė UAB “E.” naudotų automobilių bakelių už 945 475 Lt, tarp jų 144 225 Lt PVM, ir pasiraÅ¡iusi minėtuose dokumentuose, kaip UAB “S.” direktorė, dokumentus perdavė R.

V., kuris minėtus netikrus dokumentus per K. K., J. A. ir S. R. perdavė E. K., o pastarasis, žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktus UAB “S.” dokumentus, sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, pasirašė minėtuose UAB “S.” dokumentuose, kaip UAB “E.” direktorius, ir pateikė juos UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas Å¡iuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ , o pats, imituodamas UAB “E.” atsiskaitymus su UAB “S.” už tariamai Å¡ios įmonės parduotas prekes, laikotarpiu nuo 2008-03-31 iki 2008-06-03 mokėjimo pavedimais iÅ¡ UAB “E.” sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Parex banke“, į UAB “S.” sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB banke „Hansabankas“, pervedė viso 945 475 Lt, tarp jų 144 225 Lt PVM, po to N. Å ., R.

V. nurodymu, naudodamasi UAB “S.” vardu iÅ¡duota debetine kortele ir banko čekiais, iÅ¡grynino UAB “E.” pervestus pinigus ir perdavė R. V., kuris už netikrų dokumentų suraÅ¡ymÄ , perdavimÄ bei pinigų iÅ¡gryninimÄ , tiksliai nenustatytomis proporcijomis, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, minėtų pinigų dalį pasidalino su J. A., V. K. ir S. R., o likusius iÅ¡grynintus pinigus per K. K., J. A. ir S. R. perdavė jam (E. K.), kuris tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , pateikė minėtus netikrus dokumentus UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas Å¡iuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ ir PVM deklaracijas.

UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkęs asmuo, nežinodamas, kad E. K. pateiktose UAB “S.” dokumentuose nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir Å¡ie dokumentai yra netikri, įtraukė juos į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ ;            E. K., tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , pateikė UAB “E.” rekvizitus ir duomenis, kokios prekės turi bÅ«ti nurodytos PVM sÄ skaitoje-faktÅ«roje kaip tariamai parduodamos UAB “E.”, S. R.. kuris 2008 m. birželio mėn. Å¡iuos gautus duomenis pateikė V.

K. ir J. A.. Pastariesiems gautus duomenis perdavus R. V., o Å¡iam – M. K., pastarasis nurodė UAB “B.” direktoriui N. Ž. į realiai jokios veiklos nevykdančios UAB “B.” PVM sÄ skaitos faktÅ«ros 2008-06-25 serija BLKS Nr. 0000294 blankÄ Ä¯raÅ¡yti E. K. pateiktus duomenis apie UAB “B.” tariamai UAB “E.” parduotas prekes. N. Ž. Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuterio pagalba į UAB “B.” 2008-06-25 PVM sÄ skaitos faktÅ«ros serija BLKS Nr. (duomenys neskelbtini) blankÄ Ä¯raÅ¡ius pateiktus žinomai melagingus duomenis, kad UAB “B.” tariamai pardavė UAB “E.” naudotų automobilių bakelių už 182 900 Lt, tarp jų 27 900 Lt PVM, ir pasiraÅ¡ius minėtoje PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje, kaip UAB „B.“ direktorius, jÄ perdavė M.

K., o Å¡is R. V.. Å is minėtÄ netikrÄ dokumentÄ per K. K., J. A. ir S. R. perdavė jam (E. K.). E. K., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktÄ minėtÄ UAB “B.” dokumentÄ sandoris nėra įvykęs, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė minėtoje UAB “B.” PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje, kaip UAB “E.” direktorius ir pateikė jÄ UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas šį netikrÄ dokumentÄ Ä¯traukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ , o pats, imituodamas UAB “E.” atsiskaitymus su UAB “B.” už tariamai Å¡ios įmonės parduotas prekes, laikotarpiu nuo 2008-07-01 iki 2008-07-29 mokėjimo pavedimais iÅ¡ UAB “E.” sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Parex banke“, į UAB “B.” sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB banke „Snoras“, pervedė 165 000 Lt, o į sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB „Parex banke“, pervedė 17 900 Lt, iÅ¡ viso UAB “E.” į UAB “B.” sÄ skaitas pervedė 182 900 Lt, tarp jų 27 900 Lt PVM, po to, R.

V. nurodžius M. K., o Å¡iam nurodžius N. Ž., naudojantis UAB “B.” vardu iÅ¡duota debetine kortele ir banko čekiais iÅ¡gryninti UAB “E.” pervestus pinigus ir pastaruosius perduoti jam, M. K., N. Ž. iÅ¡grynino UAB “E.” pervestus pinigus ir Å¡iuos perdavė M. K., kuris Å¡iuos pinigus perdavė R. V., o Å¡is už netikrų dokumentų suraÅ¡ymÄ , perdavimÄ bei pinigų iÅ¡gryninimÄ , tiksliai nenustatytomis proporcijomis, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, minėtų pinigų dalį pasidalino su M.

K., J. A., V. K. ir S. R., o likusius iÅ¡grynintus pinigus per K. K., J. A. ir S. R. perdavė jam, E. K., kuris nurodė UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui, Å¡iuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ ir PVM deklaracijas. UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkęs asmuo, nežinodamas, kad E. K. pateiktoje UAB “B.” PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir Å¡is dokumentas yra netikras, įtraukė jį į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ .

         Tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , E. K. pateikė UAB “E.” rekvizitus ir duomenis, kokios prekės turi bÅ«ti nurodytos PVM sÄ skaitoje-faktÅ«roje kaip tariamai parduodamos UAB “E.”, S. R., kuris 2008 m. rugsėjo mėn., iÅ¡ jo gautus duomenis pateikė V. K. ir J. A., o pastarieji gautus dokumentus perdavė R. J., kuris nurodė UAB „E.“ direktorei A. S. į UAB “E.” PVM sÄ skaitos faktÅ«ros 2008-09-25 serija RAV Nr. (duomenys neskelbtini) blankÄ Ä¯raÅ¡yti E. K. pateiktus duomenis apie UAB “E.” tariamai UAB “E.” parduotas prekes.

A. S. UAB “E.” direktorės pavaduotojai I. S. nurodė į UAB “E.” PVM sÄ skaitos faktÅ«ros 2008-09-25 serija RAV Nr. (duomenys neskelbtini) blankÄ Ä¯raÅ¡yti pateiktus duomenis, po to I. S. Vilniuje, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje, kompiuterio pagalba į UAB “E.” 2008-09-25 PVM sÄ skaitos faktÅ«ros serija RAV Nr. (duomenys neskelbtini) blankÄ Ä¯rašė E. K., pateiktus duomenis, kad UAB “E.” tariamai pardavė UAB “E.” naudotų automobilių bakelių už 100 300 Lt, tarp jų 15 300 Lt PVM, ir pateikė Å¡iÄ PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ pasiraÅ¡yti A.

S.. Pastaroji, pasiraÅ¡iusi minėtoje PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje kaip UAB “E.” direktorė, jÄ perdavė R. J., kuris, tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , minėtÄ netikrÄ dokumentÄ per K. K., J. A. ir S. R. perdavė jam, E. K., kuris, žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktÄ UAB “E.” PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ sandoris nėra įvykęs, nurodė Å¡iÄ PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ pasiraÅ¡yti UAB “E.” vadybininkui O. M., nieko nežinojusiam apie jo nusikalstamÄ veikÄ , o pastarasis tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašė UAB “E.” PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje.

Jis (E. K.) minėtÄ PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ pateikė UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas šį netikrÄ dokumentÄ Ä¯traukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ , o pats, imituodamas UAB “E.” atsiskaitymus su UAB “E.” už tariamai Å¡ios įmonės parduotas prekes, 2008-09-30 mokėjimo pavedimu iÅ¡ UAB “E.” sÄ skaitos Nr. (duomenys neskelbtini), esančios AB „Parex banke“, į UAB “E.” sÄ skaitÄ Nr. (duomenys neskelbtini), esančiÄ AB banke „Snoras“, pervedė 100 300 Lt, tarp jų 15 300 Lt PVM, po to R.

J., naudodamasis UAB “E.” A. S. vardu iÅ¡duota debetine kortele iÅ¡grynino 86 300 Lt bei pastaruosius perdavė J. A., kuris už netikro dokumento suraÅ¡ymÄ , perdavimÄ bei pinigų iÅ¡gryninimÄ tiksliai nenustatytomis proporcijomis, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje minėtų pinigų dalį, pasidalino su R. J., V. K. ir S. R., o likusius iÅ¡grynintus pinigus per K. K. ir S. R. perdavė jam, E. K., kuris nurodė UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui, nežinojusiam, kad jo (E. K.) pateiktoje UAB “E.” PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir Å¡is dokumentas yra netikras, įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ .

          E. K., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktus UAB “S.” PVM sÄ skaitas faktÅ«ras: 2008-03-17 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-04-07 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), 2008-05-15 serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), UAB “B.” PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ serija BLKS Nr. (duomenys neskelbtini), UAB “E.” PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ serija RAV Nr. (duomenys neskelbtini) sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašęs minėtose UAB “S.” ir UAB “B.” PVM sÄ skaitose faktÅ«rose kaip UAB “E.” direktorius, o UAB “E.” PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ nurodęs pasiraÅ¡yti UAB “E.” vadybininkui O.

M., nieko nežinojusiam apie jo nusikalstamÄ veikÄ , tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , pateikė Å¡iuos netikrus dokumentus UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas Å¡iuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ ir PVM deklaracijas, o Å¡is asmuo, nežinodamas, kad jo (E. K.) pateiktose minėtose UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” PVM sÄ skaitose faktÅ«rose nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir Å¡ios PVM sÄ skaitos faktÅ«ros yra netikros, įtraukė jas į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ , po to, remdamasis į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ Ä¯trauktais minėtais netikrais UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” dokumentais, E. K. nurodymu į UAB “E.” 2008 m. kovo - gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie Å¡ios įmonės pirkimo ir mokėtinÄ PVM, tokiu bÅ«du 187 425 Lt nepagrįstai sumažindamas UAB “E.” Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinÄ PVM.

Jis, E. K., tęsdamas nusikalstamÄ veiklÄ , žinodamas, kad minėtose deklaracijose įraÅ¡yti melagingi duomenys apie pirkimo ir mokėtinÄ PVM, nurodė UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui elektroniniu bÅ«du pateikti minėtas suklastotas PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, po to UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkęs asmuo 2008-06-09, 2008-07-17, 2008-07-18, 2008-07-31 ir 2008-10-23 pateikė minėtas suklastotas PVM deklaracijas Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, esančio Å ermukÅ¡nių g. 4, Vilniuje, darbuotojams.          Tokiu bÅ«du jis, E. K., veikdamas bendrininkų grupe su S. R., V.

K., R. V., asmeniu, kuriam mirus baudžiamasis procesas nutrauktas, pagamindamas netikrus dokumentus, suklastodamas tikrus dokumentus ir juos panaudodamas, UAB “E.” naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę - 187 425 Lt (54 282 Eur) į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetÄ mokėtino PVM sumokėjimÄ . Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių praÅ¡ymai          Apeliaciniu skundu nuteistasis E. K. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. gegužės 2 d. nuosprendžio dalį, kuria jis buvo pripažintas kaltu padarius nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 2 dalyje, ir priimti naujÄ iÅ¡teisinamÄ jį nuosprendį.         Nurodo, kad bylos nagrinėjimo metu teismas buvo nenuoseklus, neadekvačiai ir netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, faktines bylos aplinkybes.

Teismas, priimdamas nuosprendį buvo Å¡aliÅ¡kas, o priimtas nuosprendis nemotyvuotas pagal BPK 305 straipsnyje įtvirtintus reikalavimus.         Pagal BPK 255 straipsnio 2 dalį kaltinamasis negali bÅ«ti nuteistas pagal kitÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ , numatantį sunkesnį nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte iÅ¡dėstytųjų, jeigu apie tokiÄ galimybę teisiamajame posėdyje jam iÅ¡ anksto nebuvo praneÅ¡ta.          Šiuo konkrečiu atveju teismo sprendimas paÅ¡alinti sukčiavimo vienus objektyviuosius požymius ir palikti kitÄ , paÅ¡alinant iÅ¡ kaltinimo bendrininkus, nepraneÅ¡ant apie tai iÅ¡ anksto kaitinamajam ir kitiems proceso dalyviams, neatitinka įstatymo reikalavimų, neužtikrina E. K. teisės į gynybÄ .

Europos Žmogaus Teisių Teismas ne kartÄ yra pažymėjęs, kad Konvencijos 6 straipsnio 3 dalies a punkto, pagal kurį kiekvienas kaltinamas nusikaltimo padarymu asmuo turi teisę bÅ«ti skubiai ir iÅ¡samiai informuotas apie pateikiamo jam kaltinimo pobÅ«dį ir pagrindÄ , nuostatose nurodoma, kad ypatingas dėmesys atkreiptinas į praneÅ¡imÄ kaltinamajam apie kaltinimÄ . IÅ¡sami informacija apie nusikaltimÄ baudžiamajame procese yra svarbi, nes nuo jos pateikimo momento įtariamajam yra formaliai raÅ¡tu praneÅ¡ta apie faktinį ir teisinį jam pareikÅ¡tų kaltinimų pagrindÄ , Å¡i informacija turi bÅ«ti iÅ¡sami.

PVM sukčiavimo mechanizme yra labai svarbu, kuris iÅ¡ sukčiavimo objektyvių požymių yra inkriminuojamas, nes nuo to priklauso ir skiriasi visos nusikalstamos veikos tikslai, rezultatas.          Pagal formuojamÄ LAT praktikÄ ,,į biudžetÄ dėl apgaulės dar nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybe, ir asmens veiksmai, kai apgaule iÅ¡vengiama Å¡io mokesčio sumokėjimo, negali bÅ«ti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-112/2012).          Tais atvejais, kai mokesčių inspekcijai pateiktų suklastotų dokumentų pagrindu siekiama susigrÄ Å¾inti neva susidariusiÄ PVM permokÄ (skirtumÄ ), teismų praktikoje yra taikomas svetimo turto įgijimo požymis.

Tačiau turint galvoje, kad PVM susigrÄ Å¾inime procesas pasibaigia negrynųjų pinigų pervedimu į Å«kio subjekto sÄ skaitÄ banke, galimas turtinės teisės įgijimo požymis, t.y. turtinės teisės į PVM permokÄ (skirtumÄ , grÄ Å¾intinÄ PVM) požymis. Tais atvejais, kai į VMI buvo kreiptasi su melagingais duomenimis pagrįstu praÅ¡ymu grÄ Å¾inti permokÄ (skirtumÄ ), tačiau toks sprendimas nebuvo priimtas arba buvo priimtas neigiamas sprendimas, veika kvalifikuotina kaip pasikėsinimas sukčiauti.

Tokiais atvejais pasikėsinimo stadijos inkriminavimo pagrįstumas patvirtintas ir kasacinėse nutartyse Nr. 2K-34/2007 ir Nr. 2K-44/2007.          Tais atvejais, kai sukčiavimas susijęs ne su tikslu susigrÄ Å¾inti (gauti į sÄ skaitÄ ), bet atskaitos ir įskaitos bÅ«du visiÅ¡kai likviduoti ar sumažinti į biudžetÄ mokėtinÄ PVM, Å¡iÄ veikÄ tiksliausia kvalifikuoti taikant turtinės prievolės panaikinimo požymį. Toks požiÅ«ris iÅ¡dėstytas teisinėje literatÅ«roje ir vis labiau įsigali teismų praktikoje.         Turtinės teisės įgijimas yra tokia situacija, kai kaltininkas apgaule įsigyja įvairius dokumentus, kuriuose įtvirtinta teisė kaltininkui gauti svetimÄ turtÄ , juo naudotis, disponuoti.

Å iuo atveju nusikaitimo sudėčiai nereikia, kad kaltininkas užvaldytų turtÄ , pakanka to, kad, suklaidinus nukentėjusįjį, kaltininkui perduodami įvairÅ«s dokumentai, kuriuose įtvirtinta teisė į jo turtÄ . Tuo tarpu UAB “E.”, kaip PVM mokėtojas ir realiai teisėtai veikiantis Å«kio subjektas, vykdė veiklÄ ir teisėtai iÅ¡ kitų Å«kio subjektų už suteiktas paslaugas ir atliktus darbus gavo pardavimo PVM. UAB “E.” taip pat pirko paslaugas, prekes ir mokėjo PVM mokestį.

Å i bendrovė, kaip PVM mokėtoja, turėjo pareigÄ Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais mokėti į biudžetÄ apskaičiuotÄ mokėtinÄ pridėtinės vertės mokestį. Å iuo konkrečiu atveju, įtraukus į buhalterinę apskaitÄ UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” PVM sÄ skaitas faktÅ«ras, buvo padidintas įmonės atskaitomas pirkimo PVM ir tuo pačiu padidintas grÄ Å¾intinas PVM.         Nuosavybės teisė visada yra siejama su daiktine teise ir apima daikto savininko teises valdyti jam priklausantį turtÄ , juo naudotis ir disponuoti.

O valstybė neturi teises nei valdyti, nei naudotis, nei disponuoti PVM lėšomis, kurias įmonė gauna iÅ¡ kitų Å«kio subjektų. Kartu su mokestine prievole teisingai apskaičiuoti PVM ir jį sumokėti atsiranda valstybės turtinė teisė reikalauti, kad Å¡i mokestinė prievolė bÅ«tų laiku ir tinkamai įvykdyta - teisingai apskaičiuotas ir sumokėtas į valstybės biudžetÄ mokėtinas PVM, Civilinės teisės prasme tai iÅ¡ esmės yra ne nuosavybės, bet prievoliniai teisiniai santykiai.

Atsižvelgiant į tai, jo (E. K.) veikos galimai galėtų bÅ«ti kvalifikuojamos kaip apgaule dalies turtinės prievolės panaikinimas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu nebuvo nustatyta, ar tuo atveju, jei Å¡ios neva suklastotos PVM sÄ skaitos faktÅ«ros nebÅ«tų įtrauktos į UAB “E.” apskaitÄ , įmonei atsirastų prievolė mokėti valstybei PVM.          Šiuo konkrečiu atveju, kaltinime supainiojus net kelis objektyviuosius Å¡ios nusikalstamos veikos požymius, o teismui, įstatymo nustatyta tvarka, nepraneÅ¡us apie kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimÄ , viso proceso metu buvo neaiÅ¡ku, kokių konkrečiai veiksmų padarymu jis (E. K.) yra kaltinamas, kokia konkrečiai žala ir kokiais veiksmais padaryta LR biudžetui, ar nusikalstamos veikos visoje apimtyje yra baigtos, ar dalis veikų vertintina kaip pasikėsinimas, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , jog dėl to buvo pažeista jo (E. K.) teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir gintis nuo to.         Pagal Lietuvos Respublikos BK 182 str. atsako asmuo, jei jis veikė tiesiogine tyčia, t.y. nustačius, kad jis suvokė, jog klaidina nukentėjusįjį ar kitÄ asmenį, dėl ko sau ar kito asmens naudai neteisėtai neatlygintinai gauna turto, įgyja turtinę teisę, panaikina turtinę prievolę arba jos iÅ¡vengia bei numato, kad dėl to nukentėjusysis patirs turtines žalos ir to nori.         Teismo iÅ¡vados apie fiktyvių dokumentų iÅ¡raÅ¡ymo bei panaudojimo tikslus yra deklaratyvÅ«s teiginiai, nes bylos įrodymais nustatyta, kad jo (E. K.) ir kitų kaltinamųjų tikslas buvo fiktyvių dokumentų gavimas, pagrindžiančių prekių (katalizatorių, įsigytų iÅ¡ fizinių asmenų) įsigijimÄ ir, kaip teisingai konstatavo teismas, Å¡ių fiktyvių dokumentų įtraukimas į UAB „E.“ buhalterinę apskaitÄ .

Yra nesuprantama, kodėl teismas nurodo, kad neva visi kaltinamieji turėjo tikslÄ sukčiauti PVM mokėjimo srityje ir siekė konkrečių juridinių asmenų naudai panaikinti prievolę mokėti PVM į valstybės biudžetÄ , nes tie asmenys, kurių parodymais teismas grindžia savo iÅ¡vadas to nepatvirtino, prieÅ¡ingai, byloje iÅ¡tirtais įrodymais nustatyta, jog jo (E. K.) atliktų veiksmų motyvas ir tikslas buvo ne PVM grobstymas, o žinomai suklastotų dokumentų, pagrindžiančių prekių įsigijimÄ , gavimas.          S. R. jam (E. K.) pasiÅ«lė, kad gali jis už tam tikrÄ atlygį surasti firmÄ , galinčiÄ iÅ¡raÅ¡yti fiktyvias sÄ skaitas-faktÅ«ras.

S. R. po pinigų pervedimo jam grÄ Å¾indavo pervestus pinigus be PVM sumos.         Apklaustas teisme kaltinamasis V. K. taip pat patvirtino, jog PVM negrobstė. Jis (E. K.) teisme parodė, jog ,,S. R. buvo reikalingas, nes jis (E. K.) neturėjo nei laiko, nei galimybių surasti tas įmones. Po to, kai surado įmones, S. R. buvo reikalingas tolimesniam etape, nes jis buvo savotiÅ¡kas garantas. Jis turėjo savo dalį, garantavo, kad bus viskas tvarkingai, kad PVM bus sumokėtas. Fiktyvių sandorių tikslas buvo legalizuoti supirktus automobilių katalizatorius, kuriuos supirkinėdamas jis negalėjo iÅ¡raÅ¡yti fiziniams asmenims dokumentų.

Jie (fiziniai asmenys) net nenorėdavo bendrauti, jei pradėdavo to reikalauti. Jis pinigus iÅ¡ UAB “E.” sÄ skaitos pervesdavo į tos įmonės, iÅ¡raÅ¡iusios sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ , sÄ skaitÄ . Pervesdavo visÄ sumÄ su PVM. Jie pinigus iÅ¡grynindavo, bÅ«tent tÄ pinigų dalį, kuri be PVM atiduodavo jam.          R. V. teisme parodė, jog jo įmonė UAB “S.” PVM sumokėjo, ji neskolinga, o ar kitos jo surastos įmones sumokėjo PVM nežino, tarpininkavo ir tiek.

UAB “S.”, vadovaujama N. S., realiai vykdė veiklÄ â€“ užsiimdavo transporto gabenimu iÅ¡ Vokietijos.          Akcentuotina tai, kad iÅ¡ pirmosios instancijos teismo nuosprendžio turinio matyti, jog jame iÅ¡ esmės nėra įrodymų vertinimo motyvų; nuosprendyje atpasakoti nuteistųjų ir liudytojų parodymai, po to, nepateikiant argumentų, teigiama, kurių asmenų parodymais teismas remiasi, tačiau nepasisakoma, kokias konkrečias bylai svarbias faktines aplinkybes, parodančias dalyvavimÄ padarant nusikaltimÄ , taip pat ir atskleidžiančias atitinkamo nusikaltimo požymius, vieno ar kito asmens parodymai patvirtina.

Nes iÅ¡analizavus tų asmenų parodymus, pasirodo, kad jie prieÅ¡ingai nei nurodo teismas, nepatvirtina teismo nurodomų aplinkybių.         Nagrinėdamas bylÄ , teismas padarė iÅ¡vadas, kad visi kaltinamieji ne tik, kad „suprato, jog bendrai dalyvauja neteisėtoje veikloje, nes iÅ¡raÅ¡omi dokumentai (sÄ skaitos faktÅ«ros) fiktyviems sandoriams, Å¡iÄ sÄ skaitų faktÅ«rų pagrindu pervedami pinigai, kurie iÅ¡gryninami tiek fiktyvių, tiek ir realiÄ veiklÄ vykdančių įmonių vadovų ir Å¡iems bei tarpininkams pasiėmus savo atlygį grÄ Å¾inami grandine E. K. ar G.

Z., bet ir suvokė, kad minėti fiktyvÅ«s dokumentai, kurių pagaminime ir pateikime jie, kaip schemos dalyviai dalyvavo, tam ir buvo reikalingi, kad bÅ«tų įtraukti į įmonių, pirkusių tokius fiktyvius dokumentus, buhalterinę apskaitų, kad jie bus pateikti VMI, ir to pasėkoje bus padidintas pirkimo PVM, sumažintas mokėjimo PVM, taip panaikinant didelės vertės juridinių asmenų prievolę valstybei. Visi kaltinamieji to siekė, nes iÅ¡ Å¡ios veiklos turėjo naudÄ , nuo fiktyviose PVM sÄ skaitose faktÅ«rose nurodytų sumų, pinigus iÅ¡gryninus, priklausė jų atlygis.

Tuo tarpu tokios teismo iÅ¡vados laikytinos tik samprotavimais ir prielaidomis, nes iÅ¡nagrinėjus teisme bylÄ Ä¯rodymai, pagrindžiantys Å¡ias tezes, nebuvo gauti. Vien tai, kad visi kaitinamieji asmenys žinojo, kad dokumentai yra fiktyvÅ«s, nesudaro pagrindo teigti, kad visi kaltinamieji žinojo apie tai, kad panaudojant Å¡iuos fiktyvius dokumentus bus padaryta žala valstybei sumažinant realiai vykdančių veiklÄ Ä¯monių, tokių kaip UAB “E.” bei UAB „V.“ mokėtinÄ PVM.         Sukčiavimas gali bÅ«ti padarytas tik tiesiogine tyčia, t y., kai kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitÄ asmenį (institucijÄ ), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalÄ , o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori.          Tai, kad jis (E. K.), nei kaip fizinis asmuo, nei kaip juridinio asmens UAB “E.” atstovas, neturėjo tikslo valstybės sÄ skaita praturtėti, susimažinant fiktyviais dokumentais mokėtinÄ valstybei PVM, parodo tai, kad UAB “E.” pervesdavo pinigus fiktyvias sÄ skaitas iÅ¡raÅ¡iusiems Å«kio subjektams su PVM, visi kaltinamieji tai patvirtino, kaip ir patvirtino tai, kad jam (E. K.) pinigai buvo grÄ Å¾inami be PVM, o atlygis už Å¡ių dokumentų pateikimÄ buvo skaičiuojamas jau nuo sumos be PVM.

Teisme iÅ¡tirti įrodymai patvirtina tai, kad jo (E. K.) tikslas, siekis ir motyvas nėra susijęs su mokesčių administratoriaus apgaule, jis buvo įsitikinęs, kad iÅ¡raÅ¡iusios fiktyvius dokumentus įmonės sumokės į valstybės biudžetÄ UAB “E.” pervestÄ PVM, o kai jam tapo žinoma, kad fiktyvias sÄ skaitas iÅ¡raÅ¡iusieji Å«kio subjektai to nepadarė, UAB “E.” 187 425 LT PVM valstybės biudžetui sumokėjo. Jo (E. K.) tikslas, siekis ir motyvas buvo įteisinti iÅ¡ fizinių asmenų UAB “E.” supirktus naudotų automobilių katalizatorius, pardavėjams sumokant grynaisiais pinigais, nepildant jokių pirkimo dokumentų, todėl reikėjo dokumentų, kurie galėtų patvirtinti Å¡ių prekių įsigijimÄ .         Teismo nuosprendyje iÅ¡dėstyti argumentai neva paneigiantys kaltinamųjų pozicijÄ dėl to, kad jie, inter alia jis (E. K.), nesiekė sukčiauti PVM mokėjimo srityje, tėra duomenys, kurie galėtų leisti daryti prielaidas apie tai, kad E. K. ir kiti kaltinamieji privalėjo ar turėjo žinoti, kad pagal mokestinius įstatymus (PVM įstatymo nuostatos cituojamos, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis), esant PVM sÄ skaitoje faktÅ«roje nurodytai realiai neįvykusiai Å«kinei operacijai, įtraukus tokį dokumentÄ Ä¯ PVM deklaracijas, nebus galima pasinaudoti pirkimo PVM atskaita, tačiau nenustačius byloje duomenų, jog kaltinamieji ne tik, kad turėjo tai žinoti, bet ir tai žinojo ir tai žinodami norėjo taip elgtis, numatė pasekmes ir jų siekė, darytina iÅ¡vada, kad Å¡ioje byloje nėra duomenų, patvirtinančių tai, kad jo (E. K.) veikoje yra bÅ«tinas BK 182 straipsnyje nurodytos nusikalstamos veikos požymis - kaltė - tiesioginė tyčia.          Pirmosios instancijos teismas tinkamai neapibrėžė sukčiavimo požymių, atskleidžiančių jo (E. K.) panaudotos apgaulės (fiktyvių dokumentų) ir tyčios turinį bei kryptingumÄ , nenustatė priežastinio ryÅ¡io tarp jo atliktų veiksmų ir kilusių padarinių siekiant panaikinti ar iÅ¡vengti turtinės prievolės valstybės biudžetui.

           Byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvus susitarimÄ tarp kaltinime jam (E. K.) nurodytų asmenų apgauti valstybę (mokesčių administratorių), iÅ¡vengti PVM mokėjimo ar pan. Jo (E. K.) įsitikinimu UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” turėjo sumokėti pardavimo PVM sÄ skaitose faktÅ«rose iÅ¡skirtas PVM sumas, nes jam (E. K.) buvo grÄ Å¾inami pinigai be PVM sumos, nuo kurios dar buvo paliekamas sutartas procentas kaip atlyginimas už fiktyvių dokumentų gavimÄ .

Tokiu bÅ«du, jis, bÅ«damas įsitikinęs, kad nuo UAB “E.” pervestų pinigų UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” sumokėjo valstybės biudžetui PVM, jis nurodė buhalterei įtraukti Å¡ias suklastotas PVM sÄ skaitas- faktÅ«ras į bendrovės buhalterinę apskaitÄ ir į PVM deklaracijas.            Šioje byloje atlikti Å«kinės finansinės veiklos tyrimai buvo atlikti formaliai. Sutiktina su tuo, kad UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” buvo iÅ¡raÅ¡ytos PVM sÄ skaitos- faktÅ«ros, kuriose buvo atvaizduotos faktiÅ¡kai neįvykusios Å«kinės operacijos, tačiau sprendžiant valstybei padarytos žalos dydį nesumokant PVM privalėjo bÅ«ti nustatyti ne tik Å«kio subjektai, kuriems kilo prievolė sumokėti PVM, bet ir tai, ar bÅ«tent Å¡ie Å«kio subjektai, t.y.

UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” Å¡ias prievoles vykdė. Su tokiais teiginiais sutikti negalima.            Teisingumo Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pridėtinės vertės mokestis turi apsunkinti tik galutinį vartotojÄ , o mokesčių mokėtojų, dalyvavusių gamybos ir platinimo etapuose iki galutinio apmokestinimo, atžvilgiu, yra visiÅ¡kai neutralus nepriklausomai nuo pardavimų skaičiaus. Å iuo konkrečiu atveju buvo sukurta tų pačių - automobilinių bakelių civilinės apyvartos grandinė, todėl yra visiÅ¡kai nesuprantama, kodėl Å¡ioje byloje yra ignoruojama (nėra nustatinėjama), ar UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” deklaravo atitinkamas Å¡ių automobilinių bakelių pardavimo PVM sumas.

Nustačius, kad tų pačių automobilinių bakelių pardavimo PVM buvo sumokėtas į LR biudžetÄ , ir kaip yra Å¡iuo atveju konstatavus, jog UAB “E.” neteisėtai pasinaudojo PVM atskaita, bÅ«tų iÅ¡kreiptas PVM mokesčio neutralumo principas, nes PVM už tuos pačius automobilinius bakelius į valstybės biudžetÄ bÅ«tų sumokėtas du kartus.         Teismas netinkamai įvertino jo (E. K.) tyčios kryptingumÄ , nes bylos duomenimis nustatyta, jog jo (E. K.) įsitikinimu UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” turėjo sumokėti pardavimo PVM sÄ skaitose faktÅ«rose iÅ¡skirtas PVM sumas, kurias pervedė UAB “E.”, nes jam (E. K.) buvo grÄ Å¾inami pinigai be PVM sumos, nuo kurios dar buvo paliekamas sutartas procentas kaip atlyginimas už fiktyvių dokumentų gavimÄ .

Tokiu bÅ«du, jis, bÅ«damas įsitikinęs, kad nuo UAB “E.” pervestų pinigų UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” sumokėjo valstybės biudžetui PVM, nurodė buhalterei įtraukti Å¡ias nors ir suklastotas PVM sÄ skaitas-faktÅ«ras į bendrovės buhalterinę apskaitÄ ir į PVM deklaracijas, kas suponuoja iÅ¡vadÄ apie apgaulingÄ UAB “E.” buhalterinės apskaitos tvarkymÄ , tačiau nepatvirtina kaltinimo dėl PVM sukčiavimo.                   Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir iÅ¡vados            Apeliacinis skundas atmestinas.          Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas tinkamai iÅ¡tyrė ir įvertino byloje surinktus įrodymus (BPK 20 str. 5 d.), teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir pagrįstai E. K. pripažino kaltu padarius BK 182 str. 2 d. numatytÄ nusikalstamÄ veikÄ .Teismas, vertindamas įrodymus, BPK 20 str. 5 d. nuostatų nepažeidė, įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje, tyrė bei analizavo ir E. K. teisinančius, ir jį kaltinančius įrodymus, nuosprendžio apraÅ¡omojoje dalyje iÅ¡dėstė įrodymus, kuriais grindžiamos teismo iÅ¡vados bei motyvus, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus – E. K. teisinančius įrodymus.

           Nuteistasis skunde nurodo, kad teismas, priimdamas apkaltinamÄ jį nuosprendį buvo Å¡aliÅ¡kas, tačiau Å¡ie skundo argumentai niekuo nepagrįsti. Teismo neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas yra viena iÅ¡ asmens konstitucinės teisės į teisingÄ teismÄ sudėtinių dalių. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 str. 2 d. nustatyta, kad asmuo, kaltinamas padaręs nusikaltimÄ , turi teisę, kad jo bylÄ vieÅ¡ai ir teisingai iÅ¡nagrinėtų nepriklausomas ir neÅ¡aliÅ¡kas teismas.

Å i teisė numatyta ir Žmogaus teisų ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 str. 1 d., BPK 44 str. 5 d. Teismų praktikoje iÅ¡aiÅ¡kinta, kad teismo neÅ¡aliÅ¡kumo reikalavimas turi du aspektus. Pirma, teismas turi bÅ«ti subjektyviai neÅ¡aliÅ¡kas, t. y. nė vienas teisėjas negali turėti asmeninio iÅ¡ankstinio nusistatymo ar bÅ«ti tendencingas. Antra, teismas turi bÅ«ti neÅ¡aliÅ¡kas objektyviÄ ja prasme, t. y. turi pateikti pakankamas garantijas, paÅ¡alinančias bet kokiÄ abejonę dėl galimo teismo Å¡aliÅ¡kumo.

Å aliÅ¡ku turėtų bÅ«ti pripažįstamas teismas, kai bylÄ iÅ¡nagrinėjo nors vienas teisėjas, negalėjęs dalyvauti procese dėl BPK 58 straipsnyje iÅ¡vardytų priežasčių. BPK 58 str. 1 d. 4 p. nurodyta, kad teisėjas negali dalyvauti procese, jeigu proceso dalyviai nurodo kitas aplinkybes, keliančias pagrįstų abejonių teisėjo neÅ¡aliÅ¡kumu.           Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė pagrindo konstatuoti teisėjos, nagrinėjusios bylÄ pirmosios instancijos teisme, asmeninį tendencingumÄ ar daryti iÅ¡vadas apie neÅ¡aliÅ¡kumo principo pažeidimÄ objektyviuoju aspektu.

Apelianto nesutikimas su pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu ir jo pagrindu padarytas teismo iÅ¡vadas nesietinas su teismo Å¡aliÅ¡kumu. Kasacinės instancijos teismas savo nutartyse ne kartÄ yra pažymėjęs, kad nesant konkrečių bylÄ nagrinėjančio teismo Å¡aliÅ¡kumo požymių, jo konstatavimas neturėtų bÅ«ti siejamas su priimto nuosprendžio motyvacijos stoka, įrodymų tyrimo rezultatų įvertinimu, kitokiais teismo sprendimo suraÅ¡ymo trÅ«kumais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-243/2009, 2K-122/2010, 2K-425/2012, 2K-359/2014).

Bylos nagrinėjimo procesas pirmosios instancijos teisme vyko vadovaujantis bylos nagrinėjimo teisme nuostatomis, įtvirtintomis Lietuvos Respublikos BPK XIX - XXII skyriuose, rungimosi principu, apeliantui sudarant galimybes naudotis procesinėmis teisėmis, teismas iÅ¡klausė kaltinamojo, liudytojų parodymus, iÅ¡tyrė bylos aplinkybes, patikrino surinktus įrodymus ir juos įvertino. Motyvai, paaiÅ¡kinantys, kuo remiantis nuteistųjų gynybos versijos atmetamos, taip pat nurodyti (BPK 305 str. 1 d.). Teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurių pagrindu bÅ«tų galima daryti iÅ¡vadÄ , jog nuosprendį byloje priėmęs teismas bÅ«tų Å¡aliÅ¡kas.

Apeliantas skunde kelia klausimÄ dėl BPK 255 str. 2 d. nuostatų pažeidimo, nurodydamas, kad kaltinime supainiojus net kelis objektyviuosius Å¡ios nusikalstamos veikos požymius, o teismui, įstatymo nustatyta tvarka, nepraneÅ¡us apie kaltinimo faktinių aplinkybių pakeitimÄ , viso proceso metu buvo neaiÅ¡ku, kokių konkrečiai veiksmų padarymu jis (E. K.) yra kaltinamas, kokia konkrečiai žala ir kokiais veiksmais padaryta LR biudžetui, ar nusikalstamos veikos visoje apimtyje yra baigtos, ar dalis veikų vertintina kaip pasikėsinimas, kas suponuoja iÅ¡vadÄ , jog dėl to buvo pažeista apelianto teisė žinoti, kuo yra kaltinamas, ir gintis nuo to.             Nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pakeistos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, paÅ¡alinant vienÄ iÅ¡ sukčiavimo požymių, neturėjo įtakos nei veikos kvalifikavimui, nei bausmės skyrimui, nei kitaip suvaržė nuteistojo teisę į gynybÄ .

BPK normų, nustatančių bylos nagrinėjimo teisme ribas, paskirtis yra užtikrinti kaltinamojo teisę į gynybÄ , konkrečiai – teisę žinoti kaltinimo pobÅ«dį ir pagrindÄ bei turėti pakankamai laiko ir galimybių pasirengti gynybai (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-198/2008, 2K-7-13/2007, 2K-233/2008, 2K-660/2007, 2K-383/2004 ir kt.). Klausimas, ar bylos nagrinėjimo metu nustatytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės laikytinos iÅ¡ esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, sprendžiamas atsižvelgiant į minėtÄ normų paskirtį.

Nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės pripažįstamos iÅ¡ esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, jei jų pakeitimas teisme, iÅ¡ anksto nepraneÅ¡us apie tokiÄ galimybę kaltinamajam, suvaržytų kaltinamojo teisę į gynybÄ . Tai, ar, keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, kaltinamojo teisė į gynybÄ bÅ«tų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų bÅ«ti kitokia (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2008).AiÅ¡kinant BPK 255 str. 2 d. nuostatÄ â€žfaktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte iÅ¡dėstytųjų“, pažymėtina, kad tokia situacija gali susiklostyti, kai nagrinėjant bylÄ teisme nustatoma, jog nusikalstama veika padaryta kitu laiku, kitoje vietoje, kitokiu bÅ«du, ji sukėlė kitokius padarinius ar padaryta kitomis aplinkybėmis, nei nurodyta kaltinamajame akte.

Teismas, nustatęs kitokias nusikalstamos veikos faktines aplinkybes nei nurodytosios kaltinamajame akte, kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia, ar Å¡ios naujos aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo nurodytųjų kaltinamajame akte, ar skiriasi ne iÅ¡ esmės. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartyse aiÅ¡kinama, kad faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte iÅ¡dėstytųjų tada, kai prisideda tos pačios nusikalstamos veikos epizodai, iÅ¡ esmės pasikeičia nusikalstamų veikų apimtis, nusikalstamos veikos padarymo laikas, vieta, bÅ«das ir pan., jeigu tai turi įtakos veikos kvalifikavimui, bausmei ar kitaip suvaržo teisiamojo teisę į gynybÄ ; tai, ar keičiant nusikalstamos veikos faktines aplinkybes kaltinamojo teisė į gynybÄ bÅ«tų suvaržyta, sprendžiama atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes ir įvertinant, ar yra pagrindas manyti, kad gynyba dėl pasikeitusių nusikalstamos veikos faktinių aplinkybių galėtų bÅ«ti kitokia (pvz., kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-13/2006, 2K-381/2011, 2K-651/2012, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2013 m. lapkričio 15 d. nutarimas).Kaltinamajame akte nurodyta, kad E. K. kaltinamas tuo, kad <...> turėdamas tikslÄ juridinio asmens - UAB “E.” naudai įgyti turtinę teisę į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausančias lėšas - PVM, apgaule UAB “E.” naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę į 187 425 Lt Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui priklausančio PVM.

ApraÅ¡ius nusikalstamos veikos, numatytos BK 182 str. 2 d., aplinkybes, toliau nurodoma, kad, tokiu bÅ«du jis, E. K., veikdamas bendrininkų grupėje <....> su S. R., V. K., J. A., R. V., M. K., R. J., pagamino netikrus dokumentus, suklastojo tikrus dokumentus ir juos panaudojo, UAB “E.” naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę - 187 425 Lt į LR valstybės biudžetÄ mokėtino PVM sumokėjimÄ , bei savo ir bendrininkų grupės naudai apgaule įgijo didelės vertės svetimÄ turtÄ - 187 425 Lt į LR valstybės biudžetÄ mokėtinÄ PVM.Kaip matyti iÅ¡ kaltinamajame akte suformuluoto kaltinimo E. K., jis nėra pakankamai aiÅ¡kiai iÅ¡dėstytas, kadangi buvo inkriminuoti du sukčiavimo objektyvieji požymiai, t.y., tačiau apraÅ¡ius nusikalstamos veikos aplinkybes, teigiama, kad E. K. <...> UAB “E.” naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę, tačiau, kaip matyti iÅ¡ proceso eigos pirmosios instancijos teisme, teismui tai netrukdė nagrinėti bylÄ .

Bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, pagarsinus kaltinamÄ jį aktÄ , kaltinamasis E. K. nurodė, kad jam suprantama kuo jis yra kaltinamas, kaltę pripažino iÅ¡ dalies (t. 38, b.l. 147-149). Kliūčių pradėti nagrinėti bylÄ dėl kaltinamojo akto trÅ«kumų, neiÅ¡kilo. Nei vienas proceso dalyvis į jas nenurodė. Bylos nagrinėjimas vyko pagal kaltinamajame akte nurodytas faktines aplinkybes bei veikų kvalifikacijÄ . Apklausos teisme metu, nuteistasis buvo apklausiamas dėl kiekvienos jam inkriminuotos veikos, davė detalius parodymus, atsakė į užduotus klausimus, kas taip pat patvirtina, jog jis suprato pareikÅ¡to kaltinimo esmę.

Teismas, iÅ¡nagrinėjęs bylÄ , nustatė, kad nuteistasis UAB “E.” naudai apgaule panaikino didelės vertės turtinę prievolę.        Kaltinime nurodyta aplinkybė, kad E. K. <....> apgaule UAB “E.” naudai įgijo didelės vertės turtinę teisę <...> iÅ¡ kaltinimo buvo paÅ¡alinta. Nei veikos kvalifikacija, nei esminės aplinkybės nebuvo pakeistos.        Esminė BPK 255 str. 2 d. nuostata, jog kaltinamasis negali bÅ«ti nuteistas pagal kitÄ baudžiamÄ jį įstatymÄ , numatantį sunkesnį nusikaltimÄ ar baudžiamÄ jį nusižengimÄ , arba dėl nusikalstamos veikos, kurios faktinės aplinkybės iÅ¡ esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte iÅ¡dėstytųjų, jeigu apie tokiÄ galimybę teisiamajame posėdyje jam iÅ¡ anksto nebuvo praneÅ¡ta, nepažeista.

Taigi apeliacinės instancijos teismas bylÄ nagrinėdamas pagal nuteistojo skundÄ esminių BPK pažeidimų nepadarė.                 Nors apeliantui buvo inkriminuotas didelės vertės svetimo turto – 187 425 Lt įgijimas, tačiau, iÅ¡nagrinėjus bylÄ , Å¡ios aplinkybės nepasitvirtino ir iÅ¡ kaltinimo buvo paÅ¡alintos. Ä® biudžetÄ dėl apgaulės nesumokėta PVM dalis nelaikytina valstybės nuosavybėje esančiu turtu ir asmens veiksmai, kai apgaule iÅ¡vengiama Å¡io mokesčio sumokėjimo, negali bÅ«ti vertinami kaip svetimo, t. y. valstybei nuosavybės teise priklausančio, turto įgijimas apgaule.

Vadinasi, PVM sukčiavimo bylose, jeigu sukčiavimas padaromas siekiant likviduoti ar sumažinti į valstybės biudžetÄ mokėtinÄ PVM fiktyviais atskaitos ir įskaitos bÅ«dais, tokia veika neturi bÅ«ti vertinama kaip svetimo turto (turtinės teisės) įgijimas apgaule (kasacinės bylos Nr. 2K-7-112/2012; Nr. 2K-379/2012).          Byloje nustatyta, kad E. K. nuo 2007 m. balandžio 16 d. bÅ«damas UAB “E.”, įmonės kodas (duomenys neskelbtini), registruotos (duomenys neskelbtini), direktoriumi, turėdamas teisę kontroliuoti juridinio asmens veiklÄ ir priimti sprendimus Å¡io juridinio asmens vardu, bei veikdamas UAB “E.” naudai ir interesais, laikotarpiu nuo 2008 m. kovo mėn. iki 2008 m. spalio mėn., tiksliai nenustatytoje vietoje, veikdamas vieninga tyčia bendrininkų grupe su S. R., V.

K., R. V., taip pat asmeniu, kurio atžvilgiu baudžiamasis procesas nutrauktas, vadovaujantis BPK 3 str. 1 d. 7 p., siekiant nusikalstamo tikslo – sukčiauti PVM sumokėjimo srityje, panaikino UAB “E.” didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetÄ 187 425 Lt (54 282 Eur) PVM.. t.y. E. K., žinodamas, kad pagal S. R. jam pateiktus UAB “S.” PVM sÄ skaitas faktÅ«ras: 2008 m. kovo 17 d. serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. balandžio 7 d. serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), 2008 m. gegužės 15 d. serija SOL Nr. (duomenys neskelbtini), UAB “B.” PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ serija BLKS Nr. (duomenys neskelbtini), UAB “E.” PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ serija RAV Nr. (duomenys neskelbtini) sandoriai nėra įvykę, tiksliai nenustatytu laiku ir vietoje pasirašęs minėtose UAB “S.” ir UAB “B.” PVM sÄ skaitose faktÅ«rose kaip UAB “E.” direktorius, o UAB “E.” PVM sÄ skaitÄ faktÅ«rÄ nurodęs pasiraÅ¡yti UAB “E.” vadybininkui O.M., nieko nežinojusiam apie jo nusikalstamÄ veikÄ , tęsdamas nusikalstamÄ veikÄ , pateikė Å¡iuos netikrus dokumentus UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui, nurodydamas Å¡iuos netikrus dokumentus įtraukti į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ ir PVM deklaracijas, o Å¡is asmuo, nežinodamas, kad E. K. pateiktose minėtose UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” PVM sÄ skaitose faktÅ«rose nurodytos prekės realiai UAB “E.” parduotos nebuvo ir Å¡ios PVM sÄ skaitos faktÅ«ros yra netikros, įtraukė jas į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ , po to, remdamasis į UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ Ä¯trauktais minėtais netikrais UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” dokumentais, E. K. nurodymu į UAB “E.” 2008 m. kovo - gegužės, birželio ir rugsėjo mėnesių PVM deklaracijas įrašė neteisingus duomenis apie Å¡ios įmonės pirkimo ir mokėtinÄ PVM, tokiu bÅ«du 187 425 Lt nepagrįstai sumažindamas UAB “E.” Lietuvos Respublikos valstybės biudžetui mokėtinÄ PVM.

Taip pat E. K., tęsdamas nusikalstamÄ veiklÄ , žinodamas, kad minėtose deklaracijose įraÅ¡yti melagingi duomenys apie pirkimo ir mokėtinÄ PVM, nurodė UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkiusiam asmeniui elektroniniu bÅ«du pateikti minėtas suklastotas PVM deklaracijas Valstybinei mokesčių inspekcijai, po to UAB “E.” buhalterinę apskaitÄ tvarkęs asmuo 2008 m. birželio 9 d., 2008 m. liepos 17 d., 2008 m. liepos 18 d., 2008 m. liepos 31 d. ir 2008 m. spalio 23 d. pateikė minėtas suklastotas PVM deklaracijas Vilniaus apskrities VMI Vilniaus skyriaus, esančio Å ermukÅ¡nių g. 4, Vilniuje, darbuotojams.             BK 182 str. 2 d. nurodytu nusikaltimu kėsinamasi į nuosavybę, turtines teises ir turtinius interesus, o jo dalykas yra turtinė nauda, kuriÄ , panaudojęs apgaulę, kaltininkas gauna sau ar kitam asmeniui ir kuri pasireiÅ¡kia, be kita ko, turtinės prievolės iÅ¡vengimu.

Taigi sukčiavimui bÅ«dinga tai, kad dėl panaudotos apgaulės kitas asmuo patiria turtinės žalos (netenka turto, turtinės teisės, galimybių įgyvendinti turimÄ turtinę teisę), o kaltininkas gauna turtinės naudos sau ar kitam asmeniui. Sukčiaujant apgaulė panaudojama turint tikslÄ suklaidinti turto savininkÄ , valdytojÄ , asmenį, kurio žinioje yra turtas, arba asmenį, turintį teisę spręsti teisinį ginÄÄ ir priimti privalomai vykdytinÄ sprendimÄ ar kitokius teisinę reikÅ¡mę turinčius sprendimus dėl nukentėjusiojo asmens turto.

Kartu pažymėtina, kad sukčiavimas gali bÅ«ti padarytas tik tiesiogine tyčia, t. y. kaltininkas suvokia, kad esmingai klaidina kitÄ asmenį (institucijÄ ), numato, kad dėl jo veiksmų kitas asmuo patirs turtinę žalÄ , o jis sau ar kitam asmeniui gaus turtinės naudos, ir to nori. Tokia veika pagal teismų praktikÄ paprastai laikoma sukčiavimu panaikinant turtinę prievolę – nukentėjusiojo turtinės teisės, atitinkančios kaltininko ar trečiojo asmens turtinę prievolę, netekimas remiantis fiktyviu juridiniu faktu (pavyzdžiui, jau minėtais fiktyviais atskaitos ir įskaitos bÅ«dais likviduojamas ar sumažinamas į biudžetÄ mokėtinas PVM) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-156-788/2016, 2K-7-304-976/2016, 2K-363-746/2016).

            Pagal pridėtinės vertės įstatymo nuostatos, PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitÄ pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu Å¡ios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai Å¡io PVM mokėtojo veiklai - PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Å io įstatymo 64 str. 1 d. nustatyta, kad pirkimo PVM gali bÅ«ti įtraukiamas į PVM atskaitÄ tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sÄ skaitÄ -faktÅ«rÄ arba kitÄ Å¡iame įstatyme nurodytÄ apskaitos dokumentÄ , kuris nustatyta tvarka gali arba turi bÅ«ti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui įforminti.

Turimame apskaitos dokumente Å¡i PVM suma turi bÅ«ti iÅ¡skirta, o PVM mokėtojas nurodytas prekių ir (arba) paslaugų pirkėju, jeigu Å¡iame straipsnyje nenustatyta kitaip. Ä® įmonių, iÅ¡raÅ¡iusių suklastotas sÄ skaitas-faktÅ«ras sÄ skaitas pinigines lėšas, sudarančias apskaičiuotÄ jų pardavimo PVM, UAB “E.” pervedė suklastotų PVM sÄ skaitų–faktÅ«rų pagrindu, taigi panaudojus apgaulę. Bendrai teisinei sistemai yra bÅ«dingas principas, kad iÅ¡ neteisėtų veiksmų negali atsirasti teisėti padariniai.

            Neteisėtų mokesčio mokėtojo veiksmų pripažinimÄ sukčiavimu pirmiausia lemia specifinis atskirų mokestinių santykių reguliavimas ir galimybė tiesiogiai kėsintis gauti nepagrįstų iÅ¡mokų ar kompensacijų iÅ¡ valstybės biudžeto. Antai, kaip sukčiavimas kvalifikuojami veiksmai į įmonės apskaitÄ Ä¯traukiant suklastotas imituojamų sandorių PVM sÄ skaitas faktÅ«ras, pateikiant mokesčių administratoriui suklastotas PVM deklaracijas ar kitus dokumentus, taip siekiant neteisėtai įgyti valstybės biudžeto lėšų ar panaikinti (sumažinti) mokestinę prievolę (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-78/2012, 2K-7-322/2013, 2K-7-398/2013, 2K-7-29-942/2016, 2K-7-304-976/2016).

Suklastotų PVM sÄ skaitų-faktÅ«rų duomenis įtraukus į buhalterinę apskaitÄ , toliau apskaita vykdoma nustatyta tvarka, Valstybinei mokesčių inspekcijai pateikiamos PVM deklaracijos. Kadangi į deklaracijas įraÅ¡omi duomenys iÅ¡ suklastotų PVM sÄ skaitų-faktÅ«rų, Å¡ie žinomai neteisingi duomenys pateikiami Valstybinei mokesčių inspekcijai ir taip PVM mokėtojas nepagrįstai sumažina mokėtinÄ Ä¯ biudžetÄ PVM sumÄ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-P78/2012).            Sukčiavimas panaikinant turtinę prievolę laikomas baigtu, kai apgaule įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis turtinę prievolę.

Taigi ir tuo atveju, kai sukčiaujant siekiama panaikinti prievolę mokėti PVM (jo dalį), sprendžiant klausimÄ dėl Å¡ios nusikalstamos veikos baigtinumo, reikia nustatyti momentÄ , nuo kurio įtvirtinamas juridinis faktas, panaikinantis Å¡iÄ prievolę. Pagal Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymÄ (toliau - PVM įstatymas) mokėtina į biudžetÄ PVM suma paprastai nurodoma mokesčių administratoriui pateiktoje PVM deklaracijoje ir pagal PVM įstatymo 90 str. 1 d. turi bÅ«ti sumokėta į biudžetÄ ne vėliau kaip iki Å¡io įstatymo nustatyto mokestinio laikotarpio PVM deklaracijos pateikimo termino pabaigos.

Taigi sukčiavimas panaikinant prievolę mokėti PVM paprastai laikomas baigtu nusikaltimu nuo PVM deklaracijos, kurioje, siekiant apgaule iÅ¡vengti PVM, įraÅ¡yti žinomai neteisingi duomenys apie į biudžetÄ mokėtinÄ PVM sumÄ , pateikimo mokesčių administratoriui momento.             PVM atskaitos tvarkÄ reglamentuoja PVM įstatymo 1 d. 1 p. nuostatos, pagal kurias PVM mokėtojas turi teisę įtraukti į PVM atskaitÄ pirkimo ir (arba) importo PVM už įsigytas ir (arba) importuotas prekes ir (arba) paslaugas, jeigu Å¡ios prekės ir (arba) paslaugos skirtos naudoti tokiai Å¡io PVM mokėtojo veiklai:

PVM apmokestinamam prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui. Å io įstatymo 64 str. 1 d. nustatyta, kad pirkimo PVM gali bÅ«ti įtraukiamas į PVM atskaitÄ tik tuo atveju, jeigu PVM mokėtojas turi PVM sÄ skaitÄ - faktÅ«rÄ arba kitÄ Å¡iame įstatyme nurodytÄ apskaitos dokumentÄ , kuris nustatyta tvarka gali arba turi bÅ«ti naudojamas prekių tiekimui ir (arba) paslaugų teikimui įforminti. Turimame apskaitos dokumente Å¡i PVM suma turi bÅ«ti iÅ¡skirta, o PVM mokėtojas nurodytas prekių ir (arba) paslaugų pirkėju, jeigu Å¡iame straipsnyje nenustatyta kitaip.

Teismų praktikoje pažymėta, kad aplinkybė, jog mokesčio mokėtojas turi įstatymo reikalaujamus formaliuosius rekvizitus turinčiÄ PVM sÄ skaitÄ - faktÅ«rÄ dar pati savaime nepagrindžia jo teisės į PVM atskaitÄ , jeigu turimų įrodymų visuma leidžia teigti, kad Å«kinė operacija neįvyko arba jos turinys yra ne toks, koks pavaizduotas buhalterinės apskaitos dokumentuose. Pateikti rekvizitai turi reikÅ¡ti, kad bÅ«tent nurodytas subjektas dokumente nurodytomis sÄ lygomis atlieka nurodytÄ Å«kinę operacijÄ .

Nustačius, kad PVM sÄ skaita - faktÅ«ra negali bÅ«ti laikoma patvirtinančia atitinkamo turinio Å«kinės operacijos buvimÄ , ji laikytina neturinčia juridinės galios. PVM sÄ skaita - faktÅ«ra įforminant realiai neįvykusius sandorius dėl prekių tiekimo ar paslaugų teikimo, po to Å¡ių suklastotų PVM sÄ skaitų - faktÅ«rų duomenis įtraukiant į bendrovės buhalterinę apskaitÄ ir PVM deklaracijÄ , taip padidinant pirkimo PVM ir kartu sumažinant mokėtinÄ Ä¯ biudžetÄ PVM sumÄ kvalifikuojamas kaip sukčiavimas.

Tokios asmens veikos, kurios reiÅ¡kiasi suklastotų dokumentų panaudojimu siekiant apgaule sumažinti į biudžetÄ mokėtinÄ PVM kvalifikuojamos kaip sukčiavimas iÅ¡vengiant turtinės prievolės (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-112/2012, Nr. 2K-7-322/2013).          Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai neapibrėžė sukčiavimo požymių, atskleidžiančių jo (E. K.) panaudotos apgaulės (fiktyvių dokumentų) ir tyčios turinį bei kryptingumÄ , nenustatė priežastinio ryÅ¡io tarp jo atliktų veiksmų ir kilusių padarinių siekiant panaikinti ar iÅ¡vengti turtinės prievolės valstybės biudžetui bei bÅ«tinojo BK 182 str. nurodytos nusikalstamos veikos požymio – tiesioginės tyčios.Sukčiavimas pridėtinės vertės mokesčio srityje pasireiÅ¡kia tuo, kad realiai teisėtai veikiantis Å«kio subjektas, kaip PVM mokėtojas, kuris vykdo veiklÄ ir turi pareigÄ Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo nustatyta tvarka ir terminais mokėti į biudžetÄ apskaičiuotÄ mokėtinÄ pridėtinės vertės mokestį, įtraukia į buhalterinę apskaitÄ Å¾inomai netikras priedangos įmonių PVM sÄ skaitas faktÅ«ras, apgaule padidina įmonės atskaitomÄ pirkimo PVM.

Dėl to apskaičiuojant mokestinio laikotarpio mokėtinÄ Ä¯ biudžetÄ PVM sumÄ iÅ¡ apskaičiuotos pardavimo PVM atimama neteisėtai padidinta pirkimo PVM suma. Tokiu bÅ«du neteisėtai, apgaule iÅ¡vengiamas mokėtinas į biudžetÄ PVM. Å iais veiksmais fiziniai asmenys apgaule įgyja PVM, o juridinis asmuo apgaule iÅ¡vengia dalies turtinės prievolės – mokėtino pridėtinės vertės mokesčio. Pridėtinės vertės mokesčio įgijimas apgaule baigtas, kai iÅ¡ realiai veikiančios įmonės, remiantis netikrais dokumentais – PVM sÄ skaitomis-faktÅ«romis, yra atsiskaitoma už tariamai suteiktas prekes ar paslaugas, pervedant pinigines lėšas į priedangos įmonę. (tariamos prekės ar paslaugos kaina ir pridėtinės vertės mokesčio suma).

Kaip jau minėta, PVM iÅ¡vengimas apgaule baigtas, kai realiai veikianti įmonė į valstybinę mokesčių inspekcijÄ pateikia suklastotÄ deklaracijÄ , kurioje remiantis netikrais dokumentais ( PVM sÄ skaitomis-faktÅ«romis) įtrauktas sumažintas valstybės biudžetui mokėtinas PVM.            Nagrinėjamu atveju apgaulė pasireiÅ¡kė tuo, kad E. K., veikdamas tiesiogine tyčia, fiktyvių PVM sÄ skaitų – faktÅ«rų pagalba legalizuodavo katalizatorius, jo įgytus be oficialių dokumentų, nesumokant PVM.

Byloje nustatyta, Å¡ių aplinkybių iÅ¡ esmės neginčija ir apeliantas, kad sÄ skaitos - faktÅ«ros buvo iÅ¡raÅ¡omos fiktyviems sandoriams, Å¡ių sÄ skaitų faktÅ«rų pagrindu pervedami pinigai, kurie iÅ¡gryninami tiek fiktyvių, tiek ir realiÄ veiklÄ vykdančių įmonių vadovų ir Å¡iems bei tarpininkams sau pasiliekant sutartÄ sumÄ kaip atlygį, pinigai grÄ Å¾inami UAB “E.” vadovui E. K.. Nors apeliantas teigia, kad buvo norima legalizuoti praeityje įvykusius sandorius su fiziniais asmenimis, tačiau nėra aiÅ¡ku, kad tokie sandoriai su fiziniais asmenimis buvo įvykę.

Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo motyvams, kad tiek E. K., tiek kitiems asmenims, kurie ne vienus metus dalyvavo versle, buvo įmonių vadovai, akcininkai, buvo žinoma, kad tokiais fiktyviais dokumentais, kuriuose nurodyti neįvykę sandoriai dėl prekių, kurios parduotos nebuvo, tačiau, nepaisant to, už jas pervedant dideles sumas pinigų, kurie bÅ«davo iÅ¡gryninami ir vėl grÄ Å¾inami pirkėjui, prieÅ¡ tai kiekvienam schemos dalyviui už savo dalyvavimÄ sukčiavimo grandinėje gavus atlygį, bus gauta neteisėta mokestinė nauda.

Kaltinamieji suvokė, kad minėti fiktyvÅ«s dokumentai, kurių pagaminime ir pateikime jie, kaip schemos dalyviai dalyvavo, tam ir buvo reikalingi, kad bÅ«tų įtraukti į įmonių, pirkusių tokius fiktyvius dokumentus, buhalterinę apskaitÄ , kad jie bus pateikti VMI, ir to pasėkoje bus padidintas pirkimo PVM, sumažintas mokėjimo PVM, taip panaikinant didelės vertės juridinio asmens prievolę valstybei. Visi kaltinamieji to siekė, nes iÅ¡ Å¡ios veiklos turėjo naudÄ , nuo fiktyviose PVM sÄ skaitose faktÅ«rose nurodytų sumų, pinigus iÅ¡gryninus, priklausė jų atlygis.

          Kaip jau minėta, pagal byloje nustatytas aplinkybes, PVM sukčiavimo schema iÅ¡ esmės reiÅ¡kėsi tuo, kad, įforminus vienos įmonės apskaitoje realiai neįvykusias Å«kines operacijas – tariamÄ katalizatorių pirkimÄ , žinomai suklastotų PVM sÄ skaitų-faktÅ«rų pagrindu Å¡iai įmonei atsiskaičius už tariamas prekes, gautos lėšos buvo iÅ¡gryninamos, o buhalterijoje ir PVM deklaracijose, kurios buvo teikiamos mokesčių inspekcijai, fiktyvus pirkimo PVM įraÅ¡omas į PVM atskaitÄ , taip nepagrįstai sumažinant mokestinę prievolę.

Kaltinamajame akte ir teismo nuosprendyje atskleista, kaip buvo sukuriamas fiktyvus pirkimo PVM ir kaip reiÅ¡kėsi apgaulė – pirkimo PVM buvo įtraukiamas į atskaitÄ ir Valstybinei mokesčių inspekcijai buvo deklaruojama neteisėtai sumažinta PVM prievolė. Apeliantas pagal BK 182 str. 2 d. nuteistas už tai, kad dalyvavo schemoje, kuri leido UAB “E.” iÅ¡vengti (panaikinti) didelės 187 425 Lt (54 282 Eur) vertės PVM prievolės.                    Apeliantas teigia, kad neturėjo tyčios sukčiauti PVM mokėjimo srityje, sÄ skaitų-faktÅ«rų iÅ¡raÅ¡ymo tikslas buvo katalizatorių iÅ¡ fizinių asmenų pirkimo pardavimo sandoriams legalizuoti.

Tvirtina, kad jis nežinojo, jog fiktyvias sÄ skaitas – faktÅ«ras iÅ¡raÅ¡iusios įmonės nesumokės į valstybės biudžetÄ pardavimo PVM, tačiau, nagrinėjamu atveju atsižvelgiant į tai, kad PVM yra mokamas tik tuo atveju, kai yra Å¡io mokesčio objektas – realiai parduotos prekės ar paslaugos, o kaip matyti iÅ¡ bylos medžiagos pagal iÅ¡raÅ¡ytas sÄ skaitas-faktÅ«ras UAB “E.” jokių prekių nepirko, buvo tik sudaryta pirkimo-pardavimo regimybė, gaminant netikras PVM sÄ skaitas – faktÅ«ras, vadinasi fiktyvius dokumentus iÅ¡raÅ¡iusios įmonės neprivalėjo mokėti į valstybės biudžetÄ pardavimo PVM.                         Byloje iÅ¡tirti įrodymai leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad E. K., žinodamas, kad UAB “S.”, UAB “B.”, UAB “E.” vardu iÅ¡raÅ¡ytose PVM sÄ skaitose-faktÅ«rose vienas iÅ¡ rekvizitų – Å«kinės operacijos turinys neatitinka tikrovės, PVM sÄ skaitos- faktÅ«ros yra suklastotos, nurodė, buhalterinę apskaitÄ tvarkantiems darbuotojams, jiems apie tai nežinant įtraukti fiktyvius dokumentus į bendrovės buhalterinę apskaitÄ bei PVM deklaracijas bei pateikti jas VMI ir tokiu bÅ«du už UAB “E.” tariamai pirktas prekes bei tariamai sumokėtÄ pirkimo pridėtinės vertės mokestį, padidinus bendrovės pirkimo PVM ir tuo pačiu sumažinus į valstybės biudžetÄ UAB “E.” mokėtinÄ pridėtinės vertės mokestį, panaikino didelės vertės turtinę prievolę sumokėti į Lietuvos Respublikos valstybės biudžetÄ PVM.          Apeliantas teigia, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų buvus susitarimÄ tarp kaltinime nurodytų asmenų apgauti valstybę (mokesčių administratorių), iÅ¡vengti PVM mokėjimo ar pan.

Jo įsitikinimu UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” turėjo sumokėti pardavimo PVM sÄ skaitose faktÅ«rose iÅ¡skirtas PVM sumas, nes jam buvo grÄ Å¾inami pinigai be PVM sumos, nuo kurios dar buvo paliekamas sutartas procentas kaip atlyginimas už fiktyvių dokumentų gavimÄ . Tokiu bÅ«du, jis, bÅ«damas įsitikinęs, kad nuo UAB “E.” pervestų pinigų UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.” sumokėjo valstybės biudžetui PVM, jis nurodė buhalterei įtraukti Å¡ias suklastotas PVM sÄ skaitas- faktÅ«ras į bendrovės buhalterinę apskaitÄ ir į PVM deklaracijas.          Teisėjų kolegija neįtikinamais laiko apeliacinio skundo argumentus, kad apeliantas tikėjosi, kad fiktyvioje PVM sÄ skaitoje-faktÅ«roje nurodyta PVM suma bus sumokėta į valstybės biudžetÄ fiktyvias sÄ skaitas-faktÅ«ras iÅ¡raÅ¡iusių įmonių.

Teismui nekelia abejonių, kad E. K. pagal savo iÅ¡silavinimÄ ir užimamų pareigų, kaip Å«kio subjekto vadovo, pobÅ«dį žino Pridėtinės vertės mokesčio esminę sÄ lygÄ , t.y., kad pridėtinės vertės mokestis yra mokamas tik įvykus realioms Å«kinėms operacijoms tarp Å«kio subjektų. Nagrinėjamu atveju, tiek paties E. K. parodymai, tiek ir kiti bylos duomenys įrodo, jog tarp UAB “E.” ir fiktyvias sÄ skaitas-faktÅ«ras iÅ¡raÅ¡iusių įmonių UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.”, jokie pirkimo-pardavimo sandoriai neįvyko, prekės nebuvo pirktos.

Todėl nebuvo jokio pagrindo netgi prielaidai, kad valstybei bus sumokėtas pridėtinės vertės mokestis.          Vadovaujantis PVM įstatymo nuostatomis, UAB „S“, UAB “B.”, UAB “E.” pridėtinė vertė nebuvo sukurta, t. y. prekių, kaip PVM objekto įmonės įsigijusios nebuvo ir negalėjo parduoti kitiems Å«kio subjektams. Todėl iÅ¡raÅ¡ytose fiktyviose sÄ skaitose-faktÅ«rose prekių tiekimas nevyko ir pridėtinė vertė pagal įformintus sandorius nebuvo sukurta.

Teisė į PVM atskaitÄ atsiranda tada, kai yra mokesčio mokėtojo atlikti prekių įsigijimo ir su Å¡iuo įsigijimu sukurtos pridėtinės vertės realizavimo veiksmai, t. y. prekės ar paslaugos įsigijimo ir jos panaudojimas PVM mokėtojo veiklai turi bÅ«ti realÅ«s, t. y. tokie veiksmai turi bÅ«ti atlikti iÅ¡ tikrųjų, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose. Todėl UAB „S“, UAB “B.”, UAB “E.” nekilo prievolė mokėti PVM.           Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje iÅ¡dėstė motyvus dėl apelianto bei kitų nuteistųjų, kurie nuosprendžio neskundžia – S. R. ir V.

K. argumentų, kad pagal fiktyvias sÄ skaitas faktÅ«ras PVM mokestį biudžetui turėjo sumokėti UAB „S.“, UAB “B.” ir UAB “E.”, su kuriais sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, kad iÅ¡raÅ¡ytos PVM sÄ skaitos faktÅ«ros yra fiktyvios, o pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymo 3 str. nuostatas pareiga mokėti PVM kyla tik realiai prekes ar paslaugas tiekusiems asmenims, todėl nesant pridėtinės vertės mokesčio objekto – suteiktos prekės ar paslaugos, UAB “S.”, „B.“, „E.“ nekilo pareiga mokėti PVM, o tariamÄ prekių pirkimÄ buhalterinėje apskaitoje apskaitę asmenys neįgijo teisės į PVM atskaitÄ - fiktyvÅ«s sandoriai nepanaikino jų pareigos teisingai deklaruoti ir tinkamai sumokėti PVM, nors Å¡iais fiktyviais sandoriais to buvo siekiama.

Byloje esančiais anksčiau aptartais įrodymais nustatyta, kad kaltinamieji E. K., S. R., V. K. bei R. V. žinojo, jog atitinkamai pagal minėtas bendrovių UAB „S.“, UAB “B.”, UAB “E.” iÅ¡raÅ¡ytas PVM sÄ skaitas faktÅ«ras jokios Å«kinės operacijos su UAB ,,E.“ nevyksta. Aukščiau aptartais veiksmais buvo siekiama ne realaus prekių įsigijimo, prisiimant visus iÅ¡ to kylančius mokestinius įsipareigojimus, o prieÅ¡ingų tikslų – neteisėtos mokestinės naudos gavimo, kuria suinteresuoti buvo visi Å¡ios nusikalstamos schemos dalyviai.

         Pirmosios instancijos teismo iÅ¡vados dėl tyčios kryptingumo yra teisingos, jos neprieÅ¡tarauja teismų praktikoje įtvirtintoms nuostatoms.          Byloje nustatyta sukčiavimo PVM srityje schema, kuomet viena įmonė, sudaro fiktyvius sandorius su kita įmone dėl tariamo prekių ar paslaugų pirkimo ir už jas apmoka. Ä®monė, gavusi pinigus pagal fiktyvų sandorį, tiesiogiai ar per ilgesnę įmonių grandinę, iÅ¡gryninusi pervestas lėšas, gražina jas pirmai įmonei, sau pasilikdama maždaug PVM dydį atitinkančiÄ grynųjų pinigų sumÄ .

Ä®monė – nagrinėjamu atveju – UAB “E.” įtraukdama į apskaitÄ ir deklaruodama fiktyvias PVM sÄ skaitas faktÅ«ras, dar papildomai įgyja ir teisę į PVM atskaitÄ , taip kompensuodama tos grynųjų pinigų dalies praradimÄ , kuris liko įmonėje, kuriai buvo pervesti pinigai pagal fiktyvų sandorį. Å ios schemos bÅ«tinas elementas yra tai, kad didžioji grynųjų pinigų dalis grįžta pinigus pagal fiktyvų sandorį pervedusiai įmonei. Jei didžioji piniginių lėšų dalis nebÅ«tų grÄ Å¾inama įmonei, pervedusiai pinigus, paminėta PVM grobstymo schema netektų ekonominės prasmės, nes vien pagal PVM atskaitÄ gaunamos lėšos, įmonei nekompensuotų pagal fiktyvius sandorius pervedamų ir grynais negrÄ Å¾inamų pinigų praradimo.         Apelianto manymu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė bendrininkavimÄ reglamentuojančias normas, nuosprendyje neiÅ¡dėstė motyvų dėl bendrininkavimo objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių buvimo.

Tokie apelianto argumentai yra nepagrįsti.         Bendrininkavimas yra tyčinės nusikalstamos veikos padarymo forma, kai veika padaroma bendromis kelių asmenų pastangomis; jų veikos bendrumas; susitarimas daryti nusikalstamÄ veikÄ kartu ir tyčios bendrumas, kai kiekvienas bendrininkas suvokia, kad daro nusikalstamÄ veikÄ ne vienas, o bendrai su kitu asmeniu (ar kitais asmenimis). Bendrininkų grupė yra tada, kai bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje du ar daugiau asmenų susitaria nusikalstamÄ veikÄ daryti, tęsti ar užbaigti, jei bent du iÅ¡ jų yra vykdytojai (BK 25 str. 2 d.).

Bendrininkavimo subjektyvieji požymiai yra tyčia ir susitarimas. Tyčia bendrininkavimo atveju pasireiÅ¡kia tuo, kad kiekvienas bendrininkas suvokia, kad jis dalyvauja bendrai su kitais asmenimis nusikaltimo padaryme. Susitarimas gali bÅ«ti sudaromas bet kurioje nusikalstamos veikos stadijoje, jis gali bÅ«ti iÅ¡ankstinis ir staiga kilęs, sudaromas žodžiu, raÅ¡tu, konkliudentiniais veiksmais. Pagal teismų praktikÄ , bendrininkavimas – tai bendra kelių asmenų veikla, dėl to visos dėl veikos kilusios pasekmės inkriminuojamos kiekvienam iÅ¡ bendrininkų, nepriklausomai nuo kiekvieno iÅ¡ jų vaidmens, veiksmų pobÅ«džio bei intensyvumo ir indėlio į nusikaltimo padarymÄ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis Nr. 2K-394/2008).

Bendravykdytojas yra ne tik tas asmuo, kuris pats realizuoja visus nusikalstamos veikos sudėties objektyviuosius požymius, bet ir tas, kuris realizuoja dalį jų.E. K. patvirtino buvus susitarimÄ su S. R. dėl įmonių fiktyvioms sÄ skaitoms faktÅ«roms iÅ¡raÅ¡yti suradimo ir Å¡ios veiklos koordinavimo. Å is patvirtino tuo klausimu kreipęsis į K. K. K.. Apie bendrus susitikimus ir susitarimus dalyvaujant V. K. ir R. V. yra parodęs J. A., kurio atžvilgiu ikiteisminis tyrimas nutrauktas. E. K. parodė, kad tiesiogiai bendravo su visų tarimus sandorius forminusių įmonių vadovais, aptaręs sutarties sÄ lygas, tokio susitikimo buvimÄ patvirtino ir N. Å ., R.

V., M. K.. Nėra bÅ«tina nustatyti, jog visi bendrininkai buvo iÅ¡samiai aptarę nusikalstamos veikos detales. E. K. nurodė, jog jie, kaip įmonių vadovai, susitikdavo asmeniÅ¡kai su visais fiktyvias sÄ skaitas iÅ¡raÅ¡yti sutikusių įmonių atstovais, pasiraÅ¡ydami sutartis aptardavo susitarimo sÄ lygas. Kaltinime minimų įmonių vadovai (taip pat ir neformalÅ«s) bei vidiniais ryÅ¡iais su įmonėmis nesusiję asmenys suprato, kad nesant realių sandorių, negali bÅ«ti suraÅ¡omi dokumentai, pervedami pinigai, jie didelėmis sumomis iÅ¡gryninami, perduodami (to niekur neužfiksuojant) pasitelkiant bendrininkų grandinę, kurių kiekvienas buvo suinteresuotas už savo atliktus veiksmus, kaip indėlį į bendrÄ nusikalstamÄ rezultatÄ , gauti atlygį iÅ¡ fiktyvių sandorių pagrindu pervestų pinigų (tarp kurių ir PVM) sumų.

Akivaizdu, kad minėtas atlygis bendrininkams ir galėjo bÅ«ti mokamas bÅ«tent dėl to, kad buvo naikinamos juridinių asmenų prievolės valstybei sumokėti dideles pinigų sumas. Uždarame rate sudaryti verslo logikos požiÅ«riu nepateisinami sandoriai, rodo, kad juos sudarę asmenys suprato, jog veikia fiktyviai siekdami bendro tikslo, sudaryti galimybę apgauti valstybę. IÅ¡ kaltinamųjų parodymų, jų veikimo bÅ«do, intensyvumo matyti, jog minėti fiktyvÅ«s sandoriai buvo sudaryti sÄ moningai – siekiant gauti sutartÄ neteisėtÄ atlygį.

Nurodytų aplinkybių visuma duoda pagrindÄ iÅ¡vadai, kad kaltinamieji suvokė ir žinojo, jog įmonių atstovų pagal pateiktus duomenis paruoÅ¡tos ir per bendrininkų grandinę UAB “E.” vadovui pateiktos suklastotos PVM sÄ skaitos faktÅ«ros bus įtrauktos į jas įsigijusių įmonių buhalterinę apskaitÄ (nes tuo tikslu jos ir buvo perkamos), tokiu bÅ«du Å¡ių fiktyvių dokumentų pagrindu bendrovės įgaus galimybę įtraukti į atskaitÄ fiktyviai sukurtÄ pirkimo PVM, taip įgydamos teisę jo dydžiu mažinti mokėtinÄ PVM.

Be to, byloje nustatyta, kad fiktyvias sÄ skaitas faktÅ«ras iÅ¡raÅ¡iusiomis įmonėmis buvo skubama atsikratyti, parduodant jas fiktyviems akcininkams, taip pat buvo siekiama atsikratyti Å¡ių įmonių dokumentais. Teisme S. R., V. K., E. K. nurodė, kad jautė tam tikrÄ nepasitikėjimÄ surastomis įmonėmis. Vėliau kilo įtarimų, kad Å¡ios nemoka PVM, tai buvo bandoma aiÅ¡kintis per S. R., toliau – per K. K., R. V.. Tiek S. R., tiek V. K. ir R. V. teigė, kad jie buvo reikalingi tam, kad surastų galinčias PVM sÄ skaitas faktÅ«ras iÅ¡raÅ¡yti įmones, tačiau minėti kaltinamieji negalėjo paaiÅ¡kinti, kam jų paslaugos buvo reikalingos po to, kai minėtos įmonės buvo surastos, o įmonių vadovai susitiko ir pabendravo tiesiogiai su E. K..

Tiek teorijoje, tiek praktikoje laikomasi nuostatos, kad, esant bendrininkavimui, pripažįstant asmenį vykdytoju, pakanka, kad jis bent iÅ¡ dalies realizuotų objektyvius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Baudžiamasis įstatymas nereikalauja, kad visi bendravykdytojai visiÅ¡kai realizuotų BK specialiosios dalies straipsnio dispozicijoje apraÅ¡ytÄ pavojingos veikos požymį. Taikant Å¡iÄ nuostatÄ sukčiavimui, vykdytoju laikytinas tas, kuris atlieka veiksmus, realizuojančius turtinės naudos gavimo ir/ar apgaulės požymius.

Tačiau pažymėtina, kad PVM sukčiavimo specifika pasireiÅ¡kia tuo, kad neteisėtos PVM naudos įgijėjas formaliai yra juridinis asmuo (įmonė), taigi nusikalstama veika pirmiausia reiÅ¡kiasi kaip juridiniai veiksmai vadovaujant, kontroliuojant ar atstovaujant juridiniam asmeniui. Todėl PVM sukčiavimo vykdymu laikytini ne tik fiziniai veiksmai įgyjant suklastotas sÄ skaitas faktÅ«ras, jas apskaitant, įraÅ¡ant melagingus duomenis į PVM deklaracijas, pateikiant jas VMI, disponuojant neteisėtai gautais pinigais ir pan., bet ir vadovaujančias pareigas einančių asmenų atitinkamų sprendimų taip veikti priėmimas, nurodymų davimas pavaldiems asmenims ir pan.

Taigi kaltieji asmenys, kurie atsakingi už juridinio asmens veiklÄ ar eina jame vadovaujančias pareigas, koks bebÅ«tų jų dalyvavimas PVM nusikalstamoje schemoje, laikytini vykdytojais. Ir visai nesvarbu, ar jie asmeniÅ¡kai dalyvavo klastojant ar įgyjant suklastotas sÄ skaitas faktÅ«ras, jas apskaitant, įraÅ¡ant melagingus duomenis į PVM deklaracijas, pateikiant jas VMI, ar davė nurodymus tai daryti kitiems, ar tiesiog dalyvavo priimant sprendimÄ naudoti įmonę PVM sukčiavimo nusikalstamoje schemoje.          Pridėtinės vertės mokestis yra netiesioginis mokestis, kuris sumokamas už prekių tiekimÄ ir paslaugų teikimÄ , tenkinant Å¡ias sÄ lygas: prekės tiekiamos ir (arba) paslaugos teikiamos už atlygį; prekių tiekimas ir (arba) paslaugų teikimas pagal Pridėtinės vertės mokesčio įstatymÄ vyksta Å¡alies teritorijoje; prekes tiekia ir (arba) paslaugas teikia apmokestinamasis asmuo, vykdydamas savo ekonominę veiklÄ , t. y. veikdamas kaip toks.

PVM sumoka galutinis vartotojas (pirkėjas), PVM mokamas kiekvienoje civilinės apyvartos stadijoje už įgyjama prekes ir paslaugas, o vėliau su Å¡iomis prekėmis ir paslaugomis sukÅ«rus pridėtinę vertę atskaitomas. Parduodant prekes ar paslaugas, pardavėjas buhalteriniuose dokumentuose (sÄ skaitose faktÅ«rose ir kt.) iÅ¡skiria PVM, kurį sumoka pirkėjas. Tačiau pardavėjas neįgyja nuosavybės teisės į iÅ¡ pirkėjo gautÄ PVM, o privalo Å¡ias lėšas sumokėti valstybei įstatymo nustatyta tvarka.

Tuo pačiu pirkėjas, kuris yra PVM mokėtojas, įgyja teisę pardavėjui sumokėtÄ PVM įtraukti į PVM atskaitÄ ir Å¡ia suma sumažinti prievolę mokėti valstybei PVM. Kaip jau minėta, prekės įsigijimas ir jos panaudojimas PVM apmokestinamoms prekėms įgyti ar paslaugoms teikti turi bÅ«ti realus, t. y. tokie veiksmai turi bÅ«ti atlikti realiai, o ne vien užfiksuoti buhalterinės apskaitos dokumentuose.Apeliaciniame skunde teigiama, kad byloje nebuvo tiriamos aplinkybės ar fiktyvias sÄ skaitas-faktÅ«ras iÅ¡raÅ¡iusios įmonės nėra sumokėjusios PVM mokesčio, tačiau UAB “S.”, UAB “B.”, UAB “E.” finansiniuose dokumentuose, kurie buvo paimti atliekant tyrimÄ , nėra jokių duomenų apie tai, kad PVM mokestis bÅ«tų sumokėtas.

IÅ¡ E. K. veiksmų akivaizdu, jog, prieÅ¡ingai nei jis teigia, tikslas suklaidinti – apgaulė, jo veiksmuose buvo. Jis, perduodamas netikrus dokumentus bendrovės buhalterijai, suprato ir žinojo, kad bendrovei pateikus tikrovės neatitinkančiÄ PVM mokesčio deklaracijÄ , atsiras jo norimos pasekmės – galimybė įgyti valstybės biudžeto lėšų nesumokėtų PVM mokesčių pavidalu. Taigi nuteistojo E. K., kuris žinojo ir suprato, kad nėra paties PVM objekto, nes dokumentuose nurodytų prekių UAB “E.” iÅ¡ UAB “S.”, UAB “B.” ir UAB “E.”, nepirko, veiksmuose yra esminis sukčiavimo požymis – apgaulės panaudojimas prieÅ¡ turto savininkÄ , Å¡iuo atveju, prieÅ¡ valstybę, turint tikslÄ panaikinti turtinę prievolę – sumokėti Lietuvos Respublikos biudžetui 187 425 Lt (54 282 Eur) PVM.

Kaltinamieji S. R., V. K. ir R. V. nurodė, kad buvo tiesiog tarpininkai tarp įmonių, vežiojantys dokumentus ir pinigus, tačiau tai paneigia byloje surinktų įrodymų analizė. E. K. nurodė, kad suprato S. R. dalyvavimÄ schemoje, kaip garantÄ , kad viskas tarp įmonių vyks sklandžiai, nes santykiai tarp senų pažįstamų dar nuo darbo UAB „V.“ laikų buvo grindžiami pasitikėjimu, veikimo schemos žinojimu. IÅ¡ paties S. R. parodymų matyti, kad žinojo neteisėtos veiklos mechanizmÄ , jį aptarė su E. K..

BÅ«tent S. R. paaiÅ¡kino, kaip bus veikiama, V. K., nurodydamas, kokio atlygio Å¡is ir jo rasti žmonės gali tikėtis. Per S. R. surastoms įmonėms buvo perduodami duomenys, reikalingi fiktyvių PVM SÄ skaitų faktÅ«rų suraÅ¡ymui, ir grÄ Å¾inami iÅ¡gryninti pinigai atitinkamai E. K.. Atsižvelgiant į tai kas iÅ¡dėstyta, apeliacinės instancijos teismas daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismo nuosprendyje aptarti faktiniai duomenys, kuriuos teismas pagrįstai pripažino E. K. kaltę patvirtinančiais įrodymais, vieni kitus papildo ir nustatytomis aplinkybėmis patvirtina, jog jis padarė jam inkriminuotÄ nusikalstamÄ veikÄ , numatytÄ BK 182 straipsnio 2 dalyje, todėl naikinti nuosprendį skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 1 d. 1 p.,           n u t a r ė:          nuteistojo E. K. apeliacinį skundÄ atmesti. Teisėjai                                                                                           Virginija Liudvinavičienė                                                                                                        Jurgita Mačionytė                                                                                                         Vitalija NorkÅ«naitė