A-662-510-13 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A662-510/2013

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00300-2012-1

Procesinio sprendimo kategorija 16.8

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2013 m. sausio 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (pranešėjas), Romano Klišausko ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

sekretoriaujant Lilijai Andijauskaitei,

dalyvaujant pareiškėjui A. R.,

pareiškėjo atstovei advokatei Natalijai Kaminskienei,

atsakovų atstovams Juozui Galdikui ir Dariui Giruckui,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. R. skundą atsakovams Valstybinei akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybai prie Sveikatos apsaugos ministerijos ir Lietuvos valstybei, atstovaujamai Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, dėl įsakymo panaikinimo, darbo užmokesčio priteisimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. Pareiškėjas A. R. (toliau – ir pareiškėjas) skundu (b. l. 1-2) ir patikslintu skundu (b. l. 68-73) kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydamas panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos (toliau – ir Tarnyba, VASPVT, atsakovas) direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. P1-201-(2.1.) (toliau – ir Skundžiamas Įsakymas) ir grąžinti jį į valstybės tarnybą, priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš valstybės tarnybos dienos iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos, 40 000 Lt neturtinės žalos bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

Pareiškėjas paaiškino, kad karjeros valstybės tarnautoju Tarnyboje dirbo nuo 2007 m. kovo 19 d. Skundžiamu Įsakymu jis buvo atleistas iš einamų pareigų, pagal Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (toliau – ir VTĮ, Valstybės tarnybos įstatymas) 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Teigė, jog atsakovas pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas, nesilaikė privalomojo 2 mėnesių įspėjimo laikotarpio, nepagrįstai atleido iš valstybės tarnybos anksčiau termino, nepasiūlė kitų pareigų. Nesutinka su tuo, kad naujoje Tarnybos struktūroje nebeliko vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybės, nes ši pareigybė nebuvo panaikinta, tačiau buvo pervadinta į direktoriaus pavaduotojo pareigybę (A lygis, 17 kategorija) neįvardijus konkrečios direktoriaus pavaduotojo kompetencijos srities.

Tokiu būdu buvo patvirtintos dvi direktoriaus pavaduotojo pareigybės. Tačiau, kadangi Tarnyboje valstybės tarnautojų ir darbuotojų skaičius neviršija 100, tai pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. spalio 13 d. pasitarimo protokolo Nr. 66 5 klausimo 2 punktą, direktoriaus pavaduotojų pareigybių neturėtų būti daugiau kaip 1. Tarnyba, atleisdama pareiškėją iš valstybės tarnybos, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies reikalavimus, nes, prieš atleidžiant iš valstybės tarnybos, atsakovas privalėjo pasiūlyti užimti ne tik Tarnyboje esančias laisvas pareigybes, bet ir nuo 2012 m. sausio 1 d.

Tarnybos struktūroje atsiradusią naują direktoriaus pavaduotojo pareigybę, nes nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2012 m. vasario 22 d. ši pareigybė buvo laisva. Pagal savo išsilavinimą, kompetenciją ir darbo patirtį pareiškėjas taip pat galėjo pretenduoti į 2 iš 4 tuo metu buvusias laisvas pareigybes (pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) ir specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija), jeigu atsakovas dirbtinai nebūtų sukūręs nepagrįstų specialiųjų reikalavimų.

Minėtų pareigybių aprašymai Tarnybos direktoriaus buvo patvirtinti 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-197, t. y. dieną iki skundžiamo įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo iš valstybės tarnybos priėmimo. Kadangi dėl Tarnybos direktoriaus veiksmų, kuriais yra sukurta nuolatinė emocinė ir psichologinė įtampa, dėl žeminančio elgesio atleidžiant pareiškėją iš darbo, nepagarbos jam bei siekio pakenkti, pareiškėjas patyrė dvasinių išgyvenimų, nepatogumų, pareiškėjas siekė ir moralinės žalos atlyginimo.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos atsiliepimuose į skundus (b. l. 21-22, 104-107) su skundais nesutiko, prašė juos atmesti kaip nepagrįstus.

Paaiškino, kad pareiškėjo atleidimas yra teisėtas ir pagrįstas. Anot atsakovo, pareiškėjas nepagrįstai teigia, kad Tarnyba nesilaikė VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų atleidimo iš karjeros valstybės tarnautojo pareigų procedūrų. Faktinis pagrindas panaikinti pareiškėjo vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybę buvo sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1084 patvirtinta nauja Tarnybos struktūra, kurioje, skirtingai nuo iki 2012 m. sausio 1 d. galiojusios Tarnybos struktūros, šios pareigybės nebeliko.

Nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojusi Tarnybos struktūra sveikatos apsaugos ministro įsakymu Nr. V-1084 buvo patvirtinta tik 2011 m. gruodžio 21 d., todėl nebuvo faktinių aplinkybių ir teisinio pagrindo pareiškėją įspėti anksčiau. Skundžiamo Įsakymo 1 punktu pareiškėjas buvo atleistas 2011 m. gruodžio 30 d., vadovaujantis Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – ir DK) 130 straipsnio 5 dalimi, jo atleidimo dieną nukeliant į 2012 m. vasario 22 d. Paaiškino, kad šiuo atveju DK nuostatos taikomos vadovaujantis VTĮ 5 straipsniu, todėl teisės aktų reikalavimas dėl numatytų 2 mėnesių įspėjimo apie pareigybės panaikinimą termino nebuvo pažeistas.

Nurodė, kad 2012 m. sausio 1 d. ir pareiškėjo atleidimo dieną buvo laisvos šios karjeros valstybės tarnautojų pareigybės: Pacientų teisių priežiūros skyriaus vedėjo (A lygis, 15 kategorija), Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija), Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija), Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija). Pareiškėjas neatitiko nė vieno iš šioms pareigoms keliamų specialiųjų reikalavimų, todėl jam kitos laisvos pareigos nebuvo ir negalėjo būti pasiūlytos.

Teisinio pagrindo teigti, kad nauja direktoriaus pavaduotojo pareigybe yra pervardinta buvusi vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybė, nėra. Sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1084 Tarnybos struktūra pakeista minimaliai, t. y. liko visi buvę struktūriniai padaliniai, išskyrus vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei). Tarnybos struktūra pasipildė dviem naujais skyriais ir nauja struktūrine direktoriaus pavaduotojo pareigybe. Pareiškėjo argumentai, kad kai kurių laisvų pareigybių specialieji reikalavimai buvo dirbtinai sukurti, jog jis negalėtų pretenduoti į šias pareigas, yra nepagrįsti jokiais įrodymais.

Pareiškėjas nepagrįstai išplečia ir VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje numatytas savo teises, teigdamas, kad jam be laisvų pareigybių turėjo būti siūloma užimti ir nuo 2012 m. sausio 1 d. Tarnybos struktūroje atsiradusią naują direktoriaus pavaduotojo pareigybę. Su pareiškėju yra visiškai atsiskaityta teisės aktų tvarka. Jokių teisės aktų pažeidimų ar pareiškėją žeminančių veiksmų iš Tarnybos pusės pareiškėjo atžvilgiu nebuvo, todėl nėra pagrindo tiek turtinei, tiek neturtinei žalai atsirasti.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. liepos 9 d. sprendimu (b. l. 140-146) nusprendė pareiškėjo A. R. skundą tenkinti iš dalies ir panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011 m. gruodžio 30 d. įsakymą Nr. P1-201-(2.1.), grąžinti pareiškėją A. R. į vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas, taip pat priteisti pareiškėjui iš Tarnybos už priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. liepos 9 d.) 13 657, 33 Lt, 5 000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1 500 Lt bylinėjimosi išlaidų, iš viso – 20 157,33 Lt. Kitą skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1084 „Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo“ buvo nuspręsta patvirtinti Tarnybos administracijos struktūrą, įsakymas įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d. Taigi administracijos struktūros pertvarkymas buvo nulemtas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro sprendimu. Vadovaujantis šiuo sprendimu buvo atlikti struktūriniai pertvarkymai Tarnyboje. Teismas pažymėjo, jog ta aplinkybė, kad dalis pareiškėjo iki reorganizacijos vykdytų funkcijų išliko, nesudaro pagrindo išvadai, jog išliko ir pareiškėjo pareigybė. Pažymėta, kad tokią poziciją formuoja Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012). Iki sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymo Nr. V-1084 įsigaliojimo buvo dvi atskiros struktūrinės direktoriaus pavaduotojo ir vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybės, o įsigaliojus šiam įsakymui vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) neliko, bet Tarnybos struktūra pasipildė nauja direktoriaus pavaduotojo pareigybe ir dviem naujais skyriais. Teisinio pagrindo teigti, kad nauja direktoriaus pavaduotojo pareigybe yra pervardinta (suvienodinta ar pan.) buvusi vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybė, nėra. Visi šie pakeitimai patvirtina, kad jie atlikti įgyvendinant Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymo Nr. V-839 „Dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ nuostatas.

Teismas nustatė, kad iš sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymu Nr. V-1084 patvirtintos struktūros išdėstymo matyti, jog nustatytos direktoriaus pavaduotojų kuravimo sritys, t. y. vienas direktoriaus pavaduotojas yra atsakingas už įstaigų vertinimą, Specialistų licencijavimo ir Kanceliarijos skyrius, t. y. už tuos skyrius, kurie direktoriaus 2011 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. T1-347 buvo priskirti direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 18 kategorija) kuravimo sričiai (direktoriaus pavaduotojas kokybei kuruojamų skyrių neturėjo). Kitas direktoriaus pavaduotojas pagal Tarnybos struktūrą yra atsakingas už naujai įsteigtus Pacientų teisių priežiūros ir Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyrius, t. y. už skyrius, vykdančius buvusios Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vykdytas funkcijas. Įsigaliojus sveikatos apsaugos ministro 2011 m. gruodžio 21 d. įsakymui Nr. V-1084 liko iki tol buvusi direktoriaus pavaduotojo pareigybė, struktūriškai buvo įtvirtinta nauja direktoriaus pareigybė Pacientų teisių priežiūros ir Sveikatos paslaugų kokybės priežiūros skyrių kuravimui ir panaikinta direktoriaus pavaduotojo kokybei pareigybė. Tai patvirtina ir naujai įsteigtos direktoriaus pavaduotojo (A lygis, 17 kategorija) pareigybės aprašymas, patvirtintas Tarnybos direktoriaus 2011 m. gruodžio 29 d. įsakymu Nr. P1-197. Įsteigus naują pareigybę Tarnybos direktorius turėjo diskrecijos teisę spręsti, kokius reikalavimus, atsižvelgiant į jam priskirtas funkcijas, turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti direktoriaus pavaduotojo pareigybę. Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, teismas padarė išvadą, kad atsakovas turėjo faktinį pagrindą spręsti pareiškėjo atleidimo klausimą VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punkto pagrindu, nes jo užimama pareigybė buvo panaikinta. Nurodė VTĮ 43 straipsnio 1 dalį, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką (2011 m. birželio 7 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A143-1371/2011, 2011 m. spalio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A662-3380/2011).

Teismas įvertino, jog Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) išsilavinimo specialusis reikalavimas leistų pareiškėjui pretenduoti užimti šią pareigybę, jeigu ne 3 metų medicininio audito srityje darbo patirties reikalavimas, kurio pareiškėjas negalėjo įgyti dirbdamas Tarnyboje vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigose. Atsakovo teigimu, Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) išsilavinimo reikalavimas turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą išsilavinimą socialinių mokslų studijų srities vadybos ir verslo administravimo krypties neleido pareiškėjui, turinčiam biomedicinos mokslų studijų srities medicinos (sveikatos priežiūros administravimo) krypties išsilavinimą eiti aptariamas pareigas.

Tačiau pareiškėjas pagrįstai teigė, kad jo turimas išsilavinimas ne tik vadybos administravimo krypties, bet net labiau specializuotas - sveikatos priežiūros administravimo krypties, kas, atsižvelgiant į Tarnybos paskirtį bei Specialistų licencijavimo skyriaus veiklą, yra net labiau tinkamas aptariamai pareigybei užimti. Tačiau ši laisva darbo vieta pareiškėjui pasiūlyta nebuvo. Pažymėta, kad iki atleidimo iš valstybės tarnybos dienos su aptariamų pareigybių aprašymais atsakovas pareiškėjo nesupažindino ir nepranešė jam, kad šios pareigybės yra laisvos.

Nurodytos aplinkybės liudija, kad atsakovas, priėmęs Skundžiamą Įsakymą dėl pareiškėjo atleidimo iš pareigų ir nepasiūlęs jam jokių žemesnės kategorijos pareigų, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies ir DK 135 straipsnio 1 dalies reikalavimus. Remdamasis ištirtų įrodymų visuma, teismas darė išvadą, kad Skundžiamas Įsakymas yra neteisėtas ir nepagrįstas, jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą. Teismas tenkino pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, nes teismas, atsižvelgdamas į prieš tai padarytą išvadą, pripažino jį iš esmės pagrįstu.

Pareiškėjo vidutinis vienos dienos darbo užmokestis sudaro 220,29 Lt. Pareiškėjui priteistinas iš atsakovo vidutinis darbo užmokestis už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. liepos 9 d., t. y. nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad tai yra apmokėjimas už darbui skirtą laiką, per kurį darbuotojas iš tikrųjų šio darbdavio naudai nedirbo. Teismas, įvertinęs teismų praktiką, sprendė, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjui priteisiant vidutinį darbo užmokestį už pravaikštos laiką pagal DK 297 straipsnio 4 dalį turi būti atsižvelgiama į tai, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 9 d. dirbo Sveikatos priežiūros tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos, atitinkamai mažinant jam priteistino vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką, dydį.

Bylos medžiaga patvirtino, jog pareiškėjo vidutinis darbo užmokestis iki pareiškėjo atleidimo buvo 220,28 Lt, pareiškėjui už 96 darbo dienas priklauso 21 146,88 Lt. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas įsidarbino naujoje darbovietėje, kurioje laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 2 d. iki 2012 m. liepos 9 d. uždirbo iš viso 7 489,55 Lt (3 362,65 x 2 mėnesių = 6 725,30 Lt + 764,25 Lt už 5 darbo dienas liepos mėn.), todėl pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką turėtų būti mažinamas nurodyta suma.

Iš viso pareiškėjui priteista 13 657, 33 Lt (neatskaičius pajamų ir socialinio draudimo mokesčių) (21 146,88 – 7 489,55 = 13 657, 33) vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką.

Dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad pripažinus pareiškėjo atleidimą nepagrįstu ir neteisėtu bei panaikinus skundžiamą Įsakymą, pagrįstu laikytinas pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos priteisimo. Teismas neturėjo pagrindo abejoti tuo, kad dėl ginčo atleidimo pareiškėjas, kaip didelį tarnybos stažą turėjęs asmuo, patyrė dvasinius išgyvenimus, taip buvo pažemintas aplinkinių akyse ir pan. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjas jau antrą kartą buvo neteisėtai atleistas iš Tarnybos pagal VTĮ 44 straipsnio 1 dalies 9 punktą. Atsižvelgdamas į tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo prašomas priteisti neturtinės žalos dydis yra neproporcingas, todėl neturtinės žalos dydis mažinamas ir pareiškėjui iš atsakovo priteistina 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo. Taip pat teismas priteisė pareiškėjui iš atsakovo 1500 Lt atstovavimo išlaidoms atlyginti.

III. Atsakovas Tarnyba apeliaciniu skundu (b. l. 152-156) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Pažymi, kad pačiame teismo sprendime nurodoma, jog, pasak pareiškėjo, iš keturių laisvų pareigybių pareiškėjas pagal savo išsilavinimą ir darbo patirtį galėjo pretenduoti į dvi pareigybes „jeigu atsakovas dirbtinai nebūtų sukūręs nepagrįstų specialiųjų reikalavimų, kurių pareiškėjas neatitiko“. Pabrėžia, kad pats pareiškėjas nurodo, jog nei vienos iš pareigybių aprašymų specialiųjų aprašymų jis neatitinka. Taip pat pabrėžia, kad aptariami pareigybių aprašymai, t. y. Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) ir Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) yra patvirtinti VASPVT direktoriaus įsakymais pastarajam realizuojant Lietuvos teisės aktų suteiktą diskreciją (VTĮ 8 str., 8 d. 1 p. ir VASPVT nuostatų, patvirtintų Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839, 14 p.). Teigia, jog VASPVT direktorius turi teisę nustatyti specialiuosius reikalavimus, manydamas, kad būtent juos atitinkantis asmuo galės tinkamai realizuoti jam priskirtas funkcijas. Tokią VASPVT direktoriaus teisę patvirtina ir pats teismas, kalbėdamas apie naujai įsteigtą VASPVT direktoriaus pavaduotojo pareigybę. Nurodo, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamoje praktikoje yra pabrėžiama, kad VTĮ 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje A438-1743/2009).

Teigia, jog pirmosios instancijos teismas savo sprendime nepagrįstai kvestionuoja tam tikras VASPVT direktoriaus įsakymais patvirtintų pareigybių aprašymų (Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) ir Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija)) nuostatas - tam tikrus specialiuosius reikalavimus. Pažymi, kad teismas pripažįsta, jog pareiškėjas neatitinka Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybei keliamo specialaus reikalavimo dėl darbo patirties (turėti ne mažesnę 3 metų patirtį medicininio audito srityje), tačiau toliau teismas visiškai nepagrįstai daro išvadą, kad ši pareigybė pareiškėjui turėjo būti siūloma. Atkreipia dėmesį, kad visų be jokios išimties Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialistų pareigybių aprašymuose buvo reikalavimas turėti ne mažesnę 3 metų patirtį medicininio audito srityje. Šis reikalavimas yra pagrįstas objektyvia būtinybe, nulemta šio skyriaus darbo specifikos - vykdyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę, užtikrinant pacientų teisių priežiūrą. Pažymi, kad VASPVT atstovų 2012 m. birželio 29 d. posėdyje išsakytų argumentų teismas visiškai nevertino ir dėl jų nepasisakė ir savo sprendimą grindė tik pareiškėjo motyvais. Nurodo, kad visi Pacientų teisių priežiūros skyriaus, kaip ir kito naujo Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyriaus, įsteigto nuo 2012 m. sausio 1 d., pareigybių aprašymai buvo patvirtinti 2012 m. gruodžio 29 d., t. y. dieną iki skundžiamo įsakymo dėl pareiškėjo atleidimo (kaip tai nurodyta teismo sprendime). Tačiau ši data niekaip nesusijusi su pareiškėju (su jam siūlytinomis ar nesiūlytinomis pareigomis), nes bendras, nuo 2012 m. sausio 1 d. įsigaliojęs VASPVT pareigybių sąrašas su Sveikatos apsaugos ministerija buvo suderintas tik 2011 m. gruodžio 28 d, todėl visi nauji su nauja VASPVT struktūra įsigaliosiantys pareigybių aprašymai privalėjo ir galėjo būti patvirtinti tik 2011-12-28 – 2012-12-30 dienomis.

Nurodo, jog pareiškėjo subjektyvūs samprotavimai, kad jo išsilavinimas (biomedicinos mokslų studijų srities medicinos (sveikatos priežiūros administravimo) krypties) yra labiau tinkamas užimti Specialisto licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybę nei joje numatytas išsilavinimas (socialinių mokslų studijų srities vadybos ir verslo administravimo krypties), teismo pripažįstami pagrįstais, tačiau jokio teismo pagrindimo nėra. 2012 m. birželio 29 d. teismo posėdyje VASPVT atstovas nurodė, kad šiai pareigybei nėra keliamas specialus reikalavimas turėti medicinos krypties išsilavinimą, nes tai nėra medicininis darbas, tai darbas, kurio metu vertinami dokumentai, todėl būtent vadybinį išsilavinimą dirbantis asmuo gali geriausiai realizuoti jam priskirtas funkcijas.

Teigia, jog visiškai nepagrįstas pareiškėjo argumentas, kurį teismas tik patvirtina, kad jo išsilavinimas labiau specializuotas - sveikatos priežiūros administravimo krypties. Toks teismo pareiškėjo argumentų „pripažinimas“ prieštarauja šiems teisės aktų reikalavimams: Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2001 m. balandžio 4 d. nutarimui Nr. 368 „Dėl Bendrojo studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta nuosekliosios universitetinės ir neuniversitetinės studijos Lietuvos aukštosiose mokyklose, klasifikatoriaus ir pagal šias studijų kryptis suteikiamų kvalifikacijų sąrašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2009 m. gruodžio 23 d. nutarimui Nr. 1749 „Dėl Studijų sričių ir krypčių, pagal kurias vyksta studijos aukštosiose mokyklose, sąrašo ir Kvalifikacinių laipsnių sąrašo patvirtinimo“, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2010 m. vasario 19 d.

įsakymui Nr. V-222 „Dėl Studijų kryptis sudarančių šakų sąrašo patvirtinimo“. Visuose šiuose teisės aktuose aiškiai yra išskiriamos biomedicinos mokslų studijų ir socialinių mokslų studijų sritys. Biomedicinos mokslų studijų sričiai yra priskiriama medicinos kryptis, kurią baigusieji priklausomai nuo baigtos (ar nebaigtos) rezidentūros įgyja atitinkamą gydytojo profesinę kvalifikaciją. Pareiškėjo išsilavinimas būtent ir yra medicinos krypties su įgyta gydytojo kvalifikacija. Vilniaus universiteto 2001 m. birželio 30 d. išduotame Profesinės kvalifikacijos pažymėjime Nr. 002171 nurodyta, kad pareiškėjui yra „suteikiama sveikatos priežiūros organizavimo ir administravimo gydytojo profesinė kvalifikacija“.

Šis išsilavinimą patvirtinantis dokumentas aiškiai įrodo, kad pareiškėjas turi gydytojo, o ne vadybininko profesinę kvalifikaciją. Tuo tarpu vadybos ir verslo administravimo kryptis yra priskiriama socialinių mokslų studijų krypčiai. Taigi teismo argumentai, kad pareiškėjo išsilavinimas net labiau tinkamas, yra nepagrįstas bei prieštarauja teisės aktams.

Teigia, jog VASPVT direktoriaus diskrecijos teisę spręsti ir teisėtą bei pagrįstą direktoriaus sprendimą, kokius reikalavimus, atsižvelgiant į jam priskirtas funkcijas, turi atitikti asmuo, pretenduojantis užimti atitinkamą Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) ir Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis 12 kategorija) pareigybę, patvirtino ir Valstybės tarnybos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir VTD). VTD 2012 m. vasario 7 d. raštu Nr. 27D-293 kreipėsi į VASPVT dėl Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto ir Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto specialiųjų reikalavimų pagrindimo. VASPVT 2012 m. vasario 9 d. raštu Nr. D12-175-(2.18.) pateikė pagrindimą. VTD išnagrinėjęs pateiktą VASPVT pagrindimą tolimesnių privalomų įpareigojimų ar rekomendacijų nepateikė. Taigi tokiu būdu VTD, kaip vienintelės institucijos Lietuvos Respublikoje įgyvendinančios valstybės politiką valstybės tarnybos srityje ir užtikrinančios VTĮ ir su juo susijusių teisės aktų įgyvendinimą, sprendimas tik patvirtina VASPVT direktoriaus sprendimo dėl Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto ir Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto specialiųjų reikalavimų nustatymo teisėtumą.

Akcentuoja, kad naujai pridedamų įrodymų (visų iki pareiškėjo atleidimo – 2012 m. vasario 22 d. galiojusių Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymų, VTD 2012 m. vasario 7 d. rašto Nr. 27D-2 ir VASPVT 2012 m. vasario 9 d. rašto Nr. D12-175-(2.18.) prijungimo prie bylos poreikis iškilo dėl nepagrįsto teismo sprendimo, t. y., kad teismas dėl pareiškėjo teisės pretenduoti į aukščiau aptariamas Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto ir Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybes, pasisakė išimtinai remdamasis pareiškėjo argumentais, o VASPVT pateiktų argumentų nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl teismo sprendimas remiasi tik subjektyviomis pareiškėjo/teismo prielaidomis dėl pareiškėjo tinkamumo pretenduoti į aptariamas pareigybes, tačiau tokios prielaidos prieštarauja teisės aktams bei nėra pagrįstos jokiais įrodymais.

Teismo sprendime taip pat nurodyta, kad VASPVT nepasiūlydama pareiškėjui aptariamų pareigybių pažeidė ne tik VTĮ, bet ir DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatas. Pastarųjų nuostatų VASPVT net teoriškai negalėjo pažeisti, nes šios nuostatos reglamentuoja socialines garantijas darbuotojams, kai yra numatomas darbuotojų atleidimas mažinant bendrą pareigybių skaičių, todėl ši teismo išvada yra visiškai nepagrįsta ir neteisinga, nes prieštarauja bylos faktinėms aplinkybėms ir materialinėms teisės normoms. Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką, visiškai neatsižvelgė į tai, kad pareiškėjui buvo išmokėta 2 mėnesių dydžio išeitinė išmoka. Duomenys apie pareiškėjui išmokėtą išeitinę išmoką VASPVT teismui pateikė savo 2012 m. birželio 5 d. raštu Nr. D12-528-(1.25.). Toks teismo sprendimas šioje dalyje prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai (2008 m. rugsėjo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-l515/2008, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. A525-2004/2012).

Pareiškėjas A. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą (b. l. 193-198) su apeliaciniu skundu nesutinka, prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš atsakovo bylinėjimosi išlaidas.

Atsiliepime nurodo, jog valstybės ir savivaldybių institucijų bei įstaigų vadovams yra suteikta diskrecijos teisė valstybės tarnautojų pareigybių aprašymuose nustatyti specialiuosius reikalavimus, tačiau jie turi būti pareigybės paskirtimi, bendrosiomis ir/ar specialiosiomis veiklos sritimis, priskiriamu funkcijų pobūdžiu ir suformuluoti taip, kad juos būtų galima objektyviai patikrinti (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. sausio 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A146-174/2011, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012). Tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2012 m. balandžio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1954/2012 ir pan.). Be to, teismas turi pareigą nagrinėdamas bylas dėl atleidimo iš valstybės tarnybos teisėtumo tirti ir nustatyti, ar darbdavio pareigybių aprašymuose nustatyti specialieji reikalavimai nepagrįstai neriboja asmens teisės pretenduoti užimti šias pareigybes ir ar nustatant specialiuosius reikalavimus pareigybei darbdavys nesiekia formaliai riboti asmens galimybių lygiomis teisėmis su kitais asmenimis pretenduoti užimti tą pačią pareigybę (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012). Mano, jog pirmosios instancijos teismas ne tik turėjo teisę, bet ir privalėjo nagrinėdamas pareiškėjo skundą tirti bei nustatinėti atsakovo direktoriaus patvirtintų pareigybių specialiųjų reikalavimų nustatymo pagrįstumą ir tikslingumą.

Dėl pareiškėjo teisės pretenduoti į laisvą specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę pažymi, kad pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai nustatyta, jog pareiškėjo turimas išsilavinimas ne tik vadybos administravimo krypties, bet net labiau specializuotas - sveikatos priežiūros administravimo krypties, kas, atsižvelgiant į Tarnybos paskirtį bei Specialistų licencijavimo skyriaus veiklą, yra net labiau tinkamas aptariamai pareigybei užimti. Iš pareiškėjo į bylą pateiktų jo išsilavinimą pagrindžiančių dokumentų matyti, jog 1991 m. pareiškėjas Vilniaus universitete įgijo gydytojo kvalifikaciją, o 2001 m., Vilniaus universitete baigęs sveikatos priežiūros administravimo rezidentūrą, gavo sveikatos priežiūros organizavimo ir administravimo gydytojo kvalifikaciją, todėl yra visiškai nepagrįstas atsakovo apeliacinio skundo teiginys, jog pareiškėjo išsilavinimas nėra „vadybinis“.

Sveikatos priežiūros organizavimas ir administravimas ir yra, kitais žodžiais, vadyba. Nurodo, kad pareiškėjas nuo 2007 m. kovo 19 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. dirbdamas Tarnyboje direktoriaus pavaduotoju licencijavimui, kontroliavo tarp kitų skyrių ir Specialistų licencijavimo skyrių, todėl būtų sunku pagrįsti tai, jog pareiškėjo turimas išsilavinimas neatitinka Specialistų licencijavimo skyriaus darbo pobūdžio arba yra žemesnis negu vyriausiųjų specialistų, dirbančių šiame skyriuje. Pastebi, kad atsakovo apeliacinio skundo teiginiai dėl pareiškėjo neatitikimo specialiajam išsilavinimo reikalavimui yra daugiau formalaus pobūdžio, teikiant prioritetą pažodiniam aptariamos pareigybės aprašymo 7 punkto aiškinimui.

Darbuotojo kvalifikaciją apibūdina ne tik jo išsilavinimas, bet ir įgytos teorinės žinios, praktiniai įgūdžiai, patirtis, reikalingi dirbti tam tikrą darbą. Remiantis suformuota Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, argumentas dėl specialios studijų krypties nurodymo pareigybės aprašyme, kai nėra pagrindžiamas tokio specialaus reikalavimo poreikis pareigybės aprašyme nurodytoms funkcijoms atlikti, vertintinas kaip formalaus pobūdžio ribojimas vienodomis sąlygomis pretenduoti užimti tą pačią pareigybę, todėl vertintinas kaip konstituciškai nepateisinamas (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012).

Teigia, kad pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, jog specialios studijų krypties nurodymas pareigybės aprašyme, kai nėra pagrindžiamas tokio specialaus reikalavimo poreikis pareigybės aprašyme nurodytoms funkcijoms atlikti, vertintinas kaip formalaus pobūdžio ribojimas vienodomis sąlygomis pretenduoti užimti tą pačią pareigybę. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas neatitinka kitų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų.

Atsakovas, kuriam priklauso pareiga įrodyti, kad jis neturėjo pareigos ir galimybės siūlyti pareiškėjui kitų pareigų, neįrodė, kad pareiškėjui nurodyta pareigybė nebuvo siūlyta pagrįstai, todėl atsakovas turėjo pareigą pasiūlyti pareiškėjui užimti licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigas, o to nedarydamas, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Dėl pareiškėjo teisės pretenduoti į laisvą pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybę teigia, kad pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai nustatyta, jog 3 metų darbo medicininio audito srityje specialusis reikalavimas buvo atsakovo sukurtas kaip formali kliūtis pareiškėjo galimybei pretenduoti į aptariamą pareigybę ir jo tolimesniam darbui Tarnyboje. Pirma, atsakovas žinojo, jog pareiškėjas, iki tol dirbęs Tarnyboje, kuri nevykdė medicininio audito funkcijų, dėl objektyvių priežasčių negali turėti darbo medicininio audito srityje patirties. Tik nuo 2012 m. sausio 1 d. Tarnyba turėjo pradėti vykdyti medicininio audito funkcijas Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministrui 2011 m. rugsėjo 7 d. įsakymu Nr. V-839 nusprendus reorganizuoti Valstybinę medicininio audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos jungimo būdu – prijungiant ją prie Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Todėl 2011 m. gruodžio 29 d., t. y. dieną iki įsakymo atleisti pareiškėją iš valstybės tarnybos priėmimo, atsakovo direktorius, patvirtinęs pareigybės aprašymą, nustatė pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei užimti specialųjį reikalavimą, kurio pareiškėjas negalėjo atitikti.

Antra, remiantis atsakovo atstovo pozicija, išsakyta 2012 m. birželio 29 d. teismo posėdžio metu bei prie apeliacinio skundo pridėtu Tarnybos 2012 m. vasario 9 d. raštu Nr. D12-175-(2.18.) „Dėl reikalavimų pareigybėms pagrindimo“, 3 metų patirties medicininio audito srityje specialaus reikalavimo Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybei nustatymo tikslas buvo sudaryti sąlygas į šią laisvą pareigybę pretenduoti išimtinai reorganizuojamos Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos tarnautojams ir darbuotojams. Iš prie apeliacinio skundo atsakovo pridėtų A lygio 11-13 pareigybės kategorijų Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiųjų specialistų pareigybių aprašymų matyti, jog atsakovas, keldamas absoliučiai visiems pareigybėms reikalavimą turėti darbo medicininio audito srityje patirties specialųjį reikalavimą, užkirto kelią į nurodytas pareigybes (įskaitant ir pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybę) pretenduoti visiems asmenims, iki tol nedirbusiems Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje prie Sveikatos apsaugos ministerijos. Atsakovas apeliaciniame skunde šį faktą pripažįsta teigdamas, jog „tokios patirties iki 2012 m. sausio 1 d. negalėjo įgyti nė vienas VASPVT darbuotojas, nes tai buvo kitos institucijos teisės aktais nustatytos funkcijos“. Šios aplinkybės patvirtina, jog 3 metų patirties medicininio audito srityje specialus reikalavimas yra formalus, neprotingas ir diskriminuojantis asmenis, nedirbusius reorganizuotoje Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje.

Trečia, iki Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, pacientų teisių priežiūros skyriaus valstybės tarnautojams, dirbusiems Valstybinėje medicininio audito inspekcijoje, nebuvo keliamas specialus reikalavimas turėti darbo medicininio audito srityje patirties. Šį faktą nesunku nustatyti iš prie apeliacinio skundo atsakovo pridėto Tarnybos 2012 m. vasario 9 d. rašto Nr. D12-175-(2.18.) „Dėl reikalavimų pareigybėms pagrindimo“. Priešingu atveju būtų nelogiška reikalauti iš asmens, ketinančio dirbti vienintelėje medicininį auditą atliekančioje valstybės įstaigoje, turėti darbo medicininio audito srityje, t. y. šioje įstaigoje, patirties, nes tada toks reikalavimas taptų sunkiai įgyvendinamas. Teismo įpareigojimo pateikti iki 2011 m. gruodžio 29 d. galiojusios redakcijos pacientų teisių priežiūros skyriaus valstybės tarnautojų pareigybių aprašymus (taikytus Valstybinės medicininio audito inspekcijoje tarnautojams, vykdžiusiems analogiškas funkcijas) atsakovas neįvykdė, nors nuo 2012 m. sausio 1 d. perėmė visą prie Tarnybos prijungtos Valstybinės medicininio audito inspekcijos dokumentaciją. Nurodytos aplinkybės patvirtina, kad darbo medicininio audito srityje specialaus reikalavimo nustatymas nebuvo sąlygotas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas kokias nors specifines funkcijas ir uždavinius, taigi nebuvo būtinas Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigoms atlikti.

Ketvirta, apeliaciniame skunde atsakovas teigia, kad 3 metų darbo medicininio audito srityje specialus reikalavimas yra pagrįstas objektyvia būtinybe, nulemta šio skyriaus darbo specifikos - vykdyti asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę, užtikrinant pacientų teisių priežiūrą. Tačiau asmens sveikatos priežiūros paslaugų kontrolę (visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės kontrolę nagrinėjant šioje srityje pacientų skundus) galima sėkmingai vykdyti turint nebūtinai išimtinai siaurą darbo patirtį medicininio audito srityje. Tokia darbo patirtis yra iš esmės lygiavertė asmens darbo patirčiai sveikatos priežiūros įstaigų veiklos vertinimo bei licencijavimo srityje. Pareiškėjas nuo 2007 m. kovo 19 d. iki 2009 m. gegužės 31 d. Tarnyboje dirbo direktoriaus pavaduotoju licencijavimui ir kontroliavo šiuos skyrius: Įstaigų licencijavimo skyrių, Specialistų licencijavimo skyrių, Įstaigų vertinimo skyrių. Todėl ir šiuo aspektu vertinant pareiškėjo atitikimą darbo patirties medicininio audito srityje specialiajam reikalavimui, pastarasis atrodo formalus, nepagrįstas ir nebūtinas. Darytina išvada, jog nebuvo objektyvios būtinybės pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigybei nustatyti specialųjį reikalavimą – turėti darbo medicininio audito srityje patirties. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės patvirtina, jog patirties medicininio audito srityje reikalavimas nėra esminis pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės specialusis reikalavimas. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas neatitinka kitų pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigybei nustatytų specialiųjų reikalavimų. Atsakovas, kuriam priklauso pareiga įrodyti, kad jis neturėjo pareigos ir galimybės siūlyti pareiškėjui kitų pareigų, neįrodė, kad pareiškėjui nurodyta pareigybė nebuvo siūlyta pagrįstai. Todėl atsakovas turėjo pareigą pasiūlyti pareiškėjui užimti pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto A lygio 12 kategorijos pareigas, o to nedarydamas, pažeidė VTĮ 43 straipsnio 1 dalies nuostatas.

Atkreipia dėmesį, kad dirbtinių kliūčių dirbti Tarnyboje sudarymas pareiškėjui yra sąlygotas Tarnybos direktoriaus siekiu nevykdyti realiai Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimo administracinėje byloje A438-3720/2011 grąžinti į darbą Tarnyboje ir be pakankamo faktinio ir teisinio pagrindo pakartotinai atleisti pareiškėją iš darbo Tarnyboje bei nepasitenkinimu dėl pareiškėjo kreipimosi į Lygių galimybių kontrolieriaus tarnybą dėl diskriminavimo, bei Tarnybos direktoriui, minėtai tarnybai atlikus tyrimą, neįrodžius, kad diskriminavimo nebuvo. Mano, jog pirmosios instancijos teismas, nurodydamas, kad atsakovas pažeidė ir DK 135 straipsnio 1 dalies nuostatas, padarė rašymo apsirikimą, neturintį įtakos pirmosios instancijos teismo sprendimo esmei ir jo teisėtumui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo direktoriaus 2011-12-30 Įsakymo Nr. P1-201-(2.1.), kuriuo pareiškėjas atleistas iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) (A lygis, 17 kategorija) pareigų, teisėtumo ir pagrįstumo, pareiškėjo grąžinimo į eitas pareigas, vidutinio darbo užmokesčio už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos priteisimo ir neturtinės žalos atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad priimant įsakymą dėl atleidimo buvo pažeisti teisės aktų reikalavimai, šiuo įsakymu pareiškėjas atleistas iš pareigų pažeidžiant Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalį, todėl pareiškėjo skundas tenkintinas ir pareiškėjas grąžintinas į direktoriaus pavaduotojo pareigas. Teismas taip pat priteisė vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo 2012 m. sausio 11 d. iki 2012 m. liepos 9 d., t. y. nuo atleidimo dienos iki teismo sprendimo priėmimo dienos (13 657,33 Lt), 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų, viso 20 157,33 Lt.

Dėl vidinės organizacinės struktūros pertvarkymo ir pareigybės panaikinimo.

Atsakovas Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu ir argumentuoja, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir pritaikė materialinės teisės normas bei nesivadovavo tokio pobūdžio bylose formuojama teismų praktika.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs, kad tam tikros institucijos vidinės struktūros pertvarkymas, atsižvelgiant į nustatytą teisinį reguliavimą, yra viešojo administravimo subjekto vadovo diskrecijos teisė siekiant efektyviai įgyvendinti institucijai priskirtas funkcijas. Vertinant administracijos struktūros pakeitimus, padarytus laikantis teisės aktų reikalavimų, valstybės tarnautojo interesai negali būti aukščiau už valstybės politikos interesus atitinkamoje valstybinio sektoriaus srityje. Valstybės tarnautojų teisių galimi pažeidimai turėtų būti konstatuojami ne per teisės aktus, apibrėžiančius valdžios institucijų veiklą, bet per teisės normas, tiesiogiai reglamentuojančias valstybės tarnybą ir konkretaus valstybės tarnautojo teises (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. birželio 4 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-904/2008, 2010 m. gegužės 10 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-684/2010, 2011 m. vasario 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A62-1007/2011 ir kt.). Dėl teismo galių kvestionuoti institucijų atliktus struktūrinius pakeitimus Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2007 m. balandžio 27 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K–3–204/2007 yra pažymėjęs, kad teismas yra įgalintas tirti ir nustatyti, ar darbovietės struktūriniai pertvarkymai atlikti kompetentingo organo sprendimu, ar jie yra realūs, ar nėra fiktyvūs. Jeigu dėl darbovietės struktūrinių pertvarkymų darbuotojas nebegali atlikti darbo funkcijų, nes joms atlikti užtenka mažesnio darbuotojų skaičiaus, tai taip pat gali būti teismo pripažįstama svarbia priežastimi nutraukti darbo sutartį su konkrečiu darbuotoju. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 3 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas nevertina ginčijamo administracinio akto bei veiksmų (ar neveikimo) politinio ar ekonominio tikslingumo požiūriu, o tik nustato, ar konkrečiu atveju nebuvo pažeistas įstatymas ar kitas teisės aktas, ar administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat ar aktas (veika) neprieštarauja tikslams bei uždaviniams, dėl kurių institucija buvo įsteigta ir gavo atitinkamus įgaliojimus.

Byloje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-12-21 įsakymu Nr. V–1084 “Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo” patvirtinta nauja Tarnybos struktūra, kuri įsigaliojo nuo 2012 m. sausio 1 d. Šios vidinės organizacinės struktūros pertvarkymo metu buvo panaikinta pareiškėjo (vadovybės atstovo kokybei) pareigybė bei Tarnybos struktūra papildyta nauja direktoriaus pavaduotojo pareigybe ir dviem naujais skyriais (Pacientų teisių priežiūros skyrius ir Sveikatos priežiūros paslaugų kokybės priežiūros skyrius).

A. R. į ankstesnes pareigas (vadovybės atstovo kokybei) grąžintas 2011 m. gruodžio 22 d. vykdant Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 21 d. sprendimą. Vadovaujantis anksčiau minėtu Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-12-21 įsakymu Nr. V–1084 “Dėl Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūros patvirtinimo” pareiškėjas Tarnybos 2011-12-23 įspėjimu Nr. D3–194–(2.7) buvo informuotas apie tai, kad jo užimama vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybė nuo 2012 m. sausio 1 d. yra naikinama.

Įsakymas Nr. P1–201–(2.1.), kuriuo A. R. atleistas iš užimamų pareigų, buvo priimtas vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. įstatymo Nr. IX–855 redakcija) 41 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 4 dalimi, kuriuose įtvirtintas išeitinės išmokos mokėjimas ir to paties įstatymo 44 straipsnio 1 dalies 9 punktu, kuriame nustatyta, jog valstybės tarnautojas atleidžiamas iš pareigų, kai valstybės tarnautojo pareigybė panaikinama.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 2011 m. liepos 7 d. priėmė nutarimą Nr. 819 „Dėl sutikimo reorganizuoti Valstybinę medicininio audito inspekciją prie Sveikatos apsaugos ministerijos“. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-09-07 įsakymo Nr. V-839 „Dėl Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, reorganizavimo sąlygų aprašo ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų patvirtinimo“ 1 punktu reorganizuojama Valstybinė medicininio audito inspekcija prie Sveikatos apsaugos ministerijos jungimo būdu – prijungiant ją prie Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos. To paties įsakymo 2 punktu patvirtinami Valstybinės medicininio audito inspekcijos prie Sveikatos apsaugos ministerijos reorganizavimo, prijungiant ją prie Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos, reorganizavimo sąlygų aprašas (2.1 punktas) ir Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatai (2.2 punktas) (toliau – Nuostatai). Minėto įsakymo 6 punkte nustatyta, kad šio įsakymo 2.2 ir 3 punktai įsigalioja 2012 m. sausio 1 d.

Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011-09-07 įsakymu Nr. V-839 patvirtintų Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos nuostatų 14 punkte nustatyta, jog Tarnybos administracijos struktūrą tvirtina sveikatos apsaugos ministras. Kaip jau buvo minėta anksčiau, Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministras 2011-12-21 įsakymu Nr. V–1094 patvirtino Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos administracijos struktūrą bei nustatė, kad šis įsakymas įsigalioja nuo 2012 m. sausio 1 d.

Teisėjų kolegijos vertinimu, reorganizaciją sąlygojo objektyvios aplinkybės ir to pasėkoje įvykę Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos struktūriniai pertvarkymai buvo realūs, o jų metu vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigybė, kurią iki atleidimo iš pareigų užėmė pareiškėjas, realiai buvo panaikinta.

Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, paskiriamas į kitas to paties lygio ir kategorijos karjeros valstybės tarnautojo pareigas, o jei tokių pareigų nėra ir valstybės tarnautojas sutinka, - į žemesnės kategorijos pareigas. Jei iki pareigybės panaikinimo karjeros valstybės tarnautojas į kitas pareigas nepaskiriamas, jis iš pareigų atleidžiamas. Valstybės tarnautojui apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu ne vėliau kaip prieš 2 mėnesius iki pareigybės panaikinimo. Neįgaliajam, nėščiai moteriai (kai valstybės ar savivaldybės institucija ar įstaiga likviduojama), moteriai ir (ar) vyrui, auginantiems vaikus (vaiką) iki 14 metų, asmeniui, kuriam iki teisės gauti visą senatvės pensiją liko ne daugiau kaip penkeri metai, apie pareigybės panaikinimą turi būti pranešta raštu prieš 4 mėnesius.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra pažymėjęs, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatyta karjeros valstybės tarnautojo, kurio pareigybė naikinama, garantija - būti paskirtam į kitas to paties ar žemesnio lygio ir kategorijos pareigas, nėra absoliuti. Ši garantija be išlygų gali būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme nėra nustatyti specialūs reikalavimai. Tačiau, jeigu tarnautojas pretenduoja užimti pareigybes, kurioms jų aprašyme yra nustatyti specialūs reikalavimai, ši garantija gali būti ribojama tokio tarnautojo dalykinių savybių atitikimu specialiųjų reikalavimų kriterijams, t. y. ši garantija galės būti taikoma tik tuo atveju, jei tarnautojo dalykinės savybės atitiks pareigybės, kurią tarnautojas pretenduoja užimti, aprašyme nustatytus specialiuosius reikalavimus, nes priešingu atveju, gali būti neatlikti arba netinkamai įgyvendinti tie ypatingi valstybės tarnybos tikslai ir uždaviniai, kurių įgyvendinimas yra priskirtas šioms pareigybėms. Tai lemia, kad tais atvejais, kai karjeros valstybės tarnautojas, kurio pareigybė naikinama, pretenduoja užimti pareigybes, kurioms, jų aprašyme, yra nustatyti specialūs reikalavimai, kiekvienu konkrečiu atveju turi būti sprendžiama, ar tokio tarnautojo dalykinės savybės atitinka šiuos specialiuosius reikalavimus, ar šie specialieji reikalavimai, kurių tarnautojas neatitinka yra esminiai, t. y. ar jų nustatymas gali būti pateisinamas objektyvia būtinybe atlikti tik šiai pareigybei priskirtas specifines funkcijas ir uždavinius (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gegužės 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-1743/2009, 2012 m. vasario 28 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A662-348-12).

Pareiškėjo teigimu, jam turėjo būti siūloma užimti tarnyboje buvusias laisvas pareigybes. Bylos duomenimis 2011-12-29 tarnyboje buvo 4 laisvos pareigybės: Pacientų teisių priežiūros skyriaus vedėjo (A lygis, 15 kategorija), Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija), Teisės ir bendrųjų reikalų skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) ir Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija). Atsakovo manymu A. R. negalėjo užimti šių pareigybių, kadangi neatitiko specialiųjų reikalavimų (išsilavinimo ir/ar darbo patirties), todėl jam šios pareigybės negalėjo būti pasiūlytos. Tuo tarpu pareiškėjas nurodo, kad dvi pareigybes iš anksčiau minėtų 4 pareigybių jis galėjo užimti, jeigu nebūtų buvę dirbtinai sukurti specialieji reikalavimai, kurių pareiškėjas neatitiko.

Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybės aprašymo, patvirtinto Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011-12-29 įsakymu Nr. P1-197, 9 punkte nustatyta, jog šiai pareigybei užimti būtina ne mažesnė nei 3 metų darbo patirtis medicininio audito srityje. Atsižvelgiant į šio skyriaus ir pareigybės specifiką (vykdo visų nuosavybės formų juridinių ir fizinių asmenų teikiamų asmens sveikatos priežiūros paslaugų kokybės (pacientų teisių priežiūros) kontrolę bei nagrinėja pacientų, jų atstovų skundus), teisėjų kolegijos nuomone, toks reikalavimas nustatytas pagrįstai. Pirmosios instancijos teismas sprendime teisingai pažymėjo, jog Pacientų teisių priežiūros skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) išsilavinimo specialusis reikalavimas leistų pareiškėjui užimti šią pareigybę, jeigu ne 3 metų medicininio audito srityje darbo patirties reikalavimas, kurio pareiškėjas negalėjo įgyti dirbdamas Tarnyboje vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) pareigose. Taip pat Vilniaus apygardos administracinis teismas sprendime detaliai išanalizavo ir aptarė A. R. skundo argumentą, kad jo užimama pareigybė – vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) – nuo 2012 m. sausio 1 d. naujoje Tarnybos struktūroje neišnyko, bet buvo pervadinta į direktoriaus pavaduotojo pareigybę, todėl nėra tikslinga šį bylos aspektą apeliacinės instancijos teismui nagrinėti išsamiau.

Plačiau pasisakytina dėl pareiškėjo galimybės pretenduoti užimti Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto (A lygis, 12 kategorija) pareigybę. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2003 m. spalio 31 d. nutarimo Nr. 1359 „Dėl gydytojų rengimo“ 1.2 punkte nustatyta, kad medicinos rezidentūra - trečiosios pakopos universitetinės medicinos krypties studijos, skirtos gydytojui, norinčiam įgyti ar pakeisti medicinos praktikos rūšies gydytojo profesinę kvalifikaciją. Pagal to paties nutarimo 1.3 punktą, medicinos praktikos specializacija - papildomų medicinos praktikos žinių, įgūdžių ir atitinkamos siauros medicinos praktikos profesinės kvalifikacijos įgijimas.

Baigusiesiems medicinos praktikos specializaciją išduodamas medicinos specializacijos pažymėjimas, o 2.2 punktą – profesinės kvalifikacijos pažymėjimas, nurodantis suteiktą medicinos gydytojo kvalifikaciją, prilyginamas internatūros pažymėjimui. Anksčiau minėto Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 7 punkte įtvirtinta, kad į rezidentūrą priimami asmenys, įgiję medicinos gydytojo profesinę kvalifikaciją ir turintys Lietuvos Respublikoje ar užsienyje išduotus Lietuvoje teisės aktų nustatyta tvarka pripažintus aukštojo mokslo diplomą ir internatūros pažymėjimą.

Šiuo metu galiojančio Aukštojo mokslo įstatymo 2 straipsnio 19 punktas rezidentūrą apibrėžia kaip trečiosios pakopos universitetines studijas, skirtas rengti praktinei veiklai specialistus, įgijusius Vyriausybės nustatytų studijų krypčių kvalifikacijas. Pagal Lietuvos Respublikos medicinos praktikos įstatymą gydytojas rezidentas – medicinos gydytojas, studijuojantis medicinos rezidentūroje ir atliekantis gydytojo rezidento pareigas gydytojo rezidento vadovo prižiūrimas universiteto įvertintoje ir atrinktoje medicinos rezidentūros programai vykdyti įstaigoje ar jos padalinyje, turinčiame teisę vykdyti asmens sveikatos priežiūrą.

Taigi pagal teisinį reguliavimą medicinos studijoms aukštojoje mokykloje būdinga tai, jog rezidentūra yra aukštesnės pakopos universitetinės medicinos studijos, kurias tęsia asmenys (gydytojai, turintys pirmosios pakopos aukštąjį medicininį išsilavinimą ir įgiję gydytojo kvalifikaciją (gavę tai patvirtinančius diplomus)), siekiantys įsigyti praktinių įgūdžių savarankiškam darbui atitinkamoje medicinos praktikos srityje, ar pakeisti medicinos praktikos rūšies gydytojo profesinę kvalifikaciją.

Iš byloje pateikto diplomo matyti, jog pareiškėjas 1991 m. baigė Vilniaus universiteto gydomosios specialybės kursą ir jam suteikta gydytojo kvalifikacija. Nuo 1999 m. spalio 1 d. iki 2001 m. birželio 30 d. A. R. mokėsi sveikatos priežiūros administravimo rezidentūroje ir jam suteikta sveikatos priežiūros organizavimo ir administravimo gydytojo kvalifikacija. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2010 m. gruodžio 29 d. nutarimu Nr. 1840 rekomenduojama Lietuvos Respublikoje mokslo sritis klasifikuoti taip: humanitariniai mokslai (kodas - H 000); socialiniai mokslai (kodas - S 000); fiziniai mokslai (kodas - P 000); žemės ūkio mokslai (kodas - A 000); biomedicinos mokslai (kodas - B 000); technologijos mokslai (kodas - T 000). Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2007-12-13 d. įsakymu Nr. ISAK-2418 patvirtintas Mokslo sričių klasifikatorius. Jame nurodyta, kad socialiniams mokslams priskiriamos Teisės, politikos mokslų, vadybos ir administravimo, ekonomikos, sociologijos, psichologijos, edukologijos mokslų kryptys, o biomedicinos mokslams – biologijos, biofizikos, ekologijos ir aplinkotyros, botanikos, zoologijos, agronomijos, medicinos, odontologijos, farmacijos, visuomenės sveikatos, slaugos, veterinarinės medicinos, zootechnikos, miškotyros mokslų kryptys.

Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme šiai pareigybei užimti nurodyta, jog būtina turėti aukštąjį universitetinį arba jam prilygintą (socialinių mokslų studijų srities vadybos ir verslo administravimo krypties) išsilavinimą. Kaip matyti iš pareiškėjo pateiktų išsilavinimą patvirtinančių dokumentų, jo išsilavinimas yra biomedicinos mokslų srities medicinos krypties. Tai reiškia, kad A. R. įgytas išsilavinimas neatitinka Specialistų licencijavimo skyriaus vyriausiojo specialisto pareigybės aprašyme nustatyto specialiojo reikalavimo, t. y turėti atitinkamą išsilavinimą. Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad pareiškėjo turimas išsilavinimas ne tik vadybos administravimo krypties, bet net labiau specializuotas – sveikatos priežiūros administravimo krypties, kas atsižvelgiant į Tarnybos paskirtį bei Specialistų licencijavimo skyriaus veiklą, yra labiau tinkamas aptariamai pareigybei užimti.

Byloje nėra ginčo, kad atsakovas pareiškėjo pareigybę panaikino ir atleido jį iš užimamos karjeros valstybės tarnautojo pareigų nepaisydamas Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje (2005 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. X–464 redakcija) nustatytų pranešimo apie (pa)naikinamą pareigybę įteikimo terminų. Ginčijamu įsakymu, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos darbo kodekso 130 straipsnio 5 dalimi, atsakovas pareiškėjo atleidimo datą perkėlė į laikotarpio, kuris atitiko minėtoje Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo nuostatoje numatytą minimalų valstybės tarnautojo informavimo apie panaikinamą pareigybę terminą, pabaigą. Pažymėtina, jog atsakovas, neturėdamas įstatyminio pagrindo, pažeidė Valstybės tarnybos įstatyme nustatytus pranešimo apie panaikinamą pareigybę įteikimo terminus, o tai sudaro pagrindą pripažinti atsakovą pažeidusiu atleidimo procedūrą reglamentuojančias taisykles. Analizuodama analogišką situaciją Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išpėstinė teisėjų kolegija 2012 m. gruodžio 19 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A662–1966/2012 yra pažymėjusi, kad vis dėlto, nors atsakovo veiksmų ir ginčijamų bei kitų priimtų sprendimų pagrindu susiklosčiusi faktinė situacija teisėtumo aspektu yra kritikuotina ir iš esmės netoleruotina, išplėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į prieš tai apibrėžtas šios administracinės bylos nagrinėjimo ribas, taip pat pastebi, kad teismas, spręsdamas klausimą dėl valstybės tarnautojo atleidimo iš tarnybos (pareigų) teisėtumo ir pagrįstumo, kiekvienu atveju vertindamas nustatytus atleidimo procedūros pažeidimus, turėtų atskirai įvertinti tokio pažeidimo reikšmę bei jo sukeltus teisinius padarinius konkrečiam valstybės tarnautojui (nagrinėjamu atveju – pareiškėjams), ir tik po to, vadovaudamasis, be kita ko, teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais, spręsti, ar toks pažeidimas konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu, ar tokiu pažeidimu atsiradusios neigiamos pasekmės gali būti šalinamos kitu būdu. Tai reiškia, kad tik išimtiniais (ypatingais, išskirtiniais) atvejais gali būti pateisinamas atleidimo datos nukėlimas.

Nagrinėjamu atveju įvertinus atsakovo veiksmus konstatuotina, kad nebuvo objektyvios būtinybės, kuri galėjo sąlygoti atleidimo datos nukėlimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, atsakovas apie reorganizaciją žinojo nuo Vyriausybės nutarimo priėmimo momento (2011-07-07), o taip pat steigėjo nustatytą datą (2012 m. sausio 1 d.), nuo kurios pradės funkcionuoti nauja po reorganizacijos atlikimo sukurta struktūra. Vadinasi, tiek steigėjas, tiek ir Valstybinė akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyba prie Sveikatos apsaugos ministerijos nustatė ir suvokė, kad nauja struktūra po reorganizacijos savo veiklą pradės nuo 2012 m. sausio 1 d., todėl turėjo paisyti Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo 43 straipsnio 1 dalyje nustatytų pranešimo apie (pa)naikinamą pareigybę įteikimo terminų. Teisėjų kolegija konstatuoja, jog šis pažeidimas šiuo konkrečiu atveju sudaro savarankišką pagrindą pripažinti atleidimą iš valstybės tarnybos neteisėtu. Jokių objektyvių priežasčių, nepriklausiusių nuo steigėjo ir atsakovo veiksmų (valios) bei sąlygojusių būtinybę nukelti atleidimo datą, šiuo atveju nenustatyta, todėl šis pažeidimas kvalifikuotinas kaip esminis.

Darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.), kuri, nesant atitinkamų Valstybės tarnybos įstatymo nuostatų, taikoma ir sprendžiant ginčus dėl neteisėto valstybės tarnautojo atleidimo iš pareigų (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 31 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-1570/2012, 2012 m. balandžio 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A520‑2234/2012 ir kt.), numato, kad „<...> jeigu teismas nustato, kad darbuotojas į pirmesnį darbą negali būti grąžinamas dėl ekonominių, technologinių, organizacinių ar panašių priežasčių arba dėl to, kad jam gali būti sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, tai priima sprendimą pripažinti darbo sutarties nutraukimą neteisėtu ir priteisia jam Lietuvos Respublikos darbo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje nustatyto dydžio išeitinę išmoką ir vidutinį darbo užmokestį už priverstinės pravaikštos laiką nuo atleidimo iš darbo iki teismo sprendimo įsigaliojimo dienos. Šiuo atveju laikoma, kad darbo sutartis yra nutraukta teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos“.

Pažymėtina, jog pareiškėjo pažeistų teisių gynimas pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 3 dalyje (redakcija, galiojusi iki 2013 m. sausio 1 d.) įtvirtintą modelį objektyviai (dėl Administracijos struktūrinių pakeitimų) nebegalimas – ankstesnių pareigų, kurias ėjo A. R., faktiškai nebėra, o galimybės perkelti pareiškėją į kitas Administracijoje esančias laisvas pareigas nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be to, pareiškėjas nuo 2012 m. balandžio 2 d. pradėjo dirbti Sveikatos priežiūros tarnyboje prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Todėl teismas, vadovaudamasis teisingumo ir protingumo principais, daro išvadą, kad konkrečiu atveju turi būti taikoma anksčiau minėta Lietuvos Respublikos darbo kodekso 297 straipsnio 4 dalis, kurioje įtvirtintas alternatyvus pažeistų darbuotojo teisių gynybos būdas tuo atveju, kai grąžinimas į pirmesnį darbą negalimas dėl objektyvių priežasčių.

Pagal atsakovo pateiktus duomenis A. R. vidutinis vienos dienos darbo užmokestis buvo 220,28 Lt, o vieno mėnesio vidutinis darbo užmokestis – 4625,88 Lt. Pareiškėjui priteistinas vidutinis darbo užmokestis už priverstinės pravaikštos laiką iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Dėl neturtinės žalos priteisimo.

Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji civilinė atsakomybė), pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnio nuostatas, kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (Lietuvos Respublikos CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (Lietuvos Respublikos CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (Lietuvos Respublikos CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (Lietuvos Respublikos CK 6.249 straipsnis). Tačiau Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek ir neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios civilinės atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų viešosios civilinės atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei, pagal Lietuvos Respublikos CK 6.271 straipsnį, nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą.

Asmeniui priteistinas neturtinės žalos atlyginimo dydis nustatomas pagal neturtinės žalos dydžio įvertinimo kriterijus ir atsižvelgiant į neturtinės žalos instituto paskirtį (Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnis) – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus, reputacijos pablogėjimą ir pan. Materialios kompensacijos už moralinę žalą paskirtis – sudaryti materialias prielaidas iš naujo sukurti tai, ko negalima sugrąžinti, kuo teisingiau atlyginti tai, ko neretai apskritai niekas – jokie pinigai, joks materialus turtas – negali atstoti (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas dėl Lietuvos Respublikos žalos, padarytos neteisėtais kvotos, tardymo, prokuratūros ir teismo veiksmais, atlyginimo įstatymo 3 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 3 dalies ir 7 straipsnio (2001 m. kovo 13 d. redakcija) 7 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai konstatuojamosios dalies II.7 punktas). Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas taip pat nurodė, kad jokie įstatymuose expressis verbis nurodyti kriterijai, kuriais remiantis būtų galima nustatyti (įvertinti) atlygintinos žalos dydį, neturi kliudyti teismui vykdyti teisingumą – atsižvelgus į visas turinčias reikšmės bylos aplinkybes, nustatyti asmeniui valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtais veiksmais padarytos materialinės ir (arba) moralinės žalos dydį ir, vadovaujantis teise, inter alia nenusižengiant teisingumo, protingumo, proporcingumo imperatyvams, priteisti teisingą atlyginimą už tą asmens patirtą materialinę ir (arba) moralinę žalą.

Pažymėtina, jog administracinių teismų praktikoje (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-1181/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 22 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-122/2010, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. kovo 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A502-734/2009, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. sausio 23 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A438-121/2009) pripažįstama, kad atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Kitaip tariant, nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį, neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl tokios žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi (atsižvelgiant) minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti Lietuvos Respublikos CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai.

Bylą nagrinėjantis teismas, spręsdamas dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą, turi visapusiškai ištirti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali pagrįsti arba paneigti paminėtų sąlygų, būtinų civilinei atsakomybei atsirasti, buvimą arba nebuvimą, bei nurodyti konkrečius motyvus bei argumentus, kurių pagrindu padaro vienokią ar kitokią išvadą (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2006 m. rugsėjo 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-1286/2006). Panašią praktiką formuoja ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, ne kartą savo nutartyse įvairių kategorijų bylose akcentuodamas, jog teismo sprendime turi būti išvardyti ir pasverti argumentai, dėl kurių pasiekiama vienokia ar kitokia kompensacijos suma ir motyvai, dėl kurių žalos dydis gali būti nustatomas didesnis ar mažesnis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2003; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2007 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-157/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2008 ir kt.). Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus ir pan., parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą.

Pareiškėjas skunde nurodo, jog neturtinę žalą sukėlė netinkami atsakovo veiksmai, t. y. žeminantis elgesys atleidžiant pareiškėją iš darbo ir nepagarba jam, buvo sukurta nuolatinė emocinė ir psichologinė įtampa, nuo 2011 m. gruodžio 22 d. (grąžinus į tarnybą) buvo atimta galimybė atlikti tiesiogines funkcijas, dėl ko nuolat patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus ir pažeminimą kitų valstybės tarnautojų akyse, iki šiol kamuoja nuolatinis nerimas ir baimė dėl savo ateities, karjeros valstybės tranyboje. Atsakovo padarytą neturtinę žalą, susijusią su atleidimu iš valstybės tarnybos, A. R. vertina 40 000 Lt.

Teisėjų kolegija pažymi, jog teismų praktikoje pripažįstama, kad neturtinė žala nėra bet koks asmeniui padarytas neigiamas poveikis, bet žalą darantys veiksmai ar veiksniai yra pakankamai intensyvūs, jie yra nepriimtini asmens gero vertinimo požiūriu ir gali būti įvertinti pinigais, atsižvelgiant į pažeidžiamų vertybių pobūdį, pakenkimo intensyvumą, trukmę ir kt. (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. lapkričio 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A17-1001/2007; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2006). Siekiant neturtinės žalos atlyginimo, būtina nustatyti, kad tas asmuo, kuris kreipėsi teisminės gynybos, tikrai patyrė fizinį skausmą, dvasiškai išgyveno, realiai pajautė emocinę depresiją, pažeminimai buvo apčiuopiami, reputacijos pablogėjimas juntamas ir ši dvasinė skriauda, pasireiškusi vienu arba keletu iš išvardintų elementų, nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. spalio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-376/2007).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad jokių anksčiau nurodytą neturtinę (moralinę) žalą pagrindžiančių įrodymų A. R. teismui nepateikė, t. y. dėl anksčiau nurodytų veiksnių sukeltų išgyvenimų į gydytojus nesikreipė ir tai negali patvirtinti jokiais įrodymais. Teismas konstatuoja, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kaip atsakovo veiksmai jam sukėlė fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą, emocinę depresiją, pažeminimą, reputacijos pablogėjimą ar bendravimo galimybių sumažėjimą. Padarytos neturtinės (moralinės) žalos faktai nėra patvirtinti jokiais objektyviais įrodymais. Taigi byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių neturtinės (moralinės) žalos atsiradimo faktą.

Taip pat pažymėtina, jog vien tik pareiškėjo paaiškinimų apie patirtą neturtinę žalą prašomam priteisti žalos dydžiui pagrįsti nepakanka. Tačiau teisėjų kolegijos nuomone, iš dalies yra pagrįsti pareiškėjo argumentai, kad dėl tokių neteisėtų valstybės institucijos pareigūnų veiksmų jis patyrė tam tikrus neigiamus dvasinius išgyvenimus, o tai yra pagrindas priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą. Kartu pabrėžtina, jog Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pasisakęs (pavyzdžiui, administracinės bylos Nr. A556-526/2009, A146-320/2011), kad neturtinės žalos atlyginimas nebūtinai sietinas su turtinės žalos nustatymu, t. y. nebūtinai turi būti konstatuojamas turtinės žalos padarymo faktas, suteikiantis teisinę galimybę ir reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus. Administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad ginčo dėl neturtinės žalos padarymo sprendimui negali būti taikomi tokie patys įrodymų konkretumo standartai kaip nagrinėjant turtinės žalos padarymo klausimus, šiuo atveju didesnę reikšmę turi visuotinai žinomų aplinkybių, tam tikrų reiškinių atitikimo visuotinai priimtoms moralės ir etikos normoms bei vertinimams kriterijai (administracinė byla Nr. A14-653/2007).

Sprendžiant dėl neturtinės žalos padarymo pareiškėjui, atsižvelgtina į A. R. darbo trukmę Valstybinėje akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnyboje prie Sveikatos apsaugos ministerijos (pareiškėjas pradėjo dirbti nuo 2007 m. kovo 19 d.), jo kvalifikaciją, todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, jog neteisėtas atleidimas šiuo atveju pareiškėjui neabejotinai sukėlė nepatogumų, įtampą, neigiamų išgyvenimų, kurie, įvertinus bendrai su kitomis aplinkybėmis, patvirtina, kad šiuo atveju egzistuoja sąlygos viešajai atsakomybei atsirasti. Neturtinės žalos įvertinimas pinigais pripažintinas teisingu tik tuo atveju, jei konkreti nustatyta žalos atlyginimo piniginė išraiška atitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvus. Įvertinusi neturtinės žalos dydžiui nustatyti anksčiau nurodytas aplinkybes, taip pat atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo pareigybė buvo naikinama dėl reorganizacijos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad 5 000 Lt neturtinės žalos atlyginimo suma nagrinėjamu atveju yra per didelė, neatitinka sąžiningumo, teisingumo ir protingumo imperatyvų, todėl Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas keistinas, priteisiant 500 Lt neturtinės žalos atlyginimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo.

Pareiškėjas prašo priteisti iš atsakovo 300 Lt atstovavimo apeliacinės instancijos teismo posėdyje išlaidų. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) 7 punkte nustatyta, jog priteistini užmokesčio už advokato teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imama Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtinta minimali mėnesinė alga (toliau – ir MMA). Nagrinėjamu atveju apskaičiuojant priteistiną užmokestį už advokatės N. Kaminskienės pareiškėjui suteiktas paslaugas, turi būti vadovaujamasi Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 „Dėl minimaliojo darbo užmokesčio didinimo“ ir pagrindu imamas 1000 Lt dydžio MMA (paslaugos buvo suteiktos po 2013 m. sausio 1 d.).

Pareiškėjo atstovė advokatė N. Kaminskienė dalyvavo 2013 m. sausio 9 d. apeliacinės instancijos teismo posėdyje, kai buvo nagrinėjama administracinė byla Nr. A662-510/2013 ir teismo posėdis nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teisme truko nuo 09.00 val. iki 09.58 val. Pagal Rekomendacijų 8.18 punktą 1 valanda atstovavimo teisme yra 150 Lt (koeficientas 0,15, padaugintas iš 1000 Lt). Vadovaujantis Rekomendacijų 9 punktu, atstovavimo laikas skaičiuojamas nuo faktinio bylos nagrinėjimo pradžios iki pabaigos, neįskaitant pertraukų, ir vienoje byloje sumuojamas, ir jeigu teisinių paslaugų teikimo laiko suma skaičiuojama su minutėmis, ji apvalinama: iki 30 minučių atmetama, 30 ir daugiau minučių laikoma kaip valanda. Teismo posėdis apeliacinės instancijos teisme, kuriame pareiškėją atstovavo advokatė N. Kaminskienė, truko 58 min., atsižvelgus į tai, pareiškėjui priteistina 150 Lt išlaidų už atstovavimą teismo posėdžio metu apeliacinės instancijos teisme.

Atsiliepimu į apeliacinį skundą A. R. prašo priteisti iš atsakovo patirtas bylinėjimosi išlaidas. Papildomai pateiktame prašyme nurodo, kad už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą advokatų profesinei bendrijai „Sviderskis, Kaminskienė ir partneriai sumokėjo 800 Lt (pridedamas kasos pajamų orderio kvitas ir PVM sąskaita faktūra). Pažymėtina, kad pagal Rekomendacijų 8.11 punktą maksimali priteistina suma už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą yra 1 275 Lt (koeficientas 1,5, padaugintas iš minimalios mėnesinės algos, kuri atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimo metu buvo 850 Lt). Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Rekomendacijų 2 punktu bei atsižvelgdama į tai, kad prašoma suma atitinka teisingumo ir protingumo kriterijus, atsiliepimo į apeliacinį skundą apimtis yra 5 lapai, priteistina prašoma 800 Lt bylinėjimosi išlaidų suma už atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą parengimą. Viso pareiškėjui priteistinas 950 Lt (800+150=950 Lt) patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.

Remiantis išdėstytu, pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvuojamoji dalis keistina bei naujai išdėstoma sprendimo rezoliucinė dalis.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. liepos 9 d. sprendimo dalis, kuriomis panaikintas Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011-12-30 įsakymas Nr. P1–201-(2.1.) ir grąžintas pareiškėjas A. R. į vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo) pareigas bei priteista A. R. iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos už priverstinės pravaikštos laiką (nuo 2012 m. vasario 23 d. iki 2012 m. liepos 9 d.) 13 657,33 Lt, 5000 Lt neturtinei žalai atlyginti ir 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų, viso priteisti 20 157,33 Lt (dvidešimt tūkstančių vienas šimtas penkiasdešimt septyni litai 33 centai), pakeisti ir išdėstyti taip:

Panaikinti Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos direktoriaus 2011-12-30 įsakymo Nr. P1–201-(2.1.) „Dėl vadovybės atstovo kokybei (direktoriaus pavaduotojo kokybei) A. R. atleidimo iš pareigų“ 1 punktą, kuriuo atleistas 2011 m. gruodžio 30 d. vadovybės atstovas kokybei (direktoriaus pavaduotojas) A. R. iš užimamų pareigų, nukeliant atleidimo datą į 2012 m. vasario 22 d.

Nustatyti, jog A. R. vadovybės atstovas kokybei (direktoriaus pavaduotojas kokybei) iš pareigų atleistas šiuo teismo sprendimu nuo jo įsigaliojimo dienos.

Priteisti pareiškėjui A. R. iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos vidutinį darbo užmokestį (vidutinis vienos dienos darbo užmokestis – 220,28 Lt, neatskaičius mokesčių ir kitų privalomųjų mokėjimų) už priverstinės pravaikštos laiką, skaičiuojamą nuo 2011 m. vasario 23 d. iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Priteisti pareiškėjui A. R. iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 500 Lt neturtinei žalai atlyginti.

Likusioje dalyje pirmosios instancijos teismo sprendimą (dėl 1500 Lt bylinėjimosi išlaidų priteisimo) palikti nepakeistą.

Priteisti A. R. iš Valstybinės akreditavimo sveikatos priežiūros veiklai tarnybos prie Sveikatos apsaugos ministerijos 950 Lt (devynis šimtus penkiasdešimt litų) patirtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai

Audrius Bakaveckas Romanas Klišauskas Skirgailė Žalimienė