2020-09-23 Nr. AB-17565-3-61-3-00424-2020-7 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-4753-756/2020

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00424-2020-7

Procesinio sprendimo kategorija 28.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos O. U. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimo administracinėje byloje pagal atsakovo (skundą padavusios institucijos) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą pareiškėjai O. U. dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Atsakovas (skundą padavusi institucija) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba (toliau – ir Tarnyba, atsakovas) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos administracinių ginčų komisijos (toliau – ir Komisija) 2020 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 21R-3(AG-797/03-2019) (toliau – ir Komisijos Sprendimas).

2. Atsakovas nurodė, kad ginčijamu Sprendimu Komisija nusprendė panaikinti Tarnybos 2019 m. birželio 27 d. sprendimą Nr. 2.2(NTP-2)-19-NT-1418-10667 „Dėl antrinės pagalbos teikimo“ (toliau – ir Tarnybos sprendimas 1) ir Tarnybos 2019 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. (2.2)NO-2-6016 (toliau – ir Tarnybos sprendimas 2) bei įpareigojo Tarnybą pakartotinai išnagrinėti O. U. 2019 m. balandžio 25 d. (reg. Nr. (2.2)VTP-1-1418) ir 2019 m. spalio 2 d. (reg. Nr. (2.2)VTP-1-3474) prašymus bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Nesutikdama su Komisijos Sprendimu, Tarnyba paaiškino, kad įvertinusi faktines aplinkybes, pareiškėjos O. U. (toliau – ir pareiškėja) bei advokatės T. B. pateiktą informaciją, išanalizavusi visus klausimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai aktualius duomenis, Tarnyba nusprendė, jog nėra pagrindo suteikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 dėl proceso atnaujinimo ir atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. Tuo pagrindu atsakovas priėmė Tarnybos sprendimą 1 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą pareiškėjai. Tarnyba, priimdama tokį sprendimą, rėmėsi advokatės paaiškinimais, jog pareiškėja praleido terminą kreipimuisi į teismą dėl proceso atnaujinimo, todėl nėra pagrindo teikti jai antrinę teisinę pagalbą. Be to, šioje situacijoje buvo nustatyta, kad pareiškėja prašo suteikti antrinę teisinę pagalbą kreiptis į teismą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 dėl santuokos nutraukimo, kurioje 2010 m. spalio 10 d. teismo sprendimu santuoka buvo nutraukta bendru sutarimu. Pareiškėja, be kita ko, iškėlė klausimą, kad pagal 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktą 2014 m. liepos 22 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitime šalia įrašo „O. U.“ yra ne pareiškėjos parašas, tačiau Tarnyba nustatė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, 2018 m. birželio 13 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014.

3. Atsakovas teigė, kad 2019 m. spalio 2 d. Tarnyba gavo dar vieną pareiškėjos prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 dėl santuokos nutraukimo, atsiradus naujoms aplinkybėms (suklastotiems pareiškėjos parašams santuokos nutraukimo dokumentuose). Tarnyba nustatė, kad pareiškėjos pakartotinai pateiktame prašyme suteikti antrinę teisinę pagalbą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 dėl santuokos nutraukimo yra nurodomos tapačios aplinkybės bei pateikti dokumentai, kurie jau pareiškėjos buvo teikti kartu su ankstesniu 2019 m. balandžio 25 d. prašymu. Pareiškėja nepateikė ir naujų faktinių aplinkybių, leidžiančių abejoti ankstesnio Tarnybos Sprendimo 1 pagrįstumu, taigi pareiškėjos prašymas buvo paliktas nenagrinėtu. Tarnyba pagrįstai ir teisėtai priėmė Tarnybos Sprendimą 1 ir Tarnybos sprendimą 2, todėl nebuvo pagrindo jų panaikinti ar peržiūrėti.

4. Pareiškėja O. U. atsiliepime prašė atsakovo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

5. Pareiškėja nurodė, kad jai tapo žinoma, kad jos šiuo metu jau buvęs sutuoktinis V. U. 2014 m. liepos 22 d. pateikė teismui dokumentus (prašymą nutraukti santuoką bendru sutikimu ir sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių) su suklastotais jos parašais, dėl ko jų santuoka buvo nutraukta bendru sutikimu. Paaiškėjus šioms aplinkybėms apie suklastotus dokumentus, pareiškėja nedelsdama kreipėsi į teisėsaugas institucijas dėl galimai suklastoto jos parašo.

6. Pareiškėja teigė, kad Tarnyba tiek atmesdama pareiškėjos prašymus, tiek atsiliepime į pareiškėjos skundą, vadovaujasi išimtinai Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartimi, nors minėta nutartis buvo priimta dar negavus ir nepateikus ekspertizės aktų dėl suklastotų jos parašų. Pabrėžė, kad kreipdamasi dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo kartu su prašymą dėl teisinės pagalbos gavimo Tarnybai pateikė ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvadą Nr. 11-21(19), kurioje nurodyta, kad 2014 m. liepos 22 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių ir sutarties pakeitime O. U. vardu pasirašė ne pareiškėja, tačiau Tarnyba šio pareiškėjos prašymo net nenagrinėjo.

7. Pareiškėja, sutikdama su Komisijos Sprendimu, teigė, kad Komisijos Sprendimo išvada, jog Tarnyba nevertino O. U. teiktų įrodymų, kurių trūko Vilniaus miesto apylinkės teismui, ir kurie teismo galimai būtų vertintini kaip naujai paaiškėjusios esminės bylos aplinkybės, yra visiškai pagrįsta. Taip pat, pareiškėjos manymu, Komisija padarė teisingą išvadą, kad Tarnybos išvada apie atstovavimo neperspektyvumą yra visiškai nepagrįsta. Atkreipė dėmesį, kad būtent 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktas, kuris buvo gautas praėjus 3 mėnesiams po teismo nutarties priėmimo, ir Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvada Nr. 11- 21(19) yra esminiai duomenys ir turėjo būti vertinami Tarnybos. Pabrėžė, kad Tarnybai atmetus jos prašymus ir formaliai nurodžius, kad atstovavimas nebus perspektyvus, buvo pažeista jos teisė į teisingą teismą.

II. 8. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2020 m. liepos 7 d. sprendimu atsakovo (skundą padavusios institucijos) Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymą tenkino ir panaikino Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 21R-3(AG-797/03-2019), bei atmetė pareiškėjos O. U. prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

9. Teismas nustatė, kad O. U. 2019 m. balandžio 25 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nurodydama, kad siekia atnaujinti civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo atsiradus naujoms aplinkybėms (suklastotiems pareiškėjos parašams). Tarnyba 2019 m. birželio 27 d. sprendimu Nr. 2.2(NTP-2)-19-NT-1418-10667 atsisakė teikti antrinę teisinę pagalbą O. U., paaiškindama, kad, gavusi jos prašymą, Tarnyba 2019 m. birželio 3 d. raštu Nr. (2.2)NO-2-3349 kreipėsi į advokatę T. B., prašydama pateikti išvadą, ar nėra Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 11 straipsnio 7 dalyje nurodytų antrinės teisinės pagalbos neteikimo pagrindų.

Tarnyba, susipažinusi su advokatės išvada, priėmė Tarnybos sprendimą 1 atsisakyti teikti antrinę teisinę pagalbą O. U., nes padaryta išvada, jog atstovavimas tokioje byloje būtų neperspektyvus. O. U. 2019 m. spalio 2 d. prašymu kreipėsi į Tarnybą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo, nurodydama, kad siekia atnaujinti civilinę bylą dėl santuokos nutraukimo atsiradus naujoms aplinkybėms – kilus įtarimams dėl galimai suklastotų jos parašų skyrybų dokumentuose. Taip pat O. U. pateikė Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. specialisto išvadą Nr. 11-21(19), kurioje nurodyta, kad 2014 m. liepos 22 d. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, 2014 m. rugpjūčio 1 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitime Nr. 1, 2014 m. liepos 22 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių O.

U. vardu pasirašė ne O. U.. Tarnybos Vilniaus skyrius 2019 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (2.2.)NO-2-6016, vadovaujantis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, pareiškėjos 2019 m. spalio 2 d. prašymą paliko nenagrinėtu. Pareiškėjai buvo paaiškinta, kad jos kartu su 2019 m. spalio 2 d. prašymu pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvada Nr. 11-21(19), kuri, pareiškėjos manymu, įrodo naujai paaiškėjusias aplinkybes, Tarnybai jau buvo pateikta 2019 m. gegužės 15 d.

Nurodė, kad su ankstesniu pareiškėjos prašymu pateiktas 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktas patvirtina tapačias aplinkybes kaip ir Lietuvos ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvada. Pareiškėja kreipėsi į Komisiją su skundu, prašydama panaikinti Tarnybos sprendimą 1 ir Tarnybos sprendimą 2 bei įpareigoti Tarnybos Vilniaus skyrių tenkinti O. U. prašymą suteikti antrinę teisinę pagalbą atnaujinant procesą civilinėje byloje.

10. Teismas taip pat nustatė, kad Komisija, išnagrinėjusi O. U. skundą, ginčijamu Sprendimu panaikino Tarnybos sprendimą 1 dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ir Tarnybos sprendimą 2 bei įpareigojo Tarnybą pakartotinai išnagrinėti O. U. 2019 m. balandžio 25 d. ir 2019 m. spalio 2 d. prašymus ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą. Komisija Sprendime konstatavo, kad Tarnybos išvada dėl atstovavimo neperspektyvumo yra nepagrįsta, Tarnybos Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų.

11. Teismas konstatavo, kad iš byloje pateiktų pareiškėjos prašymų Tarnybai matyti, jog pareiškėja siekia atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014, kurioje Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu nutraukta pareiškėjos santuoka abiejų sutuoktinių bendru sutikimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių. Siekdama atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje, pareiškėja Tarnybai teikė rašysenos eksperto A. B. 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktą Nr. 20180917/01 ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisčių N. J. ir R.

T. 2019 m. sausio 29 d. išvadą Nr. 11-21(19), iš kurių matyti, jog 2014 m. liepos 22 d. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru susitarimu bei sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių pasirašė ne pareiškėja. Tarnyba, priimdama Sprendimą 1, kuriuo atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, vadovavosi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu ir 18 straipsnio 2 dalimi, padarė išvadą, kad atstovavimas byloje būtų neperspektyvus. Tarnyba, priimdama Sprendimą 1, vadovavosi 2019 m. birželio 11 d. gauta advokatės T.

B. išvada Nr. (2.2)NO-1-3512, vertino Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 368 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl prašymo atnaujinti procesą pateikimo terminų, aplinkybes, kad pareiškėja 2018 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą prašydama atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014, tačiau teismas nutartimi atmetė prašymą, nurodęs, kad praleistas terminas procesui atnaujinti, pati pareiškėja turėjo ketinimą nutraukti santuoką, taip pat aplinkybes, kad Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjos skundą, paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą galioti.

Teismas nurodė, kad Tarnyba, atsižvelgdama į tai, jog ji Sprendimu 1 atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 dėl santuokos nutraukimo, kadangi nustatė, jog atstovavimas byloje būtų neperspektyvus, o pareiškėjos pakartotinai Tarnybai pateiktame prašyme yra nurodomos tapačios aplinkybės bei pateikti dokumentai, kurie jau buvo pateikti su ankstesniu prašymu ir pareiškėja nepateikė naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu, pareiškėjos 2019 m. spalio 2 d. prašymą paliko nenagrinėtu.

Priimdama Sprendimą 2, Tarnyba vadovavosi VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punkto nuostatomis, jog prašymas ar skundas viešojo administravimo subjekto vadovo arba jo įgalioto pareigūno ar valstybės tarnautojo sprendimu gali būti nenagrinėjamas jeigu paaiškėja, kad tuo pačiu klausimu atsakymą yra pateikęs arba sprendimą yra priėmęs viešojo administravimo subjektas, į kurį kreiptasi, arba kitas kompetentingas viešojo administravimo subjektas ir asmuo nepateikia naujų faktinių duomenų, leidžiančių abejoti ankstesnio atsakymo pagrįstumu ar ginčyti viešojo administravimo subjekto priimtą sprendimą.

12. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėja iš esmės nesutiko su Tarnybos Sprendimu 1, kuris ir buvo pagrindinis šiame ginče. Pareiškėja, teikdama Tarnybai prašymus dėl antrinės teisinės pagalbos suteikimo atnaujinant procesą minėtoje civilinėje byloje, naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, dėl kurių jos manymu yra pagrindas pakeisti sprendimą, įvardina 2018 m. rugsėjo 17 d. ir 2019 m. sausio 29 d. ekspertų išvadas dėl jos suklastoto parašo santuokos nutraukimo pasekmių sutartyje, jos pakeitime ir prašyme dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu ir teigia, kad Vilniaus apylinkės teismui priimant 2018 m. birželio 13 d. nutartį dėl pareiškėjos prašymo atnaujinti civilinį procesą, šių ekspertų išvadų byloje dar nebuvo, t. y. naujai paaiškėjusios aplinkybės atsirado po minėtos nutarties priėmimo.

13. Teismas nurodė, kad Komisija savo Sprendime laikėsi pozicijos, jog Tarnyba Sprendime 1 pasisakė apie tai, kad apylinkės teismo nutartyje buvo pasisakyta apie praleistą 3 mėnesių terminą dėl to, kad pareiškėja nuo sprendimo įteikimo turėjo žinoti apie galimai suklastotą jos parašą susitarime. Komisijos vertinimu, Tarnyba atskirai nevertino, ar pareiškėjos nurodomos aplinkybės (įrodymų apie parašo suklastojimą gavimas) sudaro pagrindą laikyti, kad atsirado naujos aplinkybės, kurios nebuvo žinomos proceso metu. Teismas nesutiko su tokiu Komisijos vertinimu. Pažymėjo, kad Tarnyba Sprendime 1 nurodė, jog Vilniaus apylinkės teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartį grindė tuo, kad pareiškėja praleido 3 mėnesių terminą, nes turėjo anksčiau žinoti apie galimą parašo suklastojimą. Taigi Tarnyba Sprendime 1 rėmėsi aplinkybe, kad šiuo atveju terminui skaičiuoti yra svarbus žinojimo apie galimą suklastojimą momentas, o ne įrodymų apie suklastojimą pateikimas. Tai atitinka ir minėtos teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties turinį, kurioje teismas plačiai pasisakė apie pareiškėjos turėjimą žinoti apie suklastojimą. Taigi esminis šios nutarties pagrindas buvo termino, skaičiuojamo nuo turėjimo sužinoti apie suklastojimą, praleidimas, o ne įrodymų apie suklastojimą turėjimas ar neturėjimas. Todėl teismas vertino, kad Tarnyba Sprendime 1 iš esmės teisingai vertino aplinkybes ir jos motyvai, ypač atsižvelgus 2018 m. birželio 13 d. nutarties kontekstą, buvo suprantami ir išdėstyti adekvačiai. Be to, Tarnyba rėmėsi pasitelkto advokato išvada.

14. Teismas sprendė, kad Tarnyba Sprendimu 2 pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja kreipėsi su pakartotiniu prašymu, nes iš esmės rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis (įrodymais apie parašo suklastojimą).

15. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad Komisijos 2020 m. sausio 2 d. sprendimas Nr. 21R-3(AG-797/03-2019) naikintinas kaip prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 91 str. 1 d. 1 p.). Teismas taip pat atmetė pareiškėjos prašymą priteisti atstovavimo išlaidas, kadangi sprendimas priimtas ne jos naudai.

III. 16. Pareiškėja O. U. padavė teismui apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – tenkinti jos prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014, taip pat prašo priteisti jos patirtas bylinėjimosi išlaidas.

17. Pareiškėja nurodo, kad sprendimas administracinėje byloje Nr. eI2-2276-1066/2020 yra visiškai nemotyvuotas, surašytas neatsižvelgiant į teismų praktikos nuostatas tokio pobūdžio bylose, pažeidžiant proceso (t. y. CPK 5 str., 184 str., Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 1–4 d.) ir materialiosios (Įstatymo 11 str. 5 d. 1 ir 2 p.) teisės normas, iš esmės tik perrašant Įstatymo nuostatas bei įvykių eigą, tačiau dėl to plačiau nepasisakant. Teismas nenustatė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių: nevertino nuoseklios pozicijos, pareiškėjos paaiškinimų dėl to, kad apie parašų suklastojimą sužinojo ne iš karto, o tik nagrinėjant kitą civilinę bylą Nr. e2S-1232-258/2018, kad nedelsdama kreipėsi į teisėsaugos institucijas, inicijavo ikiteisminį tyrimą, kurio metu ir buvo gauti dokumentų suklastojimą patvirtinantys duomenys – ekspertizės aktas. Teismas neatsižvelgė, kad nuo pat pradžių buvo pažeista jos teisė į teisingą teismą (neteisėtai nutraukiant santuoką, remiantis suklastotais parašais, nutraukiant ikiteisminį tyrimą dėl dokumentų suklastojimo, atmetant visus jos prašymus, skundus, nesuteikiant jai antrinės teisinės pagalbos (nors yra visi pagrindai), neatnaujinant proceso ir kt.).

18. Pareiškėja mano, kad teismas neatsižvelgė, jog buvo atimta galimybė gauti neturtinės žalos atlyginimą iš kalto dėl santuokos nutraukimo buvusio sutuoktinio V. U., kuris buvo jai neištikimas (santuokoje su ja gimė jo nesantuokinis vaikas); dėl neteisėto sprendimo ji neteko santuokoje įgyto turto, negalėjo reikalauti kompensacijos dėl V. U. atitekusio turto; neteko galimybės kreiptis dėl prievolių tretiesiems asmenims paskirstymo; tapo bendraskole pagal kredito sutartis (dėl V. U. artimiesiems giminaičiams priklausančio turto); dėl nevykdomos solidariosios pareigos dėl kreditorinių įsipareigojimų Vilniaus miesto apylinkės teisme jos atžvilgiu pradėta nagrinėti civilinė byla Nr. e2-24257-608/2020; neteisėtas sprendimas dėl jos su V. U. santuokos nutraukimo civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 yra galutinis ir įgyja res judicata galią, nors yra priimtas remiantis suklastotais dokumentais, taigi teismas, tenkindamas Tarnybos prašymą, atėmė jos paskutinę galimybę kreiptis į teismą; teismas visiškai neatsižvelgė, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis buvo priimta dar neatlikus ekspertizės dėl suklastotų jos parašų, ką pažymėjo ir Komisija Sprendime.

19. Pareiškėja nurodo, kad nebuvo įvertinta ir tai, jog Įstatymo 11 straipsnio 5 dalies 1 ir 2 punktuose numatytų aplinkybių egzistavimas turi būti paremtas ne subjektyviu teisinę pagalbą teikiančio subjekto vertinimu, o faktiniais konkrečios bylos duomenimis, kurie akivaizdžiai patvirtintų konkrečios bylos neperspektyvumą ar reikalavimų nepagrįstumą. Pažymi, kad Vilniaus miesto apylinkės teismui 2018 m. birželio 13 d. priimant sprendimą neatnaujinti proceso santuokos nutraukimo byloje, teismui nebuvo žinomos aplinkybės, kad pareiškėjos parašai procesiniuose dokumentuose yra suklastoti, todėl šie esminiai įrodymai turėjo būti įvertinti Tarnybos ir teismo priimant skundžiamą sprendimą. Taigi Vilniaus apygardos teismo konstatavimas, jog Tarnyba galėjo nuspręsti dėl civilinės bylos Nr. N2-32415-726/2014 dėl pareiškėjos ir V. U. santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu neperspektyvumo, yra nepagrįstas ir neteisėtas. Teismas taip pat neatsižvelgė, kad pareiškėja neturi teisinio išsilavinimo ir pati negalėjo apginti savo teisių, todėl turėjo pagrindą kreiptis teisinės pagalbos į Tarnybą, pateikė visus įrodymus, patvirtinančius jos teisę gauti šią pagalbą dėl sunkios turtinės padėties. Taigi akivaizdu, kad buvo itin pažeista pareiškėjos teisė į teisingą teismą, o teismo pozicija, jog Tarnyba pagrįstai atsisakė pareiškėjai suteikti antrinę teisinę pagalbą, yra visiškai nepagrįsta ir nemotyvuota.

20. Atsakovas Tarnyba atsiliepime į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsakovas nurodo, kad palaiko teismo sprendime išdėstytą poziciją ir nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde keliamu reikalavimu panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 22. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Komisijos Sprendimo, kuriuo panaikintas Tarnybos Sprendimas 1 atsisakyti teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą (nes atstovavimas būtų neperspektyvus) ir Tarnybos sprendimas 2, kuriuo pareiškėjos 2019 m. spalio 2 d. prašymas suteikti antrinę teisinę pagalbą paliktas nenagrinėtu, teisėtumo ir pagrįstumo.

23. Pirmosios instancijos teismas panaikino Komisijos 2020 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 21R-3(AG-797/03-2019), konstatavęs, kad Tarnyba Sprendime 1 iš esmės teisingai vertino aplinkybes ir jos motyvai buvo suprantami bei išdėstyti adekvačiai, be to, Tarnyba rėmėsi pasitelkto advokato išvada. Teismas taip pat sprendė, kad Tarnyba Sprendimu 2 pagrįstai konstatavo, jog pareiškėja kreipėsi su pakartotiniu prašymu, nes iš esmės rėmėsi tomis pačiomis aplinkybėmis (įrodymais apie parašo suklastojimą). Pareiškėja, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą, kuriame prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir tenkinti jos prašymą suteikti jai antrinę teisinę pagalbą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014. Pareiškėja apeliacinį skundą grindžia tuo, kad teismas nenustatė visų šiai bylai teisingai išspręsti reikšmingų aplinkybių, nepagrįstai pritarė atsakovui, kad procesas būtų neperspektyvus civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014, yra pažeista pareiškėjos teisė į teisingą teismą ir atimta jos paskutinė galimybė ginčyti neteisėtą sprendimą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014.

24. Pagal ABTĮ 140 straipsnio 1 dalį teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Vadovaujantis minėta nuostata, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų, nes byloje nenustatytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje nurodytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos. Todėl šios bylos apeliacinėje proceso stadijoje pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertinamas atsižvelgiant į paduoto apeliacinio skundo ribas.

25. Pažymėtina, jog valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimą asmenims, kad šie galėtų tinkamai ginti pažeistas ar ginčijamas savo teises ir įstatymų saugomus interesus, reglamentuoja Įstatymas. Tačiau teisė gauti antrinę teisinę pagalbą nėra absoliuti, prigimtinė ir neribojama. Ją suteikia pati valstybė, savo iniciatyva ir savo nuožiūra, ir tik tokia apimtimi, kokia ji yra pajėgi šią teisę garantuoti. Antrinės teisinės pagalbos instituto paskirtis – suteikti kokybišką, efektyvią ir ekonomiškai pagrįstą teisinę pagalbą, ginant teisėtus interesus tų asmenų, kuriems tokia pagalba būtiniausia. Net ir esant formalioms sąlygoms, kai asmeniui antrinė teisinė pagalba turėtų būti teikiama, Įstatymas numato tam tikrus apribojimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gruodžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1390/2010; 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-1082/2011; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019 ir kt.).

26. Sprendžiant nagrinėjamoje byloje kilusį ginčą, įvertinus ginčijamo Sprendimo 1 (kuriuo atsisakyta teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą) priėmimo motyvus, aktualios Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punkto nuostatos, numatančios, kad antrinė teisinė pagalba neteikiama, jeigu atstovavimas byloje yra neperspektyvus.

27. Šiame kontekste pabrėžtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą akcentavęs, jog atsakyti į klausimą, ar pareiškėjo reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis konkretų reikalavimą, t. y. spręsti, ar pareiškėjo(s) reikalavimas apginti materialiąją teisę yra pagrįstas, gali tik teismas, nagrinėjantis bylą. Tačiau įstatymų leidėjas, siekdamas užkirsti kelią piktnaudžiavimui teise į valstybės garantuojamą teisinę pagalbą, taip pat numatydamas tai, kad valstybė turi pareigą užtikrinti ne visų piliečių teisę ginti savo teises teisme, o tik tokių, kuriems tokia pagalba būtiniausia, pirminį reikalavimo pagrįstumo vertinimą suteikia Tarnybai, kurios sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas, esant skundui, tikrintinas teismo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 31 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A62-2853/2011; 2013 m. rugpjūčio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-2177/2013; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019 ir kt.).

28. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, nagrinėdamas šios kategorijos administracines bylas, taip pat yra konstatavęs, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, jai suteiktos kompetencijos ribose administruodama antrinės teisinės pagalbos teikimą (Įstatymo 9 str.), sprendimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo (atsisakymo teikti, nutraukimo) turi priimti kiekvienu konkrečiu atveju ištyrusi ir įvertinusi tam konkrečiam atvejui reikšmingų aplinkybių visumą. Atlikti tokį vertinimą yra ne tik Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos teisė, bet ir įstatymu nustatyta pareiga, įgyvendinant Įstatymo 1 straipsnio 1 dalyje įtvirtintus šio įstatymo tikslus ir realizuojant teisinės pagalbos teikimo principus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1162/2010; 2011 m. vasario 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-1268/2010 ir kt.). Todėl šiuo atveju darytina išvada, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba, vertindama pareiškėjos reikalavimo ginti materialiąją teisę pagrįstumą minėtų Įstatymo nuostatų prasme, neperžengia įstatymų jai nustatytų ribų.

29. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad atstovavimo byloje perspektyvumas Įstatymo taikymo prasme yra vertinamojo pobūdžio. Šį vertinimą Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba kiekvienu konkrečiu atveju turi atlikti tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų kontekste (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011; 2019 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4367-415/2019 ir kt.). Pareiškėjo, kuris pats inicijuoja ginčą, siekiamas teisinis rezultatas yra jo reikalavimo patenkinimas teisme. Vadovaujantis Įstatymu bei susiformavusia teismų praktika, Tarnyba turi teisę ir pareigą atlikti vertinimą ne tik tuo aspektu, ar yra pakankamai prielaidų kreiptis į teismą, bet ir siekiant nustatyti, ar pareiškėjo, kuriam teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas).

30. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, jog antrinė teisinė pagalba, vadovaujantis Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, neteikiama, kai iš visų tam konkrečiam atvejui reikšmingų faktinių duomenų yra pakankamai akivaizdu, jog siekiamas inicijuoti ginčas šaliai, kuriai teikiama antrinė teisinė pagalba, neturėtų teisinės perspektyvos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. liepos 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-3096/2011, 2018 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-5213-438/2018; 2020 m. kovo 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3162-756/2020).

31. Nagrinėjamu atveju Tarnyba turėjo vertinti, ar byloje esančių duomenų pakanka parengti įstatymų reikalavimus atitinkantį procesinį dokumentą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 dėl santuokos nutraukimo, kurioje teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu santuoka buvo nutraukta bendru sutarimu, ir ar pareiškėjos, kuriai būtų teikiama antrinė teisinė pagalba, reikalavimas bus patenkintas teisme (bus pasiektas siekiamas rezultatas).

32. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis ir remdamasi Teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis, kad: Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimu buvo nutraukta pareiškėjos ir jos sutuoktinio santuoka bendru sutikimu ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, šis sprendimas įsiteisėjo 2014 m. lapkričio 11 d.; įsiteisėjusia Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartimi atsisakyti atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014; pareiškėjos Tarnybai teiktomis rašysenos eksperto A. B. 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktu Nr. 20180917/01 ir Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisčių N. J. ir R. T. 2019 m. sausio 29 d. išvada Nr. 11-21(19), jog 2014 m. liepos 22 d. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru susitarimu bei sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių pasirašė ne pareiškėja; Tarnybos gauta advokatės T. B. 2019 m. birželio 11 d. išvada Nr. (2.2)NO-1-3512, kurioje nurodoma, kad susipažinus su pateiktais dokumentais bei pareiškėjos dėstomais argumentais, konstatuota, jog klausimas dėl kreipimosi į teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014 dėl santuokos nutraukimo jau išnagrinėtas ir padaryta išvada, kad O. U. praleido terminą kreiptis į teismą dėl proceso atnaujinimo (Komisijos b. l. 53–54), sprendžia, kad nagrinėjamu atveju Tarnyba skundžiamame Sprendime 1 pagrįstai konstatavo, jog nėra pagrindo teikti pareiškėjai antrinę teisinę pagalbą, kadangi ji iš esmės nepateikė ir byloje nėra pakankamai duomenų, sudarančių pagrindą manyti, kad egzistuoja CPK įtvirtinti proceso atnaujinimo pagrindai.

33. Iš bylos medžiagos matyti, kad pareiškėja į Vilniaus miesto apylinkės teismą su prašymu atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014, be kita ko, kreipėsi remdamasi ir CPK 366 straipsnio 1 dalies 2 punktu, t. y. naujai paaiškėjusia esmine bylos aplinkybe, kuri nebuvo ir negalėjo būti žinoma pareiškėjai bylos nagrinėjimo metu. Tokia aplinkybe pareiškėja laikė tai, kad ne ji pasirašė sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, jos pakeitimą ir prašymą dėl santuokos nutraukimo bendru sutikimu. Kaip įrodymą pareiškėja apylinkės teismui pateikė Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto 6-jo policijos komisariato Veiklos skyriaus pranešimą apie pradėtą ikiteisminį tyrimą pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 300 straipsnio 1 dalį (dokumentų klastojimas), kurį teismas vertino kaip nepakankamą įrodymą. Tuo metu pareiškėjos Tarnybai pateikto 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės akto, kad 2014 m. liepos 22 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitime Nr. 1 pasirašė ne O. U., bei Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvados Nr. 11-21(19), kad 2014 m. liepos 22 d. prašyme dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, 2014 m. rugpjūčio 12 d. santuokos nutraukimo pasekmių sutarties pakeitime Nr. 1, 2014 m. liepos 22 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių O. U. vardu pasirašė ne O. U., dar nebuvo.

34. Tačiau Tarnyba pagrįstai Sprendime 1 akcentavo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismas 2018 m. birželio 13 d. nutartį grindė argumentu, jog pareiškėja praleido 3 mėnesių terminą paduoti prašymą atnaujinti procesą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014, nes turėjo anksčiau žinoti apie galimą parašo suklastojimą ir šiuo atveju terminui skaičiuoti yra svarbus žinojimo apie galimą suklastojimą momentas, o ne įrodymų apie suklastojimą pateikimas.

35. Tokia Tarnybos pozicija visiškai atitinka Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutarties turinį, kurioje teismas išsamiai pasisakė apie pareiškėjos turėjimą žinoti apie jos parašo suklastojimą, taip pat Vilniaus apygardos teismo 2018 m. rugpjūčio 16 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2S-2371-232/2018, kuria minėta Vilniaus miesto apylinkės teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis palikta nepakeista, padarytas išvadas, kad: „Byloje, remiantis rašytiniais įrodymais bei šalių paaiškinimais, nustatyta, kad pareiškėja 2015 m. lapkričio 19 d. buvo gavusi teismo 2014 m. spalio 10 d. sprendimą, kuriame buvo išdėstytos visos 2014 m. liepos 22 d. sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nurodytos sąlygos. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nuo sprendimo gavimo momento (2015 m. lapkričio 19 d.) pareiškėja sužinojo arba turėjo sužinoti aplinkybes, sudarančias proceso atnaujinimo pagrindą. <..> Taigi gavusi 2014 m. spalio 10 d. sprendimą, pareiškėja turėjo sužinoti aplinkybę, kad teismo patvirtintos sąlygos skiriasi nuo jos 2014 m. gegužės 13 d. pasirašytos sutarties dėl santuokos nutraukimo pasekmių, taigi ir aplinkybę, kad teismas patvirtino kitą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios apeliantė, kaip teigia, nepasirašinėjo“. Pareiškėja apeliaciniame skunde šioje byloje nepateikė jokių įrodymų ir pagrįstų argumentų, kad ji apie parašo suklastojimą sužinojo vėliau, nei konstatuota minėtose nutartyse dėl proceso atnaujinimo nepagrįstumo ir kad nėra praleistas terminas atnaujinti procesą minėtoje byloje Nr. N2-32415-726/2014.

36. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija taip pat atkreipia dėmesį, kad pagal CPK 368 straipsnio 2 dalį, prašymas atnaujinti procesą negali būti teikiamas, jeigu nuo sprendimo ar nutarties įsiteisėjimo praėjo daugiau kaip penkeri metai, išskyrus šio Kodekso 366 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytus atvejus.

37. Taigi, remiantis tuo, kas išdėstyta, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ginčijamas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos 2019 m. birželio 27 d. sprendimas Nr. 2.2(NTP-2)-19-NT-1418-10667 „Dėl antrinės pagalbos teikimo“ yra teisėtas ir pagrįstas. Atitinkamai Tarnybos 2019 m. spalio 23 d. sprendimu Nr. (2.2)NO-2-6016 (1 t., e. b. l. 4), vadovaujantis VAĮ 14 straipsnio 5 dalies 4 punktu, visiškai pagrįstai pareiškėjos 2019 m. spalio 2 d. prašymas paliktas nenagrinėtu, kadangi jos pateikta Lietuvos teismo ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvada Nr. 11-21(19) (1 t., e. b. l. 4) Tarnybai jau buvo pateikta 2019 m. gegužės 15 d. ir su ankstesniu pareiškėjos prašymu Tarnybai pateiktas 2018 m. rugsėjo 17 d. ekspertizės aktas patvirtina tapačias aplinkybes dėl parašo suklastojimo kaip ir Lietuvos ekspertizės centro 2019 m. sausio 29 d. išvada.

38. Šiame kontekste kartu atkreiptinas dėmesys į tai, kad Tarnyba, priešingai, nei sprendė Komisija, išanalizavusi aplinkybes, reikšmingas sprendžiant klausimą dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai, priėmė sprendimus, kurie iš esmės atitinka teisės aktų keliamus reikalavimus (VAĮ 8 str. 1 d.). Pabrėžtina, jog iš ginčijamų Tarnybos Sprendimo 1 ir Sprendimo 2 matyti, jog nagrinėjamu atveju Tarnyba, priimdama minėtus sprendimus, įvertino tiek pareiškėjos, tiek advokatės T. B. pateiktą informaciją, dokumentus bei kitą medžiagą, ir, savarankiškai išanalizavo visus klausimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo pareiškėjai išsprendimui aktualius duomenis, bei priėmė sprendimą, jog pareiškėjos atstovavimas byloje šiuo konkrečiu atveju yra neperspektyvus, nes yra akivaizdžiai praleistas terminas proceso atnaujinimui. Darytina išvada, kad pareiškėja, dar 2015 m. lapkričio 15 d. sužinojusi, kad teismas galbūt patvirtino kitą sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kurios apeliantė, kaip teigia, nepasirašinėjo (žr. šios nutarties 35 p.), iki pat 2018 metų nesiėmė aktyvių veiksmų, siekdama apginti savo galbūt pažeistas teises. Todėl, Tarnyba, vadovaudamasi Įstatymo 11 straipsnio 7 dalies 2 punktu, pagrįstai atsisakė pareiškėjai teikti antrinę teisinę pagalbą civilinėje byloje Nr. N2-32415-726/2014.

39. Toks preliminarus aplinkybių vertinimas atitinka Įstatymo siekiamus tikslus, nesietinas su ginčo sprendimu iš esmės ir yra reikšmingas tik sprendžiant dėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos teikimo bei negali įtakoti procesinių sprendimų civilinėje byloje. Dėl nurodytų aplinkybių pirmosios instancijos teismas pagrįstai panaikino Lietuvos administracinių ginčų komisijos 2020 m. sausio 2 d. sprendimą Nr. 21R-3(AG-797/03-2019), kuriuo buvo panaikinti Tarnybos Sprendimas 1 ir Sprendimas 2 bei įpareigota Tarnyba pakartotinai išnagrinėti pareiškėjos 2019 m. balandžio 25 d. ir 2019 m. spalio 2 d. prašymus.

40. Vadovaujantis tuo, kas nustatyta, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjos apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjos O. U. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2020 m. liepos 7 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Vaida Urmonaitė-Maculevičienė

Skirgailė Žalimienė