2019-10-16 Nr. AB-19650-3-61-3-01719-2017-1 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. eA-836-492/2019

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-01719-2017-1

Procesinio sprendimo kategorija 22.3

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. spalio 16 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dainiaus Raižio ir Virginijos Volskienės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Diagnostikos poliklinika“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Diagnostikos poliklinika“ skundą atsakovams Vilniaus miesto savivaldybei ir Vilniaus miesto savivaldybės administracijai dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Diagnostikos poliklinika“ (toliau – ir pareiškėjas) 2017 m. gegužės 22 d. kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija) 2017 m. balandžio 20 d. raštą Nr. A51-24949/17(2.14.1.17-TR2) „Dėl nuostolių atlyginimo“ (toliau – ir Raštas); 2) priteisti pareiškėjui iš Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė) 550 000 Eur turtinės žalos; 3) priteisti pareiškėjui iš Savivaldybės 6 proc. metinių palūkanų nuo priteistos sumos už laikotarpį nuo 2012 m. gegužės 19 d. iki 2017 m. gegužės 19 d., viso – 165 090,41 Eur; 4) priteisti pareiškėjui iš Savivaldybės 6 proc. metinių procesinių palūkanų nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo; 5) priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Pareiškėjas paaiškino, kad nacionalizavimo aktu Nr. 465 1940 m. gruodžio 16 d. buvo nacionalizuoti pastatai, tarp jų – ir 323,45 kv. m. ploto patalpos (toliau – ir ginčo patalpos), esančios (duomenys neskelbtini) (dabartinis adresas – (duomenys neskelbtini)). Šie pastatai priklausė Tėvų jėzuitų vienuolynui, kurio teisių perėmėja yra Lietuvos jėzuitų provincija. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 125 buvo įsteigta valstybės įmonė (toliau – ir VĮ) „Diagnostikos poliklinika“. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkiu Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ patvirtinti valstybės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ įstatai bei nurodyta jai perduoti iki tol Savivaldybės valdytą patikėjimo teise buvusį valstybinį turtą – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį įeina ginčo patalpos.

Priėmimo-perdavimo aktu 1992 m. sausio 2 d. ginčo patalpos perduotos į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkiu Nr. 463V „Dėl valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į uždarąsias akcines bendroves“ VĮ „Diagnostikos poliklinika“ reorganizuota į uždarąją akcinę bendrovę. Nekilnojamojo turto registre 1995 m. lapkričio 29 d. įregistruotos pareiškėjo nuosavybės teisės į ginčo patalpas. Savivaldybė 2002 m. gegužės 16 d. raštu Lietuvos jėzuitų provinciją informavo, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas nebus atkurtos, nes visas pastatas yra perstatytas, jo plotas padidėjo daugiau nei 50 proc., todėl pagal 1995 m. kovo 21 d.

Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą, natūra negali būti grąžintos. Lietuvos jėzuitų provincija 2002 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad jai natūra būtų grąžintos ginčo patalpos. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį patenkino visiškai ir, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančia 1991 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ dalį dėl ginčo patalpų perdavimo į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą ir panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją pareiškėjo vardu, išreikalauti ginčo patalpas iš svetimo neteisėto pareiškėjo valdymo ir grąžinti ginčo patalpas Savivaldybei, įpareigojant ją atkurti Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teises į ginčo patalpas.

Ši Vilniaus apygardos teismo sprendimo dalis buvo palikta galioti Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-281/2004 ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004. Pareiškėjas pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendime yra konstatuota, kad pareiškėjas įgyja teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš teismo sprendimu pripažintus negaliojančiais aktus priėmusios ir laiku neišsprendusios nuosavybės teisių atkūrimo Jėzuitų provincijai klausimo institucijos.

3. Pareiškėjas paaiškino, kad perdavimo-priėmimo aktu pagal 2005 m. kovo 8 d. Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-696 ginčo patalpos buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybėn. Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-71/2006 atnaujino procesą minėtoje byloje, tačiau, pakartotinai išnagrinėjus bylą, Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2051-262/2015 paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą (tą dalį, kuri nebuvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gegužės 1 d. nutartimi) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. sausio 12 d. nutartimi pareiškėjo akcininkų pateiktą kasacinį skundą priimti atsisakė.

4. Pareiškėjas paaiškino, kad jis 2017 m. kovo 28 d. kreipėsi į Savivaldybę, prašydamas atlyginti patirtą žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes ginčo patalpas) patalpas pareiškėjo nuosavybėn, tačiau Savivaldybė ginčijamu Raštu nepagrįstai atsisakė tenkinti jo skundą. Pareiškėjo nuomone, ginčijamas sprendimas yra visiškai nemotyvuotas, nepagrįstas jokiais objektyviais duomenimis ir teisės aktų normomis, neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nustatytų individualiam administraciniam aktui keliamų reikalavimų, todėl naikintinas. Pareiškėjas nurodė, kad egzistuoja visos Savivaldybės civilinės atsakomybės sąlygos turtinei žalai atlyginti. Pareiškėjas, grįsdamas reikalavimą dėl žalos atlyginimo, be kita ko, rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo suformuota praktika, Lietuvos Konstitucinio Teismo nutarimais ir teisinės valstybės principu. Pareiškėjo teigimu, ginčo patalpų kaina nekilnojamojo turto rinkoje 2004 m. gruodžio 1 d. galėjo būti apie 550 000 Eur, todėl būtent tokio dydžio yra prašoma atlyginti žala.

5. Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.

6. Atsakovas nurodė iš esmės analogiškas faktines aplinkybes ir paaiškino, kad pareiškėja praleido ieškinio senaties terminą prašyti atlyginti turtinę žalą, todėl jos skundas turi būti atmetamas. Atsakovas pažymėjo, kad tiek pareiškėjas, tiek Savivaldybė dalyvavo teisminiuose ginčuose su Lietuvos jėzuitų provincija, kurie buvo išspręsti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 patenkinus Lietuvos jėzuitų provincijos reikalavimus panaikinti Savivaldybės potvarkį dėl ginčo patalpų perdavimo pareiškėjui ir nusprendus ginčo patalpas grąžinti Savivaldybei. Būtent remdamasi minėtu Vilniaus apygardos teismo sprendimu Savivaldybės Taryba 2005 m. vasario 23 d. sprendimu Nr. 1-696 atkūrė Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teises į ginčo patalpas, kurios šiam subjektui buvo perduotos 2005 m. kovo 8 d. priėmimo-perdavimo aktu. Pareiškėjo nurodoma turtinė žala kilo įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimui, t. y. 2004 m. liepos 26 d. Tai, kad pareiškėjas žinojo apie šį sprendimą ir jo įvykdymą, ginčo byloje nėra. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.129–1.130 straipsnius prašymo atnaujinti bylos nagrinėjimą padavimas ar bylos nagrinėjimo atnaujinimas nelemia ieškinio senaties termino eigos nutraukimo ar sustabdymo, juolab, kad paties pareiškėjo prašymas atnaujinti civilinę bylą Nr. 244-323/2004 buvo atmestas, o proceso atnaujinimas pagal kitų asmenų prašymą buvo patenkintas Savivaldybei jau įvykdžius Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą. Atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą, iki tol priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai yra galiojantys bei vykdytini ir tik teismui, nagrinėjančiam bylą atnaujinus procesą, priėmus sprendimą (nutartį) pakeisti ar priimti naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios.

7. Atsakovas nurodė, kad nuo 2004 m. liepos 26 d. prasidėjo ieškinio senaties eiga reikalavimams dėl turtinės žalos, susijusios su ginčo patalpų nuosavybės teisės netekimu, pareiškimui. Atsakovas atkreipė dėmesį, kad pats pareiškėjas skunde nurodė, kad būtent Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendime nurodyta galimybė pareiškėjui reikalauti turtinės žalos atlyginimo, tačiau pareiškėjas skunde nenurodė nė vienos objektyvios aplinkybės, dėl kurios jis nesugebėjo realizuoti teisės į teisminę gynybą per įstatymo numatytą trejų metų terminą. Pareiškėjas, kuriam taikomi aukštesni atidumo ir rūpestingumo standartai, turėjo visas galimybes kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo, tačiau to nepadarė, juolab, kad pareiškėją tiek 2004–2015 m. vykusių teisminių ginčų metu, tiek teikiant skundą nagrinėjamoje byloje atstovavo ir atstovauja profesionalūs teisininkai.

8. Atsakovas paaiškino, jog Raštas negali būti laikomas individualiu teisės aktu pagal VAĮ, kadangi ginčijamas raštas nenustatė, nepakeitė ir nepanaikino jokių pareiškėjo teisių ar pareigų. Iš pareiškėjo skunde išdėstytų aplinkybių yra visiškai neaišku, kokias jo teises ar interesus galėjo pažeisti skundžiamas Raštas. Jokie teisės aktai nenustato privalomos ikiteisminės ginčų nagrinėjimo tvarkos, siekiant turtinės žalos atlyginimo pagal CK 6.271 straipsnį, todėl ginčijamas Raštas nebuvo nei prielaida inicijuoti nagrinėjamą bylą, nei kliūtis tai padaryti. Pats pareiškėjas prisidėjo prie patirtos žalos atsiradimo, todėl prašoma priteisti žala ir jos dydis nebuvo nulemtas išimtinai Savivaldybės neteisėtais veiksmais, nes Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartyje Nr. 2A-281/2004 nustatyta, kad Savivaldybė dar 1993 m. ragino pareiškėją perleisti ginčo patalpas Lietuvos jėzuitų provincijai, tačiau tai nebuvo padaryta, o 1995 m. pareiškėja ginčo patalpas įregistravo savo nuosavybės teise.

9. Atsakovas nesutiko su pareiškėjo prašomomis priteisti palūkanomis, nes Savivaldybė nėra nei verslininkė, nei privatus juridinis asmuo, todėl toks pareiškėjo prašymas negali būti tenkinamas. Pareiškėjo reikalavimai priteisti materialiąsias ir procesines palūkanas (taip pat reikalavimas atlyginti bylinėjimosi išlaidas) yra išvestiniai, kylantys iš pagrindinių reikalavimų panaikinti Raštą ir priteisti 550 000 Eur dydžio žalos atlyginimą. Netenkinus pagrindinių reikalavimų dėl Rašto panaikinimo ir žalos atlyginimo, atmestini ir išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų priteisimo (bei bylinėjimosi išlaidų atlyginimo). Be to, pareiškėjas praleido 5 metų terminą ieškinio palūkanoms priteisti.

10. Pareiškėjas pateikė papildomus paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nurodytas 3 metų ieškinio senaties terminas prasidėjo tik 2015 m. spalio 7 d., t. y. sekančią dieną po to, kai civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 Lietuvos apeliacinis teismas priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą civilinėje byloje Nr. 2-2051-262/2015 priimtą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, kuria buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 teisėtumas. Nėra teisinio pagrindo teigti, kad pareiškėjas apie savo pažeistas teises sužinojo įsiteisėjus Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimui civilinėje byloje Nr. 244-323/2004, kadangi ši civilinė byla buvo atnaujinta ir baigta nagrinėti tik 2015 m. spalio 6 d. Trejų metų ieškinio senaties terminas, prasidėjęs 2015 m. spalio 7 d., baigiasi tik 2018 m. spalio 7 d., todėl pareiškėjo skundo pateikimo dieną jis nebuvo praleistas. Pareiškėjas iki 2017 m. kovo 28 d. nesikreipė į Savivaldybę, prašydamas jam padarytos žalos atlyginimo. Iki pat atnaujintos bylos išnagrinėjimo momento pareiškėjui nebuvo ir negalėjo būti žinoma apie jo pažeistas teises.

11. Papildomuose paaiškinimuose pareiškėjas nurodė, kad dėl atsakovų argumentų, jog Raštas negali būti laikomas administraciniu aktu Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) ir VAĮ prasme, paaiškino, kad Savivaldybės administracijos direktoriaus 2014 m. kovo 20 d. įsakymu Nr. 40-79 patvirtinto Savivaldybės veiklos dokumentų valdymo ir interesantų aptarnavimo reglamento 43 punkte nustatyta apskundimo tvarka yra nurodyta skundžiamame rašte. Administracija, ginčijamame Rašte nurodydama šio rašto apskundimo tvarką, pati pripažino, kad priėmė individualų administracinį aktą. Dėl tariamo nesąžiningumo pareiškėjas paaiškino, kad turto perdavimo VĮ „Diagnostikos poliklinika“ metu, t. y. 1991 m. pabaigoje – 1992 m. pradžioje, VĮ „Diagnostikos poliklinika“ nežinojo ir negalėjo žinoti apie galimas Lietuvos jėzuitų provincijos pretenzijas į perduodamas ginčo patalpas ir juo labiau apie tai, kad Vilniaus miesto valdyba neturėjo teisės perduoti turto į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą. Teismų konstatuotas pareiškėjo nesąžiningumas neturėjo ir negalėjo turėti jokios įtakos patirtos žalos dydžiui, nes ginčo patalpos į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą buvo perduotos dar iki 1993 metų.

12. Atsakovas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad pareiškėjas papildomuose paaiškinimuose nepateikė jokių teisiškai pagrįstų argumentų, galinčių paneigti Savivaldybės atsiliepime į skundą nurodytas aplinkybes. Būtent Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo įsiteisėjimo data yra laikytina tuo momentu, kada pareiškėjas sužinojo ir/ar turėjo sužinoti apie savo galimą teisių į ginčo patalpas pažeidimą ir tam visiškai jokios reikšmės neturi aplinkybė, kad vėliau šios bylos procesas buvo atnaujintas, nes: 1) pareiškėjui ir kitiems asmenims pateikus prašymus dėl bylos proceso atnaujinimo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimas jau buvo įvykdytas; 2) net ir atnaujinus civilinės bylos nagrinėjimą iki tol priimti ir įsiteisėję teismų sprendimai yra galiojantys bei vykdytini ir tik teismui, nagrinėjančiam bylą atnaujinus procesą, priėmus sprendimą (nutartį) pakeisti ar priimti naują sprendimą (nutartį), ankstesni teismų sprendimai (nutartys) netenka teisinės galios. Tai reiškia, kad pareiškėjas neturėjo absoliučiai jokio objektyvaus teisinio pagrindo laukti, kol byla bus išnagrinėta pakartotinai, kadangi įsiteisėjęs Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimas pareiškėjui tam tikras pasekmes (tariamą turtinę žalą) sukėlė nuo jo įsiteisėjimo momento; 3) Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimas tiek atnaujinus bylos nagrinėjimą, tiek bylą išnagrinėjus pakartotinai, tiek dabar buvo ir yra galiojantis bei turintis res judicata (klausimas išspręstas iš esmės) galią, todėl pareiškėjas, siekdamas šio sprendimo pagrindu tariamai kilusios turtinės žalos atlyginimo, privalėjo savo teises ginti per įstatymo numatytą 3 metų terminą. Skundas nagrinėjamoje byloje buvo paduotas akivaizdžiai praleidus CK 1.125 straipsnio 8 dalyje numatytą terminą, pareiškėjas šio termino atnaujinti neprašo, todėl skundas šioje byloje buvo paduotas nesilaikant įstatymo nustatytos tvarkos. Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, o jo teisinio vertinimo negali lemti formalūs kriterijai (apskundimo tvarkos nurodymas pačiame Rašte).

II. 13. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimu iš dalies tenkino pareiškėjo skundą ir panaikino Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 2017 m. balandžio 20 d. raštą Nr. A51-24949/17(2.14.1.17-TR2) „Dėl nuostolių atlyginimo“ ir įpareigojo ją priimti VAĮ 8 straipsnio nuostatas atitinkantį sprendimą pagal pareiškėjo UAB „Diagnostikos poliklinika“ 2017 m. kovo 29 d. pateiktą prašymą, o likusią skundo dalį atmetė. Teismas taip pat priteisė pareiškėjui UAB „Diagnostikos poliklinika“ iš Vilniaus miesto savivaldybės administracijos 150 Eur (šimtą penkiasdešimt eurų) bylinėjimosi išlaidų.

14. Teismas nurodė, kad remiantis byloje surinktais rašytiniais įrodymais nustatyta, jog 1940 m. gruodžio 16 d. nacionalizavimo aktu Nr. 465 buvo nacionalizuoti pastatai, tarp jų ir ginčo patalpos. Vilniaus miesto tarybos 1991 m. rugsėjo 25 d. sprendimu Nr. 125 įsteigta VĮ „Diagnostikos poliklinika“. Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkiu Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ buvo patvirtinti VĮ „Diagnostikos poliklinika“ įstatai bei nurodyta jai perduoti iki tol Savivaldybės valdyme patikėjimo teise buvusį valstybinį turtą – pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), į kurį įeina ginčo patalpos. Priėmimo-perdavimo aktu 1992 m. sausio 2 d. ginčo patalpos perduotos į VĮ „Diagnostikos poliklinika“ balansą. Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkiu Nr. 463V „Dėl valstybinių akcinių įmonių reorganizavimo į uždarąsias akcines bendroves“ VĮ „Diagnostikos poliklinika“ buvo reorganizuota į UAB. Tokiu būdu valstybinio kapitalo dalies – ginčo patalpų – savininku tapo privatus asmuo – UAB „Diagnostikos poliklinika“. „Diagnostikos poliklinikos“ nuosavybės teisės į ginčo patalpas 1995 m. lapkričio 29 d. buvo įregistruotos Nekilnojamojo turto registre. Savivaldybė 2002 m. gegužės 16 d. raštu informavo Lietuvos jėzuitų provinciją, kad nuosavybės teisės į ginčo patalpas nebus atkurtos, nes visas pastatas yra perstatytas, jo plotas padidėjo daugiau nei 50 proc., todėl pagal 1995 m. kovo 21 d. Lietuvos Respublikos religinių bendrijų teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą atkūrimo tvarkos įstatymą Nr. I-822, natūra negali būti grąžintos.

15. Nustatyta, kad Lietuvos jėzuitų provincija 2002 m. lapkričio 14 d. kreipėsi į teismą, reikalaudama, kad jai natūra būtų grąžintos ginčo patalpos. Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį patenkino visiškai ir, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkio Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ dalį dėl ginčo patalpų perdavimo į valstybės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ balansą ir panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją pareiškėjo vardu, išreikalauti ginčo patalpas iš svetimo neteisėto pareiškėjo valdymo ir grąžinti ginčo patalpas Savivaldybei, įpareigojant jį atkurti Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teises į ginčo patalpas.

Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-281/2004 minėtą Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004 Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutarties rezoliucinę dalį pakeitė ir ją išdėstė taip: „panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį dėl pripažinimo negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 463V dalies dėl VĮ „Diagnostikos poliklinika“ reorganizavimo į UAB „Diagnostikos poliklinika“, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą“.

Perdavimo-priėmimo aktu pagal Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-696 „Dėl nuosavybės teisių į negyvenamąsias patalpas (duomenys neskelbtini), atkūrimo Lietuvos jėzuitų provincijai“ 2005 m. kovo 8 d. ginčo patalpos buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybėn. Pareiškėjo akcininkai V. Š., I. T. ir V. D. 2005 m. vasario 25 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą dėl proceso atnaujinimo civilinėje byloje Nr. 244-323/2004. UAB „Diagnostikos poliklinika“ 2005 m. rugsėjo 25 d. taip pat kreipėsi į Vilniaus apygardos teismą su prašymu atnaujinti procesą minėtoje civilinėje byloje.

Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi atsisakė atnaujinti procesą pagal pareiškėjo, V. Š., I. T. ir V. D. prašymus, tačiau Lietuvos apeliacinis teismas 2006 m. vasario 2 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-71/2006 panaikino Vilniaus apygardos teismo 2005 m. gruodžio 7 d. nutartį ir išsprendė klausimą iš esmės: atnaujino bylos procesą pagal pareiškėjų V. Š., I. T. ir V. D. prašymą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą numatytu pagrindu ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui pakartotinai nagrinėti iš esmės. Teismas pažymėjo, kad šia nutartimi Lietuvos apeliacinis teismas UAB „Diagnostikos poliklinika“ atskirąjį skundą atmetė, konstatuodamas, jog Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą pagal UAB „Diagnostikos poliklinika“ prašymą.

16. Taip pat nustatyta, jog Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2051-262/2015 V. Š., E. K. ir V. D. prašymą dėl teismo sprendimo panaikinimo arba pakeitimo atmetė ir paliko galioti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą (tą dalį, kiek nebuvo pakeista Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartimi) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartį. Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, o Lietuvos Aukščiausias Teismas 2016 m. sausio 12 d. nutartimi V. Š. ir E. K. pateiktą kasacinį skundą atsisakė priimti.

17. Pareiškėjas 2017 m. kovo 29 d. prašymu kreipėsi į Savivaldybę, nurodydamas, kad Savivaldybės neteisėtais veiksmais (paimant privačią pareiškėjo nuosavybę ir nesuteikiant jam kitų lygiaverčių patalpų bei nekompensuojant kitu būdu) pareiškėjui buvo padaryta 550 000 Eur žala, todėl prašė atsakovo atlyginti šią žalą arba suteikti lygiavertes patalpas pareiškėjo nuosavybėn.

18. Teismas nurodė, kad pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. prašyme dėl nuostolių atlyginimo, dėl kurio priimtas ginčijamas Raštas, nurodyta, kad dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų (paimant privačią pareiškėjo nuosavybę ir nesuteikiant jam jokių kitų lygiaverčių patalpų bei nekompensuojant kitu būdu) pareiškėjui buvo padaryta 550 000 Eur turtinė žala. Atsižvelgdamas į tai, pareiškėjas prašė atlyginti jam 550 000 Eur dydžio žalą arba perduoti kitas tinkamas (lygiavertes ginčo patalpoms) patalpas pareiškėjo nuosavybėn. Teismas nurodė, kad toks pareiškėjo kreipimasis laikytinas skundu VAĮ 2 straipsnio 15 dalies prasme, o tai reiškia, kad pareiškėjo skundas buvo pagrindas administracinei procedūrai pradėti ir turėjo būti išnagrinėtas pagal administracinei procedūrai VAĮ keliamus reikalavimus (žr. VAĮ trečiąjį skirsnį). Administracinė procedūra baigiama administracinės procedūros sprendimo priėmimu (VAĮ 34 str. 1 d.), kuris, VAĮ 2 straipsnio 11 ir 12 dalių prasme, apibrėžiamas kaip administracinis sprendimas, kuriame išreikšta viešojo administravimo subjekto valia. Sprendimui, priimamam baigiant administracinę procedūrą, taikytini ir VAĮ 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. gegužės 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A756-1265/2012; 2013 m. sausio 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-525-150/2013). Teismo vertinimu, šie teismo nurodyti motyvai paneigia atsakovų argumentus, jog ginčijamas Raštas negali būti laikomas individualiu administraciniu aktu ir jam nėra taikomos VAĮ 8 straipsnio nuostatos.

19. Teismas vertino ginčijamo Rašto turinį, ir pabrėžė, kad atsakovas šiame rašte nurodė tik tai, kad pareiškėjo prašymas yra išnagrinėtas, o įvertinęs visas nurodomas ir su teikiamu prašymu susijusias aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjo prašymas netenkintinas. Teisėjų kolegija, įvertinusi ginčijamo Rašto turinį bei atsižvelgusi į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje suformuluotus išaiškinimus, darė išvadą, kad Raštas negali būti laikomas tinkamu pareiškėjo 2017 m. kovo 29 d. skundo išnagrinėjimu VAĮ prasme. Ginčijamame Rašte ne tik kad nėra išdėstyti jokie faktiniai duomenys, bet jame iš esmės net nėra išdėstyti ir jokie sprendimo priėmimo motyvai, rašte nepateiktas joks teisinis pagrindas (teisinis argumentavimas bei teisės normos), kuriuo viešojo administravimo subjektas atsisakė patenkinti pareiškėjo skundą. Nurodytos aplinkybės sudarė pagrindą teismui daryti išvadą, kad ginčijamas sprendimas neatitinka VAĮ 8 straipsnyje numatytų individualaus administracinio akto turiniui keliamų reikalavimų, todėl Raštas naikintinas. Pripažinus, kad Administracija netinkamai atliko administracinę procedūrą pagal pareiškėjo 2015 m. kovo 29 d. prašymą, kaip tai nustatyta VAĮ trečiajame skirsnyje, atsakovas įpareigotas iš naujo išsamiai ir argumentuotai išnagrinėti pareiškėjo prašymą, o administracinę procedūrą atlikti taip, kaip reikalauja teisės aktai. Jeigu viešojo administravimo subjektas neturi įgaliojimų priimti administracinės procedūros sprendimo dėl pareiškime išdėstyto klausimo, jis ne vėliau kaip per 5 darbo dienas perduoda pareiškimą viešojo administravimo subjektui, kuris turi reikiamus įgaliojimus, ir apie tai praneša asmeniui (VAĮ 23 str. 4 d.).

20. Teismas, įvertinęs proceso šalių paaiškinimus dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo, darė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje aktualu nustatyti, nuo kada prasidėjo ieškinio senaties eiga pareiškėjui reikšti reikalavimus atlyginti turtinę žalą, atsiradusią dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų.

21. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinį patenkino visiškai ir, be kita ko, nusprendė pripažinti negaliojančia 1991 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ dalį dėl ginčo patalpų perdavimo į valstybės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ balansą ir panaikinti ginčo patalpų teisinę registraciją pareiškėjo vardu, išreikalauti ginčo patalpas iš svetimo neteisėto pareiškėjo valdymo ir grąžinti ginčo patalpas Savivaldybei, įpareigojant ją atkurti Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teises į ginčo patalpas.

Šiame sprendime Vilniaus apygardos teismas 2004 m. gegužės 5 d. taip pat išaiškino pareiškėjui, kad jis įgyja teisę reikalauti nuostolių atlyginimo iš teismo sprendimu pripažintus negaliojančiais aktus priėmusios ir laiku neišsprendusios nuosavybės teisių atkūrimo Jėzuitų provincijai klausimo institucijos. Lietuvos apeliacinis teismas 2004 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-281/2004 Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimą paliko nepakeistą. Lietuvos apeliacinio teismo nutarties priėmimo metu CPK galiojusi redakcijos 279 straipsnio 1 dalis nustatė, kad sprendimas, jeigu jis nėra panaikintas, įsiteisėja apeliacine tvarka išnagrinėjus bylą, o apeliacinės instancijos teismo nutartis ar naujas sprendimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos.

Remiantis šia CPK nuostata, Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimas įsiteisėjo 2004 m. liepos 26 d. Dėl to Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo įsiteisėjimo data yra laikytina tuo momentu, kada pareiškėjas sužinojo ir/ar turėjo sužinoti apie savo galimą teisių į ginčo patalpas pažeidimą. Tai, kad nagrinėjamoje byloje reikalaujama priteisti turtinė žala kilo dar 2004 metais ir apie tai pareiškėjas žinojo, pažymėjo pats pareiškėjas skunde cituodamas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo turinį.

Teismas pažymėjo ir tai, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004 Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutarties rezoliucinę dalį pakeitė ir ją išdėstė taip: „panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo dalį dėl pripažinimo negaliojančia Vilniaus miesto valdybos 1995 m. vasario 23 d. potvarkio Nr. 463V dalies dėl VĮ „Diagnostikos poliklinika“ reorganizavimo į UAB „Diagnostikos poliklinika“, kitą sprendimo dalį paliko nepakeistą“.

CPK 279 straipsnio 3 dalis nustato, kad kasacinio teismo nutartis ar nutarimas įsiteisėja nuo jų priėmimo dienos. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-662/2004 įsiteisėjo 2004 m. gruodžio 1 d., o tai, teismo vertinimu, reiškia, jog pareiškėjui 2004 m. gruodžio 1 d. galutinai turėjo būti žinoma apie jo teisių į ginčo patalpas pažeidimą ir tai, kad jis dėl Savivaldybės neteisėtų veiksmų gali kreiptis į teismą dėl žalos atlyginimo.

22. Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, kad jis nepraleidęs trejų metų ieškinio senaties termino, kadangi atnaujinus procesą, Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą civilinėje byloje Nr. 2-2051-262/2015 priimtą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį, kuria buvo išspręstas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 teisėtumo klausimas. Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. vasario 2 d. nutartimi procesas civilinėje byloje buvo atnaujintas CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu pripažinus, jog teismas nusprendė dėl neįtrauktų į bylos nagrinėjimą trečiųjų asmenų (V. Š., I. T. ir V. D., bet ne pareiškėjo) teisių ar pareigų. Atnaujinus bylos nagrinėjimą CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punkto pagrindu ir nagrinėjant bylą, esminė aplinkybė sprendžiant dėl byloje priimto teismo sprendimo teisėtumo yra tai, ar dėl neįtraukto į bylą asmens nedalyvavimo procese buvo pažeistos jo materialiosios teisės ir teisėti interesai, bet ne tai, jog asmuo nebuvo įtrauktas į procesą ir dėl to negalėjo naudotis procesinėmis teisėmis (teikti įrodymų, argumentų, atsikirtimų, reikšti nušalinimų, skųsti teismo procesinius sprendimus ir kt.). Teismas nurodė, kad tai reiškia, kad po civilinės bylos atnaujinimo pagal CPK 366 straipsnio 1 dalies 7 punktą turi būti nagrinėjamos tik tos aplinkybės, kurios susijusios su neįtrauktų į bylos nagrinėjimą asmenų materialiosiomis teisėmis (žr. pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-113/2013; 2013 m. gegužės 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-262/2013).

23. Teismas darė išvadą, kad šiuo atveju atnaujinus procesą civilinėje byloje buvo nagrinėjamos tik tos aplinkybės, kurios buvo susijusios su asmenimis, kurių prašymu buvo atnaujintas procesas, t. y. dėl V. Š., I. T. ir V. D.. Lietuvos apeliacinis teismas UAB „Diagnostikos poliklinika“ atskirąjį skundą atmetė, konstatuodamas, jog Vilniaus apygardos teismas 2005 m. gruodžio 7 d. nutartimi pagrįstai atsisakė atnaujinti procesą pagal UAB „Diagnostikos poliklinika“ prašymą. Tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. balandžio 1 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2051-262/2015 ir Lietuvos apeliacinis teismas 2015 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 pasisakė tik dėl asmenų, kurių prašymu buvo atnaujintas procesas (bet ne dėl pareiškėjo), matyti iš nurodytų nutarčių turinio. Teismas konstatavo, kad proceso atnaujinimas civilinėje byloje nebuvo susijęs su pareiškėjo materialiosiomis teisėmis. Be to, pagal CPK 372 straipsnio 1 dalį, prašymo atnaujinti procesą padavimas nestabdo sprendimo ar nutarties vykdymo.

24. Teismas nurodė, kad pareiškėjas nenurodė teismui jokių objektyvių priežasčių, nulėmusių CK 1.125 straipsnio 8 dalyje nustatyto ieškinio senaties termino skundo reikalavimams dėl turtinės žalos atlyginimo, praleidimą, taip pat nepateikė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą, o priešingai – skunde teigė, jog ieškinio senaties termino nėra praleidęs. Byloje nepateikta jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėjas negalėjo laiku kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Pažymėjo, kad pareiškėjui keliami didesni atidumo ir rūpestingumo reikalavimai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. vasario 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-112/2008; 2010 m. kovo 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-69/2010). Pareiškėją civilinėse bylose atstovavo profesionalūs teisininkai, t. y. advokatai. Teismas darė išvadą, jog pareiškėjas turėjo visas galimybes laiku kreiptis į teismą dėl turtinės žalos atlyginimo. Atsižvelgęs į tai, teismas pripažino, kad pareiškėjas terminą skundui paduoti praleido ne dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių priežasčių, bet dėl paties laisva valia pasirinkto elgesio būdo – pasyviai dalyvauti savo galimai pažeistų teisių gynimo procese. Kadangi pareiškėjas į teismą kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą, atsakovai prašo jį taikyti, pareiškėjo skundas dėl turtinės žalos netenkintas. Pareiškėjo reikalavimai priteisti materialiąsias ir procesines palūkanas teismo laikyti išvestiniais, kylančiais iš pagrindinio reikalavimo priteisti 550 000 Eur dydžio žalos atlyginimą. Netenkinus pagrindinio reikalavimo dėl žalos atlyginimo, atmesti ir išvestiniai reikalavimai dėl palūkanų priteisimo.

25. Teismas papildomai pažymėjo, kad Vilniaus apygardos teismui konstatavus, kad Vilniaus miesto valdybos 1991 m. lapkričio 14 d. potvarkis Nr. 1923V buvo priimtas pažeidžiant imperatyvias teisės normas, dėl ko objektyviai negalėjo sukurti jokių teisėtų padarinių pareiškėjui, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo argumentai, jog jis patyrė turtinę žalą. Įsiteisėjusiu Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimu pripažinus ginčo patalpų perdavimą pareiškėjui neteisėtu ir grąžinus šias patalpas iš neteisėto pareiškėjo valdymo, pareiškėjas Savivaldybės galėjo prašyti atlyginti realiai patirtus nuostolius, kuriuos jis patyrė pagerinus ginčo patalpas, bet ne reikalauti atlyginti patirtą žalą – 550 000 Eur (ginčo patalpų kainą nekilnojamojo turto rinkoje 2004 m. gruodžio 1 d.) remiantis aukščiau nurodytais teismo motyvais. Byloje nėra pateikta jokių objektyvių duomenų, jog pareiškėjas patyrė turtinę žalą pagerinęs ginčo patalpas, todėl pareiškėjo nurodyti argumentai dėl žalos atlyginimo taip pat atmesti.

26. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skundu kėlė keturis materialinio pobūdžio reikalavimus, iš kurių teismas tenkino tik vieną. Teisėjų kolegijos vertinimu, buvo patenkinta 25 proc. pareiškėjo reikštų reikalavimų, todėl pareiškėjo prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos sumažintos iki 150 Eur (600 Eur x 25 proc.). Atsižvelgęs į tai, kad nagrinėjamoje byloje teismas nusprendė panaikinti Raštą ir įpareigojo Administraciją atlikti veiksmus, bei nurodė, kad bylinėjimosi išlaidos turi būti priteisiamos iš Administracijos, t. y. pralaimėjusios bylą šalies.

III. 27. Pareiškėjas UAB „Diagnostikos poliklinika“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria atmesti pareiškėjo reikalavimai ir priimti naują sprendimą – visiškai tenkinti jo skunde išdėstytus reikalavimus. Pareiškėjas taip pat prašo priteisti iš atsakovo Savivaldybės bylinėjimosi išlaidas, pareiškėjo patirtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme.

28. Apeliaciniame skunde pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą dėl ieškinio senaties termino pradžios, t. y., kad proceso atnaujinimas nebuvo susijęs su pareiškėjo teisėmis, nes procesas civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 atnaujintas ne pagal pareiškėjo, bet pagal V. Š., I. T. ir V. D. prašymus. Pareiškėjo teigimu, proceso atnaujinimas ipso facto (pačiu faktu) tiek objektyviai, tiek subjektyviai lemia suvokimo apie teisės pažeidimą formavimąsi.

29. Pareiškėjas nurodo, kad atsakovo argumentai dėl pareiškėjo nesąžiningumo valdant Ginčo patalpas, nes šis jau 1993 metais žinojo apie Lietuvos jėzuitų provincijos pretenzijas į Ginčo patalpas, nepagrįsti. Pareiškėjo manymu, pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo praktiką nuosavybės teisė Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 23 straipsnio požiūriu nėra tapati asmens teisei įstatymo nustatyta tvarka atkurti nuosavybės teisės į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kol kompetentingos institucijos nėra priėmusios sprendimo dėl nuosavybės teisių atkūrimo (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2010 m. gruodžio 22 d., 2013 m. rugsėjo 11 d., 2013 m. spalio 9 d., 2014 m. spalio 8 d., 2014 m. spalio 30 d. nutarimai). Teisė atkurti nuosavybės teises į išlikusį nekilnojamąjį turtą, kol ji neįgyvendinta yra tik hipotetinė teisė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-358/2011).

30. Pareiškėjo teigimu, ginčo patalpos, kurias valdė valstybės įmonė, vėliau – valstybinė akcinė įmonė, buvo įskaičiuotos į bendrovės įstatinį kapitalą. VĮ „Diagnostikos poliklinika“ privatizavimo jos kapitalą verčiant akcijomis teisėtumas nėra nuginčytas. Savivaldybė visas turėtas UAB „Diagnostikos poliklinika“ akcijas (sudarančias 75 proc. UAB „Diagnostikos poliklinika“ įstatinio kapitalo) 2000 m. lapkričio 6 d. pirkimo-pardavimo sutartimi už 3 122 920 Lt pardavė trijų fizinių asmenų grupei – V. Š., I. T. ir V. D.. Pasak pareiškėjo, išdėstytos aplinkybės patvirtina, kad Savivaldybė priėmė sprendimus, kurių pagrindu pareiškėjas UAB „Diagnostikos poliklinika“ įgijo nuosavybės teisę į ginčo patalpas. Vėliau priimtais teismų sprendimais pripažinus, kad minėti Savivaldybės veiksmai buvo neteisėti, ir perdavus ginčo patalpas Lietuvos Jėzuitų provincijos nuosavybėn, buvo paimta privati pareiškėjo UAB „Diagnostikos poliklinika“ nuosavybė, nesuteikiant jam kitos lygiavertės nuosavybės (patalpų) ir nekompensuojant kitu būdu.

31. Atsakovas Administracija atsiliepime į apeliacinį skundą savo ir Savivaldybės vardu prašo jį atmesti.

32. Atsakovas nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jo naikinti nėra pagrindo. Atsakovo teigimu, pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo jokių konkrečių materialiosios ar procesinės teisės pažeidimų, kuriuos galbūt padarė pirmosios instancijos teismas. Pareiškėjo argumentai dėl ieškinio senaties termino pradžios skaičiavimo nepagrįsti, juolab, kad pareiškėjas turtinę žalą sieja su nuosavybės teisių į ginčo patalpas netekimu, todėl nagrinėjamu atveju reikėjo nustatyti, kada pareiškėjas neteko teisių į ginčo patalpas ir sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisių pažeidimą, ką pirmosios instancijos teismas ir padarė.

33. Atsakovo vertinimu UAB „Diagnostikos poliklinika“ net ir atnaujinus bylos nagrinėjimą pagal kitų asmenų prašymą, neturėjo jokio pagrindo kvestionuoti įsiteisėjusiais teismų sprendimais iki tol nustatytas aplinkybes, įskaitant tai, kad pareiškėjas buvo nesąžiningas ginčo patalpų įgijėjas ir šias patalpas turėjo grąžinti Savivaldybei, dėl ko pareiškėjo delsimas kreiptis į teismą dėl tariamai patirtos turtinės žalos atlyginimo, esant res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią turinčiam ir faktiškai įvykdytam Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimui, yra dar labiau nesuprantamas ir nelogiškas. Tai, atsakovo teigimu, reiškia, kad pats pareiškėjas sąmoningai arba dėl rūpestingumo stokos neįgyvendino jam galimai priklausiusių teisių.

34. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą teikia argumentus dėl pareiškėjo nesąžiningumo ir žalos dydžio nepagrindimo, analogiškus atsakovo teiktiems atsiliepime į skundą. Atsakovo vertinimu, apeliantui nepriklausytų materialiosios palūkanos net patenkinus jo skundą, nes Savivaldybė nei prievolės atlyginti žalą nei jos įvykdymo terminų neturėjo pagal CK 6.210 straipsnį, todėl šis pareiškėjo reikalavimas visiškai nepagrįstas.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 35. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos ginčo dalyką sudaro senaties termino taikymas reikalavimui dėl žalos atlyginimo, šio termino skaičiavimo pradžią pagrindžiančių aplinkybių vertinimas pirmosios instancijos teismo sprendime.

36. Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjo UAB „Diagnostikos poliklinika“ skundo, pateikto teismui 2017 m. gegužės 22 d., reikalavimus dėl 550 000 Eur turtinės žalos atlyginimo ir 6 proc. metinių palūkanų, skaičiuojamų nuo 2012 m. gegužės 19 d., priteisimo, padaręs išvadą, kad skundas teismui buvo paduotas praleidus trejų metų senaties terminą, nustatytą Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalyje. Teismas konstatavo, kad senaties terminas turi būti skaičiuojamas nuo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 įsiteisėjimo momento, kai Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje Nr. 2A-281/2004 jis buvo paliktas nepakeistas, o ginčo patalpos priėmimo-perdavimo aktu pagal Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-696 2005 m. kovo 8 d. (t. 1, b. l. 75) buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijai.

37. Pareiškėjas, apeliaciniu skundu nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl senaties termino taikymo ir jo skaičiavimo pradžios momento nustatymo, argumentavo, kad nepriklausomai nuo to, kad procesas Vilniaus apygardos civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 buvo atnaujintas ne pagal paties pareiškėjo, bet pagal jo akcininkų prašymus, tai buvo susiję su pareiškėjo teisėmis, ir tiek objektyviai, tiek subjektyviai nulėmė suvokimo apie teisės pažeidimą formavimąsi. Akcentavo, kad pareiškėjas buvo sąžiningai įgijęs nuosavybės teises į ginčo nekilnojamąjį turtą, vėliau teismų sprendimais pripažinus Savivaldybės veiksmus neteisėtais ir paėmus pareiškėjo privačią nuosavybę jam nebuvo kompensuota jokiais būdais.

38. Administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Teismas peržengia apeliacinio skundo ribas, kai to reikalauja viešasis interesas arba kai neperžengus apeliacinio skundo ribų būtų reikšmingai pažeistos valstybės, savivaldybės ir asmenų teisės bei įstatymų saugomi interesai. Teismas taip pat patikrina, ar nėra šio įstatymo 146 straipsnio 2 dalyje nurodytų sprendimo negaliojimo pagrindų (140 str. 2 d.). Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija nenustatė ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų, taip pat nenustatė pagrindų peržengti apeliacinio skundo ribas, todėl byla apeliacine tvarka nagrinėjama ta apimtimi, kurioje pareiškėjas apeliaciniu skundu kvestionuoja pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.

39. Pažymėtina, kad apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria ji buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013). Teismo pareiga motyvuoti priimtą sprendimą nėra suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną pareiškėjo argumentą, o, atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus (pareiškimo Nr. 16034/90); 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją (pareiškimo Nr. 20772/92); Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011; 2016 m. liepos 1 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-3707-575/2016).

40. Ieškinio senatis – tai įstatyme nustatytas terminas, per kurį galima ginti savo pažeistas teises ar interesus pareiškiant ieškinį teisme. Ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai to reikalauja kita šalis (CK 1.126 straipsnio 2 dalis). Esant tokiam reikalavimui, būtina patikrinti, ar ieškinio senaties terminas iš tikrųjų praleistas. Nustatyti, ar ieškinio senaties terminas yra praleistas, įmanoma tik nustačius momentą, nuo kurio prasidėjo šio termino eiga. Galiojančio CK 1.127 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta bendroji taisyklė, kad ieškinio senatis prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 6 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-447/2008 išaiškinta, jog ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ji pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti.

Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Taigi teisės į ieškinį atsiradimo momentas nustatomas taikant tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą.

Ieškinio senaties termino eiga prasideda tik tuo atveju, jeigu teisė yra pažeista ir yra nustatytas žalos (nuostolių) faktas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-34/2011, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. gegužės 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-63-969/2017).

41. Nagrinėjamoje byloje apeliantas neginčija pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių, kad Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 244-323/2004, kuriuo Lietuvos jėzuitų provincijos ieškinys buvo patenkino visiškai ir, be kita ko, pripažinta negaliojančia 1991 m. lapkričio 14 d. Vilniaus miesto valdybos potvarkio Nr. 1923V „Dėl valstybinės įmonės Diagnostikos poliklinika įsteigimo“ dalis dėl ginčo patalpų perdavimo į valstybės įmonės „Diagnostikos poliklinika“ balansą ir panaikinta ginčo patalpų teisinė registracija pareiškėjo vardu, ginčo patalpos išreikalautos iš svetimo neteisėto pareiškėjo valdymo ir grąžintos Savivaldybei, įpareigojant ją atkurti Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybės teises į ginčo patalpas, įsiteisėjo nuo momento, kai Lietuvos apeliacinio teismo 2004 m. liepos 26 d. nutartimi civilinėje Nr. 2A-281/2004 buvo paliktas nepakeistas, ir ginčo patalpos priėmimo-perdavimo aktu pagal Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-696 2005 m. kovo 8 d. buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijai. Tačiau pareiškėjas nesutinka su teismo išvada, kad ieškinio senaties termino pradžia skaičiuotina nuo Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 įsiteisėjimo momento, teigia, kad senaties termino pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2015 m. spalio 7 d., t. y. kitą dieną po to, kai Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr. 2-1236-178/2015 priėmė nutartį, kuria paliko nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2015 m. balandžio 1 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2051-262/2015, kurioje buvo išnagrinėtas Vilniaus apygardos teismo 2004 m. gegužės 5 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 teisėtumas atnaujinus procesą pagal pareiškėjo akcininkų prašymą.

42. Teisėjų kolegija šių apelianto argumentų nepripažįsta pagrįstais. Remiantis aktualiais teismų praktikos išaiškinimais (žr. nutarties 40 p.) dėl senaties termino instituto taikymo, sprendžiant dėl senaties termino pradžios skaičiavimo, svarbu nustatyti faktą, kada buvo pareiškėjo teisė pažeista ir buvo dėl to patirta žala (nuostoliai), bei įvertinti tiek subjektyvųjį kriterijų – subjektinės teisės turėtojo suvokimą, kad jo teisė pažeista, tiek objektyvųjį kriterijų – turėjimą sužinoti apie savo teisės pažeidimą, ir ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo.

43. Pirmosios instancijos teismas spręsdamas dėl senaties termino pradžios skaičiavimo momento, nevertino aplinkybės dėl paties žalos (nuostolių) atsiradimo momento, ir senaties eigos pradžią siejo su teismo sprendimo, kuriuos nuspręsta išreikalauti ginčo turtą iš svetimo neteisėto valdymo. Tokiu teismo sprendimu sukuriamos objektyvios teisinės prielaidos žalos atsiradimui, tačiau kol teismo sprendimas nebuvo įvykdytas ir pareiškėjas naudojosi ginčo turtu, jo teisės nebuvo pažeidžiamos ir nebuvo patiriama reali žala, taigi ir pagrindo reikalauti jos nebuvo. Byloje nėra duomenų, kurios patvirtintų kitokias aplinkybes – t. y. kad pareiškėjas būtų realią žalą patyręs anksčiau, negu ginčo patalpos priėmimo-perdavimo aktu pagal Savivaldybės tarybos sprendimą Nr. 1-696 2005 m. kovo 8 d. buvo perduotos Lietuvos jėzuitų provincijai. Nuo šio momento, kai teismo sprendimas buvo įvykdytas ir pareiškėjas neteko realių galimybių naudoti ginčo turtą, laikytina, jam objektyviai atsirado teisė reikalauti žalos atlyginimo. Analogiškoje situacijoje apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo nuo šio momento turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą (patiriamus nuostolius) ir imtis jų gynimo teisme per įstatyme nustatytus terminus.

44. Pareiškėjo argumentai, kad jo subjektyvų suvokimą dėl pažeistų teisių lėmė proceso atnaujinimas Vilniaus apygardos teismo civilinėje byloje Nr. 244-323/2004 pagal akcininkų prašymą ir su tuo susiję lūkesčiai, laikytini nepagrįstais. Nepaisant aplinkybių, pagrindžiančių pareiškėjo ir jo akcininkų interesų tam tikrą bendrumą, pareiškėjo teisės į žalos atlyginimą atsiradimas nagrinėjamu atveju sietinas ne su galimu civilinės bylos nagrinėjimo po proceso atnaujinimo rezultatu, bet su realiu žalos atsiradimu, t. y. turto netekimo momentu įvykdant įsiteisėjusį teismo sprendimą. Akcininkų veiksmai nebuvo kliūtimi reikšti reikalavimus teisme dėl žalos atlyginimo, ir tik paties pareiškėjo valia buvo pasirinktas kitoks elgesio būdas, kas negali turėti reikšmės sprendžiant dėl senaties termino pradžios nustatymo ir šio termino skaičiavimo remiantis objektyviuoju kriterijumi. Aptariamu atveju nors pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė teisės kreiptis dėl žalos atlyginimo atsiradimo momentą, nesant pakankamo pagrindo jį siejo su teismo sprendimo įsiteisėjimu, tai neturi įtakos sprendžiant dėl senaties termino taikymo byloje ir reikalavimų dėl žalos atlyginimo atmetimo šiuo pagrindu, nes, teisėjų kolegijos vertinimu, teisė į žalos atlyginimą pareiškėjui atsirado nuo ginčo perdavimo Lietuvos jėzuitų provincijos nuosavybėn 2005 m. kovo 8 d. perdavimo-priėmimo aktu, skundas teismui dėl žalos atlyginimo buvo pateiktas tik 2017 m. gegužės 22 d., taigi reikšmingai praleidus įstatyme nustatytą trejų metų senaties terminą.

45. Kai skundo reikalavimai dėl žalos atlyginimo atmetami dėl to, kad buvo pareikšti teisme praleidus senaties terminą, nėra sprendžiama dėl atlygintinos žalos (nuostolių) dydžio, todėl teisėjų kolegija kitų apelianto argumentų, kuriais grindžiamas jo teisių į ginčo patalpas įgijimo teisėtumas ir sąžiningas valdymas, nenagrinėja, nes jie nesusiję su senaties termino taikymu ir neturi teisinės reikšmės. Nagrinėjamu atveju ir pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo vertinti skundo argumentų dėl patirtų nuostolių dydžio nei pobūdžio.

46. Teisėjų kolegija, nenustačiusi pagrindų apeliaciniam skundui tenkinti, jį atmeta, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka iš esmės nepakeistą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Diagnostikos poliklinika“ apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2017 m. lapkričio 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Artūras Drigotas

Dainius Raižys

Virginija Volskienė