A-858-2235-12 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A858-2235/2012

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-00920-2011-1

Procesinio sprendimo kategorija 17.2. (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. liepos 26 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Ramūno Gadliausko, Irmanto Jarukaičio (pranešėjas),

sekretoriaujant Loretai Česnavičienei,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų I. J. ir A. J. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų A. J. ir I. J. prašymą ir patikslintą prašymą atsakovui Telšių rajono savivaldybei (trečiasis suinteresuotas asmuo – uždaroji akcinė bendrovė „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras”) dėl nuostatų teisėtumo ištyrimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjai I. J. ir A. J. (toliau – ir pareiškėjai) prašymu, patikslintu prašymu (t. II, b. l. 17) kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą, prašydami ištirti Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. Tl-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo“ patvirtintų Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymo nuostatų (toliau – ir Nuostatai) teisėtumą ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3 punktui, t. y. proporcingumo principui, ir juos panaikinti.

Pareiškėjai prašyme ir teismo posėdžio metu paaiškino, jog atsakovas neteisingai teigia, kad ginčijama atliekų surinkimo ir apmokėjimo tvarka suteikia galimybę atliekų turėtojams deklaruoti surenkamą atliekų kiekį. Pažymėjo, jog Telšių rajono savivaldybėje įmoka priklauso nuo turimo konteinerio tūrio, kuris negali būti mažesnis nei nustatytas ginčijamuose Nuostatuose. Asmuo neturi teisės rinktis mažesnio konteinerio ir, jei net galėtų rinktis, jis vis tiek turėtų mokėti pagal minimalią atliekų susikaupimo normą. Ginčijamuose Nuostatuose nurodyta, jog individualus namas Telšių miesto teritorijoje turi surinkti minimalią atliekų surinkimo normą 6,24 m3 per metus, o kaimuose – 3,12 m3. Pareiškėjams neaišku, kodėl skiriasi ši norma. Pareiškėjai dėl vietinės rinkliavos surinkimo nurodė, kad savivaldybė turi teisę nustatyti tokią atliekų surinkimo kainą, kuri padengtų visas atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas. Ginčas kyla dėl to, kad asmuo negali pasirinkti konteinerio dydžio. Pareiškėjai nurodė, kad nežino, ar esama kaina padengia ar ne sąnaudas, tačiau pažymėjo, kad rajone yra nesutvarkytas atliekų svėrimas, nėra kompiuterizuota svėrimo sistema, nesutvarkyta apskaita.

Pareiškėjai neginčijo to, kad atliekos turi būti tvarkomos, tačiau pagal naujus Europos Sąjungos teisės aktus atliekos turi būti rūšiuojamos. Pareiškėjai manė, kad savivaldybė pažeidė Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymą (toliau – ir Vietos savivaldos įstatymas), Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymą (toliau – ir Rinkliavų įstatymas), nes šiuose teisės aktuose nėra leidžiama savivaldybėms nustatyti minimalų ar maksimalų atliekų surinkimo kiekį. Pareiškėjai manė, kad atliekų surinkimas pagal deklaruojamą kiekį yra sudėtingesnis ir brangesnis, nes kiekvienu kartu imant iš asmens tam tikrą atliekų kiekį, jį reiktų pasverti ar pamatuoti, tai sukeltų papildomų išlaidų. Manė, kad asmuo, matydamas savo surenkamų atliekų kiekį, gali pats apsispręsti dėl konteinerio dydžio ir tai, pareiškėjų nuomone, asmeniui kainuotų mažiau, būtų laikomasi proporcingumo principo. Nurodė, kad Lietuvoje mažiausias konteineris yra 50 litrų ir tada mokama proporcingai už išvežtą atliekų kiekį.

Atsakovas Telšių rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjų prašymą prašė (t. II, b. l. 19-25) prašymą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, jog ginčijami Nuostatai numato galimybę atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį ir tai atitinka VAĮ 3 straipsnio 3 punkte numatytą proporcingumo principą. Nurodė, jog nagrinėjant šią bylą negalima vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011, kurioje buvo pripažinta, kad Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų patvirtinimo“ patvirtinti Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ar atliekų tvarkymo nuostatai ta apimtimi, kuria nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, prieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui, nes Telšių rajono savivaldybėje ir Ukmergės rajono savivaldybėje vietinės rinkliavos dydžio už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apskaičiavimo tvarka fiziniams ir juridiniams asmenims skiriasi iš esmės. Nurodė, kad Telšių rajono savivaldybės teritorijoje asmenys, taip pat ir pareiškėjai, besinaudojantys individualiais konteineriais, vietinę rinkliavą moka pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Nuostatų 33.2 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams ir juridiniams asmenims, kai viršijama metinė atliekų minimali atliekų susikaupimo norma, vietinės rinkliavos suma (Smetinė) apskaičiuojama dauginant naują apskaičiuotą atliekų kiekį (V), išreikštą kubiniais metrais, iš ištuštinto kartų (KKonteinerio) ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazinė): (Smetinė)=(V)*(Kkonteinerio)*(Rbazinė). Vadovaujantis Nuostatų 33.1 punktu, asmeniui apskaičiuota vietinės rinkliavos suma negali būti mažesnė už patvirtintos metinės minimalios atliekų susikaupimo normos (Vnorma) ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazįnė) sandaugos: Smetinė=Vnorma*Rbazinė. Pagal Nuostatų 1 priedą pareiškėjams taikoma minimali atliekų susikaupimo norma – 3,12 m3, todėl apskaičiuota metinė vietinės rinkliavos suma turi būti ne mažesnė kaip 87,36 litai (3,12 x 28).

Atkreipė dėmesį, kad, apskaičiuojant vietinę rinkliavą pagal deklaruojamų atliekų kiekį, asmenys, besinaudojantys individualiais konteineriais, neturi teisės patys nusistatyti atliekų išvežimo periodiškumo (kartais) (Kkonteinerio). Pagal Nuostatus aplinkybė, kad atliekų turėtojas tam tikrą skaičių kartų nepridavė atliekų, surinkimo operatoriui neturi reikšmės šios vietinės rinkliavos apskaičiavimui, nes pagal Telšių rajono savivaldybės pasirinktą atliekų tvarkymo sistemos organizavimo modelį vietinė rinkliava yra privalomasis atliekų turėtojo mokėjimas už teisę pateikti atitinkamą atliekų kiekį sutvarkymui, kuris faktiškai deklaruojamas pasirinkus atitinkamą, bet ne mažesnį kaip Nuostatuose numatytą konteinerio tūrį. Minimalus konteinerio tūris, pagal kurį apskaičiuojama minimali mokėtina suma pagal deklaruojamų atliekų kiekį, priklauso nuo Nuostatų 1 priede patvirtintų minimalių atliekų susikaupimo normų. Žinant minimaliai mokėtiną sumą, konteinerio tuštinimo periodiškumą bei vietinės rinkliavos bazinį dydį kiekvienu konkrečiu atveju, remiantis formule Smetinė= (V)*(Kkonteinerio)*(Rbazinė), nesunku apskaičiuoti minimalų individualaus konteinerio tūrį, nuo kurio skaičiuojama minimali asmeniui apskaičiuota vietinės rinkliavos suma. Pareiškėjams metinė vietinės rinkliavos suma pagal deklaruojamų atliekų kiekį apskaičiuojama pagal 0,12 m3 tūrio konteinerį: Smetinė=(V)*(Kkonteinerio)*(Rbazinė), 87,36 Lt= (V)*26*28, (V)=87,36/26/28=0,12.

Pažymėjo, kad pareiškėjai naudojasi 0,12 m3 tūrio individualiu konteineriu. Nurodė, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas išaiškino, jog VAĮ 3 straipsnio 3 punkte nurodytas proporcingumo principas reikalauja, jog nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nebūtų akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo panaudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Pažymėjo, kad Telšių rajono savivaldybės teritorijoje asmenys, besinaudojantys individualiais konteineriais, vietinę rinkliavą moka tik pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Atsakovas pabrėžė, jog dar iki 2010 m. redakcijos Nuostatų įsigaliojimo galiojo Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtinti Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatai, kurių 25 punkte nustatyta vietinės rinkliavos įmokos apskaičiavimo tvarka buvo beveik identiška tiriamų Nuostaų 33.2 punkte nustatytai vietinės rinkliavos įmokos apskaičiavimo tvarkai, o būtent 2007 m. redakcijos nuostatų 25 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi individualiu konteineriu vietinės rinkliavos suma (Smetmė) apskaičiuojama dauginant konteinerio tūrį (V), išreikštą kubiniais metrais, iš ištuštinto kartų (K) ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazine).

Pažymėjo, jog Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-481-519/2011, vertindamas 2007 m. redakcijos nuostatų 25 punktą, konstatavo, kad atsakovas 2009 m. buvo pasirinkęs atliekų tvarkymo visos sistemos organizavimo modelį, pagal kurį vietinės rinkliavos mokestis už atliekų tvarkymą buvo skaičiuojamas pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Todėl pagal Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintų nuostatų 25 punkte nurodytą vietinės rinkliavos apskaičiavimo formulę pareiškėjai buvo deklaravę 3,12 m3 atliekų kiekį, už kurio sutvarkymą mokėtina 87,36 litų vietinės rinkliavos dydis.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2883/2011 Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą paliko galioti. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas manė, kad Telšių rajono savivaldybėje asmenys, besinaudojantys individualiais konteineriais, moka už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą tik pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Atsakovas pabrėžė, jog Telšių rajone iki 2007 m. gruodžio 31 d. mokestis už komunalinių atliekų tvarkymą buvo mokamas kaip sutartinė prievolė už paslaugą, o jo dydis priklausė nuo suteiktos paslaugos apimties. Nemaža dalis šių atliekų turėtojų piktnaudžiaudami šia sistema nesudarydavo sutarties dėl komunalinių atliekų išvežimo, nemokėdavo už jų tvarkymą, o atliekas dėdavo į kolektyvinio naudojimo konteinerius arba išmesdavo jas draudžiamose vietose. Dalis nors ir sudarę sutartis slėpdavo faktinį atliekų kiekį.

Nuo 2008 m. sausio 1 d. Telšių rajone pradėjo veikti iš esmės kita komunalinių atliekų tvarkymo sistema, kurioje įmoka už komunalinių atliekų tvarkymą nebepriklausė nuo teršėjo perduotų atliekų kiekio ir net paties perdavimo fakto, tokiu būdu atliekų turėtojui tapo nenaudinga ir neekonomiška slėpti savo atliekas. Mokestis buvo pakeistas vietine rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą, kuri įskaitoma į savivaldybės biudžetą ir yra privaloma įmoka. Įvedant rinkliavą preziumuojama, kad komunalinių atliekų turėtojai ir mokėtojai yra visi asmenys, Telšių rajone turintys nekilnojamojo turto.

Nuostatų 6 punktas numato, kad komunalinių atliekų mokėtoju ir turėtoju laikomas asmuo, valdantis, naudojantis, disponuojantis nekilnojamuoju turtu Telšių rajono savivaldybės teritorijoje. Manė, jog Telšių rajono savivaldybės pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas (vietinės rinkliavos apskaičiavimo būdas) sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą nedideliais kaštais, efektyviai organizuoti komunalinių atliekų tvarkymą, užkerta kelią piktnaudžiauti ir išvengti mokėjimo, sukuriama tiksli ir stabili įmokų surinkimo ir administravimo duomenų bazė, skolų administravimas.

Pabrėžė, kad nustatyta vietinė rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nelemia, kad tam tikri atliekų turėtojai turės padengti išlaidas, akivaizdžiai neproporcingas dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Telšių rajono savivaldybės tarybos nustatytas vietinės rinkliavos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas atsižvelgiant į jų turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir dėl šios veiklos galinčiu susidaryti atliekų kiekiu.

Todėl toks rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelis yra tinkamas siekiamam tikslui – principo „teršėjas moka“ užtikrinimui – įgyvendinti. Nurodė, kad bet koks nekilnojamasis turtas tiesiogiai ar netiesiogiai yra sietinas su fizinio ar juridinio asmens veikla. Toks asmuo neišvengiamai sukaupia atliekų, kurių nori ir privalo atsikratyti.

Atsakovas pažymėjo, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ir ESTT) padarė išvadą, jog principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį. Pagal Nuostatų 36, 37 punktus fiziniams bei juridiniams asmenims nustatytos minimalios atliekų susikaupimo normos. Šis dydis diferencijuojamas atsižvelgiant į turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir gyvenamąją vietovę ir dėl to galinčiu susidaryti atliekų kiekiu. Manė, kad minimalios atliekų susikaupimo normos fiziniams bei juridiniams asmenims nustatymas yra tinkama priemonė siekiamam tikslui – principo „teršėjas moka“ užtikrinimui – įgyvendinti bei atitinka ESTT suformuluotas teisės taikymo taisykles. Pažymėjo, kad minimalios metinės atliekų susikaupimo normos pagal atitinkamą nekilnojamojo turto objektą ir jo naudojimo paskirtį nustatymas yra susijęs su ekonominio pobūdžio duomenų tyrimu, ekonomine analize, atitinkamų rodiklių prognozavimu. Taigi Nuostatų 36, 37 punktuose nustatytos minimalios atliekų susikaupimo normos yra viena iš priemonių tinkamai įgyvendinti Telšių rajono savivaldybės pasirinktą rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiavimo būdą.

Trečiojo suinteresuoto asmens uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras” atstovas teismo posėdyje nurodė, kad sutinka su atsakovo nurodytais argumentais.

II. Šiaulių apygardos administracinis teismas 2012 m. sausio 23 d. sprendimu (t. II, b. l. 38-48) pareiškėjų I. J. ir A. J. prašymą ir patikslintą prašymą atmetė kaip nepagrįstus.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 32 straipsnis reglamentuoja principą „teršėjas moka“. Jo 1 dalis, galiojusi iki 2011 m. gegužės 3 d., numatė, jog atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti atliekų turėtojas ir (ar) medžiagų bei gaminių, tarp jų – pakuotės, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas. Nuo 2011 m. gegužės 3 d. galiojanti ta pati teisės norma iš esmės taip pat aiškina „teršėjas moka“ principą, numatydama, jog atliekų tvarkymo srityje taikomas principas „teršėjas moka“, kuris reiškia, kad atliekų tvarkymo išlaidas turi apmokėti pirminis atliekų darytojas arba dabartinis ar ankstesnis atliekų turėtojas ir (ar) produktų, dėl kurių naudojimo susidaro atliekos, gamintojas ar importuotojas.

Pažymėjo, jog Atliekų tvarkymo įstatymas yra skirtas užtikrinti ir Europos Sąjungos teisės aktų, inter alia 2006 m. balandžio 5 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2006/12/EB dėl atliekų (toliau – ir Direktyva 2006/12/EB) taikymą. Todėl siekiant įvertinti paminėtų pareiškėjo argumentų pagrįstumą, nacionalinės teisės nuostatos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į Europos Sąjungos teisę bei Direktyvą 2006/12/EB. Nurodė, jog Atliekų tvarkymo įstatymas expressis verbis nenustato reikalavimo, jog atliekų turėtojas atliekų tvarkymo išlaidas apmokėtų tik pagal faktiškai sukauptų komunalinių atliekų kiekį.

Pastebėjo, jog Atliekų tvarkymo įstatyme vartojamos sąvokos atitinka Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio pateikiamas sąvokų inter alia atliekų gamintojo, turėtojo, atliekų tvarkymo bei atliekų surinkimo reikšmes. Pabrėžė, jog ESTT yra konstatavęs, kad nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo tikslais nustatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčių susidaryti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui. Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), taip pat savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį.

Teismas pažymėjo, jog Nuostatai parengti vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymu, Rinkliavų įstatymu, Atliekų tvarkymo įstatymu, Atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 (toliau – ir Atliekų tvarkymo taisyklės), Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis 2007 m. rugsėjo 20 d. Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-283 „Dėl komunalinių atliekų tvarkymo Telšių rajono savivaldybės teritorijoje taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės) (Nuostatų I skyriaus 2 p.).

Pabrėžė, jog pagal Nuostatų 1 priedą Telšių rajono savivaldybės teritorijoje individualiam gyvenamosios paskirties namui (pastatui), esančiam Telšių miesto teritorijoje, skirtam gyventi vienai ar dviem šeimoms, nustatyta 6,24 m³ minimali atliekų susikaupimo norma, nustatant 175 litų vietinės rinkliavos dydį. Individualiam gyvenamosios paskirties namui (pastatui), esančiam kitoje gyvenamosiose vietovėse Telšių rajono savivaldybės teritorijoje, skirtam gyventi vienai ar dviem šeimoms, nustatyta 3,12 m³ minimali atliekų susikaupimo norma, nustatant 87 litų vietinės rinkliavos dydį.

Sodo namui, pastatui, esančiam sodininkų bendrijose (apgyvendinti sodo namai ir kiti statiniai), nustatyta 3,12 m³ minimali atliekų susikaupimo norma, nustatant 87 litų vietinės rinkliavos dydį. Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklės yra privalomos visiems Telšių rajono teritorijoje esantiems fiziniams ir juridiniams asmenims. Teismas rėmėsi Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 11, 12, 15 punktais ir nurodė, jog konteinerių dydį parenka atliekų tvarkytojai pagal susidarančių komunalinių atliekų kiekį ir konteinerių ištuštinimo dažnumą, taip pat atsižvelgdami į atliekų turėtojų kreipimąsi raštu, gautą pagal Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 46 punktą.

Komunalinių atliekų turėtojai, neturintys konteinerio, apie tai praneša raštu ar žodžiu komunalinių atliekų tvarkytojui (37 p.). Komunalinių atliekų turėtojai turi teisę pasirinkti tokio dydžio konteinerius, kurie atitinka susidarančių atliekų kiekį. Pagal atliekų turėtojo motyvuotą kreipimąsi raštu atliekų tvarkytojas pakeičia per 30 dienų anksčiau skirtą konteinerį kito dydžio konteineriu, taikomu savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje. Duomenis apie pakeistus konteinerius atliekų tvarkytojas pateikia į įmokos mokėtojų duomenų bazę.

Konteinerių pakeitimo tvarka ir duomenų perdavimo tvarka nustatyta sutartyje tarp atliekų tvarkytojo ir uždarosios akcinės bendrovės „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras” (toliau – ir UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras”) (46 p.). Remdamasi tuo, teismas sprendė, jog nuo 2010 m. sausio 21 d. Telšių rajono savivaldybės administracija nustatė dvejopą komunalinių atliekų tvarkymo savivaldybės administruojamoje teritorijoje sistemos modelį. Pirmuoju atveju, kai vietinė rinkliava komunalinių atliekų turėtojams (vietinės rinkliavos mokėtojams) nustatoma atsižvelgiant į metinę minimalią patvirtintą atliekų susikaupimo normą, (Nuostatų 33.1 p.) ir antruoju atveju, kuomet yra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, – į tai kokio dydžio konteineriais naudojasi nekilnojamojo turto turėtojai (Nuostatų 33.2 p.).

Iš esmės šis modelis taikomas vietinės rinkliavos mokėtojams, kurie naudojasi individualiais konteineriais, nes komunalinių atliekų turėtojams besinaudojantiems bendru konteineriu arba keliais bendrais konteineriais, numatyta atitinkama suma per metus (Nuostatų 33.3 p., 33.4 p.). Teismo nuomone, antruoju atveju, kuomet yra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, Telšių rajono savivaldybė yra pasirinkusi modelį, pagal kurį vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiuojama pagal faktiškai perduotą tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, kuris deklaruojamas vietinės rinkliavos mokėtojui pasirinkus atitinkamą konteinerio tūrį.

Tai yra vietinės rinkliavos mokėtojas, atsižvelgdamas į faktiškai susidarančių atliekų kiekį, kuris turi būti didesnis nei patvirtinta metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vadovaujantis Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 46 punktu, gali kreiptis į atliekų tvarkytoją, prašydamas išduoti atitinkamo dydžio, taikomo savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje, konteinerį, kuris iš esmės gali būti didesnis nei 0,12 m3, tai yra 0,24 m3 arba 1,1 m3 dydžio. Pasirinktas konteinerio tūris nurodomas sutartyje tarp atliekų tvarkytojo ir UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras“ bei duomenys apie tai pateikiami į įmokos mokėtojų duomenų bazę.

Nagrinėjamu atveju taikomas Nuostatų 33.2 punktas ir vietinės rinkliavos suma apskaičiuojama pagal formulę – Smetinė=V* Kkonteinerio *Rbazinė. Taigi šiuo atveju vietinės rinkliavos mokėtojas moka už teisę pateikti atitinkamą atliekų kiekį sutvarkymui, kuris faktiškai deklaruojamas pasirinkus atitinkamą konteinerio tūrį. Todėl, teismo nuomone, šia apimtimi tiriami Nuostatai numato galimybę atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį ir neprieštarauja VAĮ 3 straipsnio 3 punkte numatytam proporcingumo principui.

Teismas sutiko su atsakovo argumentu, jog nagrinėjamoje byloje jis turi atsižvelgti į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A146-2883/2011 ir Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. sausio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-481-519/2011 pateiktus Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų vertinimus. Teismas sutiko, jog iki 2010 m. redakcijos Nuostatų įsigaliojimo galiojęs Telšių rajono savivaldybės tarybos 2007 m. vasario 15 d. sprendimu Nr. T1-063 patvirtintų Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą nuostatų 25 punktas nustatė vietinės rinkliavos įmokos apskaičiavimo beveik identišką tvarką 2010 m. redakcijos Nuostatų 33.2 punkte nustatytai vietinės rinkliavos įmokos apskaičiavimo tvarkai. 2007 m. redakcijos nuostatų 25 punkte buvo nustatyta, kad už naudojimąsi individualiu konteineriu vietinės rinkliavos suma (Smetmė) apskaičiuojama dauginant konteinerio tūrį (V), išreikštą kubiniais metrais, iš ištuštinto kartų (K) ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazine). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. sausio 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-481-519/2011, vertindamas 2007 m. redakcijos nuostatų 25 punktą, konstatavo atsakovas 2009 m. buvo pasirinkęs atliekų tvarkymo visos sistemos organizavimo modelį, pagal kurį vietinės rinkliavos mokestis už atliekų tvarkymą buvo skaičiuojamas pagal deklaruojamą atliekų kiekį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2883/2011 Šiaulių apygardos administracinio teismo sprendimą paliko galioti.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį. Tačiau, jei yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Taigi bylos kontekste svarbu nustatyti, ar įmanoma nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų.

Teismas pažymėjo, jog jis negali svarstyti nustatytos rinkliavos dydžio ekonomiškumo pagrįstumo, galimų ekonominių sąnaudų dydžio atliekas priduodant pagal konkrečius kiekius. Teismas gali įvertinti tik tiriamų nuostatų atitiktį VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte nurodytam proporcingumo principui. Nurodė, jog pareiškėjas teismui nepateikė argumentų ar įrodymų dėl galimų ekonominių sąnaudų dydžio atliekas priduodant pagal konkrečius kiekius. Teismo posėdžio metu išreiškė nuomonę, jog nežino, kiek toks atliekų surinkimas kainuotų. Teismas pabrėžė, jog pareiškėjai nesivadovavo įstatymais ir pateikdami skundą teismui nepateikė teismui įrodymų, kuriais grindžia savo reikalavimą. Atsakovas nurodė, kad iki 2008 m. sausio 1 d. Telšių rajone mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą dydis priklausė nuo paslaugos apimties. Ši komunalinių atliekų sistema buvo netinkama, nes daugelis mokėtojų piktnaudžiaudavo ja, visiškai nesudarinėdavo sutarčių arba slėpdavo sukaupiamų atliekų kiekius, atliekas išmesdami gamtoje arba bendruose konteineriuose. Atsakovo atstovas nurodė, jog sukontroliuoti, kad visos sukauptos atliekos būtų perduodamos atliekų tvarkytojui, prireiktų didelių ekonominių kaštų, todėl Telšių rajono savivaldybės taryba patvirtino metines minimalias atliekų susikaupimo normas ir jas susiejo su vietinės rinkliavos dydžiu. Teismas pažymėjo, jog, tiriant Nuostatų atitiktį proporcingumo principui, svarbu nustatyti, ar nustatyta rinkliava už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nėra akivaizdžiai neproporcinga dėl jų nekilnojamojo turto ir jo naudojimo paskirties galinčiam susidaryti atliekų kiekiui. Taigi svarbu nustatyti, ar rinkliavos dydis yra pakankamai diferencijuotas, o nagrinėjamu atveju, ar pakankamai diferencijuota ir patvirtinta metinė minimali atliekų susikaupimo norma.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, jog iš Nuostatų 1 ir 2 priedų matyti, kad metinė minimali atliekų susikaupimo norma yra diferencijuojama atsižvelgiant į namo, pastato tikslinę naudojimo paskirtį, gyvenamąją vietovę, plotą. Nuostatuose numatyta galimybė atleisti nuo rinkliavos ar ją sumažinti. Viršijus minimalią atliekų susikaupimo normą, nustatytas skirtingas vietinės rinkliavos dydžio skaičiavimas. Šios aplinkybės teismui leido daryti išvadą, jog toks metinės minimalios atliekų susikaupimo normos bei rinkliavos dydžio diferencijavimas yra pakankamas, kad akivaizdžiai nebūtų pažeistas proporcingumo principas.

Be to, kaip nurodė atsakovas, metinė minimali atliekų susikaupimo norma buvo nustatyta atsižvelgiant į ekonominę analizę, atitinkamų rodiklių prognozavimą. Atsakovas teismui pateikė Atliekų kiekio ir srautų prognozes, kurias palyginus su teismui pateiktais Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apmokėjimais iki 2011 m. lapkričio 30 d. matyti, kad atliekų surinkimo kiekiai Telšių rajono savivaldybės teritorijoje 2008 m., 2009 m., 2010 m. beveik atitinka prognozuoto vidutinio augimo scenarijų.

Pažymėjo, jog Telšių rajono savivaldybės atliekų tvarkymo taisyklių 12 punktas numato, kad komunalinių atliekų tvarkymo įkainio dydžiai nustatomi taip, kad surenkamos lėšos apmokėtų visas savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudas, įskaitant šių atliekų tvarkymo administravimo, investicijų, savivaldybės regiono infrastruktūros objektų eksploatavimo, uždarymo ir priežiūros po uždarymo sąnaudas. Iš Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apmokėjimų iki 2011 m. lapkričio 30 d. matyti, kad iš rinkliavos mokėtojų surinktos įmokos neviršija savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudų.

Remdamasis tuo, teismas sprendė, jog Telšių rajono savivaldybė teisėtai ir pagrįstai tiriamais Nuostatais patvirtino metines minimalias atliekų susikaupimo normas bei jas susiejo su vietinės rinkliavos dydžiu. Teismo nuomone, atsakovas pakankamai diferencijavo metines minimalias atliekų susikaupimo normas, tuo pačiu ir vietinės rinkliavos dydį, vietinės rinkliavos mokėtojams aiškiai deklaravo, už kokį atliekų galimai priduotą kiekį jie moka. Teismo nuomone, nustatytu atveju atliekų turėtojai moka už komunalinių atliekų surinkimo ir tvarkymo paslaugą tiek, kiek ji verta.

Apskaičiuoti atliekų kiekiai atitinka paslaugos teikėjo patirtas išlaidas. Teismas sprendė, jog Telšių rajono savivaldybė komunalinių atliekų tvarkymo sistemoje naudoja tinkamo tūrio konteinerius, kurie atitinka vietinės rinkliavos mokėtojų poreikius.

Remdamasis tuo, teismas konstatavo, jog Nuostatai pripažintini teisėtais ir neprieštaraujančiais VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punktui.

III. Pareiškėjai I. J. ir A. J. apeliaciniu skundu (t. II, b. l. 51-65) prašo Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, t. y.:

1) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, kurioje numatoma, jog vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka galiojanti tos savivaldybės teritorijoje ir kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai (valdžios galais riboja Konstitucija) bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms);

2) sustabdyti bylos nagrinėjimą ir pradėti tyrimą dėl Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimo Nr. Tl-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo” teisėtumo ir pripažinti Telšių rajono savivaldybės 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. Tl-7 „Dėl Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatų patvirtinimo” patvirtintų nuostatų:

2.1) 6 punktą prieštaraujančiu Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c” punktui bei Atliekų tvarkymo taisyklių 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas” ir „turėtojas” ir laikyti jį panaikintu;

2.2) 18 ir 19 punktus prieštaraujančius Konstitucijos 129 straipsniui (biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo (toliau – ir Viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymas) 2 straipsnio 10 daliai ir laikyti juos panaikintais;

2.3) 33.3 ir 33.4 punktus prieštaraujančius Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui, 32 straipsnio 1 daliai bei Direktyvos Nr. 2006/12EB 1 straipsnio „c” punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka” ir to paties straipsnio „a” punktui ir laikyti juos panaikintais;

2.4) 36 ir 37 punktus prieštaraujančius Rinkliavos įstatymo 12 straipsniui, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir laikyti juos panaikintais;

2.5) 65 punktą prieštaraujančiu Konstitucijos 22 straipsnio daliai (informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą) bei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo (toliau – ir Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas) 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktams bei 6 straipsniui ir laikyti jį panaikintu;

2.6) 69 punktą prieštaraujantį Konstitucijos 121 straipsnio daliai (savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas) bei Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui ir pripažinti jį panaikintu;

3) ištirti nuostatų teisėtumą ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, ir atitikimą VAĮ 3 straipsnio 3 punktui, t. y. proporcingumo principui;

4) panaikinti Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimą Nr. R8-02-J-10 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo”;

5) įpareigoti atsakovą grąžinti permokėtą 40,32 litų atliekų tvarkymo mokestį;

6) priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjai dėl Nuostatų 6 punkto atitikimo norminiams aktams, remdamiesi Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktu, Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnyje pateikiamomis atliekų, gamintojo, turėtojo sąvokomis, Atliekų tvarkymo taisyklių 3 punktu, nurodo, jog atliekų turėtojas – tai asmuo, kuris gamina atliekas, arba turi atliekų. Tačiau Nuostatuose sąvokos „atliekų turėtojas” nėra, bet nurodoma sąvoka „vietinės rinkliavos mokėtojai” ir pateikiamas šios sąvokos išaiškinimas, kuris iš esmės prieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui, Direktyvos 2006/12/EB 1 straipsnio „c” papunkčiui bei Atliekų tvarkymo taisyklių 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas” ir „turėtojas”. Paaiškino, jog palyginus sąvokas „atliekų turėtojas” ir „vietinės rinkliavos mokėtojas” matosi, kad tai yra skirtingos sąvokos, nustatančios skirtingas asmenų grupes. Atliekų turėtojai yra asmenys (fiziniai ir juridiniai), gaminantys atliekas arba turintys atliekų, tuo tarpų vietinės rinkliavos mokėtojai yra komunalinių atliekų turėtojai (fiziniai ir juridiniai asmenys), valdantys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu. Mano, jog Telšių rajono savivaldybės administracija nepagrįstai išplečia atliekų turėtojų ratą ir prie atliekų turėtojų priskiria asmenis, kurie valdo, naudojasi arba disponuoja nekilnojamuoju turtu. Pabrėžia, jog vien tik valdymas, naudojimasis ar disponavimas nekilnojamuoju turtu nesudaro teisinio pagrindo reikalauti iš nekilnojamojo turto savininko (valdytojo) mokėti rinkliavą už atliekų tvarkymą, jei šis asmuo neturi atliekų ir jei šiam asmeniui nėra suteikiamos atliekų tvarkymo paslaugos. Remdamiesi tuo, pareiškėjai prašo ištirti, ar Nuostatų 6 punktas ta apimtimi, kuria numato, jog vietinės rinkliavos mokėtojai – komunalinių atliekų turėtojai, visi fiziniai ir juridiniai asmenys, naudojantys, disponuojantys nekilnojamuoju turtu (išskyrus žemės sklypus), neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c” punktui bei Atliekų tvarkymo taisyklių 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas” ir „turėtojas”.

Pareiškėjai dėl Nuostatų 18 punkto atitikimo norminiams aktams pabrėžia, kad nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantys pastatai nebuvo naudojami mokestiniais metais nė vienos dienos. Nurodo, jog iš asmens rinkliavos mokestis už atliekų išvežimą ir tvarkymą reikalaujamas ne todėl, kad jis yra atliekų turėtojas, o už tai, kad jis vieną dieną naudojosi pastatu. Dėl teiginio, jog akcinės bendrovės „VST” pažyma apie sunaudotą elektros energijos kiekį nuo einamųjų metų sausio 1 d. iki einamųjų metų lapkričio 1 d. (sunaudotas elektros energijos kiekis negali viršyti 50 kwh) nurodo, jog šioje situacijoje moka ne atliekų turėtojas, elektros energijos vartotojas, kas prieštarauja aukštesnės galios norminimas aktams.

Pareiškėjai nurodo, jog Nuostatų 19 punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui, nes nesuteikia teisės savivaldybės tarybai atleisti nuo vietinės rinkliavos. Nuostatuose turi būti nurodomi visi asmenys, kurie yra atliekų turėtojai ir privalo mokėti atliekų tvarkymo mokestį, taip pat Nuostatuose turi būti nurodyti asmenys, kurie rinkliavos neprivalo mokėti. Tai Nuostatuose nėra nurodyta, todėl nepriklausomai nuo to, ar asmenys naudojo nekilnojamąjį turtą ar ne, ar jie viršijo per einamuosius metus 50 kw/h, visi jie privalo mokėti atliekų tvarkymo mokestį, nes Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis nesuteikia teisės savivaldybei atleisti tokius asmenis nuo atliekų tvarkymo mokesčio.

Pareiškėjai pabrėžia, jog Rinkliavų įstatymas nesuteikia teisės savivaldybės tarybai atleisti nuo vietinės rinkliavos. Toks teisinis reguliavimas, kuriuo savivaldybė suteikė sau teisę atleisti asmenis nuo vietinės rinkliavos, gali prieštarauti Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai. Remdamiesi tuo, pareiškėjai prašo ištirti, ar Nuostatų 18 punktas ta apimtimi, kuria numato, jog nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantys pastatai nebuvo naudojami mokestiniais metais nė vienos dienos, neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui bei dalis, kurioje numatoma, jog nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantys pastatai nebuvo naudojami mokestiniais metais nė vienos dienos, jei sunaudotas elektros energijos kiekis neviršija 50 kwh, neprieštarauja Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai (savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas), Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c” punktui bei Atliekų tvarkymo taisyklių 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas” ir „turėtojas”.

Pareiškėjai remiasi Nuostatų 18 punktu ir nurodo, jog šioje nuostatoje yra dvi viena kitai prieštaraujančios nuostatos: nuostata – mokestiniais metais nebuvo naudojami nė vienos dienos – prieštarauja nuostatai – dokumentai pateikiami per einamųjų metų lapkričio mėnesį. Pažymi, jog Konstitucijos 129 straipsnis nustato, kad biudžetiniai metai prasideda sausio 1 d. ir baigiasi gruodžio 31 d., tuo tarpu pagal Nuostatų 18 punktą mokestiniai metai baigiasi lapkričio 1 d. Mano, jog reikalavimas pateikti pažymą už mokestinius metus, kurie Telšių rajone yra nuo sausio 1 d. iki lapkričio 1 d., yra neįvykdomas, nes pagal Atliekų tvarkymo nuostatų 18 punktą yra reikalaujama pateikti pažymą už mokestinius metus, o ne už 10 mėnesių. Remdamiesi tuo, pareiškėjai prašo ištirti, ar Nuostatų 18 punktas, kuriame nurodoma, jog dokumentai pateikiami einamųjų metų lapkričio mėnesį, neprieštarauja Konstitucijos 129 straipsniui.

Pareiškėjai dėl Nuostatų 19 punkto atitikimo norminiams aktams, remdamiesi argumentais dėl Nuostatų 18 punkto atitikimo teisės aktams, prašo ištirti, ar Nuostatų 19 punktas apimtimi, kuria numato, jog nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas nė vienos dienos, neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui bei dalis, kurioje numatoma, jog nuo vietinės rinkliavos mokesčio einamaisiais metais gali būti atleidžiami vietinės rinkliavos mokėtojai, kai jiems priklausantis butas mokestiniais metais nebuvo naudojamas nė vienos dienos, jei sunaudotas elektros energijos kiekis neviršija 50 kwh, neprieštarauja Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 2 daliai, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c” punktui bei Atliekų tvarkymo taisyklių 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas” ir „turėtojas”.

Pareiškėjai dėl Nuostatų 33.3 punkto atitikimo norminiams aktams nurodo, jog šis punktas patvirtina tai, kad vietinė rinkliava yra mokama ne už atliekas, o už butą, nesvarstant, ar jame kas nors gyvena. Pabrėžia, jog Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio nuostata „teršėjas moka” numato, kad atliekų šalinimo išlaidas privalo padengti atliekų turėtojas, o atliekų turėtojas yra fizinis ar juridinis asmuo, bet ne butas ar kitas nekilnojamas turtas. Tai iš esmės prieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui bei Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c” punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka” ir to paties straipsnio „a” punktui. Remdamiesi tuo, pareiškėjai prašo ištirti, ar Nuostatų 33.3 punktas ta apimtimi, kuria numatyta, kad vietinės rinkliavos mokėtojams nustatomas vietinės rinkliavos dydis – 133 litai per metus už kiekvieną butą, neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui, Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c” punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka” ir to paties straipsnio „a” punktui.

I. J. ir A. J. dėl Nuostatų 33.4 punkto atitikimo norminiams aktams, remdamiesi argumentais išdėstytais dėl Nuostatų 33.3 punkto atitikimo aukštesnės galios teisės aktams, prašo ištirti, ar Nuostatų 33.4 punktas apimtimi, kuria numatyta, jog vietinės rinkliavos dydis – 87 litai per metus už kiekvieną butą, neprieštarauja Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui bei Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c” punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka” ir to paties straipsnio „a” punktui.

Pareiškėjai dėl Nuostatų 36 punkto atitikimo norminiams aktams nurodo, jog Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis nustato savivaldybės tarybos kompetencijos ribas nustatant vietinę rinkliavą ir nesuteikia teisės savivaldybės tarybai nustatyti minimalių ar maksimalių atliekų susikaupimo normų, todėl prašo ištirti, ar Nuostatų 36 punktas ta apimtimi, kuria numato, jog fiziniams asmenims minima atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir gyvenamąją vietovę, neprieštarauja Rinkliavos įstatymo 12 straipsniui.

I. J. ir A. J. dėl Nuostatų 37 punkto, remdamiesi argumentais dėl Nuostatų 36 punkto, prašo ištirti, ar Nuostatų 37 punktas, nustatantis, kad juridiniams asmenims minimali atliekų susikaupimo norma nustatoma pagal veikos pobūdį ir turimą bendrą plotą, neprieštarauja Rinkliavos įstatymo 12 straipsniui.

Pareiškėjai dėl Nuostatų 65 punkto atitikimo norminiams aktams pažymi, jog Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymas nustato atvejus, kai gali būti tvarkomi asmens duomenys. Trečiajam suinteresuotam asmeniui tokia teisė nėra suteikta, ją jam suteikė Telšių rajono savivaldybės taryba, kai tuo tarpu Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktai nurodo, kad tokie duomenys gali būti tvarkomi tik esant įstatymų ar kitų teisės aktų įgaliojimams. Todėl pareiškėjai prašo ištirti, ar Nuostatų 65 punktas, nustatantis, kad, paveldėjus gyvenamosios ar negyvenamosios paskirties pastatą, naujasis savininkas privalo informuoti UAB „Telšių regiono atliekų tvarkymo centras” apie turto paveldėjimą, neprieštarauja Konstitucijos 22 straipsnio3 daliai (informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą) bei Asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktams.

Dėl Nuostatų 69 punkto atitikimo norminiams aktams pareiškėjai pabrėžia, kad šis punktas prieštarauja Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui, nes nesuteikia teisės savivaldybės tarybai asmenis atleisti nuo vietinės rinkliavos. Nuostatuose turi būti nurodomi visi asmenys, kurie yra atliekų turėtojai ir privalo mokėti atliekų tvarkymo mokestį, taip pat Nuostatuose turi būti nurodyti asmenys, kurie šio mokesčio neprivalo mokėti. Tai Nuostatuose nėra nurodyta, o tai reiškia, kad, nepriklausomai nuo to, ar asmenys naudojo nekilnojamąjį turtą ar ne, ar jie viršijo per einamuosius metus 50 kw/h, visi jie, vadovaujantis Rinkliavų įstatymu ir Nuostatais, privalo mokėti atliekų tvarkymo mokestį, nes Rinkliavų įstatymo 12 straipsnis nesuteikia teisės savivaldybei atleisti tokius asmenis nuo atliekų tvarkymo mokesčio. Remdamiesi tuo, pareiškėjai prašo ištirti, ar Nuostatų 69 punktas, nustatantis, kad kitų, Nuostatuose nepaminėtų, atleidimų nuo vietinės rinkliavos kriterijai ir tvarka nustatomi atskiru savivaldybės tarybos sprendimu, neprieštarauja Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai (savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas) bei Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui.

Pabrėžia, jog Nuostatai sudaro galimybę asmenis apmokestinti po kelis kartus, taip pat sudaro galimybę grupei atliekų turėtojų nemokėti atliekų tvarkymo mokesčio (asmenims, turintiems nekilnojamąjį turtą, bet neįregistravusiems turto, asmenims, neturintiems nekilnojamojo turto, bet gyvenantiems neregistruotose gyvenamuose namuose, asmenims priregistruotiems prie savivaldybės).

Pažymi, jog dėl vietinės rinkliavos už atliekų permokos grąžinimo pareiškėjai 2011 m. sausio 10 d. raštu kreipėsi į Telšių rajono savivaldybės merą ir prašė grąžinti permokėtą 40,32 litų atliekų tvarkymo mokestį. Telšių rajono savivaldybės administracijos direktorius 2011 m. vasario 11 d. sprendimu Nr. R8-02-J-10 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo” atsisakė grąžinti permokėtą 40,32 litų atliekų tvarkymo mokestį. Nurodo, jog niekas nenustatė, kokį konteinerį turi pareiškėjai, pareiškėjai nėra deklaravę nei atliekų kiekio, nei įsipareigoję ištuštinti atliekų konteinerį 26 kartus per metus.

Pabrėžia, jog savivaldybė preziumuoja, kad visi turi atliekas ir visi privalo mokėti. Nurodo, jog, jei asmuo turi kelis nekilnojamojo turto objektus, vienu metu jis negali gyventi keliose vietose ir kaupti atliekas. Tuo tarpu savivaldybė verčia tokį asmenį mokėti vietinę atliekų tvarkymo rinkliavą už kelis objektus, kurie jam priklauso nuosavybės teise. Tokius savo veiksmus atsakovas pateisina Rinkliavos įstatymo 2 straipsnio 3 dalimi, kuri nenustato, kad vietinė rinkliava mokama už teikiamas paslaugas. Pareiškėjai abejoja, ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai (valdžios galias riboja Konstitucija) bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms). Remdamiesi tuo, pareiškėjai prašo sustabdyti bylos nagrinėjimą ir kreiptis į Konstitucinį Teismą su prašymu ištirti, ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis, kurioje numatoma, kad vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka galiojanti tos savivaldybės teritorijoje, kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams, Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai (valdžios galais riboja Konstitucija) bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms).

Pareiškėjai pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus jų reikalavimus, teismas nepasisakė dėl reikalavimo grąžinti permokėtą rinkliavą už atliekų tvarkymą, dėl kreipimosi į Konstitucinį Teismą. Pareiškėjai mano, jog apeliacinės instancijos teismas remdamasis koncentruotumo principu turėtų reikalavimus, kurių neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas, išnagrinėti.

Atsakovas Telšių rajono savivaldybė atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą (t. II, b. l. 77-87) prašo apeliacinį skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog teismui pareiškėjai pateikė skundą 2011 m. kovo 3 d., kuris buvo patikslintas 2011 m. kovo 21 d. ir administracinei bylai buvo suteiktas Nr. I-399-355/2011. Pareiškėjų reikalavimai, nurodyti skunde (įskaitant ir 2011 m. kovo 31 d. patikslintą skundą), nagrinėtini administracinėje byloje Nr. I-399-355/2011. 2011 m. gruodžio 5 d. pareiškėjai pareikė prašymą, kuriuo prašė ištirti Nuostatų teisėtumą ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitikimą VAĮ 3 straipsnio 3 punktui, t. y. proporcingumo principui. Atsižvelgdamas į pareiškėjų 2011 m. vasario 28 d. skundą (įskaitant ir 2011 m. kovo 21 d. patikslintą skundą) bei į 2011 m. gruodžio 5 d. prašymą, Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi reikalavimus dėl norminio administracinio akto ištyrimo (dėl Nuostatų atitikties VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui) išskyrė į atskirą administracinę bylą ir ją skyrė nagrinėjimui. Atsakovas pažymi, jog pareiškėjų apeliacinio skundo motyvai iš esmės yra susiję su administracine byla Nr. I-399-355/2011. Nurodo, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (toliau –ir ABTĮ) nenumato galimybės teikti apeliacinį skundą dėl sustabdytoje administracinėje byloje pareikštų reikalavimų nesant priimto jokio teismo sprendimo.

Atsakovas remiasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 29 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A525-471/2010 ir nurodo, jog atsakovas pateikė pažymą apie vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apmokėjimą iki 2011 m. lapkričio 30 d., kurioje matosi Telšių rajone visų vietinės rinkliavos mokėtojų mokėtina suma atitinkamais metais bei savivaldybės išlaidos, susijusios su komunalinių atliekų tvarkymo sistema. Iš pateiktos pažymos matyti, kad visų atliekų mokėtojų mokėtinos sumos (pažymos 3 p.) atitinkamais metais nepadengia savivaldybės išlaidų, susijusių su komunalinių atliekų tvarkymo sistema. Pabrėžia, jog atsakovo pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas sudaro galimybę administruoti šią rinkliavą nedideliais kaštais, efektyviai organizuoti komunalinių atliekų tvarkymą, užkerta kelią piktnaudžiauti ir išvengti mokėjimo, sukuriama tiksli ir stabili įmokų surinkimo ir administravimo duomenų bazė, skolų administravimas. Akcentuoja, kad minimalių atliekų susikaupimo normų nustatymas yra susijęs su ekonominio pobūdžio duomenų tyrimu, ekonomine analize, atitinkamų rodiklių prognozavimu. Pažymi, jog atitinkama minimali atliekų susikaupimo norma Telšių rajone buvo apskaičiuota ir nustatyta remiantis objektyviais kriterijais.

Nurodo, jog pareiškėjai netinkamai interpretuoja Nuostatų 1, 2 prieduose nustatytas minimalias atliekų susikaupimo normas, teigdami, kad pagal Nuostatus jie privalo surinkti ir priduoti minimalų 3,12 m3 kiekį atliekų, kai iš tikro minimali atliekų susikaupimo norma yra tik vienas iš dviejų rodiklių, pagal kuriuos nustatoma vietinės rinkliavos mokėtojo mokėtina minimali vietinės rinkliavos įmoka (Nuostatų 33.1 p.). Pabrėžia, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2010 m. kovo 29 d. nutartyje nenustatė, kad Klaipėdos miesto savivaldybė, nustačiusi metines atliekų susikaupimo normas, būtų viršijusi savo įgaliojimus. Nurodo, jog atsakovo pasirinktas komunalinių atliekų šalinimo išlaidų padengimo metodas neperžengia to, kas būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros finansavimui užtikrinti – surinktos lėšos neviršija atliekų tvarkymo sistemos išlaidų.

Pažymi, jog pareiškėjai klaidina teismą nurodydami, kad turi 90 litrų dydžio konteinerį. Pareiškėjų motyvai, kad Tryškių seniūnijos sudaryta komisija nustatė, kad neva pareiškėjų konteinerio tūris yra 0,093 m3, neturi teisinės reikšmės, nes seniūnijoms galiojantys teisės norminiai aktai nesuteikia teisės nustatyti atliekų konteinerių tūrių. Įrodomąją reikšmę turi panaudos sutartis Nr. 1688140. Mano, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino visas bylos aplinkybes, tinkamai taikė materialinės teisės normas bei priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 111 straipsnio 1 dalį prašyti administracinio teismo ištirti, ar norminis administracinis aktas (ar jo dalis) atitinka įstatymą ar Vyriausybės norminį aktą, turi teisę šio įstatymo 22 straipsnio 1 dalyje nurodyti subjektai, kai tame teisme yra nagrinėjama konkreti byla dėl jų teisių pažeidimo, t. y. prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą turi būti tiesiogiai susijęs su individualia byla dėl asmens teisių galimo pažeidimo. Teisėjų kolegija pabrėžia, jog nagrinėjamu atveju administracinė byla yra pradėta remiantis nurodyta ABTĮ norma pagal pareiškėjų pateiktą prašymą individualioje byloje, iš kurio, taip pat iš Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. kovo 29 d. nutarties, kuria priimtas prašymas ištirti norminio administracinio akto teisėtumą ir nutarta pradėti norminio administracinio akto tyrimo bylą, Šiaulių apygardos administracinio teismo 2011 m. gruodžio 5 d. nutarties, kuria yra išskirta norminė byla ir sustabdyta Šiaulių apygardos administracinio teismo individuali byla Nr. I-399-355/2011, yra matyti norminės administracinės bylos nagrinėjimo dalykas bei ribos.

Pažymėtina, jog byloje pateiktu apeliaciniu skundu pareiškėjai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas neatsakė į visus pareiškėjų pareikštus reikalavimus, visapusiškai neišnagrinėjo bylos, nepaisė bylos nagrinėjimo ribų.

Teisėjų kolegija sutinka su pareiškėjų pateiktais argumentais dėl pirmosios instancijos teismo padarytų procesinės teisės normų pažeidimo, t. y. kad pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjų reikalavimų. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog 2011 m. gruodžio 5 d. Šiaulių apygardos administracinio teismo posėdžio metu pareiškėjai pateikė prašymą dėl skundo reikalavimų tikslinimo, kuriuo prašė ištirti Nuostatų atitikimą Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (2010 m. sausio 5 d. redakcija) (toliau – ir VAĮ) 3 straipsnio 3 punktui ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, (t. II, b. l. 17). Šiaulių apygardos administracinis teismas 2011 m. gruodžio 5 d. nutartimi (t. I, b. l. 2-5) nutarė pareiškėjų A. J. ir I. J. prašymą dėl norminio administracinio akto – Nuostatų – ištyrimo priimti nagrinėti, ištirti Nuostatų teisėtumą bei nagrinėti pareiškėjų reikalavimus pripažinti:

1) Nuostatų 6 punktą prieštaraujantį Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir Atliekų tvarkymo įstatymas) 2 straipsnio 11 daliai, Europos Parlamento ir Tarybos 2006 m. balandžio 5 d. direktyvos Nr. 2006/12/EB „Dėl atliekų“ (toliau – ir Direktyva Nr. 2006/12/EB) 1 straipsnio „c“ punktui bei Aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymo Nr. 217 „Dėl atliekų tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ 3 punkte nurodytoms sąvokoms „gamintojas“ ir „turėtojas“ ir laikyti jį panaikintu;

2) Nuostatų 18 ir 19 punktus prieštaraujančius Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 129 straipsniui (biudžetiniai metai prasideda sausio 1 dieną ir baigiasi gruodžio 31 d.), Lietuvos Respublikos viešojo sektoriaus atskaitomybės įstatymo 2 straipsnio 10 daliai ir laikyti juos panaikintais;

3) Nuostatų 33.3 ir 33.4 punktus prieštaraujančius Lietuvos Respublikos rinkliavų įstatymo (toliau – ir Rinkliavų įstatymas) 11 straipsnio 2 daliai, Atliekų tvarkymo įstatymo 2 straipsnio 11 punktui, 32 straipsnio 1 daliai bei Direktyvos Nr. 2006/12/EB 1 straipsnio „c“ punktui, 15 straipsnio nuostatai „teršėjas moka“ ir to paties straipsnio „a“ punktui ir laikyti juos panaikintais;

4) Nuostatų 36 ir 37 punktus prieštaraujančius Rinkliavos įstatymo 12 straipsniui, Atliekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnio 1 daliai ir laikyti juos panaikintais;

5) Nuostatų 65 punktą prieštaraujančiu Konstitucijos 22 straipsnio 3 daliai (informacija apie privatų gyvenimą gali būti renkama tik motyvuotu teismo sprendimu ir tik pagal įstatymą) bei Lietuvos Respublikos asmens duomenų teisinės apsaugos įstatymo 5 straipsnio 1 dalies 3 ir 5 punktams bei 6 straipsniui ir laikyti jį panaikintu;

6) Nuostatų 69 punktą prieštaraujantį Konstitucijos 121 straipsnio 2 daliai (savivaldybių tarybos turi teisę įstatymo numatytose ribose ir tvarka nustatyti vietines rinkliavas), bei Rinkliavų įstatymo 12 straipsniui ir pripažinti jį panaikintu.

Be to, teismas nutarė ištirti Nuostatų atitikimą VAĮ 3 straipsnio 3 punktui, t. y. proporcingumo principui, ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį.

Teismas nutarė reikalavimus dėl norminio administracinio akto ištyrimo išskirti į atskirą administracinę bylą ir sustabdyti administracinę bylą Nr. I-399-355/2011 dėl Telšių rajono savivaldybės administracijos direktoriaus 2011 m. vasario 11 d. sprendimo Nr. R8-02-J-10 „Dėl vietinės rinkliavos už atliekų tvarkymą permokos grąžinimo“ panaikinimo ir įpareigojimo grąžinti permokėtą 33,32 litų atliekų tvarkymo mokestį, bylinėjimosi išlaidų priteisimo, bylos nagrinėjimo sustabdymo ir kreipimosi į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas) su prašymu ištirti, ar Rinkliavų įstatymo 2 straipsnio 3 dalis: „vietinė rinkliava – savivaldybės tarybos nustatyta privaloma įmoka galiojanti tos savivaldybės teritorijoje“, kurioje nėra nustatyta, kad tai įmoka už teikiamas paslaugas, neprieštarauja Konstitucijos preambulėje įtvirtintiems teisinės ir teisingos valstybės principams; Konstitucijos 5 straipsnio 2 daliai (valdžios galias riboja Konstitucija), bei Konstitucijos 5 straipsnio 3 daliai (valdžios įstaigos tarnauja žmonėms) iki įsiteisės administracinio teismo sprendimas dėl norminio akto – Nuostatų – ištyrimo.

Teisėjų kolegija nurodo, jog, atsižvelgus į nurodytą Šiaulių apygardos administracinio teismo nutartį, darytina išvada, kad visi reikalavimai dėl Nuostatų normų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams buvo išskirti į norminę bylą, kuriai buvo suteiktas Nr. I-254-355/2012, ne tik prašymas ištirti Nuostatų atitikimą VAĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį. Šiuo atveju iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo matyti, kad pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo tik Nuostatų atitikimą VAĮ 3 straipsnio 3 punktui, nors teismas turėjo įvertinti ir pasisakyti ir dėl kitų nurodytų Nuostatų normų atitikimo aukštesnės galios teisės aktams.

Taigi pirmosios instancijos teismas neišnagrinėjo visų pareiškėjų reikalavimų ir nors pareiškėjai prašo šioje dalyje išspręsti klausimą iš esmės, teisėjų kolegija nurodo, jog apeliacinės instancijos teismas tikrina priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą bei pagrįstumą, tuo tarpu pirmosios instancijos teismas privalo ištirti visas bylos aplinkybes ir jas teisiškai įvertinti. Apeliacinės instancijos teismui įvertinus dalies Nuostatų normų atitikimą aukštesnės galios teisės aktams būtų pažeistos procesinės šalių teisės, lemtų teisės bent kartą apskųsti nepalankų teismo sprendimą instancine teismų sprendimų kontrolės tvarka netekimą. Be to, bylos nagrinėjimas vien apeliacinėje instancijoje paneigtų proceso šalių teisę į teisingą teismą, kuri, be kita ko, suprantama kaip teisė, kad byla būtų išnagrinėta kelių instancijų teismuose. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija nurodo, jog ji pasisakys tik dėl Nuostatų teisėtumo ta apimtimi, kuria jie nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, atitikimo VAĮ 3 straipsnio 3 punktui, t. y. proporcingumo principui.

Kiek tai yra susiję su Nuostatų atitikimu VAĮ 3 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui, teisėjų kolegija nurodo, jog iš esmės pareiškėjai galimą Nuostatų prieštaravimą VAĮ sieja su tuo, kad Nuostatai nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, Telšių rajono savivaldybėje įmoka priklauso nuo turimo konteinerio tūrio, kuris negali būti mažesnis nei nustatytas ginčijamuose Nuostatuose. Asmuo neturi teisės rinktis mažesnio konteinerio ir, jei net galėtų rinktis, jis vis tiek turėtų mokėti pagal minimalią atliekų susikaupimo normą. Tai, pareiškėjų vertinimu, ir sąlygoja proporcingumo principo pažeidimą.

Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą šiuo aspektu, nesutiko su šiais pareiškėjų argumentais ir vertindamas Nuostatų normas neatitikimo VAĮ 3 straipsnio 3 punkte įtvirtintam proporcingumo principui nenustatė. Teismas nurodė, jog metinės minimalios atliekų susikaupimo normos bei rinkliavos dydžio diferencijavimas šiuo atveju yra pakankamas, kad akivaizdžiai nebūtų pažeistas proporcingumo principas, teismas sprendė, kad Telšių rajono savivaldybė teisėtai ir pagrįstai Nuostatais patvirtino metines minimalias atliekų susikaupimo normas bei jas susiejo su vietinės rinkliavos dydžiu. Teismo nuomone, atsakovas pakankamai diferencijavo metines minimalias atliekų susikaupimo normas, tuo pačiu ir vietinės rinkliavos dydį, vietinės rinkliavos mokėtojams aiškiai deklaravo, už kokį galimai priduotą atliekų kiekį jie moka.

Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, su tokiu pirmosios instancijos vertinimu nesutinka.

Pirmiausiai pažymėtina, jog pagal tiriamų Nuostatų 33.1 punktą už naudojimąsi individualiu konteineriu vietinės rinkliavos suma (Smetinė) apskaičiuojama dauginant metinę minimalią patvirtintą atliekų sukaupimo normą (Vnorma), išreikštą kubiniais metrais, iš nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazinė), t. y. (Smetinė)=(Vnorma)* (Rbazinė). Pagal Nuostatų 33.2 punktą už naudojimąsi individualiu konteineriu fiziniams ir juridiniams asmenims, kai viršijama metinė minimali atliekų sukaupimo norma, vietinės rinkliavos suma (Smetinė) apskaičiuojama dauginant naują apskaičiuotą atliekų kiekį (V), išreikštą kubiniais metrais, iš ištuštinimo kartų (Kkonteinerio) ir nustatytos vietinės rinkliavos bazinio dydžio (Rbazinė), t. y. (Smetinė)=v*(Kkonteinerio)* (Rbazinė). Nuostatų 1 priedas numato vietinės rinkliavos dydžius fiziniams asmenims ir šiuo atveju pareiškėjams yra taikytina 3,12 m3 minimali atliekų susikaupimo norma (t. I, b. l. 55). Atsižvelgus į nurodytas Nuostatų normas darytina išvada, kad nuo 2010 m. sausio 21 d. Telšių rajono savivaldybės administracija nustatė dvejopą komunalinių atliekų tvarkymo savivaldybės administruojamoje teritorijoje sistemos modelį. Pirmuoju atveju, kai vietinė rinkliava komunalinių atliekų turėtojams (vietinės rinkliavos mokėtojams) nustatoma atsižvelgiant į metinę minimalią patvirtintą atliekų susikaupimo normą (Nuostatų 33.1 p.) ir antruoju atveju, kai yra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, – atsižvelgiant į tai, kokio dydžio konteineriais naudojasi nekilnojamojo turto turėtojai (Nuostatų 33.2 p.). Iš esmės šis modelis taikomas vietinės rinkliavos mokėtojams, kurie naudojasi individualiais konteineriais, nes komunalinių atliekų turėtojams besinaudojantiems bendru konteineriu arba keliais bendrais konteineriais, numatyta atitinkama suma per metus (Nuostatų 33.3 p., 33.4 p.).

Atsižvelgiant į tai, jog pareiškėjai galimą teisių pažeidimą sieja tiek su tuo, kad jie negali pasirinkti mažesnio konteinerio tūrio, tiek su nustatyta minimalia atliekų susikaupimo norma, Nuostatų teisėtumas šioje norminėje byloje bus vertinamas būtent šiais aspektais.

Kiek tai susiję su minimalia nustatyta atliekų susikaupimo norma, teisėjų kolegija pažymi, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, remdamasis Direktyva 2006/12/EB dėl atliekų bei Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ir ESTT) praktika dėl šios direktyvos taikymo, yra konstatavęs, kad Atliekų tvarkymo įstatyme numatytas principas „teršėjas moka“, kuris į nacionalinę teisės sistemą buvo perkeltas įgyvendinant Europos Sąjungos teisės aktus, bei sąvoka „atliekų turėtojas“, kuri visose valstybėse narėse aiškintina vienodai (Direktyvos 2006/12/EB preambulės 3 p., 1 str. 1 d. c p.), savaime nedraudžia nustatyti vietinę rinkliavą, kurios dydis apskaičiuojamas ne pagal faktiškai susidariusį ir perduotą tvarkyti atliekų kiekį, o siejamas su turimu nekilnojamuoju turtu, jo dydžiu ir naudojimo paskirtimi.

ESTT savo praktikoje nurodo, jog dažnai yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno „turėtojo“ perduotų tvarkyti, kiekį, todėl rėmimasis kriterijais, kurie grindžiami dėl „turėtojų“ veiklos galinčiu susidaryti atliekų kiekiu, apskaičiuojamu pagal jų užimamų patalpų plotą bei paskirtį ir (arba) susidariusių atliekų rūšį, gali leisti apskaičiuoti šių atliekų šalinimo išlaidas ir jas paskirstyti skirtingiems „turėtojams“, nes šie parametrai daro tiesioginę įtaką minėtų išlaidų sumai (žr.

Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 49-50 p.). Be to, aiškindamas principą „teršėjas moka“, ESTT yra nusprendęs, jog kalbant apie komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo išlaidų padengimą, kiek tai susiję su paslauga, kuri kolektyviai teikiama visiems atliekų turėtojams, valstybės narės turi, remiantis Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktu, užtikrinti, kad iš principo visi šios paslaugos vartotojai, kaip atliekų turėtojai tos pačios direktyvos 1 straipsnio prasme, kolektyviai padengtų visas minėtų atliekų šalinimo išlaidas (žr.

ESTT 2009 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 46 p.), o valstybės narės finansinės atsakomybės už išlaidas, susijusias su atliekų šalinimu, atžvilgiu turi teisę pasirinkti formą ir būdus šiam rezultatui pasiekti (žr. ESTT 2008 m. birželio 24 d. didžiosios kolegijos prejudicinį sprendimą byloje Commune de Mesquer (C-188/07), 80 p.). Taigi šiuo atveju nacionalinės teisės nuostata komunalinių atliekų tvarkymo ir šalinimo finansavimo tikslais numatanti mokestį, apskaičiuojamą remiantis galinčiu susidaryti atliekų kiekio įvertinimu, o ne faktiškai susidariusiu ir perduotu tvarkyti atliekų kiekiu, neturi būti laikoma prieštaraujančia Direktyvos 2006/12/EB 15 straipsnio a punktui (žr.

Teisingumo Teismo 2009 m. liepos 16 d. prejudicinį sprendimą byloje Futura Immobiliare srl Hotel Futura ir kt. (C-254/08), 48-50 p.).

Nagrinėjamu atveju iš Nuostatų 1 priedo matyti, jog konkreti atliekų turėtojui tenkanti minimali atliekų susikaupimo norma yra nustatyta atsižvelgiant į nekilnojamojo turto objekto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, gyvenamąją vietovę (t. I, b. l. 55). Kaip nurodyta, tiek Europos Sąjungos, tiek nacionalinės teisės nuostatos nedraudžia komunalinių atliekų turėtoju pripažinti nekilnojamojo turto savininkus ar naudotojus, o principo „teršėjas moka“ įgyvendinimą sieti ne su faktiškai susidariusiu, bet dėl atitinkamo nekilnojamojo turto naudojimo atitinkamu būdu galinčiu susidaryti atliekų kiekiu. Taip pat pažymėtina, jog gyvenamoji vietovė, kuri kaip faktorius taip pat daro įtaką minimaliai atliekų susikaupimo normai, yra objektyvus kriterijus, galintis daryti įtaką susidarančiam atliekų kiekiui. Remiantis tuo, kad aptariamas vietinės rinkliavos dydis atliekų turėtojams yra diferencijuojamas atsižvelgiant būtent į jų turimo ar naudojamo nekilnojamojo turto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį ir dėl šios veiklos galintį susidaryti atliekų kiekį, gyvenamąją vietovę, teisėjų kolegijos vertinimu, toks atsakovo pasirinktas vietinės rinkliavos dydžio apskaičiavimo modelis iš esmės yra tinkamas siekiamam tikslui – principui „teršėjas moka“ – įgyvendinti.

Šiuo atveju akcentuotina, jog metinės atliekų susikaupimo normos pagal atitinkamą nekilnojamojo turto objekto pagrindinę tikslinę naudojimo paskirtį, gyvenamąją vietovę nustatymas iš esmės yra susijęs su ekonominio pobūdžio duomenų tyrimu ir ekonomine analize, atitinkamų rodiklių prognozavimu, t. y. kompleksine ir sudėtinga tiriamąja, analitine ir vertinamojo pobūdžio veikla. Todėl, atsižvelgiant į ABTĮ 3 straipsnio 2 dalį, be kita ko, nustatančią, jog administracinis teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, nagrinėjamu atveju minėtos normos dydžio teisingumas nėra vertintinas.

Pastebėtina ir tai, kad minėtos normos apskaičiavimo ir nustatymo tvarkos Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nereguliuoja, be to, byloje esanti medžiaga neleidžia daryti išvados, jog atitinkama metinė minimali atliekų susikaupimo norma nebuvo apskaičiuota remiantis objektyviais kriterijais. Be to, pažymėtina, jog, kaip nurodė atsakovas, metinė minimali atliekų susikaupimo norma buvo nustatyta atsižvelgiant į ekonominę analizę, atitinkamų rodiklių prognozavimą, atsakovas teismui pateikė Atliekų kiekio ir srautų prognozes (t. I, b. l. 190), Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimo iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apmokėjimais iki 2011 m. lapkričio 30 d. (t, II, b. l. 30). Be to, kaip pagrįstai pirmosios instancijos teismas nurodė, iš Telšių rajono savivaldybės vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą apmokėjimų iki 2011 m. lapkričio 30 d. (t. II, b. l. 30) matyti, kad iš rinkliavos mokėtojų surinktos įmokos neviršija savivaldybės komunalinių atliekų tvarkymo sistemos sąnaudų. Šios aplinkybės teisėjų kolegijai leidžia daryti išvadą, jog toks metinės minimalios atliekų susikaupimo normos bei rinkliavos dydžio diferencijavimas yra pakankamas, jis neperžengia ir to, kas yra būtina komunalinių atliekų tvarkymo sistemos eksploatavimo ir plėtros finansavimui užtikrinti, neleidžia daryti išvados, kad šiuo atveju būtų akivaizdžiai pažeistas proporcingumo principas. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija pažymi, jog Telšių rajono savivaldybė teisėtai ir pagrįstai tiriamais Nuostatais patvirtino metines minimalias atliekų susikaupimo normas bei jas susiejo su vietinės rinkliavos dydžiu. Teismo nuomone, atsakovas pakankamai diferencijavo metines minimalias atliekų susikaupimo normas.

Teisėjų kolegija nurodo, jog pareiškėjai taip pat turi pagrįsti savo reikalavimus ir argumentus, o šiuo atveju jie nepateikė argumentų dėl nustatytos metinės atliekų susikaupimo normos nepagrįstumo, akivaizdaus neproporcingumo.

Kiek tai yra susiję su antruoju atveju, kai vietinė rinkliava komunalinių atliekų turėtojams (vietinės rinkliavos mokėtojams) nustatoma, kai yra viršijama metinė minimali atliekų susikaupimo norma, – į tai, kokio dydžio konteineriais naudojasi nekilnojamojo turto turėtojai (Nuostatų 33.2 p.) ir pareiškėjų teisės neturėjimu pasirinkti mažesnio konteinerio tūrio, teisėjų kolegija nurodo, kad Nuostatai yra priimti inter alia vadovaujantis Telšių rajono komunalinių atliekų tvarkymo taisyklėmis, patvirtintomis 2007 m. rugsėjo 20 d. Telšių rajono savivaldybės tarybos sprendimu Nr. T1-283 (toliau – ir Taisyklės) (Nuostatų 2 p.). Taisyklių 15 punktas nustato, jog komunalinių atliekų turėtojai naudojasi individualiais 0,24 m3 ir 0,12 m3 talpos konteineriais arba bendrais 1,1 m3 talpos konteineriais išdėstytais atskirose aikštelėse. Taisyklių 37 punktas numato, jog konteinerių dydį pasirenka atliekų tvarkytojai pagal susidarančių komunalinių atliekų kiekį ir konteinerių ištuštinimo dažnumą. Taisyklių 46 punktas įtvirtina atliekų turėtojų teisę pasirinkti tokio dydžio konteinerius, kurie atitinka susidarančių atliekų kiekį ir šis punktas numato konteinerio keitimo tvarką. Tačiau pažymėtina, jog atsižvelgus iš Taisyklių 46 punkto normos konstrukciją darytina išvada, kad konteineris gali būti pakeistas į kito dydžio konteinerį tik tokiu, koks yra taikomas savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje, t. y. pareiškėjai negali pasirinkti mažesnio nei yra įtvirtinta Taisyklėse konteinerio tūrio.

Atsakovas dėl išduodamų konteinerių tūrio teismui nurodė, kad minimalus konteinerio tūris, pagal kurį apskaičiuojama minimali mokėtina suma pagal deklaruojamų atliekų kiekį, priklauso nuo Nuostatų 1 priede patvirtintų minimalių atliekų susikaupimo normų. Žinant minimaliai mokėtiną sumą, konteinerio tuštinimo periodiškumą bei vietinės rinkliavos bazinį dydį kiekvienu konkrečiu atveju, remiantis formule Smetinė= (V)*(Kkonteinerio)*(Rbazinė), galima apskaičiuoti minimalų individualaus konteinerio tūrį, nuo kurio skaičiuojama minimali asmeniui apskaičiuota vietinės rinkliavos suma (t. II, b. l. 78-87). Taigi šiuo atveju Telšių rajono savivaldybė yra pasirinkusi modelį, pagal kurį vietinė rinkliava už komunalinių atliekų tvarkymą apskaičiuojama pagal perduotą tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, kuris deklaruojamas vietinės rinkliavos mokėtojui pasirinkus atitinkamą konteinerio tūrį. Tai yra vietinės rinkliavos mokėtojas, atsižvelgdamas į faktiškai susidarančių atliekų kiekį, kuris turi būti didesnis nei patvirtinta metinė minimali atliekų susikaupimo norma, vadovaujantis Taisyklių 46 punktu, gali kreiptis į atliekų tvarkytoją prašydamas išduoti atitinkamo dydžio, taikomo savivaldybės atliekų tvarkymo sistemoje, konteinerį.

Pareiškėjams metinė vietinės rinkliavos suma pagal deklaruojamų atliekų kiekį apskaičiuojama pagal 0,12 m3 tūrio konteinerį: Smetinė=(V)*(Kkonteinerio)*(Rbazinė), 87,36 Lt= (V)*26*28, (V)=87,36/26/28=0,12. Šiuo aspektu teisėjų kolegija nurodo, jog minimalus konteinerio tūris, pagal kurį apskaičiuojama minimali mokėtina suma pagal deklaruojamų atliekų kiekį, priklauso nuo Nuostatų 1 priede patvirtintų minimalių atliekų susikaupimo normų, kuri pareiškėjų atveju, kaip jau buvo minėta, nėra tokia, kad būtų akivaizdžiai pažeistas proporcingumo principas. Šiuo atveju minimali atliekų susikaupimo norma priklauso nuo pagrindinės tikslinės nekilnojamojo turto naudojimo paskirties ir vietovės. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjai keldami klausimą dėl savo teisės pasirinkti mažesnį konteinerio tūrį iš esmės kelia klausimą dėl nustatytos metinės minimalios atliekų susikaupimo normos, tačiau šiuo atveju ją nustatant teisėjų kolegija teisės aktų neatitikimo nenustatė. Be kita ko, teisėjų kolegija pažymi, jog nors pareiškėjai nurodo, kad jie visada prikaupia mažiau šiukšlių nei yra jų pasirinkto konteinerio tūris ir nesuteikiant galimybės pasirinkti mažesnį konteinerį nei yra nustatyta yra pažeidžiamos jų teisės, tačiau byloje nėra pateikta duomenų, kad pareiškėjai neprikaupia 0,12 m3 tūrio konteinerio šiukšlių ir šiuo aspektu yra pažeidžiamos jų teisės.

Kita vertus, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje ne kartą yra pažymėjęs, jog nors tiek nacionalinėje, tiek Europos Sąjungos teisėje įtvirtintas principas „teršėjas moka“ nedraudžia mokėtinos vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų tvarkymą dydį apskaičiuoti pagal galintį susidaryti atliekų kiekį, šis principas minėtą atlyginimą sieja su faktiškai perduotu tvarkyti komunalinių atliekų kiekiu. Todėl tais atvejais, kai yra įmanoma nepatiriant didelių ekonominių sąnaudų nustatyti konkretų atliekų turėtojo perduodamų tvarkyti komunalinių atliekų kiekį, pastarajam tenkanti mokėtina suma turėtų būti apskaičiuojama būtent pagal minėtą atliekų kiekį. Priešingu atveju, t. y. mokėtinos vietinės rinkliavos dydį apskaičiuojant pagal galinčių susidaryti atliekų kiekį, kai yra objektyvi galimybė nustatyti konkretų atliekų kiekį, būtų viršijama tai, kas yra būtina principui „teršėjas moka“ įgyvendinti. Taigi iš esmės nurodytas reikalavimas reiškia tai, kad pirmenybė turi būti teikiama atliekų turėtojo pareigai atlyginti atliekų surinkimo ir tvarkymo išlaidas pagal faktinį iš jo surenkamų ir tvarkomų, o ne galinčių susidaryti komunalinių atliekų kiekį. Tai lemia įrodinėjimo naštos, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, perkėlimą aptariamą rinkliavą nustatančioms institucijoms (nagrinėjamu atveju – Telšių rajono savivaldybei) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A143-1592/2012). Remdamasi šiuo išaiškinimu teisėjų kolegija pabrėžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą šiuo aspektu skyrė pareiškėjui ir nurodė, jog pareiškėjas nepateikė argumentų, įrodymų dėl galimų ekonominių sąnaudų priduodant konkrečius kiekius, kiek toks atliekų surinkimas kainuotų. Šiuo atveju būtent atsakovui tenka įrodinėjimo pareiga įrodyti, kad yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį.

Pabrėžtina, jog tiriamuose Nuostatuose nenumatyta tvarka, leidžianti vietinę rinkliavą už komunalinių atliekų surinkimą ir tvarkymą kokiems nors šios rinkliavos mokėtojams mokėti pagal faktinį atliekų kiekį. Kaip minėta, pirmosios instancijos teismas neteisingai paskirstė šiuo atveju įrodinėjimo naštą ir nepasiūlė atsakovui pateikti argumentų, įrodymų, susijusių su tuo, kad jam yra sunku arba brangu nustatyti tikslų komunalinių atliekų, kiekvieno atliekų turėtojo perduotų tvarkyti, kiekį, kad tai reikštų nepagrįstus, neproporcingus administravimo kaštus. Be to, atkreiptinas dėmesys, jog atsakovas nurodė, kad iki 2007 m. gruodžio 31 d. Telšių rajone mokesčio už komunalinių atliekų tvarkymą dydis priklausė nuo paslaugos apimties. Ši komunalinių atliekų sistema buvo netinkama, nes daugelis mokėtojų piktnaudžiaudavo ja, visiškai nesudarinėdavo sutarčių arba slėpdavo sukaupiamų atliekų kiekius, atliekas išmesdami gamtoje arba bendruose konteineriuose. Atsakovo atstovas nurodė, jog sukontroliuoti, kad visos sukauptos atliekos būtų perduodamos atliekų tvarkytojui, prireiktų didelių ekonominių kaštų, todėl Telšių rajono savivaldybės taryba patvirtino metines minimalias atliekų susikaupimo normas ir jas susiejo su vietinės rinkliavos dydžiu (t. II, b. l. 78-87), tačiau šių argumentų pagrindimui atsakovas įrodymų nepateikė. Pažymėtina, jog pateikiamas Telšių rajono savivaldybės administracijos 2011 m. gruodžio 5 d. raštas Nr. S-193 rodo tik sutarčių, sudarytų laikotarpiu nuo 2008 m. sausio 1 d. – 2011 m. lapkričio 1 d., skaičių (t. I, b. l. 143), pagrįstų duomenų apie atliekų tvarkymo sutartis, jų sukaupimo normas, atliekų surinkimo administravimo kaštus iki 2007 m. gruodžio 31 d. byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas iš naujo nagrinėdamas bylą ir vadovaudamasis ABTĮ 10 straipsniu turėtų pasiūlyti atsakovui pateikti papildomus įrodymus.

Pastebėtina, jog Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime yra pažymėjęs, kad iš Konstitucijoje įtvirtintų teisinės valstybės, teisingumo, asmenų lygybės teismui principų seka, kad tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat. Kita vertus, šiame Konstitucinio Teismo nutarime, pažymėta, kad teismų precedentų, kaip teisės šaltinių, reikšmės negalima pervertinti, juo labiau suabsoliutinti. Remtis teismų precedentais reikia itin apdairiai. Pabrėžta, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, t. y. precedentas taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nurodo, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo (toliau – ir Teismų įstatymas) 33 straipsnio 4 dalyje expressis verbis yra nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su atsakovo argumentais, kad šiuo atveju vienareikšmiškai negali būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 5 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A492-2796/2011 kaip precedentu, kadangi nurodyta nutartis buvo priimta sprendžiant klausimą dėl norminio akto, kuris tam tikra apimtimi skyrėsi nuo tikrinamo norminio akto šioje byloje, atitikties aukštesnės galios teisės aktams.

Pažymėtina, jog Ukmergės rajono savivaldybės tarybos 2010 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. 7-135 „Dėl vietinės rinkliavos nuostatų patvirtinimo“ patvirtintuose Vietinės rinkliavos už komunalinių atliekų surinkimą iš atliekų turėtojų ir atliekų tvarkymą nuostatuose rinkliavos dydžio nustatymo tvarka buvo skirtinga fiziniams ir juridiniams asmenims; rinkliavos dydis fiziniams asmenims priklausė nuo gyventojų skaičiaus ir turimo nekilnojamojo turto ploto, kurio bendrasis plotas buvo imamas iki 100 kv. m (17 ir 18 p.), buvo numatyta galimybė per metus deklaruoti pasikeitusius duomenis (22 p.) bei galimybė atleisti nuo rinkliavos mokėjimo nenaudojamų ir negyvenamų patalpų valdytojus (35 p.), t. y. buvo numatyta iš esmės ne tokia pati vietinės rinkliavos mokėjimo tvarka.

Šiuo atveju Nuostatuose yra numatytas kitoks vietinės rinkliavos mokėjimo modelis. Tačiau, kita vertus, teisėjų kolegija pažymi, jog šioje nutartyje nurodyta ESTT praktika, pateiktas Europos Sąjungos ir nacionalinės teisės aiškinimas yra aktualus ir nagrinėjamoje administracinėje byloje ir juo pagrįstai vadovavosi pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą.

Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su atsakovo vertinimu, kad šioje byloje kaip precedentu turi būti remiamasi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gruodžio 19 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-2883/2011, kadangi nagrinėjamuose Nuostatuose, priešingai nei nurodytoje nutartyje tirtame norminiame akte, yra numatyta minimali atliekų susikaupimo norma, pagal kurią priklauso ir minimalus konteinerio tūris, ir šiais aspektais bei tuo, kad Nuostatai nenumato galimybės atliekų turėtojams vietinę rinkliavą mokėti pagal deklaruojamų atliekų kiekį, pareiškėjai kelią klausimą dėl Nuostatų atitikimo VAĮ 3 straipsnio 3 punktui.

Remiantis nurodytais argumentais darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialines teisės normas, pažeidė procesines teisės normas neišnagrinėdamas visų pareiškėjų reikalavimų, todėl pareiškėjų apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas naikintinas ir byla grąžintina nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 4 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

pareiškėjų I. J. ir A. J. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Šiaulių apygardos administracinio teismo 2012 m. sausio 23 d. sprendimą panaikinti ir bylą grąžinti nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Ramūnas Gadliauskas

Irmantas Jarukaitis