2024-11-20 Nr. AB-16944-3-61-3-03638-2024-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-2468-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03638-2024-1

Procesinio sprendimo kategorija 8.4

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2024 m. lapkričio 20 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko (kolegijos pirmininkas), Beatos Martišienės (pranešėja) ir Egidijaus Šileikio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo mažoji bendrija „(duomenys neskelbtini)“), dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu ir prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 26 d. sprendimą Nr. 24S153603, kuriuo pareiškėjui panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).

2. Pareiškėjas skunde rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

2.1. Pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas, darbui mažojoje bendrijoje „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – Bendrija). Tačiau Bendrija pareiškėjui nemokėjo tarpininkavimo rašte nurodyto atlyginimo ir, pareiškėjui nežinant, nutraukė darbo sutartį.

2.2. Pareiškėjas, gyvendamas Lietuvos Respublikoje, nėra padaręs pažeidimų, Sprendimas priimtas dėl darbdavio kaltės, be to, nežinodamas lietuvių, iš dalies ir anglų kalbos, nesugebėjo suprasti Įstatymo ir kokias teises ir pareigas jis turi bei kokius veiksmus atliko / neatliko Bendrija.

2.3. Pareiškėjas negavo informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, priešingai, jis bendradarbiauja su atsakovu ir teikia visą informaciją bei jau susirado naują darbdavį.

3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime su pareiškėjo skundu nesutiko ir prašė jį atmesti.

4. Atsakovas rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

4.1. Pareiškėjui leidimas gyventi Lietuvoje, kuris vėliau buvo panaikintas, buvo išduotas tuo pagrindu, kad pareiškėjas ketina dirbti Bendrijoje. Pareiškėjui negaunant įstatyme nustatyto atlyginimo (mažiausiai 1 minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA) ir nutraukus darbo sutartį, išnyko ir teisinis pagrindas, kuriuo pareiškėjui buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti ar lankytis Lietuvos Respublikoje ar Europos Sąjungoje, be to, atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su Lietuvoje gyvenančiais asmenimis.

4.2. Pareiškėjas, ketindamas dirbti uždarojoje akcinėje bendrovėje „(duomenys neskelbtini)“, 2024 m. balandžio 3 d. atsakovui pateikė prašymą išduoti naują leidimo laikinai gyventi Lietuvoje.

4.3. Argumentai, kad pareiškėjas negavo informacijos, kuri pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, yra teisiškai nereikšmingi, kadangi leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl Įstatymo imperatyvių nuostatų nesilaikymo.

5. Trečiasis suinteresuotas asmuo Bendrija atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė jį atmesti.

6. Bendrija rėmėsi šiais pagrindiniais argumentais:

6.1. Pareiškėjas elektroninėmis ryšių priemonėmis 2024 m. sausio mėn. kreipėsi į Bendriją, klausdamas, ar Bendrijai nereikalingi darbuotojai – laivų korpusų dažytojai. Susitarus su pareiškėju dėl esminių darbo sutarties sąlygų, Bendrija pateikė atsakovui tarpininkavimo raštą dėl leidimo pareiškėjui laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo.

6.2. Pareiškėjas Bendrijai 2024 m. sausio 22 d. pateikė prašymą priimti į darbą ir tą pačią dieną pareiškėjui elektroninėmis ryšių priemonėmis buvo pateikta darbo sutartis, kurią jis pasirašė. Darbo sutartyje buvo numatyta, kad pareiškėjas darbą pradeda nuo 2024 m. sausio 23 d., tačiau jis į darbą neatvyko. Buvo mėginta susisiekti telefonu ir elektroninėmis ryšių priemonėmis, tačiau pareiškėjas nereagavo. Pareiškėjas 2024 m. vasario 5 d. elektroniniu paštu Bendrijai atsiuntė prašymą dėl jo atleidimo iš darbo ir tą pačią dieną darbo sutartis buvo nutraukta. Nutraukus darbo sutartį, Bendrija apie tai informavo atsakovą.

6.3. Pareiškėjas neatvyko į darbą, todėl negavo darbo užmokesčio. Taigi pareiškėjas neketino dirbti Bendrijoje ir ja pasinaudojo tik tam, kad gautų leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl atsakovas pagrįstai priėmė Sprendimą.

II. 7. Regionų administracinis teismas 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė. Teismas taip pat iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui Bendrijai priteisė 200 Eur bylinėjimosi išlaidoms atlyginti.

8. Pirmosios instancijos teismas nustatė, be kita ko, šias aplinkybes:

8.1. Bendrija atsakovui pateikė prašymą išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo Bendrijoje pagrindu, pareiškėjui mokant 1 789 Eur mėnesinį atlyginimą. Bendrijos tarpininkavimo rašte nurodyta, kad su pareiškėju bus sudaryta neterminuota darbo sutartis, pareiškėjas dirbs laivų korpusų dažytoju ir jam bus mokamas 1 789 Eur mėnesinis atlyginimas. Pareiškėjui, vadovaujantis Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 2023 m. gruodžio 29 d. buvo išduotas leidimas laikinai gyventi.

8.2. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) duomenimis pareiškėjas Bendrijoje įdarbintas nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. vasario 5 d. Nuo 2023 m. vasario 29 d. pareiškėjas registruotas kaip individualią veiklą vykdantis asmuo.

8.3. Byloje skundžiamu Sprendimu pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; nutraukta daro sutartis. Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu ir 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais. Sprendime, vertinant pareiškėjo ryšius su Lietuvos Respublika, nustatyta, kad jam anksčiau nebuvo išduoti leidimas laikinai gyventi ir Lietuvos nacionalinė viza. Atsakovo vertinimu, pareiškėjo ryšiai Lietuvos Respublikoje nėra ilgalaikiai, jį su Lietuvos Respublika sieja tik ekonominio pobūdžio (darbo) ryšiai. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje.

9. Pirmosios instancijos teismas, nagrinėdamas kilusį ginčą, rėmėsi, be kita ko, Įstatymu, taip pat Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – ir Aprašas).

10. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyta, jog pragyvenimo lėšų šaltinis – darbo sutartis. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas Bendrijoje buvo įdarbintas nuo 2024 m. sausio 23 d. iki 2024 m. vasario 5 d., tačiau minėtu laikotarpiu Bendrija nustatyto darbo užmokesčio nemokėjo (mokėtas daug mažesnis darbo užmokestis). Bendrija pagal pareiškėjo 2024 m. vasario 5 d. prašymą darbo sutartį su pareiškėju nutraukė ir informavo atsakovą. Duomenų apie ginčus dėl (ne)mokėto darbo užmokesčio dydžio ir (ar) darbo sutarties nutraukimo, nepateikta.

11. Teismas kritiškai vertino pareiškėjo argumentus, kad Bendrija netinkamai vykdė įsipareigojimus ir, pareiškėjui nežinant, nutraukė darbo sutartį. Byloje pateiktas 2024 m. vasario 5 d. pareiškėjo prašymas patvirtina, kad darbo sutartis nutraukta pareiškėjui prašant. Teismas pažymėjo, kad nustatęs bent vieną iš Įstatymo 50 straipsnio pagrindų, Migracijos departamentas turi ne tik teisę, bet ir pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Be to, užsienietis, teikdamas prašymą atsakovui, privalo nurodyti teisingą informaciją ir atitikti kitus keliamus reikalavimus teisėtam gyvenimui Lietuvos Respublikoje tiek prašymo pateikimo metu, tiek visą teisėto pagrindo (leidimo) galiojimo laikotarpį, o pasikeitus leidimo išdavimo metu egzistavusioms aplinkybėms – privalo informuoti migracijos priežiūrą vykdančią instituciją. Bendrijai, pareiškėjo prašymu, nutraukus darbo sutarti, ir atitinkamai pareiškėjui negaunant pajamų, Migracijos departamentas turėjo teisinį pagrindą konstatuoti, kad nutraukus darbo sutartį pareiškėjas neturi pakankamai pajamų pragyventi Lietuvoje ir jo nurodytos aplinkybės neatitinka tikrovės (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p.).

12. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas pripažino skundžiamą Sprendimą teisėtu ir pagrįstu, todėl atmetė pareiškėjo skundą ir iš pareiškėjo trečiajam suinteresuotam asmeniui Bendrijai, kuriai buvo palankus galutinis teismo sprendimas, priteisė patirtas bylinėjimosi išlaidas.

III. 13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, priimti naują sprendimą bei pareiškėjo skundą tenkinti – panaikinti Sprendimą ir palikti galioti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ar bylą perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

14. Pareiškėjas pakartoja ginčui aktualias faktines aplinkybes, teisinį reguliavimą, pirmosios instancijos teismui nurodytus argumentus bei apeliaciniame skunde remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

14.1. Kaip matyti iš bylos medžiagos, pareiškėjas nespėjo pasikeisti darbdavio Lietuvos Respublikoje, dėl to buvo priimtas Sprendimas (kadangi Bendrija nemokėjo tinkamo atlyginimo, o vėliau atleido pareiškėją). Tačiau šiuo metu pareiškėjas jau susirado kitą darbdavį. Dėl to, pareiškėjo vertinimu, Sprendimas yra per griežtas.

14.2. Šiuo konkrečiu atveju pareiškėjas negavo jokios informacijos, kurį pagrįstų, kad jis gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, priešingai – jis siekia ir bendradarbiauja su atsakovu ir teikia visą informaciją. Pareiškėjui nežinant darbdavys nutraukė darbo sutartį ir mokėjo per mažą atlyginimą, o pareiškėjas tuo metu nespėjo susirasti naujo darbdavio ir (ar) jo pakeisti, dėl kalbos barjero nežinojo ir nesuprato Įstatymo normų. Pagal Sprendime nurodytą informaciją būtent Bendrija neįgyvendino prisiimtų įsipareigojimų. Ginčo situacija pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, taip pat neatitinka Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikos.

14.3. Pareiškėjas Lietuvoje nėra padaręs jokių pažeidimų, jis siekia teisėtai įsitvirtinti ir dirbti Lietuvoje. Taigi atsakovas sprendimą priėmė nenustatęs visų bylai aktualių aplinkybių, visapusiškai ir objektyviai jų neištyręs.

14.4. Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat cituoja, be kita ko, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir EŽTT praktiką dėl užsieniečių galimos grėsmės valstybei vertinimo, ESTT išaiškinimus dėl teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo vertinimo.

15. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

16. Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, nustatytas faktines aplinkybes, teismų praktiką bei remiasi šiais pagrindiniais argumentais:

16.1. Pareiškėjas neneigia, kad jam nebuvo mokamas tarpininkavimo rašte nurodytas atlyginimas, taigi, dėl bylos esminių faktinių aplinkybių ginčo nėra. Nei Įstatymas, nei kiti teisės aktai nenustato Migracijos departamentui pareigos priimant ginčijamą sprendimą nustatinėti aplinkybes dėl pareiškėjo darbo užmokesčio ar darbo sutarties nutraukimo.

16.2. Pareiškėjo argumentai, kad jis negavo jokios informacijos, kuri pagrįstu, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę Lietuvos Respublikai, yra teisiškai nereikšmingi. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas ne dėl grėsmės Lietuvos Respublikai, o dėl Įstatymo imperatyvių nuostatų nesilaikymo.

16.3. Pareiškėjo argumentai dėl šeimos privataus gyvenimo ir judėjimo laisvės atmestini kaip nepagrįsti. Migracijos departamentas nenustatė, kad asmuo turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje. Sprendimu pareiškėjui nėra uždrausta atvykti ar lankytis Lietuvos Respublikoje, ar Europos Sąjungoje.

16.4. Pareiškėjo argumentai, kad jis neturi teisinių žinių, yra užsienietis, nemoka valstybinės kalbos, nagrinėjamu atveju yra teisiškai nereikšmingi ir nesudaro pagrindo kitaip vertinti nustatytas faktines aplinkybes. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės nesutrukdė jam ginti savo galbūt pažeistas teises, todėl savaime nesudaro pagrindo panaikinti Sprendimą.

16.5. Atsakovas nenustatė, kad pareiškėjas turėtų šeiminių ar socialinių ryšių su Lietuvos Respublika, jį su Lietuva siejo tik neilgalaikiai, ekonominio pobūdžio ryšiai.

16.6. Pareiškėjas apeliaciniame skunde neginčija, kad Bendrovė nemokėjo pakankamo darbo užmokesčio, taip pat jog darbo sutartis nutraukta, taigi, nustatyti imperatyvūs pagrindai panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi. Pareiškėjas turi pareigą atitikti Įstatymo jam keliamus reikalavimus ne tik leidimų laikinai gyventi išdavimo metu, bet ir visą šių leidimų galiojimo laikotarpį. Pareiškėjas negali turėti teisėtų lūkesčių išsaugoti leidimą laikinai gyventi, jei jis nebeatitinka Įstatymo keliamų reikalavimų.

16.7. Migracijos departamentas neturėjo besąlyginės pareigos apklausti pareiškėją, prieš priimant Sprendimą. Nagrinėjamu atveju Sprendimui priimti užteko turimų iš oficialių institucijų informacinių sistemų gautų duomenų. Taigi, Sprendimas yra teisėtas, motyvuotas ir pagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 17. Nagrinėjamoje byloje kilo ginčas dėl Sprendimo, kuriuo Migracijos departamentas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, teisėtumo ir pagrįstumo.

18. Pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes ir ginčui aktualų teisinį reguliavimą, pareiškėjo skundą dėl Sprendimo panaikinimo atmetė ir pripažino, kad atsakovo atliktas tyrimas ginčo aspektu yra tinkamas ir visapusiškas, o Sprendimas – teisėtas ir pagrįstas.

19. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo vertinimu, apeliaciniame skunde pažymi, kad atsakovo tyrimas yra nevisapusiškas, pareiškėjas nekelia grėsmės Lietuvai, Sprendimas pažeidžia teisėtų lūkesčių principą, o pirmosios instancijos teismas neįvertino visų pareiškėjo argumentų.

20. Pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodoma, kad pareiškėjas turi teisę gauti visą prašomą informaciją iš atsakovo ir prašoma įpareigoti atsakovą šiuos duomenis ir dokumentus pateikti į administracinę bylą, paaiškinti, kodėl leidimas laikinai gyventi panaikintas. Identiškas prašymas buvo pateiktas skunde pirmosios instancijos teismui. Pažymėtina, kad pareiškėjas nekonkretizuoja, kokių dokumentų jis negavo. Vadovaujantis ABTĮ 142 straipsnio 3 dalimi, jeigu teismas pripažino, kad būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tik tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Minėtomis ABTĮ nuostatomis yra ribojama proceso šalies teisė apeliaciniame procese teikti naujus dokumentus ir kitus įrodymus, tai užtikrina sąžiningą, operatyvų teismo procesą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinė je byloje Nr. eA-138-822/2024). Teisėjų kolegija pareiškėjo prašymų netenkina, nes pirmosios instancijos teismui atsakovas bei trečiasis suinteresuotas asmuo pateikė atsiliepimus, kaip priedus pridėjo visus ginčui aktualius dokumentus, kurie išsiųsti pareiškėjo atstovui atitinkamai 2024 m. liepos 29 d. ir 2024 m. liepos 30 d., todėl nėra ABTĮ nustatytų pagrindų tenkinti pareiškėjo prašymą.

21. Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjo apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).

22. Teisėjų kolegija pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais, taip pat 50 straipsnio 1 dalies 6 punktu, atsižvelgus į tai, kad užsienietis negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje; kad duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; taip pat kad su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis, t. y. Sprendimas panaikinti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje buvo priimtas esant trims savarankiškiems pagrindams.

23. Įstatymo 50 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai (Įstatymo 50 str. 1 d. 2 p.).

24. Įstatymo 35 straipsnio 1 dalis, be kita ko, nustato, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu duomenys, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės arba buvo pateikti neteisėtai įgyti ar suklastoti dokumentai, arba yra rimtas pagrindas manyti, kad sudaryta fiktyvi santuoka, fiktyvi registruota partnerystė, fiktyvus įvaikinimas ar kad įmonė, kurios dalyvis, kaip jis apibrėžiamas Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse, ar vadovas yra užsienietis, priimančioji įmonė, įsteigta Lietuvos Respublikoje, į kurią užsienietis perkeliamas įmonės viduje, arba priimantysis subjektas yra fiktyvi įmonė (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 p.); neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Šio Įstatymo 46 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu atveju išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui taip pat atsisakoma, jeigu užsienietis neturi pakankamai lėšų studijoms ir grįžimo kelionės išlaidoms apmokėti (Įstatymo 35 str. 1 d. 5 p.). Taip pat Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte įtvirtinta, kad leidimas laikinai gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu nutraukiama darbo sutartis su užsieniečiu (išskyrus šios dalies 18 ir 21 punktuose nurodytus atvejus, kai užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi buvo išduotas pagal šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 41 ar 16 punktą, turi bedarbio statusą ne ilgiau negu 6 mėnesius iš eilės) arba nustatoma, kad su užsieniečiu darbo sutartis nesudaryta, arba užsienietis, kuriam leidimas laikinai gyventi išduotas pagal šio Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punktą, pakeitė darbdavį ar darbo funkciją nesilaikydamas šio Įstatymo 44 straipsnio 6 dalyje nustatytų reikalavimų.

25. Pasisakydama dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pažymi, kad bylos duomenys patvirtina, jog pareiškėjas gavo leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad dirbs Bendrijoje, jam bus mokamas 1 789 Eur darbo užmokestis, tačiau pareiškėjas iš viso faktiškai nepradėjo dirbti. Bendrija nurodė, kad: i) pareiškėjas į darbą neatvyko; ii) Bendrija mėgino susisiekti su pareiškėju, tačiau jis nereagavo; iii) pareiškėjas 2024 m. vasario 5 d. elektroniniu paštu Bendrijai atsiuntė prašymą dėl jo atleidimo iš darbo ir tą pačią dieną darbo sutartis buvo nutraukta, apie tai Bendrija informavo atsakovą. Bendrijos teigimu, pareiškėjas bandė pasinaudoti Bendrija, siekdamas tik įteisinti savo buvimą Lietuvoje, todėl jam nebuvo mokamas sutartas ir Bendrijos tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Šias faktines aplinkybes patvirtina į bylą pateikti įrodymai: 2024 m. vasario 11 d. Bendrijos pranešimas apie darbo sutarties nutraukimą, 2024 m. birželio 25 d. VSDFV duomenų bazės išrašas apie pareiškėją, 2024 m. vasario 5 d. pareiškėjo prašymas ir kt. Nurodytų faktinių aplinkybių visuma leidžia daryti išvadą, kad prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi pateikti duomenys, t. y. duomenys, patvirtinantys vieną iš Įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintų leidimui laikinai gyventi išduoti būtinųjų sąlygų – darbdavio įsipareigojimą įdarbinti užsienietį pagal darbo sutartį ne trumpesniam negu 6 mėnesių laikotarpiui ir pareiškėjo ketinimą dirbti pagal darbo sutartį, kai profesija yra įtraukta į trūkstamų profesijų sąrašą pagal įmonės vykdomą veiklą ir nereikalingas Užimtumo tarnybos sprendimas dėl atitikties darbo rinkos poreikiams, neatitinka tikrovės.

26. Dėl Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkte nurodyto pagrindo taikymo, teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad Migracijos departamentas įrodė, jog pareiškėjas neturėjo pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliaciniame skunde pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių nustatytas faktines aplinkybes. Todėl aptariamas pagrindas taip pat pagrįstai konstatuotas Sprendime.

27. Įvertinusi ginčui aktualų teisinį reguliavimą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad Bendrijai nutraukus darbo sutartį su pareiškėju, atsakovui atsirado Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkte nurodytas pagrindas panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (žr., pvz., 2024 m. spalio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2377-624/2024; 2024 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2323-624/2024; 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024). Akcentuotina, kad Migracijos departamentas neturi dispozityvumo teisės ir privalo laikytis Įstatymo reikalavimų, t. y. nustatęs, kad užsienietis faktiškai neatitinka Įstatymo nustatytų sąlygų, jis privalo panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi, šiuo atveju – Lietuvos Respublikoje Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 6 punkto pagrindu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2022 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2833-442/2022; 2022 m. lapkričio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3925-821/2022; 2024 m. kovo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1263-525/2024 ir kt.).

28. Taigi, Migracijos departamentas, įvertinęs patikrinimo metu nustatytas aplinkybes, padarė pagrįstą išvadą, kurią patvirtino ir pirmosios instancijos teismas, kad pareiškėjas neatitinka imperatyvių Įstatyme nustatytų kriterijų. Atsižvelgiant į tai atsakovui buvo pagrindas, vadovaujantis Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 5 punktais bei Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 ir 6 punktu, panaikinti pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi. Analogiškos pozicijos ginčui aktualiais išaiškinimais laikomasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2318-624/2024, 2024 m. rugsėjo 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2182-520/2024).

29. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo procesiniuose dokumentuose išdėstytus argumentus, jog aptariama situacija susiklostė ne dėl pareiškėjo kaltės, kadangi pareiškėjui išduoto leidimo galiojimas tiesiogiai priklausė nuo to, ar pagal prašymą išduoti šį leidimą prisiimti reikalavimai bus įgyvendinti (įgyvendinami), o išduotas leidimas negali galioti, jei pagrindai, susiję su užsieniečio teise laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nebuvo įvykdyti. Asmenų kaltės klausimas šiuo požiūriu neturi esminės teisinės reikšmės vertinant Sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, nes Sprendimas buvo priimtas nustačius savarankiškus imperatyvius Įstatyme įtvirtintus leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024), o pareiškėjas nepateikė įrodymų dėl jo buvusio darbdavio galbūt padarytų darbo teisės pažeidimų, todėl šie teiginiai yra nepagrįsti (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1981-821/2024). Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas, kaip užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022; 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024).

30. Apeliacinės instancijos teismas taip pat pažymi, kad pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas nustačius imperatyvius tokio leidimo panaikinimo pagrindus (Įstatymo 35 str. 1 d. 2 ir 5 p., Įstatymo 50 str. 1 d. 2 ir 6 p.), o ne konstatavus, kad pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui, todėl su tuo susiję apeliacinio skundo argumentai ginčo situacijoje nekeičia padarytų išvadų ir teisine prasme yra neaktualūs, todėl plačiau nevertinami.

31. Spręsdama dėl pareiškėjo apeliaciniame skunde dėstomų argumentų, susijusių su jo teisės būti išklausytam ir gero administravimo principo pažeidimais (kadangi pareiškėjas šiuo aspektu citavo su tuo susijusią teismų praktika), teisėjų kolegija pažymi, jog pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką viešojo administravimo subjektas yra saistomas inter alia gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 9 d. išplėstinės teisėjų kolegijos nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1245-662/2015), ir kuris apima ir asmens teisę būti išklausytam. Vis dėlto, ši teisė nėra savitikslė. Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, kad pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021).

32. Teisėjų kolegijos vertinimu, apeliaciniame skunde nurodydamas praktiką dėl teisės būti išklausytam, t. y. iš esmės motyvuodamas, kad atsakovas nepagrįstai nesikreipė į pareiškėją dėl papildomų paaiškinimų, pareiškėjas nenurodė tokios reikšmingos informacijos ar aplinkybių, kurių neišnagrinėjus būtų pagrindas spręsti, jog dėl šių priežasčių Sprendimas buvo priimtas neįvertinus visų reikšmingų ginčo aplinkybių, ar tai sudarytų pagrindą abejoti bylos duomenimis patvirtinta objektyvia išvada, jog pareiškėjui nebuvo mokamas jo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytas vienintelis pareiškėjo pragyvenimo Lietuvos Respublikoje šaltinis – jo gaunamas darbo užmokestis Bendrijoje, tai, jog su pareiškėju buvo nutraukta darbo sutartis, bei kad jis pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

33. Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus, kad atsakovas ir pirmosios instancijos teismas neįvertino Sprendimo daromos neigiamos įtakos pareiškėjui (Sprendimas yra per griežtas). Šiuo aspektu pažymėtina, kad atsakovas Sprendime vertino pareiškėjo ekonominius ir šeiminius ryšius su Lietuva, bei konstatavo, kad pareiškėjo su Lietuva minėti ryšiai nesieja (nenustatyta, kad jis turėtų šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, ar kad jo šeimos nariams būtų išduoti dokumentai, suteikiantys ar patvirtinantys teisę gyventi Lietuvos Respublikoje, pareiškėją su Lietuva siejo tik neilgalaikiai, ekonominio pobūdžio ryšiai). Kartu pažymėtina, kad, kaip minėta, atsakovas, nustatęs imperatyvius Įstatymo 50 straipsnio pagrindus, kai privalo būti panaikintas užsieniečiui išduotas leidimas laikinai gyventi, turi pareigą panaikinti minėtą leidimą. Be to, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje taip pat laikomasi pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1571-1047/2024, ir kt.).

34. Pastebėtina, kad teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo pobūdžio ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste, todėl pirmosios instancijos teismui išsamiai išnagrinėjus visas bylai reikšmingas esmines aplinkybes ir detaliai atsakius į pagrindinius šalių argumentus, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo Didžiosios kolegijos 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Garcia Ruiz prieš Ispaniją (pareiškimo Nr. 30544/96); Didžiosios kolegijos 2004 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Perez prieš Prancūziją (pareiškimo Nr. 47287/99); taip pat žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-934-756/2020; ir kt.). Proceso šalies netenkinantys, ar, jos manymu, neišsamūs, netinkami teismo sprendimo motyvai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad teismas neatsakė į pagrindinius bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai, o teismo sprendimas neatitinka ABTĮ 86 ir 87 straipsnio reikalavimų. Todėl šiuo aspektu apeliacinio skundo argumentai atmestini.

35. Įvertinus kitus apeliacinio skundo argumentus, pažymėtina, kad jais arba kartojami skunde pirmosios instancijos teismui išdėstyti argumentai, dėl kurių tikrinamame teismo sprendime motyvuotai atsakyta, arba cituojama teismų praktika, nenurodant, kuo ji reikšminga nagrinėjamai bylai, nenurodant kokie konkretūs įrodymų vertinimo ir (ar) teisės normų aiškinimo ir taikymo pažeidimai buvo padaryti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme. Tokio pobūdžio apeliacinio skundo argumentai išsamiau nenagrinėjami, kaip neturintys teisinės reikšmės bylos išsprendimui.

36. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nenustatytas pagrindas naikinti skundžiamą teismo sprendimą, todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugsėjo 24 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Rytis Krasauskas

Beata Martišienė

Egidijus Šileikis