2018-01-04 Nr. AB-374-3-63-3-01392-2017-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. AS-9-575/2018

Teisminio proceso Nr. 3-63-3-01392-2017-0

Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2018 m. sausio 4 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto, Gintaro Kryževičiaus (kolegijos pirmininkas) ir Ričardo Piličiausko (pranešėjas),

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo S. S. atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo S. S. skundą Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybai prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I. 1. Pareiškėjas S. S. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į Klaipėdos apygardos administracinį teismą su skundu (b. l. 1–2), prašydamas panaikinti Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) 2017 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (6.5)1-2928 ir įpareigoti VSDFV grąžinti jam 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

2. Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartimi (b. l. 30–31) pareiškėjui buvo nustatytas terminas iki 2017 m. lapkričio 20 d. skundo trūkumams pašalinti. Teismas vertino, kad nors pareiškėjas prašo panaikinti VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (6.5)1-2928, tiesiogines teisines pasekmes jam sukeliančiu administraciniu sprendimu yra VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (10.126)R3-55404. Atsižvelgęs į tai, teismas pasiūlė pareiškėjui patikslinti skundą: nurodyti proceso šalis, tinkamai suformuluoti skundo reikalavimą bei pateikti įrodymus, kada skundu ginčijamas administracinis aktas jam buvo įteiktas.

3. 2017 m. lapkričio 17 d. Klaipėdos apygardos administraciniame teisme gautas pareiškėjo patikslintas skundas, kuriame pareiškėjas, be kita ko, prašė atnaujinti VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (10.126)R3-55404 apskundimo terminą.

II. 4. Klaipėdos apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi (b. l. 35–36) netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą bei nutarė, nutarčiai įsiteisėjus, skundą su priedais grąžinti pareiškėjui.

5. Visų pirma, teismas nurodė, kad nors patikslintame skunde skundo reikalavimas nesuformuluotas, iš jo turinio matyti, jog pareiškėjo iš esmės netenkina sprendimas atsisakyti tenkinti jo prašymą grąžinti 2010–2013 metais negautą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį. Tuo tarpu Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 3 d. nutartyje jau buvo nurodyta, kad ginčo atveju teisines pasekmes pareiškėjui sukeliančiu administraciniu aktu yra VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (10.126)R3-55404, o išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimas dėl VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (10.126)R3-55404 priimtas 2017 m. sausio 30 d. Taigi, įvertinęs tai, jog su skundu į teismą pareiškėjas kreipėsi 2017 m. birželio 19 d., teismas pažymėjo, kad šiuo atveju akivaizdu, jog terminas skundui paduoti yra praleistas. Šiame kontekste teismas pabrėžė, kad nors pareiškėjas prašo atnaujinti praleistą terminą VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštui Nr. (10.126)R3-55404 ginčyti, jis iš esmės nenurodė, kokios priežastys lėmė šio termino praleidimą. Todėl teismas sprendė, kad šiuo atveju termino skundui paduoti praleidimo priežastys nėra susijusios su išskirtinėmis, objektyviomis, nuo pareiškėjo valios nepriklausiusiomis aplinkybėmis, sutrukdžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą, ir padarė išvadą, jog skundo padavimo terminui atnaujinti pagrindo nėra. Kadangi skundo padavimo terminas praleistas, o pareiškėjo prašymas jį atnaujinti netenkintas, teismas nurodė, kad skundą atsisakytina priimti.

III. 6. Pareiškėjas S. S., nesutikdamas su Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartimi, pateikė atskirąjį skundą (b. l. 38–39), prašydamas: 1) Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui perimti bylą savo žinion; 2) panaikinti VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (6.5)1-2928 ir įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjui 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį; 3) jeigu būtina, atnaujinti VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimo Nr. (6.5)I-576 apskundimo terminą ir panaikinti šį sprendimą bei įpareigoti VSDFV išmokėti pareiškėjui 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį.

7. Pareiškėjas nurodo, kad šiuo atveju teisines pasekmes jam sukeliančiu administraciniu aktu yra VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštas Nr. (10.126)R3-55404, kurį jis apskundė VSDFV, tačiau pastaroji 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-576 jo skundą atmetė, o šio sprendimo pareiškėjas nustatytu terminu neapskundė, kadangi tuo metu dar nežinojo naujų faktinių duomenų, dėl kurių būtų galėjęs apskųsti šį sprendimą. Kita vertus, pareiškėjas pabrėžia, kad 2017 m. balandžio 4 d., paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir faktams, jis pakartotinai kreipėsi į VSDFV su tuo pačiu prašymu, tačiau 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (6.5)1-2928 jis vėl buvo atmestas, o šio rašto apskundimo terminas nėra pasibaigęs.

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV. 8. Nagrinėjamo atskirojo skundo dalykas – Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutarties, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą ir atsisakė priimti pareiškėjo skundą, teisėtumas ir pagrįstumas.

9. Visų pirma, pažymėtina, jog Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnyje, Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 5 straipsnio 1 dalyje yra numatyta kiekvieno suinteresuoto subjekto teisė įstatymų nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Tačiau Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktikoje ne kartą buvo akcentuota, jog minėtose nuostatose įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti. Nurodyta asmens procesinė teisė kreiptis į teismą priklauso nuo procesinio pobūdžio aplinkybių – nuo teisės kreiptis į teismą buvimo prielaidų (žr., pvz., LVAT 2015 m. balandžio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-185-822/2015 ir kt.). Šiuo aspektu pabrėžtina, kad pagal ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktą administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.

10. Šiame kontekste akcentuotina, kad iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas, nesutikdamas su VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. raštu Nr. (10.126)R3-55404, išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka kreipėsi su skundu į VSDFV, kuri 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-576 pareiškėjo skundo netenkino. Remiantis ABTĮ 28 straipsnio 1 dalimi, administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimą, priimtą išnagrinėjus administracinį ginčą ne teismo tvarka, administraciniam teismui gali skųsti ginčo šalis, nesutinkanti su administracinių ginčų komisijos ar kitos išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijos sprendimu; tokiu atveju į administracinį teismą galima kreiptis per vieną mėnesį nuo sprendimo gavimo dienos, jeigu įstatymai nenustato kitaip. Tuo tarpu nagrinėjamu atveju pareiškėjas su skundu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies į teismą pirmą kartą kreipėsi tik 2017 m. birželio 15 d. (b. l. 17). Taigi, akivaizdu, kad pareiškėjas praleido terminą skundui dėl nurodytų aktų paduoti, šios aplinkybės iš esmės neneigia ir pats pareiškėjas.

11. Šiuo aspektu akcentuotina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje svarbiomis termino praleidimo priežastimis laikytinos tik objektyvios, nuo asmens valios nepriklausiusios aplinkybės, sutrukdžiusios laiku kreiptis į teismą dėl pažeistos teisės gynimo (žr., pvz., LVAT 2012 m. balandžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. TA492-6/2012 ir kt.). Kadangi įstatymų leidėjas, nustatydamas terminus procesiniams veiksmams atlikti, siekia užtikrinti teisinių santykių stabilumą, praleistas terminas gali būti atnaujinamas tik išimtiniais atvejais, jeigu jo praleidimo priežastys tikrai buvo svarbios, ekstraordinarios (žr., pvz., LVAT 2006 m. birželio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS6-219/2006 ir kt.).

Todėl, kai asmuo praleidžia įstatymu nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės, t. y. teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą (žr., pvz., LVAT 2012 m. kovo 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS858-187/2012 ir kt.). Teisėjų kolegija, įvertinusi visumą byloje nustatytų aplinkybių, atsižvelgusi į pareiškėjo išdėstytus argumentus dėl skundo padavimo termino praleidimo, nenustatė aplinkybių, sudarančių pagrindą atnaujinti skundo dėl minėtų aktų padavimo terminą.

Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju pareiškėjas terminą skundui dėl minėtų aktų paduoti praleido būtent dėl savo neveiklumo, t. y. nesiimdamas aktyvių veiksmų ir delsdamas juos apskųsti teisės aktų nustatyta tvarka. Pažymėtina, kad toks pareiškėjo elgesys vertintinas kaip nerūpestingumas bei nepateisinama priežastis atnaujinti praleistą skundo padavimo terminą. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad naujai paaiškėjusios aplinkybės teismų praktikoje nelaikytinos svarbia priežastimi atnaujinti praleistą terminą (žr., pvz., LVAT 2010 m. spalio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. N575-7278/2010).

Juolab kad, kaip atskirajame skunde paaiškina pats pareiškėjas, dėl naujai paaiškėjusių aplinkybių jis būtų galėjęs apskųsti VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimą Nr. (6.5)I-576, t. y. šios aplinkybės tik būtų lėmusios pareiškėjo apsisprendimą skųsti minėtą sprendimą, bet objektyviai neribojo jo galimybių apskritai kreiptis į teismą. Todėl šiuo atveju spręstina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą minėtoje dalyje ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.

12. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys į tai, kad iš pareiškėjo skundo ir patikslinto skundo turinio bei bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamu atveju pareiškėjas, be kita ko, nesutinka su VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. raštu Nr. (6.5)1-2928, kuriuo atsisakyta nagrinėti jo 2017 m. balandžio 4 d. pakartotinį prašymą grąžinti 2010–2013 metais neišmokėtą pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalį, kadangi toks pat prašymas jau buvo išnagrinėtas, o naujos aplinkybės nenurodytos. Tačiau, pareiškėjo manymu, jis į VSDFV su 2017 m. balandžio 4 d. prašymu kreipėsi būtent paaiškėjus naujoms aplinkybėms ir faktams, todėl pareiškėjas teigia, jog šį jo prašymą nagrinėti buvo atsisakyta nepagrįstai. Pabrėžtina, kad pirminiame Klaipėdos apygardos administraciniam teismui pateiktame skunde pareiškėjas, be kita ko, buvo suformulavęs būtent reikalavimą panaikinti VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (6.5)1-2928. Tuo tarpu ABTĮ 12 straipsnis numato, kad teismas turi išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir padėti šiems asmenims įgyvendinti jų procesines teises. Šiame kontekste kartu akcentuotina, kad bylos duomenys patvirtina, jog minėtą VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. raštą Nr. (6.5)1-2928 pareiškėjas paštu gavo 2017 m. gegužės 16 d. (b. l. 16), o pirmą kartą su skundu dėl neišmokėtos pareigūnų ir karių valstybinės pensijos dalies priteisimo į teismą kreipėsi 2017 m. birželio 15 d. (b. l. 17). Tačiau Klaipėdos apygardos administracinis teismas, nenustatęs pagrindo atnaujinti skundo padavimo terminą dėl VSDFV Utenos skyriaus 2016 m. gruodžio 22 d. rašto Nr. (10.126)R3-55404, dėl kurio pareiškėjo skundas išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka buvo išnagrinėtas VSDFV 2017 m. sausio 30 d. sprendimu Nr. (6.5)I-576, pareiškėjo skundo dalyje dėl VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. rašto Nr. (6.5)1-2928 priėmimo klausimo iš esmės net nesvarstė, todėl šioje dalyje skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis negali būti laikoma teisėta ir pagrįsta.

13. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis dalyje, kurioje teismas nesprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimo dalyje dėl reikalavimų, kildinamų iš VSDFV 2017 m. gegužės 10 d. rašto Nr. (6.5)1-2928, naikintina ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimas šioje dalyje perduodamas tam pačiam pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 4 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo S. S. atskirąjį skundą tenkinti iš dalies.

Klaipėdos apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 21 d. nutartį dalyje, kurioje teismas nesprendė pareiškėjo skundo priėmimo klausimo dalyje dėl reikalavimų, kildinamų iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos 2017 m. gegužės 10 d. rašto Nr. (6.5)1-2928, panaikinti ir pareiškėjo skundo priėmimo klausimą šioje dalyje perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Gintaras Kryževičius

Ričardas Piličiauskas