2021-11-17 Nr. AB-24229-3-61-3-04090-2020-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-3155-815/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04090-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.3.4; 17.5; 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. lapkričio 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Ragulskytės-Markovienės, Ernesto Spruogio (pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo Ž. B. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas padavė skundą, kuriuo prašė panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) Rytų Lietuvos statybos valstybinės priežiūros departamento (toliau – ir Departamentas) 2020 m. liepos 14 d. raštą Nr. 2D-9380 „Dėl pranešimo adresu: (duomenys neskelbtini)“ (toliau – ir 2020 m. liepos 14 d. raštas) ir 2020 m. lapkričio 12 d. raštą Nr. 2D-16450 „Dėl Jūsų skundo“ (toliau – ir 2020 m. lapkričio 12 d. raštas) (t. y. priimtus sprendimus atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo) ir įpareigoti atsakovą Inspekciją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo. Taip pat prašė priteisti iš atsakovo Inspekcijos atlyginti bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

1.1. Panevėžio apygardos teismas 2020 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020 (toliau – ir Nutartis), kurioje kaip trečiasis asmuo dalyvavo ir Inspekcija, apeliacine tvarka išnagrinėjo ginčą dėl daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), vieno iš bendraturčių ant namo fasado savavališkai sumontuotų šešių išorinių kondicionierių blokų, taip pat dėl iškirtus angas išorinėje namo sienoje įrengtų ventiliacijos grotų ir kamino. Panevėžio apygardos teismas ieškinį toje byloje kvalifikavo kaip negatorinį ir pažymėjo, kad ieškinys nebuvo pareikštas dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, reikalaujant pašalinti neteisėtos statybos padarinius.

Panevėžio apygardos teismas Nutartyje nustatė šias svarbias faktines aplinkybes: i) „bylos nagrinėjimo metu neginčijamai nustatyta, kad gyvenamojo namo savininkų sutikimas šios įrangos sumontavimui nebuvo gautas“; ii) „net ir atliekant įrangos montavimo darbus 2002–2003 metais buvo reikalinga gauti bendraturčių sutikimą atliekant su bendrąja daline nuosavybe susijusius statybos darbus“; iii) „byloje taip pat nėra duomenų, kad atsakovai ar trečiasis asmuo AB Swedbank būtų kreipęsi ieškiniu į teismą dėl leidimo sumontuoti įrangą be bendraturčių sutikimo“; iv) „nagrinėjamu atveju nustatyta, kad paprastojo remonto darbai, įrengiant paskutinį kondicionierių, buvo atliekami pastate, esančiame nekilnojamųjų kultūros vertybių teritorijoje ar jos apsaugos zonoje (VĮ Registrų centre žyma apie pastato patekimą į tokią teritoriją galioja nuo 2012 m. sausio 22 d.).

Toks teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad kondicionieriaus bloko įrengimo darbams, vykusiems 2013 metais, kaip keičiantiems statinio išvaizdą, buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis institucijų pritarimas. Pagal Statybos įstatymo 23 straipsnio 10 dalį, kurioje nurodomas dokumentų, kurie pateikiami rašytiniam pritarimui statinio projektui gauti, sąrašas, privalomas ir statinio bendraturčių sutikimas. Kadangi byloje nėra statinio bendraturčių sutikimo dėl kondicionierių bloko suprojektavimo, pripažintina, kad darbų atlikimui nebuvo gautas statybą leidžiantis dokumentas (rašytinis pritarimas)“.

Pareiškėjas, remdamasis Panevėžio apygardos teismo nustatytomis aplinkybėmis ir pateiktais išaiškinimais, 2020 m. liepos 7 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas imtis veiksmų tam, kad nedelsiant būtų pašalinti savavališkos statybos padariniai. Be Panevėžio apygardos teismo civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020 nustatytų aplinkybių, pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. nurodė ir papildomas Panevėžio apygardos teismo nenagrinėtas aplinkybes, kad „2017 m. antroje pusėje su savavališkai sumontuota ginčo įranga, be jokių projektų, suderinimų su kompetentingomis valdžios institucijomis ir negavus namo bendraturčių sutikimo, tik žodžiu suderinus su daugiabutį namą administruojančia įmone UAB „Zarasų būstas“, buvo atlikti nauji statybos darbai – prailgintos vėdinimo sistemos angos, numontuoti ir vėliau, nuleidus maždaug 70–80 cm žemyn, ant naujų tvirtinimo elementų iš naujo sumontuoti visi šeši išoriniai kondicionierių blokai, atlikti kamino atitraukimo nuo fasado darbai“.

Inspekcijos Departamentas 2020 m. liepos 14 d. raštu priėmė sprendimą atsisakyti nagrinėti pareiškėjo prašymą dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, nurodydama, kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs (minėta Panevėžio apygardos teismo Nutartimi). Pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 13 d. skundu apskundė minėtą Inspekcijos sprendimą. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu priėmė sprendimą atmesti pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundą ir dar kartą atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą remdamasi tuo pačiu motyvu, t. y., kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs.

1.2. Teismas nėra išnagrinėjęs ginčo dėl savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo. Teismas yra išnagrinėjęs tik negatorinį ieškinį dėl tam tikrų bendraturčių teisių pažeidimo ir iš jo kylančių neigiamų pasekmių (papildomo triukšmo ir vibracijų, sudarkyto namo fasado, butų patrauklumo ir atitinkamai jų vertės sumažėjimo ir pan.). Teismas nusprendė, kad ieškovai neįrodė, jog jų teisės yra pažeidžiamos, todėl ieškinį atmetė. Tuo pačiu teismas aiškiai nurodė, kad ieškinys nebuvo pareikštas dėl neteisėtos statybos padarinių pašalinimo, reikalaujant pašalinti neteisėtos statybos padarinius, todėl tokio ginčo jis ir nenagrinėjo. Išnagrinėtas ginčas tik dėl tam tikrų bendraturčių teisių pažeidimo. Teismas tik nustatė atskiras faktines aplinkybes, susijusias su vykdytais statybos darbais, kiek tai buvo reikšminga nagrinėjant negatorinį ieškinį. Tačiau pats ginčas dėl savavališkos statybos ir jos padarinių nebuvo nei nagrinėtas, nei išspręstas. Tad akivaizdu, kad Inspekcija, atsisakydama iš esmės nagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. skundą (prašymą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neįsigilinusi į teismo priimtos Nutarties turinį, faktiškai nagrinėtus klausimus bei Nutarties motyvus. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ginčo įrangos savininkas statybos darbus atliko neturėdamas statybą leidžiančio dokumento (pastarąjį kartą – 2017 m. antroje pusėje), todėl atlikti statybos darbai laikytini savavališka statyba ir Inspekcija, kaip valstybinę priežiūrą statybų srityje vykdanti valstybės institucija, privalo užfiksuoti savavališkos statybos faktą ir imtis veiksmų savavališkos statybos padariniams pašalinti.

2. Atsakovas Inspekcija atsiliepiamais prašė bylą nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 103 straipsnio 1 dalies pagrindu, o jei ji nebus nutraukta – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas atsiliepimuose nurodė, kad:

2.1. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu atsakė ne į pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d., o į 2020 m. rugsėjo 13 d. skundą, atitinkamai minėtu raštu buvo įvertintas 2020 m. liepos 14 d. rašto teisėtumas ir pagrįstumas. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu pažymėjo, kad pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. skundo dalis dėl statybos darbų teisėtumo nenagrinėta pagrįstai, nes teismas išnagrinėjo skundą tuo pačiu klausimu, dėl to konstatavo, kad Inspekcijos Departamento 2020 m. liepos 14 d. raštas yra pagrįstas. Nors Inspekcija pripažino 2020 m. liepos 14 d. rašto pagrįstumą, tačiau neatsisakė imtis statybos valstybinės priežiūros veiksmų dėl galimos savavališkos statybos nustatymo, kadangi papildomai Inspekcijos Departamentui buvo pavesta išnagrinėti papildomas 2020 m. rugsėjo 13 d. skunde nurodytas aplinkybes dėl galimos savavališkos statybos ir atsakyti pareiškėjui. Inspekcijos Departamento 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 2D-14682 „Dėl pranešimo pagal kompetenciją imtis veiksmų“ (toliau – ir 2020 m. spalio 13 d. raštas) buvo atsakyta dėl statybos klausimų, todėl jei pareiškėjas su juo nesutinka, turėtų skųsti būtent 2020 m. spalio 13 d. raštą, kadangi 2020 m. lapkričio 12 d. rašte tik pateikta informacija, kad pareiškėjui atsakyta 2020 m. spalio 13 d. raštu ir įvertintas ankstesnis Departamento atsakymas (2020 m. liepos 14 d. raštas). Taigi nėra teisinio pagrindo Inspekciją įpareigoti iš naujo iš esmės išnagrinėti pareiškėjo teiktą 2020 m. liepos 7 d. skundą dėl tų pačių aplinkybių, kadangi Inspekcija pareiškėjo skundus (2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d.) dėl nurodytų galimų savavališkos statybos darbų išnagrinėjo ir pareiškėjui atsakė raštais: 2020 m. spalio 13 d. raštu ir 2020 m. gruodžio 14 d. raštu Nr. 2D-18370 „Dėl projekto pakeitimo ir galimai savavališkos statybos konstatavimo“ (toliau – ir 2020 m. gruodžio 14 d. raštas). Inspekcijos Departamentas 2020 m. gruodžio 14 d. raštu papildomai nurodė, kad 2020 m. spalio 21 d. raštu Nr. 2D-15168 buvo kreiptasi į Kultūros paveldo departamentą prie Kultūros ministerijos Utenos skyrių (toliau – ir KPD) dėl tarnybinės pagalbos suteikimo ir pažymėjo, kad gavusi iš KPD atsakymą į pateiktą užklausimą, Inspekcija priims sprendimą dėl galimos savavališkos statybos.

2.2. Inspekcijoje buvo atliekami ir šiuo metu vykdomi aktyvūs veiksmai dėl pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d. skunduose nurodytos galimos savavališkos statybos ir pareiškėjas yra išsamiai informuotas apie jo kreipimųsi nagrinėjimo eigą. Taigi net panaikinus Inspekcijos Departamento 2020 m. liepos 14 d. raštą ir 2020 m. lapkričio 12 d. raštą, pareiškėjo teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pabrėžęs, kad tuo atveju, kai skundo priėmimo stadijoje akivaizdu, jog skundžiamas aktas ar veiksmas jokių teisinių pasekmių nesukelia, kad jis negali būti ginčo administraciniame teisme objektu, skundą atsisakytina priimti nagrinėti, o, skundą priėmus, administracinė byla turi būti nutraukiama kaip nepriskirtina administraciniams teismams, kadangi, nagrinėdamas skundus dėl teisinių pasekmių negalinčių sukelti ir nesukeliančių aktų ar veiksmų, teismas asmens teisių apginti negalėtų, nes net ir skundo tenkinimo atveju, asmens teisių ir pareigų apimtis nepasikeistų, o pats procesas būtų iš esmės beprasmis. Pareiškėjas nenurodo jokių pagrįstų argumentų, įrodančių, kad ginčijami raštai daro įtaką jo teisinei padėčiai.

3. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriais nurodė, kad stebina Inspekcijos pozicija, kad ji „neatsisakė nagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d. skunduose nurodytų aplinkybių dėl statybų teisėtumo“. Nors Inspekcijos skundžiami sprendimai šiuo klausimu aiškūs ir vienareikšmiai – pareiškėjo prašymai (skundai) atmesti. Inspekcija taip pat nurodo kitus savo atsakymus pareiškėjui, nesusijusius su ginčijamais Inspekcijos sprendimais, kuriais ji įrodinėja, kad neva tęsia skundų nagrinėjimą. Pareiškėjo nuomone, tokiu būdu Inspekcija bando klaidinti teismą, nepagrįstai išplėsti bylos nagrinėjimo ribas ir nurodo tikrovės neatitinkančias faktines aplinkybes. Nors Inspekcija, 2020 m. lapkričio 12 d. raštu atmetusi pareiškėjo prašymą (skundą), nusprendė savarankiškai pasidomėti tam tikromis aplinkybėmis, tačiau pareiškėjas negali daryti jokios įtakos, esant galiojančiam Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. raštui, tokiai Inspekcijos iniciatyvai pasidomėti tam tikromis aplinkybėmis. Inspekcijos Departamentas 2020 m. spalio 13 d. raštu atsakė į pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundo dalį, bet ne dėl 2020 m. liepos 14 d. rašto teisėtumo. Todėl 2020 m. spalio 13 d. raštas yra nereikšmingas šiai bylai.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. balandžio 15 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.

5. Teismas nurodė, kad nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Inspekcijos Departamento 2020 m. liepos 14 d. rašto ir Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. rašto teisėtumo ir pagrįstumo.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2020 m. liepos 7 d. kreipėsi į Inspekciją, prašydamas imtis veiksmų tam, kad nedelsiant būtų pašalinti savavališkos statybos padariniai (duomenys neskelbtini). Inspekcijos Departamentas 2020 m. liepos 14 d. raštu atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, argumentuodamas, kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs (Panevėžio apygardos teismo 2020 m. liepos 3 d. Nutartimi). Šį Inspekcijos sprendimą pareiškėjas 2020 m. rugsėjo 13 d. skundu apskundė Inspekcijai. Inspekcija 2020 m. lapkričio 12 d. raštu atmetė pareiškėjo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundą ir dar kartą atsisakė nagrinėti pareiškėjo prašymą remdamasi tuo pačiu pagrindu, kad teismas šį klausimą jau yra išnagrinėjęs. Šiuo raštu pareiškėjas taip pat buvo informuotas, kad jo 2020 m. rugsėjo 13 d. skundo pagrindu Inspekcijos Departamentui buvo pavesta išnagrinėti papildomas 2020 m. rugsėjo 13 d. skunde nurodytas aplinkybes dėl galimos savavališkos statybos ir atsakyti pareiškėjui.

7. Teismas pažymėjo, kad, remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenimis, Panevėžio apygardos teismas įsiteisėjusia 2020 m. liepos 3 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2A-390-280-2020 paliko nepakeistą Utenos apylinkės teismo Zarasų rūmų 2020 m. vasario 5 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. 2-38-477/2020, kurioje buvo nagrinėjamas kondicionierių išorinių blokų (duomenys neskelbtini), sumontavimo teisėtumo klausimas. Pareiškėjas šioje byloje dalyvavo kaip ieškovas. Nutartyje teismas konstatavo, kad remonto metu atlikti vėdinimo ir oro kondicionavimo sistemos įrengimo darbai ginčo objekte pagal 2002–2003 m. bei 2013 m. galiojusias Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 1 straipsnio 21 punkto nuostatas buvo priskiriami paprastojo remonto darbams. 2002 m. galiojusio Statybos įstatymo 23 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad atliekant paprastąjį statinio remontą statybos leidimą gauti nėra privaloma. Pripažino, kad iki 2012 m. sausio 22 d. atliekant paprastojo remonto darbus ginčo pastate nebuvo reikalinga gauti statybos leidimą, kaip tai numatė Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2002 m. balandžio 30 d. įsakymu Nr. 218 patvirtinto Statybos techninio reglamento 1.07.01.2002 „Statybos leidimas“ (neteko galios 2010 m. spalio 1 d.) nuostatos, ir konstatavo, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog darbams, atliktiems 2002–2003 metais, nebuvo reikalingas statybos leidimas, pagrįsta. Savavališkos statybos faktas objekte (duomenys neskelbtini), buvo paneigtas.

8. Teismas, atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, ginčo klausimą reglamentuojančius teisės aktus, darė išvadą, kad Inspekcija pagrįstai nenagrinėjo pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymo (skundo) dėl galimos savavališkos statybos padarinių, nes Panevėžio apygardos teismas jau išnagrinėjo kondicionierių išorinių blokų objekte (duomenys neskelbtini), sumontavimo teisėtumo klausimus ir konstatavo, jog atliekant paprastąjį statinio remontą statybos leidimą gauti nėra privaloma, paneigė savavališkos statybos faktą. Teismas sprendė, kad nors Inspekcija, kaip viešojo administravimo subjektas, nenagrinėjo pareiškėjo prašymo, tačiau skundžiamais sprendimais išsamiai ir visapusiškai paaiškino pareiškėjui jo skunduose iškeltus klausimus, savo argumentus pagrindė objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Be to, Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d. skunduose nurodytas aplinkybes dėl statybų teisėtumo, aiškiai ir suprantamai informavo, kad Inspekcijos Departamentas 2020 m. spalio 13 d. raštu atsakė dėl pareiškėjo skunduose (2020 m. liepos 7 d. ir 2020 m. rugsėjo 13 d.) keltų klausimų statybos valstybinės priežiūros srityje (dėl statybų teisėtumo). Inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų pagal savo kompetenciją, nagrinėdama pareiškėjo teiktus skundus, laiku ir tinkamai 2020 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad nėra teisinio pagrindo 2020 m. liepos 14 d. raštą naikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo iš esmės nagrinėti 2020 m. liepos 7 d. skundą dėl tų pačių aplinkybių (statybų teisėtumo klausimu).

9. Teismas, įvertinęs ginčijamų sprendimų turinį, vertino, kad ginčijami sprendimai atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (įstatymo redakcija, galiojusi iki 2020 m. spalio 31 d.) (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimus, nes pagrįsti objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, sprendimuose nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, aiškiai išdėstytos faktinės aplinkybės, jos susietos su taikomomis teisės normomis. Konstatavus, kad ginčijami Inspekcijos sprendimai yra teisti ir pagrįsti, nėra pagrindo įpareigoti Inspekciją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą).

III. 10. Pareiškėjas padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti. Taip pat prašo priteisti atlyginti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo, kad:

10.1. Panevėžio apygardos teismas nesprendė savavališkos statybos klausimo ir pats tai nurodė Nutartyje. Juo labiau Panevėžio apygardos teismas nepaneigė savavališkos statybos fakto. Teismas nėra išnagrinėjęs ginčo dėl savavališkos statybos ir jos padarinių šalinimo. Teismas yra išnagrinėjęs tik negatorinį ieškinį dėl tam tikrų bendraturčių teisių pažeidimo ir iš jo kylančių neigiamų pasekmių (papildomo triukšmo ir vibracijų, sudarkyto namo fasado, butų patrauklumo ir atitinkamai jų vertės sumažėjimo ir pan.).

Teismas ieškinį atmetė nusprendęs, kad ieškovai neįrodė, jog jų teisės yra pažeidžiamos, o ne dėl to, kad pripažino, jog ginčo įranga sumontuota teisėtai. Teismas nustatė tik atskiras faktines aplinkybes, susijusias su vykdytais statybos darbais, kiek tai buvo reikšminga nagrinėjant negatorinį ieškinį. Tačiau pats ginčas dėl savavališkos statybos ir jos padarinių nebuvo nei nagrinėtas, nei išspręstas. Pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvas, kad Panevėžio apygardos teismas konstatavęs, jog atliekant paprastąjį statinio remontą statybos leidimą gauti nėra privaloma, paneigė savavališkos statybos faktą, neatitinka Panevėžio apygardos teismo Nutarties turinio.

Panevėžio apygardos teismas konstatavo, kad buvo reikalingas statybą leidžiantis dokumentas – rašytinis institucijų pritarimas, kuris nebuvo gautas. Taip pat nebuvo gautas privalomas statinio bendraturčių sutikimas, todėl darbai atlikti nesant statybą leidžiančio dokumento. Šios Panevėžio apygardos teismo nustatytos faktinės aplinkybės sudaro prielaidas pripažinti statybą savavališka. Atsižvelgiant į nurodytas Panevėžio apygardos teismo nustatytas faktines aplinkybes, kad darbai atlikti nesant statybą leidžiančio dokumento, akivaizdu, kad Inspekcija, atsisakydama iš esmės nagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo, priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, neįsigilinusi į Panevėžio apygardos teismo priimtos Nutarties turinį, faktiškai nagrinėtus klausimus bei Nutarties motyvus.

Statybos įstatymo 2 straipsnio 46 punkte savavališka statyba apibrėžta, be kita ko, kaip statinio dalies statyba neturint galiojančio statybą leidžiančio dokumento. Nagrinėjamu atveju akivaizdu, kad ginčo įrangos savininkas statybos darbus atliko neturėdamas statybą leidžiančio dokumento (pastarąjį kartą – 2017 m. antroje pusėje), todėl atlikti statybos darbai laikytini savavališka statyba ir Inspekcija, kaip valstybinę priežiūrą statybų srityje vykdanti valstybės institucija, privalo užfiksuoti savavališkos statybos faktą ir imtis veiksmų savavališkos statybos padariniams pašalinti.

Inspekcija šiuo atveju elgiasi visiškai priešingai nei byloje Nr. e2A-2004-603/2015, kurios faktinės aplinkybės, kiek tai susiję su 2017 m. antroje pusėje atliktais statybos darbais, yra labai panašios.

10.2. Jau pasibaigus bylos nagrinėjimui iš esmės pirmosios instancijos teisme, Inspekcija 2021 m. balandžio 23 d. raštu Nr. 2D-6302 pareiškėjui pateikė jo prašytą informaciją ir dokumentus, susijusius su Inspekcijos ir namo administratoriaus UAB „Zarasų būstas“ susirašinėjimu pastaruoju laikotarpiu. Nagrinėjamu atveju svarbūs du Inspekcijos pateikti dokumentai – UAB „Zarasų būstas“ (daugiabučio namo administratoriaus) 2021 m. sausio 29 d. raštas Nr. (1.10) S-208 „Dėl daugiabučio namo atnaujinimo (modernizavimo)“ ir Inspekcijos 2021 m. balandžio 7 d. raštas Nr. 2D-5234 „Dėl prašymo išduoti statybos užbaigimo aktą“. Iš minėto UAB „Zarasų būstas“ 2021 m. sausio 29 d. rašto Nr. (1.10) S-208 matyti, kad Inspekcija pripažįsta, jog statyba yra savavališka, ir ragina namo administratorių spręsti jos klausimą (įteisinti arba išmontuoti). Minėtame 2021 m. balandžio 7 d. rašte Nr. 2D-5234, kuris adresuotas UAB „Zarasų būstas“, Inspekcija aiškiai nurodė, kad prie projekto A laidos turi būti pridėti daugumos bendraturčių rašytiniai sutikimai. Akivaizdu, kad tuo atveju, jeigu Panevėžio apygardos teismas su ginčo įranga įvairiu metu atliktų darbų teisėtumo klausimą būtų išsprendęs, nereikėtų jokių rašytinių bendraturčių sutikimų, taip pat veiksmų savavališkos statybos padariniams pašalinti, kuriuos nurodo Inspekcija.

10.3. Dėl Inspekcijos neveikimo – nuo 2017 m. neišspręsto ir iki šiol nesprendžiamo savavališkos statybos ir jos padarinių pašalinimo klausimo – jau kelerius metus stringa atliktų daugiabučio namo renovacijos darbų pridavimas valstybinei darbų priėmimo komisijai. Todėl pareiškėjui (o kartu ir kitiems bendraturčiams) kyla reali grėsmė patirti didelę turtinę žalą – prarasti valstybės paramą daugiabučių namų atnaujinimui (renovacijai), kurios dydis yra maždaug 45 proc. nuo bendros investicijų sumos. Be to, jau dabar skaičiuojamos palūkanos už darbams apmokėti paimtą paskolą. Namo administratorius iki šiol nesiima jokių veiksmų, kad būtų užfiksuotas savavališkos statybos faktas ir įrenginių savininkas būtų įpareigotas pašalinti savavališkos statybos padarinius.

11. Atsakovas Inspekcija atsiliepimu prašo pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

12. Atsakovas iš esmės nurodo tuos pačius argumentus (aplinkybes) kaip ir atsiliepimuose į pareiškėjo skundą. Inspekcijos nuomone, pirmosios instancijos teismas nustatė nagrinėjamai bylai išspręsti reikšmingas aplinkybes, išsamiai ir visapusiškai jas ištyrė, padarytas išvadas dėl pareiškėjo skundo reikalavimų pagrindė remdamasis ištirtų įrodymų visumos analize bei teismų praktika. Nors pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes bei pateikia įrodymus pagal iš Inspekcijos gautą informaciją (Inspekcijos 2021 m. balandžio 23 d. raštas Nr. 2D-6302), kuri paaiškėjo po teismo priimto sprendimo, tačiau nurodytos aplinkybės susijusios su statybos užbaigimo procedūromis dėl daugiabučio gyvenamojo namo (duomenys neskelbtini), atnaujinimo (modernizavimo) darbų, o ne su Inspekcijos ginčijamais raštais, be to, jos galėtų būti ginčijamos nebent teikiant atskirą skundą ir nesutinkant su vėlesniais Inspekcijos sprendimais. Minėti pareiškėjo pateikti įrodymai neturi jokio sąryšio su ginčijamų Inspekcijos raštų teisėtumu ir pagrįstumu, be to, jie pateikti po priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo, todėl negali būti vertinami. Kadangi pareiškėjas, skundu reikšdamas reikalavimus, pats apibrėžė skundo ribas ir pirmosios instancijos teismas pareiškėjo apibrėžtose skundo ribose nagrinėjo jo iškeltus reikalavimus, manytina, kad apeliacinės instancijos teismas turėtų nevertinti pareiškėjo argumentų, nurodytų tik apeliacinės instancijos teismui (dėl atliekamų statybos užbaigimo procedūrų, kurių metu Inspekcijos darbuotojas el. laišku galbūt pripažino savavališką statybą). Teismas objektyviai ištyrė pateiktus byloje įrodymus, išsamiai motyvavo priimtą sprendimą, nustatė, kad Inspekcija, nagrinėdama pareiškėjo skundus, priėmė pagrįstus ir teisėtus sprendimus, o pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 ir 147 straipsniuose esančių pagrindų, dėl kurių galėtų būti teismo sprendimas naikintinas, taip pat ir kitų aplinkybių, paneigiančių skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą.

13. Atsakovas Inspekcija taip pat pateikė paaiškinimus dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo ir prašo bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo atveju priteistiną jų sumą sumažinti.

14. Atsakovas nurodo, kad byloje pateikta advokato T. J. 2021 m. spalio 19 d. sąskaita už teisines paslaugas Nr. 492, kurioje nurodyta, kad klientui suteiktos paslaugos už apeliacinio skundo dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimo administracinėje byloje Nr. eI3-1480-331/2021 surašymą, atsiliepimo į apeliacinį skundą analizę. Pateiktoje sąskaitoje nenurodytos ir nedetalizuotos advokato darbo ir laiko sąnaudos, todėl neaišku, kokios realiai patirtos išlaidos už suteiktą papildomą paslaugą – „atsiliepimo į apeliacinį skundą analizę“. Sąskaitoje neįvardijama, kokio atsiliepimo analizė atlikta. Taip pat neaišku, kokia konkreti paslauga buvo suteikta klientui atlikus tokią analizę ir ar ji buvo būtina.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 15. Nagrinėjamoje administracinėje byloje pagal pareiškėjo skundą sprendžiama, ar yra teisinis pagrindas panaikinti Inspekcijos Departamento 2020 m. liepos 14 d. raštą ir Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. raštą (t. y. priimtus sprendimus atsisakyti nagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo) ir įpareigoti atsakovą Inspekciją iš esmės išnagrinėti pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašymą (skundą) dėl savavališkos statybos fakto konstatavimo ir jos padarinių šalinimo. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

16. Apeliaciniame skunde pareiškėjas prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nurodo, kad jis netinkamai aiškino Panevėžio apygardos teismo Nutartį, taip pat pateikia duomenis, jog Inspekcija pripažįsta savavališkos statybos faktą.

17. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant tik į apeliaciniame skunde akcentuojamus aspektus.

18. Šioje byloje pabrėžtina, kad pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Inspekcija pagrįstai rėmėsi Taisyklių 46.5 papunkčiu, pagal kurį skundą atsisakoma nagrinėti, jeigu teismas išnagrinėjo pareiškėjo prašymą tuo pačiu klausimu. Tačiau teismas selektyviai vertino Panevėžio apygardos teismo Nutarties argumentus, juos aiškino ne objektyviai, o atsakovui palankia linkme, nors pačioje Nutartyje aiškiai nurodoma, jog „nagrinėjamu atveju konstatavus, kad darbai bendrojo naudojimo objektuose atlikti be bendraturčių sutikimo, o paskutinis kondicionierius pastatytas nesant rašytinio pritarimo, savaime nereiškia, kad turi būti tenkinamas negatorinis ieškinys.“ Taigi, Nutartyje nebuvo nagrinėjamas savavališkų statybų kausimas, šis klausimas buvo keliamas pareiškėjo 2020 m. liepos 7 d. prašyme, tačiau ginčijamuose Inspekcijos Departamento 2020 m. liepos 14 d. rašte ir Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. rašte minėtas klausimas nespręstas, nurodant, kad Nutartimi jis jau išspręstas. Šia apimtimi ginčijami raštai negali būti laikomi korektiškais.

19. Kita vertus, pabrėžtina, jog Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. rašte nurodoma, kad dėl savavališkų statybų kausimo pareiškėjui buvo atsakyta Inspekcijos 2020 m. spalio 13 d. raštu Nr. 2D-14682. Paminėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino, be kita ko, ginčijamo Inspekcijos 2020 m. lapkričio 12 d. rašto turinį ir Inspekcijos 2020 m. spalio 13 d. rašto Nr. 2D-14682, kuriame pareiškėjui aiškiai atsakyta, jog Inspekcija neturi pagrindo inicijuoti procesinių veiksmų dėl savavališkos statybos, kontekste. Vadinasi, pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog Inspekcija ėmėsi aktyvių veiksmų pagal savo kompetenciją, nagrinėdama pareiškėjo teiktus skundus, laiku ir tinkamai 2020 m. lapkričio 12 d. raštu informavo pareiškėją, kad nėra teisinio pagrindo 2020 m. liepos 14 d. raštą naikinti ir įpareigoti Inspekciją iš naujo iš esmės nagrinėti 2020 m. liepos 7 d. skundą dėl tų pačių aplinkybių (statybų teisėtumo klausimu), iš esmės yra teisėta ir pagrįsta.

20. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ir laikydamasis ABTĮ reikalavimų įvertino byloje surinktus įrodymus bei nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė proceso teisės normų. Pareiškėjo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

21. Atmetus pareiškėjo skundą, jis neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 str. 1 d.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo Ž. B. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. balandžio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rasa Ragulskytė-Markovienė

Ernestas Spruogis

Skirgailė Žalimienė