A-146-2701-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A146-2701/2012

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00024-2012-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.1.1;

15.2.3.2; 21

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. rugsėjo 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas) ir Stasio Gagio,

sekretoriaujant Aušrai Dzičkanecienei,

dalyvaujant pareiškėjui R. G.,

trečiojo suinteresuoto asmens atstovui Dainiui Jasui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. pareiškėjas R. G. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi skundu į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo jo naudai 5000 Lt neturtinės žalos atlyginimą, taip pat 50 Lt teismo išlaidų.

Paaiškino, kad 2010 m. gegužės 20 d. buvo etapuotas į Vilniaus pataisos namus (toliau – ir Vilniaus PN). Laisvės atėmimo vietos administracija pareiškėjui atvykus aiškinosi, ar jis turi žalingų įpročių, ir medicininėje kortelėje įrašė, kad jis yra nerūkantis. Nepaisant to, pareiškėjui paskyrus nuobaudas – uždarymą į baudos izoliatorių 15 parų, jis tris kartus buvo patalpintas atlikti nuobaudas baudos izoliatoriuje vienoje kameroje kartu su rūkančiais asmenimis. Pareiškėjo teigimu, prieš patalpinant jį į baudos izoliatorių, jis nurodė, kad nuobaudą nori atlikti su nerūkančiais asmenimis, tačiau pareigūnai pareiškė, kad atskirų kamerų nėra. Vilniaus PN administracija, neužtikrinusi, kad pareiškėjas nebūtų laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidė Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo (toliau – ir Tabako kontrolės įstatymas) 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos higienos normos HN76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji reikalavimai“ (toliau – ir Higienos norma HN76:2010) 6, 14 punktų reikalavimus. Pareiškėjo teigimu, tik po jo skundų Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir Kalėjimų departamentas) dėl minėtų Vilniaus PN veiksmų, administracija ėmėsi taisyti padėtį: pradėjo deklaruoti visų nuteistųjų žalingus įpročius, davė pasirašytinai užpildyti specialiai paruoštus blankus, pradėjo skirstyti rūkančius ir nerūkančius asmenis (iki tol rūkančius ir nerūkančius laikė kamerose kartu).

Pareiškėjas nurodė, kad, atlikdamas nuobaudas vienoje kameroje su rūkančiais asmenimis, jis negalėjo normaliai miegoti, jam trūko oro, jausdavo dusulį, atsirado emocinė depresija, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumą, diskomfortą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271, 6.250 straipsniais, teismų praktika, kurioje nurodoma, kad asmuo, kalinamas nepriimtinomis sąlygomis, patiria neturtinę žalą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A43-1996, A502-913/2011, A438-121/2010, A502-734/2009, Europos žmogaus teisių teismo sprendimas prieš Lietuvą (pareiškimas Nr. 871/02)). Pareiškėjo teigimu, Vilniaus PN veiksmais ne tik buvo pažeista jo konstitucinė teisė į orumą, bet taip pat padaryta žala civilinės teisės saugomam gėriui – asmeniui jaustis oriu, visaverčiu ir lygiateisiu Lietuvos Respublikos piliečiu. Nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, turėtų būti atsižvelgta į pažeistas vertybes, pareiškėjo subjektinės teisės būti kalinamam tinkamomis sąlygomis pažeidimo mastą, intensyvumą ir trukmę.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Vilniaus pataisos namai prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 51–52) paaiškino, kad nuteistasis R. G. du kartus (2011 m. spalio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 27 d.) kreipėsi skundais į Vilniaus PN administraciją, teigdamas, jog, atlikdamas nuobaudas baudos izoliatoriaus kameroje, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis. Vilniaus PN administracija į pareiškėjo skundus atsakė 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. 42-1-489 ir 2011 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 42-1-589. Pareiškėjui buvo paaiškinta, kad baudos izoliatoriuje kurį laiką jis atliko bausmę vienas, kiek vėliau į tą pačią kamerą buvo patalpinti nuteistieji G. R. ir A. L. Pareiškėjas nepareiškė jokių pretenzijų ir sutiko atlikti bausmę kartu su minėtais nuteistaisiais, jokių papildomų prašymų nepareiškė. Nuteistieji G. R. ir A. L. raštu paaiškino, kad, būdami baudos izoliatoriuje kartu su R. G., nė karto nerūkė. Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U. savo tarnybiniame pranešime nurodė, kad, prieš talpinant R. G. į baudos izoliatorių, su juo kalbėjosi, tačiau šis nepareiškė prašymo laikyti jį kartu su nerūkančiais asmenimis. Pareigūnas taip pat nurodė, kad toks pokalbis vykdavo kiekvieną kartą talpinant pareiškėją į baudos izoliatorių, tačiau jis nė karto neprašė patalpinti jį kartu su nerūkančiais asmenimis. Gavus pareiškėjo prašymus patalpinti jį į kamerą kartu su nerūkančiais asmenimis, į juos visada buvo atsižvelgiama, šie prašymai tenkinti (2011 m. spalio 19 d. pagal pareiškėjo prašymą jis buvo perkeltas iš drausmės grupės kameros Nr. 11D į kamerą Nr. 5D; 2011 m. lapkričio 2 d. pagal pareiškėjo prašymą jis buvo perkeltas iš kameros Nr. 5D į kamerą Nr. 8D). Pažymėjo, kad Vilniaus PN administracija laikosi teisės aktų reikalavimų, siekia sudaryti nuteistiesiems kiek įmanoma geresnes laikymo sąlygas ir, esant prašymui laikyti nuteistąjį kartu su nerūkančiais asmenimis, į tokį prašymą atsižvelgia.

Pripažįstant reikalavimą dėl žalos atlyginimo pagrįstą, turi būti nustatytos visos civilinės atsakomybės sąlygos: žalos faktas, neteisėta veika, priežastinis ryšys tarp jų bei žalą padariusio asmens kaltė. Pareiškėjas neturtinę žalą įvertino 5000 Lt, tačiau nepateikė jokių įrodymų dėl jam tariamai padarytos žalos, nenurodė, kaip ši žala jam pasireiškė, nepaaiškino, kaip apskaičiavo tariamos žalos dydį. Pažymėjo, kad Vilniaus PN savo veiksmais pareiškėjui jokios žalos nepadarė, todėl jo prašymas dėl žalos atlyginimo atmestinas.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos prašė atmesti pareiškėjo skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (b. l. 64–66) paaiškino, kad valstybė, įgyvendindama konstitucines žmonių sveikatos apsaugos garantijas (Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 53 straipsnio 1 dalis), turi užtikrinti tam tikrus asmens ir visuomenės sveikatos apsaugos ir priežiūros standartus. Europos kalinimo taisyklių, kurias 2006 m. sausio 11 d. priėmė Europos Tarybos Ministrų komitetas, 18.6 punkte nustatyta, jog apgyvendinti kartu derėtų tik tuos kalinius, kurie yra tinkami gyventi kartu. Šių taisyklių komentare, kurį parengė Europos komitetas nusikalstamumo problemoms spręsti, nurodoma, jog nerūkantys kaliniai neturėtų būti verčiami gyventi vienoje patalpoje su rūkančiaisiais.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas (toliau – ir BVK) rūkyti nuteistiesiems pataisos įstaigose nedraudžia, šį kodeksą įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais nuteistiesiems taip pat nėra nustatytas draudimas rūkyti. Vilniaus PN administracija visada stengiasi užtikrinti tokias laikymo baudos izoliatoriuje sąlygas, kad nuteistieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru ir nebūtų pažeisti TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, 4 dalies reikalavimai, būtų užtikrintos Higienos normos 14 punkto nuostatos.

Kalėjimų departamentas dar 2006 metais laisvės atėmimo įstaigų direktoriams nurodė užtikrinti, kad, skirstant nuteistuosius ir suimtuosius į kalėjimų ir tardymo izoliatorių kameras, baudos izoliatorius, karcerius bei kamerų tipo patalpas, būtų kiek įmanoma atsižvelgiama į nerūkančių asmenų interesus, ir nerūkantieji nebūtų laikomi su rūkančiais. Pataisos namuose paprastai būna patvirtinta tvarka, kuri draudžia rūkyti ne tam skirtose vietose, bet asmenims, bausmę atliekantiems kameros tipo patalpose ar drausmės izoliatoriuje, pageidaujant ir aiškiai išreiškus valią, jie perkeliami į patalpas pas nerūkančius asmenis arba būna laikomi vieni.

Nurodė, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 16 d. kreipėsi į Kalėjimų departamentą skundu, jog, atliekant nuobaudą Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kameroje, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais, nors pats yra nerūkantis. Skundo nagrinėjimo metu buvo nustatyta, kad pareiškėjas 2011 m. rugsėjo – spalio mėnesį buvo patalpintas į pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerą kartu su nuteistaisiais G. R. ir A. L., kurie savo 2011 m. spalio 12 d. paaiškinimuose nurodė, jog, būdami su R. G. vienoje kameroje, nerūkė.

Taip pat buvo gauta Vilniaus PN 2010 m. spalio 20 d. pažyma Nr. 9-5444(04), kurioje nurodoma, jog, pareiškėją talpinant į baudos izoliatoriaus kamerą, jis įstaigos Vidaus tyrimų skyriaus viršininkui nieko nesakė apie tai, kad negali būti kartu kameroje su rūkančiais nuteistaisiais. Taip pat gauta informacijos, kad pareiškėjas kurį laiką nuobaudą baudos izoliatoriuje atliko vienas, ir tik vėliau į kamerą buvo patalpinti nuteistieji G. R. ir A. L. Patalpinus šiuos nuteistuosius į baudos izoliatoriaus kamerą kartu su pareiškėju, jis jokių pretenzijų įstaigos administracijai nepareiškė, sutiko atlikti nuobaudą kartu su minėtais nuteistaisiais, jokių papildomų prašymų neturėjo.

Atsižvelgęs į tai, Kalėjimų departamentas savo 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimu Nr. 2S-4197 pareiškėją informavo, kad jo skundo nagrinėjimo metu faktinių duomenų apie tai, jog, atliekant nuobaudą Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kameroje, jis buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais, nenustatyta.

Vadovaujantis CK 6.271, 6.247 straipsniais, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, nėra pakankama nustatyti, kad Vilniaus PN deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme neteisėtai veikė arba neveikė, bet taip pat būtina nustatyti, ar dėl tokio veikimo arba neveikimo kilo pareiškėjo nurodyta žala. Nagrinėjamu atveju Vilniaus PN neteisėti aktai nenustatyti. Pareiškėjas skunde remiasi abstrakčiais teiginiais. Nenustačius ir neįrodžius civilinės atsakomybės sąlygų visumos, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas. Pareiškėjas nepateikė jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, kad, laikant jį baudos izoliatoriaus kameroje kartu su tariamai rūkančiais nuteistaisiais, jam buvo padaryta neturtinė žala, be to, buvo nustatyta, jog pareiškėjas buvo laikomas su nerūkančiais asmenimis ir į įstaigos Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnus su prašymu laikyti jį atskirai nuo rūkančių nuteistųjų nesikreipė. Todėl galima daryti išvadą, kad laikymo sąlygos Vilniaus PN baudos izoliatoriuje pareiškėją tenkino, jo teisės nebuvo pažeistos.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas, išnagrinėjęs bylą, 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu (b. l. 101-108) pareiškėjo skundą patenkino iš dalies: priteisė iš Lietuvos Respublikos pareiškėjui R. G. 200 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

Ištyręs įrodymus, teismas nustatė, kad Vilniaus PN direktorius 2010 m. spalio 21 d. nutarimu Nr. 28-936, 2010 m. lapkričio 19 d. nutarimu Nr. 28-1015 ir 2011 m. gegužės 27 d. nutarimu Nr. 28-1-553 nuteistajam R. G. paskyrė nuobaudas – uždarymą 15 parų baudos izoliatoriuje (b. l. 10-12). Pareiškėjas 2011 m. spalio 10 d. skundu kreipėsi į Vilniaus PN direktorių, nurodydamas, kad Vilniaus PN direktoriaus 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimu Nr. 28-1-978 jis buvo patalpintas į kamerą, į kurią po kelių dienų buvo patalpinti rūkantys nuteistieji;

į jo prašymą skirti kamerą, kurioje būtų nerūkantys nuteistieji, Vilniaus PN pareigūnai neatsižvelgė.Pareiškėjas prašė užtikrinti, kad ateityje jis nebūtų laikomas baudos izoliatoriuje su rūkančiais asmenimis (b. l. 55-56). Tiriant pareiškėjo skundą, Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U. 2011 m. spalio 14 d. tarnybiniu pranešimu Nr. 126 informavo Vilniaus PN direktorių, kad, talpinant nuteistąjį R. G. į baudos izoliatorių, jis nieko nesakė apie tai, jog negali būti kameroje kartu su rūkančiais nuteistaisiais.

Pareiškėjas kurį laiką atliko nuobaudą baudos izoliatoriuje kameroje vienas, po to į kamerą atlikti nuobaudos buvo patalpinti nuteistieji G. R. ir A. L., tačiau nuteistasis R. G. jokių pretenzijų dėl to nepareiškė bei sutiko atlikti nuobaudą kartu su minėtais nuteistaisiais, jokių papildomų prašymų neturėjo (b. l. 54). Šiuos duomenis Vilniaus PN 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr. 42-1-489 nurodė atsakyme į pareiškėjo skundą (b. l. 53). Pareiškėjas 2011 m. spalio 21 d. pasirašė sutikimą atlikti nuobaudą kameroje su nerūkančiais nuteistaisiais (b. l. 7). 2011 m. spalio 18 d.

Kalėjimų departamente buvo gautas pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. skundas dėl teisių pažeidimo, nes pareiškėjas buvo paskirtas atlikti nuobaudą vienoje kameroje kartu su rūkančiais nuteistaisiais (b. l. 67-68). Kalėjimų departamentas į pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. skundą atsakė 2011 m. lapkričio 14 d. raštu Nr. 2S-4197, remdamasis Vilniaus PN 2011 m. spalio 20 d. pažymoje Nr. 9-5444 (04) pateikta informacija apie R. G. 2011 m. spalio 10 d. skundo nagrinėjimo rezultatus. Kalėjimų departamentas konstatavo, kad skundo nagrinėjimo metu faktinių duomenų apie tai, jog, atlikdamas nuobaudą Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kameroje, pareiškėjas buvo laikomas kartu su rūkančiais nuteistaisiais, nenustatyta (b. l. 72).

Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 27 d. padavė Vilniaus PN skundą dėl to, kad Vilniaus PN pareigūnai, 4 kartus patalpindami jį į vieną kamerą kartu su rūkančiais asmenimis, pažeidė teisės aktų nuostatas (b. l. 62-63). Vilniaus PN į šį skundą atsakė 2011 m. gruodžio 6 d. raštu Nr. 42-1-589, kuriame nurodė, kad 2011 m. spalio 10 d. pareiškėjas su analogišku skundu dėl 2011 m. rugsėjo 16 d. patalpinimo į baudos izoliatorių kartu su rūkančiais asmenimis jau kreipėsi į Vilniaus PN administraciją, ir 2011 m. spalio 14 d. jam buvo atsakyta, jog skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti.

Šiame Vilniaus PN atsakyme taip pat nurodyta, kad pareiškėjas 2011 m. spalio 18 d. kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymu perkelti jį iš drausmės grupės 11 D kameros į drausmės grupės 5 D kamerą, kur laisvės atėmimo bausmę atlieka drausmės grupės nuteistasis V. B., kadangi pareiškėjas nerūko. Pareiškėjas 2011 m. spalio 19 d. buvo paskirtas į drausmės grupės 5 D kamerą. Minėtame Vilniaus PN atsakyme taip pat nurodyta, kad 2011 m. spalio 27 d. pareiškėjas kreipėsi į Vilniaus PN administraciją prašydamas perkelti jį iš drausmės grupės 5 D kameros į drausmės grupės 8 D kamerą, kadangi į 5 D kamerą turėjo grįžti drausmės grupės nuteistieji, ir pareiškėjas norėjo išvengti konfliktų su jais.

Pareiškėjas 2011 m. lapkričio 2 d. buvo paskirtas į drausmės grupės 8 D kamerą. Pažymėta, kad talpinant pareiškėją į baudos izoliatorių, Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R. U. kiekvieną kartą kalbėjo su pareiškėju, tačiau pareiškėjas nesakė, kad jis nori atlikti bausmę kameroje kartu su nerūkančiais nuteistaisiais. Be to, kai pareiškėjas buvo paskirtas į drausmės grupę ir kreipėsi į Vilniaus PN administraciją su prašymais patalpinti jį į kamerą kartu su nerūkančiais nuteistaisiais, jo prašymai buvo vykdomi.

Atsižvelgdami į tai, Vilniaus PN konstatavo, kad pareiškėjo skunde išdėstyti teiginiai yra nepagrįsti (b. l. 60-61).

Pareiškėjas savo reikalavimo teisiniu pagrindu nurodė 2003 m. lapkričio 20 d. Lietuvos Respublikos tabako kontrolės įstatymo Nr. IX-1840 19 straipsnio 1 dalies 3 punktą, pagal kurį Lietuvos Respublikoje rūkyti (vartoti tabako gaminius) draudžiama bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, ir 19 straipsnio 4 dalį, kuria juridinio asmens valdymo organams imperatyviai nurodyta užtikrinti, kad juridinio asmens darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai, taip pat Higienos normos HN 76:2010 14 punktą, kuriame nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims draudžiama rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas dėl žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildino iš to, kad buvo laikomas bausmės atlikimo įstaigos baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais asmenimis. Šioje byloje buvo nustatyta, kad Alytaus PN administracija, neužtikrinusi pareiškėjo laikymo baudos izoliatoriuje nagrinėjamai bylai aktualiu laikotarpiu sąlygų, kad jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, pažeidė TKĮ reikalavimus, neužtiktino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto reikalavimų vykdymo ir tuo pažeidė pareiškėjo teises, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Konstatuota, kad pareiškėjas, kaip bausmę atliekantis asmuo, pats neturėjo galimybės išvengti situacijos, kad jis kurį laiką administracijos buvo paskirtas į vieną baudos izoliatoriaus kamerą su rūkančiais asmenimis, ir ši jo padėtis negalėjo būti pakeista kitu būdu, o tik įstaigos administracijos atitinkamu sprendimu.

Nagrinėdamas bylą pirmosios instancijos teismas taip pat atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1160/2012, kurioje buvo nagrinėjamas ginčas pagal pareiškėjo skundą dėl žalos atlyginimo dėl nuteisto asmens laikymo pataisos namų kamerose kartu su rūkančiais nuteistaisiais. Šioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konstatavo, kad teisės aktų reikalavimų privalo laikytis visi asmenys, tačiau būtent pataisos namų administracijos pareiga užtikrinti, kad rūkantys nuteistieji tinkamai laikytųsi nustatyto draudimo rūkyti gyvenamosiose kamerose bei kitose bendro naudojimo patalpose, ir kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės, o 4 dalyje nustatyta, kad valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2009 m. lapkričio 2 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A556-1241/2009 išaiškino, kad viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos ryšiui. Todėl teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti turtinę ir neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų valstybės ir savivaldybės civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (adm. byla Nr. A6-1286/2006).

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėjas neturtinės žalos, pasireiškusios jo, nerūkančio asmens, laikymu kartu su rūkančiais asmenimis baudos izoliatoriuje, atsiradimą kildina iš trijų faktų – jo patalpinimu 15-kai parų į pataisos namų baudos izoliatorių pagal tris nutarimus: Vilniaus 2-ųjų PN direktorius 2010 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. 28-936, Vilniaus PN direktoriaus 2010 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 28-1015 ir 2011 m. gegužės 27 d. nutarimą Nr. 28-1-553. Pagal CK 1.125 straipsnio 8 dalį reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas, todėl pareiškėjas termino kreiptis į teismą nepraleido, tokiam reikalavimui ikiteisminė ginčo nagrinėjimo tvarka neprivaloma.

Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į skundą ir kituose bylos rašytiniuose įrodymuose (2011 m. spalio 14 d., 2011 m. lapkričio 14 d., 2011 m. gruodžio 6 d. atsakymuose į pareiškėjo 2011 m. spalio 10 d., 2011 m. spalio 18 d., 2011 m. lapkričio 27 d. skundus) savo nesutikimą su skundu grindė argumentais, kad kartu su pareiškėju nuobaudas atlikę nuteistieji G. R. ir A. L. rūkymo faktą neigė. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas nuobaudą kartu su G. R. ir A. L. atliko pagal 2011 m. rugsėjo 16 d. nutarimą Nr. 28-1-978, bet šia faktine aplinkybe savo skundo teismui negrindė.

Atsakovas nei atsiliepime į skundą, nei teismo posėdyje nepaneigė (nepateikė jokių įrodymų), kad, pareiškėjui tris kartus atliekant nuobaudą baudos izoliatoriuje, kartu su juo buvę pareiškėjo įvardyti asmenys nerūkė. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ginčo dėl rūkymo faktų nėra, atsakovo atstovas dėl skunde nurodytų aplinkybių niekaip neatsikirto ir neįrodė, kad, pareiškėjui atliekant nuobaudas baudos izoliatoriuje pagal Vilniaus 2-ųjų pataisos namų direktoriaus 2010 m. spalio 21 d. nutarimą Nr. 28-936, Vilniaus PN direktoriaus 2010 m. lapkričio 19 d. nutarimą Nr. 28-1015 ir 2011 m. gegužės 27 d. nutarimą Nr. 28-1-553, buvo laikomasi teisės aktų reikalavimų atskirti rūkančius kalinamuosius nuo nerūkančių, ir kad kiti su pareiškėju izoliatoriuje buvę nuteistieji nerūkė, t. y. valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Atsakovo atstovė savo nesutikimą su skundu teismo posėdyje iš esmės grindė tokiais argumentais:

1) pareiškėjas, gerai žinodamas tvarką, nepareiškė, kad jis nerūko ir pageidauja atlikti nuobaudas su nerūkančiais;

2) Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas V. U. teigė, kad, kiekvieną kartą pareiškėją talpinant į baudos izoliatorių, jis nepareikšdavo prieštaravimo būti kartu su rūkančiais. Teismas dėl šių argumentų atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjo Asmens sveikatos istorijoje Nr. 110 (b. l. 31-32) eilutėje „Žalingi įpročiai: tarp jų - rūkymas)“ neužpildyta, tai reiškia, jog į įstaigą atvykęs nuteistasis (R. G.) nerūko, ir į tai tam tikrose situacijose privalu atsižvelgti be atskiro pareiškimo, prašymo žodžiu ar raštu ir pan. Tokia pozicija išreikšta ir Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 30 d. rašte Nr. (1.23)7R-5427 (b. l. 8-9). Antrojo motyvo teismas nepripažino pagrįstu, nes į bylą pateiktuose įrodymuose – V. U. tarnybiniame pranešime teigiama tik dėl atvejo su G. R. ir A. L.

CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Pareiškėjas jam padarytą neturtinę žalą įvertino 5000 Lt; nurodė, jog atlikdamas nuobaudas vienoje kameroje su rūkančiais, negalėjo normaliai miegoti, jam trūko oro, jausdavo dusulį, atsirado emocinė depresija, patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumą, diskomfortą, buvo pažeminta jo garbė ir orumas. Teismas suabejojo dėl tokio paaiškinimo pagrįstumo bei nuoširdumo, nes: 1) pablogėjus savijautai (trūko oro, duso), pareiškėjas galėjo bet kuriuo metu atlikdamas nuobaudą pareikšti apie tai administracijai, bet to nepadarė; 2) pareiškėjas dėl neigiamų kvėpavimo tabako dūmais pasekmių (dusulio, bronchito ar kt.) į įstaigos medikus nesikreipė, vadinasi, tokių pasekmių jam nekilo; 3) pareiškėjas į teismą kreipėsi daugiau nei po metų, tai rodo, kad jo patirti dvasiniai išgyvenimai, nepatogumas, diskomfortas jam nebuvo tokie dideli, reikšmingi, o jo garbė ir orumas pažeminti buvo ne taip intensyviai, skaudžiai, kaip tikino pareiškėjas.

Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas tris kartus prieš jo valią buvo priverstas būti kartu su rūkančiais, o atsakovo atstovė to nepaneigė, pirmosios instancijos teismas įvertino pareiškėjo patirtą neturtinę žalą 200 litų.

Spręsdamas dėl pareiškėjo prašymo priteisti jam 50 Lt pašto išlaidų (b. l. 95), teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 44 straipsnio 1, 2 dalių nuostatomis. Nustatė, kad, nagrinėjant administracinę bylą, pareiškėjas pateikė teismui šiuos procesinius dokumentus: 2011 m. gruodžio 20 d. skundą ir jo priedus (b. l. 13), 2011 m. gruodžio 20 d. prašymą (b. l. 14), 2012 m. sausio 1 d. skundo papildymą ir jo priedus (b. l. 15), 2012 m. sausio 1 d. prašymą ir jo priedus (b. l. 18), 2012 m. sausio 16 d. skundo patikslinimą ir jo priedus (b. l. 28), 2012 m. sausio 18 d. raštą ir jo priedus (b. l. 30), 2012 m. kovo 22 d. prašymą (b. l. 91-92). 2011 m. gruodžio 20 d. skundo padavimas (išsiuntimas paštu) pareiškėjui kainavo 1,55 Lt (b. l. 13), kitų procesinių dokumentų padavimas (išsiuntimas paštu) teismui pareiškėjui kainavo po 1,35 Lt. Įvertinęs tai, teismas nustatė, jog pareiškėjo pašto išlaidos sudaro 9,65 Lt (1,55 + (6 x 1,35)), bei, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjo skundas patenkintas iš dalies, priteisė jam iš atsakovo 4 Lt pašto išlaidų.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos (toliau – ir apeliantas) apeliaciniu skundu (b. l. 119–123) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

Apelianto nuomone, teismas, iš dalies tenkindamas pareiškėjo skundą, neatsižvelgė į faktines bylos aplinkybes, netinkamai taikė teisės aktų normas ir neteisingai aiškino Vilniaus PN administracijos pareigas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

1. Byloje nėra ginčo, kad tiek Vilniaus PN, tiek kitose laisvės atėmimo vietose turi būti laikomasi TKĮ 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto, Higienos normos 6 ir 14 punktų reikalavimų. Tačiau Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksas rūkyti nuteistiesiems pataisos įstaigose nedraudžia, šį kodeksą įgyvendinančiais poįstatyminiais teisės aktais nuteistiesiems taip pat nėra nustatytas draudimas rūkyti. Kalėjimų departamentui pavaldžiose pataisos įstaigose įstaigų direktorių įsakymais yra nustatytos specialios vietos rūkymui, o už rūkymą ne tam skirtose vietose nuteistieji yra baudžiami.

Taigi, nuteistasis, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę pataisos namuose, nenorėdamas kvėpuoti tabako dūmais, gali vengti specialiai rūkymui pritaikytų vietų ir apsisaugoti nuo kenksmingo tabako dūmų poveikio. Apeliantas sutinka, kad kitokioje situacijose atiduria asmuo, patekęs į pataisos namų kamerų tipo patalpas ar baudos izoliatorių. Kiekvienas nuteistasis turi teisę į saugią sveikatai gyvenamąją aplinką, todėl, prieš talpinant jį į pataisos namų kamerų tipo patalpas, turi teisę paprašyti būti laikomas atskirai nuo rūkančių asmenų.

Nuteistajam objektyviai išreiškus tokį pageidavimą, pataisos įstaigos administracijai atsiranda pareiga jį patalpinti į tokią patalpą, kurioje jis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais. Su bausmių vykdymu susijusiuose teisės aktuose nėra nustatyta imperatyvaus kriterijaus, kad nuteistieji turi būti apgyvendinami atsižvelgiant į tai, rūko jie ar ne. Tačiau pataisos įstaigos administracijai, atsižvelgus į nuteistojo prašymą ar pageidavimą būti laikomam atskirai nuo rūkančių asmenų, vykdant pirmiau minėtų teisės aktų reikalavimus, kyla pareiga užtikrinti tokias laikymo sąlygas, kad nuteistasis nebūtų priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Praktika rodo, kad, izoliuojant asmenis, t. y. juos talpinant į pataisos namų kamerų tipo patalpas ar baudos izoliatorių, paprastai jiems yra svarbiausia, kad tose patalpose būtų patalpinti su asmenimis, su kuriais jų nesieja neigiami asmeninai ryšiai ar pan., o kitų nuteistųjų rūkymas nėra pagrindinis jiems aktualus kriterijus, dėl to jie įstaigos administracijai paprastai nereiškia jokių pretenzijų. Apelianto manymu, taip galėjo būti ir šiuo atveju, kadangi pareiškėjas turėjo asmeninių problemų bendraujant ir kartu gyvenant su kitais nuteistaisiais.

Apeliantas pažymi, kad pataisos namuose nėra ir iš esmės negali būti vedama apskaita, kurie nuteistieji ruko, o kurie ne. Tai, ar nuteistasis priskiria save prie rūkančių ar nerūkančių asmenų, neretai priklauso nuo to, ar jis turi asmeninėje sąskaitoje piniginių lėšų rūkalams įsigyti. Atsižvelgiant į tai, yra ypatingai svarbu, kad nuteistasis objektyviai išreikštų, jog jis yra nerūkantis ir nenori, kad būtų laikomas kartu su rūkančiaisiais. Tokiais atvejais įstaigos administracija į tai visada reaguoja ir užtikrina nuteistajam teisės aktais nustatytas laikymo sąlygas.

Pareiškėjas iki 2011 m. spalio 10 d., kai Vilniaus PN gavo jo skundą dėl patalpinimo į pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerą kartu su rūkančiais asmenimis, nebuvo pateikęs jokių prašymų, pageidavimų ar pretenzijų, kad nenori būti laikomas su rūkančiais asmenimis. Įstaigos administracija iki tol neturėjo jokios informacijos, kad pareiškėjas yra nerūkantis ir nenori būti laikomas uždaroje patalpose su rūkančiais nuteistaisiais. Jei nuteistasis yra nerūkantis, tačiau neprieštarauja gyventi ir būti patalpoje su rūkančiais, pataisos įstaigos administracijai nekyla pareiga jį prievarta perkelti gyventi su nerūkančiais.

Pirmos instancijos teismas neatsižvelgė į paminėtas aplinkybes ir jų nevertino.

2. Pareiškėjo Asmens sveikatos istorijos eilutė „Žalingi įpročiai“ buvo užpildyta iš pareiškėjo žodžių, todėl joje pateikta informacija negali būti vertinama kaip visiškai objektyvi, be to, minėtame dokumente nėra konkrečiai nurodyta, kad R. G. yra nerūkantis, ar kad jis neturi jokių žalingų įpročių. Apeliantas mano, kad yra pagrindas kritiškai vertinti pareiškėjo pateiktus duomenis. Pareiškėjas tiek 2011 m. spalio 16 d. skunde Kalėjimų departamentui, tiek skunde Vilniaus apygardos administraciniam teismui konkrečiai nenurodė, kad neturtinę žalą kildina iš to, jog trimis pataisos įstaigos direktoriaus nutarimais (2010 m. spalio 21 d., 2010 m. lapkričio 19 d. ir 2011 m. gegužės 27 d.) paskirtas nuobaudas atliko pataisos namų baudos izoliatoriaus kamerose kartu su rūkančiais asmenimis, nors pats yra nerūkantis ir prašė būti patalpinamas su nerūkančiais nuteistaisiais.

Iš pareiškėjo pateiktų skundų Kalėjimų departamentui ir teismui nėra aišku, ką konkrečiai pareiškėjas skundžia. Pareiškėjas 2011 m. spalio 16 d. skunde Kalėjimų departamentui buvo nurodęs, kad jis Vilniaus PN keturis kartus nuobaudas baudos izoliatoriuje atliko su rūkančiais asmenimis, buvo priverstas kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Daugiau jokių faktinių aplinkybių pareiškėjas nenurodė, iš esmės skundė tik Vilniaus PN administracijos veiksmus, tačiau ne konkrečius sprendimus. Tuo tarpu skunde pirmos instancijos teismui jau teigė, kad Kalėjimų departamentui skundė Vilniaus PN aktus Nr. 42-1-489 ir Nr. 42-1-589 bei gavo jį netenkinantį Kalėjimų departamento 2011 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 2S-4197, tačiau iš byloje esančios medžiagos aiškiai matyti, kad pareiškėjas minėtų Vilniaus PN sprendimų neskundė.

Kalėjimų departamentas, nagrinėdamas pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. skundą, iš esmės tyrė tik paskutinį atvejį, kai pareiškėjas Vilniaus PN baudos izoliatoriaus kameroje Nr. 5 buvo patalpintas su nuteistaisiais G. R. ir A. L., ir objektyviai paneigė pareiškėjo teiginius, kad pareiškėjo teisės buvo pažeistos. Ankstesni atvejai nebuvo tiriami, kadangi nebuvo nustatyta, kad dėl jų pareiškėjas būtų kreipęsis Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas į tai neatsižvelgė. Byloje buvo pateikta objektyvi medžiaga, kad kiekvieną kartą talpinant pareiškėją į baudos izoliatorių, Vilniaus PN Vidaus tyrimų skyriaus viršininkas R.

U. su juo kalbėjo, tačiau pareiškėjas nesakė, kad nori bausmę atlikti kameroje kartu su nerūkančiais nuteistaisiais. Teismui buvo taip pat pateikti įrodymai, kad pareiškėjo prašymai pataisos namų administracijai patalpinti jį į kamerą kartu su nerūkančiais nuteistaisiais buvo vykdomi. Apelianto nuomone, pirmosios instancijos teismas nenustatė vieno iš būtinų deliktinės atsakomybės elementų – žalos ir nepagrįstai nusprendė, kad pareiškėjas tris kartus prieš jo valią buvo priverstas būti kartu su rūkančiais, ir todėl nepagrįstai priteisė jam 200 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Pareiškėjas R. G. su trečiojo suinteresuoto asmens apeliaciniu skundu nesutinka ir prašo jį atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 127-130) nurodo, jog laisvės atėmimo įstaigoje laikomasi praktikos (taip bent turėtų būti), kad įstaigos administracija išsiaiškina naujai į laisvės atėmimo įstaigą atvykusių asmenų žalingus įpročius (įrašoma kameros kortelėje). Vėliau šia informacija įstaigos administracija vadovaujasi spręsdama gyvenamosios vietos suimtajam (nuteistajam) paskyrimo (perkėlimo) klausimus (be papildomo suimtojo (nuteistojo) kreipimosi į administraciją). Jei suimtojo (nuteistojo) įpročiai suėmimo ar bausmės atlikimo laikotarpiu pasikeičia, šis turi informuoti įstaigos administraciją apie tokius pokyčius. Gavus atitinkamą suimtojo (nuteistojo) prašymą, laisvės atėmimo įstaigos administracija privalo tokį asmenį perkelti į nerūkančiųjų arba rūkančiųjų gyvenamąsias patalpas (Teisingumo ministerijos 2011 m. birželio 30 d. raštas Nr. (1.23.)7R-5427). Pareiškėjas pažymi, jog informacija apie tai, kad jis nerūkantis, yra įrašyta jo Asmens sveikatos kortelėje. Pareiškėjui 2008 m. spalio 2 d. atvykus į Lukiškių tardymo izoliatorių – kalėjimą, jis kreipėsi į šios įstaigos administraciją su prašymu, kad būtų laikomas su nerūkančiais asmenimis. Šis prašymas buvo patenkintas, duomenys apie tai yra pareiškėjo asmens byloje. Taigi, talpinant jį į baudos izoliatorių Vilniaus PN, pareigūnai turėjo vadovautis įrašais dėl pareiškėjo įpročių, tačiau jie nepildė jokių dokumentų (anketos), kuriuose būtų įrašas apie pareiškėjo žalingus įpročius. Tik kilus konfliktui tarp pareiškėjo ir Vilniaus PN administracijos dėl pareiškėjo laikymo atskirai nuo rūkančių asmenų, administracija atspausdino blankus, į kuriuos kiekvienas nuteistasis įrašė apie savo rūkymo polinkį. Jeigu Vilniaus PN administracija būtų anksčiau veikusi minėtame Teisingumo ministerijos rašte nurodytu būdu, pareiškėjo manymu, ginčas tarp jo ir administracijos nebūtų kilęs. Atvykus į pataisos įstaigą, nuteistajam nebūtina įrodinėti, kad jis nerūko. Nuteistajam užtenka pasakyti, kad jis nerūko ir nori būti laikomas vienoje patalpoje su nerūkančiais asmenimis. Pareiškėjas prašė priteisti dienpinigius iš atsakovo dienpinigius.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjas kreipėsi į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią kildina iš Vilniaus pataisos namų administracijos neteisėtų veiksmų – neužtikrinimo sąlygų atlikti nuobaudą baudos izoliatoriuje kartu su nerūkančiais asmenimis.

CK 6.271 straipsnis nustato deliktinės atsakomybės atvejį, kai žala atlyginama dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų. Pagal šio straipsnio 4 dalį, valstybės ar savivaldybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų (Institucijų) darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti.

Pirmosios instancijos teismas 2012 m. balandžio 6 d. sprendimu nustatė, kad Vilniaus PN administracija, 3 kartus laikydama pareiškėją po 15 parų baudos izoliatoriuje kartu su rūkančiais asmenimis pažeidė Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkto ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010 14 punkto nuostatas, ir priteisė dalį pareiškėjo prašomos sumos neturtinei žalai atlyginti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas netinkamai vertino bylai reikšmingas aplinkybes.

Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą (ABTĮ 136 str.) nenustatė pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo sprendime nurodyta aplinkybe, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsižvelgė į pareiškėjo asmens sveikatos istorijos, kuri pradėta pildyti 2008 m. spalio 3 d. Kalėjimų departamentui pavaldžioje įstaigoje, eilutėje „žalingi įpročiai“ nurodytus (pabrauktus) duomenis, kad žalingo įpročio (rūkyti) pareiškėjas neturi. Šis įrašas atliktas užpildant pareiškėjo pirminės gydytojų apžiūros lapą.

Šiuos asmens sveikatos istorijoje nurodytus duomenis patvirtina Lukiškių tardymo izoliatoriaus – kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K) 2011 m. lapkričio 25 d. raštas Nr.22-1415, kuriuo pareiškėjui paaiškinta, kad nors jis nuo 2008 m. spalio 2 d. būdamas Lukiškių TI-K kreipėsi į šios įstaigos administraciją dėl laikymo su nerūkančiais asmenimis ir šis prašymas buvo patenkintas, po to, kai pareiškėjas 2010 m. kovo 25 d. išvyko atlikti bausmę į pataisos įstaigą, etapavimų į Lukiškių TI-K atvejais turėjo iš naujo teikti prašymus dėl laikymo su nerūkančiais.

Pareiškėjas į Vilniaus PN atvyko 2010 m. gegužės 14 d., t.y. netrukus po išvykimo iš Lukiškių TI-K. Byloje esantys duomenys, kad pareiškėjas prašymais ir skundais kreipėsi į Teisingumo ministeriją, Vilniaus PN administraciją (2011 m. spalio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 27 d.) ir Kalėjimų departamentą (2011 m. spalio 16 d.) dėl laikymo su ne rūkančiais sąlygų užtikrinimo pataisos namų baudos izoliatoriuje, vertinant juos kartu su kitais rašytiniais įrodymais (įrašais asmens sveikatos istorijoje ir Lukiškių TI-K pažymoje), yra pakankama informacija, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo.

Vilniaus PN 2011 m. gruodžio 6 d. atsakyme pareiškėjui Nr.42-1-589 taip pat minima, kad jis yra nerūkantis asmuo. Minėta bylos medžiaga paneigia apelianto argumentus, kuriais prašoma vertinti kritiškai bylos duomenis, kad pareiškėjas yra nerūkantis asmuo. Teisėjų kolegija dėl laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų patalpinimo į atitinkamas įstaigos patalpas tvarkos nagrinėjamam ginčui aktualiu aspektu sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentais, kurie nurodyti, be kita ko, atsižvelgus ir į Teisingumo ministerijos, kuriai pavaldus Kalėjimų departamentas ir jo žinioje esančios pataisos įstaigos, 2011 m. birželio 30 d. atsakyme pareiškėjui Nr.(1.23)7R-5427 išdėstytą poziciją, kad išsiaiškinus su atvykusiu į įstaigą nuteistuoju jo žalingus įpročius (šiuo atveju – rūkymą), į tai turi būti atsižvelgiama sprendžiant dėl asmens patalpinimo į vieną patalpą atitinkamai su rūkančiais ar nerūkančiais asmenimis.

Tabako kontrolės įstatymo 19 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas draudimas rūkyti bendrose gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, kuriose nerūkantieji gali būti priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru. Ketvirtoji straipsnio dalis suformuluoja pareigą juridinio asmens valdymo organams užtikrinti, kad jo darbuotojai, aptarnaujami klientai ir lankytojai nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru, taip pat kad matomose vietose būtų iškabinti įspėjamieji užrašai ar ženklai apie draudimą rūkyti, įrengtos specialios rūkymui skirtos patalpos (vietos) ir iškabinti jas nurodantys užrašai ar ženklai.

Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 6 punkte nustatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Šio teisės akto 14 punkte yra įtvirtintas draudimas laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims rūkyti laisvės atėmimo vietų gyvenamosiose, kitose bendro naudojimo patalpose, jeigu nerūkantieji būtų priversti kvėpuoti tabako dūmais užterštu oru.

Pagal minėtus teisės aktus pataisos namų įstaigose administracijos pareiga užtikrinti, kad nerūkantieji nebūtų priversti kvėpuoti tabako dūmais.

Pirmosios instancijos teismas išnagrinėjęs bylą nustatė, kad pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš trijų patalpinimo į baudos izoliatorių su rūkančiais asmenimis atvejų, kurių datos yra aiškios iš nutarimų skirti šias nuobaudas (2010 m. spalio 21 d. Nr. 28-936, 2010 m. lapkričio 19 d. Nr. 28-1015 ir 2011 m. gegužės 27 d. Nr. 28-1-553). Ketvirtasis apelianto pareiškėjo patalpinimo į baudos izoliatorių atvejis (2011 m.rugsėjo 16 d.) pirmosios instancijos teismo sprendime minimas tiek, kiek tai yra susiję su pareiškėjo skundų dėl patalpinimo į baudos izoliatorių su rūkančiais asmenimis nagrinėjimu Vilniaus PN ir Kalėjimų departamente, pabrėžiant, kad pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo su šiuo atveju nesiejamas. Apeliacinio skundo argumentai, kad Kalėjimų departamentas, gavęs pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. skundą, tyrė tik pareiškėjo paskutinio patalpinimo į baudos izoliatorių atvejį (2011 m. rugsėjo 16 d.), nesuteikia pagrindo kitaip vertinti nagrinėjamai bylai reikšmingas aplinkybes, nė jas vertino pirmosios instancijos teismas. Šie apelianto argumentai tik patvirtina, kad jis skundą tyrė nepakankamai atidžiai. Pareiškėjo 2011 m. spalio 16 d. skunde Kalėjimų departamentui, kaip ir 2011 m. spalio 10 d. ir 2011 m. lapkričio 27 d. skunduose Vilniaus PN direktoriui, yra aiškiai nurodyta, kad jis prašė išnagrinėti keturis jo patalpinimo į baudos izoliatorių su rūkančiais asmenimis atvejus ir užtikrinti šiuo aspektu tinkamas laikymo sąlygas. Pareiškėjas 2011 m. spalio 16 d. skundą Kalėjimų departamentui pateikė po to, kai Vilniaus PN 2011 m. spalio 14 d. raštu Nr.42-1-489 atsakė į jo 2011 m. spalio 10 d. skundą dėl keturių patalpinimo į baudos izoliatorių kartu su rūkančiais asmenimis atvejų. Bausmių vykdymo kodekso 183 straipsnio 2 dalies prasme tai prilygsta pataisos namų įstaigos vadovo veiksmo (neveikimo) apskundimui Kalėjimų departamentui. Pirmosios instancijos teismas iš pateiktų į bylą įrodymų pagrįstai nustatė, kad D. U. tarnybinis pranešimas susijęs tik su 2011 m. rugsėjo 16 d. pareiškėjo patalpinimo į baudos izoliatorių atveju.

Patikrinusi bylą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad trečiojo suinteresuoto asmens apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad Vilniaus PN administracija trimis atvejais neužtikrino pareiškėjo izoliavimo nuo rūkančių asmenų baudos izoliatoriuje, tuo pažeidė pirmiau minėtas teisės aktų (Tabako kontrolės įstatymo ir Lietuvos higienos normos HN 76:2010) normas ir pareiškėjo teisę į sveikatai saugią aplinką. Koreguoti pirmosios instancijos teismo priteistą žalos atlyginimą teisėjų kolegija nenustatė pagrindo. Pirmosios instancijos teismas tinkamai išaiškino ir pritaikė materialinės teisės normas, naikinti ar keisti teismo sprendimą nėra teisinio pagrindo. Apeliacinis skundas atmestinas.

Pareiškėjo prašymą dėl dienpinigių priteisimo teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstą. Pirmiausia pažymėtina tai, kad pagal suformuotą ABTĮ 44 straipsnio taikymo praktiką, prašymai dėl teismo išlaidų atlyginimo pirmosios instancijos teismui ir apeliacinės instancijos teismui turi būti teikiami atskirai. Apeliacinės instancijos teismas nesprendžia prašymų atlyginti išlaidas, kurias proceso šalys patyrė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas yra laisvės atėmimo bausmę atliekantis asmuo, jam pareiškus pageidavimą dalyvauti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į šį teismo posėdį pareiškėjas buvo atvežtas valstybės lėšomis, taigi neturėjo išlaidų, susijusių su atvykimu į teismo posėdį.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

trečiojo suinteresuoto asmens Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. balandžio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Anatolijus Baranovas

Stasys Gagys