2015-12-14 Nr. BB-5082-1-06-1-04003-2009-6 · Lietuvos Aukščiausiasis Teismas

Baudžiamoji byla Nr. 2K-502-699/2015

Teisminio proceso Nr. 1-06-1-04003-2009-6

Procesinio sprendimo kategorijos:

1.1.8.10;

1.1.10.1

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2015 m. gruodžio 14 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vytauto Masioko, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjos Aldonos Rakauskienės,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios D. S. ir jos gynėjo advokato Stasio Zabitos kasacinius skundus Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžio.

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu D. S. nuteista pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 184 straipsnio 2 dalį laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, ši bausmė iš dalies sudedant subendrinta su bausme, paskirta Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, kuris pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, ir jai paskirta subendrinta ketverių metų trijų mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendis pakeistas: D. S. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažinta iki vienerių metų. Panaikinta nuosprendžio dalis dėl bausmių subendrinimo ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo. Kita nuosprendžio dalis palikta nepakeista.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

D. S. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteista už tai, kad dirbdama UAB „M“ vadybininke bei 2004 m. rugpjūčio 1 d. įsakymu Nr. 17 būdama paskirta atsakinga už bendrovės grynųjų pinigų laikymą ir jų išmokėjimą, disponavimą grynaisiais pinigais, o nuo 2005 m. vasario 28 d. būdama UAB „M“ direktore (2005 m. vasario 28 d. vienintelio akcininko sprendimas Nr. 8), atsakinga pagal Lietuvos Respublikos 2001 m. lapkričio 6 d. Buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 ir 2 dalis už apskaitos organizavimą ir apskaitos dokumentų išsaugojimą bei pagal 2000 m. vasario 17d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų vykdymo taisyklių 22 punktą materialiai atsakinga už visų jos priimtų pinigų saugumą ir visus nuostolius, nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., tiksliau nenustatytu laiku, iš UAB „M“ kasos paėmė grynuosius pinigus – 687 595,48 Lt (199 141,42 Eur) ir pažeidė 2001 m. lapkričio 6 d. Lietuvos Respublikos Buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalį, pagal kurią į apskaitą privaloma įtraukti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius, susijusius su turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio arba struktūros pasikeitimu ir 12 straipsnio 1 dalį, ūkinės operacijos pagrindžiamos apskaitos dokumentais, kurie surašomi ūkinės operacijos metu arba jai pasibaigus ar įvykus, ir 2000 m. vasario 17 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu Nr. 179 patvirtintų Kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų vykdymo taisyklių 4 ir 16 punktus, pagal kuriuos pinigai iš kasos išmokami pagal kasos išlaidų orderį ir visos kasos operacijos turi būti įrašytos į kasos knygą, išduodama nenustatytiems asmenims be apskaitos dokumentų pinigus, nefiksuodama išdavimo dokumentais, nepateisindama paimtų grynųjų pinigų panaudojimo apskaitos dokumentais, tyčia iššvaistė svetimą, jos žinioje buvusį UAB „M“ priklausantį didelės vertės turtą – 687 595,48 Lt (199 141,42 Eur).

Kasaciniu skundu nuteistoji D. S. prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir paskirti su laisvė atėmimu nesusijusią bausmę arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti.

Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų motyvuodamas tuo, kad nors pakeistas baudžiamasis įstatymas (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) nuteistajai leistų taikyti minėto straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija neturi pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, ir atkreipia dėmesį į tai, kad nuteistajai jau du kartus taikytos BK 75 straipsnio nuostatos už lengvesnes nusikalstamas veikas, padarytas po nagrinėjamų įvykių.

Kasatorės manymu, apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, kad šioje baudžiamojoje byloje buvo nagrinėjama tęstinė nusikalstama veika, susijusi su UAB „M“ veikla nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., kai tuo tarpu bausmės vykdymas kasatorei buvo atidėtas už vėlesnes nusikalstamas veikas, susijusias su IĮ „A“ veikla 2009-2011 m. (vėliau nei šioje byloje kasatorei inkriminuota nusikalstama veika).

Anot kasatorės, nutartyje liko nenurodyta, kokios „kitos aplinkybės“ rodo padarytų veikų ar jos asmenybės pavojingumą, neįvertinta, kada ji padarė paskutinę nusikalstamą veiką ir kokia ji buvo. Pažymėtina, kad tiek ši nusikalstama veika, tiek vėlesnės nusikalstamos veikos iš esmės buvo pradėtos tirti tuo pačiu metu, tačiau visos bylos išskaidytos pagal įmonių pavadinimus ir padarymo laiką, o tai lėmė atskirų nuosprendžių priėmimą, o kartu ir dirbtinį asmens teisinės procesinės padėties pabloginimą, t. y. dirbtinį teistumo suformavimą, todėl nuosprendžiai nuolat bendrinami. Dėl tokios dirbtinės kasatorės teisinės padėties ji teigia ne kartą kreipusis į teismą, tačiau tik Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. balandžio 29 d. nutartyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2014), išnagrinėjęs jos gynėjo kasacinį skundą dėl visų ankstesnių baudžiamųjų bylų išskaidymo į kelias ir kelių priimtų nuosprendžių (kurie buvo įsiteisėję) bei jų bendrinimo, pasisakė, kad teisėjų kolegija nagrinėjamos bylos kontekste obiter dictum pažymi, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 yra nurodęs, jog nepritartina tokiai teismų praktikai, kai asmeniui, per neilgą laikotarpį padarius kelias nesudėtingas nusikalstamas veikas, šių veikų ikiteisminis tyrimas išskaidomas į kelias baudžiamąsias bylas ir tai suponuoja kelių atskiru nuosprendžių priėmimą. Jeigu tokia teisinė situacija, kuri yra nulemta atitinkamų valstybės institucijų veikimo (neveikimo), vis tik susidaro, tai ji negali tapti priežastimi, dėl kurios būtų pasunkinta kaltininko teisinė padėtis, taip pat ir galutinės subendrintos bausmės už padarytas nusikalstamas veikas paskyrimo aspektu.

Kasatorė teigia, kad ši bei ankstesnė byla yra susijusi su tapačiais nusikalstamais veiksmais juridinio asmens nuosavybei, kurio direktore ir akcininke ji buvo. Anot kasatorės, ji tiesiog nesugebėjo vykdyti vadovaujančio asmens funkcijų, nes neturi aukštojo išsilavinimo.

Skunde nurodoma, kad apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė prieštarauja protingumo principui ir logikai, nes tokios rūšies bausmė paskiriama už veiką, padarytą 2004-2008 m., nors už nusikalstamas veikas, padarytas 2009-2011 m., teismas skyrė su laisvės atėmimu nesusijusias bausmes. Tai prieštarauja ir EŽTT praktikai, nes laisvės atėmimo bausmės paskyrimas ir jos atlikimas po ilgo laiko tarpo praranda savo paskirtį BK 41 straipsnio aspektu.

Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, nesubendrindamas bausmių su ankstesniais nuosprendžiais, kurie dėl ikiteisminio tyrimo subjektų ir prokuratūros vykdyto ikiteisminio tyrimo bylų „tiražavimo“ buvo priimti kaip atskiri, taip nepagrįstai pablogino jos teisinę padėtį ir dirbtinai sukūrė teistumus. Be to, apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai nurodė, kad nuosprendžiai turi būti bendrinami vadovaujantis BPK 347 ir 362 straipsniais, nes taip kasatorės teisinė padėtis bus dar labiau pabloginta: bendrinant bausmes vadovaujantis BPK 347 ir 362 straipsniais, teismas privalės panaikinti bausmės vykdymo atidėjimą, paskirtą ankstesniu įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu už vėlesnes veikas, ir pridės vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, paskirtą už ankstesnę nusikalstamą veiką. Taip pat apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo apeliacinio skundo argumentų dėl pakeisto baudžiamojo įstatymo BK 75 straipsnio (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) taikymo.

Kasaciniu skundu nuteistosios D. S. gynėjas advokatas prašo pakeisti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti, arba panaikinti Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacine tvarka.

Kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad teismas negali subendrinti skirtingais nuosprendžiais paskirtų bausmių todėl, kad byla buvo nagrinėta pagal nuteistosios apeliacinį skundą, todėl negali bloginti jos teisinės padėties.

Panaikindamas nuosprendžių subendrinimą šioje byloje, kai yra įsiteisėjęs 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis, kuris buvo pakeistas 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu (už vėlesnes nusikalstamas veikas paskiriant bausmės vykdymo atidėjimą), apeliacinės instancijos teismas sukūrė tokią nuteistosios teisinę padėtį, kuri pablogėtų sprendžiant klausimą dėl bausmių subendrinimo vadovaujantis BPK 347 ir 362 straipsniais. Tačiau BPK 347 straipsnis nustato, kad kai nuteistajam yra kitų visiškai ar iš dalies neįvykdytų nuosprendžių, apie kuriuos nežinojo vėliausią nuosprendį priėmęs teismas, šis teismas pats ar kitas tos pačios pakopos arba aukštesnysis teismas pagal vėliausiojo nuosprendžio vykdymo vietą privalo priimti sprendimą, kokia tvarka bus vykdomos bausmės, numatytos visiškai ar iš dalies neįvykdytuose nuosprendžiuose. Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismui apie įsiteisėjusį 2012 m. birželio 22 d. teismo nuosprendį buvo žinoma, todėl bausmių bendrinimas turėjo būti atliktas būtent šiame procese. Kitą vertus, BK 64 straipsnis nenumato, kaip teismui reikia elgtis, jeigu už vėlesnes veikas nuosprendis įsiteisėja ankščiau (ir teismui yra žinoma apie tokį nuosprendį) nei už ankstesnes nusikalstamas veikas, dėl kurių yra priimamas naujas nuosprendis. To nenustato joks BK straipsnis.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad apeliacinės instancijos teismas visiškai neatsižvelgė į tai, jog byloje buvo nagrinėjama tęstinė nusikalstama veika, susijusi su UAB „M“ veikla nuo 2004 m. rugpjūčio 1 d. iki 2008 m. spalio 31 d., kai tuo tarpu 2014 m. rugsėjo 12 d. įsiteisėjus 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiui, bausmės vykdymas nuteistajai D. S. buvo atidėtas už vėlesnes nusikalstamas veikas, susijusias su IĮ „A“ veikla 2009-2011 m., t. y. vėliau negu šioje byloje inkriminuota nusikalstama veika.

Todėl nesubendrinant nuosprendžių šioje byloje iš esmės buvo pabloginta nuteistosios teisinė padėtis: apeliacinės instancijos teismui priėmus 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendį, kuriuo buvo panaikintas nuosprendžių subendrinimas su įsiteisėjusiu 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, 2015 m. birželio 11 d. Panevėžio apygardos teismas, išnagrinėjęs Panevėžio apygardos probacijos tarnybos prašymą dėl nuosprendžių subendrinimo, nuteistajai D. S., kuriai už vėlesnes nusikalstamas veikas (padarytas 2009-2011 m.) subendrinus nuosprendžius, buvo paskirtas laisvės atėmimas trejiems metams šešiems mėnesiams, bausmės vykdymą atidedant (2014 m. rugsėjo 12 d. Lietuvos apeliacinio teismo nuosprendis), o už ankstesnes nusikalstamas veikas (padarytas 2004-2008 m.), priimant 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendį ir paskiriant vienerių metų laisvės atėmimo bausmę, galutinė subendrinta bausmė tampa ketveri metai realaus laisvės atėmimo. Tai prieštarauja BK 41 ir 54 straipsnio nuostatoms.

Pažymėtina, kad, bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, buvo pakeistas BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo redakcija) ir nustatyta, kad bausmės vykdymas gali būti atidėtas ir padarius sunkų nusikaltimą. Kadangi toks įstatymas yra kitokiu būdu asmens teisinę padėtį lengvinantis, todėl, vadovaujantis BK 3 straipsnio 2 dalimi, turi grįžtamąją galią ir turėjo būti pritaikytas nuteistajai.

Apeliacinės instancijos teismas, atsisakydamas taikyti BK 75 straipsnį, tiesiog konstatavo, kad neturi pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tačiau detalesnių motyvų nepateikė, o tik pažymėjo, kad nuteistajai ankstesnėse bylose jau buvo taikytas bausmės vykdymo atidėjimas. Tačiau teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad BK 75 straipsnis nuteistajai buvo taikytas už vėliau negu skundžiamu nuosprendžiu nustatytas nusikalstamas veikas.

Kasatorius atkreipia dėmesį į tai, kad tiek dėl nusikalstamos veikos, už kurios padarymą D. S. nuteista skundžiamu nuosprendžiu, tiek dėl vėlesnės nusikalstamos veikos ikiteisminiai tyrimai buvo pradėti tuo pačiu metu, tačiau visos baudžiamosios bylos išskaidytos pagal įmonių pavadinimus ir padarymo laiką, tai lėmė atskirų nuosprendžių priėmimą, o kartu ir dirbtinį patraukto baudžiamojon atsakomybėn asmens teisinį procesinės padėties pabloginimą, t. y. dirbtinį teistumo suformavimą ir skirtingų nuosprendžių priėmimą. Ši problema buvo išnagrinėta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 29 d. nutartyje (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-203/2014), kuria buvo panaikintas apeliacinės instancijos teismo nuosprendis ir byla grąžinta nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka. Apeliacinės instancijos teismas, pakartotinai išnagrinėjęs D. S. apeliacinį skundą, 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu ankstesnį 2012 m. birželio 22 d. teismo nuosprendį pakeitė bei pripažino, kad ankstesniais teismo nuosprendžiais pripažintos nusikalstamos veikos „galėjo būti išaiškintos ir ištirtos ir vieno ikiteisminio tyrimo metu, ir dėl visų tų veikų galėjo būti priimtas vienas, o ne keli nuosprendžiai“, todėl teismas, atsižvelgdamas į skunde nurodytus motyvus, nuosprendį pakeitė bei pritaikė BK 75 straipsnio nuostatas, paskiriant subendrintą trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę, bausmės vykdymą atidedant.

Kasatorius teigia, kad skundžiamu 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu paskirta terminuota laisvės atėmimo bausmė prieštarauja ne tik protingumo principui, bet ir logikai, nes terminuotas laisvės atėmimas D. S. paskiriamas už nusikalstamą veiką, padarytą 2004-2008 m., t. y. ankščiau, negu už nusikalstamas veikas, padarytas 2009-2011 m.

Atsiliepimu į kasacinį skundą Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Baudžiamojo persekiojimo departamento prokuroras Regimantas Žukauskas prašo kasacinį skundą atmesti.

Prokuroras nurodo, kad, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgė į tai, jog D. S. padarė sunkų, tyčinį ir baigtą nusikaltimą nuosavybei, kuriuo padaryta žala daugiau nei dvidešimt kartų viršija didelės žalos kriterijų, numatytą BK 190 straipsnyje. Šį nusikaltimą, susijusį su įmonės lėšų švaistymu jas neteisėtai naudojant be apskaitos, D. S. darė ir po to, kai 2004 m. rugsėjo 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu ji buvo nuteista už nusikaltimus finansų sistemai. Be to, kaltinamoji 2010 m. gegužės 4 d. Panevėžio apygardos teismo nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžiu, nuteista už sukčiavimą dėl didelės vertės turtinės prievolės išvengimo valstybei (BK 182 straipsnio 2 dalis). Už šią veiką, pritaikius BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas, laisvės atėmimo bausmė jai buvo pakeista švelnesne – laisvės apribojimu. Skirdamas bausmę, teismas įvertino ir D. S. elgesį po šioje byloje nagrinėjamo nusikaltimo padarymo. D. S. tęstiniais veiksmais 2009 metais padarė naują nusikalstamą veiką. Teismas pažymėjo, jog tuo pat metu vyko ikiteisminiai tyrimai ir baudžiamosios bylos nagrinėjimas teisme, o tai turėjo bent jau sudrausminti ir atgrasinti ją nuo naujų nusikaltimų. Tačiau 2011 m. gruodžio 22 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, D. S. buvo nuteista už 2009 m. padarytą tęstine veiką, numatytą BK 219 straipsnio 2 dalyje, kuria ji padarė didelę turtinę žalą valstybei. Įvertinęs šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad bausmės tikslai D. S. gali būti pasiekti tik taikant realią sankcijoje numatytą laisvės atėmimo bausmę. Pagrindų kaltinamajai taikyti BK 62 straipsnio ar 54 straipsnio 3 dalies nuostatas ir skirti švelnesnę bausmę, nei numatyta sankcijoje, teismas pagrįstai nenustatė.

Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo nustatytomis bausmės skyrimui reikšmingomis aplinkybėmis ir jų vertinimu. Tai, kad teismas šių aplinkybių dar kartą nuosprendyje nepakartojo, nereiškia, kad jų nevertino, kita vertus, šių faktinių aplinkybių teisingumo iš esmės neginčija ir kasatoriai. Įvertinusi skundžiamame nuosprendyje ir Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendyje (kuriuo buvo pakeistas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis ir D.

S. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas buvo atidėtas) išdėstytas aplinkybes, nuteistosios asmenybę, teisėjų kolegija konstatavo, kad paskyrus D. S. kitokią bausmės rūšį nebūtų pasiekta nė viena bausmės paskirtis, nurodyta BK 41 straipsnio 2 dalyje, įskaitant tai, kad nebūtų užtikrintas teisingumo principo įgyvendinimas. Iš tiesų, nagrinėjant bylą apeliacine tvarka, buvo pakeistas BK 75 straipsnis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), kuris leido nuteistajai taikyti BK 75 straipsnio nuostatas ir paskirtos bausmės vykdymą atidėti.

Tačiau teisėjų kolegija pagrįstai šio baudžiamojo įstatymo nuostatų D. S. netaikė, nes nebuvo pakankamo pagrindo manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Apeliacinės instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad nuteistajai D. S. jau du kartus taikytos BK 75 straipsnio nuostatos už lengvesnes nusikalstamas veikas, padarytas po nagrinėjamų įvykių. Ši aplinkybė apibūdina kaltinamojo asmenybę, jo elgesį po nusikalstamos veikos padarymo ir yra viena iš bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių.

Teismo nurodyta aplinkybė patvirtina, kad D. S. nusikalstamas veikas vykdė ir tuo metu, kai galiojo jai priimtas 2004 m. rugsėjo 23 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo apkaltinamasis nuosprendis, dėl kitų jos nusikalstamų veikų buvo atliekami ikiteisminiai tyrimai, todėl į ją pagrįstai atsižvelgta skiriant D. S. realią laisvės atėmimo bausmę. Laisvės atėmimo bausmė, be abejonės, paveiks nuteistosios šeiminį gyvenimą, turės įtakos ryšiams su tėvais, jau pilnametėmis dukromis, tačiau šios aplinkybės negali pakeisti tų tikslų, kurių siekiant ir skiriama konkreti bausmė.

Kita vertus, atsižvelgdama į šias aplinkybes, į tai, jog nusikalstama veika, dėl kurios nuteistoji pripažinta kalta, padaryta gana seniai (2004-2008 m.), teisingumo vykdymas šioje byloje užtruko, nenustatyta atsakomybę sunkinančių aplinkybių, teisėjų kolegija D. S. paskirtą dvejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmę sumažino iki vienerių metų. Ši bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka padarytos veikos pavojingumą, bendruosius bausmės skyrimo pagrindus (BK 54 straipsnis), bausmės paskirtį (BK 41 straipsnis) ir yra teisinga.

Dar labiau ją švelninti nėra pagrindo.

Be to, priešingai negu teigia kasatoriai, Lietuvos apeliacinis teismas pagrįstai panaikino skundžiamu nuosprendžiu paskirtos bausmės bendrinimą su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu paskirta bausme. Pažymėtina, kad skundžiamo nuosprendžio priėmimo metu nebuvo įsiteisėjęs dar vienas Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis, kuriuo paskirtą galutinę subendrintą bausmę būtų reikėję bendrinti su skundžiamu nuosprendžiu paskirta bausme. Kol byla su skundžiamu nuosprendžiu buvo nagrinėjama apeliacinės instancijos teisme, įsiteisėjo minėtas ankstesnis Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis, kuriame už dvi veikas paskirtos bausmės subendrintos su Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta subendrinta bausme. Taigi nagrinėjamoje byloje bausmės subendrinimas su tuo pačiu Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu paskirta bausme tapo nepagrįstas, o galutinės bausmės paskyrimas neteisingas, todėl ši nuosprendžio dalis ir buvo panaikinta. Pagrįstai teismas atsisakė bendrinti ir skundžiamu nuosprendžiu paskirtą vienerių metų laisvės atėmimo bausmę su Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu (pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu) paskirta galutine subendrinta bausme. Iš tiesų, priimdamas 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendį, Lietuvos apeliacinis teismas žinojo apie 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžio įsiteisėjimą, tačiau bendrinti abiem nuosprendžiais paskirtas bausmes negalėjo, nes bylą nagrinėjo tik pagal nuteistosios D. S. apeliacini skundą ir negalėjo bloginti jos teisinės padėties (BPK. 320 straipsnio 4 dalis), t. y. paskirti griežtesnės nei skundžiamu nuosprendžiu paskirtos laisvės atėmimo bausmės. Dėl to dviem nuosprendžiais paskirtos bausmės turėjo būti subendrintos skundžiamo nuosprendžio vykdymo metu (BPK 347, 362 straipsniai), o tai ir buvo padaryta Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartimi.

Kasaciniai skundai tenkintini.

Dėl BK 63 ir 75 straipsnių taikymo

Lietuvos Respublikos Seimas 2015 m. kovo 19 d. įstatymu Nr. XII-1554, įsigaliojusiu 2015 m. kovo 24 d., t. y. jau po D. S. baudžiamosios bylos išnagrinėjimo pirmosios instancijos teisme, pakeitė bausmės vykdymo atidėjimo sąlygas ir nustatė, kad pagal BK 75 straipsnio 1 dalį teismas gali atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų ir asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis tyčinius nusikaltimus (išskyrus labai sunkius nusikaltimus). Bausmės vykdymas gali būti atidėtas, jeigu teismas nusprendžia, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

Kasacinės instancijos teismo išplėstinė septynių teisėjų kolegija 2015 m. balandžio 23 d. nutartyje, priimtoje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-27-746/2015, pasisakė, kad, aiškinant šiuo metu galiojančios BK 75 straipsnio 1 dalies redakcijos taikymo ribas laiko atžvilgiu, pažymėtina ir tai, kad įstatymų leidėjas, numatydamas galimybę taikyti laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir asmenims, nuteistiems net už sunkius nusikaltimus, kartu įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės teisiamiesiems, kai tai įmanoma. Suprantama, kiekvienas toks sprendimas turi atitikti BK 41 straipsnyje (Bausmė ir jos paskirtis), 54 straipsnyje (Bendrieji bausmės skyrimo pagrindai) ir kituose BK straipsniuose įtvirtintus reikalavimus skiriamai bausmei.

Pagal kasacinę jurisprudenciją laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas asmenims, padariusiems sunkų nusikaltimą (nusikaltimus) ir nuteistiems ne daugiau kaip ketveriems metams laisvės atėmimo bausme (esant ir kitoms įstatyme nustatytoms sąlygoms), taikytinas ir tais atvejais, kai nusikalstama veika padaryta iki BK 75 straipsnio 1 dalies 2015 m. kovo 19 d. redakcijos įsigaliojimo, t. y. iki 2015 m. kovo 24 d., ir kai nepasibaigęs tokios bylos teisminis nagrinėjimas, t. y. pirmosios ar apeliacinės arba kasacinės instancijos teisme. Tai gali būti daroma ir paties teismo, nagrinėjančio tokią baudžiamąją bylą iniciatyva (bet kurios instancijos) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-27-746/2015, 2K-215-303/2015, 2K-216-139/2015, 2K-263-788/2015, 2K-275-895/2015). Pabrėžtina, kad bausmės vykdymo atidėjimo (BK 75 straipsnis) taikymas yra teismo diskrecinė teisė, todėl pagal įstatymą teismui nekyla pareigos kiekvieną kartą teismo baigiamajame akte pateikti argumentus, kodėl bausmės vykdymas neatidedamas.

Nagrinėjamoje byloje D. S. Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu pagal BK 184 straipsnio 2 dalį buvo nuteista laisvės atėmimu dvejiems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 dalimi, šią bausmę iš dalies pridėjus prie Panevėžio miesto apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Panevėžio apygardos teismo 2012 m. balandžio 18 d. nuosprendžiu, paskirtos bausmės, galutinė subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas ketveriems metams trims mėnesiams.

Apeliacinės instancijos teismas, bylą išnagrinėjęs pagal nuteistosios D. S. apeliacinį skundą, 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu Panevėžio apygardos teismo nuosprendį pakeitė – D. S. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę sumažino iki vienerių metų, o nuosprendžio dalį dėl bausmių subendrinimo ir galutinės subendrintos bausmės paskyrimo panaikino. Šis teismas D. S. paskirtos bausmės sušvelninimą motyvavo tuo, kad nusikalstama veika, dėl kurios nuteistoji pripažinta kalta, padaryta seniai (2004-2008 m.), teisingumo vykdymas šioje byloje užtruko, atsakomybę sunkinančių aplinkybių nenustatyta.

Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad D. S. BK 75 straipsnis netaikytinas, nes teisėjų kolegija neturi pagrindo pakankamo pagrindo manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo; kad D. S. jau du kartus taikytos BK 75 straipsnio nuostatos už veikas, padarytas po šioje byloje nagrinėjamų įvykių, o tai „dar kartą patvirtina nuteistąją ir toliau neatsisakius įstatymui prieštaraujančių veikų“. Taip pat teisėjų kolegija nurodė, kad pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirta bausmė turi būti subendrinta su Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu paskirta galutine subendrinta bausme, tačiau apeliacinės instancijos teismas to padaryti negali, nes negali bloginti nuteistosios teisinės padėties.

Tokius apeliacinės instancijos teismo argumentus teisėjų kolegija pripažįsta nepagrįstais.

Visų pirma pažymėtina, kad skundžiamu nuosprendžiu D. S. pagal BK 184 straipsnio 2 dalį nuteista už veiką, padarytą 2004-2008 metais. Bausmės vykdymas D. S. buvo atidėtas už vėliau – 2009-2011 – metais padarytas nusikalstamas veikas. Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu, priimtu bylą išnagrinėjus pagal nuteistosios apeliacinį skundą, Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendis buvo pakeistas – pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį D. S. paskirtos galutinės subendrintos laisvės atėmimo trejiems metams ir šešiems mėnesiams bausmės vykdymas atidėtas trejiems metams, įpareigojant nuteistąją bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti iš gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ne nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo. Šis nuosprendis apeliacinės instancijos teismui, nagrinėjusiam bylą pagal D. S. skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžio, turėjo būti žinomas, nes priimtas tame pačiame teisme.

Skundžiamame apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje padaryta išvada, kad tik realus laisvės atėmimo bausmės atlikimas nuteistąją gali sulaikyti nuo naujų nusikalstamų veikų padarymo, nėra logiškai pagrįsta ir teisinga, nes pirmiau minėtu apeliacinės instancijos teismo nuosprendžiu jai paskirtos galutinės subendrintos bausmės (kurią sudarė bausmės, paskirtos už vėliau padarytas nusikalstamas veikas) vykdymas buvo atidėtas teismui nusprendus, kad yra pakankamas pagrindas manyti, jog bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskyręs nuteistajam bausmę už nusikalstamą veiką, padarytą prieš priimant nuosprendį, kuriuo bausmės vykdymas atidėtas, teismas turi subendrinti bausmes vadovaudamasis BK 63 straipsnyje nustatytomis taisyklėmis ir, esant BK 75 straipsnio 1 dalyje išvardytoms sąlygoms, gali vėl atidėti paskirtos bausmės vykdymą. Teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su kasatorių argumentais, kad apeliacinės instancijos teismas, nesubendrindamas paskirtos bausmės su kitu nuosprendžiu paskirta bausme, kurios vykdymas buvo atidėtas, pablogino nuteistosios teisinę padėtį. Kaip matyti iš Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutarties, priimtos vadovaujantis BPK 347 straipsniu, D. S. dviem atskirais nuosprendžiais paskirtos bausmės subendrintos vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, t. y. prie Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu, paskirtos trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausmės pridėjus dalį Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendžiu, kuriuo paskirta vienerių metų laisvės atėmimo bausmė, galutinė subendrinta bausmė nustatyta laisvės atėmimas ketveriems metams.

Atsižvelgdama į tai, kas pasakyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad D. S. buvo pagrindas taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, nes nebuvo pakankamo pagrindo pripažinti, jog bausmės, paskirtos už nusikalstamos veikos padarymą 2004-2008 metais, tikslai gali būti pasiekti tik realiai ją atliekant.

Esant BPK 369 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytam pagrindui, teismų sprendimai keistini – remiantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis subendrinus bausmes ir paskyrus galutinę subendrintą bausmę, D. S. taikytinas BK 75 straipsnis, paskirtos bausmės vykdymas atidėtinas trejiems metams, paskiriant jai šio straipsnio 2 dalies 8 punkte numatytą įpareigojimą (pareigą). Susidarius tokiai situacijai, Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis bei paskesnė apeliacinės instancijos teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartis dėl bausmių subendrinimo pagal du nuosprendžius naikintinos.

D. S. nuo 2015 m. gegužės 13 d. atlieka bausmę Panevėžio pataisos namuose, o kadangi jai bausmės vykdymas atidedamas, šioje byloje iš laisvės atėmimo vietos ji turi būti paleidžiama (BPK 309 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo 2013 m. sausio 9 d. nuosprendį bei paskesnį Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. balandžio 3 d. nuosprendį pakeisti.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 4 ir 9 dalimis, pagal BK 184 straipsnio 2 dalį paskirtą bausmę – laisvės atėmimą vieneriems metams subendrinti su Panevėžio apygardos teismo 2012 m. birželio 22 d. nuosprendžiu, pakeistu Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 12 d. nuosprendžiu, paskirta trejų metų šešių mėnesių laisvės atėmimo bausme prie griežtesnės bausmės iš dalies pridedant švelnesnę ir galutinę subendrintą bausmę paskirti laisvės atėmimą ketveriems metams.

Pritaikius BK 75 straipsnio 1 dalį, 2 dalies 8 punktą, paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti trejiems metams, įpareigojant neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Nuteistąją D. S. šioje byloje iš bausmės atlikimo vietos paleisti.

Kitą nuosprendžių dalį palikti nepakeistą.

Panaikinti Panevėžio apygardos teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartį bei paskesnę Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. liepos 13 d. nutartį dėl bausmių subendrinimo pagal du nuosprendžius.

Teisėjai Vytautas Masiokas

Aurelijus Gutauskas

Aldona Rakauskienė