2019-04-17 Nr. AB-9848-3-61-3-03075-2017-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-3196-662/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03075-2017-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. balandžio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė), ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. Š. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų (juridinis asmuo Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas pasibaigė dėl reorganizavimo), Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijai, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. 1. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), 248 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą už neatitinkančių teisės aktams įkalinimo sąlygų sudarymą, periodiškai laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

2. Pareiškėjas nurodė, kad laikotarpiu nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. buvo laikomas Lukiškių TI-K, pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos teisingumo ministerija (toliau – ir Teisingumo ministerija) atsakovo atstovu byloje buvo įtraukta dėl diskriminavimo maitinant bei kankinimo alkiu, materialinio buitinio aprūpinimo neužtikrinimu. Teisingumo ministro įsakymuose pažeistos bendro pobūdžio pareigos elgtis atidžiai ir rūpestingai, todėl Teisingumo ministerija yra nekokybiškus teisės aktus priėmusi institucija. Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) atsakovo atstovu byloje įtrauktas, kadangi pareiškėjo įsitikinimu, būtent ši institucija pagal savo kompetenciją privalėjo spręsti klausimus, susijusius su laisvės atėmimo vietose laikomų asmenų tinkamų gyvenimo sąlygų užtikrinimu, įkalinimo įstaigų veiklos kontrole, naujų įkalinimo įstaigų statyba ir tinkamo kalinimo vietų skaičiaus įrengimu.

3. Nurodė, jog kalinimo sąlygos Lukiškių TI-K buvo žeminančios žmogaus orumą, kenksmingos sveikatai, neatitiko teisės aktų reikalavimų ir prilygo kankinimui. Teigė, kad Lukiškių TI-K kamerų plotas neatitiko teisės aktuose nustatyto minimalaus kamerų ploto, dėl inventoriaus buvimo pareiškėjas neturėjo galimybės judėti, kamerose nebuvo ventiliacijos. Sanitarinis mazgas nebuvo atskirtas nuo likusio kameros ploto, tualetai buvo per maži, nebuvo įrengta atskira oro šalinimo sistema. Kameros buvo netinkamai apšildytos, jose buvo drėgna, veisėsi pelėsis. Langai karantino kamerose buvo nesandarūs, be stiklų, todėl oro temperatūra buvo per žema, kitose kamerose taip pat buvo šalta, šildytuvai į kameras išduodami nebuvo. Nebuvo užtikrintas natūralus apšvietimas. Be to, kamerose buvo įrengti savadarbiai gultai, kurie buvo per siauri ir per trumpi. Nebuvo įrengtos lentynėlės skirtos knygoms, asmeniniams daiktams susidėti ar maisto produktams laikyti, kameros nebuvo aprūpinamos valymo priemonėmis ir medžiagomis. Karantino kamerose nebuvo išduodami užvalkalai, antra paklodė ir antras pagalvės užvalkaliukas. Minkštasis inventorius nebuvo skalbiamas, o tik dezinfekuojamas. Pareiškėjui nebuvo sudarytos sąlygos skalbti ir džiovinti asmeninius apatinius ir viršutinius drabužius. Kalinamų asmenų sveikata nebuvo tikrinama. Lukiškių TI-K priėmimo-paskirstymo punkte nebuvo galimybės išsikviesti gydytoją, nebuvo galimybės pasinaudoti dušu. Dušų patalpose nebuvo įrengtos pertvaros ir pakabos skirtos drabužiams pakabinti. Rankų plovimui prieš vagį ir po valgio buvo tiekiamas šaltas vanduo. Lukiškių TI-K kameros nebuvo remontuojamos, daugumos patalpų grindys ir sienos buvo be apdailos, nevalomos daugiau kaip 10 metų. Visų kamerų oras buvo užterštas nuo sienų, lubų ir grindų kylančiomis cemento ir kalkių dulkėmis, todėl kalinimo sąlygos buvo kenksmingos pareiškėjo sveikatai.

4. Pareiškėjas vertino, kad jis buvo kankinamas alkiu, neaprūpinamas pajamomis, diskriminuojamas. Pasivaikščioti gryname ore galėjo tik 1 val., o trumpalaikiai pasimatymai buvo suteikiami tik 2 val. trukmės, ilgalaikiai pasimatymai nebuvo suteikiami. Pareiškėjo manymu, dėl atsakovo atstovų netinkamų veiksmų patyrė neturtinę žalą, apibrėžtą Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje.

5. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

6. Atsakovas nurodė, kad nuteistiesiems buvo suteikiami trumpalaikiai (iki 2 val. trukmės) ir ilgalaikiai (iki vienos paros trukmės) pasimatymai, suimtojo pasimatymų skaičius nebuvo ribojamas, suimtųjų bei nuteistųjų susirašinėjimo teisė ribojama nebuvo. Pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja, kad arešto, terminuoto laisvės atėmimo ir laisvės atėmimo iki gyvos galvos bausmes atliekantys nuteistieji maistą turėtų gauti pagal asmenines fiziologines mitybos normas. Pažymėjo, kad specialus maitinimas nustatomas atsižvelgiant į gydytojų išvadas, tačiau pareiškėjas nepateikė duomenų, jog jam buvo reikalingas specialus maitinimas, atsižvelgiant į jo religinius įsitikinimus ar tokį poreikį būtų nustatę gydytojai. Pareiškėjo pozicija dėl kankinimo alkiu ir diskriminavimo yra visiškai nepagrįsta. Teisingumo ministerijos nuomone, pareiškėjas neįrodė valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

7. Atsakovas Kalėjimų departamentas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

8. Nurodė, jog pareiškėjas delsė pasinaudoti teismine gynyba dėl galimai pažeistų jo teisių, kurios sukėlė jam neigiamus išgyvenimus. Kalėjimų departamento nuomone, pareiškėjo patirta dvasinė skriauda nebuvo tokia didelė, kad būtų vertinama pinigais, o neturtinės žalos atlyginimas nebuvo vienintelis pažeistų teisių gynimo būdas. Teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais galėjo būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Teigė, jog kad ne visais atvejais tam, kad būtų apginta pažeista neturtinė teisė, privalomai priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

9. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į pareiškėjo skundą, prašė taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą ir pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

10. Lukiškių TI-K nurodė, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas atitiko teisės aktų reikalavimus. Nurodė, jog skirstant atvykusius asmenis į kameras, buvo laikomasi suimtųjų izoliavimo reikalavimų, taip pat nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose reikalavimų. Pažymėjo, kad kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekė teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau administracija stengėsi, kad suimtieji ir nuteistieji tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką. Lukiškių TI-K buvo sudaryta galimybė pasivaikščioti kiemelyje, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kamerose įrengta kabeline televizija, taip pat naudotis socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Pažymėjo, jog kiekvienas laikomas asmuo turėjo lovą, švarų patalynės komplektą bei kitą teisės aktuose numatytą inventorių. Nurodė, kad tualetas nuo likusios kameros ploto buvo atskirtas sienele, už kamerų valymą ir tvarką buvo atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji, kamerų valymui buvo išduodama kalcinuota soda, skirta kamerų, kriauklių ir unitazų valymui bei universalus valiklis, tinkantis indams plauti. Karantino kameras valė iš ūkio brigados paskirtas nuteistasis, kuris jas plovė bei dezinfekavo su jam išduotais valikliais.

11. Nurodė, jog kamerų remontas Lukiškių TI-K buvo atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą, pagal esamus resursus, pripažino, kad dėl kamerų dydžio, nebuvo galimybės pastatyti papildomų baldų. Pažymėjo, lovų gultus ir kitą inventorių gyvenamosioms kameroms gamino ir remontavo pagal poreikį nuteistieji palikti ūkio darbams atlikti. Nurodė, kad Lukiškių TI-K kamerose vėdinamos natūraliu būdu per langus, todėl apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdino patalpas, neturėjo problemų dėl pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose. Higienos priemonės buvo išduodamos, kamerų dirbtinis dieninis ir naktinis apšvietimas atitiko teisės normas. Nurodė, kad nuteistiesiems buvo garantuojama asmens sveikatos priežiūros paslauga ir patarnavimai, buvo užtikrinamos medicinos paslaugos, suimtieji ir nuteistieji buvo maitinami vadovaujantis teisės aktų reikalavimais, valgiaraščiai buvo subalansuoti ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas atitiko. Pažymėjo, kad administracija (direktorius) neturėjo pareigos paskirti nuteistajam maksimalaus dydžio piniginę išmoką. Pataisos įstaigos direktoriui buvo numatyta teisė, bet ne pareiga, skirti nuteistiesiems socialines pašalpas būtiniausiems reikmenims įsigyti, taip pat pinigines išmokas iš pataisos įstaigos lėšų. Lukiškių TI-K nuomone, pareiškėjas skundą grindė abstrakčiais argumentais, nepateikė jokių įrodymų, kurie patvirtintų atsiradusios žalos faktą.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimu pritaikė ieškinio senatį ir pareiškėjo S. Š. skundą atmetė kaip nepagrįstą

13. Teismas nustatė, jog pareiškėjo teigimu, jis patyrė neturtinę žalą dėl, jo vertinimu, „nekokybiškos“ teisėkūros, kurią rengia Teisingumo ministerija.

14. Teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatomis bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 1 dalimi, kurioje įtvirtinta valdžių pasidalijimo samprata, konstatavo, kad Teisingumo ministerija nėra įstatymų leidžiamoji valdžia, kadangi įstatymus priima Lietuvos Respublikos Seimas, taigi nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 straipsnio nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, sąlygos. Byloje nenustačius Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų (neveikimo), nebelieka būtinybės papildomai pasisakyti dėl neturtinės žalos buvimo fakto (kilusių pasekmių pareiškėjo emocinei būklei) bei priežastinio ryšio tarp neteisėtų pareigūnų veiksmų ir atsiradusios neturtinės žalos.

15. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš, jo nuomone, neteisėtų valdžios institucijų – Lukiškių TI-K ir Kalėjimų departamento veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

16. Teismas, vadovaudamasis CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta norma, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą, taip pat CK 1.127 straipsnio 5 dalimi, vertino, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Kadangi CK 1.125 straipsnio 8 dalis numato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą reikalavimams dėl žalos atlyginimo, teismas, įvertinęs, kad pareiškėjas į teismą kreipėsi tik 2017 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 70), teismui nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą, taip pat atsižvelgdamas į tai, kad atstovai Kalėjimų departamentas ir Lukiškių TI-K prašė taikyti ieškinio senatį, sprendė, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimams dėl neturtinės žalos priteisimo už laikotarpį iki 2014 m. rugsėjo 7 d. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos nustatyta tvarka į teismą nesikreipė.

17. Pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas pripažino, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų, kad egzistuoja svarbios aplinkybės dėl ieškinio senaties termino atnaujinimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo, todėl pareiškėjo skundą atmetė (CK 1.131 str. 1 d.).

III. 18. Pareiškėjas S. Š. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą ir grąžinti bylą nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

19. Apeliantas teigia, kad teismas negali pasirinkti įstatymų nuostatų, kuriomis priimdamas sprendimą vadovausis, o kurias ignoruos. Pažymi, jog teismui yra privaloma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika.

20. Teigia, kad teismas neturėjo teisės sprendime cituoti atsakovo Lukiškių TI-K neteisėtų teiginių.

21. Teigia, jog Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai yra akivaizdūs ir skundžiamu sprendimu nėra paneigti, tuo tarpu teismas, nustatęs, jog neteisėtus veiksmus atliko į bylą neįtraukta valstybės institucija, privalėjo į bylą įtraukti naujus atsakovus.

22. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo taikytu senaties terminu. Nurodo, kad teismas pareiškėjo skunde nurodytus argumentus tiesiog ignoravo, taip pažeisdamas pareiškėjo absoliučią konstitucinę teisę į teisingą teismą.

23. Atsakovas Teisingumo ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

24. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas priėmė motyvuotą sprendimą bei pažymi, jog apelianto formuluojami argumentai yra abstraktūs ir nepagrįsti.

25. Atsakovas Lukiškių TI-K atsiliepime į apeliacinį skundą, prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, kadangi apeliantas, teikdamas apeliacinį skundą, nepateikė jokių naujų įrodymų, tuo tarpu pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

26. Atsakovas Kalėjimų departamentas prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

27. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, teisingai taikė materialinės teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų, vadovavosi naujausia teismų praktika, todėl nėra pagrindo naikinti teismo sprendimo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. 28. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl neteisėtų Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, Kalėjimų departamento ir Teisingumo ministerijos veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d.

29. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į atsakovų prašymus, pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d. taikė ieškinio senatį. Taip pat, pažymėdamas, kad Teisingumo ministerija nėra įstatymų leidžiamoji valdžia, kadangi įstatymus priima Lietuvos Respublikos Seimas, sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra būtinos CK 6.271 str. nustatytos valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, sąlygos.

30. Pareiškėjas apeliaciniame skunde su pirmosios instancijos teismo skundžiamu sprendimu nesutinka, tvirtina, jog teismas nepagrįstai pritaikė ieškinio senaties terminą. Taip pat nesutinka, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi savo pasirinktomis įstatymų nuostatomis ir nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama teismų praktika, nesutinka, kad buvo cituoti atsakovo Lukiškių TI-K teiginiai, nesutinka, kad nenustatyti Teisingumo ministerijos neteisėti veiksmai, nes jie yra akivaizdūs ir skundžiamu sprendimu nėra paneigti.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama pirmosios instancijos teismo išvados dėl trejų metų senaties, nustatytos CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, taikymo teisėtumo klausimą, pirmiausia pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr., pvz., EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą byloje Golder prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 4451/70)). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, nustatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr., pvz., 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 8225/78); 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą byloje Bellet prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 23805/94)).

32. EŽTT yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis. Šis teismas yra pastebėjęs, jog neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr., pvz., 1996 m. spalio 22 d. sprendimą byloje Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę (pareiškimo Nr. 22083/93, 22095/93)).

33. Atsižvelgusi į nurodytus išaiškinimus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi ieškinio senatimi, nes, kaip matyti, EŽTT pats pripažįsta, jog savaime nacionalinėje teisėje įtvirtinta senatis nepažeidžia teisės kreiptis į teismą (Konvencijos 6 str.), šis teismas pripažįsta tokios senaties įtvirtinimo nacionalinėje teisėje galimumą, jeigu yra laikomasi numatytų reikalavimų. Taigi sprendžiant dėl ieškinio senaties buvimo, jos taikymo sąlygų turi būti atsigręžiama į nacionalinę teisę.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą yra konstatuota, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-979-556/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-671-575/2015 ir kt.).

35. Ieškinio senatis yra laiko tarpas, per kurį valstybė garantuoja asmeniui jo pažeistos teisės gynimą, jeigu per šį laiko tarpą suinteresuotas asmuo kreipėsi į teismą su ieškiniu apginti pažeistą teisę. Įstatymas, nustatydamas laiko tarpą, per kurį valstybė garantuoja pažeistos teisės gynimą, siekia ne tik užtikrinti subjektinės teisės realumą, bet ir sukurti stabilius civilinius teisinius santykius. Tikslus ieškinio senatį reglamentuojančių teisės normų aiškinimas ir taikymas yra itin reikšmingas, nes ieškinio senaties termino pasibaigimas reiškia asmens galimybių apginti savo teises per teismą ribojimą, kitaip tariant, teisės į priverstinį savo teisių įgyvendinimą praradimą, kuomet ginčo šalis reikalauja taikyti ieškinio senaties terminą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugsėjo 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-834-1062/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-663-575/2015 ir kt.).

36. CK 1.131 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki pareiškiant ieškinį yra pagrindas atmesti ieškinį, pasibaigus ieškinio senaties terminui asmuo praranda teisę į priverstinį pažeistų teisių gynimą teismine tvarka. Dėl to tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį, tik teismui išsprendus šį klausimą ir nustačius, kad ieškinio senaties terminas nepraleistas arba praleistas dėl svarbių priežasčių, todėl atnaujintinas, ieškinio reikalavimai nagrinėjami iš esmės, t. y. tikrinamas jų teisėtumas ir pagrįstumas (CK 1.131 str. 2 d.). Pastebėtina, kad klausimą, ar ieškinio senatis gali būti atnaujinama, teismas gali spręsti ir savo iniciatyva (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-52-858/2015).

37. Pažymėtina, kad reikalavimams dėl žalos, kilusios dėl netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo taikomas CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatytas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas. Tai reiškia, kad asmuo, kuris mano, jog jo teisės ir teisėti interesai buvo pažeisti ir jis patyrė tiek turtinės, tiek neturtinės žalos, per trejų metų terminą gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas reikalavimą teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. rugpjūčio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1920-502/2017; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013).

38. Įvertinus šioje byloje pateiktus duomenis nustatyta, kad pareiškėjas skundu siekia, jog jam būtų priteistas neturtinės žalos atlyginimas už kalinimą netinkamomis sąlygomis Lukiškių TI-K nuo 2007 m. rugpjūčio 17 d. iki 2007 m. gruodžio 31 d., tačiau skundą teismui pateikė tik 2017 m. rugsėjo 7 d. (b. l. 70), t. y. po dešimties metų, kas vertintina, jog buvo žymiai praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas.

39. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos; teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai savo teisėmis besinaudojantis asmuo.

40. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui nėra pateikęs jokių duomenų, patvirtinančių, jog jo nurodomų pažeidimų metu jis nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimą jo teisių pažeidimą. Apeliaciniame skunde pareiškėjas taip pat nenurodo duomenų bei įrodymų, patvirtinančių kodėl jis negalėjo anksčiau pateikti skundo dėl neteisėtų institucijų veiksmų. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėjo teisingą išvadą, jog pareiškėjas visą ginčo laikotarpį žinojo apie galimą savo teisių pažeidimą, taigi pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

41. Dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad teismas negali pasirinkti įstatymų nuostatų, kuriomis vadovausis priimdamas sprendimą, kad teismui yra privaloma Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika ir tarptautinės sutartys, teisėjų kolegija, pirmiausia, atkreipia dėmesį, kad vertinant nagrinėjamai bylai aktualius teisės taikymo klausimus, būtina vadovautis teisės aiškinimo taisyklėmis, suformuluotomis jau išnagrinėtose analogiškose bylose. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalies bei Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo nuostatas teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose, ar iš esmės panašiose bylose; teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina.

42. Pagal ABTĮ normų nuostatas, tinkamas teisės kreiptis į teismą įgyvendinimas visų pirma siejamas su pareiškėjo pareiga tiksliai suformuluoti skundo (prašymo) pagrindą ir dalyką, t. y. suformuluoti juos taip, kad būtų aišku, kokio materialiojo teisinio rezultato siekiama iškeliant bylą, kokios faktinės aplinkybės nustatinėtinos nagrinėjant bylą (ABTĮ 23 str. 2 d.). Tinkamas skundo (prašymo) dalyko (ir pagrindo) suformulavimas, be kita ko, leidžia apibrėžti bylos teisminio nagrinėjimo ribas ir sudaro pagrindą įstatymo nustatytu ir pareiškėjo pasirinktu būdu išspręsti ginčą ir apginti pažeistas teises. Pareiškėjas privalo nurodyti tik faktinį skundo (prašymo) pagrindą, o teisinė kvalifikacija, teisės normų aiškinimas ir taikymas ginčo santykiui yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Todėl vykdydamas teisinį santykių kvalifikavimą, teismas įstatymą, taikytiną ginčui spręsti, pagal pareiškėjo nurodytas faktines aplinkybes parenka savo nuožiūra (ABTĮ 86 str. 2 d.). Atsižvelgiant į tai, paneigiamas apelianto teiginys, kad teismas negali savo nuožiūra pasirinkti teisinį santykį reglamentuojančių teisės normų.

43. Teisėjų kolegija, pasisakydama dėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginio, kad teismas sprendime neturėjo teisės cituoti atsakovo Lukiškių TI-K teiginių, pirmiausia pažymi, jog ABTĮ 87 straipsnyje nustatyta, kad teismo sprendimas susideda iš įžanginės, aprašomosios, motyvuojamosios ir rezoliucinės dalių. Pagal ABTĮ 87 straipsnio 3 dalies nuostatą, aprašomojoje sprendimo dalyje nurodoma: 1) pareiškėjo reikalavimai; 2) atsakovo atsikirtimai; 3) kitų proceso dalyvių paaiškinimai.

44. Kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo sprendimo, aprašomojoje sprendimo dalyje teismas išdėstė atsakovo Lukiškių TI-K atsikirtimų į pareiškėjo skundą argumentus. Taigi, nėra jokio pagrindo teigti, kad teismas sprendime neturi teisės ir negali cituoti ar aprašyti atsakovo teiginių. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija atmeta apeliacinio skundo argumentą kaip nepagrįstą.

45. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju nėra nustatytos civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl Teisingumo ministerijos neteisėtų veiksmų, sąlygos. Taip pat, kad jeigu teismas nustato, jog neteisėtus veiksmus atliko į bylą neįtraukta valstybės institucija, teismas turi teisę ir netgi privalo įtraukti į bylą naujus atsakovo atstovus.

46. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos priteisimo, pripažinęs, kad pareiškėjas praleido senaties terminą reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Vertinant tai, jog reikalavimams dėl žalos atlyginimo pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį nustatomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas, vadinasi, nepriklausomai nuo to, kas atstovauja Lietuvos valstybę dėl neturtinės žalos atlyginimo, konstatavus ieškinio pateikimo praleidimo terminą, klausimas dėl galimai padarytų pažeidimų ir žalos atlyginimo, nėra sprendžiamas.

47. Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galbūt pažeistas teises. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra jokio pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo S. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė