4f30e623-fd2f-4f5b-ae5d-b02e71825a8e · Regionų administracinis teismas



Administracinė byla Nr. eI2-7200-414/2020

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01849-2020-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 7.6.6; 7.9; 55.1.3

(S)

REGIONŲ APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. lapkričio 16 d.

Kaunas

Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmų teisėjas Rimantas Giedraitis,

sekretoriaujant Rasai Ganienei,

dalyvaujant pareiškėjai L. A. V.,

vieÅ¡ame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo administracinę bylÄ pagal atsakovės Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento skundÄ pareiÅ¡kėjai L. A. V. dėl Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriaus 2020 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 21R1-89 (AG1-96/10-2020) panaikinimo ir įpareigojimo priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo bÅ«tų patvirtinta, kad atsakovė priėmė teisėtÄ ir tinkamÄ sprendimÄ , neskirdama pareiÅ¡kėjai savarankiÅ¡kai dirbančio asmens iÅ¡mokos.

Teismas

n u s t a t ė:

PareiÅ¡kėja L. A. V. paaiÅ¡kino, kad 2020 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento Marijampolės skyrių (toliau – ir Užimtumo tarnyba) dėl iÅ¡mokos skyrimo savarankiÅ¡kai dirbančiam asmeniui, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliÄ jÄ situacijÄ ir karantinÄ ji negalėjo vykdyti savarankiÅ¡kos veiklos. 2020 m. gegužės 12 d. gavo atsakymÄ iÅ¡ Užimtumo tarnybos, kuriuo buvo informuota, jog 2020 m. balandžio 29 d. sprendimu Nr. SS(19.2)-277 „Dėl iÅ¡mokų savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo” buvo nuspręsta neskirti pareiÅ¡kėjai iÅ¡mokos savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims (toliau – ir Ginčijamas sprendimas). PareiÅ¡kėja, nesutikdama su Užimtumo tarnybos priimtu sprendimu, 2020 m. gegužės 29 d. pateikė skundÄ Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyriui (toliau - ir Ginčų komisija), kuri 2020 m. birželio 30 d. sprendimu Nr. 21R1-89 (AG1-96/10-2020) pareiÅ¡kėjos skundÄ patenkino ir panaikino GinčijamÄ sprendimÄ bei įpareigojo atsakovę iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjos 2020 m. balandžio 27 d. praÅ¡ymÄ skirti iÅ¡mokÄ savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims karantino laikotarpiu ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimÄ .

PareiÅ¡kėja mano, kad ji atitiko iÅ¡mokos skyrimo reikalavimus bei pateko į asmenų, turinčių gauti iÅ¡mokÄ , sÄ raÅ¡Ä , todėl sutinka su Ginčų komisijos sprendimu, kuriame konstatuota, jog Užimtumo tarnyba nenurodė ir nedetalizavo, dėl kokių priežasčių pareiÅ¡kėja neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiÅ¡kai dirbančio asmens sÄ vokos. Prašė Užimtumo tarnybos skundÄ dėl Ginčų komisijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimo Nr. 21R1-89 (AG1-96/10-2020) panaikinimo atmesti kaip nepagrįstÄ .

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamentas prašė panaikinti Ginčų komisijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimÄ Nr. 21R1-89 (AG1-96/10-2020) ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo bÅ«tų patvirtinta, kad atsakovė priėmė teisėtÄ ir tinkamÄ sprendimÄ , neskirdama pareiÅ¡kėjai savarankiÅ¡kai dirbančio asmens iÅ¡mokos.

Skunde atsakovės atstovas nurodė, kad Ginčų komisija priimdama sprendimÄ visiÅ¡kai neįsigilino į teisės aktų reglamentavimÄ bei jų formulavimÄ ir taip priėmė netinkamÄ sprendimÄ , argumentuodama tuo, kad pareiÅ¡kėja L. A. V. vykdė veiklÄ pakankamÄ laikotarpį ir atitiko Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo (toliau - Užimtumo įstatymas) 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus.

Pažymėjo, kad viena iÅ¡ sÄ lygų, kuriÄ privalo atitikti savarankiÅ¡kai dirbantis asmuo, yra tai, kad savarankiÅ¡ka veikla turėjo bÅ«ti registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo iÅ¡registruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos (Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Taigi gavus SODROS duomenis apie savarankiÅ¡kai dirbančio asmens veiklÄ , yra įvertinamos Å¡ios aplinkybės: savarankiÅ¡kos veiklos vykdymo trukmė per 12 mėnesių laikotarpį nuo 2019 m. kovo 16 d. iki 2020 m. kovo 15 d.; ar savarankiÅ¡ka veikla nėra iÅ¡registruota iki ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos, t. y. ar veikla buvo vykdoma 2020 m. kovo 15 dienÄ . Nustačius, kad bent vienos iÅ¡ minėtų aplinkybių savarankiÅ¡kai dirbantis asmuo neatitinka, Užimtumo tarnyba neturi teisinio pagrindo skirti iÅ¡mokÄ (Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1, 3 dalys).

Konkrečiu atveju Užimtumo tarnybos sprendimas buvo priimtas tinkamai, nes sprendime numatyti faktiniai ir teisiniai pagrindai, kodėl iÅ¡moka pareiÅ¡kėjai nebuvo skirta, numatyta sprendimo apskundimo tvarka, todėl prašė 2020 m. birželio 30 d. Ginčų komisijos sprendimÄ Nr. 21R1-89 (AG1-96/10-2020) panaikinti kaip nepagrįstÄ ir netinkamÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo bÅ«tų patvirtinta, kad atsakovė priėmė teisėtÄ ir tinkamÄ sprendimÄ , neskirdama pareiÅ¡kėjai savarankiÅ¡kai dirbančio asmens iÅ¡mokos.

Skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

PareiÅ¡kėja L. A. V. inicijavo ginÄÄ dėl Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-277 „Dėl iÅ¡mokų savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo” ir, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos ikiteisminio administracinių ginčų nagrinėjimo tvarkos įstatymo 2 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d.) bei Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTÄ®) 26 straipsnio 1 dalimi (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2020 m. sausio 1 d.), pasinaudojo įstatymo nustatyta teise kreiptis į iÅ¡ankstinio ginčų nagrinėjimo ne teismo tvarka institucijÄ â€“ Lietuvos administracinių ginčų komisijos Kauno apygardos skyrių.

Taigi byloje nagrinėjamas ginčas dėl Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimo Nr. SS(19.2)-277 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo”, t. y. dėl individualaus administracinio akto, priimto vykdant funkcijas, priskiriamas viešajam administravimui, teisėtumo ir pagrįstumo (b. l. 4-6, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-96/10-2020).

Byloje nustatyta, kad pareiÅ¡kėja L. A. V. 2020 m. balandžio 27 d. kreipėsi į Užimtumo tarnybÄ dėl iÅ¡mokos skyrimo savarankiÅ¡kai dirbančiam asmeniui, nes Lietuvos Respublikos Vyriausybei paskelbus ekstremaliÄ jÄ situacijÄ ir karantinÄ ji negalėjo vykdyti savarankiÅ¡kos veiklos. PraÅ¡yme pareiÅ¡kėja nurodė, jog savarankiÅ¡ka veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo iÅ¡registruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos; nedirba pagal darbo sutartį ir neturi darbo santykiams prilygintų teisinių santykių ir negauna su darbo santykiais susijusių pajamų; juridinio asmens atveju, neturi likviduojamos ar bankrutuojančios įmonės statuso (b. l. 19, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-96/10-2020).

PareiÅ¡kėja gavo GinčijamÄ sprendimÄ , kuriame nuspręsta neskirti iÅ¡mokos savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims, motyvuojant tuo, kad ji neturi teisės gauti iÅ¡mokÄ â€“ neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiÅ¡kai dirbančio asmens sÄ vokos (Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

Jau buvo paminėta, kad Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimas Nr. SS (19.2)-277 „Dėl išmokų savarankiškai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo” Viešojo administravimo įstatymo bei Administracinių bylų teisenos įstatymo požiūriu yra individualus administracinis aktas, kuriam taikomi Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnyje nustatyti reikalavimai, tarp jų ir tokie, kad administracinis aktas turi būti pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, o taikomos poveikio priemonės turi būti motyvuotos. Be to, administracinių teismų praktikoje pripažįstama, kad individualus administracinis aktas gali susidėti ir iš kelių dokumentų, kurių visuma turėtų atitikti Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus.

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartÄ yra konstatavęs, kad VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio nuostatos įtvirtina vieÅ¡ojo administravimo subjektams pareigÄ priimtame administraciniame sprendime nurodyti pagrindinius faktus, argumentus ir įrodymus, pateikti teisinį pagrindÄ , kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi, priimdamas administracinį aktÄ ; motyvų iÅ¡dėstymas turi bÅ«ti adekvatus, aiÅ¡kus ir pakankamas. Be to, Å¡i teisės norma siejama su teisėtumo principu, pagal kurį reikalaujama, kad vieÅ¡ojo administravimo subjektai savo veikla nepažeistų teisės aktų reikalavimų, kad jų sprendimai bÅ«tų pagrįsti, o sprendimų turinys atitiktų teisės normų reikalavimus (žr. 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008; 2010 m. spalio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010 ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo iÅ¡plėstinė teisėjų kolegija 2011 m. birželio 27 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A556-336/2011 pažymėjo, kad kai nėra pagrindo atitinkamÄ individualų administracinį aktÄ pripažinti visiÅ¡kai nemotyvuotu, kiekvienu konkrečiu atveju spręsdamas dėl tokio akto atitikties pastarosios įstatymo nuostatos reikalavimams, teismas privalo ad hoc įvertinti, ar nustatyti turinio (teisinio ir faktinio pagrindimo, motyvacijos) trÅ«kumai yra esminiai, sukliudę Å¡io individualaus administracinio akto adresatams suprasti atitinkamų visuomeninių santykių esmę ir turinį, identifikuoti jų teisių, pareigų bei teisėtų interesų pasikeitimÄ , Å¡io pasikeitimo pagrindus ir apimtį, tinkamai įgyvendinti Å¡iuo aktu suteiktas teises ar (ir) įvykdyti nustatytas pareigas.

Nagrinėjamu atveju GinčijamÄ sprendimÄ pareiÅ¡kėja gavo su lydraščiu, kuriame buvo nurodyta, jog priimtas sprendimas neskirti iÅ¡mokos savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims, vadovaujantis Lietuvos Respublikos užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalimi. Asmuo neturi teisės gauti iÅ¡mokÄ , nes neatitinka Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje apibrėžtos savarankiÅ¡kai dirbančio asmens sÄ vokos (Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalis).

Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-04-10 iki 2020-05-08) reglamentuota, kad kai Lietuvos Respublikos Vyriausybė paskelbia ekstremaliÄ jÄ situacijÄ ir karantinÄ , savarankiÅ¡kai dirbantis asmuo, kaip Å¡i sÄ voka apibrėžta Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje, turi teisę gauti iÅ¡mokÄ savarankiÅ¡kai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka Å¡ias sÄ lygas: savarankiÅ¡ka veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo iÅ¡registruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos. Lietuvos Respublikos valstybinio socialinio draudimo įstatymo 2 straipsnio 9 dalyje (akto redakcija, galiojusi nuo 2020-02-02 iki 2020-05-22) nustatyta, jog savarankiÅ¡kai dirbantys asmenys – individualių įmonių savininkai; mažųjų bendrijų nariai; tikrųjų Å«kinių bendrijų ir komanditinių Å«kinių bendrijų tikrieji nariai; asmenys, kurie verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme (advokatai, advokatų padėjėjai, notarai, antstoliai, verslo liudijimus turintys asmenys ir kiti asmenys); fiziniai asmenys, kurie verčiasi individualia žemės Å«kio veikla, kai žemės Å«kio valdos ar Å«kio ekonominis dydis pagal valstybės įmonės Žemės Å«kio informacijos ir kaimo verslo centro atliktus skaičiavimus už praėjusių metų mokestinį laikotarpį nuo sausio 1 d. iki gruodžio 31 d. yra lygus 4 ekonominio dydžio vienetams arba didesnis (toliau – Å«kininkai ir jų partneriai); Å¡eimynos dalyviai, kaip jie apibrėžti Lietuvos Respublikos Å¡eimynų įstatyme (toliau – Å¡eimynos dalyviai); asmenys, gaunantys pajamas pagal autorines sutartis arba pajamas iÅ¡ sporto ar atlikėjo veiklos (iÅ¡skyrus asmenis, nurodytus Å¡io įstatymo 4 straipsnio 1 dalyje).

Paminėtas teisinis reglamentavimas reiÅ¡kia, jog asmuo turi teisę gauti iÅ¡mokÄ savarankiÅ¡kai dirbančiam asmeniui, jeigu jis atitinka savarankiÅ¡kai dirbančio asmens sÄ vokÄ ir savarankiÅ¡ka veikla buvo registruota ne trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir nebuvo iÅ¡registruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos.

Nurodyta teisinė situacija leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad Užimtumo tarnybos priimtame administraciniame akte nenurodytas konkretus teisinis pagrindas Å¡iam aktui priimti, t. y. nedetalizuota, kokia konkrečia teisės norma buvo pasiremta (ar pareiÅ¡kėja neatitiko savarankiÅ¡kai dirbančio asmens sÄ vokos, ar jos veikla buvo registruota trumpesnį kaip 3 mėnesių laikotarpį per 12 mėnesių ir buvo iÅ¡registruota iki Lietuvos Respublikos Vyriausybės paskelbtos ekstremaliosios situacijos ir karantino paskelbimo dienos). Argumentų iÅ¡dėstymas tik atsiliepime į asmens skundÄ , pateiktÄ Ginčų komisijai ir skunde teismui, nėra tinkamas sprendimo pagrindimas.

Atsižvelgiant į byloje surinktus dokumentus bei įvertinus Užimtumo tarnybos priimto individualaus administracinio akto turinį, darytina iÅ¡vada, kad nors Ginčijamame sprendime esantys vieÅ¡ojo administravimo subjekto patvarkymai yra suprantami, nukreipti į konkretų teisinį vienetÄ , tačiau jis neatitinka VieÅ¡ojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies reikalavimų, t. y. nėra tinkamai motyvuotas, teisiÅ¡kai pagrįstas ir suprantamas, nes jame nenurodomi pagrindiniai faktai, argumentai ir įrodymai, nepateiktas konkretus (suprantamas) teisinis pagrindas, kuriuo vieÅ¡ojo administravimo subjektas rėmėsi priimdamas administracinį aktÄ .

TokiÄ teismo iÅ¡vadÄ patvirtina ir pareiÅ¡kėjos 2020 m. gegužės 29 d. skundas Ginčų komisijai, kurio 3 punktu pareiÅ¡kėja prašė, jei bÅ«tų paliktas sprendimas neskirti iÅ¡mokos, iÅ¡samiai paaiÅ¡kinti, t. y. įvardyti, kokių konkrečių sÄ lygų ji neatitiko ir kuo vadovaujantis buvo priimtas sprendimas neskirti iÅ¡mokos savarankiÅ¡kai dirbančiam ir visas sÄ lygas gauti iÅ¡mokÄ atitinkančiam asmeniui (b. l. 1-3, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-96/10-2020). Taip pažeidžiama pareiÅ¡kėjos teisė žinoti ir suprasti, kuo grindžiamas Užimtumo tarnybos sprendimas, sukeliantis pareiÅ¡kėjai konkrečias neigiamas pasekmes, pasireiÅ¡kiančias kaip iÅ¡mokos neskyrimas.

Adekvataus, aiÅ¡kaus ir pakankamo motyvų iÅ¡dėstymo bei jų pagrindimo nebuvimas administraciniame akte laikytini esminiais trÅ«kumais, todėl Ginčų komisija pagrįstai panaikino Užimtumo tarnybos 2020 m. balandžio 29 d. sprendimÄ Nr. SS(19.2)-277 „Dėl iÅ¡mokų savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims skyrimo, neskyrimo” bei įpareigojo atsakovę iÅ¡ naujo iÅ¡nagrinėti pareiÅ¡kėjos 2020 m. balandžio 27 d. praÅ¡ymÄ skirti iÅ¡mokÄ savarankiÅ¡kai dirbantiems asmenims karantino laikotarpiu ir priimti teisės aktų reikalavimus atitinkantį sprendimÄ (b. l. 22-27, Ginčų komisijos byla Nr. AG1-96/10-2020). BÅ«tina atkreipti dėmesį į tai, jog Ginčų komisija nėra nustačiusi aplinkybės, kad pareiÅ¡kėjos L. A. V. vykdyta veikla atitiko Užimtumo įstatymo 51 straipsnio 1 dalies 1 punkto reikalavimus. PrieÅ¡ingai, Ginčų komisijos sprendime konstatuota, kad Ginčijamame sprendime nėra nurodyti argumentai bei motyvai, pagrindžiantys sprendimÄ neskirti iÅ¡mokos, be to, jame visiÅ¡kai nedetalizuota, kokių konkrečių reikalavimų pareiÅ¡kėja neatitiko, kad gautų iÅ¡mokÄ .

Konstitucinis atsakingo valdymo principas lemia tai, kad administracinis teismas negali perimti vieÅ¡ojo administravimo institucijos funkcijų ir, savarankiÅ¡kai atlikęs administracinę procedÅ«rÄ , priimti sprendimo, priskirtino vieÅ¡ojo administravimo institucijos kompetencijai, pagal teismo sprendimo priėmimo metu esamÄ situacijÄ , nes tai galėtų pažeisti konstitucinį valdžių padalijimo principÄ (LVAT 2012 m. kovo 1 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-756-1606/2012). Kiekviena valdžios institucija turi jos paskirtį atitinkančiÄ kompetencijÄ , kur teismams pavesta vykdyti teisingumÄ . Ir tik tuo atveju, kai Konstitucijoje yra tiesiogiai nustatyti konkrečios valdžios institucijos įgaliojimai, nė viena kita institucija negali iÅ¡ jos tų įgaliojimų perimti, o institucija, kurios įgaliojimai Konstitucijoje nustatyti, negali jų perduoti ar atsisakyti (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 1999 m. lapkričio 23 d., 1999 m. gruodžio 21 d. nutarimus).

Visa tai apibendrinus ir įvertinus, kad administracinis teismas neturi pareigos pats apsibrėžti faktines aplinkybes, jas patikrinti ir po to spręsti, ar atsakovės pritaikytas teisinis kvalifikavimas buvo pagrįstas, atsižvelgiant į tai, kokias aplinkybes nustatė pats teismas, Užimtumo tarnybos priimtas administracinis aktas turi esminių trÅ«kumų, todėl darytina iÅ¡vada, kad teismas neturi teisinio pagrindo panaikinti Ginčų komisijos 2020 m. birželio 30 d. sprendimÄ Nr. 21R1-89 (AG1-96/10-2020) ir priimti naujÄ sprendimÄ , kuriuo bÅ«tų patvirtinta, kad atsakovė priėmė teisėtÄ ir tinkamÄ sprendimÄ , neskirdama pareiÅ¡kėjai savarankiÅ¡kai dirbančio asmens iÅ¡mokos (pareiÅ¡kėjos skundÄ atmesti) (ABTÄ® 88 straipsnio 1 punktas).

Likusieji šalių argumentai laikytini pertekliniais, neturinčiais tiesioginės juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui iš esmės, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini.

Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 86-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, teismas

n u s p r e n d ž i a:

Užimtumo tarnybos prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno klientų aptarnavimo departamento skundÄ atmesti kaip nepagrįstÄ .

Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Regionų apygardos administracinio teismo Kauno rūmus.

Teisėjas Rimantas Giedraitis