2018-02-22 Nr. AB-3740-3-64-3-01078-2013-8 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2980-502/2018

Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01078-2013-8

Procesinio sprendimo kategorijos: 12.17; 24.7

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. vasario 22 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Dalios Višinskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių „Vaivorykštė“, „Tikroji vaivorykštė“ ir „Masada“ apeliacinį skundą dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių „Vaivorykštė“, „Tikroji vaivorykštė“ ir „Masada“ skundą atsakovui Šiaulių miesto savivaldybei, atstovaujamai Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, dėl turtinės žalos atlyginimo ir metinių palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjai uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Vaivorykštė“, „Tikroji vaivorykštė“ ir „Masada“ (toliau kartu – ir pareiškėjai) 2012 m. vasario 6 d. teismui pateikė skundą, prašydami iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės (toliau – ir atsakovas, Savivaldybė), atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija), priteisti: 1) UAB „Vaivorykštė“ – 2 722,76 Eur, UAB „Tikroji vaivorykštė“ – 1 458,36 Eur, UAB „Masada“ – 592,34 Eur turtinei žalai atlyginti, 2) kiekvienam pareiškėjui – po 5 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 3) bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjai paaiškino, kad jie nuosavybės teisėmis valdė nekilnojamuosius daiktus, taip pat nuomojo valstybinę žemę, patekusius į teritoriją, apibrėžtą Šiaulių miesto savivaldybės tarybos (toliau – ir Taryba) 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimu Nr. T-338 „Dėl teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T-338). Taryba 2011 m. gegužės 26 d. priėmė sprendimą Nr. T-154 „Dėl Šiaulių miesto savivaldybės tarybos 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 „Dėl teritorijos, kurioje reguliuojama ekonominė plėtra, mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo“ galiojimo sustabdymo“ (toliau – ir sprendimas Nr. T-154), kuriuo sprendimo Nr. T-338 galiojimą sustabdė iki artimiausio Tarybos posėdžio, o 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-178 „Dėl mokesčių koregavimo koeficientų nustatymo bei jų taikymo Šiaulių miesto bulvare bei jo prieigose siekiant skatinti verslo plėtrą“ (toliau – ir sprendimas Nr. T-178) pakeitė sprendimu Nr. T-338 nustatytus nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų koregavimo koeficientus (toliau – ir koregavimo koeficientai).

Pareiškėjai tvirtino, kad jie atitiko šiais Tarybos sprendimais nustatytus kriterijus, todėl 2011 m. balandžio 26 d. kreipėsi į Administraciją dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarčių sudarymo. Administracija atsakydavo ne į kiekvieną jų kreipimąsi, todėl pareiškėjai buvo priversti su prašymais kreiptis kelis kartus. Administracija su jais mokesčių lengvatų taikymo sutarčių nesudarė ir 2011 m. spalio 4 d. raštu Nr. S-2776-11 UAB „Tikroji vaivorykštė“ bei 2011 m. spalio 7 d. raštu Nr. 2818-11 UAB „Vaivorykštė“ pranešė, kad neturėjo pareigos su jomis sudaryti sutartis, o į UAB „Masada“ kreipimąsi išvis nebuvo atsakyta.

Pareiškėjai nurodė, kad jų patirtą turtinę žalą sudarė skirtumas tarp kiekvieno iš jų sumokėto nekilnojamojo turto mokesčio bei nuomos mokesčio už valstybinę žemę ir pagal sprendimu Nr. T-338 nustatytus koreguotus koeficientus mokėtinų šių mokesčių, pateikė kiekvieno pareiškėjo patirtos turtinės žalos apskaičiavimą. Administracijos neteisėti veiksmai, kuriais buvo padaryta turtinė žala, pasireiškė tuo, kad Administracija, pažeisdama Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktą, Lietuvos Respublikos Konstitucijos 46 straipsnio 4 dalį, Lietuvos Respublikos konkurencijos įstatymo 4 straipsnio 1 ir 2 dalis, nepagrįstai atsisakė su jais sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis.

3. Teismo posėdžių metu pareiškėjų atstovas akcentavo, kad pareiškėjai visiškai atitiko sprendimuose Nr. T-338 ir Nr. T-178 nustatytus kriterijus, prie 2011 m. balandžio 26 d. parengtų prašymų pridėjo visus reikiamus dokumentus, todėl Administracija nepagrįstai netenkino jų prašymų sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis. Administracija turėjo tokią pareigą, kadangi, pagal Vietos savivaldos įstatymą, vietos savivaldybės administracijai pavesta vykdyti vietos savivaldybės tarybos priimtus sprendimus. Be to, Administracija arba visai neatsakydavo į pareiškėjų pasikreipimus, arba vilkindavo į juos atsakyti.

4. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu į pareiškėjų skundą prašė jį atmesti.

5. Atsakovas, išdėstydamas faktines aplinkybes apie 2011 m. balandžio 26 d. - 2011 m. rugsėjo 6 d. laikotarpiu iš pareiškėjų gautų prašymų nagrinėjimo eigą, jiems parengtus atsakymus, tvirtino, kad pareiškėjai buvo tinkamai informuoti apie priežastis, dėl kurių su jais nesudarytos mokesčių lengvatų taikymo sutartys. Pareiškėjų reikalavimas atlyginti turtinę žalą buvo nemotyvuotas, o teiginiai, jog vietos savivaldybės subjektai veikė netinkamai, buvo deklaratyvūs ir nepagrįsti. Pareiškėjai neskundė mokesčių lengvatų taikymo srityje priimtų sprendimų, o jų sumokėti mokesčiai apskaičiuoti tinkamai, remiantis galiojančiais Tarybos sprendimais.

6. Teismo posėdžių metu atsakovo atstovė akcentavo, kad Administracija pareiškėjams pranešė apie priežastis, dėl kurių su jais nebuvo sudarytos mokesčių lengvatų taikymo sutartys. Atsižvelgusi į tai, kad su pareiškėjais minėtos sutartys nebuvo sudarytos, atsakovo atstovė nurodė, kad Administracija nevertino, ar pareiškėjai, pagal jų pateiktus duomenis, atitiko Tarybos sprendimais nustatytus kriterijus.

II. 7. Panevėžio apygardos administracinis teismas 2016 m. gegužės 16 d. sprendimu nusprendė pareiškėjų UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ skundą atmesti, grąžinti UAB „Vaivorykštė“ 15,06 Eur, UAB „Masada“ – 0,87 Eur sumokėto žyminio mokesčio, pareiškėjų prašymo dalį dėl išlaidų, turėtų nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme, priteisimo perduoti nagrinėti pagal kompetenciją Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

8. Teismas nustatė, kad Taryba 2010 m. lapkričio 25 d. priėmė sprendimą Nr. T-338, kuriuo apibrėžė Šiaulių miesto teritorijos, kurioje reguliuojama skatintina ekonominė plėtra, ribas (1 p.); nustatė šioje teritorijoje esantiems žemės sklypams, pastatams taikomų nekilnojamojo turto mokesčio, nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų koregavimo koeficientus (2 ir 3 p.); nustatė kategorijas įmonių, kurioms netaikomas priimtas sprendimas ir juo nustatyti koregavimo koeficientai (4 ir 5 p.); numatė kreipimosi dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties tvarką (6 p.); sprendimo galiojimo terminą nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2013 m. gruodžio 31 d. Taryba 2011 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. T-114 pakeitė sprendimo Nr. T-338 4-ą punktą, išdėstė jį nauja redakcija ir 4.1-4.5 punktuose išvardijo kategorijas įmonių, kurioms šis sprendimas netaikomas. 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-154 sprendimo Nr. T-338 galiojimas sustabdytas iki artimiausio Tarybos posėdžio, o 2011 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T-178 11-u punktu sprendimai Nr. T-338, Nr. T-114 ir Nr. T-154 buvo pripažinti netekusiais galios. Taryba 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-363 pripažino netekusiais galios sprendimo Nr. T-178 1-12 punktus.

9. Administracijos direktorius, vadovaudamasis 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 6-u punktu, 2011 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. A-324 patvirtino Mokesčių lengvatų taikymo pavyzdinę sutarties formą. Mokesčių lengvatų taikymo sutarties priede „Duomenys apie mokesčių lengvatų gavėją“ nurodyta, kad asmenys privalo pateikti valstybės įmonės (toliau – ir VĮ) Registrų centro duomenis apie vykdomos veiklos rūšį ir sklypo (pastato) mokestinę vertę. Be to, šiuo įsakymu Administracijos Ekonomikos skyrius buvo įpareigotas tikrinti informaciją, kurią pateikia asmenys, norintys gauti nekilnojamojo turto mokesčio ir mokesčio už valstybinę žemę lengvatas, o nustačius teisę į šias lengvatas, teikti mokesčių lengvatų taikymo sutarties projektus Administracijos direktoriui pasirašyti. Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 23 d. įsakymas Nr. A-324 buvo pripažintas netekusiu galios 2012 m. vasario 22 d. įsakymu Nr. A-198.

10. UAB „Tikroji vaivorykštė“ 2011 m. kovo 14 d. kreipėsi į Administraciją prašymu Nr. 11/03-55, nurodydama, kad ji (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) bei (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise valdė pastatus, patekusius į sprendimu Nr. T-338 apibrėžtą teritoriją, kurioje taikomi koregavimo koeficientai, ir prašydama pateikti pasirašyti Mokesčių lengvatų taikymo sutartį. Kartu su prašymu UAB „Tikroji vaivorykštė“ pateikė 2001 m. rugpjūčio 10 d. – 2007 m. liepos 30 d. laikotarpiu parengtus Nekilnojamojo turto registro pažymėjimus, iš kurių matyti, jog šis pareiškėjas (duomenys neskelbtini) valdė patalpas Nr. 1 ir Nr. 2, (duomenys neskelbtini) – 6158/50069 dalis neįrengtos pastogės, o (duomenys neskelbtini) – prekybos patalpą Nr. 12. UAB „Vaivorykštė“ analogiško turinio prašymą Nr. 11/03-56 Administracijai pateikė 2011 m. kovo 14 d., nurodydama, kad nuosavybės teise valdė (duomenys neskelbtini) esantį pastatą, patekusį į sprendimu Nr. T-338 apibrėžtą teritoriją, pridėjo tai patvirtinantį tuometinio VĮ Žemės ir kito nekilnojamojo turto kadastro ir registro 1999 m. balandžio 7 d. pažymėjimą. UAB „Masada“ tokio pat turinio prašymą Nr. 27 pateikė 2011 m. kovo 27 d., nurodydama, kad jai priklausantis 485,05 kv. m ploto pastatas, esantis (duomenys neskelbtini), pateko į sprendimu Nr. T-338 apibrėžtą teritoriją, bei pateikė 2004 m. spalio 1 d. ir 2004 m. balandžio 23 d. parengtus išrašus iš Nekilnojamojo turto registro apie valdomus nekilnojamuosius daiktus.

11. Teismas pažymėjo, jog Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2007 m. rugpjūčio 22 d. nutarimu Nr. 875 patvirtintų Asmenų prašymų nagrinėjimo ir jų aptarnavimo viešojo administravimo institucijose, įstaigose ir kituose viešojo administravimo subjektuose taisyklių (toliau – ir Prašymų nagrinėjimo taisyklės) 30 punktas nustato, kad asmenų pateikti prašymai turi būti išnagrinėti per 20 darbo dienų nuo jų gavimo institucijoje. Administracija per nurodytą terminą, t. y. iki 2011 m. balandžio 11 d., mokesčių lengvatų taikymo sutarčių pareiškėjams nepateikė pasirašyti. Vadovaudamasis sprendimo Nr. T-338 nuostatomis, teismas pareiškėjų prašymuose nurodytus ir prie jų pridėtuose dokumentuose esančius duomenis vertino kaip nepakankamus ir nepatvirtinančius, kad jie atitiko visus šiame sprendime nustatytus kriterijus bei pateko į asmenų, kuriems gali būti taikomi koregavimo koeficientai ir su kuriais gali būti sudaromos mokesčių lengvatų taikymo sutartys, kategoriją. Pareigą pateikti tokius duomenis turėjo asmenys, kurie pageidavo pasinaudoti sprendimo Nr. T-338 6 punkte įtvirtinta teise. Administracijos, įgyvendinančios Tarybos sprendimus, pareiga buvo patikrinti, ar asmenys pateikė visus dokumentus ir duomenis, reikalingus mokesčių lengvatų taikymo sutarčiai sudaryti, ar šie duomenys buvo teisingi. Taigi Administracija, pareiškėjams nepateikdama pasirašyti mokesčių lengvatų taikymo sutarčių, neteisėtų veikų, pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnį vertintinų kaip viešojo administravimo subjekto neteisėti aktai, nepadarė.

12. Teismas taip pat nustatė, kad pareiškėjai mokesčių lengvatų taikymo sutarčių sudarymo klausimais į Administraciją po 2011 m. kovo 14 d. kreipėsi dar kelis kartus. Pareiškėjai 2011 m. balandžio 27 d. Administracijai pateikė iš esmės analogiško turinio prašymus, nurodydami, kad, siekiant įgyvendinti sprendimą Nr. T-338 ir sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis, teikiamos jų įgaliotų atstovų pasirašytos mokesčių lengvatų taikymo sutartys ir priedai, bei prašydami, pasirašius šias sutartis, apie tai juos informuoti nurodytais telefonais. Su iš esmės analogiško turinio raštais pareiškėjai į Administraciją kreipėsi ir 2011 m. gegužės 24 d. Pareiškėjai 2011 m. balandžio 26 d. raštais kreipėsi dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarčių sudarymo ir pateikė visus reikalingus dokumentus, tačiau Administracija pasirašytų sutarčių jiems nepateikė, todėl jie prašė skubiai pateikti pasirašytas sutartis.

13. Teismas, atsižvelgdamas į tai, jog 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-154 Taryba sustabdė 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimo Nr. T-338 galiojimą iki artimiausio Tarybos posėdžio, o 2011 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. T-178 11 punktu sprendimus Nr. T-338, Nr. T-114 ir Nr. T-154 pripažino netekusiais galios, padarė išvadą, kad sprendime Nr. T-338 įtvirtintos nuostatos galėjo būti taikomos iki įsigaliojo sprendimas Nr. T-154. Įsigaliojus sprendimui Nr. T-178, t. y. jį vietinėje spaudoje paskelbus 2011 m. liepos 7 d., Administracija privalėjo šį norminį aktą taikyti iki jis nebuvo pripažintas netekusiu galios Tarybos 2011 m. gruodžio 29 d. sprendimu Nr. T-363, paskelbtu 2012 m. sausio 5 d.

14. Teismas akcentavo, kad pareiškėjų prašymų, gautų 2011 m. balandžio 27 d., nagrinėjimo terminas baigėsi 2011 m. gegužės 25 d., o gautų 2011 m. gegužės 24 d. – 2011 m. birželio 21 d. Administracija pareiškėjams 2011 m. birželio 7 d. parengė atsakymus, kuriuose pateikė analogiško turinio informaciją, kad Taryba 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-154 sustabdė sprendimo Nr. T-338 galiojimą, todėl mokesčių lengvatų taikymo sutartys nebus sudaromos; minėtu sprendimu Savivaldybės meras įpareigotas sudaryti darbo grupę, kuri iki kito Tarybos posėdžio pateiktų pasiūlymus dėl verslo plėtros skatinimo Šiaulių miesto bulvare su jo prieigomis; apie ateityje priimtus sprendimus dėl mokesčių lengvatų taikymo Šiaulių miesto bulvare pareiškėjams bus pranešta raštu. Kadangi šiuose atsakymuose Administracija nenurodė, į kokius pareiškėjų raštus jie parengti, laikytina, kad jais buvo atsakyta į 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. raštus dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarčių sudarymo. Atsižvelgus į tai, kad sprendimas Nr. T-154 buvo priimtas 2011 m. gegužės 26 d. t. y. kitą dieną po to, kai baigėsi Prašymų nagrinėjimo taisyklių 30 punkte nustatytas terminas pareiškėjų 2011 m. balandžio 27 d. gautiems prašymams nagrinėti, padaryta išvada, jog Administracija, 2011 m. birželio 7 d. atsakymuose suformulavusi išvadą, kad, sustabdžius sprendimo Nr. T-338 galiojimą, mokesčių lengvatų taikymo sutartys nesudaromos, neteisėtų veikų nepadarė.

15. Tarybai 2011 m. birželio 30 d. priėmus sprendimą Nr. T-178, pareiškėjai iš esmės tapataus turinio raštais 2011 m. liepos 26 d. kreipėsi į Administraciją, teigdami, kad pastaroji privalėjo pasirašyti mokesčių lengvatų taikymo sutartis, kuriose būtų nurodyta, jog nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 6 d. turi būti taikomos 2011 m. kovo 24 d. redakcijos sprendime Nr. T-338 numatytos mokesčių lengvatos, o nuo 2011 m. liepos 7 d. neterminuotai – 2011 m. birželio 30 d. sprendime Nr. T-178 numatytos lengvatos, ir kad objektams, kuriems pagal minėto sprendimo 8 punktą nuo 2012 m. sausio 1 d. lengvatos netaikomos, tokios lengvatos bus taikomos tik iki 2011 m. gruodžio 31 d. Administracija 2011 m. rugpjūčio 31 d. atsakymu Nr. S-2490-11 UAB „Tikroji vaivorykštė“ paaiškino, jog šio pareiškėjo kreipimosi metu mokesčių lengvatų taikymo sutartys sudaromos vadovaujantis Tarybos 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-118, pagal kurį fiziniai ir juridiniai asmenys, pageidaujantys, kad jiems būtų taikomi šio sprendimo 2 ir 3 punktuose nurodyti koregavimo koeficientai, turi skirti 4 punkte nurodytą dalį priskaičiuoto mokesčio lėšų verslo plėtrai bulvare.

16. Pareiškėjai 2011 m. rugsėjo 7 d. raštais Administracijai nurodė 2011 m. balandžio 26 d., 2011 m. gegužės 24 d. ir 2011 m. liepos 25 d. raštais kreipęsi dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarties sudarymo, tačiau atsakymo į šiuos kreipimusis negavę, bei prašė pateikti informaciją, dėl kokių priežasčių Administracija nevykdė Tarybos sprendimų ir nepateikė mokesčių lengvatų taikymo sutarties projekto. Administracija 2011 m. spalio 4 ir 7 d. raštais pareiškėjams pateikė iš esmės tapataus turinio atsakymus: pateikė informaciją apie Tarybos ir Administracijos 2010 m. lapkričio 25 d. – 2011 m. birželio 30 d. priimtus norminius aktus, susijusius su koregavimo koeficientų taikymu ūkio subjektams, vystantiems verslą Šiaulių miesto bulvare ir jo prieigose, ir apie jos 2011 m. balandžio 26 d. – 2011 m. liepos 25 d. iš pareiškėjų gautus prašymus ir jų turinį, į juos parengtus atsakymus ir jų turinį, bei pasiūlė pranešti, ar bendrovės sutinka sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartį pagal galiojantį 2011 m. birželio 30 d. sprendimą Nr. T-178. UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Vaivorykštė“ 2011 m. spalio 12 d. raštais Administracijai pranešė sutinkančios sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartį pagal sprendimą Nr. 178, tačiau tvirtino, kad joje privalo būti nurodyta, jog nuo 2011 m. sausio 1 d. iki 2011 m. liepos 7 d. mokesčių lengvatos taikomos pagal 2010 m. lapkričio 25 d. sprendimą Nr. T-338. UAB „Masada“ analogiško kreipimosi Administracijai nepateikė. Administracija su pareiškėjais mokesčių lengvatų taikymo sutarčių nepasirašė.

17. Teismas pabrėžė, kad Tarybos sprendimais Nr. T-338 ir Nr. T-178 nustatyti nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų koregavimo koeficientai galėjo būti taikomi tik tiems fiziniams ir juridiniams asmenims, kurie atitiko šiais sprendimais nustatytus kriterijus. Pareiškėjai prie Administracijai 2011 m. balandžio 27 d. pateiktų prašymų pridėjo Nekilnojamojo turto registro duomenis apie jų nuosavybės teise valdomą nekilnojamąjį turtą ir nuomojamus valstybinės žemės sklypus. Pareiškėjai prie paskesnių savo prašymų naujų duomenų apie nuosavybės teise valdomus nekilnojamuosius daiktus nebeteikė. Administracijos Ekonomikos skyrius 2015 m. lapkričio 2 d. rašte nurodė, jog, kadangi pareiškėjų valdomas nekilnojamasis turtas pateko į sprendimo Nr. T-338 1 punkte apibrėžtą teritoriją, jie atitiko šį nustatytą reikalavimą.

18. Prieduose „Duomenys apie mokesčių lengvatų gavėją“, kartu su 2011 m. balandžio 27 d. prašymais pareiškėjų pateiktuose Administracijai, pareiškėjai nurodė jiems priklausančiose patalpose ir pastatuose vykdantys nekilnojamojo turto nuomos veiklą. Pareiškėjai taip pat pateikė Juridinių asmenų registro išplėstinius išrašus, kuriuose pateikti nebaigtiniai bendrovių vykdomos veiklos rūšių sąrašai. Pareiškėjai teigė, jog jie sprendimo Nr. T-338 priėmimo metu ir iki 2012 m. vykdė nekilnojamojo turto operacijas – nuosavo arba nuomojamo nekilnojamojo turto nuomą ir eksploatavimą, t. y. ekonominę veiklą, pagal Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorių turinčią kodą „68.2“, tai patvirtino pateiktos nekilnojamojo turto nuomos sutartys.

19. Pareiškėjai kartu su 2011 m. balandžio 27 d. prašymais pateikė išrašus iš Nekilnojamojo turto registro, kuriuose buvo nurodyti duomenys apie jų valdomų nekilnojamųjų daiktų mokestines vertes. Pareiškėjai teismui paaiškino, kad Nekilnojamojo turto registre buvo įregistruota tik 2005 m. birželio 9 d. nuomos sutartis, sudaryta tarp UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Norfos mažmena“ dėl 1 876,45 kv. m ploto patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos, bei pripažino, kad kitos nekilnojamųjų daiktų, patekusių į sprendimų Nr. T-388 ir Nr. T-178 1-uose punktuose apibrėžtą teritoriją, nuomos sutartys Nekilnojamojo turto registre nebuvo įregistruotos. UAB „Vaivorykštė“ prie 2012 m. vasario 6 d. Šiaulių apylinkės teismui paduoto ieškinio pridėjo VĮ Registrų centro 2006 m. gegužės 10 d. pažymėjimą apie nekilnojamojo daikto ir daiktinių teisių į jį įregistravimą Nekilnojamojo turto registre, kurio 7 punkte duomenys apie 2005 m. birželio 9 d. nuomos sutarties dėl 1 876,45 kv. m ploto patalpų, esančių (duomenys neskelbtini), nuomos įregistravimą Nekilnojamojo turto registre neįrašyti. Duomenų apie šios sutarties įregistravimą viešajame registre UAB „Vaivorykštė“ prie kartu su 2011 m. Administracijai teiktais prašymais ir 2016 m. balandžio 20 d. pareiškimu teismui „Dėl įrodymų pateikimo“ nepateikė. UAB „Vaivorykštė“ nepateikus tinkamų įrodymų, padaryta išvada, kad šis pareiškėjas neįrodė aplinkybės, jog, 2011 m. kreipiantis į Administraciją, su UAB „Norfos mažmena“ sudaryta 2005 m. birželio 9 d. nuomos sutartis buvo įregistruota Nekilnojamo turto registre. Teismas, vadovaudamasis CK nuostatomis (1.75 str. ir 6.478 str.), nusprendė, jog pareiškėjai, Administracijai nurodę, kad jie vystė ekonominę veiklą – nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto nuomą, privalėjo pateikti tai patvirtinančius dokumentus – išrašus iš Nekilnojamojo turto registro su duomenimis apie jų sudarytų nekilnojamųjų daiktų nuomos sutarčių įregistravimą, bet to nepadarė. Taigi pareiškėjai turimų nekilnojamųjų daiktų nuomos sutarčių, kaip dokumentų, patvirtinančių ekonominės veiklos vykdymą Tarybos sprendimais nustatytoje teritorijoje, prieš Administraciją negalėjo panaudoti.

20. Teismas, įvertinęs apžvelgtą teisinį reguliavimą ir nustatytas aplinkybes, konstatavo, kad nebuvo pagrindo pareiškėjus vertinti kaip asmenis, vykdžiusius ekonominę veiklą sprendimų Nr. T-338 ir Nr. T-178 1-uose punktuose nurodytoje teritorijoje, todėl jie neturėjo pagrindo kreiptis į Administraciją ir prašyti, kad su jais būtų sudarytos mokesčių lengvatų taikymo sutartys. Administracijai tokių sutarčių su pareiškėjais nesudarius, pastariesiems turtinė žala nebuvo padaryta. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjų reikalavimai atmesti. Tačiau teismas, atsižvelgdamas į tai, kad už administraciniam teismui paduodamą skundą dėl žalos atlyginimo žyminis mokestis nemokamas, UAB „Vaivorykštė“ nusprendė grąžinti 15,06 Eur (52,00 Lt), UAB „Masada“ – 0,87 Eur (3,00 Lt) žyminio mokesčio.

III. 21. Pareiškėjai UAB „Vaivorykštė“, UAB „Tikroji vaivorykštė“ ir UAB „Masada“ apeliaciniu skundu prašo Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjų skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

22. Pareiškėjai apeliaciniame skunde pakartoja skundo argumentus ir teigia, kad teismo išvada, jog pareiškėjai Tarybos sprendimais nustatytoje teritorijoje nevykdė ekonominės veiklos, yra nepagrįsta, prieštarauja byloje esantiems įrodymams ir atsakovo teiginiams atsiliepimuose į skundą. Pareiškėjai nesutinka, jog, kadangi nuomos sutartys nebuvo registruotos Nekilnojamojo turto registre, jos nes net neegzistavo, todėl, atitinkamai, jie negalėjo vykdyti ekonominės veiklos. Pareiškėjai 2011 m., taip pat daug metų anksčiau ir vėliau, vykdė ekonominę veiklą – negyvenamųjų patalpų nuomą, – todėl turėjo teisę į Tarybos sprendimais nustatytą lengvatą.

Net atsakovo atstovas teismo posėdžio metu patvirtino, kad, jeigu kuriose nors patalpose tam tikru laikotarpiu nuomininkų nebūtų buvę, patys pareiškėjai šias patalpas eksploatuodavo, tvarkydavo, gerindavo ir kt. Pareiškėjų nuomone, teismas nepagrįstai vadovavosi CK 1.75 straipsnio 1 dalimi ir padarė nepagrįstą išvadą, kad įstatymų leidėjas yra nustatęs privalomą nekilnojamųjų daiktų nuomos sutarčių, sudarytų ilgesniam kaip vienerių metų terminui, registraciją. Visos pareiškėjų sudarytos nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartys yra rašytinės, todėl atitiko teisės aktais nustatytus sutarties formos reikalavimus (CK 6.478 str. 1 d.).

CK 6.478 straipsnio 2 dalis nagrinėjamam ginčui būtų aktuali tik tuo atveju, jei ginčas būtų kilęs dėl daiktinių teisių. Šiuo atveju ginčo tarp nuomos sutarčių šalių ir trečiųjų asmenų dėl daiktinių teisių nebuvo. Komunikavimas tarp ginčo šalių vyko kaip komunikavimas tarp mokesčių mokėtojų ir viešojo administravimo subjekto. Kadangi Administracijos interesai nėra susiję su pareiškėjų sudarytų nuomos sutarčių dalyku (objektu), jų atžvilgiu CK 1.75 straipsnyje numatytas ribojimas netaikytinas, o minėtas teismo išaiškinimas prieštarauja Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikai.

Be to, Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. A-324 patvirtintoje Mokesčių lengvatų taikymo pavyzdinėje sutarties formoje ir jos prieduose nurodyta, kad reikia pateikti oficialų išrašą iš VĮ Registrų centro apie vykdomos veiklos rūšį, jokių kitų duomenų, be kita ko, duomenų apie nuomos sutarčių registravimą Nekilnojamojo turto registre, pateikti nebuvo reikalaujama, ši sąlygas niekur nenumatyta. Atsakovas procesiniuose dokumentuose niekada nenurodė, kad mokesčių lengvatų taikymo sutartys su pareiškėjai nebuvo sudarytos todėl, kad jų su kitais subjektais sudarytos nuomos sutartys nebuvo registruotos Nekilnojamojo turto registre.

Atsakovas atsikirtinėjo tik tuo, kad sprendimo T-338 galiojimas kurį laiką buvo sustabdytas, o Tarybos sprendimai Nr. T-338 ir Nr. T-178 Administracijai nebuvo privalomi, t. y. Administracija turėjo teisę mokesčių lengvatų taikymo sutartis sudaryti (arba nesudaryti) savo nuožiūra.

23. Pareiškėjai taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad teismas ignoravo pareiškėjų paaiškinimus ir įrodymus, pateiktus kartu su 2015 m. spalio 16 d. prašymu „Dėl papildomų įrodymų ir paaiškinimų pateikimo“, bei nenustatinėjo bylai reikšmingos aplinkybės, kada pareiškėjai sužinojo apie sprendimą Nr. T-338, kokių veiksmų jie ėmėsi, ar atsakovas veikė atidžiai ir rūpestingai, – tai reikšminga vertinant atsakovo veiksmų neteisėtumą. Neįvertinta, kad pareiškėjai apie 2010 m. spalio 25 d. sprendimą Nr. T-338 sužinojo maždaug per savaitę nuo šio sprendimo paskelbimo spaudoje ir internete. Pareiškėjai ne vėliau kaip nuo 2010 m. lapkričio 5 d. iki 2011 m. kovo mėn. nuolat bendravo su atsakingais asmenimis Administracijos Ekonomikos skyriuje, neapsikentę nuolatinių deklaratyvių pasiteisinimų į Administraciją 2011 m. kovo mėn. kreipėsi raštu bei ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, dėjo maksimalias pastangas, nuosekliai siekdami skubiai sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis. Administracija į pareiškėjų 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. raštus išvis neatsakė, nenurodė, jog jai trūko kokių nors dokumentų. Pareiškėjai nesutiko ir su teismo išvada, kad, kadangi Administracija atsakyme nenurodė, į kokius raštus šis atsakymas parengtas, laikytina, jog atsakyta į pareiškėjų 2011 m. balandžio 27 d. ir 2011 m. gegužės 24 d. raštus, – tokia išvada akivaizdžiai nepagrįsta, nes Prašymų nagrinėjimo taisyklėse nenumatyta galimybė apjungti kelis asmenų kreipimusis ir atsakymą pateikti bendrai į kelis raštus.

24. Atsakovas Šiaulių miesto savivaldybė, atstovaujama Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, atsiliepimu į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.

25. Atsakovo nuomone, teismas atsakė į visus Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iškeltus klausimus, išsamiai ištyrė pateiktus įrodymus ir argumentus. Pareiškėjai apeliaciniame skunde turėjo ne iš naujo dėstyti visas aplinkybes, į kurias atsakyta ginčijamu teismo sprendimu, o pateikti savo nesutikimo su šiuo sprendimu motyvus. Atsakovas sutiko su teismo pozicija, kad nebuvo pateikti pakankami duomenys, patvirtinantys pareiškėjų teisę į lengvatas, ir kad būtent pareiškėjai turėjo pateikti duomenis, numatytus sprendime Nr. T-338. Kadangi pareiškėjai nepateikė informacijos, įrodančios, jog jie į Administraciją kreipėsi anksčiau nei 2011 m. kovo 14 d. raštas, teismas pagrįstai dėl to nepasisakė. Be to, teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Teismo sprendimas aiškiai atskleidžia, kad patys pareiškėjai pasirinko savo teisių gynimo būdą ir neskundė atsakovo veikimo (neveikimo) konkrečiu momentu. Atsakovas taip pat sutiko su teismo atliktu bylos aplinkybių vertinimu bei teisės normų aiškinimu. Joks teisės aktas neįpareigojo Tarybos sprendime perrašinėti galiojančias teisės aktų nuostatas, kurios ir taip buvo akivaizdžiai privalomos vykdyti. Pats ginčas teisme rodo, kad atsakovas yra trečiasis asmuo, prieš kurį dabar naudojamos pareiškėjų pateiktos nuomos sutarys, todėl apeliacinio skundo teiginiai dėl atsakovo nesuinteresuotumo yra nepagrįsti. Atsakovas yra suinteresuotas asmuo, nes pareiškėjai reikalauja atlyginti žalą, atsiradusią dėl tariamai pagal Tarybos sprendimus nepritaikytų lengvatų, kurių taikymo pagrindas turėjo būti tinkamai įformintos nuomos sutartys, įrodančios, kad pareiškėjai vykdė konkrečią veiklą atitinkamoje teritorijoje, tai susiję su sutarčių dalyku. Pareiškėjų pateiktos nuomos sutartys negalėjo būti panaudotos siekiant lengvatų, nes jos nebuvo įregistruotos. Teismas pagrįstai nepasisakė dėl mokesčių lengvatų taikymo sutarčių, sudarytų su IĮ „BS kompanija“, UAB „Veiklūnė“ ir UAB „Šiaulių prekybos namai“, nes šios sutartys nėra nagrinėjamo ginčo dalyku. Be to, pareiškėjai nepateikė duomenų, kokiu metu jų patalpos nebuvo nuomojamos, įrodymų apie kitokį patalpų eksploatavimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 26. Byla nagrinėjama vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) redakcija, galiojusia iki 2016 m. liepos 1 d. (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija), kadangi byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta iki 2016 m. liepos 1 d. (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 1–3 d.).

27. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos, pareiškėjams padarytos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos veiksmais (neveikimu), atlyginimo.

28. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 6.271 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto, nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams (neveikimui), žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš jų, valstybei ar savivaldybei CK 6.271 straipsnio pagrindu nekyla prievolė atlyginti žalą. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.

29. Pareiškėjai turtinę žalą kildina iš to, kad Administracija nevykdė Tarybos sprendimų ir nepagrįstai nesiėmė veiksmų (šiuo atveju, nesudarė mokesčių lengvatų taikymo sutarčių) jiems taikyti nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą, todėl pareiškėjai už 2011 m. turėjo sumokėti didesnį nekilnojamojo turto mokestį ir nuomos mokestį už valstybinę žemę nei būtų turėję sumokėti, jei tokie veiksmai būtų buvę atlikti, t. y. jei jų atžvilgiu būtų buvę pritaikyti koregavimo koeficientai, numatyti 2010 m. lapkričio 25 d. sprendime Nr. T-338, įsigaliojusiame 2011 m. sausio 1 d., ir 2011 m. birželio 30 d. sprendime Nr. T-178, įsigaliojusiame 2011 m. liepos 7 d. Pareiškėjai nereiškė reikalavimo atlyginti neturtinę žalą. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija vertina, ar pareiškėjai atitiko sprendimuose Nr. T-338 ir Nr. T-178 nustatytus kriterijus ir įgijo teisę į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą.

30. Sprendimo Nr. T-338 6 punkte numatyta, jog asmenys, norintys, kad jiems būtų taikomi šio sprendimo 2 ir 3 punktuose nurodyti koregavimo koeficientai, turi su Administracija pasirašyti mokesčių lengvatų taikymo sutartį. Šio sprendimo 1 punkte apibrėžta teritorija (Šiaulių miesto bulvaras), kurioje esantiems sklypams ir pastatams taikomi koregavimo koeficientai, o 4 ir 5 punktuose – įmonės, kurioms šis sprendimas netaikomas, tarp jų numatant įmones, kurios nevykdo ekonominės veiklos. 2011 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. T-114 sprendimo Nr. T-338 4 punktas buvo detalizuotas. Sprendimo Nr. T-178 turinys daugeliu aspektų sutampa su Sprendimu Nr. T-338 (2011 m. kovo 24 d. sprendimo Nr. T-114 redakcija): apibrėžta tokia pati teritorija (1 p.), nustatyti tokie patys koregavimo koeficientai (2 ir 3 p.), iš esmės tos pačios įmonės, kurioms šis sprendimas netaikomas (8 ir 10 p.), bei numatytas reikalavimas su Administracija pasirašyti mokesčių lengvatų taikymo sutartį (6 p.). Tačiau sprendime Nr. T-178 įtvirtintos ir naujos nuostatos, be kita ko, numatančios, jog asmenys, norintys, kad jiems būtų taikomi koregavimo koeficientai verslo plėtrai bulvare, turi skirti nustatytą procentinę dalį jiems priskaičiuoto mokesčio dydžio lėšų (4 p.) bulvare organizuodami renginius ir skirdami nustatytą dalį lėšų renginio išlaidoms padengti (5.1 p.) arba šias lėšas pervesdami į Savivaldybės smulkaus verslo rėmimo fondą (5.2 p.). Be to, nurodyta, kad šis sprendimas netaikomas asmenims, kurie einamaisiais metais gavo lengvatą tai daliai lėšų pagal kitus Tarybos sprendimus, kurie reglamentuoja nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę tarifų lengvatas (9 p.).

31. Pirmosios instancijos teismo vertinimu, kadangi pareiškėjų valdomų nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartys nebuvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre ir todėl negalėjo būti panaudotos prieš trečiuosius asmenis (Administraciją), jie nelaikytini asmenimis, vykdžiusiais ekonominę veiklą sprendimų Nr. T-338 ir T-178 1-uose punktuose apibrėžtoje teritorijoje, todėl jie neįgijo teisės į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą. Teisėjų kolegija, išanalizavusi byloje esančius duomenis ir dokumentus, su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka.

32. Pagal CK 6.478 straipsnio 1 dalį, nuomos sutartis ilgesniam kaip vienerių metų terminui turi būti rašytinė. Pareiškėjų pateiktos patalpų nuomos sutartys šį reikalavimą atitinka. Pagal CK 6.478 straipsnio 2 dalį, nekilnojamųjų daiktų nuomos sutartis, sudaryta ilgesniam kaip vienerių metų terminui, prieš trečiuosius asmenis gali būti panaudota tik tuo atveju, jeigu ji įstatymų nustatyta tvarka įregistruota viešame registre. CK 1.75 straipsnio 2 dalis numato, jog neįregistravusios sandorio šalys negali panaudoti sandorio fakto prieš trečiuosius asmenis ir įrodinėti savo teisių prieš trečiuosius asmenis remdamosi kitais įrodymais. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nereiškiami jokie reikalavimai ir nepateikiami jokie atsikirtimai, susiję su nekilnojamojo turto, kuris buvo išnuomotas, statusu, priklausomybe ar kitomis reikšmingomis aplinkybėmis, kurios gali turėti įtakos sprendžiant dėl sandorio neįregistravimo teisinių padarinių taikymo. Šiuo atveju nuomos sutartys buvo reikšmingos tik kaip įrodymas, kad egzistavo nuomos teisiniai santykiai, t. y. pareiškėjai vykdė ekonominę veiklą (nuomojo ir eksploatavo nekilnojamąjį turtą). Tai, kad šios nuomos sutartys neišviešintos registre, jokių Savivaldybės ar Administracijos teisėtų interesų, susijusių su šių sutarčių dalyku, nepažeidė, todėl nėra pagrindo taikyti ribojimą remtis šiomis sutartimis, įrodinėjant pareiškėjų teisę į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą.

33. Teismui buvo pateiktos patalpų nuomos sutartys bei subnuomos sutartys, patalpų perdavimo-priėmimo aktai, PVM sąskaitos faktūros (dėl nuomos mokesčio, dėl kitų mokesčių (komunalinių patarnavimų, išnaudotos elektros energijos, vandens ir kt.)), išrašai iš banko sąskaitų, kasos pajamų orderiai (V t., b. l. 119-160; VI t., b. l. 2-63; VIII t., b. l. 51-194; IX t.; X t.; XI t., b. l. 1-34). Šiose nuomos sutartyse nėra nuostatų, jų galiojimą siejančių su registracija Nekilnojamojo turto registre, byloje nekyla abejonių dėl šių sutarčių tikrumo ar galiojimo. Reikalavimas, kad nuomos sutartys, patvirtinančios vykdomą ekonominę veiklą, būtų registruotos Nekilnojamojo turto registre, nenumatytas nei sprendime Nr. T-338, nei sprendime Nr. T-178. Byloje esantys dokumentai patvirtina, kad pareiškėjai sprendimų Nr. T-338 ir T-178 1-uose punktuose apibrėžtoje teritorijoje (Šiaulių miesto bulvare; taip pat žr. ištrauką iš Šiaulių miesto savivaldybės žemėlapio, V t., b. l. 71) 2011 m. realiai vykdė ekonominę veiklą, t. y. nuomojo patalpas. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamoje byloje nenustatytos sprendimo Nr. T-338 4 ir 5 punktuose numatytos priežastys, dėl kurių koregavimo koeficientai pareiškėjams negalėjo būti taikomi, konstatuotina, kad pareiškėjai įgijo teisę į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą pagal sprendimą Nr. T-338. Taigi, Administracija turėjo imtis veiksmų (priimti atitinkamus sprendimus) šiems sumažinimams įvykdyti.

34. Tačiau atkreiptinas dėmesys į tai, jog byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjai atitiko visus kriterijus, numatytus įsakyme Nr. T-178. Administracijos Teisės skyrius 2015 m. lapkričio 2 d. raštu „Dėl informacijos pateikimo“ (VI t., b. l. 102-103) pirmosios instancijos teismui nurodė, kad, Administracijos Ekonomikos skyriaus nuomone, pareiškėjai atitiko kriterijus, numatytus sprendime Nr. T-338, bet neatitiko kriterijų, numatytų sprendimo Nr. T-178 4 ir 5 punktuose, nes jie nepateikė informacijos apie planuojamus organizuoti renginius ar pervestas lėšas į Šiaulių miesto savivaldybės smulkaus verslo rėmimo fondą. Pareiškėjai šios aplinkybės neginčijo, bet 2015 m. lapkričio 4 d. pareiškime „Dėl skubaus papildomų įrodymų išreikalavimo“ (VI t., b. l. 133-134) teigė, kad įrodymų, jog tokius veiksmus būtų atlikę kiti trys asmenys, su kuriais mokesčių lengvatų taikymo sutartys buvo sudarytos, atsakovas nepateikė. Šiuo aspektu teisėjų kolegija pažymi, jog tai, ar mokesčių lengvatų taikymo sutartys su kitais subjektais buvo sudarytos teisėtai, ar šie subjektai atitiko sprendime Nr. T-338 ir, vėliau, sprendime Nr. T-178 numatytus kriterijus, neturi jokios įtakos pačių pareiškėjų teisės į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą atsiradimui. Darytina išvada, kad pareiškėjai neatitiko visų kriterijų teisei į minėtą sumažinimą įgyti sprendimo Nr. T-178 pagrindu.

35. Pareiškėjai tvirtina ne vėliau nei nuo 2010 m. lapkričio 5 d. pradėję kreiptis (žodžiu) į Administraciją dėl nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimo sprendimo Nr. T-338 pagrindu, atsakovas šios aplinkybės neneigė. Remiantis byloje esančiais dokumentais, pirmuosius raštiškus prašymus pateikti pasirašyti mokesčių lengvatų taikymo sutartis, kartu su prašymais pateikdami pažymėjimus apie atitinkamus Nekilnojamojo turto registre įregistruotus statinius ir teises į juos, pareiškėjai pateikė 2011 m. kovo 10 d. (VI t., b. l. 104-115).

Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, į šiuos prašymus, Administracijoje gautus 2011 m. kovo 14 d. (žymos ant prašymų), atsakymas per Prašymų nagrinėjimo taisyklių 30 punkte nustatytą 20 darbo dienų nuo jų gavimo terminą, t. y. iki 2011 m. balandžio 11 d., nebuvo pateiktas. Pareiškėjų teigimu, pavyzdinė mokesčių lengvatų taikymo sutarties forma, patvirtinta Administracijos direktoriaus 2011 m. kovo 23 d. įsakymu Nr. A-324, jiems buvo atsiųsta tik 2011 m. balandžio 15 d., tai atitinka Administracijos pateiktame išraše iš dokumentų valdymo programos nurodytas datas (VI t., b. l. 92-93).

Nenurodyta, kad su šia pavyzdine forma pareiškėjams būtų buvęs pateiktas koks nors raštas (atsakymas) ar lydraštis. Kaip minėta, pareiškėjai užpildytas mokesčių lengvatų taikymo sutartis su priedais ir juose nurodytais dokumentais Administracijai pateikė kartu su 2011 m. balandžio 26 d. raštais (I t., b. l. 79; II t., b. l. 1, 87), Administracijoje gautais 2011 m. balandžio 27 d., prašydami pasirašius sutartį informuoti telefonu. Atsakymas į šiuos raštus per 20 darbo dienų, t. y. iki 2011 m. gegužės 25 d., pareiškėjams nebuvo pateiktas.

Pareiškėjai, pažymėdami, kad jie jau kelis mėnesius siekia įgyvendinti savo teisę į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą, ir prašydami skubiai atlikti likusius formalius veiksmus (pateikti pasirašytas mokesčių lengvatų taikymo sutartis), pakartotinai kreipėsi 2011 m. gegužės 24 d. raštais (I t., b. l. 111; II t., b. l. 37, 115), Administracijoje gautais tą pačią dieną. Administracija pareiškėjams pirmą kartą atsakė 2011 m. birželio 7 d. raštu (I t., b. l. 112; II t., b. l. 38, 116), informuodama, kad Tarybos 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-154 sprendimo Nr. T-338 galiojimas buvo sustabdytas iki kito Tarybos posėdžio, todėl šiuo metu mokesčių lengvatų taikymo sutartys negalėjo būti sudarytos.

Sprendimas Nr. T-338 buvo pripažintas netekusiu galios 2011 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. T-178.

36. Teisėjų kolegija akcentuoja, kad Lietuvos Respublikos nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 7 straipsnio 1 dalies 5 punktu savivaldybės tarybai suteikta teisė savo biudžeto sąskaita sumažinti nekilnojamojo turto mokestį arba visai nuo jo atleisti. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.8 punkte įtvirtinta savivaldybių tarybų teisė savo biudžeto sąskaita mažinti valstybinės žemės nuomos mokestį arba visai nuo jo atleisti. Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 16 punkto 2 dalyje išvardyti veiksmai, priskirti išimtinei savivaldybės tarybos kompetencijai, tarp jų – sprendimų teikti mokesčių, rinkliavų ir kitas įstatymų nustatytas lengvatas savivaldybės biudžeto sąskaita priėmimas (18 p.). Šio įstatymo 18 straipsnio 1 dalis numato, jog savivaldybės tarybos priimtus teisės aktus gali sustabdyti, pakeisti ar panaikinti pati savivaldybės taryba. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 30 straipsnio 2 dalies 1 punktą, savivaldybės administracija savivaldybės teritorijoje organizuoja ir kontroliuoja savivaldybės institucijų sprendimų įgyvendinimą arba pati juos įgyvendina. Kadangi Administracija Tarybos sprendimo Nr. T-338 galiojimo laikotarpiu išvis neatsakė į daugkartinius pareiškėjų prašymus priimti atitinkamus formalius sprendimus (sudaryti mokesčių lengvatų taikymo sutartis) jų teisei į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą įgyvendinti, tokiu būdu pažeisdama Prašymų nagrinėjimo taisyklių 30 punktą, t. y. neveikė taip, kaip pagal teisės aktus institucija buvo įpareigota veikti, nors ji galėjo ir turėjo tokias sutartis sudaryti, pareiškėjai patyrė išlaidas (sumokėjo nekilnojamojo turto mokestį ir nuomos mokestį už valstybinę žemę nepritaikius sumažinimo), kurių nebūtų patyrę, jeigu nebūtų buvę neteisėtų Administracijos veiksmų (neveikimo). Konstatuotina, kad šiuo atveju egzistuoja visos sąlygos atsakovo civilinei atsakomybei kilti ir atsirasti pareigai atlyginti pareiškėjams padarytą turtinę žalą.

37. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, pagal Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 5 straipsnį, mokesčio mokestinis laikotarpis yra kalendoriniai metai. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. lapkričio 19 d. nutarimo Nr. 1798 „Dėl nuomos mokesčio už valstybinę žemę“ 1.6 punktą, valstybinės žemės nuomininkai žemės nuomos mokestį sumoka į savivaldybės, kurios teritorijoje yra nuomojama valstybinė žemė, biudžetą iki kalendorinių metų lapkričio 15 dienos, vadinasi, valstybinės žemės nuomos mokestis taip pat yra mokamas už kalendorinius metus. Taigi pareiškėjams, sprendimo Nr. T-338, įsigaliojusio 2011 m. sausio 1 d., pagrindu įgijus teisę į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą, toks sumažinimas turėjo būti taikomas visam nekilnojamojo turto mokesčio mokestiniam laikotarpiui ir laikotarpiui, už kurį mokamas nuomos mokestis už valstybinę žemę, – kalendoriniams metams, nepaisant to, kad minėto sprendimo galiojimas buvo sustabdytas 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-154. Teisėjų kolegija tokią išvadą šiuo specifiniu atveju daro atsižvelgdama ir į tai, jog sprendime Nr. T-338 jokie konkretūs sumažinimų galiojimo terminai nenumatyti, o byloje nėra duomenų, kad kitų subjektų atžvilgiu priimti sprendimai taikyti nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą (su jais sudarytos mokesčių lengvatų taikymo sutartys) neteko galios ar buvo panaikinti (sutartys nutrauktos) ir kad sumažinimai šiems subjektams buvo taikyti tik už sprendimo Nr. T-338 galiojimo laikotarpį (5 mėnesius).

38. Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011, 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016). Pabrėžtina, kad Administracija sprendimus dėl nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimo pareiškėjams taikymo sprendimo Nr. T-338 pagrindu galėjo priimti (mokesčių lengvatų taikymo sutartį sudaryti) tik šio sprendimo galiojimo laikotarpiu, t. y. iki sustabdant šio sprendimo galiojimą 2011 m. gegužės 26 d. sprendimu Nr. T-154. Pareiškėjai neturėjo teisės į nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimą pagal sprendimą Nr. T-178, todėl, Administracijai nesiėmus atitinkamų veiksmų (nesudarius mokesčių lengvatų taikymo sutarčių) šio sprendimo pagrindu, jie negalėjo patirti turtinės žalos, nepriklausomai nuo sutarčių nesudarymo aplinkybių. Taigi, pareiškėjų ir Administracijos susirašinėjimas po sprendimo Nr. T-338 galiojimo sustabdymo nėra teisiškai reikšmingas vertinant pareiškėjų patirtą turtinę žalą, todėl teisėjų kolegija plačiau to neanalizuoja.

39. Pareiškėjai nurodė, kad jie už 2011 metus nepagrįstai sumokėjo šią nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę dalį: UAB „Vaivorykštė“ – 2 722,76 Eur, UAB „Tikroji vaivorykštė“ – 1 458,36 Eur, UAB „Masada“ – 592,34 Eur. Nustačius, kad nekilnojamojo turto mokesčio ir nuomos mokesčio už valstybinę žemę sumažinimas pareiškėjams turėjo būti taikomas visus kalendorinius metus, pareiškėjų skundas tenkinamas visiškai.

40. Dėl pareiškėjų prašymo atlyginti bylinėjimosi išlaidas teisėjų kolegija pažymi, kad, pagal ABTĮ 44 straipsnio 1 dalį, proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. Bylinėjimosi išlaidų atlyginimas atlieka kelias pagrindines funkcijas: pirma, padeda užtikrinti šalių teisę į teisminę gynybą, veiksmingą ir kokybišką procesą, nes priešingu atveju proceso šalys, žinodamos, kad net ir laimėjusios bylą negalės gauti patirtų išlaidų atlyginimo, vengtų administracinį procesą pasirinkti kaip vieną iš ginčo sprendimo formų, taip pat samdytis profesionalius atstovus ir pan.; antra, atlieka svarbų prevencinį vaidmenį, nes žinojimas, kad pralaimėjimo atveju šalis turės sumokėti ne tik savo, bet ir bylą laimėjusios šalies išlaidas, apsaugo nuo nepagrįstų skundų ar atsiliepimų į skundus pareiškimo ir pan.; trečia, padeda reguliuoti šalių procesinį elgesį, nes rizika apmokėti kitos šalies išlaidas advokatų pagalbai atgraso nuo nepagrįsto ir ilgo bylinėjimosi; ketvirta, kompensuoja dėl kaltos proceso šalies patirtas išlaidas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. rugsėjo 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS143-375/2008, 2012 m. rugpjūčio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS444-529/2012, 2016 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-624-438/2016). ABTĮ 40 straipsnio 1 dalies nuostata „kurios naudai priimtas sprendimas“ reiškia, kad bylinėjimosi išlaidos priteisiamos tai šaliai, kuri laimi bylą, t. y. kurios atžvilgiu priimtas teismo baigiamasis aktas yra palankus (patenkinti materialiniai reikalavimai). Be to, toks laimėjimas siejamas su kitos šalies veiksmų (neveikimo) neteisėtumo pripažinimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugpjūčio 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS822-485/2010, 2016 m. spalio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-653-822/2016).

41. Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, sprendžiant klausimą dėl konkretaus bylinėjimosi išlaidų atlyginimo dydžio, ABTĮ 43-45 straipsnių nuostatų prasme priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS146-460/2009, 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012, 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016). Atstovavimo išlaidų atlyginimo klausimas sprendžiamas Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka. Remiantis Civilinio proceso kodekso 98 straipsnio 2 dalies nuostatomis, šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, negu yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio (toliau – ir Rekomendacijos) (2015 m. kovo 19 d. įsakymo Nr. 1R-77 redakcija).

42. Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių). Be to, pagal Rekomendacijų 2 punktą, nustatydamas priteistino užmokesčio už suteiktas teisines paslaugas dydį, teismas atsižvelgia į šiuos kriterijus: bylos sudėtingumą; teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą; ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje; būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta; ginčo sumos dydį; teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį; sprendžiamų teisinių klausimų naujumą; šalių elgesį proceso metu; advokato darbo laiko sąnaudas; kitas svarbias aplinkybes.

43. Pareiškėjai 2016 m. rugsėjo 13 d. prašyme dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (VIII t., b. l. 16-17) nurodė, kad už apeliacinio skundo dėl Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimo parengimą UAB „Vaivorykštė“ sumokėjo 605 Eur. Šio pareiškėjo realiai patirtas išlaidas patvirtina 2016 m. birželio 17 d. PVM sąskaita faktūra (VIII t., b. l. 18) ir banko sąskaitoje atliktos operacijos išrašas (VIII t., b. l. 19), taip pat pateikta 2008 m. lapkričio 3 d. teisinių paslaugų sutartis (VIII t., b. l. 20-21). Kadangi teisinės paslaugos (apeliacinio skundo parengimas) pareiškėjams buvo suteiktos 2016 m. II ketvirtį, UAB „Vaivorykštė“ priteistinų atstovavimo išlaidų maksimalūs dydžiai apskaičiuotini pagal 2015 m. IV ketvirtį buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais, pareiškėjui už apeliacinio skundo parengimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis – 1 892,25 Eur (756,9 Eur x 2,5). Prašomų priteisti išlaidų už apeliacinio skundo parengimą dydis – 605 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo UAB „Vaivorykštė“ priteisti mažesnį nei maksimalus bylinėjimosi išlaidų dydį.

44. Pareiškėjai 2017 m. spalio 6 d. pareiškime dėl papildomų įrodymų pateikimo (VIII t., b. l. 46-50) prašė UAB „Vaivorykštė“ priteisti 71,69 Eur archyvavimo ir 59,77 Eur kopijavimo išlaidų, o UAB „Tikroji vaivorykštė“ – 75,32 Eur archyvavimo ir 61,47 Eur kopijavimo išlaidų. Pareiškėjai pateikė 2011 m. spalio 2 d. PVM sąskaitas faktūras ir kasos pajamų orderius (XI t., b. l. 31-34), patvirtinančius, kad pareiškėjai UAB „Vaivorykštė“ ir UAB „Tikroji vaivorykštė“ pareiškėjui UAB „Masada“ už minėtas paslaugas sumokėjo minėtas sumas. Taigi, buvo teisinis pagrindas pareiškėjas priteisti šių išlaidų atlyginimą.

45. Pareiškėjai 2015 m. gegužės 4 d. pareiškimu (V t., b. l. 35) prašė UAB „Vaivorykštė“ priteisti 544,50 Eur išlaidų už atsiliepimo į apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. sausio 9 d. sprendimo parengimą. Kartu su pareiškimu pateikta 2015 m. vasario 17 d. PVM sąskaita faktūra ir 2015 m. vasario 20 d. banko sąskaitoje atliktos operacijos išrašas (V t., b. l. 36-37), patvirtinantys, kad UAB „Vaivorykštė“ realiai patyrė bylinėjimosi išlaidas. Kadangi teisinės paslaugos (atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimas) pareiškėjams buvo suteiktos 2015 m. I ketvirtį, UAB „Vaivorykštė“ priteistinų atstovavimo išlaidų maksimalūs dydžiai apskaičiuotini pagal 2014 m. III ketvirtį buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir Rekomendacijų 8 punkte nurodytais koeficientais, pareiškėjui už apeliacinio skundo parengimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis – 905,71 Eur (696,70 Eur x 1,3). Prašomų priteisti išlaidų už apeliacinio skundo parengimą dydis – 544,50 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo UAB „Vaivorykštė“ priteisti mažesnį nei maksimalus bylinėjimosi išlaidų dydį.

46. Pareiškėjai kartu su 2013 m. lapkričio 13 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (IV t., b. l. 164-166) pateikė 2013 m. spalio 31 d. PVM sąskaitą faktūrą ir mokėjimo nurodymą (IV t., b. l. 167-168), iš kurių matyti, kad UAB „Vaivorykštė“ už apeliacinio skundo dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2013 m. spalio 8 d. sprendimo parengimą sumokėjo 1 815 Lt (525,66 Eur). Kadangi teisinės paslaugos (apeliacinio skundo parengimas) pareiškėjams buvo suteiktos 2013 m. IV ketvirtį, UAB „Vaivorykštė“ priteistinų atstovavimo išlaidų maksimalūs dydžiai apskaičiuotini pagal 2013 m. II ketvirtį buvusius vidutinius mėnesinius bruto darbo užmokesčius šalies ūkyje (be individualių įmonių). Remiantis Lietuvos statistikos departamento duomenimis ir Rekomendacijų (2004 m. balandžio 2 d. įsakymo Nr. 1R-85 redakcija) 8 punkte nurodytais koeficientais, pareiškėjui už apeliacinio skundo parengimą priteistinų išlaidų maksimalus dydis – 1 957,53 Eur (652,51 Eur x 3). Prašomų priteisti išlaidų už apeliacinio skundo parengimą dydis – 525,66 Eur – neviršija šio maksimalaus dydžio. Teisėjų kolegija, įvertinusi pareiškėjų prašymą atlyginti bylinėjimosi išlaidas pagal Rekomendacijų 2 punkte įtvirtintus kriterijus, nenustatė pagrindo UAB „Vaivorykštė“ priteisti mažesnį nei maksimalus bylinėjimosi išlaidų dydį.

47. Pareiškėjai prašymuose dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (2013 m. kovo 18 d., III t., b. l. 161-163; 2013 m. rugsėjo 18 d., IV t., b. l. 116-118 ir kt.) nurodė visi patyrę po 968 Lt (280,35 Eur) išlaidų už apeliacinio skundo dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo parengimą, o dokumentai, patvirtinantys patirtas išlaidas, buvo pateikti kartu su 2013 m. sausio 3 d. prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo. Pastebėtina, kad nei tarp bylos dokumentų, nei teismų informacinėje sistemoje „Liteko“ nėra jokių duomenų apie iš pareiškėjų 2013 m. sausio 3 d. ar panašiu metu gautus prašymus priteisti bylinėjimosi išlaidas, taip pat nėra minėtų sumų sumokėjimą patvirtinančių dokumentų. Byloje yra pareiškėjų 2013 m. sausio 17 d. prašymas dėl žyminio mokesčio grąžinimo (III t., b. l. 114-115), bet jame apie išlaidas advokato paslaugoms nėra užsimenama. Nei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. sausio 11 d. nutartyje (III t., b. l. 107-112), nei Šiaulių apygardos teismo 2013 m. vasario 4 d. papildomoje nutartyje (III t., b. l. 126-127), kuriose vertintas pareiškėjų reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas, prašymas atlyginti išlaidas advokato paslaugoms nėra paminėtas. Nesant duomenų, patvirtinančių, jog pareiškėjai realiai patyrė išlaidų už apeliacinio skundo dėl Šiaulių miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 23 d. sprendimo parengimą, pareiškėjų prašymas atlyginti šias išlaidas atmetamas.

48. Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą sprendimą, kuris yra naikinamas o pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas. Taip pat tenkinamas pareiškėjų prašymas priteisti bylinėjimosi išlaidas, patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme: UAB „Vaivorykštė“ – 1 806,62 Eur (605 Eur + 71,69 Eur + 59,77 Eur + 544,50 Eur + 525,66 Eur), UAB „Tikroji vaivorykštė“ – 136,79 Eur (75,32 Eur + 61,47 Eur).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija

n u s p r e n d ž i a:

Pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių „Vaivorykštė“, „Tikroji vaivorykštė“ ir „Masada“ apeliacinį skundą tenkinti.

Panevėžio apygardos administracinio teismo 2016 m. gegužės 16 d. sprendimą panaikinti, išskyrus sprendimo dalį dėl žyminio mokesčio grąžinimo pareiškėjams.

Pareiškėjų uždarųjų akcinių bendrovių „Vaivorykštė“, „Tikroji vaivorykštė“ ir „Masada“ skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, uždarajai akcinei bendrovei „Vaivorykštė“ – 2 722,76 Eur (du tūkstančius septynis šimtus dvidešimt du eurus ir septyniasdešimt šešis centus), uždarajai akcinei bendrovei „Tikroji vaivorykštė“ – 1 458,36 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus ir trisdešimt šešis centus), uždarajai akcinei bendrovei „Masada“ – 592,34 Eur (penkis šimtus devyniasdešimt du eurus ir trisdešimt keturis centus) turtinei žalai atlyginti, taip pat kiekvienam pareiškėjui – po 5 proc. palūkanų už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Vaivorykštė“ iš atsakovo Šiaulių miesto savivaldybės, atstovaujamos Šiaulių miesto savivaldybės administracijos, priteisti 1 806,62 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus šešis eurus ir šešiasdešimt du centus) bylinėjimosi išlaidoms, patirtoms bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, atlyginti; pareiškėjui uždarajai akcinei bendrovei „Tikroji vaivorykštė“ – 136,79 Eur (vieną šimtą trisdešimt šešis eurus ir septyniasdešimt devynis centus).

Prašymo dalį dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, priteisimo perduoti nagrinėti pagal kompetenciją pirmosios instancijos teismui.

Sprendimas neskundžiamas.

Teisėjai Laimutis Alechnavičius

Artūras Drigotas

Dalia Višinskienė