2017-11-30 Nr. AB-22308-3-61-3-00198-2016-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. eA-2381-502/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00198-2016-0

Procesinio sprendimo kategorija 7.6.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

2017 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos E. R. skundą atsakovui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo, įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėja E. R. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus (toliau – ir atsakovas, ir VSDFV Vilniaus skyrius) 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6-24-18839 „Dėl E. R. teisės į motinystės pašalpą“ (toliau – ir VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimas) ir Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV, Valdyba) 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8353 „Dėl motinystės pašalpos“ (toliau – ir Valdybos sprendimas); 2) įpareigoti atsakovą perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d., taikant apskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį 177,21 Eur ir paskirti 15 062,85 Eur pašalpą; 3) priteisti pareiškėjai jos sumokėto žyminio mokesčio atlyginimą – 21,00 Eur.

2. Pareiškėja skunde nurodė, kad 2015 m. lapkričio 13 d. pateikė VSDFV Vilniaus skyriui prašymą skirti motinystės pašalpą nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d. pagal nėštumo ir gimdymo atostogų pažymėjimą Nr. EC606918. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. lapkričio 23 d. sprendime pareiškėjai nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d. apskaičiavo 5 621,05 Eur motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas. Pareiškėja, nesutikdama su tokiu sprendimu, pateikė skundą VSDFV, kuri 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkinti atsisakė ir paliko galioti VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimą. Valdyba, remdamasi Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 6 straipsnio 5 dalimi, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarime Nr. 1474 „Dėl einamųjų 2015 metų draudžiamųjų pajamų dydžio patvirtinimo“ (toliau – ir Nutarimas Nr. 1474) patvirtintą einamųjų 2015 m. draudžiamųjų pajamų dydį – 431 Eur, į maksimalų dienos kompensuojamąjį darbo užmokestį (65,68 Eur), nustatė, kad atsakovas pareiškėjai pagrįstai apskaičiavo 5 621,05 Eur dydžio motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d.

3. Pareiškėja rėmėsi Įstatymo 3 straipsnio 2 dalimi, 6 straipsnio 2 dalimi, Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 27 d. nutarimu, ir pažymėjo, kad įstatymuose nenustatyta maksimali pajamų suma, nuo kurios valstybinio socialinio draudimo įmokos nebūtų mokamos, tačiau nustatyta maksimali pašalpos suma, kurią įmokas mokėjęs asmuo gali gauti, nepaisant to, kiek daug valstybinio socialinio draudimo įmokų jis sumokėjo. Be to, maksimalią sumą nustatant konkrečiu dydžiu (nors ir šiek tiek nežymiai kintančiu, atsižvelgiant į tam tikrus valstybinius rodiklius, pavyzdžiui, einamųjų metų draudžiamųjų pajamų dydį, metinį vidutinį darbo dienų skaičių ir pan.), neatsižvelgiant į tai, kad priklausomai nuo sumokėtų valstybinio socialinio draudimo įmokų vienų asmenų gaunama pašalpos suma gali būti beveik lygi arba nežymiai skirtis nuo maksimalios kompensuojamosios pašalpos sumos, o kitų asmenų, kaip ir šiuo atveju pareiškėjos, tas skirtumas gali būti daugiau negu dvigubas, pažeidžiama Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 39 straipsnio 2 dalis, konstituciniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisinės valstybės principai. Manė, kad atsakovo sprendimas pažeidžia pareiškėjos teisėtus lūkesčius, nes ji, mokėdama dideles valstybinio socialinio draudimo įmokas, tikėjosi ir atitinkamos pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogas. Pareiškėja taip pat rėmėsi Tarptautinės darbo organizacijos 2000 m. birželio 15 d. konvencija Nr. 183 „Dėl 1952 m. Motinystės apsaugos konvencijos (su pakeitimais) pakeitimo“ (toliau – ir Konvencija), pagal kurios 6 straipsnio 3 dalį, jeigu pagal nacionalinę teisę ar praktiką piniginių išmokų, mokamų už motinystės atostogas, dydis yra skaičiuojamas, atsižvelgiant į buvusį uždarbį, tokių išmokų dydis negali būti mažesnis kaip du trečdaliai buvusio moters uždarbio arba to uždarbio, į kurį atsižvelgiama, apskaičiuojant išmokos dydį. VSDFV Vilniaus skyrius pareiškėjai apskaičiuota pašalpa kompensuoja tik 37,32 proc. prarasto darbo užmokesčio, bet ne mažiau kaip 66,66 proc., kaip to reikalauja Konvencija, kurios nuostatų Lietuvos Respublika įsipareigojo laikytis.

4. Atsakovas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyrius atsiliepime į pareiškėjos skundą su skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

5. Atkreipė dėmesį į Įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje ir Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarime Nr. 86 patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų (toliau – ir Nuostatai, Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatai) 7 punkte įtvirtintą šių teisės aktų pagrindu skiriamų socialinio draudimo išmokų dydžio ribojimą, t. y. pašalpos gavėjo maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms skaičiuoti negali viršyti einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį, 3,2 dydžio sumos.

6. Pažymėjo, kad VSDFV Vilniaus skyrius sprendimu pareiškėjai paskyrė 5 621,05 Eur dydžio motinystės pašalpą nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d. Priimant skundžiamą sprendimą, pareiškėjos vidutinis kompensuojamasis uždarbis, remiantis Įstatymu ir Nuostatais, apskaičiuotas pagal jos draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., sudarė 177,21 Eur (44 479,91 Eur / 251 darbo diena). Teisės į motinystės pašalpą atsiradimo mėnesį galiojęs maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis sudarė 66,13 Eur, jis apskaičiuotas pagal 2015 metų lapkričio mėnesį galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų (434 Eur) 3,2 dydžio sumą bei 2015 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių (434 Eur x 3,2 / 21 darbo diena). Pareiškėjos vidutinis dienos kompensuojamasis uždarbis (177,21 Eur) didesnis už teisės į pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusį maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį (66,13 Eur), todėl Vilniaus skyrius teisėtai ir pagrįstai, vadovaudamasis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi bei Nuostatų 7 punktu, apskaičiavo pareiškėjai 5 621,05 Eur (66,13 Eur x 85 d. d. x 100 proc.) dydžio motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d., taikydamas būtent 66,13 Eur dydį.

7. Pabrėžė, kad Įstatymo 2 straipsnyje įstatymų leidėjas nedviprasmiškai nurodo, jog ligos ir motinystės socialinis draudimas kompensuoja tik dalį dėl draudiminių įvykių prarastų darbo pajamų. VSDFV Vilniaus skyrius yra viešojo administravimo institucija, privalanti vykdyti galiojančius įstatymus ir neturinti teisės / pareigos spręsti apie galiojančio įstatymo teisėtumą ar tinkamumą. Įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol nėra konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai, todėl nėra pagrindo teigti, kad VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį, neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti.

8. Trečiasis suinteresuotas asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atsiliepime į pareiškėjos skundą prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

9. Rėmėsi Įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi ir Nuostatų 7 punktu ir nurodė, kad pareiškėjai nėštumo ir gimdymo atostogos suteiktos 2015 m. lapkričio 10 d., todėl vidutinis vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal jos draudžiamąsias pajamas, turėtas nuo 2014 m. spalio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 30 d., yra 177,21 Eur. Maksimalus vienos dienos kompensuojamasis uždarbis, apskaičiuotas pagal 2015 m. lapkričio mėn. galiojusių einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžių sumą bei 2015 m. vidutinį mėnesio darbo dienų skaičių, yra 66,13 Eur. Pareiškėjos vienos dienos kompensuojamasis uždarbis viršija maksimalų vienos dienos kompensuojamąjį uždarbį (66,13 Eur), todėl motinystės pašalpa apskaičiuota, taikant pastarąjį dydį.

II. 10. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. spalio 20 d. sprendimu pareiškėjos E. R. skundą tenkino. Panaikino VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 6-24-18839 „Dėl E. R. teisės į motinystės pašalpą“ ir VSDFV 2015 m. gruodžio 30 d. sprendimą Nr. (11.1) I-8353 „Dėl motinystės pašalpos“. Įpareigojo VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti E. R. motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d, taikant apskaičiuotą dienos kompensuojamąjį uždarbį 177,21 Eur ir paskirti 15 062,85 Eur pašalpą. Priteisė pareiškėjai iš VSDFV Vilniaus skyriaus sumokėtą 21 Eur žyminį mokestį.

11. Teismas, nustatęs bylos faktines aplinkybes, pažymėjo, kad skundžiami VSDFV Vilniaus skyriaus ir Valdybos sprendimai priimti, be kita ko, remiantis Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalimi (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569), taip pat Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktu (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052). Atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT8-N5/2016 išvadas, konstatavo, kad šioje administracinėje byloje skundžiami sprendimai buvo priimti, remiantis antikonstituciniais teisės aktais, todėl negali būti laikomi teisėtais.

12. Pabrėžė, kad pareiškėja į Vilniaus apygardos administracinį teismą kreipėsi 2016 m. sausio 15 d., tą pačią dieną buvo priimtas jos skundas, taigi, pareiškėja pradėjo ginti savo teises teismine tvarka anksčiau, negu Konstitucinis Teismas priėmė 2016 m. kovo 15 d. nutarimą. Vadinasi, šiuo atveju retroaktyvaus Konstitucinio Teismo teisės akto galiojimo nėra, todėl pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nuoseklią praktiką pareiškėjos teisės šioje administracinėje byloje turi būti apginamos, net ir nepaisant to, kad minėtas Konstitucinio Teismo nutarimas bus paskelbtas 2017 m. sausio 2 d. Pažymėjo, kad šioje administracinėje byloje negindamas pareiškėjos teisių, teismas vykdytų ne realų, o formalų teisingumą.

13. Atsižvelgęs į išdėstytus argumentus, teismas pareiškėjos E. R. skundą tenkino. Taip pat priteisė pareiškėjai iš atsakovo 21 Eur žyminį mokestį.

III. 14. Atsakovas VSDFV Vilniaus skyrius pateikė apeliacinį skundą, prašydamas panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – E. R. skundą atmesti kaip nepagrįstą.

15. Teismui nusprendus, kad pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundo dalį dėl VSDFV Vilniaus skyriaus ir Valdybos sprendimų panaikinimo bei įpareigojimo perskaičiuoti pareiškėjos motinystės pašalpą tenkino pagrįstai, prašo panaikinti skundžiamo sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos reikalavimą dėl sumokėto 21 Eur žyminio mokesčio priteisimo atmesti.

16. Atsakovo teigimu, teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą sprendimą.

17. Pažymi, kad priimdamas skundžiamą sprendimą, teismas rėmėsi oficialiai nepaskelbtu ir negaliojančiu Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimu, kurio oficialus paskelbimas numatytas 2017 m. sausio 2 d.

18. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 21 straipsnio 4 dalį ir Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo (toliau – ir Konstitucinio teismo įstatymas) 84 straipsnio 2 dalį, kuriose nustatyta, kad Konstitucinio Teismo nutarimai įsigalioja jų oficialaus paskelbimo Teisės aktų registre dieną. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalis nustato, kad teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

19. Pažymi, kad pareiškėjai motinystės pašalpa apskaičiuota, vadovaujantis galiojančiomis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatomis, kurios, iki oficialaus Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. KT8-N5/2016 paskelbimo, ir toliau taikytinos, todėl teismas neturėjo jokio pagrindo tenkinti pareiškėjos reikalavimus ir naikinti skundžiamus VSDFV Vilniaus skyriaus ir Valdybos sprendimus bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių perskaičiuoti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogas, taikant vidutinį dienos kompensuojamąjį uždarbį –177,21 Eur.

20. Teigia, kad priteisdamas pareiškėjos naudai žyminį mokestį, teismas neįvertino, kad VSDFV Vilniaus skyrius bei Valdyba savo veikloje privalo vadovautis Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnyje įtvirtintu įstatymo viršenybės principu. VSDFV Vilniaus skyrius, apskaičiuodamas pareiškėjai motinystės pašalpą, veikė įstatymų nustatytose ribose ir vadovavosi galiojančiomis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatomis, todėl pareiškėjos atžvilgiu jokių neteisėtų veiksmų neatliko. Be to, VSDFV Vilniaus skyriaus procesinis elgesys bylos nagrinėjimo metu buvo tinkamas, todėl VSDFV Vilniaus skyriaus vertinimu, nagrinėjamoje byloje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 40 straipsnio 4 dalimi, pareiškėjos reikalavimas dėl jos sumokėto žyminio mokesčio priteisimo neturėjo būti tenkinamas.

21. Atsiliepime į atsakovo apeliacinį skundą trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV prašo atsakovo apeliacinį skundą tenkinti. Kitu atveju panaikinti sprendimo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

22. Mano, kad teismo sprendimas buvo priimtas, netinkamai pritaikius materialiosios teisės normas.

23. Pažymi, kad skundžiamų aktų panaikinimo pagrindai yra nurodyti ABTĮ 91 straipsnyje, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimu skundžiami sprendimai buvo panaikinti nesant nei vienam iš ABTĮ nurodytų skundžiamų aktų panaikinimo pagrindų, todėl teismo sprendimas yra neteisėtas.

24. Atkreipia dėmesį į Lietuvos Respublikos teisėkūros pagrindų įstatymo 21 straipsnio 4 dalį ir pažymi, kad Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimas įsigalios 2017 m. sausio 2 d., kai bus paskelbtas Teisės aktų registre, todėl tik nuo tos dienos negalės būti taikomos Konstitucijai prieštaraujančios Nuostatų ir Įstatymo nuostatos.

25. Pabrėžia, kad Valdyba yra viešojo administravimo institucija, kuri privalo vadovautis galiojančiais įstatymais ir juos vykdyti.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byla nagrinėjama, vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu nuo 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti po to, kai įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas.

27. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

28. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai paskirtos motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį ribojimo pagal Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalį bei Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktą, teisėtumo ir pagrįstumo.

29. Bylos medžiaga nustatyta, kad pareiškėja VSDFV Vilniaus skyriui 2015 m. lapkričio 13 d. pateikė prašymą skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d. VSDFV Vilniaus skyrius 2015 m. lapkričio 23 d. priėmė sprendimą Nr. 6-24-18839 „Dėl E. R. teisės į motinystės pašalpą“, kuriuo nusprendė skirti pareiškėjai motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d. Sprendime apskaičiavo, kad pareiškėjos dienos kompensuojamasis uždarbis teisės į pašalpą atsiradimo dieną yra 177,21 Eur, tačiau pareiškėjai pašalpos suma apskaičiuota pagal nustatytą maksimalų dienos kompensuojamąjį uždarbį, t. y. 66,13 Eur, todėl priskaičiuota pašalpos suma yra 5621,05 Eur. Pareiškėja šį sprendimą skundė VSDFV, kuri 2015 m. gruodžio 30 d. priimtu sprendimu Nr. (11.1)I-8353 patvirtino VSDFV Vilniaus skyriaus 2015 m. lapkričio 23 d. sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

30. Pareiškėja skunde pirmosios instancijos teismui nurodė, kad su minėtais sprendimais nesutinka, kadangi maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis, taikomas nustatant motinystės pašalpos už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį dydį, yra nustatytas ir pareiškėjai pritaikytas pažeidžiant Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 dalies nuostatas, konstitucinius teisingumo, protingumo, sąžiningumo, teisinės valstybės principus.

31. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime, atsižvelgęs į Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. priimto nutarimo Nr. KT8-N5/2016 išvadas, konstatavo, kad šioje administracinėje byloje skundžiami sprendimai buvo priimti, remiantis antikonstituciniais teisės aktais, todėl negali būti laikomi teisėtais.

32. Atsakovas, nesutikdamas su teismo sprendimu, apeliaciniame skunde teigia, kad pareiškėjai motinystės pašalpa ginčijamu laikotarpiu apskaičiuota teisėtai ir pagrįstai, vadovaujantis galiojančiomis Įstatymo 6 straipsnio 5 dalies bei Nuostatų 7 ir 10 punktų nuostatomis, todėl pareiškėjos atžvilgiu jokie neteisėti veiksmai nebuvo atlikti.

33. Ginčui aktualios Įstatymo redakcijos 2 straipsnyje nustatyta, kad ligos ir motinystės socialinis draudimas įstatymų nustatytais atvejais kompensuoja šios rūšies draudimu apdraustiems asmenims dėl jų pačių arba šeimos narių ligos, taip pat dėl motinystės, tėvystės, motinystės (tėvystės) dalį prarastų ar dėl dalyvavimo profesinės reabilitacijos programoje negautų darbo pajamų. Šio Įstatymo 3 straipsnio 3 dalis apibrėžia kompensuojamąjį uždarbį kaip apdraustojo asmens draudžiamųjų pajamų sumą, pagal kurią apskaičiuojamos ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpos. Įstatymo 6 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kompensuojamasis uždarbis, pagal kurį nustatomas motinystės, tėvystės ir motinystės (tėvystės) pašalpų dydis, yra apskaičiuojamas pagal apdraustojo asmens draudžiamąsias pajamas, turėtas per paeiliui einančius 12 kalendorinių mėnesių, buvusių iki praeito kalendorinio mėnesio prieš nėštumo ir gimdymo, tėvystės arba vaiko priežiūros atostogų pradžios mėnesį. To paties įstatymo 6 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis pašalpoms apskaičiuoti negali viršyti teisės į atitinkamą pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos. Analogiškos nuostatos nurodytos ir Nuostatų 7 punkte. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2014 m. gruodžio 23 d. nutarimu Nr. 1474 patvirtintas 2015 metų draudžiamųjų pajamų dydis – 434 Eur. Maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis apskaičiuojamas einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą dalijant iš tų metų vidutinio mėnesio darbo dienų skaičiaus (taikoma 5 dienų darbo savaitė). Metinis vidutinis mėnesio darbo dienų skaičius kiekvienais metais tvirtinamas socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymu (Nuostatų 10 punktas).

34. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2016 m. kovo 15 d. nutarime pripažino, kad: Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo 6 straipsnio 5 dalis (2011 m. gruodžio 15 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 160-7569) tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti teisės į ją atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, įstatymuose neįtvirtinus per nustatytą laikotarpį iki nėštumo ir gimdymo atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančių išmokų visoms dirbančioms moterims, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 7 punktas (2012 m. rugpjūčio 21 d. redakcija; Žin., 2012, Nr. 99-5052) tiek, kiek jame nustatyta, kad maksimalus kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpai apskaičiuoti negali viršyti nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio sumos, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai; Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 86 „Dėl Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų 10 punkto (2011 m. gruodžio 28 d. redakcija; Žin., 2011, Nr. 164-7820) pirmoji pastraipa tiek, kiek joje nustatyta, kad maksimalus dienos kompensuojamasis uždarbis motinystės pašalpoms apskaičiuojamas pagal einamųjų metų draudžiamųjų pajamų, galiojusių nėštumo ir gimdymo atostogų pradžios mėnesį, 3,2 dydžio sumą, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos 39 straipsnio 2 daliai. Pastebėtina, kad šis nutarimas Teisės aktų registre oficialiai paskelbtas 2017 m. sausio 2 d.

35. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį teisės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomas nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad tas teisės aktas (ar jo dalis) prieštarauja Konstitucijai.

36. Konstitucinio Teismo 2016 m. kovo 15 d. nutarimo oficialus paskelbimas buvo atidėtas atsižvelgiant į tai, kad jo įgyvendinimas yra susijęs su viešųjų finansų planavimu, taip pat į tai, kad būtina tinkamai pasirengti motinystės pašalpų, kurių dydis tiek, kiek nurodyta, nebūtų ribojamas, skyrimui ir mokėjimui. Šio nutarimo konstatuojamosios dalies V skyriaus 1 punkto antroje pastraipoje nurodyta, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalį, oficialiai paskelbus šį Konstitucinio Teismo nutarimą, nuo jo oficialaus paskelbimo dienos prieštaraujančiomis Konstitucijai pripažintos minėtos Ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo ir Ligos ir motinystės socialinio draudimo pašalpų nuostatų nuostatos tiek, kiek nurodyta, negalės būti taikomos, t. y. visoms dirbančioms motinoms už nėštumo ir gimdymo atostogų laiką turės būti mokamos per nustatytą laikotarpį iki šių atostogų gauto atlyginimo vidurkį atitinkančios motinystės pašalpos.

37. Lietuvos Respublikos Seimas 2016 m. birželio 28 d. priėmė Lietuvos Respublikos ligos ir motinystės socialinio draudimo įstatymo Nr. IX-110 pakeitimo įstatymą (toliau – ir Pakeitimo įstatymas), kuris, išskyrus jo 2 straipsnio 5 dalyje nurodytas išimtis, įsigaliojo 2017 m. sausio 1 d. Pakeitimo įstatymo 2 straipsnio 3 dalyje išdėstytos nuostatos, iš esmės nustatančios, kad asmenims iki šio įstatymo įsigaliojimo (t. y. 2017 m. sausio 1 d.) įgijusiems teisę gauti motinystės pašalpą, motinystės pašalpos, apskaičiuotos pagal kompensuojamąjį uždarbį, apribotą teisės į šią pašalpą atsiradimo mėnesį galiojusių Vyriausybės patvirtintų einamųjų metų draudžiamųjų pajamų 3,2 dydžio suma, iki 2017 m. kovo 31 d. turi būti perskaičiuotos taikant kompensuojamąjį uždarbį, apskaičiuotą tokių ribojimų netaikant, ir iki 2017 m. birželio 30 d. tokiems asmenims turi būti išmokėtas susidaręs motinystės pašalpos skirtumas. Kitiems asmenims paskirtų motinystės pašalpų perskaičiavimas nėra numatytas.

38. Kaip jau buvo minėta, pareiškėjai VSDFV Vilniaus skyriaus sprendimu nuspręsta skirti motinystės pašalpą už nėštumo ir gimdymo atostogų laikotarpį nuo 2015 m. lapkričio 10 d. iki 2016 m. kovo 14 d., kuri apskaičiuota taikant minėtuose teisės aktuose, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, nustatytą ribojimą.

39. Nagrinėjamos bylos kontekste taip pat pažymėtina, kad pagal Konstitucijos 107 straipsnį, Konstitucinio Teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama tik į ateitį. Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Iš to darytina išvada, kad teisės aktai, Konstitucinio Teismo pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai, negali būti taikomi santykiams, atsirandantiems po Konstitucinio Teismo sprendimo dėl šių aktų prieštaravimo Konstitucijai oficialaus paskelbimo, tačiau iki šio momento taikant teisės aktus priimtiems sprendimams šių aktų pripažinimas prieštaraujančiais Konstitucijai reikšmingas tiek, kiek šie sprendimai nėra įvykdyti – nesukėlę realių teisinių pasekmių. Atsižvelgiant į Konstitucinio Teismo 2011 m. spalio 25 d. nutarime pateiktas oficialios konstitucinės doktrinos nuostatas, inter alia (Be kita ko) susijusias su neįvykdyto sprendimo samprata Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, ginčijami sprendimai nelaikomi įvykdytais iki tol, kol neišnyksta asmens teisė kreiptis į teismą teisminės gynybos.

40. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje administracinėje byloje yra nustatytas teisės gauti iki motinystės atostogų gauto atlyginimo vidurkį pažeidimas, o reikalavimas apginti šią iš Konstitucijos kylančią teisę yra pareikštas nepraleidus termino tai padaryti, todėl, nustačius minėtos teisės pažeidimą, teismas privalo ją veiksmingai ginti.

41. Apibendrindama išdėstytas aplinkybes bei padarytas išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai vertino byloje nustatytas aplinkybes ir surinktų įrodymų visumą, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias teisės normas, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kuris paliekamas nepakeistas, o atsakovo apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. spalio 20 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Audrius Bakaveckas

Artūras Drigotas

Virginija Volskienė