2023-03-22 Nr. AB-6367-3-62-3-00502-2020-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-304-415/2023

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00502-2020-5

Procesinio sprendimo kategorija 18.7.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2023 m. kovo 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų

kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus (pranešėjas), Jolantos Malijauskienės ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo

administracinę bylą pagal pareiškėjų A. R. R., L. M., A. J. apeliacinį

skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų

A. R. R., L. M., A. J. skundą atsakovams

Lietuvos valstybei, atstovaujamai Nacionalinės žemės

tarnybos prie Aplinkos ministerijos, Nacionalinei žemės tarnybai prie Aplinkos

ministerijos, Kauno miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo

panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus ir neturtinės žalos atlyginimo

priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjos A. R. R., L.

M., A. J. (toliau – ir

pareiškėjos) kreipėsi į teismą su skundu, kuriuo prašė: 1) panaikinti Nacionalinės žemės tarnybos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir NŽT) 2020 m.

sausio 30 d. sprendimą Nr. 8S-65-(14.8.3.), kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės

į piliečio L. M. nekilnojamojo turto dalį – 0,0601 ha

žemės, atlyginant pinigais – 192 Eur (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjų

prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo; 3) priteisti pareiškėjoms lygiomis

dalimis iš Kauno miesto savivaldybės administracijos ir Lietuvos valstybės,

atstovaujamos NŽT, 609 840 Eur turtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėjos nurodė, kad:

2.1. Pretendentas atkurti nuosavybės teises L.

M. 1991 m. balandžio 22 d. kreipėsi į Kauno miesto merą dėl žemės

valdos, iki 1941 metų priklausiusios V. M., adresu (duomenys

neskelbtini) (buv. (duomenys neskelbtini)), grąžinimo.

2.2. Pareiškėjos ne kartą informavo NŽT, jog nesutinka

gauti piniginę kompensaciją už negrąžintą žemę, kadangi buvo aiškiai išreiškusios

valią atkurti nuosavybės teises natūra. NŽT Sprendimu be pareiškėjų sutikimo

pakeitė nuosavybės teisių atkūrimo būdą ir nuosavybės teises į likusią žemės dalį – 0,0601 ha atkūrė atlygindama pinigais. Šis

atlyginimo būdas pareiškėjoms visiškai nepriimtinas.

2.3. Pareiškėjos nesutiko su Sprendime nurodytu 192 Eur

atlyginimo dydžiu. Žemės sklypo vertė (192 Eur) akivaizdžiai neatitinka realios

rinkos vertės. 0,0601 ha žemės sklypo vertė turėjo būti skaičiuojama pagal

Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos

valstybinės svarbos projektus įstatymą (toliau – ir Žemės paėmimo įstatymas), kurio 13 straipsnyje

nustatyta, kad paimant privačią žemę visuomenės poreikiams, žemės savininkui

turi būti teisingai atlyginama už žemę pinigais pagal rinkos vertę.

2.4. Kauno miesto valdyba 1996 m. rugpjūčio 20 d. sprendimu

Nr. 828 patvirtino sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“

naudojamo apie 142 489 kv. m žemės sklypo detalųjį planą, neįvertinusi, jog

buvo kreiptasi dėl nuosavybės teisių atkūrimo į šią žemę. Kauno miesto

savivaldybės administracijos Miesto plėtros departamento Urbanistikos skyrius

2009 m. gruodžio 10 d. raštu Nr. 40-2-1888 informavo, jog nėra galimybės

suformuoti žemės sklypus V. M. iki 1940 m. turėtos žemės

vietoje, (duomenys neskelbtini),

nors žemės sklypo dalį gerokai vėliau perdavė valdyti uždarajai akcinei

bendrovei (toliau – ir UAB) „Projektana“, o pareiškėjoms nuosavybės teisės

minėtoje vietoje neatkurtos.

2.5. Neįvertinus žemės sklypo, už kurį išmokama

kompensacija savininkui, realia rinkos verte, ją individualizuojant, be kita

ko, nesiūlant grąžinti nacionalizuotą išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra

kitoje vietoje, pareiškėjos patyrė žalą, kurią privalo atlyginti valstybė,

atstovaujama NŽT ir Kauno miesto savivaldybės.

2.6. Atsakovo Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėti

veiksmai pasireiškė nurodant, jog nėra laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų

galima atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

2.7. Atsakovo NŽT neteisėti veiksmai pasireiškė priimant

Sprendimą atkurti nuosavybės teises išmokant kompensaciją pinigais. Valstybės

išperkamos žemės vertė apskaičiuota visiškai nepagrįstai, nes išperkamos žemės

vertė neatitinka rinkos vertės, taip pažeidžiant įstatymo nuostatas, jog turi

būti atlyginama atsižvelgiant į rinkos vertę. Be to, daug metų buvo vilkinamas

nuosavybės teisių atkūrimo procesas, teikiama tikrovės neatitinkanti

informacija. Dėl nurodytų aplinkybių pareiškėjoms atsirado žala, kurią privalo

atlyginti solidariai abu atsakovai.

3. Atsakovai Lietuvos valstybė, atstovaujama NŽT, ir NŽT

atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip nepagrįstą.

4. NŽT nurodė, kad jog buvęs žemės savininkas V. M. iki 1940 m. nacionalizacijos

nuosavybės teise valdė 7,96 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) Prašymus atkurti nuosavybės teises į V. M. turėtą 7,96 ha žemę pateikė sūnūs

A. A. M., M. A. M., L. M. (miręs) ir mirusio sūnaus J. M. žmona J.

M.. L. M. 1991 m. gruodžio 18 d. pirminiame

prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo prašė nuosavybės teises į išlikusį

nekilnojamąjį turtą atkurti natūra. Šiame prašyme išreikšta valia iki 2003 m.

balandžio 1 d. pakeista nebuvo. L. M. (paveldėtoja J. M.) Kauno apskrities viršininko 2000 m. birželio 28 d. įsakymu

Nr. 02-01-5060 ir tos pačios dienos sprendimu Nr. 3143 perduotas

neatlygintinai naudotis 0,1227 ha žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini). NŽT 2012 m. kovo 21 d. sprendimu

Nr. 8S-(14.8.3.)-70 L. M. grąžinta natūra turėto žemės sklypo dalis – 0,0426 ha ir tos

pačios dienos sprendimu Nr. 8S-(14.8.3.)-72 L. M. gražinta natūra turėto žemės sklypo dalis

– 0,0107 ha. NŽT 2016 m. balandžio 18 d. sprendimu Nr. 8S-257-(14.8.3.)

nuosavybės teisės atkurtos į 1,6940 ha žemės pinigine kompensacija. NŽT 2019 m.

gegužės 29 d. sprendimu Nr. 8S-120-(14.8.3.) nuosavybės teisės atkurtos į

0,0599 ha žemės perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują žemės sklypą, o už

0,0601 ha žemės skundžiamu NŽT 2020 m. sausio 30 d. sprendimu Nr.

8S-65-(14.8.3.) atlyginta pinigais. NŽT Kauno miesto skyrius 2012 m. spalio 5

d. raštu Nr. 8SD-(14.8.7.)-5222 kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės

administracijos Urbanistikos ir architektūros skyrių, prašydamas išnagrinėti ir

parengti laisvos (neužstatytos) V. M. iki 1940 m. turėtos žemės, kuri nepriskirta valstybės išperkamai

žemei, planą. Kauno miesto savivaldybės administracijos Urbanistikos ir

architektūros skyrius 2014 m. birželio 5 d. raštu Nr. 70-2-1627 informavo, kad

pakartotinai išnagrinėtoje teritorijoje V. M. iki 1940 m. turėtos žemės vietoje daugiau laisvos (neužstatytos)

žemės nėra.

5. Atsakovas nurodė, kad Sprendimas

priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į

išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Atkūrimo įstatymas)

21 straipsnio 5 dalimi ir atsižvelgiant į tai, kad nėra laisvos

(neužstatytos) žemės V. M. iki

1940 m. turėtos žemės ribose ir kad pagal pateiktus prašymus (iki 2003 m.

balandžio 1 d.) nėra galimybių atkurti nuosavybės teises prašymuose nurodytais

būdais.

6. Atsakovas nurodė, kad

apskaičiuodamas atlyginimą už valstybės išperkamą žemę vadovavosi galiojančiais

teisės aktais, t. y. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. vasario 24 d.

nutarimu Nr. 205 patvirtinta Žemės įvertinimo metodika (toliau – ir Metodika)

ir Valstybės išperkamos žemės, miško ir vandens telkinių vertės bei lygiavertiškumo

nustatymo metodika (toliau – ir Lygiavertiškumo metodika), Konstitucinio Teismo išaiškinimais, kad atlyginimo už

negrąžinamą žemę dydis nesietinas su šios žemės dabartine rinkos kaina

(Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1998 m. birželio 18 d., 2001 m.

balandžio 2 d., 2003 m. kovo 3 d., 2008 m. gegužės 20 d. nutarimai).

7. NŽT nurodė neatlikusi jokių

neteisėtų veiksmų, todėl nėra Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau –

ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalyje numatytų būtinųjų sąlygų civilinei

atsakomybei kilti. Be to, CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyta, kad

reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų

ieškinio senaties terminas. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos

pradžios nustatymo taisyklę, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į

ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią

asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 str. 1

d.).

8. Atsakovas Kauno miesto

savivaldybės administracija atsiliepime prašė pareiškėjų skundą atmesti kaip

nepagrįstą.

9. Atsakovas nurodė, jog pareiškėjų skunde nėra nurodyta, kokius galimai neteisėtus veiksmus

atliko Kauno miesto savivaldybės administracija ar kokių veiksmų, priskirtų jos

kompetencijai, ji nepagrįstai neatliko.

10. Kauno miesto

savivaldybės administracija nurodė išnagrinėjusi teritoriją, kurioje yra

buvusio savininko V.

M. iki 1940 m.

turėta žemė. Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m.

spalio 14 d. įsakymu Nr. A-3941 „Dėl žemės sklypo (duomenys neskelbtini), plano patvirtinimo ir įsakymu Nr. A-3942

„Dėl žemės sklypo (duomenys

neskelbtini), plano patvirtinimo“ buvo suformuoti laisvos (neužstatytos) žemės

sklypai ir patvirtinti planai nuosavybės teisėms į žemę atkurti. Daugiau

laisvos (neužstatytos) žemės buvusioje V. M. nuosavybės teise valdytoje žemėje nustatyta nebuvo. Informacija

apie tai ne kartą pateikta tiek NŽT, tiek pareiškėjams.

11. Administracija

paaiškino, kad ginčas dėl laisvos (neužstatytos) žemės buvo nagrinėjamas

teismine tvarka, pareiškėjai ginčijo Kauno miesto savivaldybės administracijos

2017 m. rugsėjo 15 d. raštą Nr. 70-2-3372, kuriuo jie buvo

informuoti, jog V.

M. iki 1940 m.

turėtos žemės vietoje laisvos (neužstatytos) žemės nėra, taip pat prašė

įpareigoti Kauno miesto savivaldybės administraciją pažymėti kaip laisvą

(neužstatytą) žemę pareiškėjų nurodytus žemės plotus. Kauno apygardos administracinio

teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr.

eI-165-554/2017 pareiškėjų skundas buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje

byloje Nr. eA-1176-525/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko

nepakeistą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas nustatė, jog ginčo

teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo

įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų nuostatas ir į tokią žemę

nuosavybės teisių atkūrimas negalimas. Taigi, įsiteisėjusiais teismų

sprendimais Kauno miesto savivaldybės administracijos veiksmų neteisėtumas

nebuvo konstatuotas.

II. 12. Regionų apygardos administracinio

teismo Kauno rūmai 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimu atmetė pareiškėjų skundą.

13. Pirmosios instancijos teismas nustatė,

kad:

13.1. Ginčas byloje kilo dėl buvusio

žemės savininko V.

M. iki 1940 m.

nacionalizacijos nuosavybės teise valdyto 7,96 ha žemės sklypo 0,0601 ha

dalies, valdytos (duomenys

neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini).

13.2. Prašymus dėl nuosavybės teisių

atkūrimo į V.

M. iki

nacionalizacijos valdytą 7,96 ha žemę pateikė V. M. sūnūs A. A. M., M. A. M., L. M. (miręs) ir mirusio sūnaus J. M. žmona J.

M. (mirusi). Pareiškėjos yra mirusio pretendento teisių perėmėjos ir

pretenduoja atkurti nuosavybės teises į V. M. iki nacionalizacijos nuosavybės teise valdytos žemės dalį,

tenkančią jo įpėdiniui (sūnui) L. M.. L.

M. 1991 m.

gruodžio 18 d. pirminiame prašyme dėl nuosavybės teisių atkūrimo buvo išreiškęs

valią, jog nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą būtų grąžintos

vieninteliu nuosavybės teisių atkūrimo būdu – natūra. Dėl nuosavybės teisių

atkūrimo natūra valios nebuvo pakeitę ir mirusiojo L. M. teisių perėmėjai, prašydami atkurti

nuosavybės teises natūra į esančią laisvą žemę buvusioje vietoje, taip

išreikšdami valią nuosavybės teises atkurti vieninteliu nuosavybės teisių

atkūrimo būdu natūra. Taigi, L. M. pirminiame prašyme išreikšta valia atkurti nuosavybės teises natūra

teisės aktų nustatyta tvarka iki 2003 m. balandžio 1 d. ir vėliau pakeista

nebuvo.

13.3. Kauno apskrities viršininko 2000

m. birželio 28 d. įsakymu Nr. 02-01-5060 ir tos pačios dienos sprendimu Nr.

3142 buvo atkurtos nuosavybės teisės mirusiojo L. M. vardu į jo tėvo V. M. turėto žemės sklypo dalį – 0,1227 ha

perduodant neatlygintinai L. M. įpėdiniams faktiškai naudojamą 0,1227 ha žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini).

13.4. NŽT 2012 m. kovo 21 d. sprendimais

Nr. 8S-(14.8.3.)-70 ir Nr. 8S-(14.8.3.)-72 buvusiam įpėdiniui L. M. buvo atkurtos nuosavybės teisės

grąžinant natūra žemės sklypo dalis – 0,0426 ha ir 0,0107 ha turėtoje vietoje.

13.5. NŽT 2016 m. balandžio 18 d.

sprendimu Nr. 8S-257-(14.8.3.) nuosavybės teisės atkurtos į 1,6940 ha žemės

dalį atlyginant pinigais.

13.6. NŽT 2019 m. gegužės 29 d.

sprendimu Nr. 8S-120-(14.8.3.) nuosavybės teisės

atkurtos į 0,0599 ha žemės dalį perduodant neatlygintinai nuosavybėn naują

žemės sklypą.

13.7. Sprendimu L. M. (mirusiam) buvo atkurtos nuosavybės teisės

į likusią neatkurtą 0,0601 ha žemės dalį atlyginant pinigais – 192 Eur ir taip

užbaigiant nuosavybės teisių atkūrimo procedūrą L. M. į jam tenkančią buvusio žemės savininko V. M. valdytos 7,96 ha žemės dalį.

13.8. Kauno apygardos administracinio

teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI-165-554/2017

pareiškėjai ginčijo NŽT 2016 m. balandžio 18 d. sprendimą Nr. 8S-257-(14.8.3)

dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tos pačios ginčo žemės 1,6940 ha dalį, už kurią

taip pat buvo atlyginta pinigais nesant laisvos natūrinės žemės ginčo žemės

teritorijoje, tačiau pareiškėjų skundas Kauno apygardos administracinio teismo

2019 m. gruodžio 11 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. eI-165-554/2019

buvo atmestas. Lietuvos vyriausiasis

administracinis teismas 2019 m. gruodžio 11 d. nutartimi administracinėje

byloje Nr. eA-1176-525/2019 pirmosios instancijos teismo sprendimą paliko

nepakeistą.

14. Teismas konstatavo, kad

administracinių teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės

aplinkybės patvirtina, jog realios galimybės atkurti nuosavybės teises natūra

ginčo žemės teritorijoje nebuvo. Teismas vertino, kad minėtose administracinėse

bylose nustatyti faktai turi prejudicinę reikšmę nagrinėjamai bylai, nes bylose

dalyvavo tos pačios proceso šalys, buvo sprendžiamas tapatus teisinis ginčas

dėl atlyginimo už valstybės išperkamą turtą pinigais teisėtumo dėl tos pačios

žemės, patenkančios į tą pačią ginčo teritoriją, todėl minėtais teismų

sprendimais nustatyti faktai yra reikšmingi ir šiai bylai. Teismas pažymėjo,

kad NŽT priimant Sprendimą nenustatyta jokių pagrįstų duomenų, jog ginčo žemės

teritorijoje faktinė situacija pasikeitė ir ginčo teritorijoje atsirado laisvos

žemės nuosavybės atkūrimui natūra.

15. Teismas pažymėjo, kad Kauno miesto savivaldybės administracija

nuolat teikė informaciją NŽT, taip pat pareiškėjams apie tai, jog ginčo

teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei ir natūra

grąžintinų žemės sklypų formavimas nėra galimas. Kauno miesto savivaldybės administracijos Miesto planavimo ir

architektūros skyrius išnagrinėjo pareiškėjų pateiktą

UAB „Valakas“ parengtą situacijos planą su pažymėtais laisvos valstybinės

žemės plotais, tačiau laisvos žemės, patenkančios į buvusio žemės savininko V. M. valdytos žemės sklypo ribas,

nenustatė. Pareiškėjai Kauno miesto savivaldybės

administracijos 2017 m. rugsėjo 15 d. raštu Nr.

70-2-3372 buvo informuoti, jog pagal kartografinę medžiagą nenustatyta, jog

pareiškėjų nurodyti galimai laisvi žemės plotai patenka į (duomenys neskelbtini)gatvės kaip inžinerinio statinio

ribas ir sodininkų bendrijos „(duomenys

neskelbtini)“

naudojamo žemės sklypo ribas.

16. Teismas, remdamasis nuosavybės

teisių atkūrimo byloje esančia kartografine medžiaga, Kadastro žemėlapio

ištrauka apie ginčo žemės teritorijoje įregistruotus ir detaliaisiais planais

suformuotus žemės sklypus ir kitą nekilnojamąjį turtą, susisiekimo komunikacijos

– (duomenys neskelbtini) gatvės ribas, pareiškėjų pateiktu

planu apie galimai laisvą žemę, konstatavo, jog nėra jokių pagrįstų abejonių, kad

ginčo teritorijoje nėra laisvos (neužstatytos) žemės nuosavybės teisių

atkūrimui (Nuosavybės teisių atkūrimo bylos 2 t., b. l. 360–369).

17. Įvertinęs pareiškėjų pateiktus

planus apie laisvą žemę teismas pažymėjo, kad jie nėra objektyvūs ir pakankami

įrodymai. Pareiškėjų planuose nenurodytos įregistruoto

inžinerinio statinio – (duomenys

neskelbtini)

gatvės ir nepažymėtos sodininkų bendrijos „(duomenys neskelbtini)“ naudojamo žemės sklypo teritorijos

ribos, be to, nėra pažymėtos (kartografuotos) buvusio savininko V. M. iki 1940 metų turėtos žemės ribos.

18. Įvertinęs tai, jog ginčo

teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo

įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų nuostatas ir į tokią žemę

nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas teismas sprendė, kad NŽT pagrįstai

ir teisėtai, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalimi, Sprendimu

mirusiam pretendentui L. M. už

likusią negrąžintą žemės dalį (0,0601 ha) nuosavybės teises atkūrė atlygindama

pinigais – 192 Eur.

19. Teismas konstatavo, kad Valstybės

išperkamos piliečių nuosavybės teise valdomos žemės ir miško vertės apskaičiavimo

2020 m. sausio 5 d. akte Nr. 8NPAŽ1-39-(14.8.34) nurodytas atlyginimo pinigais

už 0,0601 ha žemės dalį dydis (192 Eur)

apskaičiuotas teisingai ir pagrįstai, taikant Lygiavertiškumo metodikoje

nurodytus rodiklius ir šios metodikos reikalavimus, teisingai apskaičiuojant

kitos paskirties žemės miesto vietovėje vertę, tenkančią 1 ha – 1993,85 Eur.

Žemės vertės skaičiavimo klaidų nenustatyta. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų

nurodytas Žemės paėmimo įstatymas, pagal kurį

skaičiuojama valstybės paimamo nekilnojamojo turto rinkos vertė, nuosavybės

teisių atkūrimo procese netaikytinas, kadangi reglamentuoja visai kitus

teisinius santykius, nesusijusius su nuosavybės teisių atkūrimu ir Atkūrimo

įstatyme įtvirtintais restitucijos principais.

20. Įvertinęs tai, kas išdėstyta,

teismas sprendė, kad nėra teisinio ir faktinio pagrindo naikinti Sprendimą ir

įpareigoti NŽT iš naujo išnagrinėti pareiškėjų prašymą dėl nuosavybės teisių

atkūrimo, kadangi buvusio savininko V. M. įpėdiniai iki Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalyje (redakcija,

galiojusi iki 2012 m. lapkričio 22 d.) numatyto termino, t. y. iki 2003 m.

balandžio 1 d., nebuvo išreiškę kitos valios dėl kito Atkūrimo įstatyme

numatyto atlyginimo būdo, o jų nurodytu būdu – natūra nebuvo galimybių atkurti

nuosavybės teisių į likusią negrąžintą žemės dalį.

21. Nenustatęs atsakovų neteisėtų

veiksmų ar neveikimo teismas netenkino pareiškėjų reikalavimo atlyginti

neturtinę žalą.

III. 22. Pareiškėjos apeliaciniame skunde

prašo panaikinti Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio

28 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti.

23. Pareiškėjos apeliacinį skundą

grindžia argumentais:

23.1. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai

sprendė, kad administracinių

teismų procesiniuose sprendimuose nustatytos faktinės aplinkybės patvirtina,

jog nėra realios galimybės atkurti nuosavybės teises natūra ginčo žemės

teritorijoje. Šią teismo išvadą paneigia kartu su skundu pateiktas UAB

„Valakas“ sudarytas planas, kuriame pažymėtas laisvas žemės plotas, kuris gali

būti suformuotas ir į kurį gali būti atkurtos nuosavybės teisės pareiškėjoms. UAB

„Valakas“ pažymėjo galimai laisvos neužstatytos žemės sklypo ribas, be kita ko,

atsižvelgdamas į turimą kartografinę medžiagą bei viešą informaciją apie (duomenys neskelbtini) kelio ribas užimančią zoną. Minėtas planas parengtas 2020 m.,

todėl turėjo būti vertinamas kaip nauja aplinkybė.

23.2. 0.0601 ha žemės sklypo vertė

turėjo būti skaičiuojama pagal Lietuvos Respublikos žemės paėmimo visuomenės

poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos projektus įstatymo 13

straipsnį. Be to, vertinant žemės sklypą, turėjo

būti vadovaujamasi 1992 m. vasario 31 d. Kauno valstybės archyvo pažyma Nr. M-

588. kurioje nurodyta, jog „Kauno apskrities mokesčių inspekcijos archyvinio

fondo dokumentuose įrašytas M. V., kuris (duomenys neskelbtini) valsčiuje (duomenys neskelbtini) kaime turėjo 5.43 ha žemės (2-os rūšies 3

ha, 3-os - 2,43 ha).

23.3. Kaip alternatyvus ginčo sprendimo

būdas galėtų būti žemės sklypo suteikimas kitoje vietoje. Dėl šio klausimo

teismas iš viso nepasisakė, taip pat nenurodė motyvų, kodėl atmetė reikalavimą

grąžinti klausimą spręsti iš naujo.

23.4. Teismas nevertino, jog atsakovai

nesielgė taip, kaip numato įstatymas. Atsakovai privalėjo įvertinti žemės

sklypą realia rinkos vertė ją individualizuojant.

Teismas tik formaliai

pasisakė, jog jokių neteisėtų veiksmų nei vienas atsakovas neatliko. Pareiškėjų

vertinimu, Kauno miesto savivaldybės administracijos neteisėti veiksmai

pasireiškė nurodant, jog nėra laisvos valstybinės žemės, kurioje būtų galima

atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Atsakovo NŽT

neteisėti veiksmai pasireiškė priimant Sprendimą atkurti nuosavybės teises išmokant

kompensaciją pinigais, kadangi valstybės išperkamos žemės vertė apskaičiuota

visiškai nepagrįstai, ji neatitinka rinkos vertės. Pareiškėjos

buvo aiškiai išreiškusios valią atkurti nuosavybės teises natūra, be jų valios

buvo pakeistas nuosavybės teisių atkūrimo būdas, kuris yra visiškai

nepriimtinas.

24. NŽT atsiliepime į apeliacinį skundą prašo

apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

25. NŽT nurodo, jog pareiškėjų apeliacinio skundo argumentai apie

laisvą neužstatytą žemę atmestini. NŽT pažymi, kad įstatymų leidėjas teisę

spręsti dėl laisvos neužstatytos išperkamos žemės suteikė tik savivaldybių

administracijoms. Įstatymų leidėjas niekada nenumatė

galimybės atkurti pinigais pagal realią rinkos vertę, o paėmimo visuomenės

poreikiams teisiniai santykiai atkuriant nuosavybės teises netaikytini.

26. Kauno miesto savivaldybės administracija

atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti kaip

nepagrįstą.

27. Administracijos vertinimu,

pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė ir vertino byloje pateiktus

įrodymus, tinkamai taikė teisės aktų nuostatas ir suformuotą teismų praktiką,

priėmė teisingą sprendimą. Pareiškėjos neįrodė Kauno miesto savivaldybės

administracijos neteisėtų veiksmų. Pareiškėjos taip pat nepateikė jokių naujų

įrodymų, pagrindžiančių, jog ginčo teritorijoje yra laisvos (neužstatytos)

žemės. Kauno miesto savivaldybės administracija tinkamai vykdė teisės aktuose

nurodytą pareigą formuoti naujus nuosavybės teisių atkūrimui skirtus žemės

sklypus (individualiai statybai). Byloje pateiktame NŽT 2019 m. spalio 22 rašte

Nr. 8SD-5441-(14.8.125E.) nurodyta informacija, kad Kauno mieste naujų žemės

sklypų buvo suformuota tiek, kad visiems piliečiams, turintiems teisę pagal Atkūrimo

įstatymą Kaune atkurti nuosavybės teises, būtų galima perduoti neatlygintinai

po naują žemės sklypą. Nurodyti argumentai patvirtina, kad Kauno miesto

savivaldybės administracija tinkamai vykdė teisės aktais jos kompetencijai

priskirtus veiksmus nuosavybės teisių į žemę atkūrimo procese. Administracija

pritaria teismo išvadai, jog nagrinėjamu atveju ginčo žemės dalies vertė, atlyginant

už negrąžintą žemę pinigais, buvo skaičiuojama teisingai, taikant teisės aktų

reikalavimus, žemės vertės skaičiavimo klaidų nenustatyta. Pareiškėjų nurodytas

Žemės paėmimo visuomenės poreikiams įgyvendinant ypatingos valstybinės svarbos

projektus įstatymo 13 straipsnis nagrinėjamu atveju negali būti taikomas, nes

šis įstatymas, kaip nurodyta jo 1 straipsnyje, nustato žemės paėmimo visuomenės

poreikiams pagrindus, sąlygas ir tvarką Lietuvos Respublikoje, kai ši žemė

reikalinga ypatingos valstybinės svarbos projektams įgyvendinti.

IV. Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

28. Vadovaujantis

Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalimi, teismas,

apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo

sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

29. Ginčo santykius reglamentuoja

Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą

atkūrimo įstatymas bei jį lydinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m.

rugsėjo 29d. nutarimu Nr. 1057 patvirtinta Lietuvos Respublikos Piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo

tvarka (toliau – Tvarka).

30. Vadovaujantis Vyriausybės

1997 m. rugsėjo 29 d. nutarimo Nr. 1057 „Dėl Lietuvos Respublikos piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo

tvarkos ir sąlygų“ 3 punkto nuostatomis, nuosavybės teisės atkuriamos ar už

valstybės išperkamą turtą atlyginama piliečio prašyme atkurti nuosavybės teises

į išlikusį nekilnojamąjį turtą nurodytu ir Lietuvos Respublikos piliečių

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatyme numatytu

nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės išperkamą turtą būdu.

Jeigu pilietis keitė valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už

valstybės išperkamą turtą būdo, nuosavybės teisės atkuriamos ar už valstybės

išperkamą turtą atlyginama būdu, nurodytu paskutiniame prašyme, kuriame

išreikšta valia dėl nuosavybės teisių atkūrimo ar atlyginimo už valstybės

išperkamą turtą būdo, ir pateiktame institucijai, nagrinėjančiai piliečių

prašymus atkurti nuosavybės teises, per Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės

teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo nustatytus terminus.

31. Iki 2012 m. lapkričio 22 d.

galiojusi Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 3 dalies redakcija numatė, kad

pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d. gali pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo,

kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą, jeigu nepriimtas

sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Jeigu sprendimas priimtas, bet

nepradėtas vykdyti, piliečio prašymu šio įstatymo 17 straipsnyje nurodytos

institucijos jį pakeičia administracine tvarka, o jei sprendimas pradėtas

vykdyti, jis gali būti panaikinamas Vyriausybės nustatyta tvarka. Prašymus dėl

priimtų sprendimų pakeitimo ar panaikinimo piliečiai turi pateikti iki 2003 m.

balandžio 1 d. Jeigu pilietis iki 2003 m. balandžio 1 d.

nepareiškia valios dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į

nekilnojamąjį turtą, atkūrimo būdą parenka šio įstatymo 17 straipsnyje

nurodytos institucijos.

32. Nuo 2012 m. lapkričio 22 d.

įsigaliojo nauja Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio redakcija su vėlesniais

pakeitimai (2012 m. lapkričio 8 d. Įstatymo Nr. XI-2404 redakcija, Žin., 2012, Nr. 135-6878), kuri

nebenumatė piliečiams teisės

pareikšti arba pakeisti valią dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į

nekilnojamąjį turtą, išskyrus tuos atvejus, kai pilietis, pateikęs prašymą

atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą atlyginant už jį vertybiniais

popieriais, iki 2013 m. liepos 1 d. turi teisę pakeisti valią

dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą,

taip pat tuos atvejus, kai piliečiai, pateikę prašymus atkurti nuosavybės

teises į žemę, esančią miestams priskirtose teritorijose, įskaitant žemę,

esančią miestams priskirtose teritorijose po 1995 m. birželio 1 d., iki 2015 m.

kovo 1 d. gali pakeisti savo valią dėl atlyginimo būdo ir prašyti už valstybės

išperkamą žemę arba jos dalį, už kurią nėra atlyginta, atlyginti lygiaverčiu

miško plotu iš laisvos valstybinės žemės fonde

esančių valstybinių miškų, rezervuotų nuosavybės teisėms atkurti, kaimo

vietovėje, jeigu sprendimas dėl nuosavybės teisių atkūrimo nepriimtas arba

priimtas, bet iki prašymo pakeisti valią dėl atlyginimo būdo pateikimo dienos

neįvykdytas arba iš dalies įvykdytas.

33. Taigi tiek Atkūrimo įstatymas,

tiek Tvarka reglamentuoja, jog nuosavybės teisės piliečiams į žemę atkuriamos

pagal jų prašymuose išreikštą valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo būdo,

išskyrus Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje numatytą išimti, pagal kurią,

tuo atveju, kai šio įstatymo nustatytais terminais piliečiai nepareiškė valios

dėl būdo, kuriuo atkuriamos nuosavybės teisės į nekilnojamąjį turtą ar

atlyginama už valstybės išperkamą turtą, arba nepareiškė valios dėl atlyginimo

būdo pakeitimo, kai prašyme nurodytas nuosavybės teisių atkūrimo būdas nenumatytas

šiame įstatyme, ar nurodytuoju būdu nėra galimybių atkurti nuosavybės teisių ir

(ar) atlyginti už nekilnojamąjį turtą, nuosavybės teisės šiems piliečiams

atkuriamos atlyginant pinigais.

34. Byloje ginčas kilo dėl

atsakovo sprendimo atkurti nuosavybės teises į žemę atlyginant pinigais, t. y.

įgyvendinant Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas nuostatas.

35. Byloje surinkti įrodymai

patvirtina, kad tiek pirminiame prašyme atkurti nuosavybės teises į žemę (L. M. 1991 m. gruodžio 18 d. prašymas), tiek vėlesniuose

prašymuose pareiškėjai pretendavo atkurti nuosavybės teises natūra, t. y. iki Atkūrimo

įstatymo numatyto termino pabaigos (2003 m. balandžio 1 d.) pretendentų valia

nebuvo pakeista.

36. Pirmosios instancijos

teismas padarė pagrįstą išvadą, kad byloje surinkti įrodymai patvirtina, jog ginčo

teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės išperkamai žemei pagal Atkūrimo

įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6 punktų nuostatas ir į tokią žemę

nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas (ABTĮ 56 str. 7 d.).

37. Šios aplinkybės yra

konstatuotos ir nagrinėjamai bylai prejudicinę reikšmę turinčiame Kauno

apygardos administracinio teismo 2017 m. gruodžio 20 d. sprendime, priimtame

administracinėje byloje teisminio proceso Nr. 3-62-3-00897-2016-7, o taip pat

ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. gruodžio 11d. nutartyje,

kuria paliktas nepakeistas nurodytas pirmosios instancijos teismo sprendimas

(ABTĮ 57 str. 2 d.).

38. Dėl pareiškėjų argumentų,

kad ginčo teritorijoje yra laisvos (grąžintinos natūra) žemės, kuriuos jie

grindžia UAB „Valakas“ sudarytu ginčo teritorijos planu, teisėjų kolegija

pažymi, kad UAB „Valakas“ planuose nenurodytos įregistruoto inžinerinio statinio – (duomenys neskelbtini) gatvės ir nepažymėtos sodininkų

bendrijos „(duomenys

neskelbtini)“

naudojamo žemės sklypo teritorijos ribos, be to, nėra pažymėtos

(kartografuotos) buvusio savininko V. M. iki 1940 metų turėtos žemės ribos, todėl

šis įrodymas vertintinas kritiškai ir juo nesiremiama (ABTĮ 56 str. 7 d., 87

str. 4 d. 3 p., 137 str.).

39. Pirmosios instancijos

teismas, įvertinęs tai, jog ginčo teritorijoje visa žemė priskirtina valstybės

išperkamai žemei pagal Atkūrimo įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 3, 4 ir 6

punktų nuostatas ir į tokią žemę nuosavybės teisių atkūrimas natūra negalimas,

pagrįstai pripažino, kad NŽT teisėtai, vadovaudamasi Atkūrimo įstatymo 21

straipsnio 5 dalimi, Sprendimu mirusiam pretendentui L. M. už

likusią negrąžintą žemės dalį (0,0601 ha) nuosavybės teises atkūrė atlygindama

pinigais – 192 Eur.

40. Teisėjų kolegija sutinka

su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Valstybės išperkamos piliečių

nuosavybės teise valdomos žemės ir miško vertės apskaičiavimo

2020 m. sausio 5 d. akte Nr. 8NPAŽ1-39-(14.8.34) nurodytas

atlyginimo pinigais už 0,0601 ha žemės dalį dydis (192 Eur) apskaičiuotas

teisingai ir pagrįstai, taikant Lygiavertiškumo metodikoje nurodytus rodiklius

ir šios metodikos reikalavimus, teisingai apskaičiuojant kitos paskirties žemės

miesto vietovėje vertę, tenkančią 1 ha – 1993,85 Eur. Žemės vertės skaičiavimo

klaidų nenustatyta. Pareiškėjų nurodytas Žemės paėmimo įstatymas, pagal kurį

skaičiuojama valstybės paimamo nekilnojamojo turto rinkos vertė, nuosavybės

teisių atkūrimui netaikytinas.

41. Pagrįsdama šios nutarties

39 ir 40 punkte nurodytus argumentus, teisėjų kolegija remiasi oficialia

konstitucine doktrina (žr., Konstitucinio Teismo 2003 m. kovo 4 d. nutarimą).

Konstitucinis Teismas, savo nutarimuose Konstitucijos 23 straipsnio turinį

interpretuodamas nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo

kontekste, ne kartą yra konstatavęs, kad nors įstatymų leidėjas turi tam tikrą

diskreciją nustatyti nuosavybės teisės atkūrimo sąlygas ir tvarką, tai

nustatydamas jis privalo atsižvelgti į konstitucinius nuosavybės teisės

apsaugos principus. Pabrėžtina, kad išlikusio nekilnojamojo turto išpirkimo iš

piliečių, kuriems atkuriamos nuosavybės teisės, negalima visiškai tapatinti su

nuosavybės paėmimu iš savininko visuomenės poreikiams. Konstitucinis Teismas

yra pažymėjęs, kad iki turto grąžinimo ar atitinkamos kompensacijos išmokėjimo

buvusio savininko subjektinės teisės į konkretų turtą dar nėra atstatytos;

valstybės įgaliotos institucijos sprendimas grąžinti turtą natūra ar kompensuoti

už jį turi tokią juridinę reikšmę, kad tik nuo to momento buvęs savininkas

įgyja savininko teises į tokį turtą (Konstitucinio Teismo 1994 m. gegužės 27 d.

nutarimas); kol atitinkamos valstybės institucijos nėra priėmusios sprendimo

dėl nuosavybės teisių atstatymo, asmenys, kuriems atstatomos nuosavybės teisės,

realiai neturi subjektinių nuosavybės teisių į turėtąjį turtą (Konstitucinio

Teismo 1998 m. birželio 18 d. nutarimas). Konstitucinė nuosavybės teisės

apsaugos garantija – tai status quo garantija, nes ji pirmiausia saugo

asmens turimas nuosavybės teises (Konstitucinio Teismo 1998 m. spalio 27 d.,

1999 m. kovo 16 d. nutarimai). Pažymėtina ir tai, kad, įstatymu nustatydamas

nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo sąlygas ir tvarką,

įstatymų leidėjas turi atsižvelgti ne vien į konstitucinius nuosavybės apsaugos

principus, – įstatymų leidėjas yra saistomas pareigos apsaugoti ir kitas

Konstitucijoje įtvirtintas vertybes, inter alia atviros, darnios,

teisingos pilietinės visuomenės siekį. Nagrinėjamos bylos kontekste pabrėžtina,

kad jei nėra galimybės grąžinti išlikusį nekilnojamąjį turtą natūra, teisinga

kompensacija taip pat užtikrina nuosavybės teisių atkūrimą (Konstitucinio

Teismo 1994 m. gegužės 27 d., 1995 m. gruodžio 22 d., 1998 m. birželio 18 d.

nutarimai). Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą išlikusį

nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina į tai, kad ne Lietuvos valstybė

neteisėtai nacionalizavo ar kitais neteisėtais būdais nusavino savininkų turtą.

Lietuvos valstybė, siekdama bent iš dalies atkurti teisingumą – atkurti

pažeistas nuosavybės teises, pasirinko ne restitutio in integrum, bet

ribotą restituciją. Teisingumo atkūrimas, kai savininkams yra kompensuojama už

natūra negrąžinamą išlikusį nekilnojamąjį turtą, turi dvi puses: tai

teisingumas ir savininko, ir visos visuomenės atžvilgiu. Okupacinės valdžios

neteisėti veiksmai padarė milžinišką žalą ne tik savininkams, kurių nuosavybės

teisės buvo paneigtos, bet ir visai visuomenei, visai valstybei. Atkuriant

teisingumą savininkų atžvilgiu, negali būti nepaisoma teisingumo visos

visuomenės, kurios nariai yra ir šie savininkai, atžvilgiu. Nuosavybės teisių

atkūrimo procese turi būti siekiama pusiausvyros tarp asmenų, kuriems

atkuriamos nuosavybės teisės, ir visos visuomenės interesų. Minėta, kad

Lietuvos valstybė pasirinko ne restitutio in integrum, bet ribotą

restituciją. Piliečiams nuosavybės teisės atkuriamos ne į visą neteisėtai

nacionalizuotą ar kitais neteisėtais būdais nusavintą turtą, bet į išlikusį

nekilnojamąjį turtą. Sprendžiant, ar kompensacija už natūra negrąžinamą

išlikusį nekilnojamąjį turtą yra teisinga, atsižvelgtina ne tik į negrąžinamo

natūra turto dabartinę rinkos vertę, bet ir šio turto vertę tuo metu, kai jis

buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais nusavintas, taip

pat į šio turto kokybės ir vertės pokyčius. Valstybė negali nustatyti tokių

kompensavimo būdų ir dydžių, kurie visuomenei ir valstybei būtų finansiškai

nepakeliami, uždėtų visuomenei neproporcingai didelę finansinę naštą, galėtų

sukelti socialinę įtampą ir priešpriešą. Priešingu atveju būtų pažeistas

konstitucinis darnios ir teisingos visuomenės imperatyvas. Pažymėtina, kad

kilęs ginčas, ar už turtą, kuris nėra grąžinamas natūra, yra kompensuojama teisingai,

turi būti sprendžiamas teisme. Pabrėžtina ir tai, kad teisingas atlyginimas už

turtą, kuris buvo neteisėtai nacionalizuotas ar kitais neteisėtais būdais

nusavintas, negali būti sutapatinamas su teisingu atlyginimu už nuosavybę, kuri

paimama visuomenės poreikiams, – paimant nuosavybę visuomenės poreikiams pagal

Konstitucijos 23 straipsnį, teisingas atlyginimas už ją yra toks, kuris yra

lygiavertis paimamai nuosavybei.

42. Kiti apeliacinio skundo

argumentai neturi reikšmės galutinei procesinei bylos baigčiai, todėl teisėjų

kolegija dėl jų nepasisako.

43. Dėl nurodytų argumentų

apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas

paliekamas nepakeistas (ABTĮ 144 str. 1 d. 1 p.).

Vadovaudamasi Lietuvos

Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies

1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjų A. R. R., L.

M., A. J. apeliacinį skundą

atmesti.

Regionų apygardos administracinio

teismo Kauno rūmų 2021 m. gruodžio 28 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis

neskundžiama.

Teisėjai Gintaras

Kryževičius

Jolanta Malijauskienė

Dainius Raižys