2022-09-07 Nr. AB-22189-3-61-3-03958-2020-2 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. TA-412-624/2022

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03958-2020-2

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. rugsėjo 7 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Ramūno Gadliausko (kolegijos pirmininkas) ir Mildos Vainienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. F. (G. F.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Vilniaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas G. F. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi su skundu į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų (toliau – ir atsakovas, Vilniaus PN), 20 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

2. Pareiškėjas nurodė, kad nuo 2018 m. kovo 3 d. iki 2018 m. gruodžio 12 d. buvo kalinamas Lukiškių tardymo izoliatoriuje-kalėjime (toliau – ir Lukiškių TI-K) netinkamomis sąlygomis. Pareiškėjui nebuvo teikiama visa reikalinga informacija jam suprantama rusų kalba, jautėsi diskriminuojamas. Lukiškių TI-K nebuvo sudaryta galimybė pareiškėjo užimtumui. Lukiškių TI-K kamerose buvo netinkama ventiliacija, tvyrojo nemalonus kvapas, buvo šalta. Kameras vėdinti galima buvo tik per langus. Pareiškėjui nebuvo užtikrinamas jo privatumas naudojantis sanitariniu mazgu, jį galėjo matyti tiek kameroje buvę kiti nuteistieji, tiek pareigūnai. Kamerose trūko vietos, nebuvo užtikrinama minimali gyvenamojo ploto norma. Dėl nurodytų pažeidimų, pareiškėjas patyrė žalą, sutriko jo mityba, miegas, pareiškėjas jaučiasi slegiamas, jaučia nuolatinį nuovargį, todėl prašo jam atlyginti neturtinę žalą pinigais.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

4. Vilniaus PN nurodė, kad pateikė teismui duomenis apie pareiškėjo judėjimo, laikymo Lukiškių TI-K laikotarpius, kameras, kuriose pareiškėjas buvo laikomas bei tuo metu kameroje buvusių asmenų skaičių. Patikino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas griežtai vadovaujantis teisės aktų nustatytais reikalavimais. Lukiškių TI-K pareigūnai tarnybos metu su visais įstaigoje laikomais asmenimis bendrauja griežtai vadovaudamiesi etikos taisyklėmis ir stengdamiesi nepažeisti bendrųjų mandagumo ir etikos principų. Pažymėjo, jog nuo 2010 m. balandžio 11 d. įsigaliojo Lietuvos higienos normas HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, kurioje minimali gyvenamojo ploto normas kamerose laikomiems asmenims nebuvo nustatyta; Lietuvos higienos normas HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ galiojanti nuo 2015 m. lapkričio 1 d. taip pat nenumato tokių gyvenamojo ploto standartų. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2019 m. kovo 5 d. įsakymu Nr. V-109 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ buvo nustatytas reikalavimas, kad vienam suaugusiam asmeniui, laikomam kameroje, turi tekti ne mažiau kaip 3,6 kv. m. ploto. Iš pareiškėjo pateiktų judėjimo duomenų matyti, kad pareiškėjui tenkantis plotas Lukiškių TI-K kamerose pilnai atitiko įstatymų nustatytus vienam asmeniui tenkančio ploto kameroje reikalavimus.

5. Atsakovo atstovas pažymėjo, jog visi nuteistieji atvykę į Lukiškių TI-K buvo pasirašytinai supažindinti su įstatymais, tvarkos taisyklėmis, susipažinimo forma saugoma asmens byloje. Atkreipė dėmesį, jog pareiškėjas savo skunde cituoja teisės aktų, susijusių su laisvės atėmimo bausmės vykdymo tvarka, nuostatas, todėl nėra pagrindo teigti, kad dėl jų nežinojimo nesuvokė savo teisių, pareigų, negalėjo jų ginti pažeidimo atveju.

6. Vilniaus PN nurodė, jog Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 (toliau – ir Taisyklės) III skyriuje įtvirtintos tardymo izoliatorių kamerų įrengimo nuostatos. Šių Taisyklių 14.2 punkte nurodoma, kad kamerose turi būti išorinės ir vidinės metalinės durys. Duryse gali būti įrengiama stebėjimo akutė ar langelis ir užsklendžiamas langelis maistui, knygoms ar kitiems daiktams perduoti. Langelio durys atsidaro tik į koridoriaus pusę ir gali būti rakinamos. Vidinėse ir išorinėse duryse įtaisomi mechaniniai arba elektromechaniniai užraktai, kad jų negalėtų atsklęsti kameroje laikomi asmenys. Akcentavo, kad minėtose taisyklėse nėra numatyta, kad kamerose būtų sanitarinių mazgų atitvėrimai nuo kameros duryse esančių stebėjimo akučių. Kita vertus, tokie atitvėrimai, atsakovo atstovo nuomone, negali būti numatyti, kitaip priežiūros posto pareigūnai negalėtų užtikrinti asmenų, laikomų laisvės atėmimo vietose, nuolatinę elgesio kontrolę jų buvimo vietose, įgyvendinant nustatytus vidaus tvarkos reikalavimus, užkardant konfliktines situacijas ir ypatingų įvykių priežasčių atsiradimą įstaigoje. Pažymėjo, jog Vilniaus PN korpusų, esančių Lukiškių skg. 6, Vilniuje, kamerų tipo, karantino patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose yra įrengtas sanitarinis mazgas. Sanitarinis mazgas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 metro aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka Higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus; Higienos norma HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ sanitarinių mazgų atskyrimo nuo likusio kameros ploto reikalavimų nenumato.

7. Atsakovo atstovas nurodė, jog pagal Higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ 17 punktą nustatyta, kad gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Laikantis šios higienos normos, kamerose esantys langai vėdinimui buvo pritaikyti, kameros buvo vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdindavo, prižiūrėdavo, tvarkydavo savo kameras, neturėdavo problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.

8. Vilniaus PN laikosi pozicijos, kad pareiškėjas nekonkretizavo kuo pasireiškė jam tariamai padaryta neturtinė žala, neįrodė skunde nurodomos atlygintinos sumos dydžio. Taigi, nenustačius vienos iš būtinųjų civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygos, pareiškėjo skundo reikalavimas atlyginti neturtinę žalą yra nepagrįstas.

II. 9. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2021 m. birželio 15 d. sprendimu pareiškėjo G. F. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui G. F. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, 564 Eur neturtinei žalai atlyginti.

10. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl pareiškėjo kalinimo Lukiškių TI-K netinkamomis sąlygomis ir dėl to atsiradusios neturtinės žalos atlyginimo.

11. Teismas, įvertinęs Vilniaus PN pateiktus duomenys nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo kalinimas iš viso 282 paras. Iš Vilniaus PN pateiktų duomenų apie kamerų, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, plotą ir jose laikomų asmenų skaičių, teismas sprendė, kad pareiškėjui visą jo kalinimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo užtikrintas minimalus, vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas.

12. Pirmosios instancijos teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjui neužtikrinto privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, pažymėjo, jog iš Vilniaus PN pateikto pranešimo duomenų nustatyta, kad kamerose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas įrengti sanitarinio mazgo kabinų techninių galimybių nėra, todėl nuo likusio kameros ploto ši patalpa buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Gerinant suimtųjų (nuteistųjų) laikymo sąlygas asmens privatumui užtikrinti 2017 m. įrengtos užuolaidos, kurios uždengė matomumą iš kameros vidaus ir nuo apžiūros langelio duryse. Teismas, atsižvelgęs į šiuos duomenis, konstatavo, kad pareiškėjas 282 paras buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrinamas jo privatumas.

13. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo užimtumo, pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į Lukiškių TI-K administraciją dėl dalyvavimo reabilitacijos programose ar kitose Lukiškių TI-K administracijos organizuojamuose užsiėmimuose, o pastaroji būtų atsisakiusi tai padaryti. Teismas iš byloje pateikto Lukiškių TI-K administracijos 2018 m. kovo 28 d. rašto Nr. 96-1379 „Dėl laikymo sąlygų“ nustatė, kad pareiškėjas skundu kreipėsi į Lukiškių TI-K administraciją dėl netinkamų jo kalinimų sąlygų, tuo pačiu išreikšdamas nepasitenkinimą užimtumo trūkumu. Teismas nustatė, kad pas pareiškėją ir kitus asmenys kiekvieną dieną lankosi SRS specialistas. Pareiškėjui buvo sudaryta galimybė pasinaudoti kompiuteriu ir riboto interneto prieiga, tačiau pareiškėjas pageidavimo administracijai pasinaudoti šiomis galimybės nereiškė. Teismas akcentavo, jog Lukiškių TI-K nuolat vyksta kultūros, sporto ir kiti renginiai, tačiau nuteistasis turi pats išreikšti norą juose dalyvauti. Todėl pagrindo pripažinti, kad pareiškėjui jo kalinimo laikotarpiu nebuvo suteikta ir išaiškinta galimybė pasinaudoti užimtumo priemonėmis, šiuo atveju nėra pagrindo.

14. Pirmosios instancijos teismas dėl pareiškėjo argumento, kad jis nemoka lietuvių kalbos ir Lukiškių TI-K nebuvo supažindintas jam suprantama kalba su laikymo tardymo izoliatoriuje tvarka ir sąlygomis, suimtųjų teisėmis, draudimais bei atsakomybe, kitais Lietuvos Respublikos teisės aktais, pažymėjo, jog Suėmimo vykdymo įstatymo (toliau – SVĮ)13 straipsnis numato, kad suimtieji turi teisę gauti rašytinę informaciją apie jų laikymo tardymo izoliatoriuose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Šią informaciją tardymo izoliatoriaus administracija pateikia lietuvių kalba arba suimtojo gimtąja kalba, arba ta kalba, kurią suimtasis supranta. Teismas išaiškino, jog tardymo izoliatoriaus administracija privalo užtikrinti, kad kiekvienoje kameroje būtų iškabinta informacija apie Lietuvos Respublikos įstatymuose ir kituose teisės aktuose nustatytas suimtųjų teises, pareigas, draudimus ir dienotvarkę. Tardymo izoliatorių darbuotojai, lankydami suimtuosius kamerose, taip pat jų asmeninio priėmimo metu prireikus išaiškina suimtiesiems jų laikymo šiose įstaigose tvarką ir sąlygas, teises, pareigas ir jiems taikomus draudimus. Teismas akcentavo, kad teisės aktai nenumato pareigos pataisos įstaigoms supažindinti jose laikomų asmenų su visais teisės aktais, tačiau konstatavo, jog atsakovo atstovas teismui nepateikė duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjas, jam suprantama kalba, buvo supažindintas su laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisyklėmis, teikė būtinus dokumentus. Teismas nenustatęs šių duomenų, sprendė, jog Lukiškių TI-K nepaneigė pareiškėjo argumentų dėl informacijos jam nepateikimo jam suprantama kalba,. Taip pat atkreipė dėmesį į tai, jog šios aplinkybės nesutrukdė pareiškėjui naudotis jo teisėmis, reguliariai įstaigos administracijai teikti skundus, įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą.

15. Teismas, pasisakydamas dėl kamerų, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas, sąlygų, pažymėjo, kad sveikatos saugos reikalavimus laisvės atėmimo vietose, tardymo izoliatoriuose ir kalėjimuose, nustato Lietuvos higienos norma HN 134:2015, kurios 16 punkte numatyta, kad gyvenamųjų patalpų oro temperatūra turi būti ne žemesnė kaip 18 °C ir ne aukštesnė kaip 28 °C. Šios higienos normos 17 punkte nurodyta, kad turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas. Gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema; ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių (39 punktas). Pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 3 punktą, veikiančioms laisvės atėmimo vietoms, policijos areštinėms taikomi tik tie higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos, kapitalinio remonto darbais. Teismas nurodė, jog pareiškėjas skunde neneigia, kad galėjo kameras vėdinti per jose įrengtus langus, o Lukiškių TI-K atskira mechaninė gyvenamųjų kamerų vėdinimo ir kondicionavimo sistema nėra privaloma atsižvelgiant į tai, kad kamerose įrengti langai pritaikyti vėdinimui natūraliu būdu, ir konstatavo, kad tai atitinka teisės aktų reikalavimus.

16. Teismas iš jam pateikto Nacionalinio visuomenės sveikatos centro prie Sveikatos apsaugos ministerijos Vilniaus departamento (toliau – ir VSC) 2018 m. kovo 9 d. patikrinimo akto nustatė, kad buvo tikrinama kamera Nr. 110, kurioje buvo apgyvendintas pareiškėjas. Akte nurodoma, kad kameroje Nr. 110 vidinis kameros langas užsidarinėjo nesandariai. Taip pat nustatyta, kad unitazo įtvirtinimas yra sulūžęs ir išmatuota oro temperatūra Lukiškių TI-K kameroje Nr. 110 siekė 17 laipsnių. Vidinis langas buvo sutvarkytas ir sandariai uždaromas, taip pat pritvirtintas unitazas. Kontrolės metu išmatuota oro temperatūra kameroje Nr. 110 siekė 19 laipsnių, ir tai atitiko HN 134:2015 16 punkto reikalavimą dėl ne mažesnės kaip 18 laipsnių gyvenamųjų patalpų oro temperatūros. Kitų byloje esančių VSC patikrinimo aktų teismas nevertino, kadangi jie nėra aktualūs ginčo laikotarpiui. Teismas akcentavo, jog Lukiškių TI-K kamerų būklė nuolat buvo tikrinama, pažeidimai fiksuojami ir operatyviai šalinami. Todėl pareiškėjo argumentus dėl netinkamai įrengtų ir prižiūrimų kamerų, nenurodžius konkrečių kamerų bei laikotarpių, susijusių su nurodomais pažeidimais, teismas pripažino abstrakčiais ir neįrodančiais atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus.

17. Pirmosios instancijos teismas nustatęs, kad pareiškėjas visą jo buvimo Lukiškių TI-K laikotarpį buvo laikomas kamerose, kuriose nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, taip pat, pareiškėjui nebuvo teikiama informacija apie laisvės atėmimo vietos tvarkos taisykles jam suprantama kalba, sprendė, kad pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 564 Eur, kuria priteisė pareiškėjui iš atsakovo atstovo Vilniaus PN.

III. 18. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Vilniaus PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

19. Vilniaus PN apeliaciniame skunde apžvelgdamas teisinį reglamentavimą ir teismų praktiką, susijusius su valstybės civiline atsakomybe, pažymi, kad teismas nemotyvavo, kodėl pareiškėjo pažeistai teisei apginti nepakanka vien pažeidimo pripažinimo. Atsakovo atstovo nuomone, pareiškėjas turėjo pateikti teismui kuo daugiau ir kuo svarbesnių bei reikšmingesnių aplinkybių, patvirtinančių neturtinės žalos kilimo faktą, o pirmosios instancijos teismo nustatyta atlygintinos neturtinės žalos suma nėra pagrįsta jokiais objektyviais kriterijais. Pirmosios instancijos teismas išsamiai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pareiškėjo pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp pareiškėjo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, o pareiškėjas nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui, todėl pirmosios instancijos teismo pozicija vertintina kaip neargumentuota.

20. Atsakovo atstovas, atsižvelgdamas į formuojamą EŽTT ir aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, į byloje nustatytas aplinkybes, pažeidimo mastą, šio pažeidimo trukmę ir intensyvumą, teigia, kad byloje nustatyti pažeidimai nelaikytini intensyviais ir neprilygo pagal Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį draudžiamam elgesiui. Todėl, Vilniaus PN teigimu, šiuo atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais ir pažeidimo pripažinimas laikytinas pakankama bei teisinga satisfakcija už pareiškėjo patirtą skriaudą, tai atitinka teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijus.

21. Pareiškėjas G. F. atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą su juo nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

22. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra pagrįstas ir teisėtas, pagrindo jį naikinti nėra. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus, kadangi Lukiškių TI-K administracija turėjo užtikrinti pareiškėjo teises, bet to nepadarė. Pareiškėjas dėl nuolatinių pažeidimų kreipėsi į laisvės atėmimo vietos administraciją su rašytiniais ir žodiniais nusiskundimais, tačiau į juos nebuvo tinkamai reaguojama.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 23. Byloje nagrinėjamas ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktų reikalavimus atitinkančių kalinimo sąlygų, atlyginimo.

24. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundo argumentus dėl jam neužtikrintų kalinimo sąlygų ir patirtos neturtinės žalos, atsakovo atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatė, kad Lukiškių TI-K (Vilniaus PN) pareiškėjui 282 paras neužtikrino privatumo naudojantis sanitariniais mazgais, neišaiškino pareiškėjui laisvės atėmimo vietos vidaus taisyklių, jo teisių ir pareigų jam suprantama kalba, dėl ko pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, kuri jam buvo atlyginta priteisiant 564 Eur kompensaciją.

25. Atsakovas Vilniaus PN, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, teigdamas, kad be teisėto pagrindo pareiškėjui priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Atsakovas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų pareiškėjo teisės pažeidimų, dėl kurių konstatuota, kad jis patyrė neturtinę žalą.

26. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausiai pažymi, kad, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalimi, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribos bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas atsakovo atstovo apeliacinio skundo ribų.

27. Pasisakydama dėl atsakovo apeliacinio skundo argumentų, susijusių su įrodymų vertinimu, teisėjų kolegija pažymi, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, išsamiu ir objektyviu bylos aplinkybių viseto išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Teismo įsitikinimas turi būti pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Teismas turi įvertinti įrodymų įrodomąją reikšmę ir iš jų visumos daryti išvadą apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Be to, teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; 2021 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA-169-822/2021).

28. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamosios dalies matyti, kad buvo pakankamai detaliai išnagrinėtos pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės dėl netinkamų kalinimo sąlygų, įvertinti bylos šalių pateikti įrodymai, išanalizuotas aktualus teisinis reglamentavimas, laikantis ABTĮ 56 straipsnyje bei teismų praktikoje suformuotų įrodymų vertinimo taisyklių. Todėl nagrinėjamu atveju nėra jokio pagrindo sutikti su atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas neįvertino ir neištyrė byloje pateiktų įrodymų bei netinkamai nustatė bylos faktines aplinkybes, priešingai, pirmosios instancijos teismas pakankamai išsamiai aptarė pareiškėjo skunde ir atsakovo atstovo atsiliepime nurodytus argumentus bei aplinkybes ir juos įvertino ginčui aktualių teisės aktų kontekste.

29. Įvertinusi byloje surinktus įrodymus, ginčui aktualų teisinį reguliavimą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms ir padarytoms išvadoms bei įrodymų vertinimui. Iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, kad teismas aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, įvertino byloje pateiktus įrodymus, nurodė argumentus, dėl kurių pareiškėjo skunde nurodytų pažeidimų nepripažįsta pagrįstais bei su kuriais sutinka, išvadas grindė atsakovo atstovo į bylą pateiktais įrodymais. Pabrėžtina, kad atsakovo atstovas nepateikė jokių pirmosios instancijos teismo nustatytas faktines aplinkybes bei padarytas išvadas paneigiančių duomenų, neginčijo pirmosios instancijos teismo konstatuotų pažeidimų. Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde jokių kitų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, iš esmės nenurodo, nepateikia teisiškai pagrįstų argumentų, suteikiančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti kitaip, nei jas įvertino pirmosios instancijos teismas.

30. Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatavo, jog ginčo laikotarpiu pareiškėjui nebuvo užtikrinamas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais, neišaiškintos laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisyklės, pareiškėjo teisės ir pareigos, jam suprantama kalba. Teismas surinko pakankamai duomenų, leidžiančių priimti pagrįstą ir teisėtą sprendimą dėl pareiškėjo kalinimo sąlygų bei įvertino juos, vadovaudamasis vidiniu įsitikinimu. Tai, kad pirmosios instancijos teismas kitaip vertino atsakovo atstovo pateiktus argumentus ir bylos duomenis ar jiems nepritarė, nesudaro pagrindo konstatuoti, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimą reglamentuojančias proceso normas ir padarė bylos faktais ir galiojančiomis teisės normomis nepagrįstas išvadas.

31. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad atsakovo atstovas pažeidė pareiškėjo teisę į teisės aktais nustatytas bausmės atlikimo sąlygas dėl privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais mazgais bei dėl laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisyklių, pareiškėjo teisių ir pareigų, neišaiškinimo pareiškėjui suprantama kalba. Nagrinėjamu atveju egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti veiksmai – tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimas, žala – pareiškėjas dėl to patyrė nepatogumų ir diskomfortą, tiesioginis priežastis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos, todėl pareiškėjas įgijo teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

32. Pirmosios instancijos teismas neturtinės žalos dydį nustatė pagal reikšmingų kriterijų visumą. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybes, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva ir teismo funkcija yra patikrinti reikalavimo pagrįstumą bei, jei jis pripažįstamas pagrįstu, nuspręsti kokia suma pinigais gali būti teisinga ir protinga satisfakcija padarytai žalai atlyginti, jei asmens teisės pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu nėra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą (pareiškimo Nr. 53161/99); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2014 m. rugpjūčio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-836/2014).

33. Civilinio kodekso 6.250 straipsnio taikymo teisminėje praktikoje ne kartą buvo išaiškinta, jog neturtine žala pripažintinas ne bet koks, net menkiausio laipsnio, valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis. Neturtinė žala konstatuojama tik tada, kai ją sukeliantys neteisėti veiksmai yra pakankamai intensyvūs, o ne mažareikšmiai ar smulkmeniški, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardytų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. gegužės 16 d. nutartį administracinėje byloje A-985-556/2018; 2017 m. liepos 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-548-602/2017; 2017 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1855-575/2017). Atsakovo atstovas apeliaciniame skunde nenurodė jokių argumentų, kuriais remiantis reikėtų pirmosios isntancijos teismo ištirtus įrodymus vertinti iš naujo, apeliantas naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, taip pat nenurodė. Atsakovo atstovas nekvestionavo pirmosios instancijos teismo sprendimu konstatuotų pažeidimų, todėl teisėjų kolegija daro išvadą, kad dėl pažeidimų poveikio pareiškėjo patirti negatyvūs išgyvenimai savo intensyvumu peržengia minimalias ribas ir sukelia neturtinę žalą, kuri, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, turi būti atlyginama priteisiant piniginę kompensaciją.

34. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, atsižvelgusi į byloje nustatytų pažeidimų pobūdį, mastą ir trukmę (282 paras neužtikrintas privatumas naudojantis sanitariniais mazgais ir neišaiškintos pareiškėjui jo teisės ir pareigos, laisvės atėmimo vietos vidaus tvarkos taisyklės jam suprantama kalba), į tai, kad nenustatyta, jog dėl netinkamų kalinimo sąlygų būtų pakenkta pareiškėjo fizinei ir psichinei sveikatai, kad nėra duomenų, jog atsakovo atstovas būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgęsis, kitus CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus, teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-821-624/2017; 2017 m. balandžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-621-756/2017), vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteista 564 Eur neturtinės žalos atlyginimo suma yra pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo nurodytoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

35. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas teisingai įvertino įrodymus, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, o atsakovo atstovo apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo atliktos ginčo faktinio ir teisinio aspektų analizės bei padarytų išvadų. Todėl atsakovo atstovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Vilniaus pataisos namų, apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. birželio 15 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Arūnas Dirvonas

Ramūnas Gadliauskas

Milda Vainienė