2023-06-14 Nr. AB-12220-3-61-3-02898-2023-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eAS-360-556/2023

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02898-2023-7

Procesinio sprendimo kategorija 33

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2023 m. birželio 14 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Payrnet“ atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 4 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Payrnet“ skundą atsakovui Lietuvos bankui dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Payrnet“ (toliau – ir Bendrovė, pareiškėjas) kreipėsi į teismą prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti atsakovo Lietuvos banko Finansų priežiūros komiteto 2023 m. vasario 7 d. sprendimo „Dėl įpareigojimo UAB „PAYRNET“ nutraukti neteisėtą veiklą“ Nr. V 2023/(1.160.E-9004)-441-28 (toliau – ir Sprendimas) galiojimą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjas nurodo, kad Sprendimo galiojimas ginčo metu kelia didžiulę grėsmę pareiškėjui patirti negrįžtamus neigiamus padarinius ir pareiškėjo pažeistos teisės nebūtų atkurtos, net jei ir Sprendimas būtų panaikintas. Prašymas grindžiamas skunde išdėstytais motyvais dėl Sprendimo panaikinimo, o labiausiai tuo, jog nors Sprendimo priėmimas iš esmės grindžiamas neva neteisėta UAB MIR Lithuania veikla, pats Lietuvos bankas jau nurodė, jog dėl pareiškėjo atliekamo tyrimo (Tyrimas) metu nebuvo konstatuoti jokie UAB MIR Lithuania neteisėti veiksmai. Susiklosčius tokiai situacijai, pareiškėjo įsitikinimu, nebeegzistuoja ir joks teisėtas bei pagrįstas pagrindas Sprendimo galiojimui.

Pareiškėjo teigimu, priėmus pareiškėjui palankų teismo sprendimą ir skundą tenkinus, Sprendimo panaikinimas neatkurtų iki jo priėmimo buvusios padėties, o nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės dabar, pareiškėjui palankaus teismo sprendimo įvykdymas būtų neįmanomas. Byloje yra prima facie argumentai dėl Sprendimo panaikinimo, o prašymas dėl priemonės taikymo tiesiogiai susijęs su skundo reikalavimais. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, bus padaryta neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas. Prašomos priemonės taikymas bus adekvatus siekiamam tikslui, nepažeis proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso.

Pareiškėjas pažymėjo, kad skunde pareiškėjas tikėtinai pagrindžia ginčijamo Sprendimo neteisėtumą, nurodo išsamius argumentus, kodėl Lietuvos bankas, remdamasis Lietuvos Respublikos Lietuvos banko įstatymu (toliau – ir LBĮ), neturėjo teisės priimti tokio pobūdžio Sprendimo. Pareiškėjas pabrėžia argumentus, pagrindžiančius tai, kad Lietuvos bankas paneigė pareiškėjo garantijas finansų rinkos dalyviui susipažinti su poveikio priemonės turiniu ir teikti paaiškinimus dėl jos. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų argumentų, Lietuvos bankas pritaikė neproporcingą poveikio priemonę, ne tik neatitinkančią jos LBĮ apibrėžiančio turinio, bet ir viršijančią tokia priemone siekiamų tikslų ir reikšmingai ribojančią pareiškėjo dabartinę veiklą. Pareiškėjas pateikė išsamius argumentus, pagrindžiančius pritaikytos poveikio priemonės motyvų neatitikimą teisėtam pareiškėjo veiklos modeliui.

Pareiškėjo vertinimu, Sprendimo vykdymas toliau nulems didelę žalą, kurios atitaisymas palankaus teismo sprendimo atveju bus objektyviai neįmanomas. Pareiškėjo dydis, jo įtaka finansų rinkoms, jo klientams kylančios problemos dėl neproporcingo pareiškėjo veiklos ribojimo, itin jautri (ypač šiuo metu) finansų rinkų būklė ir jos dinamika lemia tai, kad tolesnis Sprendimo vykdymas nebeleis atkurti ankstesnės padėties – pareiškėjas nebegalės veikti, net ir laimėjęs ginčą. Pareiškėjas nebegali įprastai veikti ginčo bylos nagrinėjimo metu, ilgesniu laikotarpiu tai nulems jo nemokumą, o kiekviena Sprendimo taikymo diena lemia neatitaisomą pareiškėjo reputacinę žalą finansų rinkose.

Pareiškėjas teigė, kad Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti pirmasis ir antrasis įpareigojimai reiškia visišką pareiškėjo veiklos stabdymą, įskaitant ir pareiškėjo klientų (tarpininkų) veiklą. Pareiškėjas savo paslaugas galutiniams paslaugos gavėjams (klientams) teikia per tarpininkus bei elektroninių pinigų platintojus. Toks yra teisėtas ir Lietuvos įstatymų leidžiamas bei Lietuvos banko patvirtintas pareiškėjo veiklos modelis. Pareiškėjo klientams (tarpininkams) dėl Sprendimo nebegalint sudaryti naujų sutarčių su savo klientais, tai žlugdo jų pačių, o kartu ir pareiškėjo verslą.

Pareiškėjo veiklos stabdymas dėl jo dydžio, lems reikšmingą poveikį finansų rinkų, kuriose veikia pareiškėjas, stabilumui. Pareiškėjas yra didžiausia Lietuvoje registruota elektroninių pinigų įstaiga. Šiuo metu finansų rinkoms nerimaujant dėl „Silicon Valley Bank“ nemokumo kyla vis didesnė įtampa dėl kitų šiose rinkose veikiančių subjektų tolesnės veiklos ir rizikų. Tokie reikšmingi finansų rinkų struktūros pokyčiai daro įtaką visos ekonomikos veikimui bei didina rizikas dėl didelio masto ekonomikos krizės pradžios.

Todėl intervencijos į dideliu mastu veikiančias įstaigas, tokias kaip elektroninių pinigų mokėjimo rinkoje veikiantis pareiškėjas, turi būti kiek labiau pamatuotos ir visapusiškai pagrįstos. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas bus priverstas nutraukti veiklą. Šiuo metu daugiau nei 15 tarpininkų ir elektroninių pinigų platintojų jau informavo apie santykių su UAB „Payrnet“ nutraukimą, atsisakė paslaugų paketo ir šiuo metu su klientų portfeliais persikelia į kitas panašias paslaugas teikiančias elektroninių pinigų įstaigas.

Didžioji dalis likusiųjų planuoja nutraukti santykius su UAB „Payrnet“ netrukus vos tik ras alternatyvų paslaugų teikėją. Sprendimas, neatsižvelgus į pareiškėjo veiklos modelį, reiškia jo klientų (tarpininkų) veiklos stabdymą. Tarpininkai yra pasiryžę teisminėmis priemonėmis prisiteisti iš pareiškėjo žalą, kurią patiria dėl pareiškėjo apribotų galimybių vykdyti savo sutartinius įsipareigojimus. Sprendimo tolesnis vykdymas lems pareiškėjo klientų (tarpininkų) atsisakymą toliau vykdyti veiklą kartu su pareiškėju.

Remiantis Sprendimu, pareiškėjui negalint užmegzti dalykinių santykių su naujais klientais, iš esmės užkertama galimybė pareiškėjui turėti kokių nors pajamų. Tai kartu nulems būtinybę ir atleisti šiuo metu dirbančius pareiškėjo darbuotojus. Pareiškėjo reputacinė žala bus neatitaisoma. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjas nebegalės toliau veikti finansinių paslaugų rinkoje ir bus priverstas bankrutuoti. Po Lietuvos banko Sprendimo potencialus investuotojas jau atsisakė ketinimų investuoti į pareiškėją.

Toks sprendimas buvo tiesiogiai nulemtas Lietuvos banko Sprendimo ir suprastas kaip tolesnės veiklos uždraudimas. Toliau galiojant Sprendimui, pareiškėjas nebegalės jokia forma ištaisyti kilusių padarinių, nes investuotojai nebus linkę sieti savęs su elektroninių pinigų platinimo įstaiga, kurios veikla ilgą laiką buvo ribota dėl galbūt neteisėtos veiklos, net jei vėliau toks sprendimas būtų panaikintas. Sprendimas nulems tolesnius teisminius ginčus, kuriuos dėl Sprendimo apimties pareiškėjui kels dabartiniai pareiškėjo klientai.

Kaip matyti iš pareiškėjo klientų komunikacijos el. laiškais, dalis klientų aiškiai apsisprendę dėl tolesnių žingsnių kreiptis dėl žalos, kylančios dėl pareiškėjo negalėjimo įvykdyti savo įsipareigojimų, atlyginimo. Dėl to reikalavimo užtikrinimo priemonių netaikymas šioje byloje lems papildomus ginčus ir sudėtingą padėties, buvusios iki Sprendimo priėmimo, atkūrimą.

Pareiškėjas pažymėjo, kad patikrinimas (Tyrimas) vis dar yra vykdomas, o ne baigtas, ir pareiškėjas yra tik įtariamas atlikęs neteisėtus veiksmus pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje, todėl minėtų įpareigojimų vykdymas, dar nekonstatavus neteisėtos veiklos, kaip tik neproporcingai sumenkina pareiškėjo interesą vykdyti teisėtą komercinę veiklą bei nepagrįstai iškelia Lietuvos banko interesą ją apriboti.

Atsakovas Lietuvos bankas atsiliepime į skundą dėl prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės nesutiko su prašymu ir prašė jo netenkinti.

Atsakovas paaiškino, kad sprendžiant dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas pagrindė savo skunde pareikšto reikalavimo prima facie pagrįstumą. Pareiškėjo skundo pagrindą sudarantys argumentai, jog skundžiamu Sprendimu nustatyti Bendrovės veiklos apribojimai kvalifikuotini privalomais nurodymais, kurių taikymą reglamentuoja LBĮ 432 straipsnyje įtvirtintos teisės normos, o ne atliekamo patikrinimo metu nustatyti įpareigojimai nutraukti įtariamą neteisėtą veiklą, keliančią grėsmę finansų sistemos stabilumui ir kitiems viešiesiems interesams, kurių taikymas reglamentuojamas LBĮ 421 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtintose teisės normose, neturi jokio objektyviai pagrįsto pagrindo ir negali sąlygoti tikėtino skunde suformuluoto pareiškėjo reikalavimo patenkinimo. Pareiškėjo argumentai dėl jo procesinių teisių (teisės būti išklausytam ir teikti paaiškinimus) tariamo pažeidimo, atmestini kaip nepagrįsti, kadangi, kaip savo skunde nurodo pats pareiškėjas, šių procesinių teisių pažeidimas būtų galimas, jei ginčijamas Sprendimas būtų kvalifikuojamas privalomuoju nurodymu pagal LBĮ 432 straipsnį, o jo davimo procesui būtų taikomos privalomojo nurodymo institutą reglamentuojančios teisės normos. Be to, pareiškėjas tiek savo skunde, tiek prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę klaidina teismą, nurodydamas, kad skundžiamu Sprendimu jam nustatyti įpareigojimai pagal savo turinį prilygsta visos pareiškėjo veiklos ribojimui. Kadangi skundžiamu Sprendimu nustatyti įtariamos neteisėtos veiklos ribojimai yra nukreipti į santykių su naujais tarpininkais ir asmenimis, platinančiais ir (arba) išperkančiais Įstaigos elektroninius pinigus, neužmezgimą, taip pat dalykinių santykių su naujais klientais neužmezgimą, Bendrovei taikyti ribojimai yra susijęs ne su jos visos veiklos, bet su jos veiklos plėtros ribojimu. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti ir su kitais pareiškėjo skunde nurodytais argumentais, jog Lietuvos banko Sprendimu pareiškėjui pritaikyta veiklos apribojimo priemonė yra neproporcinga.

Atsakovas pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjo atžvilgiu atliekamo patikrinimo metu pritaikyti jo veiklos laikini apribojimai yra tiesiogiai nukreipti į galimai neteisėtos veiklos laikiną nutraukimą, kurios nenutraukimas galėtų sąlygoti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimų kiekybinį išaugimą bei atsiradusią grėsmę, kad Bendrove būtų pasinaudota pinigų plovimo ir teroristų finansavimo tikslais. Sprendimu Bendrovės patikrinimo metu nustatytų įpareigojimų, susijusių su įtariamos neteisėtos veiklos nutraukimu, aktualumas yra nesumažėjęs ir šiuo metu, atsižvelgiant į atlikto pareiškėjo tikslinio neplaninio patikrinimo rezultatus, kurie buvo įforminti Lietuvos banko Finansinių paslaugų ir rinkų priežiūros departamento 2023 m. kovo 24 d. patikrinimo ataskaitoje Nr. R-2022-PA-38 (toliau – Patikrinimo ataskaita).

Patikrinimo ataskaitoje šalia pažeidimų vidaus kontrolės srityje, buvo užfiksuoti pažeidimai individualaus klientų pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikos vertinimo, kliento ir naudos gavėjo tapatybės nustatymo, dalykinių santykių ir numatomo pobūdžio, kliento (juridinio asmens) veiklos pobūdžio, sustiprinto kliento tapatybės nustatymo, tarptautinių finansinių sankcijų ir ribojamųjų priemonių įgyvendinimas srityse, t. y., srityse, kuriose teisės aktais įtvirtintus pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos reikalavimus įgyvendino ne pati Bendrovė, bet jiems įgyvendinti buvo pasitelkusi tarpininkus.

Tokios Patikrinimo ataskaitos išvados sudaro pagrindą daryti išvadą, kad Bendrovės vidaus kontrolės sistema tikrinamuoju laikotarpiu tikėtinai neužtikrino tinkamo pinigų plovimo ir teroristų finansavimo rizikų valdymo, taip pat tinkamos tarpininkų veiklos kontrolės pinigų plovimo ir teroristų finansavimo srityje. Patikrinimo ataskaitos 2.3 dalyje, kurioje aptartas Lietuvos Respublikos pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos įstatyme (toliau – ir PPTFPĮ) nurodytos informacijos saugojimas ir teikimas Lietuvos bankui, padaryta išvada, kad Bendrovėje įtvirtintos vidaus kontrolės procedūros, susijusios su PPTFPĮ nurodytos informacijos saugojimu, buvo netinkamos ir nepakankamos užtikrinti tinkamą informacijos saugojimą, Įstaigoje nebuvo (duomenys neskelbtini).

Akivaizdu, jog Lietuvos banko priežiūros tikslais gauta informacija dėl galimų tarpininkės (duomenys neskelbtini). Lietuvos banko vertinimu, pareiškėjas neįrodė pirmosios reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos – savo reikalavimo prima facie pagrįstumo. Nesant vienos iš privalomų reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų, tai sudaro savarankišką prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę atmetimo teisinį pagrindą.

Lietuvos banko vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra nei faktinio ir nei teisinio pagrindo daryti išvadą, jog yra kilusi reali grėsmė, kad nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės, pareiškėjui būtų padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjas nepateikė teismui jokių konkrečių objektyvių duomenų ar pagrįstų skaičiavimų apie galinčią kilti tokio pobūdžio žalą, jei nebūtų sustabdytas ginčijamo individualaus administracinio akto galiojimas. Pareiškėjas, prašydamas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, be kita ko, nurodo bendro pobūdžio teiginius dėl visiško jos veiklos sustabdymo; galimo poveikio finansų rinkos, kurioje veikia pareiškėjas, stabilumui; tarpininkų atsisakymo toliau vykdyti veiklą kartu su pareiškėju; ateityje atsirasiančią reputacinę žalą bei kilsiančius teisminius ginčus. Lietuvos banko manymu, šie pareiškėjo teiginiai vertintini kaip abstraktūs ir deklaratyvūs, pagrįsti tik teorinio pobūdžio prielaidomis, spėjimais, todėl nelaikytini įrodančiais būtinybę taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo pateikti duomenys nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ginčijamo Sprendimo rezoliucinėje dalyje nurodyti pirmasis ir antrasis įpareigojimai, kurių vykdymą stabdyti prašo pareiškėjas, reiškia visišką pareiškėjo veiklos sustabdymą ir kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo pareiškėjas negalėtų tęsti savo, kaip elektroninių pinigų įstaigos, veiklos, naudojantis esamų tarpininkų paslaugomis ir gaunant pajamų iš mokėjimo ir kitų finansinių paslaugų teikimo esamiems Bendrovės klientams. Teiginys, kad nepritaikius prašomų reikalavimo užtikrinimo priemonių pareiškėjo nurodoma žala ne tik didėtų, bet ir iš esmės būtų neatitaisoma, yra hipotetinio pobūdžio, neparemtas jokiais faktiniais įrodymais ar pagrįstais argumentais. Tokie pareiškėjo argumentai tik patvirtina jos siekį, kad teismas prevenciškai imtųsi ginti jos teises ir apsaugotų nuo galimų būsimų veiksmų, tačiau skundo reikalavimo užtikrinimo procesinis institutas įgalinimų tenkinti tokio pobūdžio reikalavimų teismui nesuteikia. Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto (Sprendimo) priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka.

Atsakovas pažymėjo, kad viešasis interesas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje yra nukreiptas į nusikalstamų veikų, tokių kaip pinigų plovimas ir teroristų finansavimas, prevenciją. Šios nusikalstamos veikos gali turėti didelį neigiamą poveikį asmenims, visuomenei ir ekonomikai, be kita ko, sudarydamos palankesnes sąlygas korupcijai, neteisėtų veiklų (prekybos narkotikais, žmonėmis ir kt.) finansavimui ir pakenkdamos finansų sistemos stabilumui bei saugumui. Todėl pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srities teisinio reglamentavimo tikslas – sumažinti šią riziką, įtvirtinant reikalavimus, kad finansų rinkos dalyvio įgyvendintų įtartinos veiklos prevencijos, nustatymo ir pranešimo apie ją priemones. Tai padeda užtikrinti finansų sistemos vientisumą ir apsisaugoti nuo žalos, kurią sukeltų šios nusikalstamos veikos, atsiradimo. Galiausiai, viešasis interesas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje pasižymi finansinių sandorių skaidrumo, vientisumo ir atskaitomybės skatinimu, užtikrinant kuo didesnį nusikalstamų veikų atsekamumą ir prevenciją.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. gegužės 4 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos banko Sprendimo galiojimą iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo.

Teismas iš bylos duomenų nustatė, kad Lietuvos bankas 2022 m. gruodžio 5 d. pradėjo pareiškėjo tikslinį neplaninį patikrinimą, kurio metu nustatė aplinkybes, sudarančias pagrindą pareiškėjo veikloje įtarti pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus bei veiklos trūkumus, keliančius grėsmę finansų sistemos stabilumui ar kitiems viešiesiems interesams. Lietuvos bankas, atsižvelgdamas į LBĮ 421 straipsnio 6 ir 7 dalyse įtvirtintą reglamentavimą, remiantis kuriuo jam suteikti įgaliojimai finansų rinkos dalyvio (toliau - FRD) patikrinimo metu įtarus finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus arba FRD veiklos trūkumus, keliančius grėsmę finansų sistemos stabilumui ar kitiems viešiesiems interesams, įpareigoti FRD, dėl kurio atliekamas patikrinimas, nutraukti įtariamą neteisėtą veiklą, gavo teismo leidimą atlikti veiksmus, nustatytus LBĮ 421 straipsnio 6 d., ir 2023 m. vasario 7 d. priėmė Sprendimą, kuris yra ginčijamas nagrinėjamoje administracinėje byloje.

Sprendimu Lietuvos bankas įpareigojo pareiškėją laikinai, iki bus atliktas patikrinimas ir priimtas Lietuvos banko sprendimas dėl įtariamo pažeidimo, bet ne ilgiau kaip iki 2023 m. birželio 30 d., neužmegzti santykių su naujais tarpininkais ir asmenimis, platinančiais ir (arba) išperkančiais UAB „Payrnet“ elektroninius pinigus; neužmegzti dalykinių santykių su naujais klientais; stabdyti paslaugų teikimą per „Payrnet“ tarpininką UAB MIR Lithuania; stabdyti paslaugų teikimą visiems klientams, su kuriais dalykiniai santykiai užmegzti per tarpininką UAB MIR Lithuania.

Teismas, susipažinęs su prašymo, atsiliepimo į prašymą argumentais, taip pat pateiktais rašytiniais įrodymais prašymui dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo šioje byloje pagrįsti, sprendė, kad pareiškėjas prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, konkrečiu atveju jo teisėms ir interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, taip pat nėra pateiktų įrodymų, kad grėstų reali grėsmė kilti tokiai žalai, kad egzistuoja reali grėsmė. Remdamasis aukščiau pateiktu teisiniu reglamentavimu teismas atkreipė dėmesį į tai, kad būtent asmeniui, prašančiam taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, kyla pareiga pateikti įrodymus, pagrindžiančius, kad tokių priemonių taikymas yra būtinas, siekiant išvengti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos jo atžvilgiu galinčios kilti didelės žalos. Šiuo atveju teismas sutiko su Lietuvos banko nurodytais argumentais, jog pareiškėjas nepateikė teismui jokių konkrečių objektyvių duomenų ar pagrįstų skaičiavimų apie galinčią kilti realią tokio pobūdžio žalą, jei nebūtų sustabdytas Sprendimo galiojimas. Pareiškėjas šiuo aspektu iš esmės nurodo tik bendro pobūdžio deklaratyvius ir subjektyvius, įrodymais nepagrįstus teiginius dėl visiško jos veiklos sustabdymo, galimo poveikio finansų rinkos, kurioje veikia pareiškėjas, stabilumui, tarpininkų atsisakymo toliau vykdyti veiklą kartu su pareiškėju, ateityje atsirasiančią reputacinę žalą bei kilsiančius teisminius ginčus. Pareiškėjo pateikti duomenys ir įrodymai: UAB „Payrnet“ 2023 m. kovo 6 d., 2023 m. kovo 8 d. pranešimai, 2023 m. kovo 7 d. išrašas iš „DLA Piper” rašto bendrovėms „Railsbank“ ir „Payrnet“ nesudaro pagrindo daryti išvadą, kad ginčijamame Sprendime nurodyti pirmasis ir antrasis įpareigojimai, kurių vykdymą stabdyti prašo pareiškėjas, reiškia visišką pareiškėjo veiklos sustabdymą ir kad nesustabdžius ginčijamo Sprendimo galiojimo pareiškėjas negalėtų tęsti savo, kaip elektroninių pinigų įstaigos, veiklos, naudojantis esamų tarpininkų paslaugomis ir gaunant pajamų iš mokėjimo ir kitų finansinių paslaugų teikimo esamiems Bendrovės klientams.

Teismas pažymėjo tai, kad prašyme pareiškėjo dėstomi argumentai iš esmės yra grindžiantys patį reikalavimą, kuriuos teismas vertins bylą išnagrinėjęs iš esmės visete kartu su kita bylos medžiaga. Šioje stadijoje sprendžiant dėl prašomos taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonės pagrįstumo šie argumentai nėra sudarantys teisinį pagrindą pareiškėjo prašymą tenkinti. Taigi, teismas pažymi, jog pareiškėjo nurodytos aplinkybės ir argumentai šiuo atveju savaime nėra teisinis pagrindas pareikštam reikalavimui šioje byloje užtikrinti ir taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę. Teismas pažymėjo ir tai, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje vienareikšmiškai spręsti, ar reikalavimas yra prima facie pagrįstas pagal nurodytus pareiškėjo argumentus nėra pagrindo.

Dėl pareiškėjo argumentų, jog Lietuvos banko Sprendimu pareiškėjui pritaikyta veiklos apribojimo priemonė yra neproporcinga teismas pažymėjo, kad skundžiamu Sprendimu pareiškėjui nustatyti įtariamos neteisėtos veiklos ribojimai yra nukreipti į santykių su naujais tarpininkais ir asmenimis, platinančiais ir (arba) išperkančiais Bendrovės elektroninius pinigus, neužmezgimą, taip pat dalykinių santykių su naujais klientais neužmezgimą, Bendrovei pritaikyti ribojimai yra susijęs ne su jo visos veiklos, bet su jo veiklos plėtros ribojimu.

Apibendrindamas teismas sprendė, jog nagrinėjamu atveju nėra pagrindo taikyti prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę, kadangi pareiškėjas nepagrindė pareikšto reikalavimo prima facie pagrįstumo, nepagrindė ir neįrodė, jog būtent nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonės jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, yra reali grėsmė tokiai žalai kilti. Be to, teismo vertinimu, nėra jokio pagrindo teigti, jog Sprendimo nesustabdymas bylos nagrinėjimo metu pažeidžia viešąjį interesą, proporcingumo principą ir proceso šalių interesų pusiausvyros principą. Priešingai, teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas nebūtų adekvatus siekiamam tikslui apginti galimai pažeistas pareiškėjo teises bei pažeistų proceso šalių interesų pusiausvyrą, o taip pat sąlygotų viešojo intereso pažeidimą, kuris nukentėtų dėl to, kad Bendrovei būtų leidžiama be jokių apribojimų vykdyti veiklą, esant pagrindui Bendrovės veikloje įtarti teisės aktų pažeidimus ir veiklos trūkumus pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje. Pažymėta, kad viešasis interesas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje yra nukreiptas į nusikalstamų veikų prevenciją. Šios nusikalstamos veikos gali turėti didelį neigiamą poveikį asmenims, visuomenei ir ekonomikai, be kita ko, sudarydamos palankesnes sąlygas korupcijai, neteisėtų veiklų finansavimui ir pakenkdamos finansų sistemos stabilumui bei saugumui. Viešasis interesas pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje pasižymi finansinių sandorių skaidrumo, vientisumo ir atskaitomybės skatinimu, užtikrinant kuo didesnį nusikalstamų veikų atsekamumą ir prevenciją.

III. Pareiškėjas pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 4 d. nutartį ir tenkinti jo prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Lietuvos banko Sprendimą iki kol išnagrinėtoje administracinėje byloje įsiteisės priimtas teismo sprendimas. Pareiškėjas jo atskirąjį skundą prašo nagrinėti skubos tvarka.

Pareiškėjas atskirajame skunde pateikia iš esmės analogiškus argumentus kaip ir skunde išdėstytame prašyme dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės būtinumo ir papildomai nurodo, kad pirmosios instancijos teismo nutartis yra nemotyvuota.

Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai, be visapusiško vertinimo atmetė pareiškėjo įrodymus ir padarė nepagrįstą išvadą, kad jis nepateikė argumentų dėl jam padarytos neatitaisomos žalos, nevertino pareiškėjo argumentų dėl jo reputacijai kilsiančios žalos. Teismas neanalizavo pareiškėjo veiklos modelio ir neatsižvelgė į aplinkybę, jog Sprendimu nustatomų ribojimų apimtis lemia ir faktinį pareiškėjo klientų veiklos stabdymą.

Pareiškėjo manymu, teismo nustatytas įrodinėjimo standartas siekiant jo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonių tenkinimo pareiškėjui neįmanomas įgyvendinti. Teismas neįvertino pareiškėjui Sprendimu taikytos sankcijos proporcingumo aspektu, nes tokia sankcija taikyta atsižvelgus tik į įtarimus dėl pareiškėjo neteisėtos veiklos. Tokia sankcija realiai reiškia, kad nei vienas iš pareiškėjo klientų (tarpininkai) turi stabdyti darbą su naujais (potencialiais) klientais. Teismas nevertino pareiškėjo argumentų, kad Sprendimo stabdymas nepažeis viešojo intereso.

Atsakovas atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti.

Atsakovas nurodo iš esmės tapačius argumentus, kaip ir atsiliepime į skundą dėl pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Papildomai nurodo, kad pareiškėjas nepagrįstai remiasi jam padaryta reputacine žala, kaip reikalavimo užtikrinimo priemonės, kuria siekiama sustabdyti ginčijamo Sprendimo galiojimą, taikymo pagrindu. Finansų rinkos dalyvio gerai reputacijai turi įtakos daugybė veiksnių, tokių kaip veiklos rezultatai, pasitikėjimas, teisinė atitiktis, klientų pasitenkinimas, patirtis ir inovatyvumas, socialinė atsakomybė, žiniasklaidos ir visuomenės nuomonė. Vienas iš pagrindinių veiksnių, lemiančių finansų įstaigos gerą reputaciją 5 finansų sektoriuje, yra jos veiklos atitiktis finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintiems reikalavimams. Patikimomis ir atsakingomis gali būti laikomi tik tos finansų įstaigos, kurios laikosi finansų rinką reglamentuojančiuose teisės aktuose įtvirtintų reikalavimų, įskaitant pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevencijos srityje. Priešingai, teisinės atitikties neužtikrinimas gali smarkiai pakenkti finansų įstaigos reputacijai bei sukelti jai neigiamų teisinių ir finansinių pasekmių.

Lietuvos bankas pažymi, kad nors pareiškėjas prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones ir nurodė neigiamas turtines pasekmes, kurios jam galbūt kils dėl ginčijamo Sprendimo galiojimo nesustabdymo, tačiau jis nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pažymėjo, kad nors žalos atsiradimo galimybė, taikant su finansų rinkos dalyvio veiklos apribojimu susijusias poveikio priemones, egzistuoja beveik visais atvejais, teisės aktai nenumato, kad skundo dėl administracinio akto, kuriuo taikyta tokia priemonė, padavimas stabdytų jo vykdymą.

Lietuvos banko vertinimu, pareiškėjas nepagrįstai nurodo, kad, siekiant pritaikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teismo nustatyto įrodinėjimo standarto būtų neįmanoma įgyvendinti. Tiek didelės žalos atsiradimas, nesiėmus reikalavimo užtikrinimo priemonės, tiek ją kvalifikuojantis požymis, jog patiriama žala turi būti neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma, yra ne teismo, o įstatyme nustatytos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, kad pareiškėjas, turėdamas įrodinėjimo pareigą, neįrodė šių reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo sąlygų. Teismas pripažino, kad pareiškėjas nepateikė teismui jokių konkrečių objektyvių duomenų ar pagrįstų skaičiavimų apie galinčią kilti realią tokio pobūdžio žalą, jei nebūtų sustabdytas Sprendimo galiojimas. Teismas pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas šiuo aspektu 6 nurodė tik bendro pobūdžio deklaratyvius ir subjektyvius, įrodymais nepagrįstus teiginius dėl visiško jos veiklos sustabdymo, galimo poveikio finansų rinkos, kurioje veikia pareiškėjas, stabilumui, tarpininkų atsisakymo toliau vykdyti veiklą kartu su pareiškėja, ateityje atsirasiančią reputacinę žalą bei kilsiančius teisminius ginčus.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. Nagrinėjamo ginčo dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 4 d. nutarties, kuria netenkintas pareiškėjo prašymas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, teisėtumas ir pagrįstumas.

Teisėjų kolegija, nagrinėdama pareiškėjo atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus; 2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 straipsnio 3 dalis).

Ankščiau paminėto teisinio reguliavimo kontekste pažymėtina, kad ABTĮ įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones. Pirma, pareiškėjas turi tikėtinai pagrįsti savo reikalavimą, t. y. pateikti duomenis, kurie pagrįstų teismo įsitikinimą, kad pareiškėjui palankus teismo sprendimas yra įmanomas. Antra, būtina sąlyga taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones – neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos padarymo rizika. Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas taip pat turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-518-662/2018).

Byloje nustatyta, kad atsakovas Lietuvos bankas 2023 m. vasario 7 d. sprendimo „Dėl įpareigojimo UAB „Payrnet“ nutraukti neteisėtą veiklą“, kuris priimtas prieš tai (patikrinimo metu) įtarus finansų rinką reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus arba FRD veiklos trūkumus, keliančius grėsmę finansų sistemos stabilumui ar kitiems viešiesiems interesams, įpareigoti FRD, dėl kurio atliekamas patikrinimas, nutraukti įtariamą neteisėtą veiklą, gavus teismo leidimą atlikti veiksmus, nustatytus LBĮ 421 straipsnio 6 d. ir įpareigojo pareiškėjo nutraukti neteisėtus veiksmus. Byloje nustatyta, kad Lietuvos bankas, atlikdamas Bendrovės Tyrimą, įtarė ją pažeidus pinigų plovimo ir teroristų finansavimo prevenciją reglamentuojančių teisės aktų pažeidimus bei veiklos trūkumus, keliančius grėsmę finansų sistemos stabilumui.

Pareiškėjas atskirajame skunde teigia, kad nepatenkinus jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės (sustabdyti Lietuvos banko Sprendimą iki kol išnagrinėtoje administracinėje byloje įsiteisės priimtas teismo sprendimas) jam kils neigiami padariniai – jis patirs finansinius nuotolius, sietinus su esamų ir būsimų klientų praradimu, nukentės jo reputacija. Atsakovas teigia, kad pareiškėjas finansinės žalos ar žalos reputacijai nepagrindė konkrečiai, todėl objektvyiai neįrodė, kad pareiškėjui kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma žala, o žala reputacijai pernelyg nepagrįsta.

Pareiškėjas su atskiruoju skundu pateikia duomenis dėl klientų, kurie su pareiškėju nutraukė bendradarbiavimą, nurodo pajamas iš paslaugų teikimo, kurias prarado pareiškėjas (viso 2 563 789,56 Eur), tačiau nenurodo, kokią dalį viso pareiškėjo gautų pajamų sudaro šie finansiniai nuostoliai, nes svarbu įrodyti didelės žalos kilimo faktą.

Nors pareiškėjas skunde ir atskirajame skunde nurodo neigiamas pasekmes, kurios jam kils dėl skundžiamo akto nesustabdymo, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės iki kol teismas išnagrinės bylą iš esmės jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad prielaida, jog pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. balandžio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-149/2012; 2017 m. liepos 26 d. nutartį administracinėje byla Nr. AS-662-756/2017). Galima žala ir pareiškėjo galimi materialiniai nuostoliai, atsiradę dėl ginčijamo administracinio akto priėmimo, iš esmės gali būti atlyginami įstatymų nustatyta tvarka, juolab kad atsakovas byloje yra valstybės institucija (žr. pvz., 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS143-612/2010; 2011 m. gegužės 2 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS63-416/2011).

Įvertinusi pareiškėjo argumentus dėl interesų pusiausvyros ir proporcingumo principo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas proporcingumo principą siekia taikyti atsakovo Sprendimo poveikiui įvertinti, tačiau nagrinėjamu atveju šie argumentai neaktualūs, nes byla nenagrinėjama iš esmės, šioje byloje sprendžiama, ar pareiškėjas pakankamai įrodė, kad jam kils neatitaisoma ar sunkiai atitaisoma didelė žala. Be to, pažymėtina, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pareiškėjui Sprendimu iš esmės yra nustatytas ribojimas vykdyti veiklos plėtrą, o ne vykdyti veiklą, kaip kad teigia pareiškėjas.

Pareiškėjas taip pat teigia, kad jam gali kilti žala reputacijai, nes su juo klientai jau nutraukia bendradarbiavimą ir ateityje negalės užmegzti naujų ryšių su kitais klientais. Teismo vertinimu, tokios realios žalos pareiškėjas taip pat neįrodė, nes argumentavo galbūt kilsiančiu poveikiu ateityje, t. y., siekė preventyviai apginti savo teises. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl reputacijos pablogėjimo ir dėl to kilsiančios neatitaisomos žalos taip pat per se (savaime) nėra pagrindas ABTĮ 70 straipsnyje nustatyta tvarka taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. spalio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-261-1048-14).

Vertinant pareiškėjo argumentus, kad pirmosios instancijos teismas nenagrinėjo visų pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę argumentų, teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinumą, neturi pasisakyti dėl kiekvieno argumento, kuriuo grindžiamas prašymas dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės skyrimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir vertino, kad pareiškėjas neįrodė didelės žalos (šiuo atveju – finansinių nuostolių, žalos reputacijai) realumo ar tai, kad nurodytos žalos atlyginti negalima ar kad tai padaryti būtų pernelyg sudėtinga. Neįrodžius šių esminių elementų, kitų bylos aspektų vertinimas būtų netikslingas, todėl pirmosios instancijos teismo nutartis laikytina teisėta ir pagrįsta.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, ją keisti ar naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu,

nutaria:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Payrnet“ atskirąjį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. gegužės 4 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Arūnas Sutkevičius