2021-06-23 Nr. AB-13414-3-63-3-00117-2020-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2000-415/2021

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-00117-2020-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 18.2; 18.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2021 m. birželio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Stasio Gagio ir Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. S. prašymą suinteresuotam asmeniui Nacionalinei žemės tarnybai prie Žemės ūkio ministerijos dėl praleisto termino paduoti prašymą nuosavybės teisėms atkurti ir nuosavybės valdymą bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantiems dokumentams pateikti atnaujinimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas V. S. su prašymu kreipėsi į teismą ir prašė atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Tarnyba) Tauragės ir Pagėgių skyriui paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. (M. S.) iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą 12,5030 ha žemės ir pateikti nuosavybės teises į žemę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad jo tėvas M. Š., gimęs (duomenys neskelbtini), iki žemės nacionalizavimo (duomenys neskelbtini), pagal dabartinį administracinį paskirstymą (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise valdė 12,5030 ha žemės. Nurodė, kad M. Š. mirė (duomenys neskelbtini).

3. V. S. pažymėjo, kad remiantis Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymu (toliau – ir Atkūrimo įstatymas), jam turi būti atkurtos nuosavybės teises į žemę, todėl 2019 m. gegužės 20 d. Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriui pateikė prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo iki žemės nacionalizacijos valdytą žemę, pridėjo nuosavybės teisę į žemę įrodančius ir giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, tačiau Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyrius 2019 m. birželio 3 d. sprendimu Nr. 3450-34S6-(14.34.104.) pareiškėjo prašymą atsisakė priimti, kadangi yra praleistas įstatymuose nustatytas terminas prašymams atkurti nuosavybės teises į žemę, žemės valdymą nuosavybės teise ir giminystės ryšį su savininku įrodytiems dokumentams pateikti. Taip pat buvo nurodyta, kad teismas, pripažinęs priežastis svarbiomis, dėl kurių nustatyti terminai buvo praleisti, juos gali atnaujinti.

4. Prašymą pareiškėjas grindė tuo, kad gyvena Vokietijoje, todėl jam buvo sunku sužinoti apie Lietuvos įstatymus, blogai kalba lietuviškai, todėl įstaigose negavo informacijos; dėl šių priežasčių laiku nepadavė prašymo atkurti nuosavybės teises į tėvo nuosavybės teisėmis valdytą žemę. V. S. teigė, kad 2019 m. atvykęs į Lietuvą sužinojo, jog teismas turi teisę praleistą įstatyme nustatytą terminą atnaujinti. Pareiškėjas prašė nurodytas termino praleidimo priežastis pripažinti svarbiomis ir atnaujinti įstatyme nustatytą terminą pateikti prašymą atkurti nuosavybės teises į tėvo valdytą žemę bei giminystės ryšį ir nuosavybės teisę į žemę patvirtinančius dokumentus.

5. Teismo posėdyje pareiškėjo V. S. atstovė prašė pareiškėjo prašymą tenkinti.

6. Suinteresuotas asmuo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašė V. S. prašymo netenkinti.

7. Tarnyba pažymėjo, kad pareiškėjo atstovė advokatė Stanislova Staniukynienė Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriui 2019 m. gegužės 6 d. pateikė pareiškėjo prašymą (gautas 2019 m. gegužės 20 d. reg. Nr. 34JP-432) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į jo tėvo iki nacionalizacijos valdytą 12,5030 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir pridėjo dokumentų kopijas.

8. Pacitavęs Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių bei Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1997 m. rugsėjo 29 d nutarimu Nr. 1057 patvirtintos Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo įgyvendinimo tvarkos 11 punkto nuostatas, atsakovas nurodė, kad V. S. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta 2019 m. vasario 21 d. Tarnyba pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš Atkūrimo įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, kad jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu; Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, atsakovas akcentavo, kad įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 str.) įtvirtino nuostatą, jog Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d., skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti. Tarnyba pažymėjo, kad nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai iki 2001 m. gruodžio 31 d., o atsižvelgiant į tai, kad buvęs žemės savininkas mirė (duomenys neskelbtini), pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta 2019 m. vasario 21 d., t. y. jau po 2001 m. gruodžio 31 d., V. S. nėra tinkamas subjektas, kuriam gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę.

9. Teismo posėdyje suinteresuoto asmens Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos atstovė palaikė institucijos atsiliepime išdėstytą poziciją.

II. 10. Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmai 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimu pareiškėjo V. S. prašymą atmetė.

11. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos Aukščiausiajai Tarybai 1991 m. birželio 18 d. priėmus įstatymą Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (toliau – ir Atstatymo įstatymas) buvo konstatuota, jog yra neginčijamai pripažįstamas Lietuvos piliečių nuosavybės teisių tęstinumas ir kad Lietuvos piliečiai turi teisę susigrąžinti pagal įstatymų apibrėžtas ribas ir tvarką jiems priklausiusį turtą natūra, o nesant galimybės jo susigrąžinti – gauti kompensaciją. Tokia nuostata yra įtvirtinta ir Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymo preambulėje, kurioje pabrėžiama, kad Lietuvos Respublikos piliečių prieš okupaciją įgytos nuosavybės teisės nepanaikintos ir turi tęstinumą, kad 1992 m. priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija garantuoja ir gina valstybės, jos piliečių teises ir nuosavybę. Teisės aktuose absoliuti nuosavybės teisių atkūrimo teisė nėra įtvirtinta, nes nuosavybės teisių atkūrimas turi būti vykdomas laikantis Atkūrimo įstatyme ir kituose teisės aktuose, reguliuojančiuose ginčo teisinius santykius, nustatytų reikalavimų.

12. Teismas nurodė, kad prašymų atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą terminus nustato 1997 m. liepos 1 d. Lietuvos Respublikos piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo įstatymas Nr. VIII-359, kuris pakeitė nuo 1997 m. liepos 9 d. netekusį galios 1991 m. birželio 18 d. Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos įstatymą Nr. 1-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“. Atkūrimo įstatymo 21 straipsnio 1 dalis nustatė, kad piliečių prašymai atkurti nuosavybės teises, pateikti Atstatymo įstatymo nustatytais terminais ir neišnagrinėti iki Atkūrimo įstatymo įsigaliojimo, nagrinėjami ir sprendimai dėl jų priimami laikantis šio įstatymo nuostatų. Įstatymų leidėjas prašymų atkurti nuosavybės teises, taip pat dokumentų, patvirtinančių šias teises bei giminystės ryšį su savininku, pateikimo terminus pratęsė keletą kartų, nustatydamas galutinius terminus: prašymų atkurti nuosavybės teises padavimui – iki 2001 m. gruodžio 31 d. (2001 m. rugpjūčio 3 d. įstatymo Nr. IX-489 redakcija), nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančių dokumentų pateikimui – iki 2003 m. gruodžio 31 d. (2003 m. birželio 19 d. įstatymo Nr. IX-1634 redakcija). Pagal iki 2004 m. spalio 26 d. galiojusį teisinį reguliavimą, šie terminai buvo naikinamieji, t. y. piliečiai, praleidę nustatytą terminą pateikti prašymą ir dokumentus, nepriklausomai nuo terminų praleidimo priežasčių, neteko teisės į nuosavybės teisių atkūrimą pagal šį įstatymą, tačiau pagal nuo 2004 m. spalio 26 d. galiojančios Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalies redakcijos (2004 m. spalio 12 d. įstatymo Nr. IX-2490 redakcija) nuostatas, šie terminai yra atnaujinamieji, t. y. piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų, nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminą dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleistas terminas gali būti atnaujinamas.

13. Teismas akcentavo, kad teismų praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikomos tik išskirtinės, objektyvios ir nuo pareiškėjų valios nepriklausančios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku realizuoti tam tikras teises; įstatymų leidėjas prašymams ir dokumentams dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo pateikti nustatė ilgus terminus, kurie, pretendentams elgiantis apdairiai ir rūpestingai, iš esmės buvo pakankami pareikšti kompetentingoms valstybės institucijoms savo valią dėl nuosavybės teisių atkūrimo. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuodamas administracinių teismų praktiką dėl Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytų terminų atnaujinimo, ne kartą yra konstatavęs, jog pareiškėjo pasyvus elgesys ir nesidomėjimas savo teisių įgyvendinimu reiškia jo paties subjektyvų apsisprendimą ir negali būti laikomas objektyviu veiksniu, lėmusiu termino praleidimą. Pagal teismų praktiką, terminai atnaujinami tik ypatingais atvejais, kai nustatomos neabejotinai objektyvios, nuo pretendentų valios nepriklausančios priežastys, sukliudžiusios jiems realizuoti savo teises iki įstatyme nustatyto termino; tai sietina su tuo, jog kiekvienas asmuo teisiniuose santykiuose turi ne tik teises, bet ir tam tikras pareigas, o tai įpareigoja patį suinteresuotą asmenį veikti rūpestingai, operatyviai ir racionaliai, siekiant išvengti kliūčių siekiamam tikslui, šiuo atveju – nuosavybės teisėms į žemę atkurti.

14. Teismas nustatė, kad pareiškėjo V. S. atstovė advokatė Stanislova Staniukynienė Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriui 2019 m. gegužės 6 d. pateikė pareiškėjo prašymą (gautas 2019 m. gegužės 20 d. reg. Nr. (duomenys neskelbtini)) dėl nuosavybės teisių atkūrimo į tėvo iki nacionalizacijos valdytą 12,5030 ha žemės (duomenys neskelbtini) ir dokumentų kopijas; Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyrius 2019 m. birželio 3 d. raštu Nr.3450-34S6-(14.34.104.) prašymą atsisakė priimti, kadangi praleistas įstatymų nustatytas terminas prašymams atkurti nuosavybės teises į žemę, žemės valdymą nuosavybės teise įrodantiems dokumentams ir giminystės ryšį su savininku įrodytiems dokumentams pateikti bei V. S. Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta 2019 m. vasario 21 d.

15. Aptaręs pareiškėjo nurodytas termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises praleidimo priežastis, teismas pažymėjo, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų nuostatų suvokimas nepateisina netinkamo įstatymų reikalavimų vykdymo; netinkamas savo teisių realizavimas, priklausantis nuo paties pareiškėjo valios, nėra svarbi priežastis, dėl kurios turėtų būti atnaujintas terminas. Įvertinęs V. S. nurodytas terminų praleidimo priežastis, teismas sprendė, kad jos yra subjektyvaus pobūdžio, todėl negali būti pripažintomis svarbiomis ir nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis priežastimis; teismų praktikoje pripažįstama, jog pats suinteresuotas asmuo turi pareigą veikti rūpestingai ir operatyviai, siekdamas nuosavybės teisių į žemę atkūrimo.

16. Teismas atkreipė dėmesį, kad svarbios priežastys, kurios sudaro pagrindą įstatymų nustatytų terminų atnaujinimui, teismų praktikoje vieningai suprantamos kaip faktinės aplinkybės, objektyviai trukdžiusios realizuoti subjektines teises asmeniui, kuris savo valiniais veiksmais šių teisių realizavimo siekia; tokios priežastys, kaip žinių trūkumas ar negalėjimas bendrauti tam tikra kalba, yra subjektyvaus pobūdžio ir negali būti pripažįstamos svarbiomis, sprendžiant praleisto termino atnaujinimo klausimą. Įvertinęs byloje esančius įrodymus bei vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, teismas nenustatė jog pareiškėjas buvo pakankamai atidus ir rūpestingas, siekdamas atkurti nuosavybės teises į žemę; byloje nėra įrodymų, patvirtinančių egzistavus objektyvias ir nuo V. S. valios nepriklausiusias priežastis, dėl kurių jis negalėjo per įstatyme nustatytus terminus paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises. Teismas pareiškėjo nurodytų termino praleidimo priežasčių nevertino kaip svarbių.

17. Teismas akcentavo, kad pagal Atkūrimo įstatymo 2 straipsnio 1 dalį, nuosavybės teisės į šio įstatymo 3 straipsnyje nurodytą nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams; nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalis), svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą.

18. Teismas nurodė, kad pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, jeigu asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatyme nustatyto termino nebuvo įgijęs. Teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos pilietybė yra viena iš Atkūrimo įstatyme nustatytų prielaidų, kurios požymius turi atitikti asmuo, jog jis galėtų būti pripažintas tinkamu nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą teisinių santykių subjektu; Lietuvos Respublikos pilietybę asmuo turi įgyti, o tuo pačiu tapti ir tinkamu subjektu iki 2001 m. gruodžio 31 d.

19. Teismas nurodė, kad iš byloje esančios Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2019 m. vasario 21 d. įsakymo Nr. (duomenys neskelbtini) „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo“ išrašo kopijos matyti, jog pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta 2019 m. vasario 21 d.

20. Remdamasis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, teismas pažymėjo, kad įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 str.) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d.; skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti; nuosavybės teisės gali būti atkuriamos tik Lietuvos Respublikos piliečiams, kurie yra Lietuvos Respublikos piliečiai iki 2001 m. gruodžio 31d.

21. Įvertinęs nustatytas aplinkybes, kad pareiškėjui Lietuvos Respublikos pilietybė buvo atkurta 2019 m. vasario 21 d., t. y. po 2001 m. gruodžio 31 d., teismas sprendė, kad jis nėra tinkamas subjektas, kuriam gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę. Pagal esamus duomenis net ir atnaujinus praleistą įstatymo nustatytą terminą Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriui paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 12,5030 ha žemės ir pateikti nuosavybės teises į žemę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, pareiškėjui Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriui pateikus tokį prašymą, jis nebūtų pripažintas tinkamu subjektu. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė ne dėl svarbių priežasčių, kadangi jis neturėjo subjektinės teisės teikti tokį prašymą dėl to, kad nebuvo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu; pareiškėjui neturint teisės paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę iki praleisto termino pabaigos, ji negali būti suteikta atnaujinus praleistą terminą; praleistas terminas galėtų būti atnaujinamas tik tuo atveju, jeigu V. S. Lietuvos Respublikos pilietybę atgautų iki 2001 m. gruodžio 31 d. ir teismas pripažintų, kad prašymas atkurti nuosavybės teises į žemę iki 2001 m. gruodžio 31 d. nebuvo paduotas dėl svarbių priežasčių, tačiau tokios priežastys taip pat nebuvo nustatytos.

III. 22. Pareiškėjas V. S. apeliaciniame skunde prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atnaujinti praleistą įstatyme nustatytą terminą Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriui paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą 12,5030 ha žemės ir pateikti nuosavybės teises į žemę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus.

23. Pareiškėjas paaiškina, kad dėl Covid-19 pandemijos negalėjo dalyvauti pirmame teismo posėdyje, kuris turėjo vykti 2020 m. balandžio mėnesį, o 2020 m. rugsėjo 1 d. taip pat negalėjo dalyvauti teismo posėdyje, kadangi naujas karantino reglamentas, kuris įsigaliojo 2020 m. rugpjūčio 24 d., iš Vokietijos atvykusiems asmenims nustatė karantinavimosi laikotarpį, todėl jis neturėjo galimybės teismui išsamiai paaiškinti termino prašymui ir kitiems reikiamiems dokumentams paduoti praleidimo aplinkybių, taip pat paaiškinti savo nepaprastų gyvenimo sąlygų, į kurias teismas turėtų atsižvelgti.

24. V. S. pažymi, kad gimė (duomenys neskelbtini) Vokietijoje, o 1964 m. lapkričio 6 d. įvyko tėvų skyrybos; pareiškėjas užaugo su mama, kuri buvo vokietė ir iki pensinio amžiaus dirbo bei turėjo išlaikyti šeimą; dėl mamos darbo dieną V. S. buvo globojamas darželyje, o vėliau – dienos centre. Pareiškėjas nurodė, kad po skyrybų teismas jo tėvui suteikė vizito teisę, todėl V. S. turėjo priverstinai aplankyti tėvą kiekvieną pirmąjį mėnesio sekmadienį; tai buvo vienintelis kontaktas su tėvu, o pokalbiai su juo vyko išskirtinai vokiečių kalba, todėl pareiškėjas neturi lietuvių kalbos žinių. V. S. nurodo, kad jo tėvas 1976 m. patyrė infarktą, jam buvo implantuotas širdies stimuliatorius, tėvo sveikata pablogėjo ir nuo tada jo santykiai su pareiškėju pasikeitė (jis prižiūrėjo tėvą iki mirties (duomenys neskelbtini)), tačiau apie žemę Lietuvoje tėvas V. S. nieko nepasakė; pareiškėjas į testamentą tėvo buvo įtrauktas kaip įpėdinis.

25. V. S. nurodė, kad visiškai neturėjo žinių apie savo tėvo kilmę, apie jo šeimą, apie Lietuvoje paliktą turtą, apie tai nebuvo kalbama; tuo metu Lietuva buvo laikoma Sovietų Sąjungos dalimi, todėl ji buvo neprieinama ir neįdomi net jauniems žmonėms. Pažymėjo, kad nuo 1986 m. visapusiškai įsitraukė į savo darbą, o politiniai pokyčiai Lietuvoje, kaip ir Lietuvos įstatymų pakeitimai, jo niekada nepasiekė. 1986 m. pareiškėjas įstojo į „Siemens AG“ ir 25 metus dirbo surinkimo skyriuje Erlangene; iš ten inžinieriai buvo siunčiami į projektus ir statybvietes visame pasaulyje, todėl V. S. ilgą laiką dalyvavo projektuose užsienyje ir vykdė įvairias funkcijas. Nuo 2016 m. dėl (duomenys neskelbtini) pareiškėjo gebėjimas vaikščioti buvo ribotas (neįgalumo laipsnis (duomenys neskelbtini)). 1997 m. V. S. vedė iš Indonezijos kilusią moterį ir turi tris suaugusias dukteris. (duomenys neskelbtini) mirė pareiškėjo mama; ji gyveno viena, o nuo 2014 m. buvo slaugos įstaigoje (5 priežiūros lygis) ir jai buvo reikalinga nuolatinė V. S. šeimos priežiūra; jis dirbo, prižiūrėjo šeimą ir rūpinosi psichinių problemų turėjusia mama. Pirmą kartą į Lietuvą pareiškėjas atvyko 2009 m. birželio mėnesį, dalyvaudamas darbdavio „Siemens AG“ projekto delegacijoje, trims mėnesiams buvo išsiųstas į Klaipėdą. Klaipėdos laivų statykloje V. S. vadovavo savo įmonės vokiečių inžinierių grupei ir kasdien bendravo su lietuviais. Pirmą kartą jam teko kalbėtis ir su Tauragės miesto administracijos darbuotoja A. S., kuri pareiškėjui suteikė informacijos apie jo tėvo gyvenamąją vietą (duomenys neskelbtini) bei apie jo turėtą žemę. Po to V. S. iš archyvų gavo įrodymus apie tėvo nuosavybės teise valdytą žemę ir pradėjo tvarkyti dokumentus dėl Lietuvos pilietybės atkūrimo, tačiau susirašinėjimas dėl pilietybės atkūrimo ir įrodymų rinkimas archyvuose užtruko daug metų.

26. Pareiškėjo nuomone, esant nurodytoms aplinkybėms, jis reikalingus dokumentus atkurti nuosavybės teises į tėvo M. Š. iki žemės nacionalizacijos nuosavybės teise (duomenys neskelbtini) valdytą 12,5030 ha žemės įstatymų nustatytu terminu nepateikė dėl nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių ir terminas turėtų būti atnaujintas.

27. V. S. teigia, kad teismas nepagrįstai vertino, jog jis iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo Lietuvos pilietybės, akcentuoja, kad tik neturėjo dokumentų, patvirtinančių apie pilietybės turėjimą. Pareiškėjo nuomone, jeigu jis būtų neturėjęs pilietybės, tai ji jam būtų suteikta, o šiuo atveju pilietybė buvo atkurta. V. S. nurodo, kad teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialiosios teisės normas, todėl jo priimtas sprendimas turi būti panaikintas ir priimtinas naujas sprendimas.

28. Atsakovas Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos prašo Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, o pareiškėjo V. S. apeliacinį skundą atmesti.

29. Atsakovo nuomone, teismas teisingai įvertino visas bylai reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškino ir taikė materialiosios teisės normas, proceso teisės normų nepažeidė, todėl nėra pagrindo teismo sprendimą naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 30. Ginčas šioje administracinėje byloje iš esmės kilo dėl terminų pateikti prašymą nuosavybės teisėms atkurti ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančius dokumentus nuosavybės teisėms į žemę atkurti atnaujinimo.

31. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo V. S. prašymo netenkino. Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas nėra tinkamas subjektas, kuriam gali būti atkurtos nuosavybės teisės į žemę, todėl net ir patenkinus jo prašymą ir atnaujinus praleistą įstatymo nustatytą terminą Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriui paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į M. Š. iki žemės nacionalizavimo nuosavybės teise valdytą 12,5030 ha žemės ir pateikti nuosavybės teises į žemę bei giminystės ryšį su savininku patvirtinančius dokumentus, pareiškėjui Tarnybos Tauragės ir Pagėgių skyriui pateikus tokį prašymą, jis nebūtų pripažintas tinkamu subjektu. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo pripažinti, jog V. S. prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę iki 2001 m. gruodžio 31 d. nepateikė ne dėl svarbių priežasčių, kadangi jis neturėjo subjektinės teisės teikti tokį prašymą dėl to, kad nebuvo tinkamu Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių subjektu; pareiškėjui neturint teisės paduoti prašymą atkurti nuosavybės teises į žemę iki praleisto termino pabaigos, ji negali būti suteikta atnaujinus praleistą terminą. V. S. su tokiu teismo sprendimu nesutinka ir teigia, kad negalėdamas dalyvauti teismo posėdyje, negalėjo teismui išsamiai paaiškinti termino prašymui ir kitiems reikiamiems dokumentams paduoti praleidimo aplinkybių, taip pat paaiškinti savo nepaprastų gyvenimo sąlygų, į kurias teismas turėtų atsižvelgti. V. S. nuomone, teismas nepagrįstai vertino, jog jis iki 2001 m. gruodžio 31 d. neturėjo Lietuvos pilietybės, akcentuoja, kad tik neturėjo dokumentų, patvirtinančių apie pilietybės turėjimą.

32. Pažymėtina, kad ginčo teisinius santykius reguliuoja Atkūrimo įstatymo 10 straipsnis, kurio 1 ir 4 dalyse yra nustatyta, jog prašymai atkurti nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą turi būti pateikti iki 2001 m. gruodžio 31 d., o nuosavybės teises bei giminystės ryšį su savininku patvirtinantys dokumentai turi būti pateikti iki 2003 m. gruodžio 31 d. Vadovaujantis Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalių nuostatomis, piliečiams, praleidusiems šio įstatymo nustatytą prašymų ir nuosavybės teises bei giminystės ryšį patvirtinančių dokumentų pateikimo terminus dėl priežasčių, kurias teismas pripažįsta svarbiomis, praleisti terminai gali būti atnaujinami.

33. Teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjant prašymą dėl praleisto termino paduoti prašymą atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo (Atkūrimo įstatymo 10 str. 1 d.), svarbu išsiaiškinti, ar prašymą dėl praleisto termino atnaujinimo padavęs asmuo iki įstatymu nustatyto termino paduoti prašymą pabaigos (2001 m. gruodžio 31 d.) įgijo subjektinę teisę atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą. Tiek Lietuvos Respublikos Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. birželio 18 d. įstatyme Nr. I-1454 „Dėl piliečių nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atstatymo tvarkos ir sąlygų“ (2 str.), tiek Atkūrimo įstatyme (2 str.) nustatyta, kad nuosavybės teisės išlikusį nekilnojamąjį turtą atkuriamos Lietuvos Respublikos piliečiams.

34. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, įstatymų leidėjas visose Atkūrimo įstatymo redakcijose (10 str.) įtvirtino nuostatą, kad Lietuvos Respublikos pilietybę patvirtinantis dokumentas turi būti pateiktas kartu su prašymu dėl nuosavybės teisių į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo, t. y. ne vėliau 2001 m. gruodžio 31 d. Skirtingai nuo nuosavybės teises ir giminystės ryšį su buvusiu savininku patvirtinančių dokumentų pateikimo terminų, kurie buvo pratęsti iki 2003 m. gruodžio 31 d., įstatymų leidėjas nepratęsė pilietybę patvirtinančio dokumento pateikimo termino ir nenustatė, kad šį terminą galima atnaujinti.

35. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra konstatavęs, kad jeigu asmuo iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises pateikimo termino (2001 m. gruodžio 31 d.) neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, toks asmuo apskritai negali būti laikomas praleidusiu Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse nustatytus terminus ir siekti atnaujinti terminą įgyvendinti tokią teisę, kurios jis iki įstatymu nustatyto termino nebuvo įgijęs (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. lapkričio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A8-1403/2006, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-871/2008, 2010 m. vasario 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A438-293/2010, 2015 m. rugsėjo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1256-146/2015, 2016 m. rugpjūčio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1191-146/2016). Iš esmės analogiška pozicija yra išdėstyta ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 25 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-7-24/2008, kurioje nurodyta, kad asmeniui, įgijusiam Lietuvos Respublikos pilietybę po 2001 m. gruodžio 31 d., nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą negali būti atkuriamos, todėl tokio asmens paduotas prašymas teisinių padarinių nesukurs.

36. Atsižvelgus į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad pareiškėjui iki 2001 m. gruodžio 31 d. neįgijus Lietuvos Respublikos pilietybės, jis netapo Atkūrimo įstatymu reguliuojamo teisinio santykio atkurti nuosavybės į išlikusį nekilnojamąjį turtą subjektu, todėl pirmosios instancijos teismas, teisingai taikydamas materialiosios teisės normas ir atsižvelgdamas į šiam ginčui aktualią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 15 str. 1 d.), pagrįstai ir teisėtai nusprendė, kad V. S. negali būti atnaujinti terminai atlikti veiksmus, nustatytus Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 ir 4 dalyse. Pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas materialiosios teisės normas, teisingai nustatė, kad V. S. iki įstatymu nustatyto prašymų atkurti nuosavybės teises termino (2001 m. gruodžio 31 d.), netapo Atkūrimo įstatymo 2 straipsnyje numatytų teisinių santykių tinkamu subjektu. Ginčo dėl to, kad Lietuvos Respublikos pilietybė V. S. buvo suteikta tik 2019 m., nekyla, o pareiškėjo teiginiai, kad jis iki tol neturėjo tik dokumentų, patvirtinančių apie pilietybės turėjimą, nėra pagrįsti.

37. Pagal Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 16 d. redakcija) 17 straipsnio 1 dalį, teisė į Lietuvos Respublikos pilietybę neterminuotai išsaugoma: 1) asmenims, iki 1940 m. birželio 15 d. turėjusiems Lietuvos pilietybę, jų vaikams ir vaikaičiams (jeigu šie asmenys, jų vaikai ar vaikaičiai nerepatrijavo iš Lietuvos), gyvenantiems kitose valstybėse; 2) lietuvių kilmės asmenims, gyvenantiems kitose valstybėse. To paties straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad lietuvių kilmės asmeniu laikomas asmuo, kurio tėvai ar seneliai arba vienas iš tėvų ar senelių yra lietuviai ir pats asmuo pripažįsta, kad laiko save lietuviu. Pareiškėjas V. S. pagal aptartas teisės akto nuostatas turėjo teisę į neterminuotą pilietybės išsaugojimą. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. lapkričio 13 d. nutarime išaiškino, jog Pilietybės įstatymo 17 straipsnyje (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija) nurodyti asmenys – tai asmenys, gyvenantys užsienyje; jie, turėdami teisę į Lietuvos Respublikos pilietybės išsaugojimą, savaime nėra Lietuvos Respublikos piliečiai ex lege (pagal teisę) – kad taptų Lietuvos Respublikos piliečiais, jie turi pareikšti atitinkamą valią ir įvykdyti Pilietybės įstatyme (1991 m. gruodžio 5 d. redakcija su papildymu, padarytu Aukščiausiosios Tarybos 1991 m. gruodžio 10 d. priimto įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos pilietybės dokumentų galiojimo ir Pilietybės įstatymo papildymo“ 2 straipsniu) nustatytus reikalavimus.

38. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad siekdamas įgyvendinti šią savo subjektinę teisę, pareiškėjas atitinkamai Lietuvos Respublikos valstybinės valdžios institucijai turėjo pateikti prašymą, kuriuo išreikštų savo valią dėl Lietuvos Respublikos pilietybės įgijimo, o Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministras dėl šio prašymo turėjo priimti atitinkamą sprendimą (Pilietybės įstatymo (1997 m. liepos 2 d. redakcija) 17 str. 2 d., 31 str. 2 d.). Nors administracinėje byloje nėra jokių duomenų, kada V. S. pradėjo vykdyti šias sąlygas, būtinas Lietuvos Respublikos pilietybei įgyti, tačiau jis pats pažymėjo, kad į Lietuvą pirmą kartą atvyko tik 2009 m. ir tik po to pradėjo rinkti dokumentus dėl Lietuvos Respublikos pilietybės atkūrimo. Tai neabejotinai patvirtina, kad pareiškėjas iki Atkūrimo įstatymo 10 straipsnio 1 dalyje nustatytos datos – 2001 m. gruodžio 31 d. – nebuvo įgijęs Lietuvos Respublikos pilietybės ir kaip subjektas neatitiko šio įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyto reikalavimo dėl pilietybės, kuri yra būtina prielaida atsirasti asmens subjektinei teisei į nuosavybės atkūrimą.

39. Įvertinus tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad atsižvelgus į tai, jog V. S. iki įstatyme nustatyto naikinamojo termino neįgijo subjektinės teisės atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, jo nurodytos aplinkybės, dėl kurių praleido terminą, ir argumentai dėl šių aplinkybių vertinimo svarbiomis ir objektyviomis kliūtimis, sutrukdžiusiomis pareiškėjui įstatymo nustatytu laiku paduoti prašymą dėl nuosavybės teisių atkūrimo, nenagrinėjamos, kadangi jos šioje situacijoje neturi teisinės reikšmės.

40. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal pareiškėjo prašyme nurodytas aplinkybes bei atsižvelgęs į jame suformuluotus reikalavimus ir ginčo teisinių santykių specifiką, tinkamai įvertino V. S. reikalavimų pagrįstumą bei priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismas išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, t. y. pagal vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, visišku ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu bei teisine sąmone, įvertino byloje esančius duomenis, teisingai taikė teisės normas ir priėmė pagrįstą bei teisėtą sprendimą, kurį keisti ar naikinti pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Atsižvelgus į tai, Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o V. S. apeliacinis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. S. (V. S.) apeliacinį skundą atmesti.

Regionų apygardos administracinio teismo Klaipėdos rūmų 2020 m. rugsėjo 4 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Stasys Gagys

Gintaras Kryževičius