4fbec370-9ef4-42fc-8756-dd19e2b29697 · Alytaus apylinkės teismas

?Civilinė byla Nr. e2YT-698-780/2019; Proceso Nr. 2-27-3-00624-2018-7; Procesinio sprendimo kategorijos: 3.2.6.5; 3.4.5.1; 3.4.5.2 (S) ALYTAUS APYLINKĖS TEISMAS S P R E N D I M A S LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2019 m. gegužės 21 d. Lazdijai Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rÅ«mų teisėjas RamÅ«nas Å arka, sekretoriaujant Samantai StankevičiÅ«tei, dalyvaujant pareiÅ¡kėjui G. R. ir jo atstovei advokato padėjėjai Monikai Å ereikienei, suinteresuotų asmenų atstovams Vytautui Stankevičiui ir Virginijai Jermalavičienei, vieÅ¡ame teismo posėdyje iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ dėl juridinę reikÅ¡mę turinčio fakto nustatymo pagal pareiÅ¡kėjo G.

R. pareiÅ¡kimÄ , suinteresuoti asmenys PravieniÅ¡kių pataisos namai–atviroji kolonija ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos. Teismas n u s t a t ė : PareiÅ¡kėjas G. R., periodinės netekto darbingumo kompensacijos ir žalos atlyginimo gavimo tikslu, praÅ¡o nustatyti juridinę reikÅ¡mę turin­­­tį faktÄ , kad 1989 m. sausio 17 d. jis buvo sužalotas nelai­min­go atsitikimo kelyje iÅ¡ darbo metu. PareiÅ¡kimas grindžiamas pareiÅ¡kime nurodytais argumentais (t. 1, b. l. 1-4) ir teismo posėdyje pareiÅ¡kėjo pateiktais paaiÅ¡kinimais.

Teismo posėdyje pareiÅ¡kėjas paaiÅ¡kino, kad pagal Alytaus teismo sprendimÄ jis 1989 m. buvo priverstinai gydomas dėl alkoholizmo PravieniÅ¡kių gydomajame darbo profilaktoriume ir ten dirbo brigadininku. Tarp darbo vietos ir bendrabučio buvo apie 200 metrų. Darbo vietÄ ir bendrabutį skyrė tvora ir patikrinimo postas. 1989-01-17 jis ėjo iÅ¡ darbo po antros pamainos, kuri truko nuo 15 val. iki 22 val., ir praėjęs patikrinimo postÄ bei lipdamas į savo bendrabutį pajuto smÅ«gį į galvÄ iÅ¡ nugaros pusės. Tai įvyko lipant į antrÄ bendrabučio aukÅ¡tÄ , kuriame jis gyveno.

Jis prarado sÄ monę ir jÄ atgavo tik Kauno klinikų ligoninėje. Gulint ligoninėje dėl Å¡io įvykio jį klausinėjo kažkokie asmenys su milicijos apranga. Jokių nedarbingumo dokumentų dėl sužalojimo jam neiÅ¡rašė, o į milicijÄ jo daugiau nekvietė. Ligoninėje gulėjo iki 1989-02-07. Po to jį grÄ Å¾ino į PravieniÅ¡kių gydomÄ jį darbo profilaktoriumÄ ir paguldė į vietinę ligoninę, o vėliau iÅ¡vežė į Žiegždrių psichiatrinę ligoninę. Po to dėl sveikatos KaiÅ¡iadorių teismas 1989-04-29 jį paleido iÅ¡ PravieniÅ¡kių gydomojo darbo profilaktoriumo anksčiau laiko.

Iš gydomojo darbo profilaktoriumo 1989 metais ji nebuvo pabėgęs, įrašai apie tai Žiegždrių psichiatrinės ligoninės pateiktoje jo ligos istorijoje yra neteisingi ir supainioti su 1993 metų jo pabėgimu iš šio profilaktoriumo. 1994-02-28 jam paskyrė netekto darbingumo grupę dėl šios galvos traumos. Pareiškėjo pareiškime nurodoma, kad Pravieniškių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijos administracija įvykio tinkamai neįformino, neinformavo valstybinės darbo inspekcijos ir tokiu būdu, tikėtina siekiant nuslėpti įvykį, pasinaudojo sunkia pareiškėjo sveikatos būkle bei išvengė finansinių išlaidų.

BÅ«tent dėl tokių PravieniÅ¡kių pataisos bendrojo režimo darbų kolonijos veiksmų daugelis dokumentų dėl Å¡io įvykio nebuvo įforminta, o buvę neiÅ¡liko, todėl pareiÅ¡kėjas neturi kito kelio kaip tik kreiptis į teismÄ dėl praÅ¡omo nustatyti fakto konstatavimo. Suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba savo atsiliepime nurodė, kad pareiÅ¡kėjas 2018-06-08 pateikė Fondo valdybos Lazdijų skyriui praÅ¡ymÄ skirti kompensacijÄ dėl nelaimingo atsitikimo pakeliui iÅ¡ darbo, kuris, pasak pareiÅ¡kėjo, įvyko 1989-04-29 PravieniÅ¡kių gydymo-darbo profilaktoriume.

Fondo valdybos Alytaus skyriaus 2018-06-26 raÅ¡tu Nr. (9.1) R1-7698 pareiÅ¡kėjas buvo informuotas, kad pagal Žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga laikinojo įstatymo (toliau – Laikinasis įstatymas) 9 straipsnį, pagrindiniu nelaimingo atsitikimo darbe priežasties įrodymu gali bÅ«ti nelaimingo atsitikimo darbe tyrimo aktai, teismo nuosprendžiai, sprendimai, kiti dokumentai, kuriuose yra žinių apie nelaimingÄ atsitikimÄ darbe. Žalos atlyginimÄ apskaičiuoja ir moka darbdaviai, įmonės, įstaigos, organizacijos, Å«kininkai, atsakingi už žalos atlyginimo mokėjimÄ (Laikinojo įstatymo 20 straipsnis).

Pagal Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalį, žalos atlyginimo mokėjimo prievolė pereina valstybei tais atvejais, kai įmonei iÅ¡kelta bankroto byla, kai įmonė likviduojama dėl bankroto, taip pat kai įmonė neveikia ir jai netaikoma bankroto procedÅ«ra bei dėl lėšų ir turto stokos įmonėje pagal teismo antstolių kontoros dokumentus nėra galimybės iÅ¡ieÅ¡koti nukentėjusiems teismo priteistÄ Å¾alos atlyginimÄ ; taip pat kai įmonė yra likviduota ir (ar) iÅ¡registruota, kai nėra jos teisių ir pareigų perėmėjo, tačiau žalos atlyginimas nebuvo nei iÅ¡mokėtas, nei kapitalizuotas, nei Å¡i prievolė perduota aukÅ¡tesniajai organizacijai.

Fondo valdybos Alytaus skyrius 2018-06-26 raÅ¡tu Nr. (9.1) R1-7698 informavo pareiÅ¡kėjÄ , kad nesant jokių dokumentų, patvirtinančių nelaimingo atsitikimo pakeliui iÅ¡ darbo faktÄ ar valstybės prievolę perimti žalos atlyginimo mokėjimÄ , Fondo valdybos Alytaus skyrius neturi teisinio pagrindo mokėti žalos atlyginimÄ pareiÅ¡kėjui, ir kad pateikus reikiamus dokumentus, pareiÅ¡kėjo praÅ¡ymas bus nagrinėjamas iÅ¡ naujo. Pažymima, kad nagrinėjamu atveju žalos atlyginimo prievolė pereitų valstybei ir jÄ vykdytų Fondo valdybos teritorinis skyrius tuo atveju, jeigu atsakinga už žalÄ Ä¯monė bankrutuotų, bÅ«tų likviduota (nesant teisių ir pareigų perėmėjo) ar privatizuota (Laikinojo įstatymo 181 straipsnio 1 dalis).

Atkreipiamas dėmesys, kad Laikinojo įstatymo 18 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad įmonę, įpareigotÄ atlyginti nukentėjusiajam žalÄ dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga reorganizavus (pasikeitus įmonės pavadinimui), reikalavimai atlyginti žalÄ pereina tos įmonės teisių perėmėjui. Atsiliepime nurodoma, kad net jeigu pareiÅ¡kėjo praÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas bÅ«tų nustatytas, tai nebÅ«tų pagrindas skirti pareiÅ¡kėjui iÅ¡mokas iÅ¡ valstybės biudžeto lėšų remiantis Laikinojo įstatymo 18 straipsnio 1 dalimi, nes PravieniÅ¡kių pataisos namai – atviroji kolonija tebėra valstybinė įmonė, ji nėra bankrutavusi, likviduota nesant teisių ir pareigų perėmėjo, ar privatizuota (t. 1, b. l. 42-44).

Teismo posėdyje atstovė palaikė atsileipime nurodytus argumentus ir sprendimÄ prašė priimti teismo nuožiÅ«ra. Suinteresuotas asmuo PravieniÅ¡kių pataisos namai–atviroji kolonija su pareiÅ¡kimu nesutinka. Atsiliepime nurodoma, kad pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį taikomas 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminas reikalavimams dėl žalos atlyginimo, o pareiÅ¡kėjas yra praleidęs šį terminÄ , todėl juridinio fakto nustatymas nesukels teisinių pasekmių (t. 1, b. l. 36-38). Teismo posėdyje suinteresuoto asmens atstovas paaiÅ¡kino, kad pareiÅ¡kėjas nenurodė teisės normų, dėl kurių praÅ¡omas nustatyti juridinis faktas sukels teisines pasekmes.

Pareiškėjo nurodomas įvykis įvyko tuomet, kai negaliojo teisės aktai, kuriais jis remiasi siekdamas žalos atlyginimo. Byloje nėra įrodymų prašomų faktų visumai nustatyti, nes objektyviai įrodyta tik tai, kad pareiškėjas buvo sužalotas ir pristatytas į Kauno klinikas. Tačiau kur jis buvo sužalotas, kada buvo sužalotas įrodymų nėra. Jis galėjo būti sužalotas bet kuriuo metu, bet kurioje vietoje ir nebūtinai bendrabutyje. Pareiškėjas pats nurodė, kad jo apklausti buvo atvykę milicijos pareigūnai, todėl turėjo būti iškelta baudžiamoji byla dėl jo sužalojimo.

Pravieniškių gydomajame darbo profilaktoriume priverstinai gydomi asmenys buvo ir priverstinai įdarbinami, tačiau dirbo įvairiose vietose, bet ne būtinai pačiame Pravieniškių gydomajame darbo profilaktoriume. Jie galėjo dirbti kitose įstaigose, pavyzdžiui Kaišiadorių mechanizuotoje kolonoje Nr. 77, Kauno naftos bazėje. Tokiu atveju jų darbdavys buvo šios įstaigos. Nuteistojo atlyginimo asmens kortelėje surašomi duomenys būdavo vienodi, nepriklausomai nuo to, ar asmuo dirbo kitoje įstaigoje, ar pačiame gydomajame darbo profilaktoriume.

PareiÅ¡kėjo nurodomi baldai gydomajame darbo profilaktoriume nebuvo gaminami, nes ten buvusiame gamybos ceche buvo gaminami metaliniai darbastaliai. Baldai buvo gaminami PravieniÅ¡kių bendrojo režimo kolonijoje, kurioje jis bausmę atlikinėjo anksčiau, todėl pareiÅ¡kėjas galimai painioja savo darbo vietÄ , laikotarpius ir darbdavį. PareiÅ¡kėjas nurodė, kad sužalotas buvo bendrabutyje, po to, kai praėjo patikrinimo postÄ . Vadinasi jo kelionė iÅ¡ darbo į gyvenamÄ jÄ vietÄ jau buvo pasibaigusi ir Å¡is įvykis buvo susijęs ne su darbu, o buvo buitinis konfliktas.

Visas gydomasis darbo profilaktoriumas buvo aptvertas ir jame buvo gyvenamasis bendrabutis bei darbo cechas. Vienas patikrinimo postas buvo pačiame bendrabutyje, o kitas - prie tvoros vartų. Atstovas pažymėjo, kad pareiÅ¡kėjas Å¡iuo juridiniu faktu ketina pasinaudoti vėliau, siekdamas PravieniÅ¡kių pataisos namų atsakomybės, todėl jo sužalojimo aplinkybės turi bÅ«ti nagrinėjamos ginčo teisenos tvarka, o ne nustatant juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ . Be to, pagal 1966-08-26 LTRS Aukščiausios Tarybos prezidiumo įsakÄ â€žDėl piktybinių girtuoklių (alkoholikų) ir narkomanų priverstinio gydymo ir darbinio perauklėjimo“, pareiÅ¡kėjo priverstinis gydymas ir priverstinis darbas buvo administracinio poveikio priemonė ir nesukÅ«rė darbo santykių, todėl net ir nustačius pareiÅ¡kėjo praÅ¡omÄ faktÄ jis nesukurs teisinių pasekmių, nes PravieniÅ¡kių gydomasis darbo profilaktoriumas neturėjo darbdavio pareigų.

Pagal šį įsakÄ priverstinai įdarbintieji buvo draudžiami tik pensijai, bet ne nuo nelaimingų atsitikimų darbe. Teismas k o n s t a t u o j a : Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas G. R. pagal 1988-04-26 Alytaus rajono liaudies teismo nutarimÄ , kuriuo jam buvo paskirtas priverstinis gydymas vieneriems metams, buvo gydomas PravieniÅ¡kių Gydomajame darbo profilaktoriume, jo apskaitos kortelėje nurodyta: priverstinio gydymo termino pradžia 1988-04-29; KaiÅ¡iadorių rajono liaudies teismas 1989-04-23 terminÄ pratęsė 2 mėnesiams; iÅ¡leistas 1989-06-29 pasibaigus terminui (t. 2, b. l. 13, 17).

IÅ¡ nuteistojo atlyginimo asmens kortelės nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas G. R., bÅ«damas Gydomajame darbo profilaktoriume, dirbo ir 1988 m. gegužės-rugpjūčio mėnesiais bei 1989 m. sausio mėnesį gavo darbo užmokestį, tačiau socialinio draudimo įmokos už jį nebuvo mokamos (t. 1, b. l. 24-29). Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apkaitymo pažymos Nr. 5 priede „Duomenys apie asmens pajamas iki 1994-01-01 prily­gi­namas draudžiamosioms pajamoms“ laikotarpis nuo 1989-01-01 iki 1989-06-29 bei Å¡iuo laikotarpiu gautos pajamos įskaityti į pareiÅ¡kėjo G.

R. darbo staÅ¾Ä netekto darbingumo pensijai apskaičiuoti (t. 1, b. l. 20). IÅ¡ Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018-02-08 pažymos Nr. AP-(6.4)-25 nustatyta, kad pagal stacionarių pacientų registracijos knygos įraÅ¡Ä G. R. gydėsi Respublikinės Kauno Klinikinės ligoninės I neurochirurgijos skyriuje nuo 1989-01-17 iki 1989-02-07, jam buvo diagnozuota galvos smegenų trauma, Å«minis periodas, vidutinio sunkumo forma, plaukuos galvos dalies muÅ¡tinė žaizda, galvos smegenų sutrenkimas, gydymo stacionare ligos istorijos neiÅ¡likę (t. 1, b. l. 9).

IÅ¡ VÅ¡Ä® Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus pateiktos pareiÅ¡kėjo G. R. ligos istorijoje esančios epikrizės Nr. 813/89 nustatyta: pareiÅ¡kėjas buvo gydomas nuo 1989-04-11 iki 1989-06-29; jis nurodė, jog 1989 m. sausio mėnesį GDP (Gydomajame darbo profilaktoriume) nukrito nuo laiptų; už pabėgimÄ iÅ¡ zonos buvo pratęstas teistumo laikas (ligos istorija saugoma prie bylos nesuskaitmeninta). PirmÄ kartÄ invalidumas/netektas darbingumas G. R. buvo nustatytas 1994-02-28, Invalidumo pažyma Nr. 12144 patvirtina, kad invalidumo priežastis – bendras susirgimas (t. 1, b. l. 144, 161-162).

Vėliau G. R. dar 13 kartų buvo pakartotinai nustatinėjamas invalidumas/netektas darbingumas ir visais atvejai jo priežastis invalidumo pažymose bei darbingumo lygio pažymose nurodoma – bendros ligos, bendras susirgimas, ligos arba bÅ«klės (t. 1, b. l. 144-168). Dėl nagrinėjamam įvykiui taikytino įstatymo Å ioje byloje pareiÅ¡kėjas siekia nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintį faktÄ , kad galėtų gauti periodinę netekto darbingumo kompensacijÄ ir žalos atlyginimÄ dėl nelai­min­go atsitikimo kelyje iÅ¡ darbo.

Tokius santykius reguliuoja nuo 1997-09-01 galiojantis Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas ir nuo 2000 m. sausio 1 d. įsigaliojęs Lietuvos Respublikos nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų socialinio draudimo įstatymas. Kuris iš šių įstatymų taikytinas priklauso nuo įvykio, kuris gali būti vertinamas kaip nelaimingas atsitikimas, datos. Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinojo įstatymo 23 straipsnio 7 dalies 1 punkte nustatyta, kad šis įstatymas taikomas žalai atlyginti dėl nelaimingų atsitikimų darbe, įvykusių iki 1999 m. gruodžio 31 d.

įskaitytinai. Kadangi pareiÅ¡kėjas buvo sužalotas 1989-01-17, tai nagrinėjamam atvejui taikytinas bÅ«tent Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimo profesine liga laikinasis įstatymas (toliau – Laikinasis Ä®statymas). BÅ«tent Å¡io įstatymo taikymÄ nelaimingiems atsitikimams darbe, įvykusiems iki 1999 m. gruodžio 31 d., pripažįsta ir kasacinis teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2008).

Dėl senaties termino taikymo Sprendžiant pareiÅ¡kėjo reikalavimo pagrįstumÄ pirmiausia atmestinas suinteresuoto asmens PravieniÅ¡kių pataisos namų–atvirosios kolonijos atsiliepime nurodytas argumentas, kad praÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas negali bÅ«ti nustatomas praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytÄ 3 metų ieÅ¡kinio senaties terminÄ reikalavimui dėl žalos atlyginimo. Nors pareiÅ¡kėjas nesikreipė dėl žalos atlyginimo per trejus metus, tačiau tai nereiÅ¡kia, kad vien dėl to jis jau yra praradęs teisę į žalos atlyginimÄ po jo sveikatos sužalojimo darbe.

CK 1.134 straipsnio 4 punktas nustato, kad ieÅ¡kinio senatis netaikoma kitų įstatymų nustatytais atvejais. CK 6.288 straipsnio 2 dalis nurodo, kad jeigu teisę į žalos atlyginimÄ turintys asmenys kreipiasi dėl žalos atlyginimo praėjus trejiems metams nuo jos padarymo dienos, tai atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos. Tokia taisyklė nustatyta ir Laikinojo Ä®statymo 22 straipsnyje, kurio 1 dalis numato, kad žalos atlyginimas nukentėjusiajam mokamas nuo darbingumo netekimo (dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga) nustatymo dienos, jeigu dėl netekto darbingumo kompensacijos skyrimo kreipiamasi per 3 metus nuo teisės į kompensacijÄ atsiradimo dienos, o Å¡io straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu nukentėjusysis dėl žalos atlyginimo kreipėsi praėjus trejiems metams nuo teisės į žalos atlyginimÄ atsiradimo dienos, žalos atlyginimas mokamas nuo kreipimosi dienos.

Taigi, pareiÅ¡kėjas yra praradęs teisę gauti žalos atlyginimÄ už laikÄ nuo darbingumo netekimo nustatymo dienos, nes nesikreipė per tris metus nuo žalos padarymo, tačiau turi teisę pretenduoti į žalos atlyginimÄ nuo kreipimosi dienos. Toks senaties termino taikymo iÅ¡aiÅ¡kinimas pateikiamas ir kasacinio teismo praktikoje, kur nurodama, kad fizinio asmens sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė, todėl reikalavimams dėl Å¡ios teisės pažeidimo netaikoma ieÅ¡kinio senatis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2006 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-512/2006).

Dėl galimybės nustatyti juridinį faktÄ Nepaisant to, kad pareiÅ¡kėjo reikalavimui netaikoma ieÅ¡kinio senatis, jo praÅ¡ymas nustatyti juridinį faktÄ negali bÅ«ti nustatytas tiek dėl to, kad negali sukelti teisinių pasekmių, tiek dėl to, kad neįrodytas pakankamais įrodymais. Dėl galimybės nustatyti juridinį faktÄ teismo tvarka Suformuotoje teismų praktikoje pažymima, kad faktai, iÅ¡vardyti CPK 444 straipsnyje, yra juridiniai ne bet kada ir ne kiekvieno asmens atžvilgiu, o tik tam tikroje įstatymų apibrėžtoje situacijoje, kai, juos nustačius, pareiÅ¡kėjas įgis tam tikrÄ subjektinę teisę.

Tai reiÅ¡kia, kad teismine tvarka negali bÅ«ti nustatinėjami faktai, kurie realiai buvo ar yra, tačiau pagal teisę jie neturi juridinės reikÅ¡mės, t. y. vien tik jų nustatymas nesukurs siekiamų teisinių padarinių. Kasacinio teismo suformuotoje praktikoje pabrėžiama, kad teismas, nustatęs, kad praÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas negali bÅ«ti nustatytas, turi atsisakyti priimti pareiÅ¡kimÄ (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, – civilinę bylÄ nutraukti (CPK 293 straipsnio 1 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2014;

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-613/2013). PareiÅ¡kėjo praÅ¡omas nustatyti faktas negali bÅ«ti nustatytas ypatingosios teisenos tvarka, nes jis nesukels teisinių pasekmių, dėl kurių pareiÅ¡kėjas siekia Å¡io fakto nustatymo. Nagrinėjamu atveju pareiÅ¡kėjas jo sužalojimÄ , įvykusį 1989-01-17, nepagrįstai vertina kaip nelai­min­gÄ atsitikimÄ kelyje iÅ¡ darbo, teisine prasme atitinkantį Laikinajame Ä®statyme numatytÄ nelaimingÄ atsitikimÄ darbe, kuris suteikia teisę reikalauti iÅ¡ darbdavio atlyginti žalÄ .

Laikinojo Ä®statymo 2 straipsnio 3 dalis numato, kad nelaimingas atsitikimas darbe – Å«mus darbuotojo sveikatos pakenkimas dėl trumpalaikio darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio, kai darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl to mirÅ¡ta. Pagal Laikinojo Ä®statymo nuostatas, teisę į žalos atlyginimÄ turi nukentėjusieji, kurių sveikata dėl nelaimingo atsitikimo darbe ar susirgimo profesine liga buvo sužalota Lietuvos Respublikos žalos atlyginimo dėl nelaimingų atsitikimų darbe ar susirgimų profesine liga Laikinojo Ä®statymo 4 straipsnyje nurodytomis aplinkybėmis (Laikinojo įstatymo 5 straipsnis).

Laikinojo Ä®statymo 4 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad įmonės, įstaigos, organizacijos, Å«kinės bendrijos, žemės Å«kio bendrovės, kooperatinės organizacijos (toliau – įmonė), Å«kininkai, dėl kurių kaltės buvo sužalota nukentėjusiojo sveikata arba dėl to jis mirė, susirgo profesine liga, privalo atlyginti Å¡iame įstatyme nustatytÄ Å¾alÄ , jeigu tai įvyksta:

1) nukentėjusiojo darbo vietoje, įmonės patalpose, įmonės teritorijoje arba už jos ribų, kai jis dirba darbo sutartyje sulygtÄ darbÄ arba veikia darbdavio pavedimu ar jo interesais;

2) kai darbuotojas savo iniciatyva dirba įmonėje darbo sutartyje nesulygtÄ darbÄ darbdavio naudai ar jo interesais;

3) kai asmuo darbdavio, jo įgalioto asmens sutikimu dirba įmonėje bet kurį darbÄ darbdavio naudai ar jo interesais, nors darbo sutartis su juo nustatyta tvarka nesudaryta;

4) kai darbuotojas dirba pas Å«kininkÄ darbo sutartyje sulygtÄ darbÄ . Laikinojo Ä®statymo 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu marÅ¡rutu jam vykstant į darbÄ arba grįžtant iÅ¡ darbo, prilyginamas nelaimingam atsitikimui darbe. Nagrinėjamai bylai svarbÅ«s du nurodyto teisinio reguliavimo apsektai. Pirma, sveikatos pakenkimas pripažįstamas nelaimingu atsitikimu darbe ne savaime dėl to, kad jis įvyko, o tik tada, kai dėl nelaimingo atsitikimo darbuotojas netenka darbingumo.

Pagal Laikinojo Įstatymo 2 straipsnio 8 dalį, darbingumo netekimas – darbingumo netekimas dėl nelaimingo atsitikimo darbe arba dėl susirgimo profesine liga, kuris yra išreiškiamas procentais. Pagal Laikinojo Įstatymo 12 ir 13 straipsnius, priklausomai nuo netekto darbingumo procentų išmokama arba vienkartinė, arba periodinė netekto darbingumo kompensacija. Tai reiškia, kad kompensacijai dėl sužalojimo darbe gauti turi būti nustatytas priežastinis ryšys tarp nelaimingo atsitikimo ir darbingumo netekimo.

Kasacinis teismas pabrėžia, kad turi bÅ«ti nustatyta, kuria dalimi darbingumo netekimas buvo nulemtas nelaimingo atsitikimo metu buvusių darbdavio veiksmų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-72/2008). Å iuo atveju nustatyta, kad G. R. galvos trauma, dėl kurios jis praÅ¡o nustatyti nagrinėjamÄ juridinį faktÄ , buvo patirta 1989-01-17, tai patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018-02-08 pažyma Nr. AP-(6.4)-25 apie jo gydymÄ neurochirurgijos skyriuje nuo 1989-01-17 iki 1989-02-07 dėl galvos dalies muÅ¡tinės žaizdos (t. 1, b. l. 9).

Tuo tarpu invalidumas/netektas darbingumas pirmÄ kartÄ G. R. buvo nustatytas 1994-02-28, tai patvirtina invalidumo pažyma Nr. 12144 (t. 1, b. l. 144, 161-162). Pažymėtina, kad po penkių metų nuo patirtos traumos nustatyto G. R. invalidumo priežastis 1994-02-28 invalidumo pažymoje Nr. 12144 nurodyta – bendras susirgimas (t. 1, b. l. 144, 161-162). Vėliau pareiÅ¡kėjui dar 13 kartų buvo pakartotinai nustatinėjamas invalidumas/netektas darbingumas ir visais atvejai jo priežastis invalidumo pažymose bei darbingumo lygio pažymose nurodoma – bendros ligos, bendras susirgimas, ligos arba bÅ«klės (t. 1, b. l. 144-168).

Taigi, pagal Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos pateiktus dokumentus, darbingumo netekimas pareiÅ¡kėjui nustatytas tik praėjus penkiems metams nuo Å¡ioje byloje nagrinėjamo įvykio, o įgaliotos valstybės institucijos nustatė, kad jo darbingumo netekimo priežastis yra bendras susirgimas ir ligos, bet ne galvos trauma, kuriÄ jis patyrė 1989-01-17 nelaimingo atsitikimo metu. Tai reiÅ¡kia, kad nėra jokių įrodymų, kad tarp pareiÅ¡kėjo netekto darbingumo, kuris yra pagrindas reikalauti žalos atlyginimo pagal LaikinÄ jį Ä®statymÄ , ir 1989-01-17 įvykusio nelaimingo atsitikimo grįžtant iÅ¡ darbo yra priežastinis ryÅ¡ys.

Todėl byloje nėra duomenų, leidžiančių pareiÅ¡kėjo sveikatos pakenkimÄ , įvykusį 1989-01-17, pripažinti Laikinojo Ä®statymo 2 straipsnio 3 dalyje ir 4 straipsnio 2 dalyje apibrėžtu nelaimingu atsitikimu grįžtant iÅ¡ darbo, nes neįrodyta, kad bÅ«tent dėl Å¡io nelaimingo atsitikimo pareiÅ¡kėjas neteko darbingumo. Tai reiÅ¡kia, kad net ir nustačius pareiÅ¡kėjo praÅ¡omÄ nustatyti juridinį faktÄ , jis nesukeltų teisinių pasekmių, kurių siekia pareiÅ¡kėjas, nes jo netekto darbingumo priežastimi nustatytas 1994-02-28 jam konstatuotas bendras susirgimas, o ne 1989-01-17 įvykusio nelaimingo atsitikimo grįžtant iÅ¡ darbo metu patirta galvos trauma.

Antras Å¡iai bylai svarbus minėto Laikino Ä®statymo teisinio reguliavimo apsektas yra tas, kad nelaimingas atsitikimas darbe sukelia pareigÄ atlyginti žalÄ darbuotojui tik tuo atveju, jeigu nelaimingas atsitikimas įvyksta darbuotojui dirbant darbo sutartyje sulygtÄ darbÄ arba veikiant darbdavio pavedimu, sutikimu ar jo interesais, nors darbo sutartis su darbuotoju nustatyta tvarka nesudaryta (Laikino Ä®statymo 4 straipsnio 1 dalis). Toks teisinis reguliavimas reiÅ¡kia, kad jis yra taikytinas tik tarp Å¡alių egzistuojantiems darbo sutarties santykiams, kurie yra pagrįsti abipusiu sutarimu ir laisva valia, kai darbuotojas savo noru dirba darbdavio naudai ir jo interesais, o darbdaviui dėl to kyla pareiga atsakyti už darbuotojo sveikatos pakenkimÄ darbe.

Todėl dirbantis asmuo už jo sveikatos pakenkimÄ darbe gali reikalauti žalos atlyginimo tik iÅ¡ savo darbdavio, su kuriuo jį sieja ar siejo abipusiu sutarimu ir laisva valia pagrįsti darbo teisiniai santykiai. Tačiau Å¡ioje byloje nagrinėjami specifiniai santykiai, egzistavę tarp pareiÅ¡kėjo ir įstaigos, kuriÄ jis traktuoja kaip darbdavį, t. y. PravieniÅ¡kių gydomojo darbo profilaktoriumo. Pagal 1986 m. vasario 26 d. Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaku Nr. XI–702 padarytus pakeitimus ir papildymus Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo 1966 metų rugpjūčio 26 d.

įsake „Dėl piktybinių girtuoklių (alkoholikų) ir narkomanų priverstinio gydymo ir darbinio perauklėjimo“ (toliau – Ä®sakas), chroniÅ¡ki alkoholikai, vengiantys savanoriÅ¡kai gydytis arba po gydymo toliau girtaujantys, buvo siunčiami į gydymo-darbo profilaktoriumus priverstiniam gydymui ir darbiniam perauklėjimui nuo vienerių iki dvejų metų (Ä®sako 1 punktas). Ä®sako 8 punkte buvo numatyta, kad: teismo nutarimas pasiųsti asmenį į gydymo darbo profilaktoriumÄ yra pagrindas atleisti jį iÅ¡ darbo neiÅ¡mokant iÅ¡eitinės paÅ¡alpos; buvimo gydymo-darbo profilaktoriume laikas darbo stažo nepertraukia ir įskaitomas į bendrÄ jį darbo staÅ¾Ä ; atostogos už šį laikotarpį neteikiamos; iÅ¡ gydymo-darbo profilaktoriume laikomo asmens darbo užmokesčio arba pensijos nustatyta tvarka daromi iÅ¡skaitymai laikymo profilaktoriume iÅ¡laidoms padengti, taip pat kiti iÅ¡skaitymai sutinkamai su galiojančiais įstatymais; likusioji suma paprastai pervedama Å¡eimai, o jeigu jos nėra, – į jo asmeninę sÄ skaitÄ .

Ä®sako 16 punkte buvo numatyta, kad pasiuntimas į gydymo-darbo profilaktoriumÄ yra administracinė medicininė priemonė ir teistumo neužtraukia. Akivaizdu, kad toks, 1989 metais galiojęs, teisinis reguliavimas reiÅ¡kė, kad tarp pareiÅ¡kėjo G. R. ir PravieniÅ¡kių gydomojo darbo profilaktoriumo buvo susiklostę administraciniai teisiniai santykiai, kuriems visiÅ¡kai nebÅ«dingi visi minėti darbo sutarties santykių požymiai, nes tarp priverstinai gydomo asmens ir įstaigos, kurioje jis priverstinai gydomas, susiklostydavo ne sutartiniai ir laisva valia grindžiami darbo santykiai, o priverstiniai administraciniai teisiniai santykiai, kuriuose abi Å¡ių teisinių santykių Å¡alys dalyvaudavo ne savo noru ir laisva valia, o administracinių santykių pagrindu.

Pažymėtina, kad priverstinis gydymas ir darbinis perauklėjimas (Ä®sako 1 punktas) buvo net tik administracinio poveikio priemonė (Ä®sako 16 punktas), kuri priverstinio gydymo metu nesukurdavo darbo sutarties teisinių santykių tarp priverstinai gydomo asmens ir jį gydančios įstaigos, bet prieÅ¡ingai - teismo nutarimas pasiųsti asmenį į gydymo darbo profilaktoriumÄ buvo pagrindas atleisti jį iÅ¡ darbo neiÅ¡mokant iÅ¡eitinės paÅ¡alpos (Ä®sako 8 punktas). Kitaip tariant priverstinis gydymas ne sukurdavo teisinius darbo santykius, o juo nutraukdavo, iÅ¡saugant asmeniui tik darbo stažo nepertraukiamumÄ ir gydymo-darbo profilaktoriume buvimo laiko įskaitymÄ Ä¯ bendrÄ jį darbo staÅ¾Ä .

Vadinasi priverstinio gydymo metu asmuo nebuvo laikomas darbuotoju, o gydymo-darbo profilaktoriumas nebuvo laikomas jo darbdaviu darbo sutartinių santykių prasme. Kaip minėta, priverstinio gydymo metu asmens buvimo gydymo-darbo profilaktoriume laikas darbo stažo nepertraukė ir buvo įskaitomas į bendrÄ jį darbo staÅ¾Ä (Ä®sako 8 punktas), tačiau kitos darbuotojo socialinės garantijos, kurios priklausė dirbantiems pagal darbo sutartį, tokiems asmenims nebuvo numatytos, nes jiems už priverstinio gydymo laikotarpį atostogos nebuvo suteikiamos, o iÅ¡ jų darbo užmokesčio buvo daromi iÅ¡skaitymai tik laikymo profilaktoriume iÅ¡laidoms padengti, taip pat kiti iÅ¡skaitymai sutinkamai su galiojančiais įstatymais (Ä®sako 8 punktas), bet ne iÅ¡skaitymai socialinio draudimo įmokoms.

Byloje esantys 1989 metų dokumentai kaip tik ir patvirtina Å¡ias aplinkybes. IÅ¡ Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apkaitymo pažymos Nr. 5 priedo „Duomenys apie asmens pajamas iki 1994-01-01 prily­gi­namas draudžiamosioms pajamoms“ matyti, kad laikotarpis nuo 1989-01-01 iki 1989-06-29 bei Å¡iuo laikotarpiu gautos pajamos įskaityti į pareiÅ¡kėjo G. R. darbo staÅ¾Ä netekto darbingumo pensijai apskaičiuoti (t. 1, b. l. 20), o iÅ¡ byloje esančios G. R. nuteistojo atlyginimo asmens kortelės nustatyta, kad pareiÅ¡kėjas, bÅ«damas Gydomajame darbo profilaktoriume, dirbo ir 1988 m. gegužės-rugpjūčio mėnesiais bei 1989 m. sausio mėnesį gavo darbo užmokestį, tačiau socialinio draudimo įmokos už jį nebuvo mokamos, nes apskaitos kortelėje net nėra grafos, skirtos socialinio draudimo įmokoms nurodyti.

Apskaitos kortelės grafoje „iÅ¡skaitymai“ numatyti tik iÅ¡ darbo užmokesčio mokami iÅ¡skaitymai: „maitinimas“; „daiktinis turtas“; „pajamų mokestis“ (t. 1, b. l. 24-29). Taigi, pagal 1989 metais galiojusį teisinį reguliavimÄ priverstinai gydomų asmenų darbas Gydymo-darbo profilaktoriume darbo santykių tarp priverstinai gydomų ir įdarbinamų asmenų bei Gydomųjų darbo profilaktoriumu nesukÅ«rė, toks darbas buvo laikomas administracine priemone - priverstiniu darbiniu perauklėjimu, o gydymo-darbo profilaktoriumas buvo administracinę priemonę vykdančia įstaiga, o ne pareiÅ¡kėjo darbdaviu darbo teisinių santykių prasme.

Todėl PravieniÅ¡kių Gydomasis darbo profilaktoriumas negali bÅ«ti laikomas Laikinojo Ä®statymo 4 ir 6 straipsniuose numatyta įstaiga, atsakinga už žalos atlyginimÄ dėl nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo darbe. Vadinasi, net ir nustačius pareiÅ¡kėjo praÅ¡omÄ nustatyti juridinį faktÄ , jis nesukeltų teisinių pasekmių, kurių siekia pareiÅ¡kėjas, nes 1989-01-17 PravieniÅ¡kių Gydomasis darbo profilaktoriumas nebuvo už jo sveikatos sužalojimÄ atsakingu darbdaviu, kuris atitiktų Laikinojo Ä®statymo 4 ir 6 straipsniuose numatytÄ juridinį asmenį, atsakingÄ už žalos atlyginimÄ dėl nukentėjusiojo sveikatos sužalojimo darbe, o pats pareiÅ¡kėjo sužalojimas nėra susijęs su darbo santykiais, kuriems taikomas Laikinasis Ä®statymas.

Už pareiÅ¡kėjo sveikatos sužalojimÄ turėtų bÅ«ti atsakingas asmuo, kuris, pareiÅ¡kėjo teigimu, sudavė jam smÅ«gį į galvÄ . Dėl praÅ¡omo nustatyti juridinio fakto pagrįstumo Teismas konstatuoja, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė ir visų paties praÅ¡omo nustatyti juridinio fakto aplinkybių, kurios leistų jo patirtÄ galvos traumÄ pripažinti nelaimingu atsitikimu grįžtant iÅ¡ darbo. Pagal Laikinojo Ä®statymo 2 straipsnio 3 dalį nelaimingas atsitikimas darbe – Å«mus darbuotojo sveikatos pakenkimas dėl trumpalaikio darbo aplinkos pavojingo, kenksmingo veiksnio (veiksnių) poveikio, kai darbuotojas netenka darbingumo nors vienai dienai arba dėl to mirÅ¡ta, o pagal Laikinojo Ä®statymo 4 straipsnio 2 dalį nelaimingam atsitikimui darbe prilyginamas ir nelaimingas atsitikimas, įvykęs ne dėl darbuotojo kaltės, įprastiniu, tiesioginiu marÅ¡rutu jam vykstant į darbÄ arba grįžtant iÅ¡ darbo.

Remiantis tokiu nelaimingo atsitikimo grįžtant iÅ¡ darbo apibrėžimu, pareiÅ¡kėjas Å¡ioje byloje turi įrodyti Å¡ių aplinkybių visumÄ :

1) kad 1989-01-17 jis dirbo;

2) kad tÄ dienÄ jis patyrė jo nurodomÄ galvos traumÄ ;

3) kad jo sveikatai buvo pakenkta įprastiniu, tiesioginiu maršrutu jam grįžtant iš darbo;

4) kad jo sveikatai buvo pakenkta ne dėl jo kaltės. Neįrodžius bent vienos iÅ¡ Å¡ių aplinkybių, nustatyti praÅ¡omÄ juridinį faktÄ nėra galimybės. Teismas pripažįsta, kad iÅ¡ visų nurodytų aplinkybių byloje įrodyta tik antroji, t. y. kad pareiÅ¡kėjas 1989-01-17 patyrė galvos traumÄ . Tai patvirtina Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018-02-08 pažyma Nr. AP-(6.4)-25, kurioje nurodyta, kad G. R. gydėsi Respublikinės Kauno Klinikinės ligoninės I neurochirurgijos skyriuje nuo 1989-01-17 iki 1989-02-07, jam buvo diagnozuota galvos smegenų trauma, Å«minis periodas, vidutinio sunkumo forma, plaukuos galvos dalies muÅ¡tinė žaizda, galvos smegenų sutrenkimas (t. 1, b. l. 9).

Å is dokumentas patvirtina pareiÅ¡kėjo paaiÅ¡kinimų dalį, kad bÅ«tent 1989-01-17 jis patyrė galvos traumÄ , nes Å¡iÄ dienÄ jis buvo pristatytas į ligoninę. Tačiau vien tik Å¡ios aplinkybės nepakanka nustatyti praÅ¡omÄ juridinį faktÄ , nes kitos trys nurodytos bÅ«tinos aplinkybės nėra pilnai įrodytos. Kad 1989-01-17 pareiÅ¡kėjas dirbo darbÄ patvirtina jo apskaitos kortelė, kurioje nurodyta, kad jis priverstinai buvo gydytas nuo 1988-04-29 iki 1989-06-29 (t. 2, b. l. 13, 17) ir jo atlyginimo asmens kortelė, kurioje nurodyta, kad 1989 m. sausio mėnesį jis gavo darbo užmokestį (t. 1, b. l. 24-29).

Be to, iÅ¡ Valstybinės socialinio draudimo netekto darbingumo pensijos apkaitymo pažymos matyti, kad laikotarpis nuo 1989-01-01 iki 1989-06-29 įskaitytas į pareiÅ¡kėjo darbo staÅ¾Ä netekto darbingumo pensijai apskaičiuoti (t. 1, b. l. 20). Pagal 1989 metų kalendorių sausio 17 diena buvo antradienis, t. y. darbo diena. Nurodytų duomenų visuma leidžia konstatuoti, kad pareiÅ¡kėjas 1989-01-17 dirbo priverstinį darbÄ , skirtÄ darbiniam perauklėjimui (Ä®sako 1 punktas). Tačiau net ir įrodžius Å¡iÄ aplinkybę, jos nepakanka pareiÅ¡kėjo darbui įrodyti darbo sutarties teisinių santykių prasme.

Kaip minėta, toks darbas pagal jo pobÅ«dį ir teisinę prigimtį nebuvo laikomas darbu, bÅ«dingu darbo teisiniams santykiams, o buvo administracinio poveikio priemonė. Byloje taip pat neįrodytos ir aplinkybės dėl pareiÅ¡kėjo patirtos galvos traumos laiko bei vietos, be kurių neįmanoma nustatyti, ar sužalojimÄ jis patyrė įprastiniu, tiesioginiu marÅ¡rutu grįžtant iÅ¡ darbo. Minėta Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikų 2018-02-08 pažyma patvirtina tik sužalojimo dienÄ , bet nepatvirtina konkretaus sužalojimo laiko ir vietos, nes iÅ¡likusiuose klinikos stacionarių pacientų registracijos knygos įraÅ¡uose nėra duomenų apie tai, kokiu laiku G.

R. buvo pristatytas į ligoninę ir kur jis rastas sužalotas. Pažymoje nurodyta, kad gydymo stacionare ligos istorija nėra išlikusi, todėl išsamesnių duomenų apie pareiškėjo sužalojimo aplinkybes rašytiniai įrodymai byloje nepatvirtina. Iš VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus pateiktoje pareiškėjo G. R. ligos istorijoje esančio 1989-04-10 Konsultavimo ir į pagalbinius kabinetus siuntimo talono, išrašyto Gydymo-darbo profilaktoriumo Nr. 2, taip pat matyti tik tai, kad G.

R. 1989-01-17 buvo rastas pritemusios sÄ monės ir patenkinamoje bÅ«klėje buvo pristatytas į P. JaÅ¡inskio neurochirurgijos skyrių. Tačiau ir Å¡ioje ligos istorijoje nėra duomenų apie tai kokiu laiku jis buvo rastas, kokiu laiku pristatytas į ligoninę ir kokioje tiksliai vietoje buvo rastas sužalotas. Apie pareiÅ¡kėjo 1989-01-17 patirto sužalojimo aplinkybes jokių duomenų nėra ir nei vienoje institucijoje ar archyvuose, į kuriuos perduoti atitinkamų institucijų dokumentai. Byloje teismas užklausė tiek Kauno apskrities vyriausiÄ jį policijos komisariatÄ , tiek KaiÅ¡iadorių rajono policijos komisariatÄ , tiek Lietuvos Respublikos Vidaus reikalų ministerijÄ , tiek Lietuvos ypatingÄ jį archyvÄ ieÅ¡kant 1989 m. dokumentų, susijusių su G.

R. sužalojimo galimu tyrimu, tačiau gauti atsakymai, kad nei vienoje institucijoje ar archyve jokių dokumentų apie pareiÅ¡kėjo sužalojimo tyrimÄ nėra (t. 1, b. l. 115-118, 170-173, 177, 179, 182). Be to, archyvuose nėra ir jokių duomenų apie Gydomajame darbo profilaktoriume dirbusių asmenų darbo laiko grafikus. Taigi, pareiÅ¡kėjas neįrodė, o teismui nepavyko surinkti papildomų įrodymų, apie tai, koks 1989-01-17 buvo G. R. darbo laikas ir koks buvo jo patirtos galvos traumos laikas bei tiksli traumos gavimo vieta.

PareiÅ¡kėjas nurodo, kad sužalotas jis buvo vėlai vakare bendrabučio laiptinėje, nes į gyvenamÄ sias patalpas iÅ¡ darbo ėjo po antros darbo pamainos, kuri truko nuo 15 val. iki 22 val., tačiau byloje nėra jokių kitų įrodymų, kad jis dirbo bÅ«tent antroje pamainoje ir buvo sužalotas bendrabutyje. Todėl teismas konstatuoja, kad negalint nustatyti kada pareiÅ¡kėjas baigė darbÄ 1989-01-17, taip pat negalint nustatyti kada bei kokioje tiksliai vietoje jis patyrė galvos traumÄ , neįmanoma palyginti Å¡ių reikÅ¡mingų laiko momentų ir konstatuoti, kad galvos traumÄ G.

R. patyrė bÅ«tent įprastiniu, tiesioginiu marÅ¡rutu grįžtant iÅ¡ darbo, o ne po darbo ar prieÅ¡ darbÄ , arba nukrypus nuo įprastinio, tiesioginio marÅ¡ruto. Galiausiai pareiÅ¡kėjas neįrodė ir aplinkybės, kad dėl patirtos galvos traumos nėra jo kaltės. Nors pareiÅ¡kėjas teigia, kad jam tyčia į galvÄ sudavė kažkoks asmuo, o byloje nustatyta, kad dėl galvos traumos ir muÅ¡tinės žaizdos jis buvo gydomas ligoninės stacionare, tačiau iÅ¡ minėtų valstybės institucijų ir archyvų atsakymų matyti, kad joks tyrimas dėl pareiÅ¡kėjo tyčinio sužalojimo nebuvo atliekamas ir jokių dokumentų nėra nei vienoje institucijoje ar archyvuose.

Tai leidžia abejoti pareiÅ¡kėjo paaiÅ¡kinimų patikimumu, nes gydymo įstaigos visada turėjo pareigÄ praneÅ¡ti teisėsaugos institucijoms apie sužalotus asmenis, kurie nurodydavo smurtines patirtų sužalojimų aplinkybes. Nors pareiÅ¡kėjas teigia, kad PravieniÅ¡kių Gydomasis darbo profilaktoriumas nuslėpė jo sužalojimo faktÄ , norėdamas iÅ¡vengti nemalonumų, tačiau pažymėtina, kad jis buvo pristatytas į kitÄ gydymo įstaigÄ , kuri neturėjo jokio intereso slėpti galimai padarytÄ nusikalstamÄ smurtinę veikÄ , jeigu pareiÅ¡kėjas apie jÄ bÅ«tų nurodęs medikams.

PrieÅ¡ingai, gydymo įstaiga apie galimai padarytÄ nusikaltimÄ privalėjo praneÅ¡ti tuometinei milicijai. Todėl byloje nustatyta aplinkybė, kad tuometinė LTSR milicija netyrė ir neužfiksavo visiÅ¡kai jokių duomenų apie pareiÅ¡kėjo tyčinį sužalojimÄ ir tokio įvykio net neužregistravo, leidžia spręsti, kad G. R. 1989 metais niekada ir nebuvo niekam nurodęs tokių savo traumos aplinkybių, kurias nurodo Å¡ioje byloje. Å iÄ iÅ¡vadÄ sustiprina ir VÅ¡Ä® Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus pateiktoje pareiÅ¡kėjo G.

R. ligos istorijoje esanti epikrizė Nr. 813/89 bei 1989-04-11 gydytojo įraÅ¡ai, kur nurodyta, kad iÅ¡ subjektyvios anamnezės buvo nustatyta, jog G. R. 1989 m. sausio mėnesį GDP (Gydomajame darbo profilaktoriume) nukrito nuo laiptų. Be to, Å¡ioje ligos istorijoje esančiuose įraÅ¡uos, padarytuose nuo 1989-04-11 iki 1989-06-29, nurodyta, kad net gydymo metu G. R. ne kartÄ buvo rastas girtas, kad jis pats nurodė, jog buvo ne kartÄ pabėgęs iÅ¡ Gydymo darbo profilaktoriumo, dėl ko jam buvo pratęstas priverstinis gydymas.

Ligos istorijoje nėra jokių įrašų apie tai, kad G. R. kad nors bÅ«tų nurodęs, jog galvos traumÄ patyrė dėl tyčia jam suduoto smÅ«gio pakeliui iÅ¡ darbo į gyvenamÄ sias patalpas. Taigi, pareiÅ¡kėjas nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių jo paaiÅ¡kinimus, kad traumÄ jis patyrė dėl tyčinių kito asmens veiksmų, o ne dėl savo kaltės. Byloje esantys duomenys leidžia daryti tik prieÅ¡ingÄ iÅ¡vadÄ nei nurodo pareiÅ¡kėjas – kad jis pats galėjo nukristi nuo laiptų, nes tuo metu buvo jis gydomas nuo alkoholizmo, bėgdavo iÅ¡ Gydomojo darbo profilaktoriumo, gerdavo alkoholį net ir bÅ«damas gydymo įstaigose, pats medikams nurodė kitokias traumos aplinkybes, o ne tyčinį jo sužalojimÄ pakeliui iÅ¡ darbo.

Nors pareiškėjas teismo posėdžio metu teigė, kad VšĮ Respublikinės Kauno ligoninės Psichiatrijos klinikos Marių sektoriaus pateiktoje jo ligos istorijoje esantys duomenys neteisingi, nes yra supainiotas jo pabėgimas iš Gydomojo darbo profilaktoriumo 1993 metais, o ne 1989 metais, kuriais jis nebuvo pabėgęs, tačiau toks pareiškėjo paaiškinimas yra nelogiškas ir paneigtas kitais įrodymais. Visų pirma jo ligos istorijoje padaryti įrašai 1989 metais, todėl juos darant nebuvo galima supainioti su būsimais 1993 metų įvykiais.

Antra, Lietuvos ypatingojo archyvo pateiktoje G. R. apskaitos kortelėje nurodyta, kad priverstinio gydymo terminÄ KaiÅ¡iadorių rajono liaudies teismas 1989-04-23 pratęsė 2 mėnesiams ir jis buvo iÅ¡leistas 1989-06-29 pasibaigus terminui (t. 2, b. l. 13, 17). Taigi, Å¡ie skirtingi raÅ¡ytiniai įrodymai, gauti iÅ¡ skirtingų institucijų, sutampa ir tai patvirtina, kad pareiÅ¡kėjo ligos istorijoje nurodyti duomenys yra teisingi, o jo paties paaiÅ¡kinimai Å¡ioje byloje yra prieÅ¡taringi ir nenuoseklÅ«s. Apibendrinant įrodymų vertinimÄ pažymėtina, kad pareiÅ¡kėjas byloje papildomais įrodymais pagrindė tik aplinkybes, kad 1989-01-17 jis dirbo priverstinį darbÄ ir kad tÄ dienÄ , tačiau nenustatytu laiku, patyrė galvos traumÄ .

Tačiau pareiÅ¡kėjas nepateikė jokių papildomų įrodymų nei dėl savo darbo laiko, nei dėl traumos laiko, nei dėl traumos vietos, nei dėl jo nurodomų smurtinių traumos aplinkybių. PastarÄ sias aplinkybes jis įrodinėjo tik savo paaiÅ¡kinimais, tačiau jie yra prieÅ¡taringi, neatitinka kitų Å¡ios bylos raÅ¡ytinių įrodymų, todėl remiantis vien tik tokiais pareiÅ¡kėjo paaiÅ¡kinimais juridinis faktas negali bÅ«ti pripažįstamas įrodytu. PareiÅ¡kėjas juridinį faktÄ praÅ¡o nustatyti praėjus trisdeÅ¡imčiai metų nuo įvykio, todėl papildomai patikrinti jo paaiÅ¡kinimų patikimumÄ ir teisingumÄ liudytojų parodymais nėra galimybės. Dėl bylos baigties Kaip minėta, nustačius, kad praÅ¡omas nustatyti juridinę reikÅ¡mę turintis faktas negali bÅ«ti nustatytas teismo tvarka, teismas turi atsisakyti priimti pareiÅ¡kimÄ (CPK 137 straipsnio 2 dalies 1 punktas), o jeigu jis jau buvo priimtas, – civilinę bylÄ nutraukti.

Kadangi Å¡ioje byloje teismas nustatė, jog net ir nustačius pareiÅ¡kėjo praÅ¡omÄ faktÄ jis nesukels teisinių pasekmių, tai Å¡ioje byloje yra pagrindas jÄ nutraukti. Tačiau tokia bylos baigtis taikytina tada, kai įrodymai nėra iÅ¡tirti iÅ¡nagrinėjus bylÄ iÅ¡ esmės, nes ji gali bÅ«ti nutraukiama ir nevertinant įrodymų pakankamumo juridiniam faktui pagrįsti. Tuo tarpu iÅ¡nagrinėjus Å¡iÄ bylÄ iÅ¡ esmės ir įvertinus visus įrodymus, teismas konstatuoja ne tik minėtÄ pagrindÄ nutraukti bylÄ , bet ir tai, kad pareiÅ¡kėjas neįrodė visų paties praÅ¡omo nustatyti fakto bÅ«tinų aplinkybių.

Todėl Å¡ioje byloje kartu yra ir pagrindas atmesti pareiÅ¡kimÄ kaip neįrodytÄ . Kadangi byla iÅ¡nagrinėta iÅ¡ esmės, joje buvo surinkti ir iÅ¡tirti visi įmanomi įrodymai, ir teismas konstatuoja, kad jų nepakanka pareiÅ¡kėjo praÅ¡omam nustatyti juridiniam faktui pagrįsti, tai Å¡i byla užbaigtina ne jos nutraukimu, o pareiÅ¡kimo atmetimu, kuris atspindi pareiÅ¡kimo nepagrįstumÄ abiem nurodytais aspektais. Dėl bylinėjimosi iÅ¡laidų Atmetus pareiÅ¡kimÄ bylinėjimosi iÅ¡laidos Å¡ioje byloje galėtų bÅ«ti priteisiamos iÅ¡ pareiÅ¡kėjo, tačiau jis Valstybės garantuojamos pagalbos tarnybos sprendimais yra atleistas nuo bylinėjimosi iÅ¡laidų valstybei dėl savo turtinės padėties (t. 1, b. l. 5-6, 89-90), todėl bylinėjimosi iÅ¡laidos iÅ¡ pareiÅ¡kėjo Å¡ioje byloje nepriteistinos.

Teismas, vadovaudamasis CPK 259, 268 straipsniais ir 444 straipsnio 2 dalies 6 punktu, 448 straipsniu, n u s p r e n d ž i a : PareiÅ¡kėjo G. R. pareiÅ¡kimÄ atmesti. Sprendimas per 30 dienų gali bÅ«ti apskųstas Kauno apygardos teismui, apeliacinį skundÄ paduodant per Alytaus apylinkės teismo Lazdijų rÅ«mus. Teisėjas RamÅ«nas Å arka