2018-11-21 Nr. AB-21117-3-61-3-03370-2016-5 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-1566-968/2018

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03370-2016-5

Procesinio sprendimo kategorija 12.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. lapkričio 21 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Ryčio Krasausko (pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. I. skundą atsakovui Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas A. I. (toliau – pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, prašė panaikinti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Inspekcija) 2016 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. (21.3-32-3)-R-4102 (toliau – Sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-4102) ir įpareigoti atsakovą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2016 m. birželio 9 d. prašymą bei priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad:

2.1. Vilniaus apskrities valstybinė mokesčių inspekcija (toliau – Vilniaus AVMI), atlikusi pareiškėjo mokestinį patikrinimą, 2014 m. gegužės 8 d. surašė mokestinio patikrinimo aktą, kuris buvo patvirtintas 2014 m. liepos 23 d. sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-438 (toliau – Sprendimas Nr. (4.65)-FR0682-438). Šiuo sprendimu Vilniaus AVMI patvirtino, kad mokėtina pridėtinės vertės mokesčio (toliau – PVM) suma susidarė dėl pareiškėjo gautų 750 000 Lt pajamų už pagal 2011 m. vasario 25 d. pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 1-873 (toliau Pirkimo–pardavimo sutartis) parduotą 0,1806 ha žemės sklypą su nebaigtu statyti pastatu, esančius (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas su pastatu). Šias pajamas Vilniaus AVMI priskyrė PVM apmokestinamosioms pajamoms ir apskaičiavo PVM bei su šiuo mokesčiu susijusias sumas. Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1261/2014 pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento Pirkimo–pardavimo sutartį ir pritaikė restituciją – grąžino pareiškėjo nuosavybėn Žemės sklypą su pastatu, skiriant šį turtą skolai, priteistai Vilniaus miesto l-ojo apylinkės teismo hipotekos teisėjos 2012 m. sausio 2 d. nutartimi ieškovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) Medicinos bankui iš pareiškėjo išieškoti, ir iš pareiškėjo priteisė R. S. (R. S.) naudai 750 000 Lt. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį paliko nepakeistą.

2.2. Kol sandoris, už kurį buvo apskaičiuotas PVM, nebuvo nuginčytas teismo tvarka, pareiškėjas mokestinio ginčo dėl Vilniaus AVMI Sprendimo Nr.(4.65)-FR0682-438 neinicijavo. Pasibaigus civiliniam ginčui ir Nekilnojamojo turto registre atsiradus duomenims, jog teismo sprendimu nekilnojamasis turtas, pagal kurio perleidimo sandorį Inspekcija apskaičiavo PVM, grąžintas pareiškėjo nuosavybėn, be to, pačiam mokesčių administratoriui pritaikius areštą tam pačiam nekilnojamajam turtui, pareiškėjas tikėjosi, jog Inspekcija imsis priemonių įvertinti šias naujai paaiškėjusias aplinkybes Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymo (toliau PVM įstatymas) nuostatų taikymo prasme, tačiau Vilniaus AVMI pareiškėjui išaiškino, kad jis turi teisę prašyti atnaujinti terminą mokestinio ginčo inicijavimui. Pareiškėjas Inspekcijos prašė atnaujinti terminą mokestiniam ginčui, tačiau jo prašymas buvo netenkintas, todėl pareiškėjas atsakovui pateikė prašymą atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos 2014 metais vykusio mokestinio patikrinimo metu ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Ginčijamu Sprendimu Nr. (21.3-32-3)-R-4102 Inspekcija šio pareiškėjo prašymo taip pat netenkino.

2.3. Ginčijamas Sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-4102) neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – VAĮ) 8 straipsnio reikalavimų, jame Inspekcija apsiribojo paties pareiškėjo nurodytos įstatyminės nuostatos – Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – MAĮ) 118 straipsnio pacitavimu ir pozicija, kad jame yra nustatyti apribojimai atlikti pakartotinį patikrinimą ir nėra nustatyta galimybė tokį patikrinimą atlikti mokesčių mokėtojo prašymu. Visi kiti ginčijamame sprendime nurodyti motyvai nėra susiję su pareiškėjo 2016 m. birželio 9 d. prašyme nurodytų aplinkybių vertinimu ir suformuluotu prašymu. MAĮ 118 straipsnyje įtvirtintų ribojimų mokesčių administratoriui atlikti pakartotinį patikrinimą paskirtis yra apriboti mokesčių administratoriaus galimybę bloginti mokesčių administratoriaus sprendimu apibrėžtą mokesčių mokėtojo padėtį, tačiau nei mokesčių įstatymai, nei gero viešojo administravimo principas nedraudžia mokesčių administratoriui priimti sprendimą atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą, kuris galbūt lemtų mokesčių mokėtojo padėties pagerinimą. Nors MAĮ 118 straipsnyje nėra tiesiogiai reglamentuota, kas gali inicijuoti pakartotinį mokestinį patikrinimą, tačiau Inspekcijos viršininko 2004 m. gegužės 5 d. įsakymu Nr. VA-87 patvirtintų Mokestinių patikrinimų atlikimo, jų rezultatų įforminimo ir patvirtinimo taisyklių (toliau – Taisyklės) 43.3.2.3 punkte nustatyta, jog patikrinimas atliekamas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams, kai mokesčių administratorius gauna informacijos iš juridinių ar fizinių asmenų. Pareiškėjas su 2016 m. birželio 9 d. prašymu kreipėsi į Vilniaus AVMI, tačiau ginčijamą sprendimą gavo iš Inspekcijos. Pareiškėjui jokia forma nebuvo paaiškinta, kodėl jo prašymas buvo perduotas nagrinėti Inspekcijai ir ar toks perdavimas reiškia teritorinio mokesčių administratoriaus prašymą leisti atlikti pareiškėjo pakartotinį mokestinį patikrinimą Taisyklių 45 punkto prasme. Inspekcijos Sprendimas Nr. (21.3-32-3)-R-4102 yra visiškai nepagrįstas, jame nėra nurodytos jokios faktinės aplinkybės, lėmusios sprendime išvardintų teisės normų taikymą, nėra atliktas pareiškėjo nurodytų faktinių aplinkybių vertinimas.

3. Atsakovas Inspekcija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) yra konstatavęs, kad MAĮ 118 straipsnio paskirtis yra nustatyti mokesčių administratoriaus teisę atlikti pakartotinį patikrinimą, apribojant jo galimybę bloginti mokesčių mokėtojo padėtį, todėl pareiškėjo prašymas inicijuoti pakartotinį patikrinimą pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Mokesčių mokėtojo teisė inicijuoti mokesčių administratoriaus priimtų ir nustatytais terminais neapskųstų sprendimų peržiūrėjimą bei galimų klaidų ištaisymą galima MAĮ 160 straipsnyje nustatyta proceso atnaujinimo tvarka.

MAĮ 160 straipsnyje įtvirtinta mokesčių mokėtojo teisė paduoti prašymą atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą. Atnaujinus procesą, mokestinis ginčas nagrinėjamas iš naujo sprendimą dėl proceso atnaujinimo priėmusioje institucijoje pagal MAĮ IX skyriuje nustatytas taisykles. Vienas iš sprendimų, kurį mokestinius ginčus nagrinėjanti institucija gali priimti, ir yra pavedimas atlikti pakartotinį mokesčių mokėtojo patikrinimą (MAĮ 154 str. 4 d. 5 p.). Taigi MAĮ 160 straipsnio 3 dalis eksplicitiškai įtvirtina mokesčių mokėtojo teisę pateikti prašymą atnaujinti procesą, o MAĮ 118 straipsnyje įstatymų leidėjas tokios teisės mokesčių mokėtojui nenustatė.

Be to, MAĮ 160 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta, kad prašymas dėl proceso atnaujinimo negali būti paduodamas, jeigu nuo sprendimo, kuris nebuvo apskųstas, apskundimo termino pabaigos praėjo daugiau kaip 5 metai, o MAĮ 118 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta 10 metų taisyklė. Todėl aiškinant, kad naujai paaiškėjus aplinkybėms, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokestinio ginčo nagrinėjimo metu, mokesčių mokėtojas, gali pateikti prašymą atlikti pakartotinį patikrinimą ir pagal MAĮ 118 straipsnį ir / arba pagal MAĮ 160 straipsnį, mokesčių mokėtojas teikdamas prašymą pagal MAĮ 118 straipsnį įgytų pranašumą prieš tą mokesčių mokėtoją, kuris teiktų prašymą pagal MAĮ 160 straipsnį.

Be to, pareiškėjas, vadovaudamasis aukščiau nurodytomis naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis bei MAĮ 160 straipsniu, 2016 m. balandžio 8 d. jau kreipėsi į Inspekciją bei prašė atnaujinti prašymo dėl Vilniaus AVMI sprendimo padavimo terminą, mokestinio ginčo bylos procesą, tačiau jo prašymas tenkintas nebuvo. Pareiškėjas tokio sprendimo neskundė.

II. 4. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. vasario 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad: Vilniaus AVMI 2014 m. gegužės 8 d. patikrinimo aktu Nr. (4.65)FR-0682-349 pareiškėjui apskaičiavo 112 810 Lt PVM, kuris susidarė pareiškėjui pardavus Žemės sklypą su pastatu R. S. už 750 000 Lt pagal Pirkimo–pardavimo sutartį; Vilniaus AVMI 2014 m. liepos 23 d. Sprendimu Nr. (4.65)FR-0682-438 minėtą patikrinimo aktą patvirtino ir papildomai pareiškėjui apskaičiavo 38 577,80 Lt PVM delspinigių bei skyrė 33 843 Lt PVM baudą; Lietuvos apeliacinis teismas 2014 m. spalio 17 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-126/2014 Pirkimo–pardavimo sutartį pripažino negaliojančia nuo sudarymo momento ir nusprendė taikyti restituciją;

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015 m. gegužės 25 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-371-684/2015 Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartį paliko nepakeistą; pareiškėjas 2016 m. vasario 29 d. prašymu kreipėsi į Inspekciją, informavo apie Lietuvos apeliacinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis ir prašė panaikinti Vilniaus AVMI nustatytą mokestinę prievolę bei pareiškėjui priklausančio turto areštą; Vilniaus AVMI 2016 m. kovo 25 d. raštu pareiškėją informavo, kad mokestiniams ginčams yra privaloma ikiteisminė jų nagrinėjimo procedūra, MAĮ 160 straipsnyje nustatyta tvarka pareiškėjas dėl prašymo panaikinti Vilniaus AVMI nustatytą mokestinę prievolę gali centriniam mokesčių administratoriui pateikti prašymą atnaujinti mokestinio ginčo nagrinėjimo procesą, o turto areštas gali būti panaikintas tik išnykus turto arešto taikymo pagrindams; pareiškėjas 2016 m. balandžio 8 d. kreipėsi į Vilniaus AVMI, vadovaudamasis MAĮ 145 straipsnio 1 dalimi, 147 straipsniu, 160 straipsniu, prašė atnaujinti skundo dėl Vilniaus AVMI Sprendimo Nr. (4.65)-FR0682-438 padavimo terminą ir mokestinio ginčo bylos procesą bei panaikinti Vilniaus AVMI Sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-438 nustatytą mokestinę prievolę ir pareiškėjui priklausančio turto areštą;

Inspekcija 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 68-121 pareiškėjo 2016 m. balandžio 8 d. prašymo netenkino; pareiškėjas Inspekcijos 2016 m. gegužės 13 d. sprendimo Nr. 68-121 teismui neskundė, tačiau Vilniaus AVMI 2016 m. birželio 9 d. pateikė prašymą dėl pakartotinio patikrinimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, vadovaudamasis MAĮ 6 straipsniu, 8 straipsniu, 118 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 101 straipsnio 2 dalimi, prašė atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių bei panaikinti Vilniaus AVMI Sprendimu Nr. (4.65)-FR0682-438 nustatytą mokestinę prievolę bei pareiškėjui priklausančio turto areštą;

Inspekcija 2016 m. birželio 30 d. Sprendimu Nr. (21.3-32-3)-R-4102 pareiškėjo 2016 m. birželio 9 d. prašymo taip pat netenkino, motyvuodama tuo, kad MAĮ 118 straipsnyje yra nustatyti apribojimai atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir nėra nustatyta galimybė jį atlikti mokesčių mokėtojo prašymu dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių.

6. Įvertinęs MAĮ 118 straipsnio ir 160 straipsnio nuostatas, pirmosios instancijos teismas darė išvadą, kad mokesčių mokėtojo iniciatyva įsiteisėjusių ir teismui neapskųstų sprendimų, priimtų mokestinių ginčų bylose, peržiūrėjimas galimas tik tenkinus mokesčių mokėtojo prašymą dėl proceso atnaujinimo, o mokesčių administratoriaus iniciatyva – tik jam pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 1–4 punktuose nustatytus pagrindus priėmus sprendimą dėl pakartotinio patikrinimo atlikimo. Taigi MAĮ 118 straipsnis nėra skirtas asmenų prašymams inicijuoti pakartotinį patikrinimą spręsti. Teismas pažymėjo, kad MAĮ 118 straipsnio 1 dalis nustato teisę, o ne pareigą mokesčių administratoriui priimti sprendimą dėl pakartotinio patikrinimo atlikimo, be kita ko, tuo atveju, kai paaiškėja naujos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams. Nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius jam suteikta teise atlikti pakartotinį patikrinimą nesinaudoja ir, nors atsakovui suteikta diskrecijos teisė dėl tokio sprendimo priėmimo, tačiau pareiškėjui manant, kad jo teisės yra pažeidžiamos, teismas turi spręsti, ar tokia diskrecijos teise atsakovas pasinaudojo tinkamai.

7. Teismo vertinimu, kadangi MAĮ 144 straipsnis suteikia mokesčių mokėtojui teisę apskųsti bet kurį mokesčių administratoriaus (jo pareigūno) veiksmą arba neveikimą, mokesčių administratoriui atsisakius atlikti pakartotinį patikrinimą pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą toks jo sprendimas, įvertinus, kad mokesčių mokėtojas turi savarankišką teisę iniciuoti įsiteisėjusių sprendimų, priimtų mokestinių ginčų bylose, peržiūrėjimą pateikdamas prašymą dėl proceso atnaujinimo, gali būti nuginčytas tik tuo atveju, jeigu pateikti įrodymai, kurie neabejotinai darytų įtaką ankstesnio patikrinimo rezultatams. Šiuo atveju tokie įrodymai tiek teismui, tiek mokesčių administratoriui buvo pateikti. Mokestinio patikrinimo metu pareiškėjui papildomai mokėtinas PVM buvo apskaičiuotas už nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), pardavimą R. S. už 750 000 Lt pagal Pirkimo–pardavimo sutartį, kuri įsiteisėjusia 2014 m. spalio 17 d. Lietuvos apeliacinio teismo nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-1261/2014 pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento ir Žemės sklypas su pastatu grąžintas pareiškėjo nuosavybėn, o R. S. iš pareiškėjo priteista 750 000 Lt. Nurodytos aplinkybės neabejotinai turi įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms, apskaičiuotoms pagal sandorio, pripažinto negaliojančiu nuo sudarymo momento, vertę.

8. Pirmosios instancijos teismas atkreipė dėmesį, kad MAĮ 118 straipsnio paskirtis yra apriboti mokesčių administratoriaus galimybę bloginti mokesčių mokėtojo padėtį, todėl esant MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam pagrindui, pagal kurį mokesčių administratorius galėtų inicijuoti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir taip galėtų pagerinti mokesčių mokėtojo padėtį, tokių veiksmų nesiėmimas laikytinas nesuderinamu su teisingumo principu, įtvirtintu MAĮ 8 straipsnio 3 dalyje.

III. 9. Atsakovas Inspekcija apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.

10. Apeliaciniame skunde atsakovas palaiko pirmosios instancijos teismui teiktame atsiliepime į pareiškėjo skundą išdėstytą poziciją. Papildomai nurodo, kad ginčas byloje kilo dėl MAĮ 118 straipsnio nuostatų taikymo, todėl pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės neabejotinai turi įtakos pareiškėjo mokestinėms prievolėms, apskaičiuotoms pagal sandorį, pripažintą negaliojančiu nuo sudarymo momento, išėjo už ginčo ribų. Teismas pats įvertino aplinkybių įtaką patikrinimo rezultatams, nors toks vertinimas priklauso mokesčių administratoriui. Atsakovas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad susiklosčiusioje situacijoje mokesčių administratorius netinkamai naudojasi jam MAĮ 118 straipsnyje suteikta diskrecijos teise. Šioje teisės normoje nėra nustatyta, kad mokesčių administratoriaus diskrecija gali būti nuginčyta ar sąlygota mokesčių mokėtojo pateiktų naujų dokumentų. Vadovaujantis MAĮ 118 straipsniu, nėra teisinio pagrindo tenkinti pareiškėjo prašymą atlikti pakartotinį patikrinimą, o klausimas dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių spręstinas pagal MAĮ 160 straipsnį. Priešingas aiškinimas reikštų, kad dėl pakartotinio patikrinimo sprendžiama pagal du skirtingus to paties mokesčių mokėtojo prašymus ir būtų sukuriama situacija, kad priimami keli privalomi tos pačios viešojo administravimo institucijos sprendimai iš esmės dėl to paties klausimo. Patenkinus pareiškėjo prašymą dėl pakartotinio patikrinimo būtų pažeistas teisėtumo principas, kadangi per platus valdymo institucijų kompetencijos aiškinimas yra negalimas bei pažeidžia įstatymo viršenybės principą. Be to, toks sprendimas prieštarautų objektyvumo principui, nes Inspekcijos sprendimas yra motyvuotas, aiškus ir pagrįstas konkrečiomis teisės aktų normomis.

11. Pareiškėjas A. I. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Pareiškėjas pakartotinai dėsto skunde pirmosios instancijos teismui nurodytas aplinkybes bei argumentus, papildomai nurodo, jog sprendimą pirmosios instancijos teismas priėmė objektyviai ir visapusiškai įvertinęs visas tarp šalių kilusio ginčo išsprendimui reikšmingas aplinkybes bei tinkamai pritaikęs aktualias teisės aktų nuostatas. Atsakovas nepagrįstai kvestionuoja, kad pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės vertintinos kaip naujos, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto taikymo prasme.

Inspekcija taip ir neatskleidžia, kuo pasireiškė pareiškėjo nurodytų aplinkybių vertinimas, kokios faktinės aplinkybės ir kokie teisės aktai nulėmė Inspekcijos išvadą, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo inicijuoti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pareiškėjas taip pat atkreipia dėmesį, kad, nors Taisyklių 43.3.1 punkte yra detalizuota mokesčių mokėtojo teisės teikti naujai paaiškėjusias aplinkybes forma, t. y. patikslinta deklaracija, tokia teisės akto formuluotė negali lemti, kad deklaracijų neteikę mokesčių mokėtojai (pareiškėjas nebuvo registruotas PVM mokėtoju, todėl PVM deklaracijų neteikė) negali mokesčių administratoriui teikti informacijos apie pasikeitusius mokesčių apskaičiavimui reikšmingus duomenis.

Pareiškėjas taip pat remiasi LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015 nustatytomis aplinkybėmis, iš kurių esą matyti, kad minėtoje byloje Inspekcija vertino mokesčių mokėtojo nurodytas naujai paaiškėjusias aplinkybes ir sprendė, ar jos yra pagrindas atnaujinti mokestinį patikrinimą. Atsiliepime į apeliacinį skundą pabrėžiama, kad Inspekcijos argumentai dėl mokesčių mokėtojo galimybės savo pažeistas teises ginti atnaujinus mokestinį ginčą, tik įrodo mokesčių administratoriaus nesąžiningą elgesį ir akivaizdų piktnaudžiavimą diskrecijos teise, kadangi pati Inspekcija 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 68-121 netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti mokestinį ginčą ir taip užkirto jam kelią savo pažeistas teises apginti pagal MAĮ 160 straipsnį bei pasinaudoti teismine gynyba.

Inspekcija apeliaciniame skunde dar kartą aptaria MAĮ 160 straipsnio nuostatas ir jų taikymą, nors pati nurodo, kad ginčas iš esmės yra kilęs dėl MAĮ 118 straipsnio nuostatų. Pareiškėjo įsitikinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo teigti, kad pirmosios instancijos teismas peržengė ginčo ribas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 12. Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl Inspekcijos Sprendimo Nr. (21.3-32-3)-R-4102, kuriuo netenkintas pareiškėjo prašymas dėl pakartotinio mokestinio patikrinimo atlikimo paaiškėjus naujoms aplinkybėms, teisėtumo ir pagrįstumo.

13. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, konstatavęs, jog nagrinėjamu atveju mokesčių administratorius MAĮ 118 straipsnyje jam suteikta teise atlikti pakartotinį patikrinimą nesinaudoja, o esant MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkte nurodytam pagrindui, pagal kurį mokesčių administratorius galėtų inicijuoti pakartotinį mokestinį patikrinimą ir pagerinti mokesčių mokėtojo padėtį, tokių veiksmų nesiėmimas laikytinas nesuderinamu su teisingumo principu.

14. Atsakovas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu nesutinka, savo apeliacinį skundą iš esmės grindžia argumentais, kad pakartotinio mokestinio patikrinimo atlikimas, vadovaujantis MAĮ 118 straipsnio nuostatomis, pagal mokesčių mokėtojo prašymą nėra galimas. Tokį patikrinimą galima atlikti tik pagal MAĮ 160 straipsnį inicijavus mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimą. Pareiškėjas dėl mokesčių administratoriaus sprendimo apskundimo termino ir mokestinio ginčo nagrinėjimo atnaujinimo yra kreipęsis į Inspekciją, tačiau jo prašymas buvo netenkintas. Inspekcijos sprendimo netenkinti pareiškėjo prašymo atnaujinti mokestinį ginčą pareiškėjas nustatyta tvarka neskundė.

15. Vadovaujantis ABTĮ 140 straipsnio 1 dalimi, šioje byloje priimtas pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumas ir teisėtumas tikrinamas neperžengiant apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, nurodytos ABTĮ 140 straipsnio 2 dalyje, t. y. aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos.

16. Pareiškėjas ir atsakovas iš esmės nesutaria dėl MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto normos taikymo. Šioje normoje nustatyta, kad mokesčių administratorius neturi teisės pakartotinai tikrinti mokesčių mokėtojo dėl to paties mokesčio už tą patį mokestinį laikotarpį, jei buvo priimtas atitinkamas mokesčių administratoriaus sprendimas, pagal kurį mokesčių mokėtojui naujai apskaičiuojamas ir nurodomas sumokėti mokestis ir (arba) su juo susijusios sumos, arba patikrinimo rezultatai buvo patvirtinti patikrinimo pažyma. Ši nuostata netaikoma paaiškėjus naujų aplinkybių, kurios nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui ir kurios gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams.

17. Pareiškėjo įsitikinimu, pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą mokesčių administratorius pakartotinį mokestinį patikrinimą gali atlikti tiek savo iniciatyva, tiek mokesčių mokėtojo prašymu. Inspekcija teigia, kad pakartotinį mokesčio mokėtojo mokestinį patikrinimą jo prašymu mokesčių administratorius gali atlikti tik atnaujinus mokestinio ginčo bylos procesą, t. y. MAĮ 160 straipsnyje nustatyta tvarka.

18. Aiškindamas MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostatas, LVAT yra konstatavęs, jog MAĮ 118 straipsnio paskirtis yra nustatyti mokesčių administratoriaus teisę atlikti pakartotinį patikrinimą, apribojant jo galimybę bloginti mokesčių mokėtojo padėtį, todėl pareiškėjo prašymas inicijuoti pakartotinį patikrinimą pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą yra neteisėtas ir nepagrįstas. Mokesčių mokėtojo teisė inicijuoti mokesčių administratoriaus priimtų ir nustatytais terminais neapskųstų sprendimų peržiūrėjimą bei galimų klaidų ištaisymą galima MAĮ 160 straipsnyje nustatyta proceso atnaujinimo tvarka (žr., pvz. 2012 m. liepos 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-1583/2012). Ši LVAT išvada nėra paneigta pareiškėjo atsiliepime į Inspekcijos apeliacinį skundą nurodytoje LVAT 2015 m. gruodžio 1 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015. Pareiškėjo minimoje byloje suformuluota teisės aiškinimo ir taikymo praktika nėra aktuali nagrinėjamai bylai, nes administracinių bylų faktinės aplinkybės ir ratio decidendi (lot. argumentas, kuriuo grindžiamas sprendimas) nesutampa. Administracinėje byloje Nr. A-2004-556/2015 ginčas buvo kilęs dėl su mokesčių administratoriumi sudaryto susitarimo dėl mokesčio ir su juo susijusių sumų dydžio peržiūrėjimo, o ne dėl MAĮ 118 straipsnio ir (ar) 160 straipsnio nuostatų taikymo.

19. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad MAĮ 160 straipsnyje nustatyta mokestinio ginčo bylos proceso atnaujinimo teise pareiškėjas naudojosi, tačiau, Inspekcijai 2016 m. gegužės 13 d. sprendimu Nr. 68-121 netenkinus pareiškėjo prašymo atnaujinti mokestinio ginčo bylos procesą, šio sprendimo teismui nustatyta tvarka neskundė, o pakartotinai kreipėsi į mokesčių administratorių prašydamas atlikti mokestinį patikrinimą pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, konstatuotina, jog pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad būtent Inspekcija apribojo jo teisę į teisminę gynybą. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, jog į teismą dėl tolimesnės savo teisių gynybos pareiškėjas nesikreipė savo pasirinkimu, t. y. pasirinko kitokį savo teisių gynimo būdą.

20. Skunde pirmosios instancijos teismui pareiškėjas taip pat akcentavo aplinkybę, kad Inspekcija pareiškėjo 2016 m. birželio 9 d. prašymą nagrinėjo formaliai, o skundžiamu Sprendimu Nr. (21.3-32-3)-R-4102 net nevertino pareiškėjo nurodytų naujai paaiškėjusių aplinkybių. Kaip minėta, tokiomis aplinkybėmis pareiškėjas laiko Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. spalio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-126/2014, kuria Pirkimo–pardavimo sutartis pripažinta negaliojančia nuo sudarymo momento. Pirmosios instancijos teismas šias aplinkybes laikė naujai paaiškėjusiomis aplinkybėmis, darančiomis įtaką ankstesnio pareiškėjo mokestinio patikrinimo rezultatams MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

21. LVAT savo praktikoje laikosi pozicijos, kad MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkto prasme naujomis aplinkybėmis yra laikomos tik tokios aplinkybės, kurios: 1) egzistavo pirminio mokestinio patikrinimo metu; 2) nebuvo ir negalėjo būti žinomos mokesčių administratoriui tiek atliekant mokestinį patikrinimą, tiek priimant sprendimą dėl patikrinimo akto patvirtinimo arba patvirtinant patikrinimo rezultatus patikrinimo pažyma, tiek mokestinio ginčo nagrinėjimo metu iki galutinio sprendimo mokestiniame ginče priėmimo, jeigu sprendimas dėl patikrinimo akto patikrinimo buvo apskųstas įstatymų nustatyta tvarka; 3) gali turėti įtakos ankstesnio patikrinimo rezultatams (žr., pvz., 2011 m. spalio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-2707/2011, 2013 m. kovo 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A602-371/2013).

22. Nagrinėjamu atveju pirminis pareiškėjo mokestinis patikrinimas buvo baigtas Vilniaus AVMI 2014 m. gegužės 8 d. surašius patikrinimo aktą Nr. (4.65)FR-0682-349 ir 2014 m. liepos 23 d. Sprendimu Nr. (4.65)FR-0682-438 patvirtinus patikrinimo aktu pareiškėjui apskaičiuotą mokestinę prievolę. Pareiškėjo mokestinio patikrinimo metu, taip pat priimant dėl jo sprendimus Lietuvos apeliacinio teismo nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-126/2014 dar nebuvo priimta. Vadinasi, pareiškėjo 2016 m. birželio 9 d. prašyme atlikti pakartotinį mokestinį patikrinimą nurodytos aplinkybės mokestinio patikrinimo, patikrinimo akto surašymo ir patvirtinimo metu neegzistavo, šios aplinkybės savo esme laikytinos ne naujai paaiškėjusiomis, o naujai atsiradusiomis, todėl neatitinka MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punkte nustatytos sąlygos.

23. Apibendrindama byloje nustatytas aplinkybes ir su jomis susijusį teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija daro išvadą, kad Inspekcija skundžiamu Sprendimu Nr. (21.3-32-3)-R-4102 pagrįstai atsisakė tenkinti pareiškėjo 2016 m. birželio 9 d. prašymą inicijuoti pakartotinį pareiškėjo mokestinį patikrinimą pagal MAĮ 118 straipsnio 1 dalies 4 punktą. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo naikinti šį Inspekcijos sprendimą bei įpareigoti atsakovą A. I. 2016 m. birželio 9 d. prašymą nagrinėti iš naujo. Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes, surinktus įrodymus bei netinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą, todėl Inspekcijos apeliacinis skundas yra tenkinamas – skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas naikinamas ir priimamas naujas sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Atsakovo Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos apeliacinį skundą tenkinti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. vasario 27 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą.

Pareiškėjo A. I. skundą atmesti.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Rytis Krasauskas