2018-10-03 Nr. AB-17345-3-62-3-00345-2017-6 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr. A-2152-552/2018

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00345-2017-6

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. spalio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ramūno Gadliausko (pranešėjas), Ričardo Piličiausko (kolegijos pirmininkas) ir Arūno Sutkevičiaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo R. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kybartų pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I. 1. Pareiškėjas R. K. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų (toliau – ir Kybartų PN), 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimą.

2. Skunde nurodė, kad jis nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2015 m. spalio 27 d. buvo kalinamas Kybartų PN bendrabučio tipo patalpose. Bausmę atliko 3 būryje 303 ir 322 kambariuose. Visose gyvenamosiose patalpose pareiškėjui teko mažesnis plotas nei numatyta teisės aktuose minimali norma. Sanitarinio mazgo patalpa buvo per maža, trūko sanitarinių įrenginių, unitazai ir dušai nebuvo atitverti vienas nuo kito, todėl pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas. Dušu buvo leidžiama pasinaudoti tik kartą per savaitę. Neįrengtos drabužių ir avalynės džiovyklos. Pareiškėjui suteikta lova buvo netinkama naudoti, sukrypusi, be to, buvo dviaukštė, tai sukėlė pareiškėjui nepatogumų ir privatumo stoką. Gyvenamojoje patalpoje buvo tamsu, drėgna, šalta, trūko oro, sienos apipelijusios. Tokios kalinimo sąlygos buvo nežmoniškos, žeminančios orumą, kankinančios, pavojingos sveikatai. Tokiomis sąlygomis kalinamas pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią nerviniu išsekimu, nepatogumais, nemiga, pažeminimu, sveikatos pablogėjimu, kurią vertina 4 500 Eur suma ir prašo priteisti iš atsakovo.

3. Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Kybartų PN, atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė reikalavimų daliai taikyti ieškinio senaties terminą ir vertinti laikotarpį tik nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2014 m. kovo 24 d., skundą atmesti.

4. Atsiliepime nurodė, kad pareiškėjas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 24 d. iki 2015 m. birželio 29 d. buvo paskirtas į 3 būrį, gyvenamąjį kambarį Nr. 303. Pareiškėjui minimalaus ploto vienam asmeniui norma buvo užtikrinta, jam teko 3,3 kv. m. ploto. Kiti higienos normų reikalavimai taip pat nebuvo pažeisti. Dušo patalpoje įrengta 10 dušo ragelių, tualete įrengti 6 klozetai, 10 praustuvių, kas atitinka teisės aktų reikalavimus. Bendrabutyje įrengta kanalinė ventiliacija. Drabužiams džiovinti skiriama atskira patalpa. Pareiškėjo sveikatos istorijoje nėra įrašų apie sveikatos sutrikimus, atsiradusius dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Bylose dėl valstybės neteisėtais veiksmais padarytos žalos pareiškėjas privalo įrodyti konkretų žalos dydį bei priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir žalos. Pareiškėjas šių aplinkybių neįrodė.

II. 5. Kauno apygardos administracinis teismas 2017 m. gegužės 23 d. sprendimu tenkino pareiškėjo skundo dalį ir pripažino, kad buvo pažeista R. K. teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas kalinimo Kybartų PN sąlygas. Pareiškėjo reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

6. Teismas nustatė, kad pareiškėjas skunde prašo priteisti neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas bausmę Kybartų PN. Teismas, remdamasis teisės aktais, reglamentuojančiais ieškinio senaties terminą, atsižvelgdamas į teismų praktiką tokio pobūdžio bylose, atsakovo prašymą nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimų daliai taikyti ieškinio senaties terminą ir skundą atmesti, nurodė, kad pareiškėjas iš atsakovo reikalauja atlyginti neturtinę žalą, kurią patyrė laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 27 d. iki 2015 m. spalio 27 d., o skundą teismui pateikė 2017 m. kovo 8 d.

Svarbių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Pareiškėjo argumentus, kad Kybartų PN pareigūnai tyčia tinkamai jo nesupažindino su jo teisėmis kalint laisvės atėmimo vietoje, dėl to pareiškėjas nežinojo apie jam sudarytas teisės aktų reikalavimų neatitinkančias kalinimo sąlygas, teismas vertino kaip nepagrįstus, nesudarančius pagrindo vertinti, kad pareiškėjas iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą, siekdamas tinkamai apginti savo galimai pažeistas teises, kadangi teisės aktai, reglamentuojantys minimalų vienam asmeniui tenkantį kalinimo plotą bei kitas kalinimo sąlygas, neturtinės žalos atlyginimo tvarką bei ieškinio senaties terminus, yra paskelbti viešai.

Akcentavo, kad įstatymo nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės, todėl galiojant šiam teisės principui, įstatymų nežinojimas ar netinkamas jų suvokimas neatleidžia nuo pareigos tinkamai vykdyti įstatymus, laikytis juose nustatytų pareigų, įpareigojimų, terminų. Teismas pažymėjo, kad įstatymų nežinojimas teismų praktikoje nuosekliai laikoma subjektyvaus pobūdžio aplinkybe, nesudarančia pagrindo terminą atnaujinti. Be to, pareiškėjas nurodo, kad dėl pažeistų teisių jautė pažeminimą, kančią, psichologinį diskomfortą, todėl teismas sprendė, kad nurodytų galimų neteisėtų veiksmų laikotarpiu jis suvokė ir (ar) turėjo suvokti apie savo teisių pažeidimą.

Teismas pareiškėjo argumentus nelaikė svarbiomis, nuo jo valios nepriklaususiomis aplinkybėmis, sukliudžiusiomis jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos. Dėl šių priežasčių, vadovaudamasis Civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.127 straipsnio 1 dalimi, 1.131 straipsnio 2 dalimi, senaties terminą taikė, nagrinėjo ir vertino pareiškėjo kalinimo sąlygas laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2015 m. spalio 27 d.

7. Teismas, vertindamas pareiškėjo argumentus, susijusius su gyvenamuoju plotu bendrabučio tipo patalpose, nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 3 būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 303, kurios plotas – 16,56 kv. m., joje bausmę atliko nuo 3 iki 5 asmenų (įrengtos 5 miegamosios vietos), todėl pareiškėjui teko ne mažiau, kaip 3,3 kv. m. ploto. Nors skunde pareiškėjas nurodė, kad jam teko apie 1 kv. m. ploto, jokių objektyvių šią aplinkybę pagrindžiančių duomenų nepateikė. Teismas vertino, kad Kybartų PN oficialiai pateikti įrodymai (pažymos apie pareiškėjo laikymo sąlygas bei pataisos namų planai) paneigia deklaratyvius pareiškėjo teiginius. Dėl baldų išskaičiavimo iš gyvenamosios patalpos ploto, teismas nurodė, kad teisės aktai nenumato, jog į vienam asmeniui tenkančią teisės aktuose nustatytą ploto normą nebūtų įskaičiuojamas joje esančių baldų ir kitų įrenginių plotas. Atsižvelgdamas į tai, kad byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nekonstatuotas, aplinkybių, susijusių su baldų bei kitų daiktų užimamu plotu, nevertintino ir pareiškėjo argumentus dėl vienam asmeniui tenkančio ploto normos pažeidimo atmetė.

8. Teismas dėl pareiškėjo skundo teiginių, susijusių su sanitarinėmis ir buities sąlygomis bendrabučio tipo patalpose, kuriose buvo kalinamas pareiškėjas (gyvenamosiose patalpose buvo šalta, drėgna, tamsu, trūko oro, veisėsi pelėsis), nurodė, kad atsakovas pateikė tarnybinius pranešimus, kuriuose pažymėta, jog bendrabučio tipo patalpose įrengta ištraukiamoji ventiliacija, pareiškėjo gyvenamosiose patalpose langai nebuvo dengti grotomis. Kybartų PN pripažinimo tinkamais naudoti akte nurodyta, kad bendrabučio tipo patalpų langai plastikiniai, su selektyviniu stiklu. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė papildomai išvėdinti patalpas per atidarytą langą. Nors byloje nepateikta jokių kitų objektyvių įrodymų, pagrindžiančių arba paneigiančių pareiškėjo nurodomas aplinkybes dėl netinkamo apšvietimo bei oro temperatūros ir drėgmės koeficientų, teismas pažymėjo, kad pareiškėjas tik deklaratyviai konstatavo, jog patalpose buvo tamsu, bet nenurodė ir nedetalizavo, kuriuo paros metu jam trūko šviesos (dirbtinės ar natūralios), taip pat byloje esančioje pažymoje apie pareiškėjo sveikatos būklę nurodyta, kad jo sveikatos istorijoje nėra įrašų apie sveikatos sutrikimus, kurie galėjo kilti dėl netinkamų kalinimo sąlygų, konkrečiu atveju – apie pareiškėjo nurodomus susirgimus, kilusius dėl netinkamo apšvietimo, vėdinimo ir drėgmės (kosulys, odos problemos, dusulys ir kt.). Teismas pareiškėjo teiginius, jog jis buvo išmatavęs oro temperatūrą iš kito nuteistojo pasiskolintu rankiniu laikrodžiu, laikė deklaratyviais ir nepagrįstais jokiais objektyviais įrodymais, todėl nevertino jų kaip pakankamų konstatuoti atsakovo neteisėtus veiksmus.

9. Teismas pažymėjo, kad byloje nėra duomenų ir pareiškėjas nenurodo, jog būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Teismas atkreipė dėmesį ir į tai, kad Higienos normos HN 76:2010 58 punktas nustatė, jog laisvės atėmimo vietose laikomi asmenys taip pat privalo asmeniškai nuolat rūpintis švaros bei tvarkos palaikymu gyvenamosiose patalpose. Taigi švarios ir tvarkingos aplinkos gyvenamosiose patalpose sukūrimas ir palaikymas priklauso ir nuo pačių nuteistųjų bei paties pareiškėjo valios. Kybartų PN negali būti atsakingi už tai, jog įstaigoje kalinami asmenys nevykdo ar netinkamai vykdo jiems nustatytas pareigas. Be to, pats pareiškėjas skunde pažymi, jog patalpų trūkumai yra šalinami (naikinamas pelėsis, tinkuojamos sienos, taisomi šviestuvai ir kt.). Teismas sprendė, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šių argumentų nevertino kaip pakankamų neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui.

10. Teismas, vertindamas skundo argumentus, susijusius su tuo, kad bendrabučio tipo patalpose neįrengta drabužių ir batų džiovykla, nurodė, jog tiek iš atsakovo pateikto tarnybinio pranešimo, tiek patalpų plano matyti, kad Kybartų PN yra įrengtas atskiras kambarys, skirtas drabužiams džiovinti, todėl pareiškėjo argumentus atmetė. Dėl pareiškėjo teiginių, susijusių su sanitarinio mazgo patalpoje per mažai įrengtų unitazų ir dušo ragelių, kad sanitariniai įrenginiai neatitverti vienas nuo kito, o dušu buvo galima naudotis tik kartą per savaitę, teismas nurodė, kad pagal atsakovo pateiktus duomenis matyti, jog pareiškėjui skirtame sanitariniame mazge buvo įrengta 10 dušo ragelių, 6 unitazai ir 16 praustuvių, pareiškėjo būryje gyveno apie 60 nuteistųjų, todėl sanitarinių įrenginių kiekis Kybartų PN atitiko teisės aktų reikalavimus. Teismas pažymėjo, jog net ir laikant, kad kartu su pareiškėju gyveno 84 asmenys, kaip teigiama skunde, sanitarinių įrenginių kiekis, teismo vertinimu, iš esmės atitiktų Laisvės atėmimo vietų patalpų aprūpinimo baldais ir kietuoju inventoriumi normų nuostatas. Be to, atsakovo atstovas nurodė, kad pareiškėjui buvo suteikta teisė kartą per savaitę pasinaudoti dušu, pats pareiškėjas šios aplinkybės neneigia. Teismas pareiškėjo argumentus nurodytu klausimu atmetė.

11. Teismas nustatė, kad byloje nepateikta duomenų, paneigiančių pareiškėjo argumentus dėl privatumo neužtikrinimo duše bei tualete. Atkreipė dėmesį į tai, kad kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei pareiškėjo, nei atsakovo nurodomas aplinkybes, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas), šiuo atveju būtent Kybartų PN turi pareigą laikytis pareiškėjo kalinimo sąlygas reglamentuojančių teisės aktų ir, atitinkamai, užtikrinti tikslios informacijos pateikimą apie tai, todėl, Kybartų PN nepateikus informacijos apie sanitarinių įrenginių izoliavimą vienas nuo kito, šią aplinkybę vertino pareiškėjo naudai.

12. Teismas nurodė, kad pareiškėjas skundžiasi ir tuo, jog lovos buvo netinkamos naudoti, pasenę ir netvarkingos, dviaukštės, tai jam sukėlė nepatogumų. Teismas pažymėjo, kad teisės aktai nereglamentuoja pataisos namų bendrabučio tipo patalpose įrengtinų lovų konstrukcinių ypatumų, todėl pareiškėjo nusiskundimus dėl to, jog lova buvo dviaukštė, laikė nepagrįstais. Iš bylos duomenų teismas nustatė, jog pareiškėjas buvo kreipęsis į Kybartų PN administraciją su prašymu išduoti jam kitą, patogesnį čiužinį bei kietą lygų pagrindą miegojimui. Ant pareiškėjo prašymo uždėta rezoliucija patvirtina, jog prašymas buvo svarstomas ir buvo rekomenduota sudaryti pareiškėjui galimybę miegoti ant lygaus kieto pagrindo, kaip jis ir pageidavo, o kitame prašyme paties pareiškėjo pasirašytinai užfiksuota, jog pageidaujamą naują čiužinį jis gavo. Atsižvelgiant į tai, nėra pagrindo konstatuoti šioje dalyje neteisėtus atsakovo veiksmus, kadangi, pareiškėjui išreiškus nusiskundimą dėl netinkamos lovos (čiužinio) būklės, Kybartų PN administracija pareiškėjo skundus bei pageidavimus patenkino.

13. Išsamiai bei visapusiškai įvertinęs byloje surinktus įrodymus, atlikęs teisės normų, reglamentuojančių asmenų laikymo laisvės atėmimo vietose sąlygų analizę, teismas priėjo prie išvados, kad Kybartų PN ginčui aktualiu laikotarpiu neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl konstatavo, kad Kybartų PN pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti laikomam tinkamomis sąlygomis. Teismui nekilo abejonių, kad dėl netinkamų kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. pareiškėjas patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas nenustatė, kad pareiškėjo atžvilgiu buvo pažeistos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos (toliau – ir Konvencija) nuostatos. Administracinėje byloje nėra duomenų, kad Kybartų PN pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Byloje nėra objektyvių duomenų, jog nuteistajam būtų kilę problemų ir jis būtų skundęsis dėl naudojimosi tualetu bei dušu. Juolab kad byloje kiti pareiškėjo nurodyti pažeidimai nenustatyti.

14. Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo teismas pažymėjo, kad šioje byloje nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą. Teismas pripažino, kad buvo pažeista pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kybartų PN sąlygas, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

III. 15. Pareiškėjas R. K. pateikė apeliacinį skundą, kuriame prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

16. Pareiškėjas nurodo, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, kadangi teismas pažeidė bylos nagrinėjimo ribas, vertindamas patirtą neturtinę žalą ir netinkamai apskaičiuodamas jam tekusį gyvenamąjį plotą, kuris realiai buvo mažesnis, vadovavosi dokumentais, gerinančiais atsakovo padėtį, kurie yra netikslūs, neišreikalavo duomenų, kada buvo sumažintas miegamųjų skaičius ginčo laikotarpiu. Teismas nepagrįstai iš gyvenamojo ploto neatėmė baldais ir kitu inventoriumi užimamo ploto, sanitarinio mazgo užimamo ploto, todėl neteisingai apskaičiavo vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą.

17. Pareiškėjo teigimu, atsakovas jam suteikė netinkamą miegamąją vietą – dviaukštį gultą, kurio eksploatacijos terminas pasibaigęs. Pirmosios instancijos teismas sprendime pasisakė tik dėl gulto konstrukcijos, tačiau nepasisakė dėl teisės aktuose nustatyto jo eksploatavimo laiko, neišreikalavo iš atsakovo duomenų apie tai, kada buvo keistas inventorius, o nepateikus atsakovui tokių duomenų, turėjo juos vertinti pareiškėjo naudai. Teismas taip pat nepasisakė dėl pareiškėjo argumentų dėl teisės vieną kartą per savaitę pasinaudoti dušu. Seimo kontrolieriaus išvadose nurodyta, kad turi būti sudarytos sąlygos praustis duše dažniau nei vieną kartą per savaitę. Lukiškių TI-K rekomenduota imtis priemonių, kad įstaigoje laikomiems asmenims būtų sudarytos sąlygos pasinaudoti dušu po kiekvieno apsilankymo fizinės reabilitacijos kambaryje, apsilankyti duše dažniau kaip vieną kartą. Be to, pataisos įstaigoje dėl per didelio nuteistųjų asmenų skaičiaus būryje, skiriamo laiko nusiprausti duše nepakanka, todėl pareiškėjas negalėjo tinkamai pasinaudoti suteikta teise, dėl to patyrė orumo pažeminimą, nepatogumus, atsakovas jį privertė būti antisanitarinėje nehigieniškoje aplinkoje, kilo pavojus susirgti kontakto būdu perduodamomis infekcinėmis ligomis, pasireiškė nepilnavertiškumo jausmas, dėl nuolatinio šalto vandens naudojimo jautė stuburo skausmus, gėlė sąnarius. Akcentuoja, kad atsakovui nepaneigus pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygomis, jie laikomi nustatytais.

18. Pažymi, kad šiuo atveju teismas, spręsdamas dėl ieškinio senaties termino, turėjo įvertinti atsakovo veiksmus supažindinant pareiškėją su jo teisėmis, vidaus tvarkos taisyklėmis. Dėl netinkamo jo supažindinimo su vidaus tvarkos taisyklėmis, jis negalėjo tinkamai realizuoti savo teisių, t. y. dėl atsakovo kaltės, todėl ieškinio senaties terminas jo reikalavimams neturėtų būti taikomas.

19. Pareiškėjas teigia, kad teismas nepagrįstai jo patirtos neturtinės žalos neįvertino pinigais. Jis buvo kalinamas netinkamomis, orumą žeminančiomis ir antisanitarinėmis sąlygomis, atsakovas sąmoningai ir tyčia ignoravo teisės aktų reikalavimus, todėl pareiškėjui turi būti priteistas neturtinės žalos atlyginimas pinigais.

20. Atsakovas Kybartų PN atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo atmesti kaip nepagrįstą.

21. Atsiliepime nurodo, kad, atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas teisingai, visapusiškai, išsamiai įvertino ir objektyviai išnagrinėjo visas faktines bylos aplinkybes, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo. Teismo sprendime nurodytus argumentus patvirtina byloje pateikti įrodymai. Teismas pagrįstai sprendė, kad bylos aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, jog pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos.

22. Pažymi, kad pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

23. Trečiasis suinteresuotas asmuo Kalėjimų departamentas prie teisingumo ministerijos pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą su juo nesutinka ir prašo jį atmesti.

24. Atsiliepime nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senaties terminą ir skundą atmetė. Teismas pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas svarbių ir nuo jo valios nepriklausančių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis teisinės pagalbos, nenurodė. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai nustatė, kad vienam asmeniui tenkanti gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, pagrįstai nevertino pareiškėjo nurodytų aplinkybių dėl baldų užimamo ploto gyvenamojoje patalpoje, kadangi ploto normos pažeidimas nekonstatuotas. Teismas teisingai nustatė ir aplinkybę, kad byloje nėra duomenų, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į Visuomenės sveikatos centrą su prašymais atlikti patikrinimus patalpoje, kurioje gyveno. Taip pat pritaria teismo vertinimui, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl prastų klimatinių ir sanitarinių sąlygų yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia jo paties nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai.

25. Pažymi, kad teismas pagrįstai sprendė, jog bylos aplinkybių visuma nesuteikia pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas laisvės atėmimo bausmę atliko grubiai Konvencijos 3 straipsnio nuostatas pažeidžiančiomis sąlygomis. Teismas nenustatė, kad pareiškėjas buvo kaip nors išskirtas iš kitų nuteistųjų ir jam kokiu nors būdu bloginamos bausmės atlikimo sąlygos. Akcentuoja, kad pareiškėjui kyla pareiga pateikti įrodymus, kurie sudarytų pagrindą konstatuoti privalomųjų viešosios atsakomybės sąlygų egzistavimą. Tokių įrodymų nepateikus, reikalavimas dėl žalos atlyginimo negali būti tenkinamas.

26. Teismas teisingai sprendė, kad, įvertinus visas svarbias bylos aplinkybes, byloje yra pagrindas nepriteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimo pinigais ir apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankamą satisfakciją už jo teisių pažeidimą. Naikinti sprendimą pareiškėjo apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. 27. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Kybartų PN veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų kalinimo sąlygų, atlyginimo.

28. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad atsakovas neužtikrino pareiškėjui privatumo naudojantis sanitariniais įrenginiais, todėl pripažino, kad pareiškėjo teisė į Lietuvos Respublikos teisės aktais nustatytas įkalinimo Kybartų PN sąlygas buvo pažeista, reikalavimą dėl neturtinės žalos atlyginimo pinigais atmetė.

29. Pareiškėjas apeliaciniame skunde nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigia, kad teismas nepagrįstai daliai pareiškėjo reikalavimų taikė ieškinio senatį, netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus, vadovavosi dokumentais, gerinančiais atsakovo padėtį, kurie yra netikslūs, neteisingai nustatė vienam asmeniui tenkantį gyvenamąjį plotą, kadangi neatėmė baldais ir kitu inventoriumi užimamo ploto, neišreikalavo įrodymų, nepasisakė dėl inventoriaus galiojimo laiko, nepagrįstai nepriteisė neturtinės žalos atlyginimo pinigais.

30. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, <...> apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją; LVAT 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011 ir kt.).

31. Taip pat akcentuotina, jog vadovaujantis Administracinių bylų teisenos įstatymo 142 straipsnio 3 dalimi, pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina. Taigi, apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas apeliacinės instancijos teisme. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., LVAT 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007, 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013 ir kt.).

32. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija pažymi, jog pirmosios instancijos teismas, tikrindamas atsakovo atstovo veiksmų teisėtumą dėl pareiškėjo skunde nurodytų aplinkybių, detaliai išanalizavo pareiškėjo buvimo Kybartų PN sąlygas, išsamiai išnagrinėjo ir įvertino visas byloje reikšmingas faktines aplinkybes. Aiškindamasis pareiškėjo įvardytus nusiskundimus, teismas atliko byloje esančių įrodymų įvertinimą esminiais aspektais. Teismo sprendimas pagrįstas įrodymų analize, o faktinių aplinkybių vertinimas susietas su konkrečių ginčo santykius reglamentuojančių teisės normų taikymu. Teisėjų kolegija, papildomai patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu, atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi apeliacinio skundo teiginius ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė.

33. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjo apeliacinio skundo teiginius, susijusius su ieškinio senaties termino taikymo daliai pareiškėjo reikalavimų, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai pareiškėjo reikalavimų daliai taikė ieškinio senaties terminą. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Pagal Civilinio kodekso 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. To paties straipsnio 5 dalis nustato, kad jei pažeidimas yra tęstinis, t. y. jis vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

34. Ieškinio senatis yra nustatyta Lietuvos nacionalinėje teisėje, todėl nacionaliniai teismai, vadovaudamiesi Lietuvos Respublikoje priimtais įstatymais, ją gali taikyti. Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes. Tam, kad ieškinio senaties terminas būtų atnaujinamas, pareiškėjas turi įvardyti objektyvias priežastis bei pateikti įrodymų, pagrindžiančių ieškinio senaties termino atnaujinimą (žr., pvz., 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-792-1062/2017; 2015 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-301-858/2015). Taigi įrodinėjimo pareiga dėl svarbių ieškinio senaties termino praleidimo priežasčių tenka pareiškėjui.

35. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas apeliaciniame skunde nenurodo teisiškai pagrįstų argumentų ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija nenustatė aplinkybių, kurios leistų spręsti, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį ir tuo pagrindu atmetė pareiškėjo reikalavimą priteisti iš atsakovo iki 2014 m. kovo 7 d. patirtą neturtinę žalą. Taip pat pareiškėjas nenurodo jokių bylos įrodymais pagrįstų aplinkybių, dėl kurių turėtų būti konstatuota, kad pareiškėjas iki 2014 m. kovo 7 d. negalėjo kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo, kad jam nebuvo žinomi nacionalinės teisės aktai, suteikiantys teisinį pagrindą kreiptis į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo. Pareiškėjo skunde nurodyti teiginiai, kad jis nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis ir pataisos namų vidaus tvarkos taisyklėmis, taip pat nesudaro pagrindo atnaujinti ieškinio senaties terminą.

36. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pareiškėjas skunde nurodė, jog dėl jo pažeistų teisių jis jautė didelį dvasinį diskomfortą, nepatogumus. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad jei pareiškėjas jautė diskomfortą, pažeminimą, kančią, tai jis turėjo galimybę realiai suvokti, jog jo teisės pažeidžiamos ir atitinkamai į tai reaguoti. Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjo nurodytos aplinkybės dėl nesikreipimo į teismą laiku (nebuvo tinkamai supažindintas su savo teisėmis bei vidaus taisyklėmis) nepagrįstos. Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjui būtų nesuteiktos sąlygos domėtis įstatymais ir teisės aktais. Taigi, teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė objektyvių, nuo jo valios nepriklausiusių aplinkybių, sukliudžiusių jam laiku kreiptis į teismą ar kreiptis dėl teisinės pagalbos, todėl pirmosios instancijos teismas teisėtai nagrinėjo aplinkybes, susijusias su pareiškėjo laikymo sąlygomis Kybartų PN laikotarpiu nuo 2014 m. kovo 8 d. iki 2015 m. spalio 27 d.

37. Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, susijusiais su vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto apskaičiavimu. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas ginčijamu laikotarpiu buvo paskirtas gyventi į 3 būrį, gyvenamąją patalpą Nr. 303, kurios plotas – 16,56 kv. m., kurioje įrengtos 5 miegamosios vietos, joje bausmę atliko nuo 3 iki 5 asmenų, todėl vienam asmeniui teko 3,3 kv. m gyvenamojo ploto. Taigi vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos ploto reikalavimas pareiškėjui buvo užtikrintas. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas baldų užimamas plotas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1798/2013, 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016). Ši pozicija atspindi EŽTT praktiką panašaus pobūdžio bylose (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06). Šiuo atveju minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimas pareiškėjo atžvilgiu nebuvo nustatytas, todėl pareiškėjo apeliacinio skundo teiginiai, susiję su gyvenamojo ploto apskaičiavimu yra nepagrįsti.

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas faktines aplinkybes, pareiškėjo ir atsakovo argumentus ginčijamais klausimais, pažymi, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nenustatė pažeidimų dėl kitų pareiškėjo skunde išvardintų kitų nusiskundimų dėl lovų ir kito inventoriaus, dėl to, kad gyvenamojoje patalpoje buvo tamsu, drėgna, šalta, trūko oro, sienos apipelijusios, kadangi pareiškėjo teiginiai nurodytais klausimais yra daugiau subjektyvaus pobūdžio ir atspindi jo asmeninę nuomonę apie sąlygas, kokiomis jis pageidautų atlikti laisvės atėmimo bausmę. Objektyvių duomenų, kurie paneigtų atsakovo pateiktus duomenis apie nuteistųjų kalinimo sąlygų ir elgesio su jais atitikimą teisės aktų reikalavimams, byloje nėra pateikta, todėl pirmosios instancijos teismas, remdamasis savo vidiniu įsitikinimu ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, teisingai atmetė šiuos pareiškėjo nusiskundimus. Teisėjų kolegija su šiomis teismo sprendimo išvadomis sutinka ir jų papildomai nekartoja. Taip pat sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu dėl pareiškėjo privatumo neužtikrinimo naudojantis sanitariniais įrenginiais ir dušu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijamu laikotarpiu nebuvo užtikrintas pareiškėjo privatumas naudojantis tualetu ir dušu, todėl pagrįstai sprendė, kad ši pareiškėjo teisė buvo pažeista. Tačiau teisėjų kolegija nesutinka, kad nagrinėjamu atveju nėra pagrindo priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą pinigais, o apsiriboti jo teisės į teisės aktuose nustatytas bausmės atlikimo sąlygas pažeidimo pripažinimu, kaip pakankama satisfakcija už jo teisių pažeidimą.

39. Teisėjų kolegija, pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Tai reiškia, kad nustatant atlygintinos neturtinės žalos dydį neturi būti vadovaujamasi bendrosiomis reikalavimo (dėl turtinės žalos atlyginimo) pagrįstumo įrodinėjimo taisyklėmis, o turi būti taikomi minėti, tik teismui adresuoti žalos dydžio nustatymo kriterijai, nurodyti CK 6.250 straipsnio 2 dalyje, tarp jų ir sąžiningumo, teisingumo bei protingumo kriterijai. Be to, būtina atsižvelgti į tai, kad asmens teisė į neturtinės žalos atlyginimą yra garantuota Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalyje ir ji turi būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, nepažeidžiant bendrųjų teisinės valstybės principų, inter alia (be kita ko) – teisingumo principo. Teismai, vertindami asmenų, kalinamų teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis, patirtą neturtinę žalą, atsižvelgia į tai, kokioje kalinimo įstaigoje laikomas pareiškėjas; į aplinkybes, ar atsakovas sąmoningai stengėsi sukelti nepatogumus pareiškėjui; į bendrą šalies ekonominę situaciją ir pragyvenimo lygį (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. balandžio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015). Teisėjų kolegijos nuomone, taip pat svarbu atsižvelgti ir į teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius, kadangi tik taip gali būti įgyvendinti teisinio apibrėžtumo, teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principai.

40. EŽTT, gindamas Konvencijoje įvirtintas pagrindines žmogaus teises ir laisves, neretai konstatuoja, kad teisės pažeidimo pripažinimas savaime yra pakankama ir teisinga satisfakcija už patirtą skriaudą (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2000 m. spalio 10 d. sprendimas byloje Daktaras prieš Lietuvą, 42095/98, 2006 m. spalio 10 d. sprendimas byloje L. L. prieš Prancūziją, 7508/02). Taigi teisės pažeidimo pripažinimas bylose, susijusiose su neturtinės žalos atlyginimu, tam tikrais atvejais gali būti savarankiškas pažeistų asmens teisių gynimo būdas. Tai reiškia, kad ne visais atvejais tam, jog būtų apginta pažeista neturtinė teisė, priteisiamas neturtinės žalos atlyginimas pinigais. Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimas byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99).

41. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į aktualią Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos administracinių teismų praktiką, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, atsižvelgusi į gana ilgą pažeidimo trukmę, kuomet pareiškėjui nebuvo užtikrintas privatumas naudojantis tualetu ir dušu, į kitus minėtus teismų praktikoje suformuluotus patirtos neturtinės žalos atlyginimo ir jos dydžio nustatymo vertinamuosius kriterijus, vadovaudamasi sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo nustatytas neturtinės žalos atlyginimo būdas - pažeidimo pripažinimas, kaip pakankama satisfakcija už pareiškėjo teisių pažeidimą, nagrinėjamu atveju nėra pakankama pareiškėjo pažeistai teisei apginti. Nors pareiškėjas prašo, kad jam būtų priteistas 4 500 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turi būti priteistas būtent tokio dydžio neturtinės žalos atlyginimas. Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į anksčiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo patirtai neturtinei žalai atlyginti adekvati priteistina suma yra 600 Eur.

42. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimas keičiamas, priteisiant pareiškėjui iš atsakovo 600 Eur dydžio sumą neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo R. K. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimą pakeisti.

Priteisti pareiškėjui R. K. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Kybartų pataisos namų, 600 Eur (šešis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitą Kauno apygardos administracinio teismo 2017 m. gegužės 23 d. sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Ramūnas Gadliauskas

Ričardas Piličiauskas

Arūnas Sutkevičius