2021-05-12 Nr. AB-10577-3-61-3-03687-2019-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-422-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03687-2019-9

Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. gegužės 12 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) (teisių perėmėjas Vilniaus pataisos namai (toliau – ir Vilniaus PN)), 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 1998 m. liepos iki 2019 m. vasario 19 d. jam kalint Lukiškių TI-K buvo pažeidžiamas jo privatumas, visose kamerose, kuriose gyveno pareiškėjas, tualetas buvo gyvenamojoje patalpoje, kuri nuo bendro kameros ploto buvo atskirta ne aukštesne nei 1,5 m aukščio sienele ir užuolaida. Toks sanitarinio mazgo atskyrimas neatitiko higienos normų reikalavimų. Dėl to pareiškėjas jautė didelį diskomfortą, gilius dvasinius, psichologinius išgyvenimus, depresiją, nepilnavertiškumo jausmą. Pareigūnai į kamerą užeidavo be perspėjimo, be to, stebėjo per kameros duryse įrengtą langelį, todėl pasitaikydavo atvejų, kai pareiškėją aptikdavo naudojantis sanitariniu mazgu.

3. Pasak pareiškėjo, Lukiškių TI-K taip pat nebuvo sudaryta galimybė praustis po dušu dažniau kaip kartą per savaitę. Pareiškėjas per suteiktą 15 minučių laiką nespėdavo nusiprausti ir persirengti, todėl patekdavo į prižiūrėtojų nemalonę, buvo įžeidinėjamas. Iki pat pareiškėjo iškėlimo iš Lukiškių TI-K kamerose nebuvo karšto vandens ir atskirai įrengto tualeto.

4. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN (Lukiškių TI-K teisių perėmėjas) atsiliepime į skundą prašė taikyti senaties terminą ir skundą atmesti.

5. Vilniaus PN nurodė, kad karšto vandens tiekimo sistema turi būti įrengta sveikatos priežiūros tarnyboje, maitinimo įmonėje, sanitarinėje švarykloje, dušinėje, kirpykloje, skalbykloje, trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų kambariuose, siuntinių priėmimo patalpoje. Karšto vandens tiekimo sistemos įrengimo gyvenamosiose kamerose teisės aktai nenustatė. Tualetas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas ne žemesne nei 1,5 metro sienele ir užuolaida, toks sanitarinio mazgo įrengimas atitiko teisės aktų reikalavimus. Įstaigoje laikytiems asmenims vieną kartą per savaitę iki 15 minučių buvo suteikiama teisė nusiprausti duše, tai atitiko higienos normų reikalavimus. Dušuose buvo nuolat tiekiamas karštas vanduo, suimtiesiems ir nuteistiesiems visada buvo sudaryta galimybė prausti visą kūną po šiltu dušu ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę. Siekiant užkardyti bet kokius galimus drausmės pažeidimus, prižiūrėtojai per stebėjimo langelį arba akutę privalėjo periodiškai stebėti suimtųjų ir nuteistųjų elgesį.

II. 6. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. vasario 13 d. sprendimu atmetė pareiškėjo V. J. skundą.

7. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, pirmosios instancijos teismas, atsakovo prašymu, pareiškėjo reikalavimui pritaikė 3 metų ieškinio senaties terminą, todėl vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas Lukiškių TI-K nuo 2016 m. spalio 22 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (imtinai).

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2016 m. sausio 2 d. iki 2019 m. vasario 18 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kameroje Nr. 47, kurios plotas – 7,94 kv. m, joje buvo laikomas vienas, 2019 m. vasario 19 d. išvyko į Pravieniškių pataisos namų-atvirosios kolonijos antrąjį sektorių.

9. Vertindamas sanitarinių mazgų įrengimą privatumo aspektu, pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad tardymo izoliatoriaus kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, paprastai laikomas įrengtu tinkamai. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu gyvenamojoje kameroje Nr. 47 buvo laikomas vienas, byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas galėjo būti stebimas kitų asmenų. Atsižvelgęs į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimą, naudojantis 1,5 m aukščio sienele ir pakabinama užuolaida nuo bendros kameros erdvės atskirtu tualetu.

10. Dėl Lukiškių TI-K prausimosi tvarkos pirmosios instancijos teismas nurodė, jog pareiškėjas neneigė aplinkybės, kad jis į dušą buvo vedamas pagal įstaigoje sudarytą grafiką vieną kartą per savaitę, todėl pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai, asmeniniai pareiškėjo poreikiai dušu naudotis jam tinkamu laiku negali būti vertinami kaip netinkamas įstaigos pareigų vykdymas. Pareiškėjo privatumas naudojantis dušu nebuvo pažeistas.

11. Nenustatęs neteisėtų Lukiškių TI-K veiksmų ginčo laikotarpiu, pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą.

III. 12. Pareiškėjas V. J. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą ir priteisti pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus PN, 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

13. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nesuprantamai traktavo senaties terminą. Pareiškėjas pabrėžia negalintis įrodyti atsakovo neteisėtų veiksmų, nes nežino, kodėl net po paskutinio kapitalinio remonto 2017 metais Lukiškių TI-K kamerose nebuvo įrengti atskiri tualetai. Be to, pagal suformuotą teismų praktiką, nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pagrįsti patirtą žalą ir kančias. Apeliaciniame skunde pareiškėjas akcentuoja, kad tualetas kameroje įrengtas prie pat durų, aiškiai matomas per duryse įrengtą stebėjimo langelį, per jį pareiškėją nuolat stebėjo pareigūnai (vyrai ir moterys). Pasak pareiškėjo, tualeto sienelė ir užuolaida yra ne tarp durų ir tualeto, o už jo, t. y. atitveria tualetą ne nuo durų, per kurias pareiškėjas buvo nuolat stebimas, o nuo kameros (tai kalint kameroje vienam nėra aktualu). Pareiškėjo teigimu, dauguma 2019 metais teismams teiktų skundų dėl privatumo pažeidimo Lukiškių TI-K buvo patenkinti.

14. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus PN atsiliepime į apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 15. Byloje ginčas kilo dėl 12 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo priteisimo pareiškėjui V. J. pagal CK 6.271 straipsnį iš atsakovo Lietuvos valstybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K.

16. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą, nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui nuo 1998 m. liepos iki 2016 m. spalio 22 d. taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K kameroje buvo laikomas vienas, o kamerose įrengtas sanitarinis mazgas, kuris nuo bendros kameros erdvės yra atskirtas ne tik mūrine sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis, laikomas įrengtu tinkamai, taip pat kad pareiškėjo teisė pasinaudoti dušu buvo užtikrinta tinkamai.

17. Pareiškėjas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teismas netinkamai traktavo ieškinio senaties terminą, taip pat neatsižvelgė į tai, jog Lukiškių TI-K kameroje įrengtame sanitariniame mazge nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas nuo įstaigos pareigūnų. Kitų nesutikimo su pirmosios instancijos teismo sprendimu motyvų pareiškėjas apeliaciniame skunde nereiškia.

18. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Pažymėtina, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

19. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, jog teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

20. EŽTT yra nurodęs, kad prie tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

21. Ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015; kt.).

22. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo, taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

23. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis nuo 1998 m. liepos iki 2019 m. vasario 19 d., tačiau skundą teismui išsiuntė 2019 m. spalio 23 d. (b. l. 11), t. y. žymiai praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą.

24. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Svarbiomis ieškinio senaties termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą ieškinio senaties terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik ieškinio senaties termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kliudžiusios asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą ginti savo pažeistas teises ir nepriklausiusios nuo šio asmens valios.

25. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

26. Pareiškėjas nenurodo jokių svarbių, ne nuo jo valios priklausiusių aplinkybių, dėl kurių jis praleido įstatyme nustatytą terminą kreiptis į teismą, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė sutrumpintą ieškinio senaties terminą.

27. Taigi nagrinėjamu atveju yra reikšmingos aplinkybės, susijusios su pareiškėjo reikštomis pretenzijomis dėl kalinimo sąlygų nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 19 d. (įskaitytinai).

28. Kaip minėta, pareiškėjas nesutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl Lukiškių TI-K kamerose įrengtų sanitarinių mazgų, teigia, kad jie neužtikrino pareiškėjo privatumo nuo įstaigos pareigūnų, kurie nuolat stebėjo pareiškėją per kameros duryse įrengtą langelį.

29. Vertinant šiuos pareiškėjo argumentus, pažymėtina, jog teismų praktikoje pabrėžiama, kad tualetas turi būti įrengiamas taip, kad būtų sudarytos sąlygos asmens privatumui. Svarbu, kad ši vieta visada nebūtų matoma tiek kartu kalinčių nuteistųjų, tiek pareigūnų. Šios aplinkybės vertinamos, atsižvelgiant į bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę šio pobūdžio bylose, t. y. ar pareiškėjas pakankamai detalizavo ir pagrindė aplinkybes, kuriomis remiasi, o atsakovas įtikinamai paneigė pareiškėjo teiginius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. gegužės 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-403-602/2017; 2020 m. liepos 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1150-756/2020).

30. Saugumo užtikrinimas kamerose negali paneigti asmens teisės į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu. Šiuo aspektu turi būti parenkami tokie kamerose laikomų asmenų saugumo užtikrinimo būdai, kurie nesikirstų su pagrindinėmis žmogaus teisėmis, įtvirtintomis Konvencijoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-309-438/2017; 2018 m. vasario 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-362-552/2018). Tai reiškia, jog net ir nustačius, kad pertvaros aukštis atitinka nacionalinio teisės akto reikalavimus, turi būti įvertinama, ar pareiškėjas turėjo galimybę privačiai pasinaudoti tualetu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-2277-520/2015; 2017 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1348-502/2017).

31. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat pažymima, jog aplinkybė, jog asmuo kameroje visą laiką ar dalį laikotarpio buvo laikomas vienas, savaime nereiškia, kad šiuo laikotarpiu jo teisė į privatumą nebuvo pažeista, kadangi besinaudodamas tualetu, jis galėjo būti matomas pareigūnų. Tačiau vertinama, kad tuo metu pareiškėjo teisės į privatumą pažeidimas negalėjo būti toks intensyvus, kaip kalinant jį su dar bent vienu asmeniu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. lapkričio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1952-438/2020; 2020 m. rugsėjo 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1316-822/2020; 2021 m. sausio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-18-442/2021; kt.).

32. Vadovaujantis EŽTT formuojama praktika, nepakankamas sanitarinės patalpos izoliavimas pripažįstamas kalinimo sąlygų pažeidimu Konvencijos 8 straipsnio prasme (žr., pvz., 2015 m. gruodžio 15 d. sprendimą byloje Szafrański prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 17249/12)); taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3408-261/2017; 2018 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1320-552/2018; kt.).

33. Nagrinėjamu atveju pareiškėjui teigiant, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atskirtas nuo kameros durų ir dėl to privatumas naudojantis sanitariniais įrenginiais nebuvo užtikrintas, nes jis buvo stebimas pareigūnų per stebėjimo langelį duryse, o atsakovo atstovui to nepaneigus, konstatuotina, kad, nepriklausomai nuo to, kad kameroje, kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, jis buvo laikomas vienas ir joje buvo įrengta užuolaida bei sienelė, atskirianti sanitarinį mazgą nuo likusios kameros, tačiau atsižvelgiant į tai, kad sanitarinis mazgas nebuvo visiškai atskirtas nuo kameros durų, jis galėjo buvo matomas pareigūnams, toks sanitarinio mazgo įrengimas neužtikrino pareiškėjo teisės į privatumą. Atsakovas nepateikė duomenų ir įrodymų, iš kurių būtų galima neginčytinai spręsti, kad buvo užtikrinta pareiškėjo teisė privačiai pasinaudoti sanitariniu mazgu, kad jis, naudodamasis sanitariniu mazgu, nepatyrė diskomforto. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, jog visos abejonės turi būti vertinamos pareiškėjo naudai, konstatuoja, kad byloje nustatytos aplinkybės nepatvirtina, jog sanitarinis mazgas kameroje, kurioje ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikomas pareiškėjas, buvo įrengtas taip, kad pareiškėjas galėjo privačiai juo pasinaudoti, t. y. teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas galėjo patirti tam tikrus nepatogumus naudodamasis sanitariniu mazgu.

34. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, neigiamų išgyvenimų dėl neužtikrinto pakankamo privatumo, naudojantis sanitariniu mazgu, o šios aplinkybės sudaro pagrindą vertinti, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti Lukiškių TI-K veiksmai, žala, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).

35. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą, CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai.

36. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo argumentus dėl žalos atlyginimo, pažymi, kad asmens, kuris patyrė neturtinę žalą dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, teisės gali būti apginamos dviem būdais – teismo sprendimu pripažįstant asmens teisių pažeidimą arba už patirtą skriaudą atlyginant pinigine kompensacija. Viena vertus, ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Kita vertus, neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, (pareiškimo Nr. 53161/99)). Analogišką praktiką nuosekliai formuoja ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (žr., pvz., 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008, 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011, 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.).

37. Kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

38. Šioje byloje konstatuota, jog pareiškėjas nuo 2016 m. spalio 23 d. iki 2019 m. vasario 19 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K kamerose neužtikrinant jo privatumo naudojantis sanitariniu mazgu, kitų pažeidimų nenustatyta. Atsižvelgus į pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimų pobūdį, trukmę (850 dienų, visą šį laikotarpį kameroje buvo laikomas vienas) ir į kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus ir teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuotina, kad pareiškėjui turi būti priteisiama neturtinė žala pinigais dėl Lukiškių TI-K padaryto pažeidimo.

39. Šiuo atveju yra faktinis bei teisinis pagrindas vertinti, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati ir proporcinga suma yra 850 Eur. Nustatant pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydį atsižvelgtina į tai, jog byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeisti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis, jog dėl nustatytų netinkamų kalinimo sąlygų (Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų) būtų pakenkta pareiškėjo fizinei sveikatai, jam sukelti ilgalaikiai sveikatos sutrikimai ar kilo kitos neigiamos bei reikšmingos pasekmės. Nors pareiškėjas prašo priteisti jam 12 000 Eur dydžio neturtinę žalą, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodo tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėtų būti priteistas būtent toks neturtinės žalos dydis.

40. Teisėjų kolegija, remdamasi tuo, kas išdėstyta, pripažįsta iš dalies pagrįstu pareiškėjo apeliacinio skundo reikalavimą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeičia, t. y. priteisia pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 850 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui V. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 850 Eur (aštuonis šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Dainius Raižys

Ernestas Spruogis

Arūnas Sutkevičius