2013-06-25 Nr. AB-2930-3-61-3-02252-2012-9 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A502-982/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02252-2012-9

Procesinio sprendimo kategorijos 6.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. birželio 25 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Romano Klišausko, apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos G. D. skundą atsakovams Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriui ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus, trečiajam suinteresuotam asmeniui Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl sprendimų panaikinimo ir neišmokėtos pensijos dalies priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėja G. D. 2012 m. rugpjūčio 30 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2012 m. rugpjūčio 28 d. sprendimą Nr. (6.5)I-5172 ir VSDFV Vilniaus skyriaus 2012 m. rugpjūčio 6 d. sprendimą Nr. (10.1)3-86090 bei įpareigoti VSDFV Vilniaus skyrių išmokėti dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo (toliau – ir Laikinasis įstatymas) 8 straipsnio 1 dalies taikymo per laikotarpį nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. neišmokėtą valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Skunde (b. l. 1-2) pareiškėja paaiškino, kad yra dirbanti valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos (toliau – ir senatvės pensija) gavėja. Vadovaujantis Laikinuoju įstatymu jai paskirta senatvės pensija buvo mažinta du kartus, t. y. taikant Laikinojo įstatymo 6 straipsnį (kaip viršijanti 650 Lt ribinį pensijos dydį) ir Laikinojo įstatymo 8 straipsnį (kaip asmeniui, turinčiam draudžiamųjų pajamų). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija) prieštaraujančiomis Laikinojo įstatymo nuostatas, kuriomis dirbantiems ar tam tikru verslu užsiimantiems pensijų gavėjams pensijos buvo sumažintos vien dėl to, kad jie dirba.

Atsakovai VSDFV Vilniaus skyrius ir Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus, bei trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV su pareiškėjos skundu nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.

Atsiliepimuose (10-12, 15-17) paaiškino, kad pareiškėjai paskirtos senatvės pensijos dydis 2010–2011 metais viršijo Laikinojo įstatymo 3 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribinį 650 Lt dydį, dėl šios priežasties senatvės pensija buvo perskaičiuota įstatymo 6 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka. Visą Laikinojo įstatymo galiojimo laikotarpį pareiškėja dirbo VSDFV teritoriniame skyriuje ir turėjo draudžiamųjų pajamų, todėl nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. teisėtai taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatas buvo mokama pensijos dalis, atsižvelgiant į jos praėjusio mėnesio draudžiamąsias pajamas. Pagal įstatymo teisėtumo prezumpciją – įstatymas ar kitas teisės aktas laikomas teisėtu ir privalo būti taikomas tol, kol konstatuojamas jo prieštaravimas Konstitucijai. Pareiga vykdyti įstatymų nuostatas yra bendra, taikytina tiek privatiems asmenims, tiek valdžios institucijoms. Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarimu pripažino, kad Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijai. Šis nutarimas įsigaliojo jį paskelbus leidinyje „Valstybės žinios“ 2012 m. rugsėjo 21 d. Teisės aktai neturi atgalinio veikimo galios, todėl vadovaujantis Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 84 straipsniu VSDFV Vilniaus skyriaus veiksmai įgyvendinant Laikinąjį įstatymą buvo teisėti ir pagrįsti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu pareiškėjos G. D. skundą tenkino iš dalies – įpareigojo Lietuvos valstybę, atstovaujamą VSDFV Vilniaus skyriaus, išmokėti pareiškėjai neišmokėtą senatvės pensijos dalį – 8 003,66 Lt, susidariusią taikant Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalį (b. l. 27-31).

Teismas nurodė, kad Konstitucinis Teismas 2012 m. vasario 6 d. nutarime, kuris leidinyje “Valstybės žinios” paskelbtas 2012 m. rugsėjo 21 d., pripažino, kad Laikinojo įstatymo 6 straipsnio 1 dalis tiek, kiek ja sudarytos prielaidos perskaičiuojant sumažinti paskirtas senatvės pensijas, neprieštaravo Konstitucijai; Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalis tiek, kiek joje nustatytas sumažintų senatvės pensijų mokėjimas šioje dalyje nurodytiems asmenims, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai „Kiekvienas žmogus gali laisvai pasirinkti darbą bei verslą“. VSDFV Vilniaus skyriaus pateikti apskaičiavimai, dėl kurių matematinio teisingumo tarp šalių nėra ginčo, patvirtina, kad dėl Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo nuo 2010 m. sausio 1 d. iki 2011 m. gruodžio 31 d. pareiškėjai nebuvo išmokėta 8 003,66 Lt pensijos dalis. Vadovaudamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, A10-57/2004, A7-552004 pateiktais išaiškinimais, atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymo (toliau – ir Valstybinių socialinio draudimo pensijų įstatymas) 45 straipsnio 1 dalies reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad iki skundo išnagrinėjimo teisme atsakovo sprendimai perskaičiuoti pensiją nėra galutiniai ir nelaikytini įvykdytais. Todėl šiuo atveju nereikšminga aplinkybė, kad pareiškėja į teismą kreipėsi jau po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. liepos 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A552-2747/2012 pripažinta, kad neišmokėtą senatvės pensijos dalį pareiškėjai turėtų išmokėti Lietuvos valstybė, atstovaujama VSDFV Vilniaus skyriaus.

III. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSDFV padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.

Apeliacinis skundas (b. l. 40-43) grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

1. Laikinojo įstatymo 8 straipsnio nuostatos galiojo iki 2012 m. sausio 1 d., todėl pareiškėjai, kaip ir kitiems senatvės pensijos gavėjams, turintiems draudžiamųjų pajamų, nuo 2012 m. sausio 1 d. mokama viso dydžio paskirta pensija. Po Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo priėmimo ir paskelbimo pareiškėjos pensija nebuvo ribojama. Taigi sprendimai mokėti ne visą paskirtą senatvės pensiją buvo įvykdyti iki Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimo paskelbimo.

2. Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas įsigaliojo 2012 m. rugsėjo 21 d., pareiškėja į teismą kreipėsi 2012 m. rugpjūčio 30 d., t. y. iki šio nutarimo įsigaliojimo.

3. Konstitucinio Teismo sprendimų dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai galia yra nukreipiama į ateitį.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl pareiškėjai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies už 2010–2011 metus, kurios ji negavo dėl Lietuvos Respublikos socialinių išmokų perskaičiavimo ir mokėjimo laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies, numačiusios valstybinių socialinio draudimo senatvės, ištarnauto laiko pensijų ir kompensacijų už ypatingas darbo sąlygas dydžio ribojimą asmenims, turintiems draudžiamųjų pajamų, taikymo.

Konstitucinis Teismas 2012 m. gruodžio 19 d. sprendime konstatavo, kad Konstitucijos 110 straipsnyje yra nustatyta 107 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos bendros taisyklės, kad Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis: nagrinėjamoje byloje teismas negali taikyti teisės akto (jo dalies), kurį Konstitucinis Teismas, įgyvendindamas Konstitucijos 102 straipsnio 1 dalyje nustatytus įgaliojimus, pripažino prieštaraujančiu Konstitucijai. Kitaip aiškinant Konstitucijos 110 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą draudimą taikyti Konstitucijai prieštaraujantį teisės aktą (jo dalį) būtų paneigtas jos 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos viršenybės principas ir su juo susijęs konstitucinis teisės viešpatavimo imperatyvas, taip pat kiti Konstitucijos viršenybės principo aspektai, inter alia būtų paneigtas Konstitucijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas Konstitucijos tiesioginio taikymo principas, šio straipsnio 2 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės ginti savo teises tiesiogiai remiantis Konstitucija esmė, Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos kiekvieno asmens teisės kreiptis į teismą ginant pažeistas konstitucines teises ar laisves esmė. Šiuo atveju teisėjų kolegija, įvertinusi sprendžiamo ginčo pobūdį, neišvengiamai yra saistoma Konstitucijos 110 straipsnio imperatyvų.

Dar daugiau, nustatyto asmens teisių pažeidimo nepašalinus, būtų pažeistos Konstitucijos normos ir principai, o įstatymo dalis, kuri buvo pripažinta prieštaraujančia Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikoma tiems teisiniams santykiams, kurie dar nėra galutinai susiklostę, t. y. būtų vykdomi Konstitucijai prieštaraujančio įstatymo pagrindu priimti sprendimai, kurie dar negali būti laikomi įvykdytais Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Tai taip pat būtų nesuderinama su Konstitucijos 110 straipsniu ir Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 4 straipsnio 1 dalimi, numatančia, kad teisėjas negali taikyti įstatymo, kuris prieštarauja Konstitucijai.

Iš Konstitucinio Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. sprendimo argumentų matyti, kad Konstitucija apskritai nedraudžia tam tikrais ypatingais atvejais saugoti bei ginti ir tokias asmens įgytas teises, kurios kyla iš teisės aktų, vėliau pripažintų prieštaraujančiais Konstitucijai, jei nebus pažeista Konstitucijoje įtvirtintų, jos ginamų ir saugomų vertybių pusiausvyra. Teismai privalo paisyti įsipareigojimų garantuoti tinkamą ir veiksmingą konstitucinės teisės į pensiją ir nuosavybės teisių gynimą. Neapsaugojus konstitucinių vertybių, nebūtų užtikrinta veiksminga žmogaus teisių teisminė gynyba, socialinis teisingumas bei teisės viršenybė. Kita vertus atsižvelgtina į tai, kad pareiškėjos teisių pažeidimo visiškas pašalinimas yra akivaizdžiai finansinio pobūdžio ir gali sukelti Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui papildomą finansinę naštą. Tačiau vien ši aplinkybė neleidžia daryti išvados, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjos reikalavimo tenkinimas reikštų neproporcingos naštos visuomenei ir valstybei atsiradimą ir atsižvelgus į tai, turėtų būti mažinama pažeistų konstitucinių vertybių apsauga. Šiuo aspektu reikia pastebėti, kad atsakovai nepateikė jokių duomenų, jog prašomu būdu apgynus pareiškėjos konstitucines teises, būtų iš esmės pažeistos kitos Konstitucijoje įtvirtintos, jos ginamos ir saugomos vertybės ar jų pusiausvyra.

Nagrinėjamame kontekste teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad Konstitucijoje įtvirtintos bendros taisyklės, jog Konstitucinio Teismo sprendimų galia yra nukreipiama į ateitį, išimtis taikytina ne tik tais atvejais, kai yra pagrindo manyti, kad įstatymas ar kitas teisinis aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Konstitucijai, ir teismas sustabdo šios bylos nagrinėjimą bei kreipiasi į Konstitucinį Teismą, prašydamas spręsti, ar šis įstatymas ar kitas teisinis aktas atitinka Konstituciją. Teisėjų kolegija įsitikinusi, kad teismas pažeistų Konstitucijos 29 straipsnyje įtvirtintą lygiateisiškumo principą, jeigu minėta išimtis būtų rezervuota tik Konstitucijos 110 straipsnio 2 dalyje ir ABTĮ 4 straipsnio 2 dalyje numatytiems atvejams ir nebūtų taikoma tuomet, kai asmuo kreipiasi į teismą dėl pažeistų teisių gynimo jau po to, kai yra priimtas Konstitucinio Teismo nutarimas.

Tokia teismo pozicija atitinka naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką dėl asmens pažeistų teisių teisminės gynybos, pripažinus įstatymą prieštaraujančiu Konstitucijai (žr. išplėstinės teisėjų kolegijos 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1831/2011 ir 2010 m. birželio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-1735/2010).

Dėl nurodytos priežasties teisėjų kolegija atmeta trečiojo suinteresuoto asmens argumentus, kad Konstitucinio Teismo 2012 m. vasario 6 d. nutarimas oficialiai paskelbtas (įsigaliojo) tik 2012 m. rugsėjo 21 d. ir jo nuostatos taikytinos tik ateičiai, todėl nėra teisinio pagrindo priteisti pareiškėjai senatvės pensijos nepriemoką už 2010 ir 2011 metus. Pabrėžtina, jog šį turtinį praradimą teismas, individualioje byloje atlikdamas tik jam priskirtą teisingumo vykdymo funkciją, privalo visiškai pašalinti, nes priešingu atveju būtų pažeistos Konstitucijos 52 straipsnio nuostatos ir iš Konstitucijos 23 straipsnio kylantys nuosavybės teisės apsaugos imperatyvai, o asmens teisė į teisminę gynybą būtų fiktyvi. Be to, tikrinamoje byloje teismui nepriėmus pareiškėjai palankaus sprendimo dėl neteisėtai neišmokėtos valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalies grąžinimo, įstatyminis reguliavimas, kuris buvo pripažintas prieštaraujančiu Konstitucijai, ir toliau būtų realiai taikomas.

Apibendrindama išdėstytus motyvus teisėjų kolegija daro išvadą, kad pagrindas riboti pareiškėjai paskirtą ir mokamą senatvės pensiją išnyko dar nesant priimto galutinio sprendimo dėl pensijos dydžio ir šio sprendimo neįvykdžius, jokių kitų pagrindų mažinti pensiją nebuvo, todėl Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimu teisėtai ir pagrįstai priteisė G. D. dėl antikonstitucinėmis pripažintų Laikinojo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatų taikymo susidariusią senatvės pensijos nepriemoką. Prieštaravimų dėl teismo nustatyto pažeidimo laikotarpio ir įsiskolinimo dydžio administracinės bylos proceso šalys apeliacinės instancijos teismui nepateikė.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, apžvelgdama administracinių teismų praktiką nagrinėjant ginčus dėl įpareigojimo išmokėti įstatymų leidėjo neteisėtai sumažintas valstybines socialinio draudimo pensijas, 2013 m. birželio 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A502-911/2013 konstatavo, kad šios rūšies nepriemokos pagrįstai išieškomos iš savarankiško, t. y. į valstybės, savivaldybių ir kitus biudžetus neįtraukto, Valstybinio socialinio draudimo fondo lėšų. Minėtoje nutartyje įvertinti teisinio reguliavimo ypatumai lemia, kad tokio pobūdžio reikalavimų adresatais, kitaip nei valstybinių pensijų mokėjimo teisiniuose santykiuose, laikomi valstybines socialinio draudimo pensijas skiriantys ir mokantys subjektai – VSDFV teritoriniai skyriai. Todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimas apskųstoje dalyje keičiamas, pareiškėjos negautą 8 003,66 Lt senatvės pensijos dalį jai priteisiant iš VSDFV Vilniaus skyriaus, o ne iš atsakovo Lietuvos valstybės.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Trečiojo suinteresuoto asmens Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Pakeisti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. gruodžio 11 d. sprendimą ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:

„Pareiškėjos G. D. skundą tenkinti iš dalies.

Priteisti pareiškėjai G. D. iš atsakovo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Vilniaus skyriaus 8 003,66 Lt (aštuonis tūkstančius tris litus ir šešiasdešimt šešis centus) valstybinės socialinio draudimo senatvės pensijos dalį.

Kitoje dalyje pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.“

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Romanas Klišauskas