2018-03-28 Nr. AB-6421-3-62-3-01010-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1457-442/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01010-2016-5

Procesinio sprendimo kategorijos: 17.5; 17.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. kovo 28 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko ir Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. V. skundą atsakovui Valstybinei teritorijų planavimo ir statybos inspekcijai prie Aplinkos ministerijos, tretiesiems suinteresuotiems asmenims Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentui, Kauno miesto savivaldybės administracijai, Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir termino pratęsimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas V. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos (toliau – ir Inspekcija) 2016 m. balandžio 26 d. sprendimą Nr. RE89-(15.51) dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo; 2) pratęsti terminą trims mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos, 2015 m. spalio 23 d. privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-151023-00050 įvykdyti.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos 2015 m. spalio 23 d. pareiškėjui surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-151023-00048 dėl pirties pastato statybos darbų. Taip pat tą pačią dieną surašė ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius, kuriuo nurodė pareiškėjui ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 23 d. savo lėšomis nugriauti savavališkai pastatytą pirties pastatą. Pareiškėjas kreipėsi į atsakovą, prašydamas pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius terminą. Atsakovas 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. RE89-(15.51) atsisakė pratęsti terminą. Pareiškėjas yra parengęs visą būtiną dokumentaciją pirties pastato įteisinimui, liko tik gauti Kauno miesto savivaldybės sutikimą. Pareiškėjas kreipėsi į Kauno miesto savivaldybės administraciją dėl sutikimo gavimo. Tačiau Kauno miesto savivaldybės administracija nurodė, jog sutinkamai su Kauno miesto savivaldybės tarybos 2012 m. gruodžio 20 d. sprendimo Nr. T-739 „Dėl laikinų nesudėtingų prekybos (paslaugų tiekimo) statinių (įrenginių) Kauno miesto viešosiose vietose projektavimo ir statybos (įrengimo) tvarkos aprašo“ 21 punktu „Iki įsigalios Kioskų, paviljonų ir prekybai pritaikytų automobilių ar priekabų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialiojo plano sprendiniai, vietos laikiniems nesudėtingiems statiniams (kioskams, paviljonams) viešose vietose neskiriamos“. Taigi pareiškėjas negali gauti sutikimo, kol neįsigalios Kioskų, paviljonų ir prekybai pritaikytų automobilių ar priekabų išdėstymo Kauno miesto savivaldybės teritorijoje specialiojo plano sprendiniai. Pažymėjo, kad atitinkamo specialiojo plano sprendinių įsigaliojimas yra susijęs su procedūromis, kurių trukmei pareiškėjas negali daryti įtakos, todėl pareiškėjas mano, jog egzistavo ir egzistuoja įstatyme nustatytos priežastys, dėl kurių pratęstinas terminas privalomajam nurodymui pašalinti savavališkos statybos padariniams įvykdyti. Atsakovas esant minėtai svarbiai priežasčiai nesutikdamas ir nepratęsdamas atitinkamo termino netinkamai taikė ir aiškino Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo (toliau – ir Priežiūros įstatymas) 14 straipsnio 3 dalies nuostatas.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.

4. Atsakovas nurodė, kad patikrinimo metu užfiksuota, jog (duomenys neskelbtini) šalia (duomenys neskelbtini), Kaune, pastatytas statinys – pirtis, kurios ilgis yra apie 9,20 m, plotis – apie 6,40 m, aukštis aukščiausioje vietoje – apie 4,20 m, aukštis žemiausioje vietoje – apie 3 m. Inspekcija 2015 m. liepos 23 raštu Nr. (15.2)-2D-10826 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ kreipėsi į Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentą (toliau – ir KRAAD) su prašymu informuoti, ar pirties pastatas (ar jo dalis) patenka į (duomenys neskelbtini) upės apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą.

KRAAD 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštu Nr. (KM)-D2-1519 „Dėl tarnybinės pagalbos suteikimo“ informavo, jog 2015 m. liepos 27 d. atlikto patikrinimo metu KRAAD Kauno miesto agentūros valstybinės kontrolės pareigūnas nustatė, kad pirties pastatas patenka į (duomenys neskelbtini) upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą. Inspekcijos Kauno skyrius 2015 m. spalio 19 d. atliko statybos patikrinimą vietoje ir 2015 m. spalio 21 d. surašė statybos patikrinimo, nagrinėjant skundą, aktą (kontrolinį klausimyną) Nr. SPA-2147-(15.2), kuriuo nustatyta, jog nesuformuotoje valstybinėje žemėje, šalia žemės sklypo, esančio (duomenys neskelbtini), Kaune, pastatytas II grupės nesudėtingas statinys (pirties pastatas), bei kad, remiantis KRAAD 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštu, pirties pastatas patenka į (duomenys neskelbtini) upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą.

Pareiškėjas statybą leidžiančio dokumento Inspekcijos Kauno skyriaus pareigūnams nepateikė. Tiek savavališkos statybos nustatymo metu galiojusi, tiek šiuo metu galiojanti Lietuvos Respublikos statybos įstatymo 2 straipsnio 71 dalis numato, kad statinio ar jo dalies statyba be galiojančio statybą leidžiančio dokumento yra laikoma savavališka statyba. Inspekcijos Kauno skyrius 2016 m. balandžio 21 d. gavo pareiškėjo tos pačios dienos prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, grindžiamą tuo, jog pareiškėjas laimėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos Savivaldybės turto nuomos konkurso komisijos 2016 m. kovo 7 d. organizuotą 140,9 kv. m pastato – prekybos paviljono (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos konkursą, tačiau dėl konkursą organizuojant padarytų Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatų pažeidimo ir pradėto Lygių galimybių kontrolieriaus tyrimo nuomos sutarties pasirašymo administracinės procedūros buvo sustabdytos.

Inspekcijos Kauno skyrius atsisakė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pažymėjo, jog nesuformuota valstybinė žemė, kurioje pastatytas pirties pastatas, nuosavybės teise pareiškėjui nepriklauso ir nėra jo valdoma ar naudojama kitais įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pareiškėjas neturi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos statytojo teisės. Prie pareiškėjo 2016 m. balandžio 21 d. prašymo pridėti dokumentai rodo, jog pareiškėjo atstovaujama MB „Darna“ laimėjo pastato – prekybos paviljono, esančio suformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Kaune, o ne nesuformuotoje valstybinėje žemėje šalia (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos konkursą.

Vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų, patvirtintų Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343, 126.1 punktu, pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme nustatytus atvejus. Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi nustatyta, jog pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti „tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas <...>“. Taigi, sutinkamai su minėtų teisės aktų nuostatomis, pirties pastato statyba nesuformuotoje valstybinėje žemėje, kuri patenka į (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostą, už pietinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, ribos, ir kuri nuosavybės teise nepriklauso statytojui ir nėra jo valdoma ar naudojama kitais įstatymų nustatytais pagrindais, yra iš esmės negalima.

Pažymėjo, jog Inspekcijos privalomuoju nurodymu nustatytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti baigėsi 2016 m. balandžio 23 d., o pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams, teismui pateiktas 2016 m. birželio 9 d., t. y. jau po nustatyto termino pabaigos. Tuo tarpu pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas su pareiškėjo skundu nesutiko ir nurodė, jog savavališkos statybos statinys – pirties pastatas, patenka į (duomenys neskelbtini) upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą. Tokiu būdu yra pažeidžiami aplinkos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai.

6. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija su skundu nesutiko ir paaiškino, jog privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo sąlygos, taip pat sąlygos savavališkai statybai įteisinti reglamentuotos Teritorijų planavimo ir statybos valstybinės priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3, 4 dalimis. Šiuo atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl Inspekcijos jau priimto sprendimo, todėl skunde, skųsdamas Inspekcijos sprendimą, gali remtis tais pačiais ar su jais susijusiais motyvais, kuriuos jis pats ir nurodė prašyme pratęsti terminą, o Inspekcijos Kauno skyrius būtent pareiškėjo prašyme nurodytus motyvus ir nagrinėjo.

Tačiau pareiškėjas savo skundą dėl Inspekcijos priimto sprendimo naikinimo motyvuoja absoliučiai kitais motyvais, kurių net pats nebuvo nurodęs prašyme pratęsti privalomojo nurodymo terminą. Akivaizdu, kad Inspekcijos Kauno skyrius objektyviai net ir negalėjo nagrinėti paties pareiškėjo prašyme nenurodytų aplinkybių bei priimti atitinkamą sprendimą. Pareiškėjas skunde teismui nenurodė motyvų ir argumentų, prašydamas teismo panaikinti Inspekcijos Kauno skyriaus priimtą sprendimą, o prašymui esant nemotyvuotam arba grindžiamam visiškai neaktualiais argumentais, nėra pagrindo tenkinti šį pareiškėjo prašymą bei naikinti skundžiamą Inspekcijos Kauno skyriaus sprendimą.

Pažymėjo, jog Kauno miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) tarybos 2016 m. vasario 2 d. sprendimu Nr. T-20 buvo nuspręsta konkurso būdu išnuomoti Savivaldybei nuosavybės teise priklausantį pastatą – prekybos paviljoną (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) bei perleisti naudoti ir prižiūrėti paplūdimio statinius ir kitus įrenginius, kurie patenka į teritoriją šalia (duomenys neskelbtini), Kaune. Naujai organizuotą Savivaldybei nuosavybės teise priklausančio pastato – prekybos paviljono (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)) nuomos bei paplūdimio statinių ir kitų įrenginių, kurie patenka į teritoriją šalia (duomenys neskelbtini), naudojimo bei priežiūros konkursą laimėjo nuomininkas MB „TavoCopy“, su kuriuo ir buvo pasirašyta 2016 m. birželio 8 d. nuomos sutartis Nr. SR-0520.

Pažymėjo, kad pareiškėjas nepagrįstai susiejo prašymą Inspekcijai pratęsti terminą savavališkos statybos padariniams pašalinti su laimėtu konkursu. Minėto konkurso laimėtojas yra visiškai kitas asmuo, o ne pareiškėjas, antra – vien tik dalyvavimas konkurse dėl statinio nuomos, kuris visiškai nesusijęs su savavališku ginčo statiniu, pareiškėjo neatleidžia nuo pareigos laikytis teisės aktų reikalavimų, kurių statytojas privalo laikytis tiek statant statinius, tiek šalinant savavališkos statybos padarinius. Pareiškėjas nei nuomos, nei kitais pagrindais nevaldė ir nevaldo nei valstybinės nesuformuotos žemės, nei Savivaldybei priklausančio turto, esančio prie (duomenys neskelbtini), Kaune, o byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų gavęs ne tik valstybinės žemės patikėtinio sutikimą, bet ir kitų institucijų pritarimus dėl leidimo statyti statinius valstybinėje žemėje, todėl jis negali būti laikomas statytoju teisės aktuose nustatyta tvarka.

Ginčo vietoje imperatyvios teisės normos neleidžia ir nesuteikia galimybės pareiškėjui įteisinti ginčo statinį. Pareiškėjo reikalavimas pratęsti privalomojo nurodymo terminą yra nemotyvuotas ir nepagrįstas būtent tomis aplinkybėmis, kurioms įvykus pareiškėjui atsirastų galimybė įteisinti savavališkai pastatytą pirtį.

7. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos su skundu nesutiko ir nurodė, jog Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėtinis, o savavališkas statinys – pirties pastatas, yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Pareiškėjas nėra šios žemės savininkas ir jos nevaldo kitais įstatymų nustatytais pagrindais, todėl neturi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos statytojo teisės. Atsakovas pagrįstai nurodo, kad pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o pareiškėjo skundas teismui pateiktas po termino pašalinti savavališkos statybos padarinius pabaigos.

II. 8. Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 10 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

9. Teismas nustatė, kad 2016 m. balandžio 21 d. atsakovas gavo pareiškėjo prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą, grindžiamą tuo, jog pareiškėjas laimėjo Kauno miesto savivaldybės tarybos Savivaldybės turto nuomos konkurso komisijos 2016 m. kovo 7 d. organizuotą 140,9 kv. m pastato – prekybos paviljono, (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos konkursą, tačiau dėl konkursą organizuojant padarytų Lietuvos Respublikos moterų ir vyrų lygių galimybių įstatymo nuostatų pažeidimo ir pradėto Lygių galimybių kontrolieriaus tyrimo nuomos sutarties pasirašymo administracinės procedūros buvo sustabdytos. Inspekcijos Kauno skyrius 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. RE89-(15.51) atsisakė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Pareiškėjas, neginčydamas paties savavališkos statybos fakto ir sutikdamas, kad statinio statyba / rekonstravimas atliktas be statybą leidžiančių dokumentų, nagrinėjamoje byloje siekia, jog būtų pratęstas reikalavimo pašalinti šios savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminas.

10. Teismas konstatavo, kad atsakovo 2016 m. balandžio 26 d. sprendimas yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, priimtas kompetentingo administravimo subjekto, nepažeidžiant pagrindinių procedūrų, nurodant apskundimo tvarką, todėl nėra teisinio pagrindo naikinti sprendimą. Privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo sąlygos, taip pat sąlygos savavališkai statybai įteisinti reglamentuotos Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3, 4 dalimis. Konstitucinis Teismas 2011 m. sausio 31 d. nutarime pažymėjo, kad sprendimas įpareigoti statytoją statomą statinį nugriauti ar jį reikiamai pertvarkyti (dalį statinio nugriauti, jį perstatyti ir pan.) tais atvejais, kai atlikti statybos darbai toje vietoje yra apskritai negalimi, o nustatyti pažeidimai objektyviai gali būti pašalinami tik nugriaunant ar perstatant statinį, yra proporcingas (adekvatus) padarytam pažeidimui ir atitinkantis siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus apginti pažeistas asmenų teises, išlaikyti teisingą visuomenės ir asmens interesų pusiausvyrą, užtikrinti aplinkos, saugomų teritorijų ir vertingų vietovių, kitų gamtos objektų apsaugą, tinkamą, racionalų teritorijų naudojimą ir vertintinas kaip konstituciškai pagrįstas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – ir LAT) praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad, nesant galimybės įteisinti neteisėtų statybų, vienintelis teisėtas galimas neteisėtos statybos padarinių šalinimo būdas yra įpareigojimas statinius nugriauti (rėmėsi LAT 2012 m. vasario 8 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-20/2012, 2013 m. birželio 28 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-354/2013, 2013 m. rugsėjo 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2013).

11. Teismas, spręsdamas ginčą, taip pat vadovavosi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 1 ir 3 punktais, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) išaiškinimais, kad teisėkūros subjektas Statybos įstatymo 3 straipsnio 1–2 dalyse įvardijo esmines sąlygas, lemiančias teisę būti statytoju Lietuvos Respublikoje. Tai teisiniai, o kartu ir faktiniai pagrindai, nuo kurių buvimo prasideda statybos procesas. Vienos iš šių aplinkybių nebuvimas arba daugiau nei vienos iš jų nebuvimas eliminuoja teisę būti statytoju ir užkerta kelią statybos procesui (rėmėsi LVAT 2013 m. liepos 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A556-1474/2013, 2014 m. rugsėjo 9 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A624-1153/2014).

Nesuformuota valstybinė žemė, kurioje pastatytas pirties pastatas, nuosavybės teise pareiškėjui nepriklauso ir nėra jo valdoma ar naudojama kitais įstatymų nustatytais pagrindais, todėl pareiškėjas neturi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nurodytos statytojo teisės. Prie pareiškėjo 2016 m. balandžio 21 d. prašymo pridėti dokumentai rodo, jog pareiškėjo atstovaujama MB „Darna“ laimėjo pastato – prekybos paviljono, esančio suformuotame žemės sklype (duomenys neskelbtini), Kaune, o ne nesuformuotoje valstybinėje žemėje šalia (duomenys neskelbtini), Kaune, nuomos konkursą.

Sutinkamai su KRAAD 2015 m. rugpjūčio 11 d. raštu pateikta informacija, pirties pastatas patenka į (duomenys neskelbtini) upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos zoną. Vadovaujantis Specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų 126.1 punktu, pakrantės apsaugos juostose draudžiama statyti statinius, išskyrus Saugomų teritorijų įstatyme nustatytus statinius. Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalimi nustatyta, jog pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti „tik hidrotechninius statinius, vandens paėmimo ir išleidimo į vandens telkinius įrenginius, vandenvietes, tiltus, prieplaukas <...>“.

Sutinkamai su išanalizuotomis teisės aktų nuostatomis, pirties pastato statyba nesuformuotoje valstybinėje žemėje, kuri patenka į (duomenys neskelbtini) upės pakrantės apsaugos juostą, už pietinės žemės sklypo (duomenys neskelbtini), Kaune, ribos, ir kuri nuosavybės teise nepriklauso statytojui ir nėra jo valdoma ar naudojama kitais įstatymų nustatytais pagrindais, yra iš esmės negalima, todėl skundžiamas sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį nėra įstatyminio pagrindo.

12. Teismas nurodė, kad termino pratęsimo klausimu yra aiškiai susiformavusi teismų praktika, kurioje išaiškinta, jog „įstatymų leidėjas suteikė teismui, sprendžiančiam klausimus dėl savavališkos statybos padarinių pašalinimo, diskrecijos teisę, atsižvelgiant į įstatyme nustatytas sąlygas, suteikti galimybę savavališką statybą atlikusiam statytojui ją įteisinti, tačiau tik tais atvejais, kai statytojas turi objektyvią galimybę gauti statybą leidžiančius dokumentus“ (rėmėsi Vilniaus apygardos teismo 2012 m. birželio 27 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-2235-345/2012).

Atsakovo privalomuoju nurodymu nustatytas terminas savavališkos statybos padariniams pašalinti baigėsi 2016 m. balandžio 23 d., o pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams, teismui pateiktas 2016 m. birželio 9 d., t. y. jau po nustatyto termino pabaigos. Pasibaigusio termino pratęsimas yra negalimas, o Priežiūros įstatymo nuostatos nenumato tokio termino atnaujinimo galimybės. Tą yra konstatavęs ir Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2012 m. gruodžio 20 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-3130/2012.

Tai, kad privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminui pasibaigus pastarojo pratęsti nebėra galimybės, patvirtinta ir kitose išnagrinėtose tapataus pobūdžio administracinėse bylose priimtos nutartys (rėmėsi LVAT 2014 m. gruodžio 18 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A502-2054/2014; 2014 m. lapkričio 11 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-1725/2014; 2014 m. spalio 1 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A624-1532/2014; 2014 m. vasario 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A662-678/2014; 2013 m. gruodžio 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A438-1972/2013; 2016 m. balandžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1067-662/2016).

Nors nuo 2014 m. sausio 1 d. Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalis buvo pakeista, Statybos įstatymo 28 straipsnyje nurodant, jog savavališkos statybos padariniai šalinami Priežiūros įstatymo nustatyta tvarka, tačiau šio įstatymo 14 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta nuostata, visiškai identiška minėtai Statybos įstatymo 28 straipsnio 3 dalies nuostatai. Pareiškėjo skundas, kuriuo prašoma pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą trims mėnesiams, teismui pateiktas pasibaigus privalomojo nurodymo įvykdymo terminui, todėl pareiškėjo prašymas pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą atmestas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – skundą patenkinti.

14. Pareiškėjas nurodo, kad teismas, priimdamas sprendimą, netinkamai išaiškino ir pritaikė šiam ginčui aktualias materialines teisės normas, taip pat pažeidė ir procesines normas, ir dėl šių pažeidimų netinkamai buvo išspręsta byla. Teismas netinkamai aiškina Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalies nuostatas. Šiuo atveju pirtis turėtų būti vertintina kaip kitas rekreacinis įrenginys, kuris gali būti statomas pakrantės apsaugos zonoje. Pirties pagrindinė funkcija kaip tik ir yra rekreacija. Aplinkybę, kad atitinkamoje vietoje gali būti statoma pirtis, patvirtina ir tai, kad prieš kelis metus toje pačioje vietoje gavus visus leidimus ir suderinimus jau buvo pastatyta pirtis. Be to, teismas visiškai nepagrįstai sprendė, kad pirtis yra pakrantės apsaugos zonoje. Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas savo rašte nurodė, jog pirtis yra pakrantės apsaugos zonoje, tačiau byloje nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad departamentas būtų atlikęs nors kokius matavimus. Ir dabar nėra aišku, kokiu atstumu yra ginčo pirtis iki (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas taip pat pažymi, kad jis veikė griežtai laikydamasis visų įstatyme nustatytų procedūrų. Pirmiausiai pateikė prašymą atsakovui dėl termino pratęsimo, o atsakovui atsisakius jį pratęsti, apskundė šį sprendimą teismui, kaip tai numato Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalis. Pripažinus, kad atsakovas nepagrįstai atsisakė pratęsti terminą, teismas, konstatavęs atitinkamą pažeidimą, turėjo teisę priimti sprendimą už atsakovą terminą pratęsti trijų mėnesių terminui. Todėl teismas, atsisakydamas pratęsti terminą trims mėnesiams, netinkamai išaiškino ir pritaikė atitinkamas Priežiūros įstatymo nuostatas. Teismas priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą, tuo pažeidžiant Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 86 straipsnio 1 dalį.

15. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

16. Atsakovas nurodo, kad apeliacinio skundo teiginys, jog pirtis yra rekreacinis įrenginys, nurodytas Saugomų teritorijų įstatymo 20 straipsnio 5 dalyje, yra visiškai nepagrįstas. Įrenginių sąvoka yra reglamentuota Statybos įstatymo 2 straipsnio 67 dalyje: įrenginiais laikomos mašinos, prietaisai, įtaisai energijai, medžiagoms gaminti ir informacijai priimti, perduoti ar keisti. Pareiškėjo pastatytas pirties pastatas yra statinys, atitinkantis Statybos įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą sąvoką, o ne įrenginys. Faktas, kad pirties pastatas patenka į (duomenys neskelbtini) upės apsaugos zoną ir pakrantės apsaugos juostą (25 m), nustatytas KRAAD, taip pat Inspekcijos. Kad visas pirties pastatas patenka į 25 metrų (duomenys neskelbtini) pakrantės apsaugos juostą, galima nustatyti pasinaudojus viešai prieinamu Lietuvos erdvinės informacijos portale (geoportal.lt) esančiu interaktyviu Lietuvos žemėlapiu ir atstumų matavimo įrankiais. Taigi teisiniu reguliavimu pareiškėjui nesuteikta galimybė įteisinti savavališkai pastatytą pirties pastatą. Atsižvelgiant į tai, Inspekcija, vadovaudamasi Priežiūros įstatymo 14 straipsnio 3 dalimi, neturėjo teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo 2016 m. balandžio 21 d. prašymą, todėl privalomojo nurodymo įvykdymo termino nepratęsė.

17. Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Kauno regiono aplinkos apsaugos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.

18. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad KRAAD nustatė, jog savavališkos statybos statinys – pirties pastatas, patenka į (duomenys neskelbtini) upės apsaugos zoną ir pakrančių apsaugos juostą, nes pirties pastatas stovi arčiau nei 25 m nuo paviršinio vandens telkinio. Tokiu būdu yra pažeidžiami aplinkos apsaugą reglamentuojantys teisės aktai. Dėl kitų byloje keliamų reikalavimų KRAAD nepasisako, kadangi jie tiesiogiai nėra susiję su jo teisėmis ir pareigomis.

19. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kauno miesto savivaldybės administracija atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

20. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad apeliaciniame skunde nėra nurodoma absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, o tariamai netinkamas teisės aktų taikymas ir šio taikymo aiškinimas yra grindžiamas netinkamomis teisės normomis, kurių taikymo teismas net netyrė, nes pirminis skundas nebuvo jomis grįstas. Pareiškėjo minima pirtis buvo kitos konstrukcijos (pirtis – statinė), o šiuo metu stovintis statinys, iš esmės besiskiriantis savo konstrukcija, yra su pamatais, niekada nebuvo teisėtas ir neturi net teorinės galimybės teisėtai ten stovėti dėl teismo sprendime nurodomų motyvų. Pabrėžia, jog svarbiausia aplinkybė, kuria iš esmės ir buvo grindžiamas teismo sprendimas, jog ginčo vietoje imperatyvios teisės normos net neleidžia ir nesuteikia jokios galimybės pareiškėjui įteisinti ginčo statinį.

21. Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą, o Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

22. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad Nacionalinė žemės tarnyba yra valstybinės žemės patikėtinis, o savavališkas statinys – pirties pastatas, yra nesuformuotoje valstybinėje žemėje. Pareiškėjas nėra šios žemės savininkas ar jos nevaldo kitais įstatymų nustatytais pagrindais, todėl neturi Statybos įstatymo 3 straipsnio 2 dalyje nustatytos statytojo teisės.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Valstybinės teritorijų planavimo ir statybos inspekcijos prie Aplinkos ministerijos 2016 m. balandžio 26 d. sprendimo Nr. RE89-(15.51) dėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo termino pratęsimo teisėtumo ir pagrįstumo bei dėl 2015 m. spalio 23 d. privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-151023-00050 įvykdymo termino pratęsimo trims mėnesiams, skaičiuojant nuo sprendimo įsiteisėjimo dienos.

24. Atsakovas 2015 m. spalio 23 d. surašė savavališkos statybos aktą Nr. SSA-20-151023-00048 ir privalomąjį nurodymą pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-151023-00050, kuriuo pareikalauta, jog pareiškėjas ne vėliau kaip iki 2016 m. balandžio 23 d. savo lėšomis nugriautų pirties pastatą ir sutvarkytų statybvietę.

25. Atsakovas 2016 m. balandžio 21 d. gavo pareiškėjo prašymą pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą. Inspekcijos Kauno skyrius 2016 m. balandžio 26 d. sprendimu Nr. RE-89-(15.51) atsisakė pratęsti privalomojo nurodymo įvykdymo terminą.

26. Apeliacinės instancijos teismui Inspekcija pateikė prašymą pridėti papildomus dokumentus – patikrinimo aktą Nr. PNSSA-20-170921-00119 (t. III, b. l. 192–193). Šiame prašyme nurodė, kad Kauno miesto savivaldybės administracijos direktoriaus pavedimu savavališkai pastatytas pastatas, dėl kurio pareiškėjui 2015 m. spalio 23 d. buvo surašytas Inspekcijos privalomasis nurodymas pašalinti savavališkos statybos padarinius Nr. PRN-20-151023-00050, buvo nugriautas ir sutvarkyta statybvietė. Inspekcijos įgaliotas specialistas teisės aktų nustatyta tvarka 2017 m. rugsėjo 21 d. atliko patikrinimą vietoje ir surašė privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktą Nr. PNSSA-20-170921-00119, kuriame konstatavo, kad nurodymas yra įvykdytas (III t., b. l. 194–196, 199).

27. Teisėjų kolegijos nuomone, šis atsakovo dokumentas yra reikšmingas nustatant bylai svarbias aplinkybes, jis yra surašytas po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo, todėl privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo patikrinimo aktas Nr. PNSSA-20-170921-00119 su priedais (3 fotonuotraukos) yra priimamas ir bus vertinamas nagrinėjant šią administracinę bylą apeliacinės instancijos teisme.

28. Patikrinimo aktas Nr. PNSSA-20-170921-00119 patvirtina, jog savavališkos statybos padariniai, kuriuos pagal privalomąjį nurodymą Nr. PRN-20-151023-00050 pareiškėjas buvo įpareigotas pašalinti, jau yra pašalinti.

29. Pareiškėjas skundo, paduoto pirmosios instancijos teismui, reikalavimus iš esmės grindė aplinkybe, jog privalomojo nurodymo įvykdymo terminas, pareiškėjo nuomone, privalo būti pratęstas, nes, jo teigimu, yra parengta visa būtina dokumentacija pirties pastato, kurį nugriauti yra įpareigotas minėtu privalomuoju nurodymu, įteisinimui, liko tik gauti Kauno miesto savivaldybės sutikimą.

30. ABTĮ 5 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad kiekvienas suinteresuotas subjektas turi teisę įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. ABTĮ 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, skundą (prašymą) dėl viešojo administravimo subjekto priimto teisės akto ar veiksmo (neveikimo), taip pat dėl viešojo administravimo subjekto vilkinimo atlikti veiksmus turi teisę paduoti asmenys, taip pat kiti viešojo administravimo subjektai, įskaitant valstybės tarnautojus ir pareigūnus, kai jie mano, kad jų teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti.

31. Pagal paminėtą teisinį reguliavimą, įgyvendinant asmens procesinę teisę kreiptis į teismą pakanka, kad asmuo manytų, jog jo teisės ar įstatymų saugomi interesai yra pažeisti, t. y. pakankamas asmens subjektyvus suvokimas apie jo teisių ar teisėtų interesų pažeidimą (procesinis teisės paduoti skundą (prašymą) aspektas).

32. Tai, ar asmens, kuris kreipėsi į administracinį teismą, teisės iš tikrųjų buvo pažeistos, yra nustatoma nagrinėjant bylą iš esmės. Taigi teismas, nagrinėdamas administracines bylas, privalo nustatyti, kuo pasireiškia asmens nurodytas teisių pažeidimas, t. y. kiekvienu konkrečiu atveju nustatyti, ar asmuo, kuris kreipėsi į teismą dėl pažeistos teisės ar įstatymų saugomo intereso gynimo, turi jo nurodytas teises ar įstatymų saugomus interesus, ar šios teisės (interesai) objektyviai yra pažeistos. Tik nustatęs nurodytas aplinkybes, teismas patenkina suinteresuoto subjekto skundą (prašymą), priimdamas vieną iš sprendimų, numatytų ABTĮ 88 straipsnio 2–5 punktuose (materialusis teisės į skundą (prašymą) aspektas).

33. Pažymėtina ir tai, kad teismo sprendimas turi sukelti atitinkamas teisines pasekmes, t. y. teismui priėmus sprendimą patenkinti asmens skundą (prašymą) turi būti realiai apgintos pažeistos teisės ar įstatymų saugomi interesai. Todėl nustačius, kad net ir tuo atveju, jeigu suinteresuoto subjekto skundas (prašymas) būtų patenkintas, t. y. suinteresuoto subjekto teisės ar įstatymo saugomi interesai būtų apginti jo prašomu būdu, tačiau toks teismo sprendimas neturėtų jokios įtakos pareiškėjo teisėms ar įstatymų saugomiems interesams, dėl kurių apgynimo buvo kreiptasi į teismą, turėtų būti priimamas sprendimas atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

34. Šio administracinio ginčo nagrinėjimo metu reikšmingai pasikeitė faktinė situacija, kadangi pirtis yra nugriauta, o statybvietė sutvarkyta, t. y. šiuo metu jau yra pašalinti savavališkos statybos padariniai, todėl pagal pareiškėjo pareikštus skundo reikalavimus, jo manymu pažeistos teisės ar įstatymo saugomi interesai negali būti apginti, nes nėra jokios galimybės įteisinti savavališkai pastatytą pirtį.

35. Taigi, pasikeitusių bylai reikšmingų faktinių aplinkybių kontekste tenkinti pareiškėjo skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui, nėra pagrindo. Dėl to teisėjų kolegija nevertina, ar ginčijamas administracinis aktas yra teisėtas ir pagrįstas, ar yra pagrindas pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą.

36. Nustačius, kad tenkinti pareiškėjo skundą nėra pagrindo, nes po skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo priėmimo atsirado bylai reikšmingų faktinių aplinkybių, kurių nebuvo įvertinęs pirmosios instancijos teismas, teisėjų kolegija pripažįsta, kad skundžiamu pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatytos faktinės aplinkybės bei teismo išvados dėl ginčijamo administracinio akto teisėtumo ir pagrįstumo ir dėl galimybės pratęsti privalomojo nurodymo pašalinti savavališkos statybos padarinius įvykdymo terminą neturi prejudicinės galios.

37. Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo V. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dainius Raižys