2018-02-21 Nr. AB-3526-3-61-3-00251-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-97-662/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00251-2016-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 13.7.1; 13.7.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo N. L. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo N. L. skundą atsakovui Muitinės departamentui prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, trečiasis suinteresuotas asmuo – Kauno teritorinė muitinė, dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas N. L. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas: 1) panaikinti Kauno teritorinės muitinės (toliau – ir KTM) 2015 m. liepos 30 d. sprendimą dėl mokestinės prievolės muitinėje įregistravimo Nr. 5KM19/42-0649S ta apimtimi, kuria sprendimas priimtas pareiškėjo atžvilgiu; 2) panaikinti Muitinės departamento prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2015 m. spalio 6 d. sprendimą Nr. 1A-447; 3) panaikinti Mokestinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimą Nr. S-251(7-263/2015); 4) priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Paaiškino, kad ginčijamais sprendimais pareiškėjas kartu su kitais asmenimis (Ž. L., E. Y. ir A. K.) pripažintas solidariu skolininku muitinei iš viso 105 667,57 Eur mokestinės prievolės sumai. Ginčijami sprendimai grindžiami įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu baudžiamoje byloje Nr. 1-281-256/2015 (toliau – ir Baudžiamasis įsakymas), kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 21 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, t. y. už pasirengimą pažeidžiant nustatytą tvarką įgyti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, toliau jas neteisėtai laikyti, gabenti ir realizuoti, ir nuteistas 100 MGL dydžio bauda.

Baudžiamuoju įsakymu kiti kaltinamieji minėtoje baudžiamojoje byloje buvo nuteisti ne už pasirengimą, o už BK 199 straipsnio 1 dalyje ir 1992 straipsnio 1 dalyje numatytų veikų padarymą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 19 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-239-139/2015 pažymėta, kad rengimusi tiesiogiai į numatytą nusikaltimo dalyką dar nesikėsinama, rengimosi veikoje nėra ir kitų objektyvių sumanyto nusikaltimo sudėties požymių. Trečiasis suinteresuotas asmuo, neatsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas nepradėjo daryti nusikalstamos veikos, o tik jai pasirengė, ir nurodydamas, kad pareiškėjas Baudžiamuoju įsakymu neva buvo nuteistas už baigtą nusikaltimą (BK 1992 str. 1 d.), ginčijamu sprendimu nepagrįstai įregistravo pareiškėjo mokestinę prievolę muitinėje.

Departamentas, priimdamas ginčijamą sprendimą, iš esmės neišnagrinėjo pareiškėjo skundo ir netinkamai įvertino teisinę pareiškėjo padėtį. Komisijos sprendime, kuriuo patvirtintas atsakovo sprendimas, nurodyta, kad Departamento sprendime neteisingai nurodytas teisinis pagrindas. KTM ir Departamento sprendimuose nurodytos faktinės aplinkybės neatitinka tikrovės, šie spendimai nėra tinkamai pagrįsti, o juose nurodomas teisinis pagrindas ir teisinis aplinkybių vertinimas yra skirtingi (KTM pareiškėją muitinės skolininku laiko Bendrijos muitinės kodekso, nustatyto Tarybos reglamentu (EEB) Nr. 2913/92 (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas) 202 straipsnio 3 dalies 3-osios įtraukos pagrindu, Departamentas – 2-osios įtraukos pagrindu, o Komisijos sprendime nurodoma, kad 2-oji įtrauka pareiškėjo atžvilgiu netaikytina, taikytina 3 dalies 3-ioji įtrauka).

Departamentas ir Komisija priešingas išvadas padarė vadovaudamiesi tuo pačiu Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir Teisingumo Teismas) 2005 m. kovo 3 d. sprendimu byloje Nr. C-195/03. Ginčijamuose sprendimuose nepagrįstai nurodoma, kad pareiškėjas padarė BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nors jis tokios veikos nepadarė ir už ją nebuvo teisiamas. Komisija nepagrįstai nusprendė, kad šiuo atveju yra abi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-osios įtraukos sąlygos pripažinti pareiškėją muitinės skolininku.

Pirmoji sąlyga, kad asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes šiuo atveju neegzistuoja, nes Baudžiamuoju įsakymu nustatyta, jog pareiškėjas cigarečių nematė, jų kiekio, rūšies ir buvimo vietos nežinojo, apie cigarečių realizavimo aplinkybes detaliai negalvojo, tik jas iškrovęs ir sužinojęs kiekį būtų ėmęsis konkrečių veiksmų; antroji sąlyga taip pat neegzistuoja, nes nėra pirmosios sąlygos. Be to, pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 2 dalį prekių sulaikymas negali būti laikomas pareiškėjo skolos muitinei atsiradimo momentu, kaip tai nurodoma Komisijos sprendime.

Vadovaujantis Baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 346 straipsnio 1 dalimi, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 58 straipsnio 4 dalimi, mokesčių administratorius ar teismas, spręsdamas pareiškėjo apmokestinimo klausimą, privalo vadovautis įsiteisėjusiame Baudžiamajame įsakyme nustatytomis aplinkybėmis.

3. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. Paaiškino, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalimi, Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendime byloje C-459/07 pateiktu „neteisėto įvežimo“ sąvokos išaiškinimu, nagrinėjamu atveju skola muitinei atsirado sulaikius neteisėtai įvežtas prekes Bendrijos muitų teritorijoje, t. y. jų faktiniu sulaikymo momentu (2013 m. kovo 22 d.). Pažymėjo, jog pareiškėjas patrauktas baudžiamojon atsakomybėn pagal BK, o ginčijamais sprendimais pareiškėjo atžvilgiu pritaikytos mokesčių teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatos. Teisingumo Teismo bylose Nr. C-414/02, Nr. C-454/10, Nr. C-195/03 pažymėta, kad pripažinimui „skolininku“ Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies antros ir trečios įtraukų prasme taikomos sąlygos, pagrįstos subjektyviu vertinimu, t. y. asmenys turėjo sąmoningai dalyvauti neteisėtai įvežant prekes arba jas įsigyti arba laikyti. Vilniaus apygardos teismo nustatyti faktai patvirtina, kad pareiškėjas veikė organizuotoje grupėje su kitais asmenimis, sudarė veiksmų planą ir vykdydamas susitarimus atliko tam tikrus veiksmus iki tol, kol buvo sulaikytas. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010 suformuota praktika, nagrinėjamu atveju pareiškėjas veikė siekdamas naudos sau. Baudžiamajame įsakyme nustatytos faktinės aplinkybės sudaro pagrindą pareiškėją, kuris nors fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), tačiau sudarė planą neteisėtai disponuoti šiomis prekėmis, laikyti įgijusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-ią įtrauką. Pareiškėjas baudžiamojoje byloje prisipažino, jog žinojo, kad ginčo prekės į Bendrijos muitų teritoriją įvežtos neteisėtai (kontrabandos būdu). Taigi, ginčijamais sprendimais pareiškėjas teisėtai ir pagrįstai pripažintas skolininku muitinei.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Paaiškino, kad vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a įtrauka, 2 ir 3 dalimis, neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes atsiranda skola muitinei, skolininkais laikomi asmenys, neteisėtai įvežę ar dalyvavę įvežant tokias prekes, taip pat bet kurie asmenys, įsigiję arba laikę atitinkamas prekes ir jų įsigijimo metu žinoję (yra pagrindo manyti, turėję žinoti), kad jos buvo įvežtos neteisėtai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje Nr. A556-1449/2010 pasisakė, jog jeigu veiksmų visuma leidžia tvirtinti, kad nors asmuo fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), tačiau jis visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, tai reiškia, kad jis turėjo savo žinioje ir savo naudai, mokestinės teisės prasme laikytinas akcizais apmokestinamų prekių turėtoju/laikytoju. Baudžiamajame įsakyme nustatytos aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas veikė organizuotoje grupėje su kitais asmenimis, sudarė veiksmų planą ir vykdydamas susitarimus atliko tam tikrus veiksmus iki tol, kol buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų. Nurodytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą pareiškėją, kuris nors fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), laikyti asmeniu, įsigijusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-ią į trauką. Aplinkybė, susijusi su atliktos nusikalstamos veikos stadija, yra reikšminga sprendžiant baudžiamosios atsakomybės klausimą, tačiau nedaro įtakos sprendžiant apmokestinimo klausimą. Asmuo gali būti nepripažintas kaltu baudžiamosios teisės aspektu, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas, eliminuojantis atsakomybę mokesčių teisės srityje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A17-1062/2007).

II. 7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 3 d. sprendimu pareiškėjo N. L. skundą atmetė.

8. Teismas nustatė, kad įsiteisėjusiu Baudžiamuoju įsakymu pareiškėjas pripažintas kaltu pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 100 MGL bauda. Baudžiamajame įsakyme nustatyta, kad pareiškėjas 2013 m. kovo mėnesį, veikdamas organizuotoje grupėje su Ž. L. ir kitais nenustatytais asmenimis, susitaręs su Ž. L. neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką <...>, įgyti iš pastarojo akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, toliau jas neteisėtai laikyti, gabenti ir realizuoti, pasirengė minėtos nusikalstamos veikos padarymui, sudarydamas veikimo planą, t. y., kad, informavus Ž.

L. apie atgabentas cigaretes, nuvyks kartu su juo jų iškrauti, iškrovus laikys jas patalpose, iki perduos jas toliau realizuoti. Vykdydamas šį susitarimą, 2013 m. kovo 22 d. apie 16.00 val. N. L. kartu su Ž. L. atvažiavo į dirbtuves, kur 2013 m. kovo 22 d. apie 03.05 val., Ž. L. kartu su Rusijos Federacijoje veikusiu E. Y. organizavus, A. K. vilkiku su puspriekabe <...> iš Baltarusijos Respublikos į Lietuvos Respubliką per Lietuvos Respublikos valstybės sieną <...> puspriekabėje įrengtoje slėptuvėje neteisėtai atgabentos cigaretės – 51 490 pakelių cigarečių „Fest“ su baltarusiškomis banderolėmis, kurių vertė viršijo 250 MGL, tačiau savo veiksmų nepabaigė dėl nuo jo nepriklausančios valios, nes, iki jam su Ž.

L. atvykstant į minėtas dirbtuves, Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnai jau buvo sulaikę A. K. ir pastarojo atgabentas cigaretes. KTM, remdamasi Baudžiamuoju įsakymu ir vadovaudamasi Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 1 dalies a punktu, 2 dalimi ir 3 dalies 3-ia įtrauka, 213 straipsniu, 2015 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 5KM19/42-0649S pripažino pareiškėją (kartu su Ž. L., E. Y. ir A. K.) solidariu skolininku muitinei, nustatė neteisėtai įvežtų į Bendrijos muitų teritoriją cigarečių muitinę vertę – 9 394,90 Eur, įregistravo muitinėje solidariems skolininkams (tarp jų – ir pareiškėjui N. L.) už neteisėtai gabentas cigaretes mokestinę prievolę – 105 667,57 Eur, iš jos: muitą – 5 411,55 Eur, akcizą – 74 786,26 Eur, pridėtinės vertės mokestį (toliau – ir PVM) – 18 814,59 Eur, akcizo delspinigius – 5 317,42 Eur, PVM delspinigius – 1 337,75 Eur skolos atsiradimo datai 2013 m. kovo 22 d. ir įpareigojo pareiškėją kartu su kitais solidariaisiais skolininkais šias sumas sumokėti.

Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, 2015 m. spalio 6 d. sprendimu Nr. 1A-447 jį atmetė ir patvirtino KTM 2015 m. liepos 30 d. sprendimą. Toks sprendimas grindžiamas tuo, jog remiantis Baudžiamajame įsakyme konstatuotais faktais, kad pareiškėjas veikė organizuotoje grupėje su kitais asmenimis, sudarė veiksmų planą ir, vykdydamas susitarimus, atliko tam tikrus veiksmus iki tol, kol buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų ir atsižvelgiant į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010 suformuotą praktiką, mokestinės teisės prasme asmuo, kuris nors fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), tačiau visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, yra akcizais apmokestinamų prekių turėtojas / laikytojas, todėl jam kyla pareiga sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas.

Vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso 38–41 straipsniais, 202 straipsnio 3 dalies 2-a įtrauka, Teisingumo Teismo praktika bylose C-414/02, C-195/03, C-454/10, atsižvelgiant į Baudžiamuoju įsakymu nustatytas faktines aplinkybes, konstatuota, kad pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo neteisėtai įvežant akcizais apmokestinamas prekes į Bendrijos muitų teritoriją, todėl jis pripažintinas skolininku muitinei. Komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą, 2015 m. gruodžio 22 d. sprendimu Nr. S-251(7-263/2015) jį atmetė ir patvirtino Departamento sprendimą.

9. Teismas vadovavosi Bendrijos muitinės kodekso 4 straipsnio 12, 9 ir 10 punktais, 202 straipsnio 1 dalies a punktu, šio straipsnio 2 ir 3 dalimis, 213 straipsniu, Teisingumo Teismo 2009 m. balandžio 2 d. sprendimu byloje Nr. C-459/07, bylomis Nr. C-414/02, Nr. C-454/10, Nr. C-195/03. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2011 m. lapkričio 18 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011, aiškindama Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalį nurodė, jog iš minėto straipsnio 3 dalies 3-ios įtraukos loginės konstrukcijos matyti, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios (t. y. turinčios egzistuoti kartu) sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šis asmuo turi būti įsigijęs arba laikęs neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jis žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai.

10. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad Baudžiamasis įsakymas yra įsiteisėjęs, todėl baudžiamojoje byloje Nr. 1-281-256/2015 nustatytos faktinės aplinkybės neginčytinos. Pažymėta, kad pareiškėjas dėl baudžiamojoje byloje Nr. 1-281-256/2015 jam pareikštų kaltinimų savo kaltę pripažino visiškai – nagrinėjamu atveju pareiškėjas pripažino žinojęs, kad 51 490 pakelių cigarečių „Fest“ su baltarusiškomis banderolėmis į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežtos neteisėtai.

11. Nustatyta, kad KTM šioje byloje ginčijamu sprendimu pareiškėją solidariu skolininku muitinei pripažino Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-ios įtraukos pagrindu, konstatavusi, kad didelį kiekį (51 490 pakelių) cigarečių su Baltarusijos Respublikos banderolėmis, kurioms Lietuvos Respublikos įstatymais ir kitais norminiais teisės aktais nustatyti specialūs jų išleidimo į laisvą apyvartą reikalavimai. Įsigijo, įvežė ir gabeno grupė asmenų (Ž. L., N. L., E. Y. ir A. K.), veikdami organizuotoje grupėje ir neturėdami cigarečių įsigijimo dokumentų ir dokumentų, įrodančių importo mokesčių sumokėjimą už į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas importo muitais ir mokesčiais apmokestinamas prekes. Departamentas ginčijamu sprendimu pareiškėją solidariu skolininku muitinei pripažino Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2-os įtraukos pagrindu, konstatavęs, jog pareiškėjas savo veiksmais prisidėjo neteisėtai įvežant akcizais apmokestinamas prekes į Bendrijos muitų teritoriją. Komisija, atsižvelgdama į Baudžiamajame įsakyme nustatytas faktines aplinkybes ir į Teisingumo Teismo 2004 m. kovo 4 d. sprendime bylose C-238/02 ir C-246/02, 2005 m. kovo 3 d. sprendime byloje C-195/03, 2011 m. lapkričio 17 d. sprendime byloje C-454/10 pateiktus išaiškinimus, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 1-oji ir 2-oji įtraukos yra susijusios su asmenimis, kurie fiziškai įveža prekes ir jų nedeklaruoja, ir su asmenimis, dalyvavusiais neteisėtai įvežant prekes, šioje byloje ginčijamame sprendime konstatavo, kad Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 2-oji įtrauka pareiškėjo atžvilgiu netaikytina, nes nėra nustatyta, kad pareiškėjas dalyvavo neteisėtai įvežant į Europos Sąjungos muitų teritoriją akcizais apmokestinamas prekes (kaip nors prisidėjo prie fizinio ginčo prekių atsiradimo šioje teritorijoje), todėl šiuo atveju pareiškėjas solidariu skolininku muitinei pripažintinas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-ios įtraukos pagrindu.

12. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010 yra išaiškinęs, jog asmuo, kuris fiziškai neįgyja / nelaiko akcizais apmokestinamų prekių, tačiau jo atliktų veiksmų visuma leidžia tvirtinti, kad jis šias prekes turi savo žinioje ir savo naudai, mokestinės teisės prasme laikytinas akcizais apmokestinamų prekių turėtoju / laikytoju, todėl jam kyla pareiga sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas.

13. Teismo vertinimu, byloje nustatytos faktinės aplinkybės sudarė pagrindą pripažinti pareiškėją, kuris nors fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių, tačiau sudarė veikimo planą neteisėtai disponuoti šiomis prekėmis, laikyti asmeniu, įgijusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitines kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-iąją įtrauką ir pripažinti pareiškėją skolininku muitinei šios Bendrijos muitinės kodekso nuostatos pagrindu. Dėl pareiškėjo teiginio, kad jis tik rengėsi padaryti nusikaltimą, numatytą BK 1992 straipsnio 1 dalyje, tačiau jo net nepradėjo daryti, todėl negali būti laikomas skolininku muitinei, teismas pasisakė, kad aplinkybė, susijusi su nusikalstamos veikos stadija, buvo reikšminga sprendžiant pareiškėjo baudžiamosios atsakomybės klausimą, tačiau nedaro įtakos pareiškėjo apmokestinimo klausimams. Siekiant pripažinti pareiškėją skolininku muitinei, privalu nustatyti dvi kumuliatyvias sąlygas, t. y., kad pareiškėjas įgijo arba laikė neteisėtai į Europos Sąjungos muitų teritoriją įvežtas prekes ir jų įgijimo arba laikymo metu žinojo (turėjo žinoti) apie neteisėtą šių prekių įvežimą. Nagrinėjamoje byloje objektyviais duomenimis nustatyta, kad egzistuoja aukščiau nurodytų kumuliatyvių sąlygų visuma. Pažymėta, kad aplinkybė, jog ginčijamame Departamento sprendime neteisingai nurodytas teisinis pagrindas, remiantis kuriuo pareiškėjas pripažintas skolininku muitinei (Bendrijos muitinės kodekso 202 str. 3 d. 2-oji įtrauka), nesudaro pagrindo naikinti minėto sprendimo, kadangi ši aplinkybė nesuvaržė pareiškėjo teisės į veiksmingą savo teisių ir teisėtų interesų gynybą.

14. Pareiškėjas nepagrįstai teigė, kad ginčijamuose sprendimuose neteisėtai ir nepagrįstai nurodoma, kad jis padarė BK 199 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką (kontrabandą), nors jis tokios veikos nepadarė ir už ją nebuvo teisiamas. Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendimas mokesčių teisės byloje nebūtinai siejamas su baigiamuoju teisės aktu, priimtu baudžiamojo proceso tvarka. Asmuo gali būti nepripažintas kaltu baudžiamosios teisės aspektu, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas, eliminuojantis atsakomybę mokesčių teisės srityje. Pareiga mokėti mokesčius atsiranda pagal mokesčių įstatymus, o baudžiamoji ar administracinė atsakomybė – pagal kitus įstatymus, reguliuojančius su atitinkama atsakomybe susijusius klausimus, t. y. skiriasi šių teisinių reiškinių pagrindai, skiriasi ir jų esmė bei tikslai, todėl pareiga mokėti mokesčius bei pareiga atsakyti už padarytą nusikaltimą, baudžiamąjį nusižengimą ar administracinės teisės nusižengimą gali egzistuoti vienu metu, kilti dėl vieno ir to paties veiksmo ar rezultato. Nagrinėjamu atveju pareiškėjo atžvilgiu buvo taikyti skirtingą atsakomybę reguliuojantys teisės aktai – pareiškėjas Baudžiamuoju įsakymu patrauktas baudžiamojon atsakomybėn ir pripažintas kaltu pagal BK 21 straipsnio 1 dalį ir 1992 straipsnio 1 dalį, o jo atžvilgiu mokestinė nepriemoka apskaičiuota vadovaujantis mokesčių teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis. KTM 2015 m. liepos 30 d. sprendimu Nr. 5KM19/42-0649S, įvertinęs Baudžiamajame įsakyme nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėją pagrįstai pripažino skolininku muitinei Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-sios įtraukos nuostatų pagrindu.

15. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, remiantis sprendime išdėstytais motyvais bei vadovaujantis Bendrijos muitinės kodekso ir Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatomis teismas darė išvadą, kad ginčijami sprendimai yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti teisinio pagrindo nėra. Teismas nenustatė ir kitų Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 89 straipsnyje nustatytų administracinių aktų pripažinimo negaliojančiais pagrindų, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas. Atsisakius patenkinti pareiškėjo skundo reikalavimus, pareiškėjo prašymas atlyginti bylinėjimosi išlaidas atmestas.

III. 16. Pareiškėjas N. L. pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – patenkinti pareiškėjo skundą. Taip pat prašo priteisti žyminio mokesčio išlaidas.

17. Mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai išaiškino ir pritaikė Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-iąją įtrauką, pažeidė ABTĮ 58 straipsnio 4 dalį. Pareiškėjo teigimu, pirmosios instancijos teismas veikimo plano neteisėtai disponuoti atitinkamomis prekėmis sudarymą laikė jų įsigijimu. Pareiškėjas teigia, kad toks Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies įtraukų aiškinimas yra netinkamas. Pažymi, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinės bylos Nr. A556-1449/2010 ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) skiriasi iš esmės.

18. Teigia, kad Baudžiamuoju įsakymu yra nustatytos aplinkybės, sietinos su pareiškėjo padarytais veiksmais (jų pobūdžiu ir apimtimi), įskaitant kad pareiškėjas akcizais apmokestinamų prekių neįsigijo, o tik tam pasirengė. Tačiau tiek mokesčių administratorius, tiek pirmosios instancijos teismas, spręsdami pareiškėjo apmokestinimo klausimą, nustatytomis aplinkybėmis (kurių iš naujo įrodinėti nereikia) nesivadovavo.

19. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė, kad veikimo plano sudarymo pakanka išvadai, kad pareiškėjas visiškai disponavo akcizais apmokestinamomis prekėmis. Atsižvelgiant į tai, kad nėra pirmos sąlygos (Baudžiamuoju įsakymu nustatyta, kad pareiškėjas neįsigijo ir nelaikė neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtu prekių), nėra ir antros sąlygos. Nesant šių kumuliatyvių sąlygų, pirmosios instancijos teismas Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3-iąją įtrauką pareiškėjo atžvilgiu taikė nepagrįstai.

20. Atkreipia dėmesį, kad pirmosios instancijos teismas neuždavė šalims nei vieno klausimo dėl bylos esmės, nors įvyko du teismo posėdžiai. Be to, pirmosios instancijos teismas turėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nes tik išėjęs į pasitarimų kambarį nustatė, kad į bylą nepateikta pareiškėjo skundo nagrinėjimo Komisijoje medžiaga.

21. Atsakovas Muitinės departamentas prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

22. Departamentas sutinka tiek su Komisijos nuomone, tiek su Vilniaus apygardos administracinio teismo vertinimu, kad baudžiamojoje byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą pripažinti pareiškėją, kuris nors fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių, tačiau veikdamas organizuotoje grupėje sudarė veikimo planą neteisėtai disponuoti šiomis prekėmis ir vykdydamas susitarimus atliko tam tikrus veiksmus (ir, be to, savo kaltę baudžiamojoje byloje pripažino (tenkinama antroji sąlyga)), laikyti asmeniu, įsigijusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečiąją įtrauką remiantis Teisingumo Teismo bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktika.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno teritorinė muitinė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

24. Mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje Nr. A556-1449/2010 suformuota praktika. Vilniaus apygardos teismo nustatytos faktinės aplinkybės, kurios patvirtina, kad pareiškėjas veikė organizuotoje grupėje su kitais asmenimis, sudarė veiksmų planą ir vykdydamas susitarimus atliko tam tikrus veiksmus iki tol, kol buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų, muitinės nuomone, sudarė pakankamą pagrindą pirmosios instancijos teismui pareiškėją, kuris nors fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), laikyti asmeniu, įsigijusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies 3 įtrauką, o pareiškėjo argumentus dėl skolos muitinei atsiradimo neįvykdžius nusikalstamos veikos atmesti kaip nepagrįstus. Tiek baudžiamojoje byloje, tiek skunde Komisijai pareiškėjas pripažino, kad jis žinojo, jog ginčo prekės į Bendrijos muitų teritoriją įvežamos neteisėtai. Pažymi, kad asmuo gali būti nepripažintas kaltu baudžiamosios teisės aspektu, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas, eliminuojantis atsakomybę mokesčių teisės srityje.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 25. Byla apeliacine instancija Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme buvo pradėta nagrinėti iki 2016 m. liepos 1 d., todėl, vadovaujantis 2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalimi, ši administracinė byla nagrinėtina pagal proceso normas, galiojusias iki 2016 m. liepos 1 d.

26. 1992 m. spalio 12 d. Tarybos reglamento (EEB) Nr. 2913/92, nustatančio Bendrijos muitinės kodeksą (toliau – ir Bendrijos muitinės kodeksas), kuris tiesiogiai taikomas Lietuvoje, 202 straipsnio 1 dalies a punkte numatyta, kad importo skola muitinei atsiranda neteisėtai įvežant į Bendrijos muitų teritoriją importo muitais apmokestinamas prekes arba neteisėtai įvežant į kitą tos teritorijos dalį prekes, esančias laisvojoje zonoje arba laisvajame sandėlyje. Šio straipsnio prasme neteisėtu įvežimu laikomas bet koks prekių įvežimas pažeidžiant 38–41 straipsnius ir 177 straipsnio antrąją įtrauką.

27. Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje nustatyta, kad importo skolos muitinei atsiradimo atveju skolininku laikomas inter alia asmuo, įgijęs arba laikęs neteisėtai įvežtas prekes (1) ir jų įsigijimo arba gavimo metu žinojęs arba, yra pagrindo manyti, turėjęs žinoti, kad prekės buvo įvežtos neteisėtai (2).

28. Teismų praktikoje pažymima, kad iš Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos loginės konstrukcijos seka, kad joje nustatytos dvi kumuliatyvios sąlygos asmenį pripažinti skolininku: pirma, šie asmenys turi būti įsigiję arba laikę neteisėtai į Bendrijos muitų teritoriją įvežtas prekes ir, antra, šių prekių įsigijimo arba gavimo metu jie žinojo arba yra protingas pagrindas manyti, kad turėjo žinoti, jog jos (prekės) buvo įvežtos neteisėtai. Netenkinant bent vienos iš šių sąlygų, asmuo negali būti pripažįstamas privalančiu mokėti importo skolą muitinei (importo muitus) minėtos nuostatos pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje A143-2619/2011, 2017 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2048-575/2017).

29. Pareiškėjui mokestinė prievolė nustatyta vadovaujantis Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 2 d. baudžiamuoju įsakymu (baudžiamoji byla Nr. 1-281-256/2015), kuriuo pareiškėjas pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 21 straipsnio 1 dalį ir 199² straipsnio 1 dalį (neteisėtas disponavimas akcizais apmokestinamomis prekėmis), nes jis, veikdamas organizuotoje grupėje, kartu su kitais asmenimis susitarė neteisėtai, pažeidžiant nustatytą tvarką, įgyti akcizais apmokestinamas prekes – cigaretes, toliau jas neteisėtai laikyti, gabenti ir realizuoti, pasirengė minėtos nusikalstamos veikos padarymui, sudarydamas veikimo planą, t. y., kad informavus Ž. L. apie atgabentas cigaretes, nuvyks kartu su juo jų iškrauti, iškrovus laikys jas tose patalpose iki perduos jas toliau realizuoti.

30. Apeliaciniame skunde pareiškėjas neigia antrosios Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje aptartos sąlygos, leidžiančios pripažinti jį skolininku muitinei, egzistavimą. Nurodo, kad jis akcizais apmokestinamų prekių neįsigijo, o tik sukūrė jų įsigijimo planą, t. y. tik pasirengė jas įsigyti, kas ir nurodyta baudžiamojoje byloje. Atsižvelgiant į tai teigia, jog nagrinėjamu atveju tiek atsakovas, tiek pirmosios instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies įtraukas.

31. Anksčiau minėtame Vilniaus apygardos teismo baudžiamajame įsakyme nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina, jog N. L. veikė organizuotoje grupėje kartu su kitais asmenimis, sudarė nusikalstamų veiksmų planą bei atliko tam tikrus veiksmus iki tol, kol buvo sulaikytas Muitinės kriminalinės tarnybos pareigūnų. Pažymėtina, kad 2013-03-22, apie 16.00 val., N. L. kartu su Ž. L. atvažiavo į (duomenys neskelbtini), Jungėnų k., Kalvarijos sav., UAB "Transviko" priklausančioje teritorijoje esančias dirbtuves, kur turėjo būti sandėliuojamos cigaretės, o akcizais apmokestinamos prekės jau buvo atgabentos į paskirties vietą ir buvo belikę jas iškrauti iš vilkiko puspriekabės. Anot Ž. L. N. L. jau buvo suradęs asmenis, kurie turėjo atvažiuoti pasiimti cigarečių.

32. Šių aplinkybių pagrindu darytina išvada, jog pareiškėjas, kuris nors dar fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), laikytinas asmeniu, įgijusiu akcizais apmokestinamas prekes, kaip tai suprantama pagal Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečią įtrauką. Vertindamas panašią situaciją LVAT 2010 m. gruodžio 9 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1449/2010 konstatavo, kad nors pareiškėjas fiziškai ir nelaikė akcizais apmokestinamų prekių (cigarečių), tačiau jis visiškai operavo šiomis prekėmis per kitus asmenis, o tai reiškia turėjo jas savo žinioje ir savo naudai. Mokestinės teisės prasme jis buvo turėtojas/laikytojas akcizais apmokestinamų prekių iš kur jam ir kilo pareiga sumokėti akcizo mokestį bei su juo susijusias sumas.

33. Sprendžiant klausimą, ar asmuo žinojo (privalėjo žinoti) apie tokio įvežimo neteisėtumą, pakanka nustatyti, kad yra protingas pagrindas manyti, jog jis turėjo žinoti, kad įsigijo (gavo) ir (arba) laikė prekes, kurios buvo įvežtos neteisėtai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-2619/2011). Kaip jau buvo minėta anksčiau baudžiamojoje byloje nustatyta, kad N. L. susitarė su Ž. L. dėl akcizais apmokestinamų prekių – cigarečių – neteisėto laikymo, gabenimo ir realizavimo, sudarydami atitinkamą veikimo planą. Šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas suprato, jog cigaretės į Lietuvos Respubliką buvo įvežtos neteisėtai. Be to, pats pareiškėjas tiek baudžiamojoje byloje, tiek skunde Mokestinių ginčų komisijai pripažino, kad jis žinojo, jog ginčo prekės į Bendrijos muitų teritoriją buvo įvežamos neteisėtai. Todėl įvertinus šiuos duomenis nagrinėjamu atveju darytina išvada, kad pareiškėjas pagrįstai buvo pripažintas muitinės skolininku Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos pagrindu (nustatytas abiejų Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečioje įtraukoje numatytų sąlygų buvimas) ir jam pagrįstai apskaičiuota mokėtina importo skola muitinei.

34. Dėl mokestinės atsakomybės taikymo pasakytina, kad sprendimas mokesčių teisės byloje nebūtinai sietinas su baigiamuoju teisės aktu priimtu baudžiamojo proceso tvarka. Asmuo gali būti nepripažintas kaltu baudžiamosios teisės aspektu, tačiau tai nėra besąlyginis pagrindas eliminuojantis atsakomybę mokesčių teisės srityje.

35. Apeliaciniame skunde N. L. nurodo, kad nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme teisėjų kolegija proceso šalims neuždavė nė vieno klausimo dėl bylos esmės, nors įvyko du teismo posėdžiai. Šiuo aspektu pažymėtina, kad nors ir nebuvo proceso šalims pateikta klausimų ar paprašyta paaiškinimų, tačiau tai nereiškia, kad netinkamai buvo įgyvendinta bylos šalių teisė į tinkamą (teisingą) procesą pirmosios instancijos teisme.

36. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, jog pirmosios instancijos teismas privalėjo atnaujinti bylos nagrinėjimą iš esmės, nes tik išėjęs į pasitarimų kambarį nustatė, kad į bylą nepateikta pareiškėjo skundo nagrinėjimo Komisijoje medžiaga. Iš bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 3 d. nutartimi atnaujino bylos nagrinėjimą iš esmės ir įpareigojo Mokestinių ginčų komisiją bylą pateikti (Mokestinių ginčų komisijos 2016-05-13 mokesčių mokėtojų skundų bylų laikino perdavimo naudotis aktas Nr. A-55), todėl šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

37. N. L. prašo kreiptis į Europos Sąjungos Teisingumo Teismą su prašymu dėl prejudicinio sprendimo priėmimo. Nagrinėjamo ginčo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, aiškių priežasčių kelti Europos Sąjungos teisės aiškinimo klausimus bei būtinybės Teisingumo Teismui pateikti prašymą dėl prejudicinio sprendimo priėmimo nėra, nes Europos Sąjungos Teisingumo Teismas ginčo aspektu (Bendrijos muitinės kodekso 202 straipsnio 3 dalies trečios įtraukos aiškinimo) yra suformavęs atitinkamą praktiką (žr., pvz., bylas Nr. C-238/02, Nr. C-195/03, Nr. C-459/07, Nr. C-454/10 ir kt.).

38. Apeliaciniu skundu pareiškėjas prašo priteisti jo naudai išlaidas, susijusias su bylos nagrinėjimu apeliacinės instancijos teisme. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Kadangi N. L. apeliacinis skundas netenkinamas, t. y. sprendimas priimtas ne jo naudai, tai nėra jokio pagrindo priteisti ir bylinėjimosi išlaidas, patirtas apeliacinės instancijos teisme.

39. Remdamasi išdėstytu, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino teisės aktus, reguliuojančius ginčo santykius, bei faktines ginčo aplinkybes, priėmė teisėtą bei pagrįstą sprendimą, atitinkantį ABTĮ 86 straipsnio reikalavimus bei suformuotą teismų praktiką panašiose bylose. Todėl apeliacinis skundas netenkinamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo N. L. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Ramutė Ruškytė