2017-02-01 Nr. AB-2582-3-61-3-00838-2015-0 · Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas

Administracinė byla Nr

Administracinė byla Nr. A-101-146/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00838-2015-0

Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2;

37.2; 37.3; 37.6

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. vasario 1 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimės Baltrūnaitės (pranešėja), Stasio Gagio (kolegijos pirmininkas) ir Romano Klišausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, trečiajam suinteresuotam asmeniui Kalėjimų departamentui prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos dėl neturtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į administracinį teismą su skundu (I t., b. l. 1–4), prašydamas priteisti iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K, atsakovo atstovas), 30 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjas paaiškino, kad jis nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. buvo Lukiškių TI-K pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Pagal 1999 m. spalio 22 d. Lietuvos higienos normos HN 76:1999 6.15 punktą laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje turi tekti ne mažiau kaip 5 kv.m ploto. Pareiškėjas teigė, kad jis buvo laikomas perpildytose kamerose (kamerų plotai nuo 6 kv. m iki 20 kv.m, kamerose buvo laikoma nuo 2 iki 22 asmenų). Dalį kamerų ploto užima baldai, sanitarinis mazgas. Kamerose buvo šalta, drėgna, tamsu. Natūralaus apšvietimo neužtikrinimas pakenkė pareiškėjo akims. Tokiomis sąlygomis teko nuolat sėdėti arba gulėti. Nebuvo privatumo naudotis tualetu. Atvykstančių į įstaigą ir išvykstančių asmenų apžiūros daromos antisanitarinėmis sąlygomis, reikalaujama nusirengti nuogai. Rūkantys asmenys buvo laikomi kartu su nerūkančiais asmenimis. Minėtos laikymo sąlygos Lukiškių TI-K buvo nežmoniškos, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą, pažeidžiančios Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) 21 straipsnį, Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 3 straipsnį. Dėl tokių kalinimo sąlygų pareiškėjas patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinius sukrėtimus, pažeminimą, nuolat h jaučia baimę, apatiją, prasidėjo depresija.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo reikalavimui taikyti 3 metų senaties terminą bei atmesti skundą kaip nepagrįstą.

Atsiliepime į skundą (I t., b. l. 27–34) atsakovo atstovas paaiškino, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpio nuo 2011 m. spalio 13 d.iki 2014 m. kovo 1 d. atitinkamais periodais. Atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas skundą teismui dėl žalos atlyginimo padavė 2015 m. vasario 1 d., atsakovo atstovas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 1.125 straipsnio 8 dalimi, 1.127 straipsnio 1 dalimi, prašė pareiškėjo reikalavimams taikyti 3 metų ieškinio senaties terminą.

Dėl ginčo esmės atsakovo atstovas paaiškino kuriose, kokių plotų kamerose ir su kiek asmenų buvo laikomas pareiškėjas laikotarpio nuo 2011 m. spalio 13 d.iki 2014 m. kovo 1 d. atitinkamais periodais. Pagal Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymą Nr. V-124 (toliau – ir Įsakymas Nr. V-124) maksimalus leistinas Lukiškių TI-K laikomų asmenų skaičius – 954 asmenys. Lukiškių TI-K administracija neturi teisinio pagrindo nepriimti į įstaigą pristatomų asmenų ir negali daryti įtakos suimtųjų ir nuteistųjų, atvykstančių bei esančių įstaigoje, skaičiui, nes turi vykdyti teismų nutartis bei sprendimus. Dėl to atitinkamais laiko tarpais įstaigoje laikomiems asmenims gali tekti mažesnis gyvenamosios patalpos plotas, nei nustato teisės aktai (3,6 kv. m). Įstaigos administracija stengiasi, kad tai truktų kaip galima trumpiau, atsižvelgdama į įstaigoje esantį asmenų skaičių, perkelia laikomus asmenis į erdvesnes gyvenamąsias patalpas. Be to, įstaigos administracija stengiasi kiek įmanoma mažinti laikymo sąlygų neigiamą poveikį, sudarydama įstaigoje laikomiems galimybes naudotis pasivaikščiojimo ir sporto kiemeliais, biblioteka, įvairiomis socialinė reabilitacijos specialistų programomis. Įstaigos administracija užtikrina, kad pagal teisės aktų reikalavimus kiekvienam įstaigoje laikomam asmeniui kameroje būtų atskira lova, švarus patalynės komplektas bei kitas teisės aktų numatytas inventorius. Už kamerų valymą ir tvarkymą atsakingi patys nuteistieji ir suimtieji. Siekdama palaikyti švarą kamerose, įstaiga yra sudariusi paslaugų teikimo sutartį su įmone, kuri nuolat atlieka vabzdžių, graužikų naikinimo darbus, priežiūrą bei profilaktinius patikrinimus. Sanitarinio mazgo įrengimas kamerose atitinka galiojančius teisės aktus, patalpos vėdinamos natūraliu būdu per langus. Atsakovo atstovas nurodė laikotarpius, kai pareiškėjui tenkantis plotas kameroje atitiko nustatytus reikalavimus, paaiškino, jog kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka higienos normų reikalavimus. Asmenys, kurie reguliariai vėdina savo kameras, neturi problemų dėl drėgmės. Atsakovo atstovo nuomone, šiuo atveju nėra valstybės atsakomybės pagal CK 6.271 straipsnį sąlygų.

II. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimu (II t., b. l. 61–67) pareiškėjo A. N. skundą tenkino iš dalies, t. y. priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo, 156,00 Eur neturtinei žalai atlyginti už laikotarpį, kuriam netaikė ieškinio senaties termino (nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d.). Pareiškėjos reikalavimo dėl žalos atlyginimo daliai už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 9 d. teismas taikė ieškinio senatį ir šią skundo dalį atmetė kaip nepagrįstą.

Atsakovo atstovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nagrinėjo šio reikalavimo pagrįstumą. Atsižvelgė į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, kurioje pažymėta, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais ar neveikimu padarytos žalos atlyginimo taikytinos ne tik Lietuvos Respublikos civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (LVAT 2007 m. kovo 26 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A6-317/2007, 2010 m. birželio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A556-150/2011 ir kt.). Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. Ieškinio senaties terminus, jų skaičiavimo ir taikymo tvarką reglamentuojančios teisės normos yra imperatyvaus pobūdžio. Ieškinio senatį pagal CK 1.126 straipsnio 2 dalį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Reikalavimams dėl žalos atlyginimo CK 1.125 straipsnio 8 dalis nustato sutrumpintą 3 metų ieškinio senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. CK 1.127 straipsnio 5 dalis nustato, jog tuo atveju, jeigu pažeidimas yra tęstinis, t. y. vyksta kiekvieną dieną, ieškinio senaties terminas ieškiniams dėl veiksmų ar neveikimo, atliktų tą dieną, prasideda tą kiekvieną dieną (žr. LVAT 2011 m. kovo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-1027/2011).

Iš pareiškėjo asmens įskaitos kortelės teismas nustatė, kad pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas laikotarpio nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2014 m. kovo 6 d. atitinkamais periodais. Pareiškėjas į teismą su skundu kreipėsi 2015 m. vasario 2 d. (pagal pašto spaudą ant voko). Atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjas prašomą priteisti žalą kildino iš viešai skelbiamų nacionalinių teisės aktų reikalavimų, neatitinkančių jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, t. y., įvertinęs pareiškėjo nurodytų pažeidimų pobūdį, teismas konstatavo, kad pareiškėjas apie savo teisių pažeidimus turėjo žinoti ir suvokti tuo metu, kai šie pažeidimai pasireiškė. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad pažeidimų metu nežinojo ir negalėjo žinoti tai, kad neužtikrinamas minimalus plotas vienam asmeniui, ar daromi kiti nurodyti jo teisių pažeidimai. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neprašė atnaujinti ieškinio senaties terminą, tokio prašymo nepateikė ir susipažinęs su atsakovo atsiliepimu, kuriame pateiktas prašymas taikyti ieškinio senaties terminą. Teismas nenustatė pagrindo ex officio atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo pareikštiems reikalavimams. Lukiškių TI-K prašant taikyti ieškinio senatį, nustatęs, kad pareiškėjas už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 9 d. (įskaitytinai) su reikalavimu dėl žalos priteisimo nustatyta tvarka į teismą nesikreipė, teismas priėjo prie išvadų, kad yra pagrindas taikyti ieškinio senaties terminą. Ieškinio senaties termino pabaiga yra savarankiškas pagrindas atmesti reikalavimą (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.131 straipsnio 1 dalis). Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas pareiškėjo reikalavimą dalį dėl žalos (galimai patirtos laikotarpiu nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 9 d.) priteisimo atmetė kaip nepagrįstą.

Pareiškėjo reikalavimo dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d., kildinamos iš netinkamų laikymo Lukiškių TI-K sąlygų, teismas nagrinėjo iš esmės.

Teismas vadovavosi 6.271 straipsniu ir pažymėjo, kad reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) administracines bylas Nr. A5-665/2005, A525-1355/2010, A82-932/2011). Neteisėti veiksmai konstatuojami, kai valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Valstybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.

Pareiškėjas, reikšdamas reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų kalinimo Lukiškių TI-K sąlygų, pagrindiniu argumentu nurodė kamerų perpildymą ir gyvenamojo ploto vienam asmeniui trūkumą. Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nustatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus kameroje negali būti mažesnis nei 3,6 kv. m. Iš Lukiškių TI-K pateiktų įrodymų teismas nustatė, kad Lukiškių TI-K šios teisės normos reikalavimo laikėsi ne visą ginčo laikotarpį, t. y. pareiškėjas buvo laikomas 2012 m. kovo 29 d. su 5 asmenimis kameroje Nr. 110 (plotas 7,48 kv. m.) su kitais 14 asmenų kameroje Nr. 254 (plotas 34,71 kv. m.); nuo 2012 m. kovo 30 d. iki 2012 m. balandžio 11 d. su 9–18 asmenų kameroje Nr. 25 (plotas 34,71 kv. m.); 2012 m. gegužės 11–13 d. su 7–9 asmenimis kameroje Nr. 399 (plotas 31,61 kv. m.); 2012 m. gegužės 30 d. su 3 asmenimis kameroje Nr. 120 (plotas 7,38 kv. m.); 2012 m. liepos 19 d. su 5 asmenimis kameroje Nr. 108 (plotas – 7,38 kv. m.); dalį 2012 m. rugsėjo 11 d. su 5 asmenimis kameroje Nr. 112 (plotas – 7,28 kv. m.); 2012 m. rugsėjo 20 d. su 4 asmenimis kameroje Nr. 111 (plotas – 7,45 kv. m.); dalį 2012 m. spalio 9 d. su 3 asmenimis kameroje Nr. 108 (plotas 7,38 kv. m.); dalį 2012 m. spalio 18 d. su 3 asmenimis kameroje Nr. 115 (plotas 7,45 kv. m.); 2012 m. spalio 19–30 d. su 2–3 asmenimis kameroje Nr. 263 (plotas 7,38 kv. m.); 2013 m. lapkričio 1–3 d. su 2–3 asmenimis kameroje Nr. 105 (plotas – 7,38 kv. m.): 2013 m. gruodžio 12 d. su 2 asmenimis kameroje Nr. 106 (plotas 7,38 kv. m).

Pareiškėjui iš viso 39 paras (3 iš jų – nepilnas) nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas vienam asmeniui. Lukiškių TI-K argumentą, kad įstaigos administracija esą negali daryti jokios įtakos įstaigoje laikomų asmenų skaičiui, teismas atmetė kaip nepagrįstą, pažymėdamas, kad pagal LVAT formuojamą nuoseklią praktiką, ta aplinkybė, jog įstaigos administracija neturėjo galimybių užtikrinti asmeniui minimalaus gyvenamojo ploto, neatleidžia valstybės nuo atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo pareiškėjui (LVAT administracinės bylos Nr. A438-121/2009, A756-122/2010, A502-913/2011, A143-2844/2012, A444-343/2013, A492-496/2013 ir kt.).

Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad Lukiškių TI-K CK 6.271 straipsnio prasme neveikė taip, kaip pagal teisės aktus ši institucija privalėjo veikti.

Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse įtvirtintas bausmės humanizmo principas, kuris inter alia reiškia, jog vykdant bausmę nesiekiama žmogaus kankinti, žiauriai su juo elgtis arba žeminti jo orumą. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 76:2010) 6 punkte nustatyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Pareiškėjas skunde nurodė, jog kamerose nebuvo užtikrintas tinkamas natūralus apšvietimas ir tai pakenkė jo regėjimui, nes pareiškėjas daug skaito ir rašo. Tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Pagal HN 76:2010 22 punktą, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 proc. Iš Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 17 d. pažymos teismas nustatė, kad pareiškėjas su rašytiniais ar žodiniais prašymais, pasiūlymais ar skundais dėl blogų laikymo sąlygų (įskaitant ir pakankamo natūralaus apšvietimo neužtikrinimą) į administraciją nesikreipė. Teismas pažymėjo, kad kreipimosi į įstaigos administraciją aspektas yra svarbus siekiant įvertinti, ar administracija, žinodama apie tam tikrų reikalavimų galimą nesilaikymą, ėmėsi veiksmų tai patikrinti, o informacijai pasitvirtinus, ar ėmėsi veiksmų pašalinti pažeidimus. Iš byloje pateiktų pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenų teismas nenustatė, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu turėjo kokių nors nusiskundimų dėl regėjimo pablogėjimo. Atsižvelgdamas į tai, teismas šiuo aspektu Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatė, o minėtus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Skunde pareiškėjas nurodė, kad kamerose buvo šalta ir drėgna. Pagal HN 76:2010 26 punktą, oro temperatūra šaltuoju periodu turi būti 18–22 C šilumos, o patalpų santykinė oro drėgmė šaltuoju metų laiku turi būti 35–60 proc. Iš Lukiškių TI-K pateiktų į bylą Vilniaus visuomenės sveikatos centro (toliau – ir Vilniaus VSC) patikrinimų aktų teismas nustatė, kad kamerų, kuriose ginčui aktualiu laikotarpiu buvo laikytas pareiškėjas, atitiktis higienos normų reikalavimus, pareiškėjo laikymo laikotarpiu nebuvo tikrinta. Iš Kalėjimų departamento pateiktos medžiagos teismas nustatė, kad pareiškėjas iki byloje nagrinėjamo ginčo laikotarpio (2011 m. birželio 14 d.) kreipėsi į Lietuvos Respublikos Seimo Žmogaus teisių komitetą su skundais dėl kalinimo sąlygų, tačiau ne dėl Lukiškių TI-K, o dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus.Atsižvelgdamas į tai, teismas nenustatė pagrindo nurodytu aspektu konstatuoti Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus.

Pareiškėjas taip pat skunde nurodė, kad tualetu turėjo naudotis matant kitiems asmenims. Teismas pažymėjo, kad pagal HN 76:2010, reglamentuojančią laisvės atėmimo vietų įrengimo ir priežiūros sveikatos saugos reikalavimus, kurios 2 punktas apibrėžia šios normos taikymo ribas, t. y. nurodo, kad veikiančioms laisvės atėmimo vietoms taikomi tik tie šios higienos normos reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Atskiros sanitarinio mazgo patalpos įrengimas su unitazu ir ventiliacijos sistema yra susijęs su patalpų rekonstrukcijos darbais, todėl su tuo susiję minėtos higienos normos reikalavimai nagrinėjamu atveju nėra taikomi. Kamerų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus nustato Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės, patvirtintos Kalėjimų departamento direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176. Minėtų Taisyklių 14.5 punkte inter alia nustatyta, kad nesant techninių galimybių esamose kamerose įrengti sanitarinio mazgo kabinos, sanitarinio mazgo vieta turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara. Iš Lukiškių TI-K 2015 m. vasario 17 d. pažymos teismas nustatė, kad visose kamerose, kuriose buvo laikomas pareiškėjas, sanitarinio mazgo patalpa nuo likusio kameros ploto buvo atitverta 1,5 m aukščio pertvara. Atsižvelgęs į tai, teismas pareiškėjo argumentus, susijusius su naudojimosi tualetu sąlygomis, atmetė kaip nepagrįstus.

Pareiškėjas skunde taip pat teigė, kad jam nebuvo sudarytos sąlygos judėti, sportuoti, todėl buvo priverstas nuolat gulėti arba sėdėti. Be to, kamerose rūkantys ir nerūkantys buvo laikomi kartu. Iš pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenimis, teismas nustatė, kad pareiškėjas yra rūkantis asmuo. Taip pat nustatė, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems Lukiškių TI-K sudaro sąlygas dalyvauti grupiniuose ir individualiuose užsiėmimuose. Pareiškėjas 2013 m. gruodžio 13 d. ir 2014 m. sausio 17 d. atsisakė dalyvauti tokiuose užsiėmimuose (II t., b. l. 48, 50). Atsižvelgęs į tai, teismas aptariamais aspektais Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų nenustatė, o pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Skunde pareiškėjas pateikė bendro pobūdžio informaciją, kad atliekant asmens apžiūras Lukiškių TI-K, suimtieji verčiami nusirengti nuogai. Pareiškėjas nedetalizavo, kas ir kada vertė nusirengti nuogai, nenurodė, kad būtent jis buvo verčiamas nusirengti nuogai. Lukiškių TI-K paaiškino, kad asmens kratos metu suimtiesiems (nuteistiesiems) yra nurodoma nusirengti drabužius iki apatinių baltinių. Įvertinęs tai, teismas nurodytus pareiškėjo skundo argumentus atmetė kaip nepagrįstus.

Konstatavęs Lukiškių TI-K neteisėtus veiksmus dėl minimalaus gyvenamojo ploto pareiškėjui neužtikrinimo, teismas sprendė dėl neturtinės žalos atlyginimo, vadovaudamasis CK 6.250 straipsnio 1 dalimi. Atsižvelgė į tai, kad teismų praktikoje dėl CK 6.250 straipsnio taikymo yra išaiškinta, kad neturtine žala pripažintinas ne bet koks valdžios institucijų neteisėtais veiksmais (neveikimu) asmeniui, kuris kreipėsi teisminės gynybos, padarytas neigiamas poveikis, kad neturtinė žala gali būti konstatuojama tik tada, kai nustatoma, jog poveikis buvo pakankamai intensyvus, o ne mažareikšmis ir smulkmeniškas, kai nustatoma, kad asmuo tikrai patyrė dvasinius išgyvenimus, realiai pajautė emocinę depresiją ir ši dvasinė skriauda nebuvo vienkartinio pobūdžio ar momentinė (LVAT 2013 m. rugsėjo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-1409/2013). Pareiškėjas skunde teigė, kad būdamas Lukiškių TI-K patyrė dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, pažeminimą, prasidėjo depresija. Ištyręs pareiškėjo asmens sveikatos istorijos duomenis, teismas nurodomų sveikatos sutrikimų (depresijos ar kitų psichikos sutrikimų) nenustatė. Konstatavo, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas ginčo laikotarpiu su nusiskundimais kreipėsi į psichiatrą ar psichologinę tarnybą. Teismas atsižvelgė į tai, kad Lukiškių TI-K pareiškėjui neužtikrino teisės aktuose nustatyto minimalaus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto per dviejų metų laikotarpį (nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d.) iš viso 39 paras. Teismas vertino ir tai, kad ilgiausias nepertraukiamas laikotarpis, būnant perpildytose kamerose, truko 12 parų. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjui tenkantis gyvenamasis plotas kartais buvo itin mažas, t. y. nesiekė net 1,5 kv. m., todėl šiuo laikotarpiu pareiškėjui kilusi neigiamą poveikį teismas pripažino pakankamai intensyviu. Konstatuotas Lukiškių TI-K padarytas pažeidimas, nors ir nebuvo nepertraukiamas, tačiau nepasižymėjo trumpalaikiškumu. Remdamasis išdėstytais argumentais, teismas priėjo prie išvadų, kad pareiškėjas dėl nustatyto pažeidimo, be laikinų fizinių nepatogumų, patyrė neigiamas pasekmes CK 6.250 straipsnio prasme, todėl jis turi teisę į neturtinės žalos atlyginimą.

Spręsdamas dėl neturtinės žalos atlyginimo, teismas atsižvelgė į CK 6.250 straipsnio 2 dalį, pažymėdamas, kad pareiškėjas su skundais dėl jo nurodytų aplinkybių į Lukiškių TI-K administraciją ginčo laikotarpiu nesikreipė, nustatytas pažeidimas (dėl ploto trūkumo) nebuvo nepertraukiamas, t. y. pareiškėjui tenkanti kameros ploto norma kito ir didžiąją dalį ginčui aktualaus laikotarpio atitiko teisės aktų reikalavimus. Byloje nenustatyta, kad Lukiškių TI-K būtų sąmoningai siekęs pažeminti pareiškėjo orumą ar nežmoniškai su juo elgtis. Teismas vertino, kad asmens teisių pažeidimo pripažinimas teismo sprendimu, atsižvelgiant į byloje nustatytų aplinkybių visetą, nebūtų pakankama ir teisinga satisfakcija. Atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes, pažeidimo mastą, trukmę ir pasekmes, Lietuvoje egzistuojančias valstybės ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, vadovaudamasis sąžiningumo, protingumo ir teisingumo principais, teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju dėl padaryto pažeidimo patirtoms neigiamoms pasekmėms atlyginti adekvati suma yra 156,00 Eur, skaičiuojant 4,00 Eur už vieną parą (39 paros x 4,00 Eur), kai pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikomas sąlygomis, neatitinkančiomis teisės aktų reikalavimų.

III. Pareiškėjas A. N. (toliau – ir apeliantas) apeliaciniame skunde (II t., b. l. 72–73) prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – jo skundą tenkinti visiškai.

Pareiškėjas apeliacinį skundą grindžia argumentais, kad teikdamas skundą pirmosios instancijos teismui ir prašydamas priteisti iš atsakovo 30 000 Eur neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamų kalinimo sąlygų Lukiškių TI-K, jis rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, kurios nenumato jokių senaties terminų, prašė teismo taikyti europietišką standartą – skaičiuoti, kad vienam asmeniui tenkantis kameros plotas yra 4 kv. m (neįkaitant baldų užimamo ploto). Pasak apelianto, teikdamas skundą jis neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kadangi ji prieštarauja Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) praktikai. Apeliantas nurodo, kad jis nesutinka su visais teismo sprendimo argumentais, kuriais teismas netenkino jo skundo. Teismas nepaaiškino, kodėl nesivadovavo EŽTT nustatytais kriterijais dėl orientacinių kompensacijų dydžių. Apelianto nuomone, jam priteista neturtinės žalos atlyginimo suma yra nepakankama ir neadekvati nustatytam pažeidimui.

Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Lukiškių tardymo izoliatorius-kalėjimas prašė pareiškėjo apeliacinį skundą atmesti.

Atsiliepime į apeliacinį skundą (II t., b. l. 79–82) atsakovo atstovas remiasi iš esmės tais pačiais argumentais, kuriuos jis buvo išdėstęs savo atsiliepime į pareiškėjo skundą. Papildomai pažymi, kad, atsižvelgiant į tai, jog tam tikras suimtųjų (nuteistųjų) asmenų privatumo, judėjimo laisvės apribojimas ir su juo susiję neigiami išgyvenimai, patyrimai paprastai yra neišvengiama kalinimo pasekmė, susijusi su jo esme, tikslais ir saugiu vykdymu.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV. Dėl nagrinėjant pareiškėjo apeliacinį skundą taikytinų procesinės teisės normų teisėjų kolegija pažymi, kad nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. įstatymas Nr. XII-2399). Atsižvelgdama į tai, kad apeliacinis procesas šioje byloje prasidėjo iki nurodyto įstatymo įsigaliojimo, vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio, nustatančio šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, 2 dalimi, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Pareiškėjas 2015 m. balandžio 2 d. kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo (CK 6.271, 6.250 straipsniai) už laikymo Lukiškių TI-K atitinkamais laikotarpio nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. periodais sąlygas, neatitinkančias teisės aktų reikalavimų.

Atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, teismas nustatė, kad ieškinio senatis taikytina už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 9 d. ir ši pareiškėjo skundo dalis atmestinas šiuo teisiniu pagrindu, o už laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d., kuriam netaikoma ieškinio senatis, konstatuotus neteisėtus Lukiškių TI-K veiksmus priteisė pareiškėjui iš atsakovo 156 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Pareiškėjo apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad teismas nepagrįstai taikė ieškinio senatį. Pasak apelianto, jis rėmėsi tik Konvencijos 3 straipsnio nuostatomis, kurios nenumato jokių senaties terminų, prašė teismo taikyti europietišką gyvenamojo ploto vienam kalinamajam standartą, neprašė teismo remtis Lietuvos teise, kuri esą prieštarauja EŽTT praktikai. Apelianto nuomone, teismo priteista suma yra nepakankama ir neadekvati nustatytam pažeidimui.

Atsižvelgdama į bylos faktines aplinkybes ir pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus teisėjų kolegija pirmiausia pasisako dėl byloje taikytinos teisės.

Dėl apelianto argumentų, kad jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, teisėjų kolegija pabrėžia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijos 109 straipsnio 3 dalyje nustatyta, jog teisėjai nagrinėdami bylas klauso tik įstatymo. Vadovaujantis Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalimi, tarptautinės sutartys, kurias ratifikavo Lietuvos Respublikos Seimas, yra sudedamoji Lietuvos Respublikos teisinės sistemos dalis. Konstitucinis Teismas 1995 m. sausio 24 d. išvadoje dėl Konvencijos 4, 5, 9, 14 straipsnių ir jos ketvirtojo protokolo 2 straipsnio atitikimo Konstitucijai yra pažymėjęs, kad minėta Konstitucijos 138 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog ratifikuotos tarptautinės sutartys turi būti taikomos kaip ir Lietuvos Respublikos įstatymai. Teismų įstatymo 33 straipsnio 1 punkte nurodyta, kad nagrinėdami bylas, teismai vadovaujasi Lietuvos Respublikos Konstitucija, šiuo ir kitais įstatymais, Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Vyriausybės nutarimais, kitais Lietuvos Respublikoje galiojančiais teisės aktais, kurie neprieštarauja įstatymams.

Pareiškėjas savo skundo reikalavimus iš esmės grindė Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 ir 6.250 straipsniais, atitinkamomis Lietuvoje galiojančiomis higienos normomis, nustatančiomis reikalavimus gyvenamųjų patalpų įrengimui laisvės atėmimo vietose, nurodydamas, kad jo kalinimo sąlygos prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 21 straipsniui ir Konvencijos 3 straipsniui. Pažymėtina, kad Konstitucijos 21 straipsnyje ir Konvencijos 3 straipsnyje įtvirtintas analogiškas draudimas, t.y. draudimas žmogų kankinti,elgtis su juo žiauriai, nežmoniškai, žeminti jo orumą.

Dėl Konvencijos pažymėtina, kad tai tarptautinė sutartis, sukurianti atitinkamas pareigas jos dalyvėms. Valstybės, ratifikuodamos Konvenciją, prisiima įsipareigojimus pagal Konvencijos 1 straipsnį: garantuoti, kad jų vidaus teisė atitinka Konvencijos nuostatas, Konvencijos dalyvės turi nepažeisti joje ginamų ir saugomų teisių bei laisvių. Lietuva yra šios Konvencijos dalyvė, ratifikavusi ją 1995 m. balandžio 27 d įstatymu, todėl prisiimti įsipareigoti suponuoja tai, kad teisinis reguliavimas, asmens suteikiamos teisės turi būti aiškinamos atsižvelgiant į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją.

EŽTT savo jurisprudencijoje yra nurodęs, kad teisių apsaugos sistema, numatyta Konvencijoje, yra grindžiama subsidiarumo principu, pasireiškiančiu tuo, jog pirmiausiai pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi tenka nacionalinėms valstybės institucijoms (žr. EŽTT 1968 m. liepos 23 d. sprendimą Belgian Linguistic). Konvencijos 10 straipsnio 2 dalis palieka susitariančioms valstybėms vertinimo nuožiūros laisvę ir ji yra suteikta ne tik nacionaliniam įstatymų leidėjui, nes teisių ar laisvių apribojimas turi būti numatytas įstatymo, bet ir nacionalinės teisės interpretavimo ir taikymo organams (tarp jų ir teismams). Šiame kontekste pažymėtina, kad EŽTT yra įkurtas siekiant įvertinti aukštųjų susitariančių šalių Konvencijoje ir jų protokoluose prisiimtų įsipareigojimų laikymąsi (Konvencijos 19 str.) (žr. EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendimą Handyside prieš Jungtinę Karalystę, 2007 m. gruodžio 4 d. sprendimą Dickson prieš Jungtinę Karalystę). EŽTT 1976 m. gruodžio 7 d. sprendime byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, be kita ko, pažymėjo, kad jo užduotis nėra pakeisti ir užimti kompetentingo nacionalinio teismo padėties, bet įvertinti, kaip buvo pasinaudota suteikta vertinimo nuožiūros laisve, padarytų pažeidimų buvimą, neužtikrinimą asmens teisių. Taigi atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausia yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją). Tai yra susiję su tuo, kad Konvencijoje įtvirtintos žmogaus teisės negali būti realizuotos tiesiogiai netaikant vidaus teisės aktų. Kitaip tariant, pripažinus tik tiesioginį Konvencijos taikymą, minimos teisės negali būti garantuotos, nes pačioje Konvencijoje nėra nustatyta nei šių teisių realizavimo būdų ją ratifikavusiose valstybėse, nei pažeidėjų teisinės atsakomybės, nei reikiamų procedūrų ir valstybių teisinių institucijų specialios jurisdikcijos. Pirmiau nurodyta sąveika lemia, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo turi būti žvelgiama tiek į nacionalinį reguliavimą, tiek į Konvencijoje garantuojamas teises, tiek į individualiam ginčui reikšmingus EŽTT išaiškinimus.

Apelianto (pareiškėjo) argumentai, kad jis neprašė teismo taikyti byloje Lietuvos teisę, kuri, pasak apelianto prieštarauja EŽTT praktikai, o prašė vertinti, kad gyvenamojo ploto vienam kalinamam asmeniui norma yra 4 kv.m, neįskaitant baldų, atmestini kaip prieštaraujantys pirmiau minėtam teisiniam reguliavimui ir teismų praktikai (žr. LVAT 2016 m. vasario 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-227-858/2016, 2016 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-221-858/2016). Teismų praktikoje bylose dėl žalos atlyginimo į suimtųjų ar laisvės atėmimo bausmę atliekančių asmenų gyvenamųjų patalpų apstatymo baldais įtaką minimalaus gyvenamosios patalpos ploto vienam asmeniui užtikrinimui atsižvelgiama individualių bylos faktinių aplinkybių kontekste, be kita ko, į galimybes judėti tarp baldų atsižvelgiant į konkretų laikytų asmenų skaičių ir patalpos plotą, galimybių vaikščioti įstaigos atitinkamose patalpose bei teritorijoje buvimą ar nebuvimą. Šiuo aspektu pažymėtina, kad EŽTT atsisako nustatyti, kiek minimalaus gyvenamojo ploto turi tekti kaliniui ir kada erdvės trūkumas gali būti traktuojamas Konvencijos 3 straipsnio pažeidimu (žr. EŽTT 2010 m. gruodžio 16 d. sprendimą byloje Trepashkin prieš Rusiją, 2014 m. rugsėjo 15 d. sprendimą byloje Logothetis ir kt. prieš Graikiją), nes vertinant kalinimo sąlygas, turi būti atsižvelgiama į jų visumos poveikį.

Dėl ieškinio senaties termino EŽTT yra nurodęs, kad teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti, tam tikri apribojimai gali būti nustatyti, nes ir pačios teisės kreiptis į teismą įtvirtinimas reikalauja tam tikro valstybės nacionalinio reguliavimo įtvirtinimo. Taigi šiuo aspektu susitariančios valstybės turi vertinimo laisvę, tik svarbu, kad įtvirtintais ribojimais nebūtų paneigiama ar nepagrįstai ribojama pati teisė kreiptis į teismą (žr. EŽTT 1975 m. vasario 21 d. sprendimą Golder prieš Jungtinę Karalystę ). Nacionalinių valstybių numatyti ribojimai bus nesuderinami su Konvencijos 6 straipsniu, numatančiu teisę į teisingą bylos nagrinėjimą, jeigu jie nebus įtvirtinti siekiant teisėto tikslo, jeigu priemonės bus neproporcingos siekiant numatytų tikslų (žr. EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą Ashingdane prieš Jungtinę Karalystę, 1995 m. gruodžio 4 d. sprendimą Bellet prieš Prancūziją). EŽTT taip pat yra nurodęs, kad tarp tokių nustatytų ribojimų gali būti priskiriama ir ieškinio senatis, bei pažymėjęs, kad neturtinės žalos atlyginimo bylose įtvirtinta ieškinio senatis yra bendras susitariančių valstybių nacionalinės teisės bruožas. Toks senaties įtvirtinimas užtikrina teisinį stabilumą, baigtumą, saugo šalis nuo nepagrįstai laiko aspektu pateiktų reikalavimų, kuriuos praėjus daug laiko gali būti sunku paneigti, įrodymams tapus nepatikimais laikui bėgant (žr. EŽTT 1996 m. spalio 22 d. sprendimą Stubbings ir kiti prieš Jungtinę Karalystę).

Šių EŽTT išaiškinimų kontekste pažymėtina, kad šiam ginčui aktualioje nacionalinėje teisėje (CK 1.126 straipsnis) yra nustatytos ieškinio senaties taikymo sąlygos, kurios užtikrina, kad nebūtų paneigiama ar ribojama asmens teisė kreiptis į teismą. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimą apginti pažeistą teisę teismas priima nagrinėti nepaisant to, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs. Šio straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Aptariamo straipsnio 3 dalis draudžia iš anksto atsisakyti taikyti ieškinio senatį. Be to, įstatymų leidėjas suteikė teismui teisę atnaujinti ieškinio senaties terminą, praleistą dėl svarbių priežasčių (CK 1.131 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo jurisprudencijoje ne kartą yra nurodęs, kad nagrinėjant administracinius ginčus dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtais veiksmais (CK 6.271 straipsnis) padarytos žalos atlyginimo (ABTĮ 15 str. 1 d. 3 p.), taikytinos ne tik Civilinio kodekso normos, reglamentuojančios deliktinę atsakomybę, bet ir šio Kodekso normos, reglamentuojančios ieškinio senatį (žr., pvz., LVAT nutartis administracinėse bylose: 2007 m. kovo 26 d. Nr. A6-317/2007,2010 m. birželio 14 d. Nr. A525-850/2010, 2011 m. balandžio 11 d. Nr. A556-150/2011,2014 m. vasario 24 d. Nr.A146-134/2014 ir kt.).

CK 1.125 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata, kad atskirų rūšių reikalavimams taikomi sutrumpinti ieškinio senaties terminai. Šio straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo. CK 1.126 straipsnio 1 dalyje 2 dalyje nustatyta, kad ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Šio teisinio reguliavimo kontekste pabrėžtina, kad teismas negali taikyti ieškinio senatį savo iniciatyva ir gali taikyti tik tuo atveju, jei ginčo šalis reikalauja. Šiuo atveju atsakovą Lietuvos valstybę atstovaujantis Lukiškių TI-K, atsižvelgdamas į tai, kad pareiškėjas dėl neturtinės žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. kreipėsi į teismą 2015 m. vasario 2 d., vadovaudamasi CK 1.125 straipsnio 8 dalimi prašė taikyti ieškinio senatį.

Iš Lukiškių TI-K pažymos apie pareiškėjo laikymo šioje įstaigoje nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. konkrečius laikotarpius matyti, kad pareiškėjas šioje įstaigoje buvo laikomas atitinkamais periodais (tarp etapavimų į suėmimo vykdymo ir laisvės atėmimo bausmės atlikimo įstaigas), o ne ištisai (iš viso 19 periodų). Pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą kildina iš Lukiškių TI-K neteisėtų veiksmų, todėl nagrinėjamoje byloje CK 6.271 straipsnio aspektu yra aktualūs tik tie šio laikotarpio periodai, kuriais pareiškėjas buvo laikomas Lukiškių TI-K.

Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Taigi sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina ta diena, kada asmuo faktiškai suvokia (turi suvokti), kad atitinkamos jo teisės yra pažeidžiamos. Pagal teismų praktiką nustatant asmens sužinojimo (turėjimo sužinoti) apie atitinkamos įstatymų nustatytos asmens teisės pažeidimą dieną atsižvelgiama į apdairus ir rūpestingo asmens elgesio standartus, pagal kuriuos vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo pagal galimo jo teisių pažeidimo pobūdį turėjo suvokti savo teisių pažeidimą.

Nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste pažymėtina, kad kalinimo sąlygas atitinkamoje laisvės atėmimo įstaigoje ir asmeniui paskirtoje gyventi konkrečioje tos įstaigos patalpoje kalinamas asmuo patiria kiekvieną tomis sąlygomis buvimo dieną. Pareiškėjo nusiskundimai dėl jo laikymo Lukiškių TI-K sąlygų apibūdinami kaip žiaurios, kankinančios, žeminančios žmogaus orumą sąlygos yra dėl vienarūšių neigiamų veiksnių (laikymas perpildytose, higienos normų reikalavimų neatitinkančiose kamerose (šalta, drėgna, tamsu, trūksta oro), žmogaus orumą žeminanti asmens kratų atklikimo aplinka).

Taigi pareiškėjo nurodyti esminiai nusiskundimai buvo apie tokius galimai buvusius vienarūšius neigiamus veiksnius, kurių kalinamas asmuo negali nejausti ir nesuvokti tuo metu (kiekvieną dieną) ir visą laikymo tomis sąlygomis laiką, kai tie neigiami veiksniai tą asmenį veikia. Pažymėtina, kad laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d. pareiškėjas į Lukiškių TI-K buvo etapuotas 19 kartų ir kiekvieną etapavimo kartą laikytas nuo 1 iki 6 dienų, o dviem atvejais – 12-13 dienų. Tarp minėtų 19 pareiškėjo išvykimų iš Lukiškių TI-K yra įvairios trukmės intervalai, kurių trukmė nuo kelių dienų (trumpiausi išvykimo intervalai – 7 dienos) iki kelių mėnesių (ilgiausias – 9 mėnesiai ir 22 dienos).

Taigi tiek kiekvieno laikymo Lukiškių TI-K periodo atveju, tiek kiekvieną laikymo šioje įstaigoje dieną, pareiškėjas negalėjo nežinoti (nesuvokti) kokiomis sąlygomis (pvz., perpildytose kamerose, ar ne) jis laikomas. Pareiškėjas ginčui aktualiu laikotarpiu iš Lukiškių TI-K paskutinį kartą išvyko 2014 m. kovo 6 d., skundą teismui dėl neturtinės žalos, kildinamos iš teisės aktus pažeidžiančių laikymo sąlygų už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 1 d. iki 2014 m. kovo 1 d., padavė 2015 m. vasario 2 d., t.y. praėjus beveik metams po paskutinio išvykimo.

Pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad pareiškėjo 2015 m. vasario 2 d. pateiktas skundas dėl žalos atlyginimo už laikymo Lukiškių TI-K sąlygas laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 9 d., paduotas praleidus 3 ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal bylos aplinkybes pirmosios instancijos teismui nebuvo pagrindo ex officio atnaujinti ieškinio senaties terminą, nes byloje nėra jokių duomenų apie svarbias ieškinio senaties termino praleidimo priežastis. Tokių duomenų nenustatyta ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teisme.

CK 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Nagrinėjama situacija patenka į CK 1.131 straipsnio 1 dalies taikymo sritį. Tuo atveju, kai atsakovas reikalauja taikyti ieškinio senatį ir teismas nustato pagrindą taikyti ieškinio senatį, skundas atmetamas vien tuo pagrindu. Taigi nustatęs pagrindą taikyti CK 1.131 straipsnio 1 dalį, teismas nenagrinėja ir nepasisako dėl skundo argumentų, kuriais grindžiamas pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, atsakovui reikalaujant taikyti ieškinio senatį, pagrįstai nustatęs, kad pareiškėjo reikalavimui dėl žalos atlyginimo už laikotarpį nuo 2011 m. spalio 13 d. iki 2012 m. sausio 9 d. taikytinas 3 metų ieškinio senaties terminas (CK 1.125 straipsnio 8 dalis, 1.126 straipsnio 2 dalis), pagrįstai atmetė pareiškėjo skundą vien šiuo pagrindu, t.y. netikrindamas pareiškėjo nusiskundimų už šį laikotarpį pagrįstumo.

Teismas nustatė, kad laikotarpiui, kuriam netaikoma ieškinio senatis (nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d.), Lukiškių TI-K administracijos veiksmai buvo neteisėti (CK 6.271 straipsnis) Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimo nesilaikymo aspektu, nes pareiškėjui iš viso 39 paras nebuvo užtikrintas minimalus gyvenamosios patalpos plotas (ne mažiau kaip 3,6 kv. m vienam asmeniui) ir dėl to jis patyrė neturtinę žalą (CK 6.250 straipsnis).

Suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų aspektu minimalios gyvenamojo ploto normos užtikrinimas – esminė saugios gyvenamosios aplinkos prielaida. Suėmimo vykdymo įstatymo 44 straipsnio 1 dalyje ir Bausmių vykdymo kodekso 173 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad suimtiesiems bei nuteistiesiems užtikrinamos gyvenamųjų patalpų ir buities sąlygos, atitinkančios Lietuvos Respublikos higienos normas. Ginčui aktualiu laikotarpiu galiojo Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtinta Lietuvos higienos norma HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (nuo 2015 m. lapkričio 1 d. neteko galios). Higienos norma HN 76:2010 minimalaus ploto normos vienam asmeniui nenustatė, tačiau 6 punkte buvo nurodyta, kad laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaroma saugi sveikatai gyvenamoji aplinka. Ši nuostata yra bendroji, o konkrečius bendruosius sveikatos saugos laisvės atėmimo vietose reikalavimus nustatė atitinkami Higienos normoje HN 76:2010 skyriai. Teismas sprendime teisingai nurodė, kad ginčui aktualiu laikotarpiu vienam asmeniui tenkantį minimalų plotą tardymo izoliatoriaus kameroje (ne mažiau 3,6 kv.m) nustatė Kalėjimų departamento direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas.

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodyta, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą dėl netinkamų suėmimo vykdymo ar bausmės atlikimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti ginčui reikšmingų suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų apibūdinimą detalizuojančias aplinkybes (žr., pvz., LVAT 2016 m. sausio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1796-858/2015, 2014 m. vasario 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-822-81/2014, 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, įrodinėjimo našta dėl suėmimo vykdymo ar laisvės atėmimo bausmės atlikimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka suėmimo ar laisvės atėmimo bausmės vykdymo įstaigos administracijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr., pvz., EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją; LVAT nutartis administracinėse bylose: 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr.A-442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. Nr. A-858-977/2013, 2013 m. rugsėjo 23 d. Nr. A-442-1251/2013, 2013 m. balandžio 25 d. Nr. A-525-197/2013).

Pareiškėjas skunde teismui esminiu nusiskundimu nurodė laikymą perpildytose kamerose, taip pats skundėsi kamerų neatitikimu higienos normų reikalavimams (šalta, drėgna, tamsu, nėra privatumo naudojantis tualetu). Teismas 2015 m. vasario 6 d. nutartimi įpareigojo Lukiškių TI-K administraciją pateikti įrodymus apie pareiškėjo laikymo sąlygas visais skunde iškeltais klausimais. Pažymėtina, kad dalis skundo teiginių buvo suformuluoti apie įstaigą apskritai, nesusieti su paties pareiškėjo laikymo sąlygomis ir su jo etapavimo į šią įstaigą bei iš jos konkrečiomis aplinkybėmis. Teismas, įvertinęs pareiškėjo skundo argumentus ir Lukiškių TI-K pateiktus įrodymus, sprendime pakankamai išsamiai ir motyvuotai pasisakė dėl pareiškėjo reikalavimo, kurio daliai netaikoma ieškinio senatis, pagrįstumo ir reikalavimo tenkinimo apimties. EŽTT jurisprudencijoje nurodyta, kad apeliacinės instancijos teismo sprendimui motyvuoti gali būti pakankama pažymėti, jog teismas sutinka su žemesnės instancijos teismo motyvais juos įrašant į sprendimą arba nurodant, jog su tokiais motyvais sutinkama (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v. Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Nr. 20772/92 Helle v. Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimą byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v. Spain). Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo motyvais iš esmės sutinka, todėl papildomai pasisako tik dėl teismo priteistos materialinės kompensacijos neturtinei žalai atlyginti.

Atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra teismo prerogatyva. Neturtinės žalos dydis teismo nustatomas pagal reikšmingų kriterijų visumą. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas nebaigtinis tokių kriterijų sąrašas: žalos pasekmės, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis bei kitos turinčios reikšmę bylai aplinkybės, taip pat sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijai. Pabrėžtina, kad neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nebaigtinis, o kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus (žr., pvz., LVAT 2015 m. gegužės 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-128-858/2015; 2015 m. balandžio 15 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-588-858/2015).

Pirmosios instancijos teismas šį vertinimą atliko iš esmės tinkamai. Teismas, be kita ko, pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad ginčui aktualus pareiškėjo laikymo Lukiškių TI-K laikotarpis, kuriuo šios įstaigos administracija neveikė taip, kaip to reikalavo Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktas, nėra ilgas (iš viso 39 paros) ir kad pažeidimo laikotarpis nebuvo vientisas. Analizuojant pareiškėjo laikymą Lukiškių TI-K laikotarpiu nuo 2012 m. vasario 7 d. iki 2014 m. kovo 6 d., kuriam netaikoma ieškinio senatis, pažymėtina, kad šiuo laikotarpiu pareiškėjas į minėtą įstaigą buvo etapuotas iš šioje įstaigoje laikytas 17 kartų. Laikymo periodų trukmė įvairi: nuo 1 paros (du atvejai) iki 13 parų (ilgiausias laikymo atvejis), dominuojanti trukmė – 4 paros (6 atvejai). Pareiškėjas skunde teismui kamerų perpildymo aspektu nurodė blogesnę padėtį nei buvo iš tikrųjų. Teigė, kad buvo laikomas kamerose, kurių plotai nuo 6 kv. m. iki 20 kv.m, o kamerose buvo nuo 2 iki 22 asmenų. Pagal atsakovo atstovo pateiktus įrodymus mažiausia kamera, kurioje buvo laikytas pareiškėjas 6,83 kv.m., tačiau toje kameroje pareiškėjas 2014 m. vasario 20 d. buvo laikytas vienas. Kai kuriais atvejais pareiškėjas buvo laikytas žymiai didesnėse kamerose (26, 81 kv.m, 34,71 kv.m, 40,40 kv.m) nei nurodė skunde. Iš viso per minėtą beveik 2 metų laikotarpį (17 laikymo atvejų) pareiškėjas Lukiškių TI-K buvo laikytas iš viso 74 paras, iš jų, kaip nustatė teismas, iš viso 39 paras pažeidžiant Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punktą. Pažymėtina ir tai, kad 10 parų pareiškėjas kamerose buvo laikomas vienas. Minėtos 39 pareiškėjo laikymo paros taip pat nėra vientisas laikotarpis, o įsiterpia tarp ilgų intervalų, kuriais jis buvo išvykęs iš įstaigos. Taigi pažeidimo intensyvumas nėra didelis, išskyrus teismo paminėtą ilgiausią laikymo periodą (nuo 2012 m. kovo 29 d. iki 2012 m. balandžio 11 d.). Byloje nėra duomenų, jog pareiškėjo laikymo sąlygas tais periodais, kuriais jos neatitiko Įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkto reikalavimų, būtų bloginę kokie nors kiti neigiami veiksniai, už kurių atsiradimą būtų atsakinga Lukiškių TI-K administracija. Nėra duomenų ir apie tai, kad dėl byloje nustatytų atsakovo neteisėtų veiksmų pareiškėjui kilo kokios nors ilgalaikės pasekmės.

Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo priteista pareiškėjui pinigų suma šiuo konkrečiu atveju laikytina pagal faktines bylos aplinkybes teisingumo ir protingumo kriterijus atitinkančiu piniginiu atlygiu pareiškėjui už patirtą neturtinę žalą. Pareiškėjo prašomos sumos (30 000 Eur) priteisimas pagal pirmiau aptartas šios individualios bylos aplinkybes būtų aiškiai neproporcinga, neatitinkanti pažeidimo masto ir intensyvumo, teisingumo ir protingumo kriterijų kompensacija. Vien tai, kad priteista suma neturtinei žalai apeliantui atrodo pernelyg maža, nėra pagrindas pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui didesnę piniginę kompensaciją.

Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad Vilniaus apygardos administracinis teismas nustatė bylai reikšmingas aplinkybes, materialinės ir procesinės teisės normas taikė iš esmės tinkamai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą. Todėl pareiškėjo ir atsakovo apeliaciniai skundai atmestini, o Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimas paliktinas nepakeistas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Pareiškėjo A. N. apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. lapkričio 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai Laimė Baltrūnaitė

Stasys Gagys

Romanas Klišauskas