2019-12-18 Nr. AB-23967-3-61-3-03737-2017-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-1793-502/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03737-2017-3

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos R. V. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, dėl žalos atlyginimo ir palūkanų priteisimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėja R. V. su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama priteisti jai iš Lietuvos valstybės 4 490,94 Eur (neatskaičius mokesčių) patirtą žalą ir 5 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Pareiškėja paaiškino, kad jai nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. gegužės 22 d. buvo suteiktos nėštumo ir gimdymo atostogos bei paskirta motinystės pašalpa. Pareiškėja skunde nesutiko su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – ir VSDFV) Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 26 d. sprendime Nr. 6-24-1551 pateiktu motinystės pašalpos paskaičiavimu – atitinkamą dienų skaičių dauginant iš maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio ir, nurodė, kad motinystės pašalpa turėtų būti skaičiuojama dienų skaičių dauginant iš dienos kompensuojamojo uždarbio. Susidarantis skirtumas tarp apskaičiuotos pašalpos, pritaikius maksimalų kompensuojamąjį uždarbį, ir pašalpos taikant pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį yra 4 490,94 Eur (iki mokesčių), todėl ši suma turėtų būti priteista kaip žalos atlyginimas. Pareiškėjos nuomone, nepagrįstai taikant maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, o ne pašalpos gavėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį, pažeidžiama Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje nustatyta konstitucinė mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo garantija dirbančioms motinoms. Šiuo atveju neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir darbo ministerija (toliau – ir Ministerija, SADM) nepaisė 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo nutarime išdėstytos Konstitucijos nuostatų sampratos, dėl to nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje.

3. 2018 m. vasario 26 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose, papildydama skunde nurodytus argumentus, pareiškėja nurodė, kad SADM neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, jog ji neatliko jai priskirtos viešojo administravimo (administracinio reguliavimo) funkcijos ir laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2016 m. kovo 15 d. nepasiūlė jokių Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) normų pakeitimų. 2014 m. Lietuvos Respublikos Seime buvo parengiamas projektas Nr. XIIP-1486 „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio pakeitimo“, kuriuo buvo siūloma pakeisti 6 straipsnio 5 dalį, keičiant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio dydį vietoj einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos į 5 dydžių sumą. Seimo valdyba paprašė Lietuvos Respublikos Vyriausybės pateikti išvadą dėl minėto Įstatymo pakeitimo projekto, tačiau SADM, teikdama Vyriausybei išvadą dėl šio įstatymo projekto, taip pat nepasinaudojo galimybe įgyventi oficialiąją konstitucinę doktriną, suformuotą po Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. išaiškinimo.

4. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas nurodė, kad sprendimai skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėti ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota. Pareiškėjos teiginiai, kad atsakovo neteisėti veiksmai pasireiškė tuo, kad nebuvo imamasi jokių veiksmų įgyvendinti Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, laikytini nepagrįstais. Šiame Konstitucinio Teismo nutarime nėra nagrinėjama, ar nustatytas maksimalus kompensuojamas uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Taigi pareiškėja atsakovo veiksmų neteisėtumą nepagrįstai sieja su Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, nes tik Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarime konstatuota, kad maksimalaus kompensuojamojo uždarbio taikymas motinystės pašalpai apskaičiuoti prieštarauja Konstitucijai. Sprendimai buvo priimti vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų normomis ir įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl laikytini teisėtais. Pareiškėjai neįrodžius civilinei atsakomybei kilti būtinų sąlygų, žala negali būti priteista.

6. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV, atsiliepime palaikė Ministerijos poziciją ir prašė atmesti pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.

7. Nurodė, kad tiesiogines teisines pasekmes, kurias pareiškėja vadina žala, jai sukėlė VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 26 d. sprendimas Nr. 6-24-1551, kuriuo pareiškėjai buvo paskirta motinystės pašalpa (už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. gegužės 22 d.), apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu. Šio sprendimo pareiškėja nustatyta tvarka neskundė, jis įsigaliojo ir buvo visiškai įvykdytas. Taigi teismas, nagrinėjantis bylą dėl turtinės žalos priteisimo, neturi teisinio pagrindo šio sprendimo revizuoti, o tokiu atveju nėra jokio pagrindo teigti apie atsakovo veiksmų neteisėtumą.

8. Iš pareiškėjos skundo nėra aišku, kas, kada ir kokiais konkrečiai galimai neteisėtais veiksmais (neveikimu) padarė pareiškėjai žalą. Iš pareiškėjos skunde išdėstytų teiginių matyti, kad žalos atsiradimo momentu pareiškėja laiko VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 26 d. sprendimo Nr. 6-24-1551 priėmimo momentą, o žalos padarymo momentu pareiškėja laiko laikotarpį nuo 2012 m. vasario 27 d. iki 2017 m. sausio 1 d. Jeigu pareiškėja žalą patyrė dėl įstatymų leidėjo neveikimo, žalos atsiradimo momentu laikytina 2013 m. pradžia, darant prielaidą, kad įstatymų leidėjas turėjo „savalaikiai“ pakeisti šioje byloje ginčijamą nuostatą po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo paskelbimo. Pareiškėja skundą dėl žalos atlyginimo pateikė 2017 metų pabaigoje, t. y. praleidusi trijų metų ieškinio senaties terminą.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2018 m. kovo 19 d. sprendimu pareiškėjos R. V. skundą atmetė.

10. Teismas nustatė, kad VSDFV Vilniaus skyriaus 2016 m. sausio 26 d. sprendimu Nr. 6-24-1551 pareiškėjai paskyrė 5 899,47 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2016 m. sausio 18 d. iki 2016 m. gegužės 22 d., apribojus ją maksimaliu kompensuojamojo uždarbio dydžiu. Šiuo sprendimu paskirtos išmokos suma netenkina pareiškėjos, kuri savo reikalaujamos priteisti turtinės žalos dydį sieja su tuo, jog sprendimu jai turėjo būti apskaičiuota ne 5 899,47 Eur, bet 10 390,41 Eur (neatskaičius mokesčių) išmokos suma, kuri susidarytų, jei išmoka būtų paskaičiuota pagal pareiškėjos dienos kompensuojamąjį uždarbį (119,43 Eur) netaikant maksimalaus ribojimo (67,81 Eur). Šio VSDFV teritorinio skyriaus sprendimo pareiškėja neskundė nei nustatyta privaloma išankstine ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka, nei teismine tvarka.

11. Pirmosios instancijos teismas sutiko su pareiškėjos argumentu, kad nagrinėjamu atveju nėra reikšminga, jog ji nustatyta tvarka nėra apskundusi VSDFV teritorinio skyriaus 2016 m. sausio 26 d. sprendimo skirti motinystės pašalpą. Teismų praktikoje pripažįstama, jog, siekiant turtinės žalos atlyginimo, nebūtinai turi būti iškeliami reikalavimai dėl valstybės institucijų ar pareigūnų aktų panaikinimo ar veiksmų (neveikimo) pripažinimo neteisėtais. Veiksmų teisėtumas kiekvienu atveju turi būti vertinamas iš esmės, o administracinę bylą nagrinėjantis teismas priima sprendimą dėl neteisėtų veiksmų nustatymo, nepriklausomai nuo to, ar įstatymo nustatyta tvarka buvo skųstas aktas, iš kurio kildinama žala, t. y. sprendžiant turtinės žalos atlyginimo klausimą teismas privalo tirti ir faktinį pagrindą, iš kurio kildinama žala, nežiūrint to, kad tas pagrindas atskira tvarka ir nenuginčytas, <...> įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-63-1448/2011).

12. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gegužės 22 d. nutarimu Nr. 446 buvo pakeistas Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 8.2.5 punktas, numatant, jog SADM rengia ir teikia Lietuvos Respublikos vyriausybei teisės aktų projektus dėl pensijų, ligos ir motinystės, nelaimingų atsitikimų darbe ir profesinių ligų, nedarbo socialinio draudimo teisinio reguliavimo. Pareiškėja patirtą turtinę žalą siejo su tuo, jog SADM po 2012 m. vasario 27 d. Konstitucinio Teismo išaiškinimo nesiėmė veiksmų nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris įtvirtintų Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje numatytą motinystės apsaugos apimtį. Konstitucinis Teismas minimame nutarime tyrė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 5 straipsnio 5 dalies (2008 m. gruodžio 18 d. redakcija; Žin., 2008, Nr. 149-5999) 1 ir 2 punktų atitiktį Konstitucijai ir pripažino, jog tiek, kiek minėtuose punktuose nustatyta, kad motinystės (taip pat tėvystės) pašalpa neskiriama, jeigu moteris nėštumo ir gimdymo atostogų metu (vaiko tėvas tėvystės atostogų metu) turi iš ne per jas vykdytos darbinės veiklos gautų pajamų, nuo kurių skaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo įmokos, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Konstitucinis Teismas šiame nutarime netyrė ir iš esmės nepasisakė dėl maksimalaus kompensuojamojo dydžio taikymo apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas. Todėl pirmosios instancijos teismas nesutiko su pareiškėjos argumentu, jog po minėto Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo SADM atsirado pareiga parengti ir pateikti Vyriausybei teisės aktų projektus, pagal kuriuos apskaičiuojant motinystės pašalpas už nėštumo ir gimdymo atostogas, nebūtų taikomas maksimalaus kompensuojamojo dydžio ribojimas.

13. Teismas pažymėjo, jog tik 2016 m. kovo 15 d. nutarime Konstitucinis Teismas Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, pripažino prieštaraujančiais Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., tačiau Konstitucinis Teismas oficialų nutarimo paskelbimą atidėjo. SADM, įgyvendinama Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimą, parengė ir pateikė 2016 m. birželio 3 d. Įstatymo 6 ir 19 straipsnių pakeitimo projektą (Nr. 16-6736), t. y. po minėto Konstitucinio Teismo nutarimo priėmimo įvykdė jai teisės aktais priskirtas funkcijas ir veikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

14. Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsniu, teismas pažymėjo, kad jis negali vertinti SADM veiksmų rengiant Vyriausybės 2014 m. rugsėjo 24 d. nutarimą Nr. 999 „Dėl Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1486 ir Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 14 straipsnio pakeitimo įstatymo projekto Nr. XIIP-1487“, tačiau, teismo vertinimu, šio nutarimo rengimas nepatvirtina SADM neteisėtų veiksmų Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio prasme, nes nutarimas rengtas SADM kompetencijos ribose, be to, kaip jau buvo minėta, Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas SADM neįpareigojo veikti pareiškėjos nurodomu būdu.

15. Įvertinęs visas aplinkybes, teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti SADM neteisėtų veiksmų, todėl pareiškėjos skundą atmėtė.

III. 16. Pareiškėja R. V. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą tenkinti visiškai.

17. Teismas neteisingai aiškino Nuostatus, taip sudarydamas įspūdį, kad teisės aktų projektų rengimas savo kuruojamoje valstybės valdymo srityje iki 2014 m. gegužės 22 d. nebuvo priskirtas SADM kompetencijai, nes iki 2014 m. gegužės 22 d. pakitimų buvusi Nuostatų 8.2.5 punkto redakcija neleidžia daryti išvados, kad Ministerija neturėjo pareigos rengti ir teikti Vyriausybei teisės aktų projektus, kadangi siūlymų teikimas dėl socialinio draudimo politikos įgyvendinimo yra daug platesnė funkcija. Be to, nepriklausomai nuo to, kaip kaitėsi Nuostatų 8.2.5 punkto redakcija, SADM savo veikloje vadovavosi ir vadovaujasi darbo reglamentu, kuris numato Ministerijos pareigą rengti ir teikti Vyriausybei įstatymų, Vyriausybės nutarimų ir kitų teisės aktų projektus.

18. Ministerija laiku nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamoje dalyje suformuotą Konstitucinio Teismo doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime išdėstytas aiškinimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatant motinystės pašalpos dydį, įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo jokios diskrecijos teisės, priešingai, jiems teko pareiga nustatyti tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį nėštumo ir gimdymo atostogų metu motinoms būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Ministerijai, atsakingai už valstybės politikos socialinės apsaugos srityje įgyvendinimą, taip pat 2012 metais parengusiai ir teikusiai Vyriausybei Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 3, 6, 8, 9, 15, 16, 18, 18(1), 18(3), 19, 20, 21, 24 straipsnių pakeitimo ir papildymo ir Įstatymo papildymo 24(1) straipsniu įstatymo projektą Nr. XIIP-118, buvo žinomos minėtos oficialiosios konstitucinės doktrinos nuostatos dėl motinystės pašalpos dydžio apskaičiavimo. Dėl Ministerijos neteisėto neveikimo nebuvo nustatytas toks teisinis reguliavimas, kuris atitiktų Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamoje dalyje suformuotą oficialiąją konstitucinę doktriną motinystės pašalpų apskaičiavimo klausimu ir tuo pačiu užtikrintų pareiškėjos teisę, garantuojamą Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalyje.

19. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Ministerijos, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

20. Atsakovas nurodo, kad pareiškėją didžiąją dalį dėmesio skiria Ministerijos teisių ir funkcijų analizei, viešojo valdymo principų apžvalgai, tačiau neįrodo Ministerijos pareigos nustatyti pareiškėjos pageidaujamą teisinį reguliavimą pareiškėjos pageidaujamu metu, t. y. po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo priėmimo. Nuostatai ir darbo reglamentas apibrėžia Ministerijos kompetenciją, tačiau neįpareigoja rengti atitinkamo turinio teisės aktų projektus. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimo motyvuojamoje dalyje pasisakė tik tiek, kad dirbančioms motinoms nėštumo ir gimdymo atostogų metu turi būti mokamas iki atostogų gauto atlyginimo vidurkis, tačiau Konstitucinis Teismas nepasisakė, kad kompensuojamasis uždirbis šių atostogų metu negali būti apribotas iki teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės pavirtintų einamųjų metu draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumos, taip pat nesuformulavo aiškinimo, kad esamas teisinis reguliavimas yra ydingas. Ministerijos nuomone, pareiškėja nepagrįstai vadovaujasi Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, kadangi jame nebuvo nagrinėjama, ar Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatyme nustatytas maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti neprieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarime aiškiai pasisakė, kad toks teisinis reguliavimas, kai nustatomos motinystės išmokų „lubos“, prieštarauja Konstitucijai, dėl ko darytina išvada, kad tik 2016 m. konstitucinėje jurisprudencijoje buvo išaiškinta, kad būtent dirbančių motinų mokamos atostogos iki gimdymo ir po jo yra specifinis motinystės ir vaikystės apsaugos institutas, kuris šiuo atveju yra svarbesnė vertybė nei socialinio solidarumo principas, dėl ko negali būti nustatytos motinystės išmokų „lubos“. Šiuo atveju sprendimas skirti pareiškėjai motinystės pašalpą buvo priimtas vadovaujantis tuo metu galiojusiomis teisės aktų nuostatomis ir įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl yra teisėtas ir motinystės pašalpa negali būti perskaičiuota.

21. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV, atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos apeliacinį skundą atmesti.

22. Pareiškėja nenurodė nė vieno konkretaus (apibrėžto atitinkama data, vieta ir kitais požymiais) atsakovo veiksmo (neveikimo) jos atžvilgiu atvejo. Esant abstrakčiam pareiškimui apie teisių pažeidimą, teismas neturi galimybės patikrinti, ar asmens teisės iš tikrųjų galėjo būti pažeistos. Kadangi apeliaciniame skunde pareiškėja nepateikė įrodymų, pagrindžiančių Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimo neteisėtumą, pareiškėjos apeliacinis skundas atmestinas.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 23. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl žalos, kuri, pareiškėjos nuomone, kilo dėl Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluotos doktrininės nuostatos nesavalaikio įgyvendinimo, skiriant ir mokant jai motinystės pašalpą, atlyginimo.

24. Pareiškėja pirmosios instancijos teismo prašė iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Ministerijos, priteisti žalos atlyginimą, kurią kildina iš Ministerijos neveikimo, t. y. to, kad po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo Ministerija nesiėmė veiksmų užtikrinant tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį mokamų atostogų iki gimdymo ir po jo metu būtų užtikrintas išmokos, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas, netaikant maksimalaus dienos kompensuojamojo uždarbio ribojimo.

25. Pareiškėja su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, prašo jį panaikinti ir pareiškėjos skundą tenkinti. Apeliacinį skundą pareiškėja iš esmės grindžia argumentu, kad būtent Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime buvo suformuota oficiali konstitucinė doktrina motinystės apsaugos klausimu, kiek tai susiję su motinystės pašalpos dydžiu. Konstitucinė jurisprudencija nėštumo ir gimdymo atostogų apmokėjimą nedviprasmiškai siejo su iki atostogų gauto atlyginimo vidurkiu, todėl nustatydamas motinystės pašalpos dydį įstatymų leidėjas ir kiti teisėkūros subjektai neturėjo diskrecijos šioje srityje. Pasak pareiškėjos, būtent Ministerijai yra priskirta funkcija rengti ir teikti Lietuvos Respublikos Vyriausybei teisės aktų projektus dėl motinystės socialinio draudimo teisinio reguliavimo ir būtent Ministerija šiuo atveju inicijavo Įstatymo pakeitimus po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo, tačiau laiku nesureagavo į nutarime suformuotą doktriną dėl motinystės išmokos apskaičiavimo.

26. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija visų pirma pažymi, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.). Taip pat akcentuotina, jog pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, teismas patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų.

27. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis. Priimdamas ginčijamą sprendimą, pirmosios instancijos teismas rėmėsi įstatymo nustatyta tvarka surinktais ir teisminio bylos nagrinėjimo metu patikrintais įrodymais, sprendime nuosekliai ir išsamiai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados. Pareiškėjos apeliaciniame skunde nėra argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios instancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, pareiškėja naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodė. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą, sutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu bei teisės taikymu, pritaria žemesnės instancijos teismo sprendimo motyvams ir jų nebekartoja, tačiau atsižvelgdama į pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, juos papildo.

28. Vertindama apeliacinio skundo argumentus, kad Ministerija nereagavo į Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimo konstatuojamoje dalyje suformuotą doktriną dėl motinystės pašalpos apskaičiavimo, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, be kita ko, aiškindamas Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatą, nurodė, kad pagal ją dirbančioms motinoms tam tikrą pagrįstą laiką iki gimdymo ir po jo garantuojamos mokamos atostogos suponuoja tai, kad įstatymų leidėjas, reguliuodamas teisės į šias atostogas įgyvendinimą ir atsižvelgdamas į konstitucinę jų paskirtį, paisydamas kitų Konstitucijos normų ir principų, privalo nustatyti, inter alia, šių atostogų suteikimo sąlygas, pagrįstą (minimalią ir maksimalią) šių atostogų trukmę, taip pat tokį teisinį reguliavimą, pagal kurį atostogų metu būtų užtikrintas išmokų, kurių dydis atitiktų per protingą laikotarpį iki atostogų gauto atlyginimo vidurkį, mokėjimas. Aptariamame Konstitucinio Teismo nutarime taip pat nurodyta, kad Konstitucijoje nėra expressis verbis nustatyta kokių nors paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, teikimo pagrindų, sąlygų, terminų, dydžių; tai, laikydamasis Konstitucijos normų ir principų, turi nustatyti įstatymų leidėjas; įstatymais reguliuojant paramos šeimoms, auginančioms ir auklėjančioms vaikus namuose, santykius būtina paisyti visuomenės ir valstybės išgalių.

29. Nagrinėjamoje byloje sprendžiant, ar Ministerija veikė teisėtai, po aptarto Konstitucinio Teismo nutarimo paskelbimo neinicijavusi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimų, naikinančių maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpoms, mokamoms moterims nėštumo ir gimdymo atostogų metu, taikymą, pažymėtina, kad, pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, teisės aktas ar jo dalis negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas teisės aktas ar jo dalis prieštarauja Konstitucijai. Konstitucinis Teismas yra išaiškinęs, kad ši nuostata reiškia, jog tol, kol Konstitucinis Teismas nėra priėmęs sprendimo, jog atitinkamas teisės aktas (jo dalis) prieštarauja Konstitucijai, preziumuojama, kad toks teisės aktas (jo dalis) atitinka Konstituciją ir kad tokio teisės akto (jo dalies) pagrindu atsiradę teisiniai padariniai yra teisėti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gruodžio 30 d., 2010 m. gruodžio 22 d., 2011 m. spalio 25 d. nutarimus). Tai reiškia, kad, paskelbus Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimą pripažinti atitinkamas Įstatymo nuostatas prieštaraujančiomis Konstitucijai, šios Įstatymo nuostatos nebegalėjo būti taikomos, o valstybės institucijoms bei pareigūnams kilo pareiga panaikinti savo priimtus įstatymus įgyvendinančius aktus ar jų nuostatas, kurie pagrįsti teisės aktu, pripažintu prieštaraujančiu konstitucijai. Taigi nebeturėjo būti vykdomi tie sprendimai, kurie buvo pagrįsti tik antikonstitucinėmis pripažintomis Įstatymo nuostatomis. Šiuo atveju pažymėtina, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarime nebuvo sprendžiamas Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo atitikties Konstitucijai klausimas, todėl ši Įstatymo nuostata liko galioti, galėjo būti taikoma.

30. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad įstatymų leidėjas, paisydamas Konstitucijos, reguliuodamas socialinės apsaugos, socialinės paramos santykius, turi plačią diskreciją; ir įstatymų leidėjas turi pareigą nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris sudarytų prielaidas valstybei užtikrinti lėšų, būtinų socialinei paramai, sukaupimą bei socialinės paramos teikimą. Atostogos pagal Konstitucijos 39 straipsnio 1 dalį, skirtos vaikams auginti ir auklėti namuose, kaip vienos iš valstybės pasirinktos paramos formų ir atostogos dirbančioms motinoms iki gimdymo ir po jo pagal Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalį yra tarpusavyje susijusios, nes jos skiriamos dirbančioms motinoms / šeimoms ir nustatydamas jų trukmę, mokamų lėšų dydį už jas įstatymų leidėjas, turi atsižvelgti į inter alia valstybės išgales, t. y. tuo metu turimus ir pagrįstai tikėtinus finansinius išteklius. Atsižvelgiant į valstybės plačią diskreciją konkrečiu atveju ir tam tikrą turimų finansinių išteklių aspektą, į kurį būtina atsižvelgti numatant minėtų lėšų dydį, darytina išvada, kad teigti, jog nagrinėjamu atveju nepagrįstai ilgai nebuvo įgyvendinta 2012 m. vasario 27 d. nutarime suformuluota Konstitucinio Teismo doktrininė nuostata, nėra pagrindo.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime iš esmės pagrįstai konstatavo, jog Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutarimas nesukūrė Ministerijai pareigos inicijuoti per tam tikrą konkretų laiką Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) įtvirtinto teisinio reglamentavimo pakeitimą pareiškėjos nurodomu aspektu. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, negalima daryti išvados, kad Ministerija, nesiėmusi šių veiksmų, veikė neteisėtai CK 6.246 straipsnio 1 dalies ar 6.271 straipsnio 4 dalies taikymo prasme.

32. Konstitucinis Teismas tik 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kuris oficialiai buvo paskelbtas 2017 m. sausio 2 d., pripažino, kad Įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Įgyvendindamas šį Konstitucinio Teismo nutarimą, Seimas 2016 m. birželio 28 d. Įstatymo pakeitimo įstatymu Nr. XII-2501 išdėstytos naujos Įstatymo redakcijos, įsigaliojusios nuo 2017 m. sausio 1 d., 6 straipsnio 5 dalyje neįtvirtino maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės išmokoms apskaičiuoti, t. y. panaikino prieštaraujančias Konstitucijai teisės akto nuostatas ir tai padarė per protingą laiko tarpą.

33. Kaip minėta, Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Lietuvos Respublikos Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Nagrinėjamu atveju Valdybos Vilniaus skyriaus 2015 m. birželio 30 d. sprendimas Nr. 6-24-10095 dėl motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. birželio 15 d. iki 2015 m. spalio 18 d. pareiškėjai skyrimo buvo priimtas, įsigaliojo ir buvo įvykdytas iki Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo įsigaliojimo, todėl Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimtas nutarimas nagrinėjamu atveju negali būti taikomas.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, nėra pagrindo pripažinti, jog Ministerija (ar jos valstybės tarnautojai) neveikė taip, kaip pagal galiojusius teisės aktus privalėjo veikti. Nenustačius neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, t. y. vienos iš trijų būtinųjų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, Lietuvos valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 ir kt.), todėl atmestinas pareiškėjos reikalavimas atlyginti turtinę žalą dėl to, jog Ministerija, Konstituciniam Teismui priėmus 2012 m. vasario 27 d. nutarimą, neinicijavo Įstatymo pakeitimų, kuriais būtų atsisakyta kompensuojamojo uždarbio apskaičiuojant motinystės pašalpą (išmoką) ribojimo ir dėl to pareiškėjai VSDFV sprendimu buvo paskirta mažesnė motinystės pašalpa nei, pareiškėjos įsitikinimu, turėjo būti skirta netaikant maksimalaus kompensuojamojo uždarbio motinystės pašalpai apskaičiuoti ribojimo. Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir kitose panašaus pobūdžio bylose laikosi pozicijos, kad nagrinėjamu atveju neteisėtų Ministerijos veiksmų nėra (žr., pvz., 2019 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1697-502/2019; 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1681-1062/2019; 2019 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1843-822/2019; 2019 m. lapkričio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1638-552/2019).

35. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai atmetė pareiškėjos skundą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pirmosios instancijos teismas visapusiškai ištyrė faktines bylos aplinkybes, iš esmės tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, taikytinas nagrinėjamam ginčui šioje byloje spręsti. Tenkinti pareiškėjos apeliacinį skundą ir naikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjos R. V. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2018 m. kovo 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė