2019-09-11 Nr. AB-17165-3-65-3-00179-2017-4 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-713-756/2019

Teisminio proceso Nr. 3-65-3-00179-2017-4

Procesinio sprendimo kategorija: 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIOS VARDU

2019 m. rugsėjo 11 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo E. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamam Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato ir Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas E. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Panevėžio apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir atsakovas, Panevėžio AVPK), 4 000 Eur, iš Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir atsakovas, Šiaulių TI), – 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad 2010 m. liepos 31 d. – 2015 m. vasario 26 d. laikotarpiu būnant Panevėžio AVPK Viešosios tvarkos biuro Areštinės ir konvojaus skyriaus areštinėje (toliau – Panevėžio AVPK areštinė, ir areštinė) bei Šiaulių TI jam nebuvo leidžiama susirašinėti su draugais ir pažįstamais, kalinamais kitose įkalinimo įstaigose. Pareiškėjas tvirtino, kad minėtu laikotarpiu jam buvo taikoma Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – Bausmių vykdymo kodeksas) 99 straipsnio 2 dalies nuostata, nustačiusi, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – Konstitucinis Teismas) 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Pareiškėjas teigė, jog negalėdamas susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose esančiais draugais ir pažįstamais, jis patyrė neigiamus išgyvenimus, dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą bei kitus nepatogumus, todėl dėl šių neteisėtų Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI veiksmų pareiškėjas patyrė neturtinę žalą (b. l. 2).

3. Panevėžio VPK atsiliepime nurodė, kad pareiškėjo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje laikotarpiu areštinėje laikomų asmenų susirašinėjimas buvo vykdomas, vadovaujantis Lietuvos policijos generalinio komisaro 2007 m. gegužės 29 d. įsakymu Nr. 5-V-356 patvirtintų Teritorinių policijos įstaigų areštinių veiklos taisyklių (toliau – ir Veiklos taisyklės) IV skyriaus „Policijos areštinėje laikomų asmenų žodinių ir raštiškų pasiūlymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo tvarka“ nuostatomis. Veiklos taisyklių 13.2 punkte buvo numatyta, kad asmenys, laikomi policijos areštinėje, gali susirašinėti su giminaičiais, kitais asmenimis ar visuomeninėmis organizacijomis. Panevėžio AVPK nurodė, kad pareiškėjo laikymo areštinėje laikotarpiu Panevėžio AVPK jo atžvilgiu Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatų netaikė. Atsakovas teigė, kad neturi duomenų, jog pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, būtų siuntęs laiškus asmenims į kitas įkalinimo įstaigas. Atsakovas pažymėjo, kad Panevėžio AVPK areštinės dokumentuose užfiksuoti duomenys patvirtina, jog kiti asmenys ginčui aktualiu laikotarpiu netrukdomai susirašinėjo su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose. Panevėžio AVPK prašė reikalavimo daliai iki 2014 m. gegužės 27 d. taikyti ieškinio senatį ir vien tuo pagrindu šią skundo dalį atmesti (b. l. 15–17).

4. Šiaulių TI atsiliepime nurodė, kad nuteistųjų teisę susirašinėti reglamentuoja Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnis. Šio straipsnio 2 dalyje, kuri neteko galios nuo 2015 m. rugsėjo 1 d., tačiau galiojo pareiškėjo kalinimo Šiaulių TI laikotarpiu, buvo numatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Šiaulių TI pažymėjo, kad pareiškėjas iš esmės neginčija fakto, jog Šiaulių TI administracija jam buvo suteikusi galimybę susirašinėti su asmenimis, su kuriais tokią teisę jis turėjo. Vertino, kad pareiškėjas reiškia nepasitenkinimą ne dėl Šiaulių TI administracijos veikimo, o dėl Bausmių vykdymo kodekso, kaip jo teises varžančio teisės akto, įgyvendinimo. Šiaulių TI pažymėjo, kad įstaiga savo veikloje vadovavosi galiojančiais teisės aktais ir juose įtvirtintais reikalavimais, konkrečiu atveju – draudimu bendrauti kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomiems asmenims, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai. Atsakovas nurodė, kad nuteistojo susirašinėjimo apskaitos kortelės duomenys patvirtina, jog pareiškėjas bendravo su daugeliu asmenų, taip pat ir su artimaisiais, taigi turėjo galimybę palaikyti socialinius ryšius. Pareiškėjas nepateikė jokių konkrečių duomenų apie draudimus susirašinėti ir grąžintus laiškus, nenurodė, su kuo konkrečiai negalėjo susirašinėti, kam jis buvo parašęs laiškus, o Šiaulių TI administracija jo įteiktų laiškų neišsiuntė. Šiaulių TI pareiškėjas buvo laikomas periodais, todėl negrįžtamų neigiamų pasekmių jam negalėjo kilti. Šiaulių TI teigė, kad pareiškėjas nebuvo išskiriamas iš kitų kalinamųjų, jam dirbtinai blogesnės kalinimo sąlygos nei nustatyta teisės aktuose nebuvo sudaromos, todėl pareiškėjo teiginiai, kad jo bendravimo galimybės buvo apribotos dėl Šiaulių TI veiklos, neturi jokio pagrindo. Prašė daliai reikalavimo taikyti ieškinio senatį (b. l. 62–68).

II. 5. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2017 m. spalio 16 d. sprendimu pareiškėjo E. V. skundą atmetė.

6. Teismas nurodė, kad byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas patyrė dėl Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI pareigūnų neteisėtų veiksmų 2010 m. liepos 31 d. – 2015 m. vasario 26 d. laikotarpiu draudžiant pareiškėjui susirašinėti su draugais, pažįstamais bei kitais asmenimis, kalinčiais kitose įkalinimo įstaigose, kurie nėra pareiškėjo artimi giminaičiai, atlyginimo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos valstybei atstovaujantys Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI nagrinėjamojoje byloje prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą (b. l. 16, 65).

7. Teismas nurodė, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuotas aiškinimas, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikomos ir ieškinio senatį reglamentuojančios Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) normos (2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-850/2010). Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas gali taikyti tik ginčo šalies reikalavimu. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta taisyklė, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal CK 1.127 straipsnio 5 dalį, tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda kiekvieną dieną. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, jog sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (pvz., 2012 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-261-363/2012).

8. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas bylos aplinkybes, į pareiškėjo nurodytus galimai patirtus draudžiamo susirašinėjimo sukeltus neigiamus išgyvenimus, darė išvadą, jog pareiškėjas, elgdamasis atsargiai, apdairiai ir rūpestingai, turėjo galimybę suvokti, kad jo teisė susirašinėti yra nepagrįstai ribojama jo buvimo Panevėžio AVPK areštinėje ir Šiaulių TI laikotarpiu, tačiau skundu į teismą kreipėsi tik 2017 m. birželio 15 d. (b. l. 2). Teismas sprendė, kad dėl šios priežasties pareiškėjas daliai reikalavimo dėl neturtinės žalos priteisimo praleido CK nustatytą senaties terminą.

9. CK 1.131 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kurioje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (pvz., 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje A822-1037/2009).

10. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nenurodė jokių objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą. Atsižvelgęs į tai, jog pareiškėjas, dėl susirašinėjimo ribojimo jautęs jo nurodytus išgyvenimus ir diskomfortą, privalėjo ir turėjo galimybę suvokti savo subjektyvių teisių suvaržymus, teismas darė išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo atnaujinti ieškinio senaties termino. Dėl šios priežasties ir esant atsakovų prašymams bei įvertinęs, jog pareiškėjas skundą pateikė 2017 m. birželio 15 d., teismas sprendė, jog pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2014 m. birželio 14 d. taikoma ieškinio senatis ir ši reikalavimo dalis atmetama kaip nepagrįsta. Teismas nurodė, jog teismine tvarka sprendžiama dėl pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą nuo 2014 m. birželio 15 d. iki 2015 m. vasario 26 d. (toliau – ginčo laikotarpis).

11. Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, pareiškėjas Panevėžio apygardos teismo 2011 m. gegužės 20 d. nuosprendžiu buvo nuteistas vienuolikai metų laisvės atėmimo bausme, skiriant ją atlikti pataisos namuose (baudžiamoji byla Nr. 1-38-337/2011). Asmens judėjimo kortelės duomenys patvirtina, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu laisvės atėmimo bausmę atliko Pravieniškių pataisos namuose – atviroje kolonijoje, ginčo laikotarpiu dėl teismuose nagrinėjamų bylų nuteistasis pareiškėjas periodiškai buvo pristatomas į Šiaulių TI ir Panevėžio AVPK areštinę (b. l. 4–6, 8–10, 58–61, 67–68). Įvertinęs bylos proceso dalyvių pateiktus paaiškinimus, teismas darė išvadą, kad dėl šių aplinkybių ginčo nėra.

12. Ginčo dėl neturtinės žalos atlyginimo teisiniams santykiams taikomos CK 6.271 straipsnio nuostatos. Šio straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, nuostatos. Šioje įstatymo normoje įtvirtinta viešoji civilinė atsakomybė, kurios specifika yra ta, kad civilinės atsakomybės subjektas yra ne privatus, bet viešasis asmuo – valstybė. Atsakomybės subjekto ypatumai lemia tam tikrus šios civilinės atsakomybės taikymo ypatumus. Vienas jų yra tai, kad viešajai atsakomybei atsirasti viešajai atsakomybei atsirasti pažeidėjo kaltės sąlyga nėra būtina. Tai reiškia, kad viešajai atsakomybei nustatyti pakanka trijų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo: valdžios institucijos (jų tarnautojų, pareigūnų) atliktų neteisėtų veiksmų (CK 6.246 straipsnis); asmens patirtos žalos (CK 6.249 straipsnis); neteisėtus veiksmus bei padarytą žalą siejančio priežastinio ryšio (CK 6.247 straipsnis). Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A444-1003/2010 ir kt.).

13. Teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu galiojo Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis (2002 m. birželio 27 d. įstatymo Nr. IX-994 redakcija), kuri nustatė, jog kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ir artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Konstitucinis Teismas 2015 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. KT8-N4/2015 pripažino, kad Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalis tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – Konstitucija) 22 straipsnio 2 daliai ir konstituciniam teisinės valstybės principui. Lietuvos Respublikos Seimui priėmus 2015 m. birželio 23 d. Bausmių vykdymo kodekso pakeitimo įstatymą Nr. XII-1818, kurio 44 straipsnis Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalį pripažino netekusia galios, ši teisės norma nustojo galioti nuo 2015 m. rugsėjo 1 d.

14. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje teigė, kad negalėdamas susirašinėti su įkalinimo įstaigose bausmę atliekančiais draugais ir pažįstamais, jis patyrė dvasines kančias, nepilnavertiškumo jausmą ir kitus nepatogumus. Teismas vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotu nuosekliu bendrųjų įrodinėjimo taisyklių aiškinimu, pagal kurį, kiekviena ginčo šalis turi pareigą įrodymais pagrįsti aplinkybes, kurias nurodo kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindą (pvz., 2007 m. kovo 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-14-225/2007, 2011 m. kovo 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-575-662/11).

15. Teismas analizavo pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes ir padarė išvadą, kad jis tik abstrakčiai nurodė, jog negalėjo susirašinėti su kitose įkalinimo įstaigose kalinčiais asmenimis, kurie nėra artimi jo giminaičiai, bet jokių konkrečių duomenų apie šias aplinkybes nepateikė. Pareiškėjas skunde ir teismo posėdyje nepateikė konkrečių įrodymų, kad jis ginčo laikotarpiu būtų siuntęs laiškus į kitas įkalinimo įstaigas ir kad šie laiškai būtų buvę jam grąžinti kaip neįteikti, nurodant neįteikimo priežastis. Teismas pabrėžė, kad teismo posėdyje pareiškėjas paaiškino, jog ginčo laikotarpiu jis nė vienam savo draugų ir pažįstamų, atliekančių bausmę kitose kalinimo įstaigose laiškų neparašė ir neišsiuntė. Byloje nėra nustatyta įrodymų, jog pareiškėjas dėl nesudarytos galimybės išsiųsti laiškus savo draugams ir pažįstamiems į kitas įkalinimo įstaigas būtų kreipęsis į Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI administracijas. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas turi pareigą tinkamai individualizuoti skundą ir jį pagrįsti konkrečiomis faktinėmis aplinkybėmis apie tai, kada ir su kuo siekė susirašinėti, kada Panevėžio AVPK areštinei ir Šiaulių TI teikė savo siunčiamus laiškus, kada šie subjektai juos sugrąžino ir pan.

16. Teismas nustatė, jog Panevėžio AVPK atsiliepime nurodė, kad ginčo laikotarpiu šios policijos įstaigos areštinėje laikomų asmenų susirašinėjimas buvo vykdomas, vadovaujantis Veiklos taisyklių IV skyriuje „Policijos areštinėje laikomų asmenų žodinių ir raštiškų pasiūlymų (pareiškimų), skundų ir laiškų priėmimo, išsiuntimo ir rašytinių atsakymų į juos įteikimo tvarka“ įtvirtintomis nuostatomis, o kaip Konstitucijai prieštaraujanti pripažinta Bausmių vykdymo kodekso nuostata pareiškėjo atžvilgiu nebuvo taikoma. Panevėžio AVPK pateikti duomenys patvirtina, kad pareiškėjas nuolat pateikdavo daug korespondencijos registravimui ir išsiuntimui artimiesiems ir giminaičiams, esantiems laisvėje, tačiau korespondencijos išsiuntimui į kitose laisvės atėmimo vietose esantiems asmenims pateikęs nebuvo (b. l. 18–33). Panevėžio AVPK pateikti Asmenų pasiūlymų, prašymų (pareiškimų), skundų ir laiškų, paskaitos žurnalo duomenys patvirtina, kad kiti areštinėje laikomi asmenys susirašinėjo su asmenimis, esančiais kitose įkalinimo įstaigose (b. l. 20–31). Teismas padarė išvadą, kad byloje nustatyti duomenys patvirtina, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK areštinėje, subjektinės teisės susirašinėti su kitais įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis nesiekė įgyvendinti.

17. Teismas analizavo Šiaulių TI atsiliepimą, kuriame nurodyta, kad atsakovas pareiškėjo atžvilgiu Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies nuostatas taikė. Atsakovo paaiškinimai ir pateikti įrodymai leido daryti išvadą, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas į Šiaulių TI direktorių su prašymais ar skundais dėl susirašinėjimo su kitose laisvės atėmimo įstaigose esančiais suimtaisiais (nuteistaisiais) nesikreipė, o teise susirašinėti su laisvėje esančiais artimais giminaičiais ir draugais nuolat naudojosi (b. l. 69, 70–75). Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, kad ginčo laikotarpiu jis būtų aktyviai siekęs susirašinėti su kitose įkalinimo vietose, laikomais nuteistaisiais, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai.

18. Teismas pažymėjo, kad pačios Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalies normos, kuri buvo pripažinta prieštaraujanti Konstitucijai, egzistavimas nėra pagrindas pripažinti Šiaulių TI veiksmus neteisėtais. Teisminėje praktikoje laikomasi pozicijos, kad neteisėtais laikytini pataisos įstaigos veiksmai, ribojant nuteistojo susirašinėjimo teisę, tuo atveju, kai šis ribojimas neindividualizuojamas, t. y. nėra vertinamos konkrečios aplinkybės, susijusios su nuteistojo padėtimi (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. balandžio 3 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-743-442/2017). Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimui pagrįsti iš esmės teikė vien samprotavimus apie teorinę galimybę, kad iki 2015 m. rugsėjo 1 d. galiojęs Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas draudimas galėjo sukelti jam neigiamas pasekmes. Pareiškėjas, pagrįsdamas reikalavimą, vadovavosi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. birželio 9 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015. Nurodytoje administracinėje byloje ir nagrinėjamu atveju faktinės aplinkybės skiriasi, kadangi administracinėje byloje Nr. A-1583-822/2015 buvo nustatyta, jog pareiškėjas siekė susirašinėti su laisvės atėmimo bausmę atliekančia drauge ir jai siųstas laiškas jam buvo sugrąžintas. Tuo tarpu nagrinėjamoje byloje teismas nenustatė, kad pareiškėjas būtų realiai siekęs susirašinėti su konkrečiais asmenimis, laikomais kitose įkalinimo įstaigose, ir teikęs išsiųsti jiems skirtus laiškus.

19. Teismas nenustatęs, jog Panevėžio AVPK areštinės ir Šiaulių TI pareigūnai būtų atlikę neteisėtus veiksmus, padarė išvadą, kad nėra visų būtinųjų sąlygų civilinei atsakomybei atsirasti. Esant nurodytoms aplinkybėms, teismas sprendė, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo atmetamas kaip nepagrįstas.

III. 20. Pareiškėjas E. V. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti, priteisiant iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Panevėžio AVPK, 4 000 Eur, iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamo Šiaulių TI – 2 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

21. Pareiškėjas teigia, kad nesutinka su teismo sprendimu, nes jis priimtas objektyviai neatsižvelgus į pareiškėjo pretenzijas dėl jam padarytos žalos. Pareiškėjas pabrėžia, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2015 m. vasario 26 d. veikęs įstatymas jam nuolat ribojo susirašinėjimą pažeidžiant Konstituciją. Pareiškėjo nuomone, senaties terminas turėtų būti taikomas nuo Konstitucinio Teismo sprendimo paskelbimo datos, kai pareiškėjas turėjo realią galimybę sužinoti, kad jo teisės ir laisvės yra suvaržytos labiau, nei tai leidžia Konstitucija, o pareiškėjui sudaryti nepatogumai ir išgyvenimai yra neteisėti.

22. Pareiškėjas teigia, jog teismas klaidingai nurodė, kad pareiškėjas nerašė nei vieno laiško ir nebandė išsiųsti jų draugams, pažįstamiems ir neartimiems giminaičiams. Pareiškėjas nurodo, kad paėmusi laišką administracijos darbuotoja nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnį yra draudžiamas bendravimas su kitais nuteistaisiais, todėl vėl rašyti laiškus neliko prasmės. Pareiškėjo įsitikinimu, tai teisėtas baudimas už padarytą nusikaltimą, susijusį su laisvės atėmimu, ribojant žmogaus teises ir laisves. Pareiškėjas nurodo, jog norint išsiųsti laišką nereikia rašyti jokių prašymų ar pildyti kitų dokumentų, įrodymų dėl nepriimto laiško nėra. Pareiškėjo nuomone, atsakovai turi įrodyti, jog nesilaikė išleisto įstatymo ir siuntė pareiškėjo laiškus be apribojimų.

23. Atsakovas Panevėžio AVPK atsiliepime į pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą prašo palikti Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. sprendimą nepakeistą, o pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

24. Atsakovas teigia, jog apeliacinis skundas yra nepagrįstas, neargumentuotas, jame nurodytos abstrakčios aplinkybės, nenurodant nei konkrečių datų, kada atsisakyta išsiųsti laiškus, nei kam konkrečiai norėjo išsiųsti. Atsakovas teigia, jog byloje pateikti įrodymai paneigia pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes.

25. Atsakovas Šiaulių TI atsiliepimo į pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą nepateikė.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 26. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas E. V. kildino iš neteisėtų Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI veiksmų, apribojus pareiškėjo galimybę susirašinėti su kitose kalinimo įstaigose kalinamais draugais ir pažįstamais.

27. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovo Lietuvos valstybės atstovų Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI prašymus, pareiškėjo reikalavimo daliai dėl neturtinės žalos atlyginimo iš Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2014 m. birželio 14 d. pritaikė ieškinio senatį, o kitą skundo dalį, nenustatęs Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI neteisėtų veiksmų, atmetė.

28. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, iš esmės tvirtindamas, jog teismas netinkamai pritaikė ieškinio senaties terminą ir vertino byloje esančius įrodymus.

29. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

30. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, dėl kurių pareiškėjo skundas atmetamas. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumento, jog jis nesutinka su pirmosios instancijos teismo bylai reikšmingų aplinkybių vertinimu, teisėjų kolegija akcentuoja, kad teismas vadovaudamasis laisvo įrodymų vertinimo principu, įtvirtintu ABTĮ 56 straipsnyje, įrodymus įvertina pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais, todėl jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios. Nors proceso šalys turi teisę teikti įrodymus, pagrindžiančius jų reikalavimus, dalyvauti juos tiriant, savaip juos interpretuoti, pareiškiant nuomonę dėl įrodymų galios (ABTĮ 52 str. 2 d., 56 str. 4 d.), vertinti įrodymus – teismo prerogatyva. Būtent teismui yra suteikiami įgaliojimai įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą.

31. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą ABTĮ 140 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis ir jų papildomai nekartoja. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai, esant atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI prašymui, pritaikė ieškinio senatį reglamentuojančias CK 1.126 straipsnio 2 dalies, 1.131 straipsnio 2 dalies nuostatas ir pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį nuo 2010 m. rugpjūčio 2 d. iki 2014 m. birželio 14 d., suėjus senaties terminui, atmetė. Sprendžiant pareiškėjo skunde keliamų reikalavimų pagrįstumą teismas teisingai apribojo laikotarpiu nuo 2014 m. birželio 15 d. iki 2015 m. vasario 26 d.

32. Priimdamas ginčijamą sprendimą pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, o kurie įrodymai atmetami. Pareiškėjas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė, apeliaciniame skunde nepateikė teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino teismas. Dėl nurodytų priežasčių apeliacinės instancijos teismas tik papildo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentus, atsakydamas į esminius apeliacinio skundo motyvus.

33. Atsakydama į apeliacinio skundo teiginį, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą dėl to, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2015 m. vasario 26 d. veikęs įstatymas jam nuolat ribojo susirašinėjimą pažeidžiant Konstituciją, teisėjų kolegija pažymi, jog iš tiesų Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nagrinėjamam ginčui aktualiu laikotarpiu) buvo nustatyta, kad kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurie tarpusavyje nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, susirašinėjimas draudžiamas. Konstitucinio Teismo 2015 m. vasario 26 d. nutarimu pripažinta, kad ši norma tiek, kiek joje nustatytu teisiniu reguliavimu draudžiamas kardomojo kalinimo vietose, areštinėse ir pataisos įstaigose laikomų nuteistųjų, kurių nesieja santuokos ar artimos giminystės ryšiai, tarpusavio susirašinėjimas, prieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio 2 daliai, konstituciniam teisinės valstybės principui. Tačiau, pareiškėjui nepateikus jokių įrodymų, kad jis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 31 d. iki 2015 m. vasario 26 d. teikė Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI administracijos darbuotojams laiškus, adresuotus konkretiems kitose kalinimo įstaigose buvusiems pažįstamiems, draugams ar neartimiems giminaičiams, tačiau šie atsisakė juos priimti, nenurodžius konkrečių duomenų (pvz. kada ir kam konkrečiai atsisakyta išsiųsti laiškus) ir netgi apeliaciniame skunde nurodžius, kad, paėmusi laišką, konkrečiai neįvardintos administracijos darbuotoja neva nurodė, kad pagal Bausmių vykdymo kodekso 99 straipsnį yra draudžiamas bendravimas su kitais nuteistaisiais, todėl vėl rašyti laiškus neliko prasmės, teisėjų kolegija pabrėžia, jog nepateikus konkrečių duomenų ir įrodymų, nėra jokio teisinio pagrindo svarstyti apie valstybės institucijos ar jos darbuotojų neteisėtus veiksmus ir pareiškėjui padarytą neturtinę žalą.

34. Atsižvelgiant į byloje esančius duomenis ir teisinį reguliavimą, akivaizdu, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti vertinamos kaip neteisėti atsakovo veiksmai CK 6.271 straipsnio prasme. Nustačius, kad nėra vienos iš būtinųjų sąlygų viešajai atsakomybei atsirasti, t. y. neteisėtų pareigūnų veiksmų, konstatuojama, kad reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą yra nepagrįstas.

35. Atsakydama į apeliacinio skundo teiginį, kad atsakovas turi įrodyti, jog jis nesilaikė įstatymo reikalavimų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką tokio pobūdžio bylose, atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr., pvz., 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui ir jo atstovui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3358-624/2016, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013, 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013 ir kt.).

36. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija akcentuoja, kad pareiškėjas nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė, kokiu būdu ginčo laikotarpiu Panevėžio AVPK ir Šiaulių TI pažeidė pareiškėjo teisę į susirašinėjimą su kitose kalinimo įstaigose kalinamais draugais ir pažįstamais. Pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė, kad pareiškėjas, būdamas Panevėžio AVPK, savo subjektinės teisės susirašinėti su kitais įkalinimo įstaigose esančiais asmenimis nesiekė įgyvendinti, bei kad nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas, būdamas Šiaulių TI, ginčo laikotarpiu būtų aktyviai siekęs susirašinėti su kitose įkalinimo vietose laikomais nuteistaisiais, kurie nėra sutuoktiniai ar artimieji giminaičiai, o Šiaulių TI šią teisę nepagrįstai ribojo.

37. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes, vadovavosi šiai bylai aktualiomis materialiosios teisės normomis, proceso teisės normų pažeidimų, dėl kurių būtų pagrindas panaikinti skundžiamą sprendimą, nepadarė, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. spendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo E. V. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Milda Vainienė