2017-12-18 Nr. AB-23743-3-61-3-04454-2015-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinės byla Nr

Administracinė byla Nr. A-1626-415/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04454-2015-8

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gruodžio 18 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Skirgailės Žalimienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, dėl neturtinės žalos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. M. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1), prašydamas priteisti 3 000 Eur neturtinės žalos, patirtos dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K), atlyginimą.

2. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kankinančiomis sąlygomis Lukiškių TI-K buvo laikomas nuo 2009 m. birželio 16 d. iki 2009 m. liepos 26 d. Kamerų plotas buvo per mažas, jį papildomai mažino baldai ir kiti įrengimai. Kamerose buvo rūkoma, sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto buvo atskirtas 40–50 cm mūrine sienele, jame nebuvo užtikrinamas privatumas. Kamerose buvo tamsu, nepadarytas remontas. Pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsnyje, kurią prašė priteisti iš Lietuvos valstybės. Kadangi pareiškėjo laikymo sąlygos pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – Konvencija) 3 straipsnį, kurioje nėra numatyta ieškinio senaties terminų, pažeidimas buvo tęstinis, pareiškėjas prašė skundą tenkinti ir priteisti neturtinės žalos atlyginimą.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su skundu nesutiko ir atsiliepime (b. l. 5–10) prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą; pareiškėjo skundo reikalavimams prašė taikyti sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

4. Atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjas savo reikalavimo negrindžia įrodymais, jo nusiskundimai yra abstraktaus pobūdžio. Tam tikri nepatogumai yra neatsiejama laisvės atėmimo bausmės pasekmė. Pareiškėjas buvo laikomas lygiomis sąlygomis su kitais nuteistaisiais, byloje nėra duomenų, kad Lukiškių TI-K su juo būtų sąmoningai elgtasi nežmoniškai. Kai kurios kameros galėjo būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada galėjo siekti teisės aktuose nustatytą ribą, tačiau Lukiškių TI-K stengėsi sumažinti neigiamą laikymo sąlygų poveikį, sudarydamas galimybes pasivaikščioti, pasinaudoti sporto kiemeliu, biblioteka, koplyčia, kabeline televizija, socialinės reabilitacijos specialistų teikiama pagalba bei programomis. Visos kameros yra aprūpinamos reikalingu inventoriumi, jų langai pritaikyti vėdinimui. Kameros vėdinamos natūraliu būdu per langus, tai atitinka higienos normų reikalavimus. Valstybės civilinė atsakomybė pagal CK atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti, šiuo atveju atsakovo veiksmai buvo teisėti. Civilinė atsakomybė atsiranda, jeigu nustatomas žalos padarymo faktas. Nagrinėjamu atveju nėra būtinų CK nustatytų valstybės civilinės atsakomybės sąlygų.

II. 5. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. birželio 10 d. sprendimu (b. l. 45–46) pareiškėjo R. M. skundą atmetė kaip nepagrįstą.

6. Teismas pažymėjo, kad ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 42 straipsnyje nustatyta, kad turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų aktų, atlyginama CK ir kitų įstatymų nustatyta tvarka. Reikalavimas dėl žalos (tiek turtinės, tiek neturtinės), kuri kildinama iš valdžios institucijų neteisėtų veiksmų (CK 6.271 straipsnis), atlyginimo gali būti tenkinamas esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą.

7. Teismas rėmėsi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencija, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo skundo argumentus, susijusius su ieškinio senaties netaikymu, atmetė kaip nepagrįstus.

8. Teismas nurodė, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

9. Teismas, atsižvelgęs į pareiškėjo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį, nustatė, kad vėliausia pareiškėjo kreipimosi į teismą data laikytina 2012 m. liepos 26 d., o pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. rugsėjo 7 d. (pagal Marijampolės pataisos namų spaudą ant voko) (b. l. 2).

10. Teismas, atsižvelgęs į minėtas teisės aktų nuostatas ir į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą kildina iš gyvenimo Lukiškių TI-K sąlygų, kurios, pasak pareiškėjo, prilygsta kankinimams, įvertinęs pareiškėjo nurodomų pažeidimų pobūdį, konstatavo, kad akivaizdu, jog pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Teismas nustatė, kad pareiškėjas nei teismui pateiktame skunde, nei, susipažinęs su atsiliepimu, kuriame buvo pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą, teismui nenurodė objektyvių senaties termino praleidimo priežasčių ir neprašė jo atnaujinti. Teismas taip pat nenustatė pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams.

11. Teismas konstatavo, kad ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 str. 8 d., 1.131 str. 1 d.). Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad teisiškai nėra svarbu, kaip šioje byloje būtų spręstas pareiškėjo galimai patirtos neturtinės žalos, kildinamos iš netinkamų kalinimo sąlygų, atlyginimo klausimas, todėl nenagrinėjo kitų skundo bei atsiliepimo argumentų dėl viešosios atsakomybės atsiradimo sąlygų (neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ar neveikimo ir žalos buvimo) ir pareiškėjo skundą atmetė.

III. 12. Pareiškėjas R. M. apeliaciniu skundu (b. l. 50) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą, jo skundą išnagrinėti iš esmės ir tenkinti skundo reikalavimus.

13. Pareiškėjas pažymi, kad buvo kalinamas kankinant. Teigia, kad aplinkybė, jog Lukiškių TI-K kalinimo sąlygos yra nežmoniškos, įrodyta įvairiais tyrimais bei teismų praktika, todėl papildomai jų įrodinėti nebereikia. Pareiškėjas nurodo, kad teismas nepagrįstai taikė senaties terminą, nors pareiškėjas skunde rėmėsi Konvencija, kuri nenumato jokių senaties terminų. Pareiškėjo nuomone, teismas taikė senaties terminą neatsižvelgdamas į tarptautinę teisę, buvo šališkas.

14. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Lukiškių TI-K, su pareiškėjo apeliaciniu skundu nesutinka ir atsiliepime (b. l. 54–57) prašo apeliacinį skundą atmesti.

15. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas savo reikalavimo nepagrindė jokiais įrodymais, nėra nustatytų visų CK 6.271 straipsnyje numatytų viešosios atsakomybės sąlygų. Pabrėžė, kad, remiantis suformuluota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, kai kuriose bylose reikalavimai dėl neturtinės žalos atlyginimo yra atmetami, kadangi pažeidimo fakto konstatavimas yra pakankama padarytos žalos atlyginimo forma, nepriteisiant neturtinės žalos atlyginimo pinigais. Tam tikras suimtųjų asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su tuo susiję neigiami išgyvenimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 16. Nagrinėjamos bylos dalykas – Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo, kuriuo teismas atmetė R. M. skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

17. Pažymėtina, kad ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

18. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų laikymo sąlygų Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 16 d. iki 2009 m. liepos 26 d. Su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi 2015 m. rugsėjo 7 d. (skundas teismui išsiųstas paštu, b. l. 2).

19. Pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas atmetė tenkinęs atsakovo prašymą taikyti CK 1.125 straipsnio 8 dalyje reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo nustatytą sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą.

20. Pareiškėjas apeliacinį skundą iš esmės grindžia tuo, kad nesutinka su taikytu ieškinio senaties terminu, nes, jo manymu, tarptautinės teisės aktai bei Konvencija nenumato jokių ieškinio senaties terminų taikymo, jo teisės buvo pažeistos kalinimu kankinant, dėl to jis patyrė neturtinę žalą.

21. Pasisakydama dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimo ribų, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), tiek ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje V. H. prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje H. prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

22. Teisėjų kolegija, remdamasi minėta teismų praktika ir patikrinusi bylą Administracinių bylų teisenos įstatymo 136 straipsnyje nustatyta tvarka, sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendime, vadovaujantis CK 1.125 straipsnio 8 dalies nuostata, taikytu ieškinio senaties terminu bei teismo vertinimu, kad byloje nenustatyta aplinkybių, dėl kurių šis terminas turėtų būti atnaujintas. Teisėjų kolegija iš naujo pirmosios instancijos teismo skundžiamame sprendime išdėstytų argumentų nekartoja.

23. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl ieškinio senaties netaikymo, pažymi, kad Konvencija nereglamentuoja neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir ieškinio senaties klausimų, o EŽTT yra pažymėjęs, jog Konvencijos narėms yra paliekama plati nuožiūros laisvė žalą atlyginti pagal savo teisinę sistemą bei tradicijas, atsižvelgiant į pragyvenimo lygį toje konkrečioje šalyje (žr., pvz., EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą byloje S. prieš Italiją). Lietuvos Respublikoje neturtinės žalos atlyginimą dėl neteisėtų valstybės veiksmų reglamentuoja CK 6.271 bei 6.250 straipsniai. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje yra ne kartą nurodęs, jog nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimo, taikytinos ne tik CK normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., 2007 m. kovo 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.).

24. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Apie skunde nurodomus savo teisių pažeidimus – kalinimą teisės aktuose nustatytų ploto reikalavimų neatitinkančiose kamerose, privatumo neužtikrinimą, laikymą su rūkančiais asmenimis bei kitas kalinimo sąlygas, kurios, pasak pareiškėjo, jam nuolat kėlė fizinius nepatogumus, neigiamus dvasinius išgyvenimus, pareiškėjas turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė, todėl nuo šio momento ir skaičiuotinas senaties terminas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi nuoseklios pozicijos, kad, jei pareiškėjas jautė diskomfortą (kuo, be kita ko, pareiškėjas nagrinėjamu atveju grindžia neturtinės žalos jam padarymo faktą), jis turėjo suvokti, kad jo teisės gali būti pažeidžiamos ir kreiptis dėl galimo jo teisių pažeidimo, informacijos dėl gynybos gavimo (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-248-858/2016).

25. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti išvadą, jog pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises. Be to, nagrinėjamoje byloje nėra ir tokių įrodymų, kad pats pareiškėjas, manydamas, jog jam trūksta informacijos apie kalinimo atitikimą teisės aktų reikalavimams, būtų kreipęsis į atsakovo atstovus dėl informacijos suteikimo. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai aiškinęs ir taikęs ieškinio senatį reglamentuojančias teisės normas, pagrįstai taikė ieškinio senatį pareiškėjo reikalavimui atlyginti neturtinę žalą, padarytą, kaip teigiama, laikotarpiu nuo 2009 m. birželio 16 d. iki 2009 m. liepos 26 d. Įvertinusi administracinėje byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio (pagal pareigas) atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą (CK 1.131 str. 2 d.).

26. Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų, susijusių su ginčo nagrinėjimu iš esmės (pareiškėjas teigia, kad Lukiškių TI-K jo kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos), teisėjų kolegija nepasisako, kadangi jie, atmetus pareiškėjo skundą dėl praleisto ieškinio senaties termino, nagrinėjamoje byloje nebeaktualūs.

27. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ištyrė esmines bylos aplinkybes, tinkamai įvertino byloje esančius duomenis, nenukrypo nuo teisminės praktikos tokios kategorijos bylose, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisingą procesinį sprendimą, kurį keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo. Todėl pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. M. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. birželio 10 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Gintaras Kryževičius

Skirgailė Žalimienė