A-662-2324-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A662-2324/2012

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00409-2011-2

Procesinio sprendimo kategorijos: 11.2, 11.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Laimės Baltrūnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Romano Klišausko,

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo J. R. prašymą tretiesiems suinteresuotiems asmenims Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos, R. Ž., Z. V. dėl įstatymu nustatyto termino atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas J. R. prašymu ir patikslintu prašymu kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą, prašydamas atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui.

Paaiškino, kad nuosavybės atstatymo dokumentų pateikimo metu jo tėvas A. R. buvo miręs (1983 m.), o J. R. paveldėtojų neturėjo, bendru dėdės J. ir kitų tėvo brolių sutarimu J. ir A. (2/4) dalių nuosavybę 3,43 ha (duomenys neskelbtini) k. buvo prašoma atkurti kartu ir įregistruoti J. R. vardu. 322/430 žemės sklypo plotas 4,3 ha, miško plotas 3,8 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastrinis adresas (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini) k. v., registro įrašo Nr.75/14309, esantis (duomenys neskelbtini) r. sav., (duomenys neskelbtini) k., yra įregistruotas J. R. nuosavybe. Nurodo, kad 1992 rugpjūčio 21 d. pareiškėjui atsitiko nelaimingas atsitikimas – ištiko klinikinė mirtis, todėl buvo pamiršti turto paveldėjimo klausimai. Po šio įvykio pareiškėjo organizmas nebesugebėjo atsistatyti, dėl sunkios sveikatos būklės ir dažnai besikartojančių priepuolių jam yra paskirtas neterminuotas neįgalumas. Teigė, kad tai sutrukdė pareiškėjui tinkamai atlikti savo pareigą nustatytu terminu kreiptis ir tinkamai įsiteisinti tėvų ir senelių palikimą. Nurodė, kad yra neteisingai kaltinamas užvaldęs dėdės J. turtą ir senelių žemę, todėl kreipėsi į teismą, norėdamas išvengti tokių neteisėtų kaltinimų ir atstatyti teisingumą. Pažymėjo, kad (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrius atsisako pareiškėjui pateikti informaciją, kas ir kokiu pagrindu valdo J. ir A. R. kartu atstatytą žemę, motyvuojant tuo, kad tai nėra pareiškėjo tėvai ir seneliai, todėl jis neturi teisės gauti tokios informacijos.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos, atstovaujama (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus, atsiliepimu į pareiškėjo prašymus su pareiškėjo prašymais nesutiko.

Paaiškino, kad 1991 m. spalio 28 d. (duomenys neskelbtini) rajono apylinkės agrarinės reformos tarnybai R. P., A., gyv. (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) r., parašė prašymą dėl Z. R. 6,85 ha žemės grąžinimo. Prašyme buvo nurodyti sekantys buvusio žemės savininko įpėdiniai: R. P., A., gim. 1921 m., gyv. (duomenys neskelbtini) k.; R. L., A., gim. 1923 m., gyv. (duomenys neskelbtini) k.; R. J., A., gim. 1911 m., gyv. (duomenys neskelbtini). Tame pačiame prašyme visi trys pretendentai savo parašais patvirtino, kurioje vietovėje ir į kokį plotą kiekvienas asmuo pageidauja susigrąžinti turėtą žemę.

P. ir L. R. pageidavo susigrąžinti po 1,7 ha žemės, J. R. – 3,4 ha žemės. 1992 m. liepos 20 d. tie patys broliai P., L. ir J. R., pretenduojantys į buvusių savininkų R. Z. ir R. J. turėtą 6,85 ha žemės valdą, pasirašė susitarimą atstatyti nuosavybės teisę į žemę: R. P. – 1,71 ha; R. L. – 1,71 ha; R. J. – 3,43 ha. Minėtą susitarimą patvirtino (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) apylinkės viršaitis. Remiantis šiuo susitarimu ir kitais surinktais dokumentais bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymu „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų”, 1993 m. lapkričio 15 d.

Žemės ūkio ministerija priėmė sprendimą Nr. 28-307-24553, kuriuo nusprendė J. R., gyv. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) m., atstatyti nuosavybės teisę į 3,43 ha žemės, esančios (duomenys neskelbtini) k., (duomenys neskelbtini) apyl., (duomenys neskelbtini) r., grąžinant ją natūra. Nurodė, kad 2001 m. gegužės 17 d. Skuodo rajono apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. 2-231 tenkino L. R. prašymą ir priėmė sprendimą, kuriuo nustatė juridinę reikšmę turintį faktą, kad Z. R. ir J. R. nuo 1938 m. iki 1940 m. liepos 22 d. nuosavybės teise valdė 4,30 ha žemės sklypą bendrose ganyklose (duomenys neskelbtini).

Šį teismo sprendimą kartu su prašymu grąžinti priklausančią žemę (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnijai pateikė L. R. ir J. R. turto paveldėtojas D. G.. 2001 m. spalio 5 d. tarp brolių P., L. ir J. R., pretenduojančių į buvusių savininkų Z. ir J. R. turėtą 4,30 ha žemę, buvo pasirašytas susitarimas atstatyti nuosavybės teisę į žemę: P. R. – 1,08 ha; L. R. – (atsisakė žemės); J. R. – 3,22 ha. Šį susitarimą už P. R. pasirašė jo turto įstatyminė įpėdinė – žmona O. R., o už J.

R. – jo turto testamentinis įpėdinis D. G.. Minėtą susitarimą patvirtino (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnė. Pažymėjo, kad Klaipėdos apskrities viršininkas 2002 m. vasario 19 d. priėmė įsakymą Nr. 443, kuriuo J. ir P. R. buvo atkurtos nuosavybės teisės. Tą pačią dieną Klaipėdos apskrities viršininkas pasirašė sprendimus Nr. 28-9583 ir Nr. 28-9585, kuriais J. R. bei P. R. atkūrė nuosavybės teises į jiems priklausančią nekilnojamojo turto dalį, grąžinant natūra 4,30 ha miško. Šis sklypas grąžintas bendrosios nuosavybės teise:

P. R. – 1,08 ha, o J. R. – 3,22 ha. Abu surašyti sprendimai buvo įteikti P. R. ir J. R. įpėdiniams. Nurodė Piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 2 straipsnio 1 dalies 4 punktą, Vyriausybės 1997 m. spalio 3 d. nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos (toliau – ir Tvarka) 3, 5 punktus ir darė išvadą, kad pagrindo tenkinti prašymą nėra, nes nuosavybės teisės į visą pareiškėjų senelių A. ir Z.

R. turėtą žemę yra atkurtos. Atkreipė dėmesį į tai, kad 2011 m. birželio 9 d. skyrius gavo 2011 m. birželio 1 d. J. R. prašymą „Dėl žemės ir miško paveldėjimo dokumentų išdavimo“. Juo J. R. prašė išduoti dokumentų ir sprendimų kopijas, kuriais remiantis buvo atstatyta A. R. žemės ir miško nuosavybė jo sūnui J. R.. Taip pat nurodyta, kad prašymas pateiktas pirmos eilės įpėdinių bendru sutarimu. Kadangi J. R. prašomi duomenys, pagal Lietuvos Respublikos teisės gauti informaciją iš valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų įstatymą yra privati informacija, todėl tokie duomenys jam nebuvo suteikti.

Atkreipė dėmesį, kad J. R. teismo prašo tik atnaujinti terminą pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui, tačiau neprašo atnaujinti prašymo atkurti nuosavybės teises pateikimo termino. Teigė, kad tokio prašymo J. R. nėra pateikęs. Nurodė Įstatymo 17 straipsnį ir nesutiko, kad teismas atnaujintų dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į nekilnojamąjį turtą pateikimo terminą pareiškėjui.

II. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2012 m. vasario 24 d. sprendimu pareiškėjo prašymą atmetė kaip nepagrįstą.

Nurodė Įstatymo 10 straipsnio 1, 4 dalis, 2 straipsnio 3, 4 punktus, Tvarkos 11 punktą, pažymėjo, kad Įstatymo normose nėra nurodyta, kokios termino praleidimo priežastys pripažintinos svarbiomis, todėl sprendžiant šį klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina vadovautis bendraisiais minėto įstatymo pradmenimis ir jo prasme, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Pripažino, kad termino praleidimo priežasčių svarbumą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nepriklausė nuo terminą praleidusio asmens valios ir jo pasirinkto konkrečioje teisinėje situacijoje elgesio modelio ir kurios sudarė jam objektyvias kliūtis paduoti atitinkamą prašymą arba turėjo įtakos jo valiai bei jo pasirinktam elgesiui taip, kad jis, elgdamasis protingai, galėjo neteisingai suvokti šią teisinę situaciją. Nurodė, kad, sprendžiant termino atnaujinimo klausimą, būtina atsižvelgti ir į pačių terminų trukmę, nes laiko faktorius negali būti atsiejamas nuo asmens objektyvios galimybės elgtis tam tikru būdu prašomo atnaujinti termino eigoje.

Nurodė, kad pareiškėjo prašyme atnaujinti praleistą terminą nuosavybės teisę ir giminystės ryšį įrodantiems dokumentams pateikti nurodyta aplinkybė – tai, kad jis sunkiai sirgo, nelaikytina svarbia priežastimi terminui atnaujinti. Nustatė, kad pareiškėjas sirgo nuo 1992 m. liepos 31 d. iki 1992 m. rugsėjo 21 d. ir nuo 2005 m. rugpjūčio 11 d., 2007 m. spalio 2 d. jam nustatytas neįgalumas (40 proc. darbingumo). Atkreipė dėmesį, kad, kaip pats nurodė pareiškėjas, apie senelių Z. ir A. R. turėtą nuosavybę žinojo nuo 1991 m. spalio 28 d., todėl, teismo teigimu, turėjo pakankamai laiko pateikti prašymui bei dokumentams įstatymu nustatytu terminu, tačiau gera valia pasirinko kitą būdą – tarpusavio susitarimu perleido savo teisę į nuosavybę dėdei J. R.. Darė išvadą, kad pareiškėjas be jokių objektyvių priežasčių įstatymo nustatytais terminais nesirūpino reikiamų dokumentų surinkimu bei prašymo pateikimu siekiant atkurti nuosavybės teises.

Pažymėjo, kad pareiškėjo nurodytą aplinkybę, susijusią su sveikatos būkle, nėra pagrindo laikyti svarbia priežastimi, nes laikotarpis nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki 2005 m. rugpjūčio 11 d. nėra pagrįstas įrodymais, kitų priežasčių, dėl kurių pareiškėjas praleido įstatymu nustatytą terminą dokumentams, įrodantiems giminystės ryšį bei nuosavybės teises, pateikti, nenurodė, įrodymais nepagrindė. Pažymėjo, kad termino praleidimo priežastys gali būti pripažįstamos svarbiomis, jeigu terminas praleistas dėl aplinkybių, kurios nepriklauso nuo asmens, praleidusio terminą, valios, jei terminas praleistas dėl objektyvių aplinkybių, kurių asmuo, praleidęs terminą, nežinojo ir negalėjo žinoti bei įtakoti. Nurodė, kad įstatymų leidėjas nustatė pakankamai ilgus terminus prašymams ir reikalingiems dokumentams pateikti, kad savo teisę į nuosavybės teisių atkūrimą galėtų realizuoti ir tie pretendentai, kurie šia teise tam tikrą laiką nepasinaudojo. Apie terminus paduoti prašymus ir atitinkamus dokumentus buvo skelbiama viešai įstatymų nustatyta tvarka, apie senelių Z. ir A. R. turėtą nuosavybę pareiškėjas žinojo, savo teises į nuosavybę perleido dėdei J. R., žinojo, kad mirusio tėvo A. R. broliai P. R., L. R. ir J. R. susitarė nuosavybės teisę atkurti bendru sutikimu ir tam neprieštaravo. Darė išvadą, kad pareiškėjas, jei būtų norėjęs, galėjo savo teises įgyvendinti įstatymo nustatytu terminu. Pažymėjo, kad svarbiomis terminų praleidimo priežastimis gali būti pripažįstamos tokios aplinkybės, kurios asmenims sudaro objektyvias kliūtis nustatytu terminu atlikti reikiamus veiksmus. Nurodė, kad teismų praktikoje tokiomis kliūtimis vertinamos tos, kurios atsiranda ir tęsiasi nepriklausomai nuo asmens valios. Konstatavo, kad pareiškėjo nurodytos priežastys yra tik subjektyvaus pobūdžio, paties pasirinkto elgesio nulemta aplinkybė.

III. Pareiškėjas J. R. apeliaciniu skundu (b. l. 138-146) prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo jo skundą tenkinti, pripažinti, kad jo ligota būklė, grindžiama pateiktais medicininiais dokumentais, sutrukdė surinkti ir pateikti nuosavybės teises į senelės Z. R. turėtą 3,22 ha žemės sklypą bei giminystės ryšį su buvusiais sklypo savininkais patvirtinančius dokumentus, pripažinti, kad (duomenys neskelbtini) rajono agrarinės reformos tarnyba pažeidė pareiškėjo teises 1991 metais nuosavybės atkūrimo proceso metu, atsisakydama teisėtiems įstatyminiams įpėdiniams atkurti visą nuosavybę į senelės Z. R. turėtą 9,87 ha žemės (tuo metu nuosavybė buvo atkurta tik į dalį nuosavybės, t. y. 6,85 ha žemės sklypą). Taip pat prašo įpareigoti Nacionalinę žemės tarnybą prie Žemės ūkio ministerijos ir (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių atkurti pareiškėjui nuosavybės teisę į senelės Z. R. turėtos 3,22 ha žemės sklypą, kuri dėl institucijų neteisėtų veiksmų pareiškėjui nebuvo atkurta.

Paaiškina, kad 1991 m. teisėtiems R. įpėdiniams prašant atkurti nuosavybės teisę į 9,87 ha Z. R. turėtą žemę, (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus vedėjas prašymo netenkino, tačiau vėliau sutiko atkurti nuosavybės teisę tik į 6,85 ha Z. R. turėtos žemės. Tai, pareiškėjo teigimu, įrodo, kad nuosavybė buvo atkurta tik iš dalies, t. y. į 6,85 ha Z. R. turėtos žemės, todėl dokumentai buvo perrašyti. Teigia, kad po 10 metų, kai visi R. sūnūs buvo mirę, o likęs L. sunkiai sirgo, (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus vedėjas slapta, be teisėtų įpėdinių žinios ir sutikimo, bendrininkaujant teisėjai ir notarei, 2001 m. gegužės 17 d. pradėjo civilinę bylą, kurioje buvo priimtas sprendimas.

Remiantis šiuo teismo sprendimu D. G. terorizavo P. R. šeimą, versdamas tylėti ir atsisakyti teismo neteisėtai slapta priteistos 4,30 ha Z. R. turėtos žemės. Šiems atsisakius pasirašyti, D. G., susitaręs su bendrininku L. L., jiems paskyrė 1,08 ha menkavertės pelkės. Pažymi, kad byla buvo išnagrinėta jam ir kitiems įstatyminiams Z. R. įpėdiniams nedalyvaujant, šališkai. Tvirtina, kad 1991 m. buvo pateiktas prašymas dėl Z. R. 9,87 ha žemės grąžinimo. Nurodo, kad 2001 m. balandžio 25 d. Skuodo rajono apylinkės teismui buvo paduotas L.

R. pareiškimas, t. y. D. G. pasinaudojo neveiksnaus 80 metų senolio L. R. padėtimi. Teigia, kad prašymas (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriui dėl Z. R. 9,87 ha žemės grąžinimo buvo paduotas J. R. vardu ir jame buvo nurodyti visi 4 pretendentai, tačiau (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrius pretendentų prašymo netenkino, be to, prašymą sunaikino. Pareiškėjo teigimu, po to žemėtvarkos skyriuje atsirado kitas suklastotas P. R. prašymas. Teigia, kad 1992 m. liepos 20 d. dokumentas įrodo, jog prašymą pateikė J. R., A..

Nurodo, kad (duomenys neskelbtini) agrarinės reformos tarnybos 1992 m. rugpjūčio 20 d. išvada patvirtina, jog J. R. pareiškimas buvo ir nuosavybės teisė buvo atkurta tik į dalį (6,85 ha) Z. R. turėtos žemės. Pažymi, kad 1992 m. liepos 20 d. aktas įrodo, jog jau tuomet žemės dokumentus už invalidą P. R. tvarkė jo žentas V. R.. Pažymi, kad pastarasis teismo posėdyje dalyvavo, tačiau nebuvo apklaustas, jam replikuojant buvo grasinama jį išvaryti iš teismo salės. Tvirtina, kad dėl D. G. neteisėtų veiksmų nuosavybės teisė į Z.

R. turėtą žemę buvo atstatyta tik iš dalies, o likusią žemės dalį (4,30 ha), pareiškėjo teigimu, 10 metų neteisėtai valdė D. G.. Pažymi, kad iki šiol žemė įregistruota J. R. vardu. Teigia, kad po testatoriaus J. R. mirties D. G. galėjo paveldėti tik 1,71 ha žemės, kuri palikėjo mirties momentu jam priklausė nuosavybės teise, tačiau kita dalis (1,71 ha), pareiškėjo teigimu, priklausė jam arba testatoriaus žmonai J. R.. Nesutinka su teismo sprendimu neįtraukti trečiuoju suinteresuotu asmeniu (duomenys neskelbtini) notarų biuro.

Tvirtina, kad (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus darbuotojas teismo metu pateikė du suklastotus dokumentus: paveldėjimo pagal testamentą liudijimą ir P. R. prašymą. Teigia, kad byloje yra dar vienas niekinis 2001 m. spalio 8 d. dokumentas Nr. 150, kuriame nurodoma, kad (duomenys neskelbtini) rajono (duomenys neskelbtini) seniūnija kreipiasi į (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyrių. Daro išvadą, kad teismas neįsitikino byloje esančių dokumentų ir išdėstytų teiginių teisėtumu, tinkamai neįvertino pareiškėjo ir liudytojos Z.

V. parodymų, neapklausė R. V., nesiekė išsiaiškinti, kokiais dokumentais remiantis D. G., vėliau jo dukra R. J. užvaldė Z. R. žemės dalį. Teigia, kad bylos nagrinėjimo metu jam nebuvo žinoma daug su byla susijusių faktų, todėl nebuvo įtraukti trečiaisiais suinteresuotais asmenimis ir apklausti A. R.-D., L. R. dukra, taip pat kartu gyvenanti jos motina, galinti paliudyti, jog (duomenys neskelbtini) seniūnei 1991 m. buvo pateiktas prašymas J. R. vardu ir jame nurodyti keturi pretendentai dėl Z. R. turėtos žemės grąžinimo, tačiau (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus vedėjas sutiko atkurti nuosavybę tik į dalį žemės, nes likusią žemę tuo metu buvo užgrobęs D.

G. ir kategoriškai priešinosi žemės nuosavybės atstatymui. Atkreipia dėmesį, kad P. R. buvo invalidas, turėjo kalbos negalią ir buvo beraštis. Mano, kad į teismo posėdį turėtų būti iškviesta R. G.-J., D. G. dukra, kurios vardu dabar neteisėtai įforminta Z. R. turėtos žemės nuosavybė. Teigia, kad R. V. gali pateikti įrodymus, jog 1991 m. prašymas dėl Z. R. 9,87 ha žemės grąžinimo, buvo pateiktas J. R. vardu, tačiau nuosavybė buvo atkurta tik į dalį žemės, taip pat patvirtinti, kad tvarkė ir pasirašinėjo visus dokumentus už invalidą uošvį P. R., apie po 10 m. iškeltą bylą jų šeimai nebuvo žinoma, o D.

G., jau turėdamas teismo sprendimą, teorizavo jų šeimą. Daro išvadą, kad (duomenys neskelbtini) žemėtvarkos skyriaus vedėjas ir D. G. sąmoningai klastojo dokumentus nebylio žmogaus vardu. Pabrėžia, kad P. R. pareiškimas yra suklastotas, neteisėtas, be datos, parašų, antspaudo. Paaiškina, kad jo senelis A. R. 25 metus tarnavo caro armijoje Peterburge, grįžęs į Lietuvą nusipirko 10 ha žemės (duomenys neskelbtini) rajone, (duomenys neskelbtini) kaime, įkūrė ūkį, sukūrė šeimą, augino 4 sūnus. Žuvus seneliui, senelė su 4 vaikais liko gyventi ūkyje ir gyveno iki pat mirties 1960 metais.

Nurodo, kad 1940 m. liepos 22 d. senelės Z. R. ir jos 4 vaikų nuosavybė buvo nacionalizuota, tačiau senelė ir jos 4 vaikai liko gyventi ūkyje, tuo metu jai priklausė 0,60 ha kolūkinis pasodybinis sklypas. Pažymi, kad užaugę sūnūs su šeimomis iki mirties gyveno gretimuose kaimuose. Tvirtina, kad palaidojus senelę šalia senelio, pareiškėjo tėvas pastatė seneliui paminklą, visą laiką prižiūrėjo kapus, o jam mirus, kapus prižiūri A. R. vaikai ir anūkai. Nurodo, kad po senelės mirties sūnus J. R. su šeima paliko senelių sodybą ir persikraustė gyventi į Vainodės miestelį pas ten gyvenančią dukrą, tačiau neteko dukros ir žmonos, ši tragedija palaužė jo sveikatą.

Tvirtina, kad pareiškėjo tėvą ir J. R. visą gyvenimą siejo ypač artimi santykiai. Nurodo, kad pareiškėjo tėvas, matydamas brolio J. kančią, privertė jį grįžti į (duomenys neskelbtini), 1968 m. suremontavo seną namą, nuolatos juo rūpinosi, kartu važiuodavo į sodybvietę (duomenys neskelbtini) kaime. Pažymi, kad po tėvo mirties 1982 metais, dėdė J. pareiškėjui liko kaip tėvas. Atkreipia dėmesį, kad D. G. pasinaudojo sunkia jo padėtimi ir tvarkė žemės dokumentus pareiškėjui sunkiu metu (tuomet, kai buvo sunkiai sužalota jo motina, jai buvo reikalinga nuolatinė slauga ir priežiūra, po jos mirties sunkiai susirgo J.

R., po nelaimės vos išgyveno pats pareiškėjas). Teigia, kad šiuo laikotarpiu apgaulės būdu D. G. išgavo iš sunkiai sergančio dėdės J. R. testamentą, nes apie testamento egzistavimą nežinojo ir sunkiai serganti jo žmona J. R.. Pabrėžia, kad Sveikatos apsaugos ministerijos centrinė darbo medicinos ekspertų komisija, susidedanti iš pirmininko dr. V. J. ir 10 komisijoje dalyvavusių gydytojų, nustatė, kad pareiškėjo sveikatos būklė sunki, pateikė savo išvadą Nr. S-(14.2)132. Mano, kad teismui pateikti medicininiai dokumentai pakankamai įrodo pareiškėjo buvusią ir esamą sveikatos būklę.

Pareiškėjo nuomone, teismui pateikti medicininiai dokumentai atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau - ir ABTĮ) 4 straipsnio 6 dalį.

Trečiasis suinteresuotas asmuo R. R.-Ž. atsiliepime į apeliacinį skundą (b. l. 150) nurodė, kad šioje administracinėje byloje neturi nieko bendra, su pareiškėju yra bendravusi keletą kartų, visi jos dokumentai, susiję su paveldėjimu, yra teisiškai sutvarkyti.

Trečiasis suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 152-153) prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Mano, kad apeliaciniame skunde išdėstytos aplinkybės nėra susijusios su šioje byloje nagrinėjamais klausimais. Teigia, kad visos reikšmingos aplinkybės, reikalingi duomenys, įrodymai byloje surinkti, teismui buvo žinomi, priimant sprendimą į juos buvo atsižvelgta. Nesutinka su pareiškėjo teiginiais, kad (duomenys neskelbtini) rajono agrarinės reformos tarnyba 1991 m. pažeidė pretendentų teises nuosavybės atkūrimo metu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas netenkintinas.

Apeliacine tvarka nagrinėjamos administracinės bylos dalyku yra pirmosios instancijos teismo sprendimo atnaujinti pareiškėjui terminus pateikti nuosavybės teises ir giminystės ryšius patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisių atkūrimui, pagrįstumas ir teisėtumas.

Teisėjų kolegija visų pirma pažymi, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 10 str. 1 d.), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (Įstatymo 10 str. 4 d.). Pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

Įstatyme nenurodytos priežastys, kurioms esant turėtų būti atnaujinamas terminas prašymui ir dokumentams pateikti. Teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios, nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises. Svarbiomis termino praleidimo priežastimis, sudarančiomis pagrindą praleistą įstatymo numatytą terminą atnaujinti, gali būti pripažįstamos tik įstatymo nustatyto termino eigos metu egzistavusios aplinkybės, kurios kliudė asmeniui laiku ir tinkamai, tiesiogiai ar per atstovą įgyvendinti savo teises ir kurios nepriklausė nuo šio asmens valios.

Pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką svarbiomis priežastimis laikytinos tokios aplinkybės, kurios sudaro kliūtis laiku atlikti tam tikrus veiksmus, paprastai jos turi būti objektyvaus pobūdžio ir nepriklausyti nuo asmens valios (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 25 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-649/2009). Tokiu teisiniu reguliavimu yra siekiama užtikrinti susiklosčiusių santykių stabilumą, įgytų teisių apsaugą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-886/2010).

Tai, ar įstatymo nustatytas terminas praleistas dėl svarbių priežasčių, teismas turi nustatyti kiekvienu konkrečiu atveju ir, vertindamas bylai reikšmingų aplinkybių visumą, vadovautis teisingumo ir protingumo kriterijais (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. birželio 18 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A261-553/2010). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus (atitinkamai apie 10 ir 12 metų) terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo, taip pat pasirūpinti šių teisių atkūrimui reikalingų dokumentų gavimu bei pateikimu (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A261-912/2008, A63-529/2009, A146-772/2009).

Atsižvelgiant į tai, teismų praktikoje minėti terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatymu nustatyto termino (administracinė byla Nr. A525-18/2010).

Iš pareiškėjo parodymų pirmosios instancijos teismo posėdžio metu matyti, kad apie galimybę atkurti nuosavybės teisę į žemę jam buvo žinoma jau 1991 m. spalio 28 d., kai P., J. ir L. R. vardu buvo prašoma atkurti nuosavybės teises į žemę. 2001 m. spalio 5 d. susitarimas (b. l. 81) rodo, kad prašoma grąžinti 1,08 ha žemės P. R., 3,22 ha žemės J. R., o L. R. savo dalį į 1,07 ha žemės perleidžia J. R. (J. R. paveldėtojui D. G.). Klaipėdos apskrities viršininko administracijos (duomenys neskelbtini) rajono žemėtvarkos skyriaus 2001 m. lapkričio 14 d. pažymose nurodyta, jog J. R. turi nuosavybės teisę į 3,22 ha miško, P. R. turi nuosavybės teisę į 1,08 ha miško (b. l. 69-70). Nors pareiškėjas pirmosios instancijos teismo posėdyje tvirtino, kad buvo žodinis susitarimas kartu su J. R. atkurti nuosavybės teisę į žemę (b. l. 125), kaip matyti iš byloje esančių dokumentų, pareiškėjas nebuvo pateikęs prašymo atkurti nuosavybės teisę į žemę, nėra jokio rašytinio susitarimo ar kitų įrodymų, patvirtinančių pareiškėjo susitarimą su kitu pretendentu, kaip bus pasidalinta atkurta nuosavybė. Trečiojo suinteresuoto asmens atstovas pirmosios instancijos teismo posėdyje patvirtino, kad pareiškėjas susitarime nedalyvavo, nebuvo jokių dokumentų, kad pareiškėjas ieško žemės, pabrėžė, kad nuosavybė buvo atkurta tiems, kas pretendavo (b. l. 126). Nuosavybės teisių atkūrimo byloje nėra įrodymų, kad pareiškėjas išreiškė valią atkurti nuosavybės teises į savo senelės nuosavybės teise valdytą žemę. Atkreiptinas dėmesys, kad toks prašymas nėra išreikštas ir nagrinėjamoje byloje.

Pareiškėjas prašymą atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus dokumentams pateikti iš esmės grindė tuo, kad šie terminai praleisti dėl pareiškėjo sveikatos būklės. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. AS403-219/2006, A556-680/2008), tik tuo atveju, jeigu liga buvo tokio pobūdžio, kad dėl jos asmuo apskritai negalėjo išreikšti savo valios arba ribojo jo fizines galias tokiu laipsniu, jog jis pats negalėjo surašyti dokumento ir pasiųsti paštu ar pasirūpinti tinkamu savo teisių atstovavimu, ji gali būti pripažinta svarbia termino praleidimo priežastimi.

Iš byloje esančio išrašo iš pareiškėjo ligos istorijos (b. l. 28-29) matyti, kad pareiškėjas terapijos skyriuje gydytas nuo 1992 m. rugpjūčio 21 d. iki 1992 m. rugsėjo 11 d., nedarbingumo lapelis pratęstas iki 1992 m. rugsėjo 21 dienos. VšĮ Klaipėdos jūrininkų ligoninės 2-ojo ambulatorinių konsultacijų skyriaus įdėtiniai lapai į ambulatorinę kortelę (b. l. 30-32) rodo, kad neurologas 2005 m. spalio 3 d. įrašė, jog pareiškėją keletą metų vargina galvos skausmai, sutrinka eisena, vaikštant mėto į šalis; 2006 m. rugsėjo 25 d. įrašė, kad pareiškėjui kartojasi galvos svaigimas, vargina skausmai juosmens srityje; 2007 m. rugpjūčio 22 d. pažymėta, kad pareiškėjas skundžiasi skausmais stubure, jam tirpsta pėda, serga apie 20 metų, nuo 1992 metų vargina galvos svaigimo epizodai, ypač savijauta pablogėjo prieš 4 metus, atsirado sąmonės praradimo epizodai, svaigsta galva, atsiranda didesnis silpnumas, pablogėjusi klausa, eisena netvirta. 2005 m. rugpjūčio 31 d., 2006 m. rugsėjo 28 d., 2007 m. rugsėjo 26 d. siuntimuose į neįgalumo ir darbingumo nustatymo tarnybą prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (b. l. 41-43) nurodyta, jog pareiškėjas, vertinant pagal Bartelio indeksą, yra šiek tiek priklausomas. Iš pareiškėjo neįgaliojo pažymėjimo, galiojančio nuo 2007 m. spalio 2 d. iki 2016 m. sausio 3 d., matyti, kad J. R. yra iš dalies nedarbingas (40 proc.) (b. l. 47). Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad byloje nėra dokumentų, patvirtinančių pareiškėjo sunkią sveikatos būklę nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. iki Įstatymu nustatyto termino pasirūpinti prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į žemę pateikimu. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad pareiškėjas buvo gydytas terapijos skyriuje, tačiau aptartas išrašas iš jo ligos istorijos, taip pat ambulatorinės kortelės įrašai negali būti laikomi pakankamais įrodymais, jog dėl juose nurodytų sveikatos problemų pareiškėjas nuo 1992 m. rugsėjo 21 d. (iki šios datos pratęstas nedarbingumo lapelis po gydymo terapijos skyriuje) iki 2001 m. gruodžio 31 d. (terminas prašymams atkurti nuosavybės teises paduoti) ar 2003 m. gruodžio 31 d. (terminas dokumentams dėl nuosavybės teisių atkūrimo pateikti) neturėjo realios galimybės pats ar per atstovą iki įstatymu nustatyto termino pasirūpinti prašymo ir dokumentų dėl nuosavybės teisių atkūrimo į savo senelės žemę pateikimu.

Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, susijusios su jo sveikatos būkle, nagrinėjamu atveju nepateisina pareiškėjo delsimo kreiptis į atitinkamas institucijas dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ilgus teisės aktų nustatytus nuosavybės teisių atkūrimo proceso terminus, į prašyme pirmosios instancijos teismui ir apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog pareiškėjo nurodytos priežastys nėra pakankamas ir savarankiškas pagrindas atnaujinti praleistus įstatymo nustatytus terminus. Byloje nepateikta įrodymų, kad pareiškėjas per šį beveik 10-12 metų laikotarpį nuolat ar su pertraukomis ilgą laiką buvo gydomas gydymo įstaigų stacionaruose, ar sirgo tokia liga, kuri būtų visą šį laikotarpį objektyviai apribojusi jo galimybę pačiam ar per įgaliotą atstovą iki įstatymu nustatyto termino pasirūpinti nuosavybės teisių atkūrimu į žemę. Kitų priežasčių, pateisinančių termino dokumentams, patvirtinantiems giminystės ryšį, pateikimo praleidimą, pareiškėjas nenurodė ir nepagrindė.

Pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai įvertino pareiškėjo nurodytas esmines priežastis, dėl kurių jis praleido dokumentų dėl nuosavybės atkūrimo pateikimo terminą, ir padarė pagrįstą išvadą, kad pareiškėjo nurodytos aplinkybės negali būti pripažintos svarbiomis terminų praleidimo priežastimis. Nuo suformuotos Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos terminų atnaujinimo bylose pirmosios instancijos teismas nenukrypo. Tenkinti pareiškėjo apeliacinį skundą remiantis jame išdėstytais argumentais nėra pagrindo. Apygardos administracinio teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2012 m. vasario 24 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo J. R. apeliacinį skundą atmesti.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Laimė Baltrūnaitė Romanas Klišauskas