4f30d39f-1bed-44eb-a0a8-cceecccd9f5f · Vilniaus apygardos teismas

Civilinė byla Nr. 2A-752/2015Teisminio proceso Nr. 2-02-3-06461-2011-7Procesinio sprendimo kategorija: 35.4; 44.2; 44.5.2.16 (S) VILNIAUS APYGARDOS TEISMAS N U T A R T I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU 2015 m. gegužės 18 d. Vilnius             Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iÅ¡ teisėjų Onos Gasiulytės, Vilijos Mikuckienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Surgailienės, teismo posėdyje apeliacine raÅ¡ytinio proceso tvarka iÅ¡nagrinėjo civilinę bylÄ Nr. 2A-752/2015 pagal atsakovo M.

A. apeliacinį skundÄ dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-11682-600/2014 pagal ieÅ¡kovų Policijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities Vyriausiojo policijos komisariato ieÅ¡kinį atsakovui M. A. dėl žalos atlyginimo.                Teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi bylÄ ,   n u s t a t ė : Ginčo esmė    IeÅ¡kovai Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos ir Vilniaus apskrities Vyriausiasis policijos komisariatas kreipėsi į teismÄ , praÅ¡ydami priteisti iÅ¡ atsakovo M.

A. Policijos departamento prie VRM naudai 31 237,08 Lt patirtus nuostolius dėl žalos atlyginimo R. Š.. Nurodė, kad 2008 m. lapkričio 22 d. apie 23.50 val. atsakovas, priešindamasis sulaikymui, sužalojo Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos Kelių patrulių rinktinės vyresnįjį patrulį R. Š.. R. Š. buvo nustatytas plaštakos sumušimas. 2008 m. lapkričio 23 d. R. Š. buvo išduotas nedarbingumo pažymėjimas Nr. 5017367, kuris buvo tęsiamas iki 2008 m. gruodžio 18 d. ir dėl ligos pareigūnas nedirbo 26 dienas. 2009 m. rugpjūčio 27 d.

Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas administracinės teisės pažeidimo byloje Nr. A2.11-5448-203/2009 pripažino M. A. kaltu padarius pažeidimÄ , numatytÄ ATPK 187 straipsnio 2 dalyje ir skyrė jam 400 Lt baudÄ . 2009 m. sausio 19 d. Nelaimingų atsitikimų darbe tyrimų komisija surašė tarnybinio patikrinimo aktÄ Nr. 41 ir 2009 m. vasario 12 d. buvo suraÅ¡yta tarnybinio patikrinimo iÅ¡vada Nr. 10-7-IS-12, kuria buvo pripažinta, kad policijos pareigÅ«nas R. Å . buvo sužalotas tarnybos metu, vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi, todėl jam mokėtina kompensacija dėl tarnybos metu patirto sužalojimo.

Centrinė medicinos ekspertizės komisija, veikdama pagal jai paskirtÄ kompetencijÄ , 2009 m. kovo 5 d. pažymoje Nr. 916 konstatavo, jog policijos pareigÅ«no patirta trauma priskirtina prie lengvo laipsnio sveikatos sutrikdymų. Policijos departamentas prie VRM, atsižvelgdamas į 2009 m. vasario 12 d. Vilniaus miesto VPK virÅ¡ininko patvirtintÄ tarnybinio patikrinimo iÅ¡vadÄ 10-7-IS-12 bei į Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Medicinos centro Centrinės medicinos ekspertizės komisijos 2009 m. kovo 5 d. iÅ¡duotÄ pažymÄ Nr. 916, 2009 m. balandžio 20 d. surašė iÅ¡vadÄ Nr. 5-5-IL-219, kuria iÅ¡ Policijos departamento prie VRM centralizuotų priemonių programos sÄ matos skyrė 31 237,08 Lt dydžio kompensacijÄ Vilniaus aps.

VPK KPV KPR vyresniajam patruliui R. Å .. Piniginė kompensacija R. Å . buvo iÅ¡mokėta 2009 m. balandžio 9 d. PaaiÅ¡kino, kad Policijos departamentas prie VRM, iÅ¡mokėjęs policijos pareigÅ«nui piniginę kompensacijÄ , CK 6.280 straipsnio 1 dalies prasme įgijo teisę reikalauti, jog atsakovas, kuris yra atsakingas už pasekmes, atsiradusias pastarajam sužalojus policijos pareigÅ«nÄ , atlygintų Policijos departamento prie VRM nuostolius, atsiradusius dėl piniginės kompensacijos policijos pareigÅ«nui iÅ¡mokėjimo.

Remiantis Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalimi, pareigÅ«nui, kuris buvo sužalotas arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas iÅ¡mokama nuo 1 mėn. iki 5 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Pagal tuo metu galiojusiÄ aktualiÄ redakcijÄ , lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (40 str. 3 d. 7 p.). Sužalotam pareigÅ«nui 31 237,08 Lt kompensacija iÅ¡mokėta vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryÅ¡ium su tarnyba sÄ lygomis.

Å iuo atveju yra visos atsakovo deliktinės atsakomybės sÄ lygos: neteisėti atsakovo veiksmai, t. y. aktyvus atsakovo pasiprieÅ¡inimas sulaikymo metu; priežastinis ryÅ¡ys tarp atsakovo neteisėtų veiksmų ir žalos, t. y. dėl atsakovo neteisėto pasiprieÅ¡inimo pareigÅ«nui buvo padaryti sužalojimai; kaltė, t. y. atsakovo elgesys neatitinkantis protingo, pareigingo bei sÄ Å¾iningo asmens elgesio standartų; žala. Atsakovas atsiliepimu į ieÅ¡kinį ginčijo ieÅ¡kinio pagrįstumÄ ir prašė jį atmesti.

Nurodė, kad jis nėra kaltas dėl policijos patrulio sveikatos sužalojimo, kadangi pareigÅ«nas įvykio metu buvo apkabinęs jį iÅ¡ nugaros, todėl jis negalėjo įspirti policijos pareigÅ«nui į deÅ¡inės rankos plaÅ¡takÄ . Vilniaus miesto apylinkės prokuratÅ«ra nustatė, kad prieÅ¡ policijos pareigÅ«nus jokio fizinio smurto nenaudojo ir negrasino tuoj pat jį panaudoti. Kadangi sulaikymo vakarÄ gatvėje buvo slidu, todėl jam bÅ«nant pargriautam ant žemės, pareigÅ«nas pats galėjo susižaloti rankÄ , susitrenkdamas jÄ Ä¯ grindinį, jo kaltės tame nėra, nes sulaikomas jis pareigÅ«nams fiziÅ¡kai nesiprieÅ¡ino ir negrasino.

PaaiÅ¡kino, kad praÅ¡omas priteisti žalos atlyginimas yra nepagrįstas, nes pats pareigÅ«nas tokio dydžio nuostolių nepatyrė ir nepatirtų. II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė              Vilniaus rajono apylinkės teismas 2014 m. gegužės 27 d. sprendimu ieÅ¡kinį tenkino iÅ¡ dalies ir priteisė ieÅ¡kovui Policijos departamentui prie Vidaus reikalų ministerijos iÅ¡ atsakovo M. A. 20 000 Lt žalos atlyginimo.             Teismas, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nusprendė, kad iÅ¡mokėti kompensacijÄ dėl pareigÅ«no sužalojimo buvo nuspręsta pagrįstai.

Vidaus tarnybos statuto redakcijos 40 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad pareigÅ«nui, kuris buvo sužalotas, susižalojo arba jo sveikata buvo sutrikdyta atliekant tarnybines pareigas iÅ¡mokama nuo 1 mėn. iki 5 mėn. jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacija. Pagal įvykio metu galiojusiÄ redakcijÄ nuo 2008 m. liepos 31 d. iki 2008 m. lapkričio 28 d. lengvo sveikatos sutrikdymo atveju – 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio (40 str. 3 d. 7 p.). Ar pareigÅ«no mirtis arba sveikatos sutrikdymas yra susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ar jo tarnyba, nustatoma vidaus reikalų ministro nustatyta tvarka (Statuto 40 str. 5 d.).

Vidaus reikalų ministro 2004 m. balandžio 23 d. įsakymu patvirtintose Nustatymo ar vidaus tarnybos sistemos pareigūno mirtis ar sveikatos sutrikdymas susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu arba jo tarnyba, o vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto – su profesiniu ar įvadiniu mokymu taisyklėse numatyta, kad, esant pareigūno sveikatos sutrikdymui, atliekamas tarnybinis patikrinimas, kurio tikslas yra nustatyti priežastinį ryšį tarp sveikatos sutrikdymo ir tarnybos (Taisyklių 4 p.).

Atlikus tokį patikrinimÄ , suraÅ¡oma iÅ¡vada (Taisyklių 7 p.). 2009 m. vasario 12 d. Tarnybinio patikrinimo iÅ¡vadoje Nr. 10-7-IS-12 „Dėl Vilniaus aps. VPK Vilniaus m. KPV KPR vyresniojo patrulio R. Å . sužalojimo tarnybos metu“ nurodyta, kad R. Å . 2008 m. lapkričio 22 d. buvo sužalotas vykdydamas tarnybines pareigas, jo sveikatos sutrikdymas tiesiogiai susijęs su tarnybinių pareigų atlikimu ir padidėjusiu pavojumi. Vadovaudamasis Å¡ia iÅ¡vada Vilniaus miesto VPK virÅ¡ininkas 2009 m, kovo 31 d.

įsakymu Nr. 10-TE-176 pripažino, kad R. Å . 2008 m. lapkričio 22 d. buvo sužalotas einant tarnybines pareigas ir nusprendė iÅ¡mokėti jam 12 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio kompensacijÄ â€“ 31 237,08 Lt, praÅ¡ant Policijos departamento prie VRM Finansų valdybos skirti reikalingas lėšas. Nurodyto dydžio piniginė kompensacija patruliui R. Å . buvo iÅ¡mokėta 2009 m. balandžio 9 d. Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ryÅ¡ium su tarnyba sÄ lygas, patvirtintas 1991 m. gruodžio 5 d.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu, Vidaus reikalų ministerijos, policijos ir kitų vidaus reikalų statutinių įstaigų pareigÅ«nams, kurie yra draudžiami pagal Å¡ias sÄ lygas, kompensacijÄ apdraustajam, sužeistam ryÅ¡ium su tarnyba, moka valstybinė institucija, kurioje tarnauja (eina pareigas) apdraustasis, iÅ¡ iÅ¡laidų sÄ matoje numatytų tam reikalui lėšų. Pagal Å¡ių SÄ lygų 26 punktÄ , įstaigos, iÅ¡mokėjusios kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalÄ padariusius asmenis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso nustatyta tvarka.

Kadangi lėšas R. Å . kompensacijai iÅ¡mokėti pervedė Policijos departamentas prie VRM, jis turi teisę jas iÅ¡siieÅ¡koti iÅ¡ žalÄ padariusio asmens. CK 6.263 straipsnio 2 dalis nustato, kad žalÄ privalo visiÅ¡kai atlyginti atsakingas asmuo. Tam, kad bÅ«tų galima priteisti žalos atlyginimÄ , reikia nustatyti, kad veiksmai, kuriais žala padaryta, yra neteisėti, padaryti dėl atsakovo kaltės, be to, bÅ«tina nustatyti esant priežastinį ryšį tarp Å¡ių veiksmų ir žalos atsiradimo (CK 6.246-6.249 str.).

Teismas nustatė, kad atsakovas prieÅ¡inosi policijos pareigÅ«nui bandant jį sulaikyti, kai sulaikymo metu atsakovas spyrė pareigÅ«nui ir jį sužalojo, t. y. atsakovas veikė neteisėtai; nustatytos aplinkybės įrodo ir priežastinio ryÅ¡io tarp atsakovo veiksmų ir žalos padarymo policijos pareigÅ«nui faktÄ . IÅ¡analizavęs teisminio nagrinėjimo metu surinktus įrodymus bei iÅ¡tyręs baudžiamosios bylos medžiagÄ , teismas padarė iÅ¡vadÄ , kad, nors atsakovas ir aktyviai prieÅ¡inosi siekdamas iÅ¡trÅ«kti ir pabėgti, tačiau atsakovas neturėjo tyčios sužaloti pareigÅ«nÄ .

Civilinė atsakomybė atsiranda tik tais atvejais, jeigu asmuo kaltas. Kaltė gali pasireikÅ¡ti tyčia arba neatsargumu. Laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į aplinkybes jis nebuvo tiek rÅ«pestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sÄ lygomis buvo bÅ«tina (CK 6.248 str. 3 d.), todėl teismas sprendė, kad byloje nustatytomis aplinkybėmis įrodyta, jog atsakovas, elgdamasis nerÅ«pestingai ir neapdairiai, tarnybos metu sužalojo pareigÅ«nÄ R. Å .. Žalos atsiradimo faktÄ patvirtina į bylÄ pateikti įrodymai, kurie patvirtina, kad Policijos departamentas prie VRM, iÅ¡mokėjęs kompensacijÄ dėl žalos, patyrė atitinkamo dydžio nuostolius (CPK 178 str., CK 6.249 str.).

Teismas konstatavo, jog nagrinėjamoje byloje ieÅ¡kovų patirta žala pasireiÅ¡kė jų, pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, iÅ¡mokėta kompensacija, kuri yra socialinė garantija, susijusi su policijos darbo padidintu pavojingumu, o ne pačiu pareigÅ«no sveikatos sutrikdymu. Policijos pareigÅ«nų teisinės padėties ypatumus sÄ lygoja jų profesinės veiklos pobÅ«dis, todėl specialiuose įstatymuose yra nustatytos specifinės jiems taikomos socialinės garantijos. Kadangi socialinės garantijos bei kompensacijų iÅ¡mokėjimo, dėl sveikatos sužalojimo vykdant tarnybines pareigas, dydžiai ir tvarka yra numatyti specialiu įstatymu, pagal bendrÄ sias Civilinio kodekso normas jie nenustatinėjami.

Å ios bylos dalykas yra iÅ¡mokėtos kompensacijos jÄ iÅ¡mokėjusiam pareigÅ«no darbdaviui atlyginimas, todėl teismas Å¡ioje byloje nenustatinėjo nukentėjusio pareigÅ«no patirtos žalos dydžio. Kadangi CK 6.280 straipsnio, reglamentuojančio regreso teisę į žalos padariusį asmenį, 1 dalis nustato, kad atlyginęs kito asmens padarytÄ Å¾alÄ asmuo turi į padariusį žalÄ asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, o pareigÅ«no sužalojimo atveju mokamos kompensacijos dydį nustato Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalis, teismas sprendė, kad iÅ¡mokėtos kompensacijos dydis atitinka Å¡ioje normoje nurodytÄ dydį.

Teismas, atsižvelgdamas į CK 6.282 straipsnio 3 dalį, kuri numato, kad teismas gali sumažinti atlyginamos žalos dydį, atsižvelgdamas į žalÄ padariusio asmens sunkiÄ turtinę padėtį, sumažino iÅ¡ atsakovo priteisiamÄ nuostolių sumÄ trečdaliu. III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai             Apeliaciniu skundu atsakovas M. A. praÅ¡o panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimÄ ir priimti naujÄ sprendimÄ . Apeliacinį skundÄ grindžia Å¡iais argumentais:1.

Pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje surinktus įrodymus, todėl priėmė nepagrįstÄ ir neteisėtÄ sprendimÄ . PareigÅ«nas dėl patirto nežymaus sveikatos sutrikdymo, tokios didelės žalos, kokios priteisimo reikalauja ieÅ¡kovai, nepatyrė. Teisės normų, reglamentuojančių žalos atlyginimÄ , analizė leidžia daryti iÅ¡vadÄ , kad ieÅ¡kovų reikalaujamas atlyginti žalos dydis yra ribojamas realiu nukentėjusiajam asmeniui padarytos žalos dydžiu, kad ieÅ¡kovai gali reikalauti tik tokios atlygintinos žalos dydžio, kuris yra lygiavertis pirminio kreditoriaus patirtų nuostolių dydžiui.

2. Teismas ignoravo atsakovo argumentus dėl padarytos žalos dydžio, dėl ko netinkamai nustatė atlyginamos žalos dydį. Kadangi buvo sužalota pareigÅ«no sveikata, toks žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.283 straipsniu, todėl atsakovo civilinės atsakomybės apimtis turi bÅ«ti nustatoma vadovaujantis Å¡io straipsnio normomis. CK 6.283 straipsnio 1 dalis numato, kad tais atvejais, kai fizinis asmuo suluoÅ¡inamas ar kitaip sužalota jo sveikata, tai už žalÄ atsakingas asmuo privalo nukentėjusiam asmeniui atlyginti visus Å¡io patirtus nuostolius ir neturtinę žalÄ .

Tokiais atvejais nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo bÅ«tų gavęs, jeigu jo sveikata nebÅ«tų sužalota, ir su sveikatos grÄ Å¾inimus susijusios iÅ¡laidos (gydymo, papildomo maitinimo, vaistų įsigijimo, protezavimo, sužaloto asmens priežiÅ«ros, specialių transporto priemonių įsigijimo, sužaloto asmens perkvalifikavimo iÅ¡laidos bei kitos sveikatos grÄ Å¾inimui bÅ«tinos iÅ¡laidos). Piniginė žalos iÅ¡raiÅ¡ka yra nuostoliai. Jeigu Å¡alis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Byloje esantys įrodymai apie pareigÅ«no nedarbingumÄ (dėl sveikatos sutrikdymo pareigÅ«nas nedirbo 19 darbo dienų) bei pareigÅ«no vidutinį darbo dienos užmokestį – 125,45 Lt, teismui leidžia nustatyti žalos dydį – 2 383,55 Lt, ir šį dydį laikyti tinkamu ieÅ¡kovų nuostoliams atlyginti. IeÅ¡kovas Vilniaus apskrities Vyriausias policijos komisariatas pateikė teismui atsilipimÄ Ä¯ apeliacinį skundÄ , kuriuo ginčija apeliacinio skundo pagrįstumÄ ir praÅ¡o jį atmesti. Nurodo, kad:1.

Pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė. Atlyginus žalÄ alternatyvių jos kompensavimo bÅ«du, iÅ¡lieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobÅ«džio įtakÄ Å¾alÄ padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais, regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iÅ¡ kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti iÅ¡mokėtų sumų.

Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sÄ lygų 26 punktÄ , įstaigos, iÅ¡mokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja regreso teisę į žalÄ padariusius asmenis CK nustatyta tvarka. Atsižvelgiant į saugomo intereso svarbÄ , pažeidimo pobÅ«dį bei kitas aplinkybes, nagrinėjamu atveju žalos dydis pinigais įvertintas, taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų iÅ¡mokėjimas dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigÅ«nams, yra specialieji teisės aktai, nustatantys sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo specialias metodikas.

Pareigūnui atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iš valstybės biudžeto alternatyviu sveikatos kompensavimo būdu, numatytu Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 7 punkte. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog žala gali būti atlyginama skirtingomis formomis ir būdais. Tokie atvejai paprastai įtvirtinti ne civilinius santykius reglamentuojančiuose, bet viešuosiuose teisės aktuose. Vienas alternatyvių žalos atlyginimo būdų yra žalos atlyginimas remiantis žalos dydžio nustatymo metodikomis, kurios yra standartizuotos.

2. CK 6.280 straipsnio 1 dalis nustato, kad asmuo, atlyginęs kito asmens žalÄ , turi teisę į žalÄ padariusį asmenį regreso teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo Policijos departamentas. Atsakovas nepaneigė, kad padarė žalos savo neteisėtais veiksmais. Teismas sprendime pažymėjo, kad vien tik ta aplinkybė, kad atsakovas Å¡ios bylos nagrinėjimo metu neturi turto ir gauna nedideles pajamas yra nepakankama CK 6.282 straipsnio 3 dalies taikymui. Tačiau teismas įvertino, kad atsakovas yra jauno amžiaus, darbingas asmuo, tačiau turi mažamečių vaikų, jo sutuoktinė nedirba, o motina yra dalinai darbinga, todėl sumažino priteistos žalos dydį vienu trečdali, taigi priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ .

IeÅ¡kovas Policijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos atsiliepimo į apeliacinį skundÄ nepateikė. IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir iÅ¡vados             Apeliacinis skundas atmetamas.             Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylÄ neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, iÅ¡skyrus kai to reikalauja vieÅ¡asis interesas (CPK 320 str. 1 ir 2 d., Lietuvos Respublikos Konstitucinio teismo 2006-09-21 nutarimas, VŽ, 2006, Nr. 102-3957).              Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, iÅ¡nagrinėjusi apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindÄ , atsiliepimo į apeliacinį skundÄ argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisėtai, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, nustatęs visas teisiÅ¡kai reikÅ¡mingas aplinkybes bylai iÅ¡spręsti, tinkamai pritaikęs materialinės ir proceso teisės normas, ieÅ¡kovo ieÅ¡kinį dėl žalos atlyginimo tenkino iÅ¡ dalies.

              Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2008 m. lapkričio 17 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008 iÅ¡aiÅ¡kino, jog pagrindinė civilinės atsakomybės funkcija yra kompensacinė, jos tikslas – pasiekti satisfakcijÄ , t. y. kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytÄ Å¾alÄ ir taip atkurti padėtį, buvusiÄ iki teisės pažeidimo. Dėl įvairių veiksnių, pavyzdžiui, valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, suteikiant visuomenės nariams bÅ«tinas ekonomines, socialines priemones, taip pat civilinės atsakomybės taikymo proceso trukmės ir galimybių tam tikrais atvejais pasiekti jos tikslų nebuvimo (atsakovui esant nemokiam), padaryta žala gali bÅ«ti kompensuojama ne civilinės atsakomybės institutu, bet alternatyviais žalos kompensavimo bÅ«dais.

Tačiau, atlyginus žalÄ alternatyviu jos kompensavimo bÅ«du, iÅ¡lieka alternatyvios kompensavimo sistemos ir civilinės atsakomybės santykis, nes tik civilinės atsakomybės taikymas suteikia galimybę daryti turtinio pobÅ«džio įtakÄ Å¾alos padariusiam asmeniui. Tokiais atvejais regreso teisė įgalina taikyti civilinę atsakomybę, nes valstybė ar jos įstaiga iÅ¡ kalto dėl žalos padarymo asmens gali reikalauti iÅ¡mokėtų sumų. Deliktinės civilinės atsakomybės institutas grindžiamas ne tik visiÅ¡ko žalos atlyginimo nuostata (CK 6.263 str. 2 d.), bet ir kitais Å¡iÄ nuostatÄ papildančiais principais.

Vienas tokių principų – nuostata, kad niekas negali gauti naudos iÅ¡ savo neteisėtų veiksmų. Atsisakymas pripažinti valstybės regreso teisę reikalauti iÅ¡mokėtų sumų atlyginimo iÅ¡ kalto už valstybės pareigÅ«no sužalojimÄ asmens šį principÄ neabejotinai pažeistų. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus iÅ¡plėstinė kolegija pažymėjo, kad deliktinė civilinė atsakomybė atlieka ne tik kompensacinę, bet ir auklėjamÄ jÄ bei prevencinę funkcijas.

Jeigu valstybė (ar kitas asmuo, iÅ¡mokėjęs nukentėjusiajam kompensacijÄ už patirtÄ Å¾alÄ ) neįgytų regreso teisės į žalos padariusį asmenį, tai toks teisės normų aiÅ¡kinimas ne tik neturėtų prevencinio efekto, bet ir galėtų skatinti asmenis atlikti neteisėtus veiksmus, nes jie nepatirtų jokių neigiamų padarinių dėl savo neteisėtų veiksmų. Antra vertus, regreso teisės nepripažinimas reikÅ¡tų, kad žalos padaręs asmuo apskritai iÅ¡vengia atsakomybės, o pareiga atlyginti patirtÄ Å¾alÄ nukentėjusiam pareigÅ«nui perkeliama mokesčių mokėtojams.

IÅ¡plėstinė teisėjų kolegija, atsižvelgdama į saugomo intereso svarbÄ , pažeidimo pobÅ«dį bei kitas aplinkybes, nurodė, kad galimi atvejai, kai žalos dydis pinigais įvertinamas taikant standartizuotus kriterijus ir tam tikras metodikas. Antai, žalos aplinkai padarymo atveju žala įvertinama pagal tam tikras metodikas, o žalos dydis pagal jas nustatomas tuo didesnis, kuo svarbesnis objektas pažeistas. Antra vertus, yra tokių teisės saugomų vertybių, kurios neturi aiÅ¡kaus ekonominio turinio ir tiksliai pinigais negalima įvertinti Å¡ioms vertybėms padarytų pakenkimų.

Pavyzdžiui, sužalojus asmens sveikatÄ , asmeniui padarytos žalos objektyviai neįmanoma tiksliai įvertinti pinigais, nes sveikata yra asmeninė neturtinė vertybė. Be to, tokiais atvejais asmeniui padaroma ne tik turtinės, bet ir neturtinės žalos. Teisės aktai, kuriuose įtvirtintas piniginių kompensacijų iÅ¡mokėjimas dėl tarnybos nukentėjusiems policijos pareigÅ«nams, turėtų bÅ«ti vertinami kaip specialieji teisės aktai, nustatantys sveikatai padarytos žalos dydžio apskaičiavimo specialias metodikas.

              Nagrinėjamu atveju atsakovas dėl neatsargumo sužalojo jį sulaikiusį policijos pareigÅ«nÄ . Å iam pareigÅ«nui Vilniaus miesto VPK iÅ¡mokėjo 31 237,08 Lt (12 mėnesių darbo užmokesčio dydžio) kompensacijÄ už sužalojimÄ , patirtÄ einant tarnybines pareigas. Taigi pareigÅ«nui R. Å . atsakovo padaryta žala buvo kompensuota iÅ¡ valstybės biudžeto alternatyviu žalos kompensavimo bÅ«du, nustatytu 2003 m. balandžio 29 d. įstatymu Nr. IX–1538 patvirtinto Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalies 7 punkte.

               Konstitucinis Teismas 2007 m. lapkričio 22 d. nutarime, priimtame konstitucinės justicijos byloje Nr. 06/05-08/05, konstatavo, kad Vidaus tarnybos statuto II skyriaus 8 skirsnis „Pareigūnų sveikatos priežiūra ir su tuo susijusios socialinės garantijos“, 40 straipsnis inter alia neprieštarauja Konstitucijos 29 straipsnio 1 daliai, 48 straipsnio 1 daliai, 52 straipsniui, konstituciniam teisinės valstybės principui. Nurodytame nutarime Konstitucinis Teismas taip pat pabrėžė, kad Konstitucijoje įtvirtinta Lietuvos valstybės socialinė orientacija apskritai įpareigoja valstybę paisyti socialinio (materialinio) pobūdžio garantijų realumo imperatyvo.

Sužalotam pareigÅ«nui kompensacija iÅ¡mokėta vadovaujantis Vyriausybės 1991 m. gruodžio 5 d. nutarimu Nr. 530 patvirtintomis Asmenų draudimo valstybės lėšomis ir kompensacijų mokėjimo juos sužeidus ar jiems žuvus ryÅ¡ium su tarnyba sÄ lygomis. Nurodytos draudimo sÄ lygos patvirtina, kad nagrinėjamoje situacijoje taikytas alternatyvus žalos kompensavimo bÅ«das įgyvendintas specifine draudimo teisinių santykių forma – privalomuoju statutinių vidaus tarnybos pareigÅ«nų ir kitų kategorijų asmenų sveikatos ir gyvybės draudimu, reglamentuojamu specialiųjų įstatymų ir juos detalizuojančių poįstatyminių teisės aktų (CK 6.988 str. 3 d.).

Draudžiant policijos pareigÅ«nus valstybės lėšomis visam tarnybos laikotarpiui ir iÅ¡mokant jiems įstatymu nustatyto dydžio kompensacijas už tarnybos metu ar dėl tarnybos patirtus sveikatos sužalojimus, atliekama svarbi socialinė funkcija, nes suteikiamos efektyvios socialinės garantijos ir prielaidos pareigÅ«nams tinkamai vykdyti savo pareigas, kurios garantuotų visuomenei itin svarbių policijos uždavinių (atskleisti ir tirti nusikalstamas veikas ir kitus teisės pažeidimus; apsaugoti žmogaus teises ir laisves; užtikrinti vieÅ¡osios tvarkos ir visuomenės saugumÄ ir kt.) įgyvendinimÄ .

Kartu pareigÅ«nui suteikiama materialinė garantija jo sveikatos sužalojimo atveju, nes bÅ«tent tokių asmenų tinkama sveikata padeda įgyvendinti jiems pavestas pareigas. Taigi dėl tarnybos nukentėjusiems policijos darbuotojams iÅ¡ valstybės lėšų mokamų kompensacijų sistema laikytina valstybinio socialinio draudimo rÅ«Å¡imi, nes policijos įstaigos tam tikra prasme vykdo socialinio draudimo įstaigų funkcijÄ . Dėl to pagal analogijÄ taip pat galima taikyti CK 6.290 straipsnio 3 dalį, kurioje nustatyta draudimo iÅ¡mokas iÅ¡mokėjusių socialinių draudimo įstaigų regreso teisė į žalÄ padariusį asmenį.

Nepripažinus ieÅ¡kovams regreso teisės, policijos ir kitos valstybės įstaigos, mokančios kompensacijas dėl tarnybos nukentėjusiems savo pareigÅ«nams, atsidurtų daug blogesnėje padėtyje negu socialinio ar privataus draudimo įstaigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-496/2008).Pagal Asmenų draudimo valstybės lėšomis sÄ lygų 26 punktÄ Ä¯staigos, iÅ¡mokėjusios draudimo sumas ir kompensacijas, įgyja reikalavimo (regreso) teisę į žalÄ padariusius juridinius ir fizinius asmenis CK nustatyta tvarka.

Vadovaujantis CK 6.280 straipsnio 1 dalimi atlyginęs kito asmens padarytÄ Å¾alÄ asmuo turi į padariusį žalos asmenį regreso (atgręžtinio reikalavimo) teisę tokio dydžio, kiek sumokėjo žalos atlyginimo, jeigu įstatymai nenustato kitokio dydžio. Yra įvairių žalos apskaičiavimo metodų. Pavyzdžiui, vienais atvejais taikomas taip vadinamasis konkretus metodas, kai padaryta žala labai individualizuojama, atsižvelgiama į pažeisto intereso specifikÄ ir kitus individualius kriterijus.

Kitais atvejais taikomas abstraktus metodas, kai į individualius pažeisto intereso požymius ir kitus individualius kriterijus neatsižvelgiama. Tiek socialinio, tiek privataus draudimo atvejais taikomas abstraktus kriterijus – iÅ¡mokėtina draudimo iÅ¡moka (kompensacija) apskaičiuojama pagal tam tikrus standartizuotus kriterijus. Dėl to turėtų bÅ«ti preziumuojama, kad iÅ¡mokėtas draudimo atlyginimas (kompensacija) visiÅ¡kai kompensuoja žalÄ . Tai atitinka teisingumo, protingumo ir sÄ Å¾iningumo principus (CK 1.5 str. 4 d.).

Å i prezumpcija, be abejo, yra nuginčijama, bet pareigÄ jÄ paneigti turi tas asmuo, kuris teigia, kad iÅ¡mokėta draudimo iÅ¡moka (kompensacija) nepadengia visos žalos arba, prieÅ¡ingai, – jÄ virÅ¡ija. Atsakingas už žalÄ asmuo, manantis, kad nukentėjusiajam iÅ¡mokėta didesnė kompensacija negu Å¡io patirta žala, privalo Å¡iÄ aplinkybę įrodyti. Nagrinėjamu atveju apeliantas nurodo, kad byloje esantys įrodymai apie pareigÅ«no nedarbingumÄ (dėl sveikatos sutrikdymo pareigÅ«nas nedirbo 19 darbo dienų) bei pareigÅ«no vidutinį darbo dienos užmokestį – 125,45 Lt, teismui leidžia nustatyti žalos dydį, kuris apelianto apskaičiavimais sudaro 2 383,55 Lt, ir Å¡is dydis yra tinkamas ieÅ¡kovų nuostoliams atlyginti.

Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus įrodymus, sprendžia, jog apeliantas neįrodė, kad nukentėjusiajam iÅ¡mokėta didesnė kompensacija negu Å¡io patirta žala. Apelianto siÅ«loma nustatyti 2 383,55 Lt kompensacija, atsižvelgiant į aukščiau iÅ¡dėstytus Lietuvos Aukščiausiojo Teismo rekomenduojamus žalos dydžio nustatymo kriterijus, neatitiktų valstybės socialinės funkcijos įgyvendinimo, o taip pat bÅ«tų nepakankama kompensuoti nukentėjusiajam jo teisių pažeidimu padarytÄ Å¾alÄ ir taip atkurti padėtį, buvusiÄ iki teisės pažeidimo.

Teisėjų kolegijos vertinumu, pirmosios instancijos teismas, teisingai nustatė, kad ieÅ¡kovai įrodė kompensacijos dydį, jÄ pagrindė įstatymų nustatyta tvarka gautais dokumentais: kompensacija apskaičiuota ir iÅ¡mokėta pagal Vidaus tarnybos statuto 40 straipsnio 3 dalį, Asmenų draudimo valstybės lėšomis sÄ lygas ir Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 2 d. nutarimu Nr. 1130 patvirtintas Vidaus tarnybos sistemos pareigÅ«no ar vidaus reikalų profesinio mokymo įstaigos kursanto sveikatos sutrikdymo sunkumo laipsnio nustatymo taisykles.

Tai patvirtina byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir surinkti įrodymai. IÅ¡mokėtos kompensacijos dydis, jos nepaneigus, savaime nereiÅ¡kia, kad sužalotas pareigÅ«nas nepatyrė tokio dydžio žalos. Civilinė atsakomybė atsakovui atsirado dėl jo veiksmų nepaklusus teisėtiems policijos darbuotojo reikalavimams, t. y. neįvykdžius įstatymuose nustatytos pareigos (CK 6.246 str. 1 d.; Policijos veiklos įstatymo 16 str. 2 d.). Dėl to jis turi bÅ«ti atsakingas už pasekmes, atsiradusias sužalojus policijos darbuotojÄ , ir turėjo numatyti tokias pasekmes, t. y. kad jam specialiųjų įstatymų pagrindu gali atsirasti pareiga atlyginti žalÄ . Kita vertus, priteisiamos žalos dydis gali bÅ«ti mažinamas esant CK 6.251, 6.282 straipsniuose nustatytoms aplinkybėmis.

Akivaizdu, jog pirmosios instancijos teismas Å¡ias teisės normas taikė ir vienu trečdaliu sumažino priteisiamos sumos dydį, taigi priėmė pagrįstÄ ir teisėtÄ sprendimÄ .                Remiantis iÅ¡dėstytais argumentais teisėjų kolegija daro iÅ¡vadÄ , kad pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines bylos aplinkybes, teisingai aiÅ¡kino ir taikė teisės normas, nenukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos aktualiais klausimais, todėl priėmė teisėtÄ ir pagrįstÄ sprendimÄ , kurį naikinti arba keisti atsakovo apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo.

Taigi, Å¡iuo procesiniu sprendimu ieÅ¡kovo apeliacinis skundas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo atmetamas. Teisėjų kolegija, taip pat nenustatė absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, numatytų CPK 329 straipsnio 2 dalyje.              Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, n u t a r i a:                              Vilniaus miesto apylinkės teismo 2014 m. gegužės 27 d. sprendimÄ palikti nepakeistÄ .                                         Teisėjai                                                                                Ona Gasiulytė                                                                                            Vilija Mikuckienė                                                                                                                                      Eglė Surgailienė