2021-02-17 Nr. AB-3596-3-61-3-01888-2019-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-958-520/2021

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01888-2019-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. vasario 17 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko ir Dalios Višinskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal I. D. skundą atsakovams Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja I. D. su skundu kreipėsi į teismą, prašydama solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyrius), ir VSDFV Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas) priteisti: 1) 10 556,31 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį (dėl priedo), susidariusią nuo 2014 metų iki 2018 metų; 2) 3 690,62 Eur neišmokėto darbo užmokesčio dalį (nuo sumažinimo), susidariusią nuo 2014 metų iki 2018 metų; 3) 0,07 proc. dydžio delspinigius; 4) 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą; 5) 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Pareiškėja paaiškino, kad VSDFV Vilniaus skyrius neapskaičiavo ir nesumokėjo jai pagal įstatymą priklausančios visos atlyginimo dalies, todėl nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. susidarė 10 556,31 Eur nepriemokos suma. Atsakovas pradėjo neapskaičiuoti ir nemokėjo jai priklausančio darbo užmokesčio priedo nuo 2011 metų, nors darbo užmokesčio dalis turėjo būti paskirta ir sumokėta laiku, kartu su atlyginimu. Be to, pagal teisės aktus už išmokų, susijusių su darbo santykiais, pavėluotą mokėjimą, yra taikomi 0,07 proc. dydžio delspinigiai nuo priklausančios išmokėti sumos už kiekvieną praleistą kalendorinę dieną. Pasak pareiškėjos, darbai buvo faktiškai atlikti, o iš atsiskaitymo lapelių aiškiai matyti, kad kintamoji darbo užmokesčio dalis nebuvo apskaičiuota ir sumokėta (nebuvo skiriamas priedas prie pareiginės algos).

3. Pagrindine problema pareiškėja įvardijo didelį darbo krūvį, kuris, jos nuomone, išaugo sumažinus etatų ir padidinus darbų skaičių. Pašalpų skyriaus specialistų darbas idealiai tinka normavimui, todėl jame taikomas vieningas etatų apskaičiavimo pagal darbo krūvį modelis. Darbo krūvis patvirtintas direktoriaus įsakymu (tai yra oficialus dokumentas, kuris privalomas vykdyti), kuriame yra tiksliai nustatyta, koks turėtų būti optimalus darbo krūvis, kad specialistas galėtų išsamiai susipažinti su kiekvienu pašalpos atveju, objektyviai jį išspręsti vadovaudamasis įstatymų nustatytais terminais. Pareiškėja pažymėjo, jog per didelis darbo krūvis, darbo laiko normų viršijimas sukelia emocinio, psichinio ir fizinio išsekimo būseną, kuri susidaro veikiant ilgalaikiams stresams, kylantiems įvairiose darbo situacijose.

4. Pareiškėja nurodė, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatyme (toliau – ir VTĮ) nustatytais atvejais įstatymų leidėjas imperatyviai nurodo mokėti priedus ir priemokas, taip pat apmokėti už darbo krūvį viršijančią veiklą, viršvalandinį darbą ir tai negali būti įstaigos vadovo pasirinkimo laisvė. Už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, valstybės tarnautojams mokama priemoka.

5. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir reikalavimams dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies bei neturtinės žalos priteisimo taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

6. Atsakovas nurodė, kad pareiškėja ginčo laikotarpiu ėjo VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto pareigas bei turėjo vykdyti funkcijas, nustatytas Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyresniojo specialisto (B lygio 7 kategorijos valstybės tarnautojo) pareigybės aprašyme, patvirtintame VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriaus 2011 m. gruodžio 19 d. įsakymu Nr. V-99, 2015 m. lapkričio 11 d. įsakymu Nr. V-108, 2016 m. sausio 20 d. įsakymu Nr. V-8, 2017 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. V-267 (toliau – ir Pareigybės aprašymas).

7. Atsakovas paaiškino, jog VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus darbą planuoja, organizuoja ir kontroliuoja šio skyriaus vedėjas, kurio viena iš funkcijų yra užtikrinti tolygų darbų pasiskirstymą skyriaus specialistams. Tiesioginis vadovas, atsižvelgęs į pareiškėjos prašymus neskirti jai papildomų darbų, jos gebėjimus bei susiklosčiusias aplinkybes, ne tik nepavesdavo jai atlikti papildomų užduočių, bet ir nereikalaudavo iš jos vykdyti visas Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, todėl pagrindinė funkcija, kurią ginčo laikotarpiu vykdė pareiškėja, buvo išmokų skyrimas. Atsakovas pažymėjo, jog kitų Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų pareiškėja nevykdė, todėl jos paskirtų pašalpų / išmokų kiekis, lyginant su kitais skyriaus specialistais, statistiškai galėjo skirtis, tačiau tai nereiškia, kad ji dirbo didesniu krūviu. Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus specialistų darbo krūvį analizuoja jų tiesioginis vadovas, kuris, esant pagrindui, siūlo VSDFV Vilniaus skyriaus direktoriui skirti priemokas specialistams. Pareiškėja ginčijamu laikotarpiu nedirbo didesniu krūviu nei kiti Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus specialistai, kurie vykdė ir kitas pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, todėl nebuvo pagrindo mokėti jai priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą.

8. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja jau buvo inicijavusi ginčą teisme dėl nuo 2011 m. liepos 1 d. iki 2013 m. lapkričio 30 d. neišmokėtos priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018). Pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio. Nuo 2014 iki 2018 metų pareiškėja ir toliau ėjo tas pačias pareigas, tiesioginio vadovo, atsižvelgusio į pareiškėjos prašymus neskirti jai papildomų darbų ir į jos gebėjimus, pavedimu vykdė tik pagrindines Pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas, susijusias su pašalpų / išmokų skyrimu, ir nevykdė kitų Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų. Todėl, atsakovo teigimu, šiuo laikotarpiu teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus buvo lygiai tokie patys, kaip ir laikotarpiu, kuris buvo aktualus nagrinėjant ginčą ankstesnėje administracinėje byloje. Atsižvelgus į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pateiktą išaiškinimą administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018, atsakovo vertinimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimo dėl 2014–2018 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (priedo) priteisimo.

9. Atsakovo teigimu, pareiškėja skunde nenurodė teisinio pagrindo dėl reikalavimo priteisti jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį (dėl sumažinimo). Ginčo laikotarpiu jai darbo užmokestis buvo skaičiuojamas vadovaujantis galiojančių teisės aktų nuostatomis, o pareiškėja nepateikė įrodymų, patvirtinančių tai, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas darbo užmokestį, netinkamai taikė teisės aktus, todėl, atsakovo įsitikinimu, nėra pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimą dėl 2014–2018 metais neišmokėtos darbo užmokesčio dalies (dėl sumažinimo) priteisimo.

10. Atsakovo vertinimu, pareiškėja skunde nurodė tik bendro pobūdžio paaiškinimus dėl neturtinės žalos atsiradimo ir nepateikė pagrįstų įrodymų, kad VSDFV Vilniaus skyrius atliko neteisėtus veiksmus, iš kurių galėtų būti kildinama neturtinė žala, taip pat nepateikė įrodymų, pagrindžiančių neturtinės žalos dydį. VSDFV Vilniaus skyrius neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o nesant valstybės neteisėtų veiksmų ir iš to kylančios žalos, nėra ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, vadinasi, nėra nei vienos iš būtinųjų sąlygų valstybės atsakomybei atsirasti, todėl pareiškėjos reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo turi būti atmestas.

11. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad VTĮ nereglamentuoja termino, per kurį turi būti pareiškiamas valstybės tarnautojo reikalavimas dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo, todėl tokiu atveju taikytinas Lietuvos Respublikos darbo kodekse (toliau – ir DK) nustatytas bendras 3 metų ieškinio senaties terminas. Atsižvelgus į tai, kad pareiškėja prašo priteisti neišmokėtą darbo užmokesčio dalį nuo 2014 metų, vadovaujantis DK 15 straipsnio 2 dalimi, pareiškėjos daliai reikalavimų dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies taikytina ieškinio senatis. Taip pat 3 metų ieškinio senaties terminas taikytinas ir pareiškėjos reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo.

II. 12. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimu pareiškėjos I. D. skundą atmetė.

13. Teismas nustatė, kad pareiškėja tiek ginčo laikotarpiu, tiek dabar eina VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyresniosios specialistės pareigas ir yra tiesiogiai pavaldi Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vedėjui.

14. Vadovaudamasis VTĮ nuostatomis, reglamentuojančiomis valstybės tarnautojų priemokų skyrimą, teismas pažymėjo, jog sprendžiant, ar pareiškėja turi teisę į minėtą priemoką, būtina nustatyti, ar ji atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą. Aplinkybę, kad ji atliko įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, pareiškėja grindė atsakovo patvirtintomis darbo normomis vienam valstybės tarnautojui (vyriausiajam specialistui (pašalpoms)).

15. Teismas, atsižvelgęs į Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenis, nurodė, jog Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. kovo 20 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-10-789/2017 pareiškėjos skundą tenkino iš dalies, tačiau Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2019 m. sausio 14 d. nutartimi administracinėje byloje A-1598-756/2018 pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeitė ir panaikino tą sprendimo dalį, kuria buvo tenkintas pareiškėjos skundas. Atsižvelgęs į jau išnagrinėtą ginčą, teismas pažymėjo, jog šioje byloje pareiškėja iš esmės ginčija tas pačias aplinkybes, tik nurodė kitą ginčo laikotarpį, t. y. nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. Vadovaudamasis res judiata (teismo galutinai išspręstas klausimas, t. y. draudimas pareikšti tapatų ieškinį) principu bei Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktika, teismas nevertino pareiškėjos argumentų, kurie jau buvo išnagrinėti ankstesnėje byloje.

16. Teismas pažymėjo, jog VSDFV direktorius 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymu Nr. V-788 „Dėl valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų pareigybių skaičiaus“ patvirtino ir valstybinio socialinio draudimo fondo administravimo įstaigų pareigybių skaičiaus nustatymo normatyvus. Vienai vyresniojo specialisto (pašalpoms) pareigybei nustatytas 214 pašalpų skyrimo atvejų per mėnesį (be žalos atlyginimų) ir 171 žalos atlyginimo atvejų normatyvas. VSDFV direktoriaus 2011 m. liepos 20 d. įsakymu Nr. V-291 „Dėl Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie socialinės apsaugos ir darbo ministerijos direktoriaus 2009 m. gruodžio 31 d. įsakymo Nr. V-788 <...> pakeitimo“ vienai vyresniojo specialisto (pašalpoms) pareigybei nustatytas 336 pašalpų ir kitų išmokų skyrimo atvejų per mėnesį (16 per dieną) ir klientų priėmimo normatyvas (toliau – ir Normatyvai). Teismo vertinimu, nustatyti Normatyvai reglamentuoja leistiną VSDFV teritorinių skyrių atskirų pareigybių skaičių, o ne konkretaus valstybės tarnautojo darbo krūvį ar mastą. Į juose nurodytų vienam atitinkamos pareigybės valstybės tarnautojui priskirtinų konkrečių funkcijų vykdymą atsižvelgiama valstybės tarnautojo vadovui vertinant tarnautojo atliekamą darbą, tačiau tai nėra vienintelė ir išskirtinė aplinkybė, apibūdinanti valstybės tarnautojui tenkančio darbo krūvį ir mastą. Įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, konstatavimui būtina atsižvelgti ir į kitų valstybės tarnautojo atliekamų funkcijų, nustatytų jo pareigybės aprašyme, apimtį ir intensyvumą.

17. Teismas nenustatė aplinkybių, patvirtinančių, kad pareiškėjai buvo padidintas visų pagrindinių jai Pareigybės aprašymu priskirtų funkcijų kiekis, todėl Normatyvuose nurodytas vyresniojo specialisto pašalpų skyrimo atvejų per mėnesį ir žalos atlyginimo atvejų kiekio viršijimas bei pašalpų ir kitų išmokų skyrimo atvejų per mėnesį kiekio viršijimas (pakeistas 2011 m. liepos 20 d. įsakymu), visiškai nevykdant kitų Pareigybės aprašymuose nustatytų funkcijų, suponuoja darbo krūvį viršijančią veiklą. Teismas atkreipė dėmesį, kad aplinkybę, jog buvo viršijamos ir kitos Pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos, įrodyti ir pateikti tai patvirtinančius duomenis turi pareiškėja, o ne atsakovas.

18. Teismo vertinimu, pareiškėjos, kaip vyresniosios specialistės (pašalpoms), Pareigybės aprašyme nustatytų tik dalies funkcijų atlikimas, nors ir didesniu nei Normatyvuose numatytu šiai pareigybei kiekiu, nesudaro pagrindo pripažinti, kad tai yra įprastą darbo krūvį viršijanti veikla. Pareiškėjos pateikti išmokėtų pašalpų / kompensacijų kontrolinių žiniaraščių kopijos ir formavimo grafikai, pareiškėjai nukreiptų prašymų dėl ligos pašalpų atitinkamomis dienomis sąrašai, duomenys apie jos atliktas pareigybės užduotis ginčui aktualiu laikotarpiu nesuteikia pagrindo išvadai, kad pareiškėjos veikla byloje ginčijamu laikotarpiu nuolat viršijo įprastinį darbo krūvį, už ką atsakovas turėjo mokėti priemoką VTĮ 26 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, pagrįsti. VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo skyriaus vedėja B. B. nurodė, jog pareiškėja visada darbą baigia nustatytu laiku – 17 val. ir ne darbo valandomis nedirba. Tai patvirtino, jog pareiškėjos darbo krūvis yra normalus ir netenka dirbti ne darbo valandomis. Įvertinęs faktines bylos aplinkybes bei liudytojos B. B. paaiškinimus, teismas sprendė, kad pareiškėja vykdė tik dalį Pareigybės aprašyme jai priskirtų funkcijų, tačiau dalies funkcijų nevykdė – neatlikinėjo išmokų gavėjų bylų inventorizacijos (Pareigybės aprašymo 7.9 p.), nerengė sprendimų dėl išmokų perskaičiavimo projektų (7.6 p.) ir kt.

19. Teismas nustatė, kad pareiškėjos tiesioginė vadovė, atsižvelgdama į pareiškėjos prašymus neskirti jai papildomų darbų, jos gebėjimus bei susiklosčiusias aplinkybes, ne tik nepavesdavo jai atlikti papildomų užduočių, bet ir nereikalaudavo iš jos, kad būtų vykdomos visos Pareigybės aprašyme nustatytos funkcijos, todėl pagrindinė funkcija, kurią ginčo laikotarpiu vykdė pareiškėja, buvo išmokų skyrimas. Kitų Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų pareiškėja nevykdė, todėl jos paskirtų pašalpų / išmokų kiekis, lyginant su kitais skyriaus specialistais, galėjo skirtis, tačiau tai nereiškia, kad ji dirbo didesniu krūviu. Įvertinęs tai, teismas nurodė, jog aplinkybę dėl atliktos įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, pareiškėja siejo tik su Normatyvais ir ginčijamu laikotarpiu jos parengtų sprendimų projektų skaičiumi, tačiau, įvertinus tai, kad pareiškėjai nebuvo pavesta atlikti kitų Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, šis kriterijus yra akivaizdžiai netinkamas ir objektyviai neatspindi jos faktiško darbo krūvio.

20. Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus teisiniai santykiai yra tęstinio pobūdžio, teismas pažymėjo, ginčo laikotarpiu teisiniai santykiai tarp pareiškėjos ir VSDFV Vilniaus skyriaus buvo lygiai tokie patys, kaip ir laikotarpiu, kuris buvo aktualus anksčiau išnagrinėtoje administracinėje byloje, todėl pareiškėjos skundo reikalavimus priteisti nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (10 556,31 Eur) bei neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3 690,62 Eur, 0,07 proc. dydžio delspinigius bei 5 proc. dydžio metines palūkanas teismas atmetė.

21. Nagrinėdamas skundo argumentus dėl 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad nusprendus, jog pareiškėjos, kaip vyresniosios specialistės (pašalpoms) atliekama veikla neviršijo įprastinio darbo krūvio ir atmetus pareiškėjos pagrindinius skundo reikalavimus, nėra pagrindo tenkinti išvestinio pareiškėjos skundo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo.

III. 22. Pareiškėja I. D. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jos skundą tenkinti.

23. Pareiškėja nurodo, kad teismui buvo pateikti akivaizdūs įrodymai, patvirtinantys apie jai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį už viršytą darbo krūvį. Visos aplinkybės ir paaiškinimai taip pat buvo išdėstyti 2019 m. spalio 22 d. vykusiame teismo posėdyje.

24. Pareiškėjos įsitikinimu, jai teko didesnis darbo krūvis dėl to, kad įstaigoje buvo per mažai darbuotojų, todėl Normatyvai buvo nuolat viršijami, o už tai nebuvo apmokama. VTĮ imperatyviai nurodo mokėti priedus ir priemokas, taip pat apmokėti už darbo krūvį viršijančią veiklą, tai negali būti įstaigos vadovo pasirinkimo laisvė. Be to, Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime konstatavo, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją (toliau – ir Konstitucija) negali būti tokios situacijos, kai valstybės tarnautojui, kuris dirba kenksmingomis, labai kenksmingomis ar pavojingomis darbo sąlygomis, atlieka įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą būtų nemokama arba šis darbas būtų neapmokamas teisingai.

25. Atsakovas ir atsakovo Lietuvos valstybės atstovas VSDFV Vilniaus skyrius atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti.

26. VSDFV Vilniaus skyrius akcentuoja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018 nustatytas aplinkybes ir į tai, kad pareiškėja savo reikalavimą dėl priemokos už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą vėl grindžia skirtų pašalpų / išmokų kiekiu ir tais pačiais Normatyvais, kurie reglamentuoja tik leistiną VSDFV teritorinių skyrių pareigybių skaičių, o ne konkretaus valstybės tarnautojo darbo krūvį ar mastą. Atsakovo vertinimu, teismas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjos nurodytas kriterijus – ginčo laikotarpiu parengtų sprendimų projektų skaičius, įvertinus tai, kad jai nebuvo pavesta atlikti kitų Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, yra akivaizdžiai netinkamas ir objektyviai neatspindi jos faktiško darbo krūvio. Pareiškėjai neįrodžius, kad ginčo laikotarpiu ji dirbo padidintu darbo krūviu ir kad jos veikla ginčo laikotarpiu nuolat viršijo įprastinį darbo krūvį vykdant ir kitas pareiškėjos Pareigybės aprašyme nurodytas funkcijas, teismas pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą.

27. VSDFV Vilniaus skyriaus nuomone, pareiškėja nepateikė jokių svarių argumentų, pagrindžiančių teismo sprendimo neteisėtumą ir nepagrįstumą, o teismas tinkamai pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas bei objektyviai ir išsamiai išnagrinėjo visas bylai reikšmingas aplinkybes, ištyrė ir tinkamai įvertino surinktus įrodymus, pagrįstai rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018 nustatytomis aplinkybėmis.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 28. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo netenkinti pareiškėjos I. D. skundo reikalavimai priteisti solidariai iš atsakovų Lietuvos valstybės, atstovaujamos VSDFV Vilniaus skyriaus, ir VSDFV Vilniaus skyriaus 10 556,31 Eur neišmokėtą darbo užmokesčio dalį, susidariusią nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. dėl darbo krūvį viršijančios veiklos; 0,07 proc. dydžio delspinigius už nepagrįstai neišmokėtą darbo užmokesčio dalį; neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3 690,62 Eur nuo 2014 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.; 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą sumą; 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą, pagrįstumas ir teisėtumas.

29. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skunde nurodytas aplinkybes, atsakovų atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo daryti išvadą, jog pareiškėjai, ėjusiai VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo kontrolės skyriaus vyresniosios specialistės pareigas, ginčo laikotarpiu turėjo būti mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio 2019 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018 nustatytomis prejudicinėmis aplinkybėmis (prejudiciniais faktais) (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 57 str. 2 d.), konstatavo, kad pareiškėja aplinkybes, susijusias su jos dideliu darbo krūviu, kurį nuolat viršijo, grindžia tais pačiais Normatyvais, kurie Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, kuris apeliacine tvarka tarp tų pačių šalių nagrinėjo analogišką ginčą, teigimu reglamentuoja tik leistiną VSDFV teritorinių skyrių pareigybių skaičių, o ne konkretaus valstybės tarnautojo darbo krūvį ar mastą.

30. Pareiškėja apeliaciniu skundo parašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nes laikosi pozicijos, kad pirmosios instancijos teismui buvo pateikti visiškai akivaizdūs įrodymai dėl jos skundo reikalavimo priteisti darbo užmokesčio nepriemoką, kad nustatyti Normatyvai buvo nuolat ženkliai viršijami ir už tai neapmokėta, pakenkta pareiškėjos sveikatai. Pareiškėjos teigimu, byloje visiškai įrodytas faktas, jog darbo krūvis nuolat ženkliai viršijo įprastąjį, o priemoka už darbo krūvį viršijančią veiklą pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir įstatymą yra privaloma.

31. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (ABTĮ 140 str. 1 d.), pirmiausia pažymi, kad ginčo laikotarpiu galiojusiame Valstybės tarnybos įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 1 punkte buvo nustatyta, jog valstybės tarnautojams mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės.

32. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2004 m. gruodžio 13 d. nutarime yra išaiškinęs, kad „pagal Konstituciją negali būti tokios teisinės situacijos, kad valstybės tarnautojui, kuris atliko pavestą darbą, už šį darbą nebūtų mokama, būtų mokama ne nustatytu laiku arba mokama mažiau negu priklauso pagal įstatymus ir jais remiantis išleistus kitus teisės aktus.“ Neužtikrinus Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos teisės gauti teisingą apmokėjimą už darbą, būtų pažeidžiama ne tik tiesiogiai Konstitucijoje įtvirtinta asmens teisė, bet ir, inter alia (tarp jų, be kita ko), konstituciniai lygiateisiškumo, teisingumo, teisinės valstybės principai (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d., 2009 m. gruodžio 11 d., 2016 m. spalio 27 d. nutarimus).

33. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. gruodžio 1 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-444-3/2008 pažymėjo, kad priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, taip pat kaip ir pareiginė alga bei priedai, yra darbo užmokesčio, mokamo vidaus tarnybos pareigūnams, sudėtinė dalis. Priemokų mokėjimas, anot išplėstinės teisėjų kolegijos, pareigūnams yra privalomas ir priemokos negali būti nemokamos, jeigu egzistuoja teisės aktuose nustatyti šių priemokų mokėjimo pagrindai. Šioje byloje suformuluota taisyklė taikytina sprendžiant dėl teisės į priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą ir kitiems valstybės pareigūnams bei tarnautojams. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. gruodžio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1737-438/2016 pažymėta, kad sąlygos mokėti arba nemokėti priemoką atsiranda tuomet, kai egzistuoja arba neegzistuoja juridinę reikšmę turinti aplinkybė – įprastą darbo krūvį viršijanti veikla.

34. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018, kurioje buvo sprendžiama būtent dėl pareiškėjos I. D. teisės gauti priemoką už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, teisėjų kolegija vertino, kad įprastą darbo krūvį viršijančios veiklos, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, konstatavimui būtina atsižvelgti ir į kitų valstybės tarnautojo atliekamų funkcijų, nustatytų jo pareigybės aprašyme, apimtį ir intensyvumą, <...> aplinkybę, kad buvo viršijamos (ir kitos) pareiškėjos pareigybės aprašyme nurodytos funkcijos, įrodyti ir pateikti tai patvirtinančius duomenis turi pareiškėja, o ne atsakovas.

35. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, susijusioje su priemokų skyrimu už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą (Valstybės tarnybos įstatymo 26 str. 1 d. 1 p.) yra konstatuota, kad nustatant priemokos dydį svarbu įvertinti ne tik vienam įstaigos ar institucijos struktūriniam padaliniui (vienetui) tenkantį darbo krūvį, jo pasiskirstymą šio padalinio valstybės tarnautojams (darbuotojams), kai viena ar daugiau pareigybių laikinai laisvos ar tarnautojas laikinai negali atlikti savo funkcijų, bet ir esamus materialinius išteklius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. balandžio 25 d. nutartį Nr. A-258-492/2019).

36. Taigi nagrinėjamu atveju pareiškėja, teigdama, kad jai pagal įstatymą turėjo būti mokama priemoka už įprastą darbo krūvį viršijančią veiklą, kai yra padidėjęs darbų mastas atliekant pareigybės aprašyme nustatytas funkcijas neviršijant nustatytos darbo laiko trukmės, turėjo pateikti įrodymus, jog jos veikla (darbas pagal Pareigybės aprašymą) viršijo įprastą darbo krūvį.

37. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 6 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.).

38. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas detaliai ir visapusiškai išnagrinėjo tiek pareiškėjos pateiktus įrodymus, tiek ir atsakovo pateiktus įrodymus, susijusius su pareiškėjos darbu ginčo laikotarpiu, šiuos įrodymus įvertino, laikydamasis ABTĮ 56 straipsnio 6 dalyje ir teismų praktikoje suformuluotų įrodymų vertinimo taisyklių, ir padarė pagrįstą išvadą, kad nėra faktinio ir teisinio pagrindo nustatyti, jog pareiškėjos skundo reikalavimas dėl priemokos priteisimo yra pagrįstas.

39. Nagrinėjamu atveju ypač svarbi aplinkybė, vertinant įrodymus, yra ta, jog jau įsiteisėjusiu teismo procesiniu sprendimu yra nustatyti prejudiciniai faktai, kuriais šioje byloje pagrįstai remiasi atsakovai.

40. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2019 m. sausio 14 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1598-756/2018 buvo nustatytos aplinkybės, susijusios su pareiškėjos vykdomomis funkcijomis pagal Pareigybės aprašymą, ir darbo krūvio reguliavimu, t. y. buvo nustatyta, kad pareiškėjos nurodytos aplinkybės, siejamos su Normatyvais ir jos parengtų sprendimų projektų skaičiumi, objektyviai neatspindi pareiškėjos faktiško darbo krūvio, nes pareiškėjai nebuvo pavesta atlikti kitų Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų; nustatyti Normatyvai reglamentuoja leistiną VSDFV teritorinių skyrių atskirų pareigybių skaičių, o ne konkretaus valstybės tarnautojo darbo krūvį ar mastą, į Normatyvuose nurodytų vienam atitinkamos pareigybės valstybės tarnautojui priskirtinų konkrečių funkcijų vykdymą, atsižvelgtina, valstybės tarnautojo vadovui vertinant tarnautojo atliekamą darbą, tačiau tai nėra vienintelė ir išskirtinė aplinkybė, apibūdinanti valstybės tarnautojui tenkančio darbo krūvį ir mastą.

41. Šioje nagrinėjamoje byloje pareiškėja neteikė įrodymų, kad buvo padidintas visų pagrindinių jai Pareigybės aprašymu priskirtų funkcijų kiekis, o byloje nustatyta, jog pareiškėja visiškai nevykdė kitų Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų. Liudytoja B. B. (VSDFV Vilniaus skyriaus Pašalpų ir nedarbingumo skyriaus vedėja) parodė, jog pareiškėja dirbo tik nustatytomis darbo valandomis, vykdė tik dalį pareigybės aprašymu jai priskirtų funkcijų, jai nebuvo skirta vykdyti papildomų užduočių, nes buvo atsižvelgta į pareiškėjos prašymus neskirti jai papildomų darbų, jos gebėjimus bei susiklosčiusias aplinkybes. Pareiškėja apeliaciniame skunde neginčija nustatytų aplinkybių, kad ji nevykdė visų jai Pareigybės aprašyme nustatytų funkcijų, kad jai nebuvo skiriamos papildomos užduotys.

42. Pirmosios instancijos teismas, laikydamasis pirmiau aptartų Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktų išaiškinimų, detaliai ir išsamiai įvertino aplinkybes, susijusias su Normatyvais, pareiškėjos funkcijų atlikimu, jos darbo krūviu, kitų skyriaus specialistų atliekamomis funkcijomis, dėl kurių galėjo skirtis pareiškėjos paskirtų pašalpų / išmokų kiekis.

43. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, sutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir jų nekartodama (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016; kt.), daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus ir vadovavosi šiai bylai aktualiomis tiek materialiosios, tiek ir proceso teisės normomis, nenukrypo nuo Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos I. D. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2019 m. lapkričio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Ramūnas Gadliauskas

Dalia Višinskienė