2016-04-06 Nr. AB-7651-3-61-3-01822-2014-3 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-722-525/2016

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01822-2014-3

Procesinio sprendimo kategorija 12.3; 12.3.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 6 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės, teismo posėdyje rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą atsakovams valstybės įmonei Registrų centras ir valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialui, trečiajam suinteresuotam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei prekybos centrui „Taksi“ dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas akcinė bendrovė „Swedbank“ (toliau – ir pareiškėjas, bankas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydamas: 1) panaikinti Valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centras Vilniaus filialo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. VILRS-51; 2) panaikinti VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. csprl-43; 3) įpareigoti VĮ Registrų centras Vilniaus filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro sklypo registro Nr. (duomenys neskelbtini) 7.1 punkte įregistruotą juridinį faktą apie sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį (b. l. 1–4, 19–22).

Paaiškino, kad A. T., užtikrindamas banko jam suteikto kredito grąžinimą bei kitų prievolių pagal kredito sutarties įvykdymą, be kito turto, hipotekos lakštu įkeitė 0,9399 ha ploto žemės sklypą (unikalus Nr. (duomenys neskelbtini)), esantį Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k.

2009 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta šio sklypo pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu Nekilnojamojo turto registre (toliau – ir Registras) (sklypo registro Nr. (duomenys neskelbtini) 7.1 punktas) buvo įregistruotas juridinis faktas apie sudarytą sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, o sklypo pirkėja – uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) Prekybos centras „Taksi“.

A. T. nevykdant įsipareigojimų pagal su pareiškėju sudarytą kredito sutartį, sutartis buvo nutraukta ir pradėtas priverstinis skolos išieškojimas ir įkeisto sklypo pardavimas iš varžytinių. Sklypo varžytynėse parduoti nepavyko, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CK) 702 ir 722 straipsniais, antstolis 2013 m. balandžio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0179/01246-4P perdavė sklypą išieškotojui – pareiškėjui.

Taigi, nuo 2013 m. balandžio 26 d. pareiškėjas tapo teisėtu sklypo savininku. VĮ Registrų centras Vilniaus filialas atsisakė išregistruoti juridinį faktą apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį tarp A. T. ir UAB Prekybos centro „Taksi“.

Pareiškėjas nurodė, kad 2013 m. balandžio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktas patvirtina, kad juridinis faktas pasibaigė, kadangi pareiškėjui perėmus nuosavybėn žemės sklypą, įregistruotas juridinis faktas apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį nebeturi jokios teisinės galios ir teisėtas sklypo savininkas nuo minėto akto pasirašymo momento yra pareiškėjas, todėl visos iki tol sudarytos sutartys dėl sklypo nuosavybės teisės perleidimo nebeteko juridinės galios.

Atsakovai VĮ Registrų centras ir VĮ Registrų centro Vilniaus filialas atsiliepime į skundą prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 35–36).

Paaiškino, kad išregistruoti juridinį faktą apie sudarytą sandorį (šiuo atveju sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kuria keičiasi nuosavybės teisių turėtojas) teritorinis registratorius gali nustatęs Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto registro įstatymo (toliau – Nekilnojamojo turto registro įstatymas) 16 straipsnio 3 dalyje nustatytą pagrindą. Ši specialioji norma įtvirtina, kad juridinis faktas apie sudarytą sandorį, kurio pagrindu keičiasi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą turėtojas, išregistruojamas, kai registre įregistruojama asmens nuosavybės teisė, atsiradusi tuo pačiu pagrindu. Centrinis registratorius iš pareiškėjo pateiktų dokumentų tokio pagrindo nenustatė. Pareiškėjo pateikti dokumentai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad įregistruotas juridinis faktas (pirkimo-pardavimo sutartis) yra nebeaktualus, pasibaigęs ar netekęs juridinės galios.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 19 d. sprendimu pareiškėjo „Swedbank“ AB skundą tenkino iš dalies – panaikino VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. VILRS-51; panaikino VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. csprl-43; įpareigojo VĮ Registrų centras Vilniaus filialą priimti naują sprendimą, likusią skundo dalį atmetė.

Pažymėjo, kad ginčas byloje kilo dėl to, ar VĮ Registrų centras Vilniaus filialas teisėtai ir pagrįstai atsisakė išregistruoti juridinį faktą – Nekilnojamojo turto registro sklypo registro Nr. (duomenys neskelbtini) duomenų banko išrašo 7.1 punkte įregistruotą sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.

Nagrinėjamoje byloje nustatė, kad 2009 m. balandžio 9 d. buvo sudaryta šio sklypo (sklypo registro Nr. (duomenys neskelbtini)) pirkimo–pardavimo sutartis, kurios pagrindu 2009 m. balandžio 9 d. Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruotas juridinis faktas apie sudarytą sklypo pirkimo-pardavimo sutartį, kurio pirkėja – UAB Prekybos centras „Taksi“ (b. l. 94–99).

Taip pat nustatė, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas, kad A. T. hipotekos lakštu įkeitė „Swedbank“ AB 0,9399 ha ploto žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį adresu Vilniaus m. sav., (duomenys neskelbtini) k. (b. l. 55–56, 103).

Pažymėjo, kad A. T. nevykdant įsipareigojimų pagal su banku sudarytą kredito sutartį, kurios įvykdymui užtikrinti bankui jis buvo įkeitęs minėtą žemės sklypą, bankas nutraukė kredito sutartį ir Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, parduodant įkeistą sklypą iš varžytinių (b. l. 6–7).

Sklypo varžytinėse parduoti nepavyko, todėl vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 702 ir 722 str., antstolis 2013 m. balandžio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktu Nr. 0179/01246-4P perdavė sklypą išieškotojui – bankui (b. l. 8).

Vadovavosi Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 3 dalimis ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. balandžio 23 d. nutarimu Nr. 379 patvirtintų Nekilnojamojo turto registro nuostatų (toliau – ir Nekilnojamojo turto registro nuostatai) 102 punktu.

Iš Nekilnojamojo turto registro išrašo nustatė, jog įrašo, kad ginčo sklypo savininku minėtos pirkimo-pardavimo sutarties pagrindu būtų tapusi UAB Prekybos centras „Taksi“, Nekilnojamojo turto registre nėra. Padarė išvadą, kad žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis neįsigaliojo, nes pirkėjas neatsiskaitė sutartyje nustatytais terminais, t. y. neįvykdė prisiimto pagal sutartį įsipareigojimo, todėl sutartis buvo vienašališkai nutraukta.

Teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, konstatavo, kad VĮ Registrų centras Vilniaus filialas nepagrįstai atsisakė išregistruoti juridinį faktą – Nekilnojamojo turto registro sklypo registro Nr. (duomenys neskelbtini) įregistruotą sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.

Rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.63 straipsnio 1 ir 6 dalimis bei CPK 702 straipsnio 1 dalimi ir aplinkybe, kad nuosavybės teisė perduota pareiškėjui 2013 m. balandžio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktu, bei padarė išvadą, jog turto perdavimo išieškotojui aktas yra dvišalis sandoris, kuris savo esme ir turiniu prilygintinas pirkimo-pardavimo sutarčiai.

Nusprendė, kad nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas iš esmės nesiskiria nuo nurodytojo žymoje. Atkreipė dėmesį, kad pagal pirkimo-pardavimo sutartį Registre nebuvo įregistruota nuosavybės teisė į žemės sklypą, tačiau kadangi dokumentų vertinimas ir atitinkami išregistravimo veiksmai yra atsakovo diskrecijos teisė, teismas panaikino ginčijamus sprendimus ir įpareigojo jį priimti naują sprendimą.

III. Atsakovas VĮ Registrų centras Vilniaus filialas pateikė apeliacinį skundą (b. l. 125–128), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo dalį, kuria teismas patenkino pareiškėjo skundą, ir toje dalyje priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovas taip pat prašo priteisti bylinėjimosi išlaidas – sumokėtą žyminį mokestį.

Atsakovo teigimu, pirmosios instancijos teismas savo išvadų nepagrindė įstatymais ir neteisingai pritaikė materialinės teisės normas. Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas turėjo nustatyti, ar VĮ Registrų centras Vilniaus filialas teisėtai ir pagrįstai atsisakė Žemės sklypo registro įraše Nr. (duomenys neskelbtini) (Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašo 7.1 p.) išregistruoti juridinį faktą apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį bei, ar „Swedbank“AB prašymu išregistruodamas minėtą juridinį faktą, nebūtų viršijęs savo kompetencijos ir nebūtų pažeidęs UAB Prekybos centras „Taksi“ teisių.

Pažymi, kad juridinis faktas apie hipoteką 2014 m. sausio 28 d. buvo išregistruotas 2014 m. sausio 27 d. Hipotekos registro pranešimo apie hipotekos išregistravimą Nr. 20120140005826 pagrindu ir duomenys apie šį juridinį faktą Registre šiuo metu pažymėti kaip archyviniai.

Teigia, jog teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Žemės sklypo pirkimo-pardavimo sutartis neįsigaliojo, nes pirkėjas neatsiskaitė sutartyje nustatytais terminais, t. y. neįvykdė prisiimto pagal sutartį įsipareigojimo, todėl sutartis buvo vienašališkai nutraukta. Nurodo, jog aplinkybė, kad Registre UAB Prekybos centro „Taksi“ nuosavybės teisės į Žemės sklypą nebuvo įregistruotos, nėra pagrindas sutikti su teismo teiginiais, kad pirkimo-pardavimo sutartis neįsigaliojo ar buvo vienašališkai nutraukta (nes Vilniaus filialui nepateikti jokie nutraukimą patvirtinantys dokumentai), nes teisinė registracija atlieka tik teisių paviešinimo funkciją, t. y. pagal savo teisinę reikšmę ji nesukuria teisės ir negali paneigti kitais pagrindais atsirandančios teisės. Registro tvarkytojas tiria teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas. Nagrinėjamu atveju konstatavimas, kad pirkėjas neįvykdė pagal pirkimo-pardavimo sutartį prisiimto įsipareigojimo, todėl sutartis buvo vienašališkai nutraukta, yra vertinamųjų faktų nustatymas, kurio Registro tvarkytojas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje nustatytais principais neturi teisės atlikti ir neatlieka.

Nurodo, kad nagrinėdamas ginčą, teismas netinkamai taikė Nekilnojamojo turto registro įstatymo ir jo įgyvendinimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatas, nustatančias Registro tvarkytojo kompetenciją. Pareiškėjas teigdamas, kad Turto perdavimo išieškotojui aktu jai įgijus nuosavybės teisę į Žemės sklypą pirkimo-pardavimo sutartis, kurios pagrindu UAB Prekybos centras „Taksi“ įgijo nuosavybės teisę į Žemės sklypą, neteko galios, iš esmės ginčija notariškai patvirtintos pirkimo-pardavimo sutarties sudarymo faktą, šios sutarties juridinę galią, tačiau Registro tvarkytojui nesuteikta teisė spręsti tokio pobūdžio klausimų, nes tai yra išimtinai teismo kompetencija.

Pabrėžia, kad teismo padarytą išvadą, jog pirkimo-pardavimo sutartis jos šalims neįsigaliojo, paneigia CK nuostatos, reglamentuojančios pirkimo-pardavimo sutarčių sudarymą, įsigaliojimą, pripažinimą negaliojančiomis ir pan. bei minėta pirkimo-pardavimo sutartis, iš kurios matyti, kad šalys susitarė dėl esminių sutarties sąlygų - kitam asmeniui perleisti daiktinę teisę; Žemės sklypas ir nuosavybės teisė į jį UAB Prekybos centrui „Taksi“ perėjo šios sutarties pasirašymo ir patvirtinimo momentu (pirkimo-pardavimo sutarties 3.1 p.).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 3 dalies bei Nekilnojamojo turto registro nuostatų 102 punkto nuostatas, reglamentuojančias juridinio fakto apie sudarytą sandorį išregistravimą. Teismo išvada, kad „Swedbank“ AB nuosavybės teisės atsiradimo pagrindas - Turto perdavimo išieškotojui aktas - iš esmės nesiskiria nuo nurodytojo žymoje, yra visiškai neteisinga ir nepagrįsta. Pažymi, kad nagrinėjamu atveju „Swedbank“ AB nuosavybės teisė į Žemės sklypą Registre buvo įregistruota kitu teisiniu pagrindu. Teismas plečiamai aiškindamas teisės normų nuostatas ir VĮ Registrų centras teikiamus dokumentus, nepagrįstai priskyrė VĮ Registrų centras Vilniaus filialo diskrecijai nuspręsti, kad Turto perdavimo išieškotojui aktas turi būti prilygintas konkrečiai pirkimo-pardavimo sutarčiai ir, kad pirkimo-pardavimo sutartis neįsigaliojo, todėl tai yra pagrindas juridinio fakto apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį išregistravimui.

Nurodo, kad Registro paskirtis yra oficialios ir patikimos informacijos teikimas visiems suinteresuotiems asmenims, todėl tam tikri, su atitinkamu šiame Registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu sietini, teisinių santykių pokyčiai, jeigu jie specialiai nėra aptarti įstatyme, negali būti pripažinti pagrindu keisti Registre esančius duomenis.

Teigia, kad pareiškėjo pateikti dokumentai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad įregistruotas juridinis faktas apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį tarp A. T. ir UAB Prekybos centro „Taksi“ yra neaktualus, pasibaigęs ar netekęs galios, todėl nagrinėjamu atveju atsakovas neturėjo teisinio pagrindo išregistruoti juridinį faktą apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį pareiškėjo prašymu, kuris nepateikė dokumentų, patvirtinančių šios sutarties nutraukimą ar pasibaigimą. Atsakovo nuomone, ginčas dėl pirkimo-pardavimo sutarties galiojimo (kaip ginčas dėl teisės) turėtų būti sprendžiamas bendrosios kompetencijos teisme.

Atsiliepime į apeliacinį skundą pareiškėjas „Swedbank“AB prašo apeliacinio skundo netenkinti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistu.

Pažymi, kad 2013 m. balandžio 26 d. Turto perdavimo aktas atitinka Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnyje nurodytą dokumento, patvirtinančio, tiek, kad juridinis faktas pasibaigė, tiek kad pasikeitė nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą turėtojas, sąvoką. Nurodo, kad Bankui perėmus nuosavybėn Sklypą (įgijus nuosavybės teisę į Sklypą teismo sprendimų vykdymo nustatyta tvarka), nei įregistruotas juridinis faktas ir žyma apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį nebeturi jokios teisinės galios ir teisėtas Sklypo savininkas nuo Turto perdavimo akto pasirašymo momento yra „Swedbank“ AB.

Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai kompleksiškai įvertino byloje surinktus dokumentus, jų juridinę galią bei jų sukeliamas teisines pasekmes.

Remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. AS442-589/2010 ir pažymi, kad registro tvarkytojui įregistravus nuosavybės teisės į Sklypą savininko pasikeitimą, Turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu, nors tuo metu registre buvo įregistruotas įrašas apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį, kartu su nuosavybės teisės į Sklypą savininko pasikeitimo įregistravimu turėjo būti panaikinti ir juridinis faktas bei žyma apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį.

Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovas VĮ Registrų centras nurodo, kad sutinka su atsakovo Valstybės įmonės Registrų centras Vilniaus filialo apeliaciniu skundu ir jo argumentais bei prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotai teismų praktikai, kad viešojo administravimo subjektas turi tik tuos įgaliojimus, kurie jam konkrečiai suteikti, plečiamas kompetencijos aiškinimas – negalimas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 21 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A14-1166/2005; 2012 m. gegužės 7 d. sprendimas administracinėje byloje A502-1295/2012); nekilnojamojo turto registro tvarkytojas nėra kompetentingas spęsti dėl sandorių galiojimo civilinės teisės prasme (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. birželio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-2253/2011; 2012 m. vasario 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-395/2012); būtent nekilnojamojo turto registro įstatymo, o ne civilinės teisės normos yra tos, kuriomis turi vadovautis registro tvarkytojas ir bylą sprendžiantis teismas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 13 d. sprendimas Nr. A720-602/2015); registro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą ir išviešinimas, t. y. VĮ Registrų centras veiklą reglamentuojantys įstatymai nesuteikia teisės vertinti pateiktų dokumentų teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011) ir kt.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2014 m. sausio 8 d. sprendimo Nr. VILRS-51 ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. cspr1-43, teisėtumo ir pagrįstumo.

Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisija, išnagrinėjusi pareiškėjo skundą dėl VĮ Registrų centras Vilniaus filialo sprendimo, kuriuo filialas netenkino prašymo išregistruoti juridinį faktą apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl ginčo žemės sklypo, pastarąjį sprendimą pakeitė, nurodydama, kad pareiškėjo prašymą išregistruoti juridinį faktą apie sudarytą pirkimo-pardavimo sutartį dėl žemės sklypo atsisakytina tenkinti, kadangi nepakeiktas dokumentas, patvirtinantis juridinio fakto pasibaigimą, o dėl to įstatymai nenumato galimybės juridinio fakto išregistruoti registre (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 str. 2 ir 3 d., 29 str. 2 ir 7 p.).

Iš bylos medžiagos matyti, kad A. T., užtikrindamas suteikto kredito grąžinimą, hipotekos lakštu įkeitė AB „Swedbank“, be kita ko, žemės sklypą unikalus Nr. (duomenys neskelbtini). Šis juridinis faktas įregistruotas Nekilnojamo turto registre.

2009 m. balandžio 9 d. A. T. ir UAB Prekybos centras „Taksi“ sudarė to paties sklypo pirkimo-pardavimo sutartį. Šis juridinis faktas taip pat įregistruotas Nekilnojamojo turto registre.

A. T. nevykdant įsipareigojimų pagal su banku sudarytą kredito sutartį, bankas nutraukė kredito sutartį ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. gegužės 17 d. nutartimi buvo pradėtas priverstinis skolos išieškojimas, parduodant įkeistą sklypą iš varžytynių.

Sklypo varžytynėse parduoti nepavykus, vadovaujantis Civilinio proceso kodekso 702 ir 722 straipsniais, antstolis 2013 m. balandžio 26 d. Turto perdavimo išieškotojui aktu perdavė ginčo sklypą išieškotojui AB „Swedbank“. Pareiškėjo nuosavybės teisė į aptariamą žemės sklypą yra įregistruota Nekilnojamojo turto registre.

Pareiškėjas iš esmės siekia, kad Nekilnojamojo turto registre būtų panaikinta žyma apie juridinį faktą – tarp A. T. ir UAB Prekybos centras „Taksi“ sudarytą ginčo sklypo pirkimo-pardavimo sutartį.

Nekilnojamojo turto registre įregistruotų daiktinių teisių į nekilnojamąjį daiktą ir juridinių faktų išregistravimą reglamentuoja Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnis. Tiek, kiek aktualu šios bylos kontekste, šis straipsnis numato, kad Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad juridinis faktas pasibaigė. Įregistruoti juridiniai faktai, susiję su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais, išregistruojami atitinkamo nekilnojamojo daikto registro įraše panaikinant žymą (2 d.). Žyma apie sudarytą sandorį ar priimtą sprendimą, kurio pagrindu keičiasi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą turėtojas, panaikinama, kai nekilnojamojo turto registre įregistruojama asmens nuosavybės teisė, atsiradusi tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir žyma (3 d.).

To paties įstatymo 29 straipsnis numato, kad Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas atsisako įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus, jeigu prašymo nagrinėjimo metu nustatoma nors viena iš šių aplinkybių: 1) asmenys, padavę prašymą, neturėjo teisės jį paduoti; 2) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, neatitinka šio įstatymo reikalavimų; 3) dokumento, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, forma neatitinka įstatymų ar sandorio šalių nustatytos formos; 4) dokumentas, kurio pagrindu prašoma atlikti registraciją, yra panaikintas, pripažintas neteisėtu ar kitokiu būdu pripažintas netekusiu galios; 5) nesumokėtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo nustatytas registravimo mokesčio avansas; 6) prašyme ar Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateiktame dokumente nėra Nekilnojamojo turto registro nuostatuose numatytų duomenų, būtinų nekilnojamajam daiktui bei daiktinių teisių į jį įgijėjams identifikuoti; 7) įstatymai nenumato galimybės prašomas įregistruoti daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus ar juridinius faktus registruoti nekilnojamojo turto registre; 8) Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui pateikto dokumento duomenys apie nekilnojamąjį daiktą nesutampa su į nekilnojamojo turto kadastrą įrašytais duomenimis apie tą nekilnojamąjį daiktą; 9) jau yra priimtas Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimas atsisakyti (sprendimo priėmimą atidėti) įregistruoti tas pačias daiktines teises į nekilnojamąjį daiktą, šių teisių suvaržymus, juridinius faktus tų pačių dokumentų pagrindu.

Be paminėtų teisės normų, nagrinėjamam ginčui aktuali ir teismų praktika dėl duomenų apie sklypus tvarkymo Nekilnojamojo turto registre. Joje pažymima, kad nekilnojamojo turto registro tvarkytojo funkcijos apsiriboja duomenų iš jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą perkėlimu į tvarkomą registrą (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-422/2010). Nekilnojamojo turto registro tvarkytojas, įrašydamas naujus registro duomenis arba panaikindamas (pakeisdamas) esamus, neturi teisės daryti savarankiškų išvadų, aiškindamas arba interpretuodamas pateiktų dokumentų turinį. Jis nesprendžia ginčų tarp suinteresuotų asmenų dėl pačios daiktinės teisės, jos turinio. Nekilnojamojo turto registro tvarkytojui įstatymas nesuteikia teisės vertinti jam pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį daiktą teisėtumo, nustatyti daiktines teises, jeigu jos eksplicitiškai nėra įtvirtintos pateiktuose dokumentuose (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1312/2014, 2012 m. spalio 18 d. nutartis administra­cinėje byloje Nr. A520-2976/2012; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011). Neaiškumų sandorio šalių materialiniuose teisiniuose santykiuose vertinimas neįeina į teritorinio registratoriaus kompetenciją (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-233/2012). Nuosavybės teisės įregistravimo privalomumas suponuoja registravimo funkciją vykdančiai institucijai bendro pobūdžio pareigą prieš registruojant nuosavybės teises patikrinti nuosavybės įgijimo ar perėjimo kitam asmeniui pagrindą, o kilus abejonių, atsisakyti atlikti registravimą. Taigi nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija tiria nuosavybės teisių įgijimo (pasikeitimo, pasibaigimo) teisinį pagrindą, jo įforminimą, tačiau nekonstatuoja vertinamųjų faktų, kurie yra teisminio nagrinėjimo dalykas (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 6 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A502-319/2014; 2013 m. rugsėjo 16 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1383/2013; 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520-2303/2012).

Administracinių teismų atliekamos minėtų subjektų veiklos kontrolės apimties kontekste, taip pat pažymėtina, jog spręsdamas ginčus dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo priimtų sprendimų dėl daiktų, daiktinių teisių, su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijusių juridinių faktų registravimo Nekilnojamojo turto registre, administracinis teismas tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus. Tačiau administracinis teismas nevertina, kokias civilines teisines pasekmes sukelia dokumentai, kurių pagrindu yra atliekamas daiktų, daiktinių teisių, su nekilnojamaisiais daiktais, daiktinėmis teisėmis į juos ir šių teisių suvaržymais susijusių juridinių faktų registravimas Nekilnojamojo turto registre (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. kovo 24 d. nutartis adminis­tracinėje byloje Nr. A442-948/2011).

Nekilnojamojo turto registro įrašai daromi kitų kompetentingų subjektų išduotų pirminių dokumentų, išvardytų Nekilnojamojo turto registro įstatymo 22 straipsnyje, pagrindu (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; 2013 m. vasario 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-172/2013). Administracinių teismų praktikoje taip pat ne kartą pasisakyta, kad asmenų teises ar pareigas sukuria civiliniai sandoriai, administraciniai aktai ar kiti juridiniai faktai, su kuriais siejamas atitinkamų teisių ar pareigų atsiradimas, o įregistravimo ar išregistravimo nekilnojamojo turto registre aktais pagal registro tvarkytojui pateiktus dokumentus yra tik užfiksuojama jau esanti teisinių santykių būklė (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-233/2012; 2010 m. rugsėjo 24 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS442-589/2010).

Taigi, minėta, ginčas byloje iš esmės kilo dėl Nekilnojamojo turto registro tvarkytojo atsisakymo panaikinti žymą apie juridinį faktą – pirkimo-pardavimo sutartį tarp A. T. ir UAB Prekybos centras „Taksi“. Byloje nėra ginčo dėl pastarosios sutarties sudarymo fakto, taip pat dėl to, jog žyma apie ją registro tvarkytojo padaryta teisėtai ir pagrįstai. Reikalavimą dėl šios žymos panaikinimo pareiškėjas grindžia Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata, jog Nekilnojamojo turto registre įregistruotas juridinis faktas išregistruojamas, jeigu pateikiami įstatymų nustatyti dokumentai, patvirtinantys, kad juridinis faktas pasibaigė. Juridinio fakto (pirkimo-pardavimo sutarties) pasibaigimą pareiškėjas sieja su Civilinio proceso kodekso 702 ir 722 straipsnių pagrindu antstolio išduotu 2013 m. balandžio 26 d. turto perdavimo išieškotojui aktu.

Teisėjų kolegija nurodo, jog CPK 722 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu antrosios varžytynės paskelbtos neįvykusiomis dėl to, kad jose nedalyvavo nė vienas varžytynių dalyvis (šio Kodekso 717 straipsnio 1 punktas), antstolis išieškotojui pasiūlo pasiimti neparduotą turtą už neįvykusiose antrosiose varžytynėse skelbtą pradinę parduodamo turto kainą, laikantis šio Kodekso 720 straipsnio 1 dalyje nustatytos sąlygos. Pagal CPK 702 straipsnį, išieškotojui, pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra, turtas perduodamas surašant Sprendimų vykdymo instrukcijoje nustatytos formos aktą, kuris yra nuosavybės teisę patvirtinantis dokumentas (1 d.). Jeigu yra kitų išieškotojų, turtas pareiškusiam norą pasiimti turtą natūra išieškotojui perduodamas po to, kai jis antstoliui sumoka pradinės parduodamo turto kainos ir apskaičiuotos jam tenkančios lėšų sumos skirtumą (2 d.). Nuo neparduoto iš varžytynių turto perdavimo išieškotojui akto pasirašymo momento laikoma, kad yra tinkamai įvykdyta pareiga perduoti turtą išieškotojui ir jam pereina nuosavybės teisė (3 d.).

Pasisakydama dėl pastarųjų teisės normų reikšmės nagrinėjamai bylai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad jos (nesant atitinkamų nuorodų Nekilnojamojo turto registro įstatyme) nekonkuruoja su Nekilnojamojo turto registro įstatymu ir tuo pačiu nedaro įtakos šio įstatymo reglamentuojamiems teisiniams santykiams, tiek kiek tai aktualu šioje byloje dėl registro tvarkytojo atsisakymo panaikinti žymą apie juridinį faktą – pirkimo-pardavimo sutartį, kai, kaip minėta, pareiškėjo nuosavybės teisė į ginčo sklypą Nekilnojamojo turto registre įregistruota, tai padaryta minėto Turto perdavimo išieškotojui akto pagrindu. Atitinkamai tai reiškia, kad Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 2 dalies nuostata apie juridinio fakto pasibaigimą negali būti tapatinama su turto perdavimo išieškotojui aktu. Be to, žymos Nekilnojamojo turto registre apie sudarytą sandorį, kurio pagrindu keičiasi nuosavybės teisės į nekilnojamąjį daiktą turėtojas, panaikinimui yra skirta speciali Nekilnojamojo turto registro įstatymo 16 straipsnio 3 dalies nuostata, pagal kurią tokia žyma panaikinama, kai Nekilnojamojo turto registre įregistruojama asmens nuosavybės teisė, atsiradusi tuo pačiu teisiniu pagrindu kaip ir žyma. Tai reiškia, kad kiti tokio pobūdžio žymų panaikinimo būdai administravimo tvarka nėra leidžiami. Tokia išvada darytina ir dėl to, jog Nekilnojamojo turto registro paskirtis yra oficialios ir patikimos informacijos teikimas visiems suinteresuotiems asmenims (Nekilnojamojo turto registro įstatymo 2, 4 str.). Todėl tam tikri, su atitinkamu šiame registre įregistruotu nekilnojamuoju daiktu sietini, teisinių santykių pokyčiai (jeigu jie specialiai nėra aptarti Nekilnojamojo turto registro įstatyme) negali būti pripažinti pagrindu keisti registre esančius duomenis (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A143-1191/2010).

Remdamasi išdėstytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pareiškėjo prašomi panaikinti VĮ Registrų centras Vilniaus filialo 2014 m. sausio 8 d. sprendimas Nr. VILRS-51, pakeistas VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 25 d. sprendimu Nr. cspr1-43, ir VĮ Registrų centras Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 25 d. sprendimas Nr. cspr1-43 yra teisėti ir pagrįsti, todėl jų naikinti nėra teisinio pagrindo. Taip pat nėra pagrindo tenkinti išvestinio skundo reikalavimo įpareigoti VĮ Registrų centras Vilniaus filialą išregistruoti iš Nekilnojamojo turto registro 7.1 punkte įregistruotą juridinį faktą apie sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį.

Atsižvelgiant į išdėstytus argumentus konstatuotina, jog pirmosios instancijos teismas iš dalies netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą. Atitinkamai pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas buvo patenkintas iš dalies, panaikinant minėtus nekilnojamojo turto registro tvarkytojo sprendimus bei įpareigojus VĮ Registrų centras Vilniaus filialą priimti naują sprendimą, negali būti laikomas teisėtu ir pagrįstu, todėl keistinas, panaikinant dalis, kuriose pareiškėjo skundas patenkintas ir šiose dalyse priimant naują sprendimą – pareiškėjo skundą šiose dalyse atmetant, o kitose dalyse teismo sprendimą paliekant nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a

atsakovo valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo apeliacinį skundą tenkinti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą pakeisti.

Panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimo dalis, kuriomis nuspręsta panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialo 2014 m. sausio 8 d. sprendimą Nr. VILRS-51, panaikinti valstybės įmonės Registrų centro Centrinio registratoriaus ginčų nagrinėjimo komisijos 2014 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. csprl-43 ir įpareigoti valstybės įmonės Registrų centro Vilniaus filialą priimti naują sprendimą. Šiose dalyse priimti naują sprendimą – pareiškėjo akcinės bendrovės „Swedbank“ skundą atmesti.

Likusioje dalyje Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė